Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja L. Janiulytė Teisminio proceso Nr. 2-12-3-00857-2013-4 Procesinio sprendimo kategorija 110.1.;122.4.

NUTARTIS

2013 m. spalio 4 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. S. atstovės adv. Vilijos V. P. atskirąjį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1021-922/2013, iškeltoje pagal ieškovo Rugby Holding B. V. ieškinį atsakovams AB „Akmenės cementas“ ir G. S. dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ginčijama nutartimi pažeista CPK 144 straipsnio 1 dalis, numatanti galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik esant prima facie ieškinio pagrįstumui. Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi ieškovo teiginiai dėl tariamos koncentracijos turėtų būti nagrinėjami Konkurencijos tarybos, gavusios ieškovo skundą, o ne šioje byloje, jokie pažeidimai, organizuojant visuotinį akcininkų susirinkimą ir jo metu priimant sprendimą dėl valdybos nario išrinkimo, padaryti nebuvo ir ieškovas tinkamai realizavo savo, kaip bendrovės akcininko teises, dalyvaudamas susirinkime, siūlydamas savo kandidatus į bendrovės valdybą ir balsuodamas. Ieškinyje nenurodyti objektyvūs duomenys ir teisės normos, galinčios lemti tokio ieškinio reikalavimo patenkinimą.

2. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nesant jokios grėsmės tinkamam būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taip pažeidžiant imperatyvius CPK 144 str. 1 d. reikalavimus. Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodyti ir neegzistuoja jokie argumentai, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovo reikalavimai, priėmus jam palankų sprendimą, negalės būti įvykdyti, nes nei prašyme, nei ginčijamoje nutartyje nebuvo paneigta atsakovo G. S. sąžiningumo prezumpcija, G. S., net netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, yra saistomas fiduciarinių pareigų bendrovės ir visų jos akcininkų atžvilgiu, G. S., veikdamas kaip valdybos narys, net neturėtų lemiamos įtakos valdybos priimamiems sprendimams. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovas G. S. yra nesąžiningas ir sąmoningai vengtų vykdyti būsimą teismo sprendimą.

3. Ginčijama nutartimi neužkirstas kelias ieškovo piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Ieškovo piktnaudžiavimas laikinųjų apsaugos priemonių institutu pasireiškia tuo, kad ieškovas, inter alia taikydamas dvigubus standartus, nesąžiningai pareiškė visiškai nepagrįstą ieškinį netinkamam atsakovui G. S., tesiekdamas jo atžvilgiu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pažeidė CPK 113 str. 3 d. įtvirtintą pareigą išversti procesinius dokumentus į G. S. suprantamą kalbą ir pažeisdamas CPK 111 str. 2 d. 3 p., bei tyčia ieškinyje nurodydamas klaidingą atsakovo gyvenamąją vietą, o būtent, kad G. S. adresas yra toks pat, kaip ir bendrovės. Atsakovas gyvena N., kur jam turėjo būti įteikiami procesiniai dokumentai. Aplinkybė, kad oficialus atsakovo adresas yra N., kur jis ir gyvena, ieškovui negalėjo būti nežinoma, kadangi paties ieškovo pateiktame juridinių asmenų registre nurodomas tikrasis G. S. adresas N.. Ieškovas nesąžiningai siekdamas kuo skubesnio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtent atsakovo G. S. atžvilgiu, sąmoningai vengė pareigos pateikti procesinius dokumentus su privalomu vertimu ir tyčia nurodė, neva, atsakovas gauna dokumentus bendrovės adresu. Teismas turėjo nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 p.), tokiu būdu užtikrindamas, kad nebus pažeistos G. S. procesinės teisės. Be to, dokumentų įteikimas turėjo būti organizuojamas vadovaujantis 1965-11-15 Hagos konvencija „Dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje“ nuostatomis. Tai padaryta nebuvo.

4. Teismas deramai neįvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės būtent šioje civilinėje byloje ir pažeidė CPK 147 str. 5 d. 3 p. įtvirtintą pareigą motyvuoti ginčijamą nutartį bei pažeidė ginčo šalių interesų pusiausvyros principą (CPK 17 str.), ieškovui suteikė pranašumą ir leido pasiekti tokį teisinį rezultatą, kuris galėtų atsirasti tik ieškovui palankaus galutinio teismo sprendimo atveju.

5. Ginčijamoje nutartyje nurodyta, kad nutartis priimta, vadovaujantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Tačiau ieškovo prašyta ir faktiškai teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė atitinka numatytąją CPK 145 str. 6 p. ir tai yra draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų. Kadangi CPK 145 str. 1 d. 1 p. (atsakovo nekilnojamojo daikto areštas) ir CPK 145 str. 1 d. 3 p. (kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių areštas) šioje byloje nebuvo aktualūs, apelianto nuomone, kad nurodydamas ginčijamos nutarties teisinį pagrindą, teismas nepakankamai įsigilino į konkrečią situaciją.

1. Ieškinio dalykas nėra reikalavimas pripažinti, kad įvyko neteisėtos koncentracijos faktas. Ieškovas ieškinyje formuluoja reikalavimą pripažinti visuotinio akcininkų susirinkimo metu priimtą sprendimą neteisėtu, o neteisėtumą, be kita ko, sieja su galimai įvykdytos koncentracijos faktu. Teismas byloje nespręs klausimo, ar įvyko neteisėtos koncentracijos faktas, tačiau spręs ar įvykus neteisėtos koncentracijos faktui, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas gali būti pripažintas negaliojančiu. Tai, kad ieškovas ieškinyje remiasi galimu Konkurencijos įstatymo pažeidimu, savaime nereiškia, kad ieškinys prima facie yra nepagrįstas.

2. Ieškovo galimai pažeistų teisių gynimui ypač svarbu, kad galimai neteisėtai į bendrovės valdybą išrinktas asmuo faktiškai nepradėtų vykdyti valdybos nario funkcijų ir neturėtų Akcinių bendrovių įstatymo ir Bendrovės įstatų jam suteiktų bendrovės valdybos nario teisių. Ieškovui palankus teismo sprendimas užtikrintų, kad neteisėtai išrinktas valdybos narys iki teismo sprendimo nevykdytų bendrovės valdybos nario teisių ir funkcijų. Panaikinus nutartį ir taip neuždraudus atsakovui vykdyti bendrovės valdybos nario funkcijų ir naudotis bet kokiomis ir visomis bendrovės valdybos nariams suteikiamomis teisėmis, teismo būsimas sprendimas bus beprasmis, kadangi atsakovas jau būtų atlikęs tam tikrus veiksmus, nuo kurių jis būtų nušalintas, teismui patenkinus ieškinį. Panaikinus nutartį, atsakovas G. S., atstovaujantis HC – pagrindinį ir vienintelį AB „Akmenės cementą“ konkurentą Lietuvos rinkoje, vėl galėtų naudotis visomis savo, kaip bendrovės valdybos nario, teisėmis, įskaitant, bet neapsiribojant teise balsuoti bendrovės valdyboje, teise gauti informaciją (įskaitant konfidencialią informaciją ir informaciją, sudarančią komercinę paslaptį). Tokiu atveju, net ir teigiamas teismo sprendimas ir jo vykdymas taptų beprasmis, kadangi, labai tikėtina, kad iki sprendimo priėmimo dienos bendrovės valdyba priims sprendimus, dėl kurių galimai balsuos ir galimai ir naujasis neteisėtai išrinktas atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti negalimu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros.

Nagrinėjamu atveju ieškovas Rugby Holding B. V. yra pareiškęs neturtinio pobūdžio reikalavimą dėl atsakovo AB „Akmenės cementas“ visuotiniame akcininkų susirinkime priimto sprendimo, kuriuo AB „Akmenės cementas“ valdybos nariu išrinktas atsakovas G. S..

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovui G. S. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vykdyti atsakovo AB „Akmenės cementas“ valdybos nario funkcijas ir naudotis bet kokiomis AB „Akmenės cementas“ valdybos nario teisėmis, įskaitant teises dalyvauti AB „Akmenės cementas“ valdybos posėdžiuose ir juose balsuoti.

Pažymėtina, kad AB „Akmenės cementas“ valdyba susideda iš 6 (šešių) narių. Skundžiamu visuotiniame akcininkų susirinkime priimtu sprendimu vietoje atsistatydinusio valdybos nario O. D., AB „Akmenės cementas“ valdybos nariu buvo išrinktas atsakovas G. S., o likę penki valdybos nariai liko nepakitę.

Teismų praktikoje laikomasis nuostatos, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, laikinosios apsaugos priemonės gali atlikti prevencinę funkciją ir gali būti nukreiptos ir laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurių pagalba buvo laikinai teisiškai sureguliuota situacija, nepažeidžiant proporcingumo, teisingumo ir protingumo principų ir išsaugant šalių interesų pusiausvyrą, paliekant galimybę iki ginčo byloje išsprendimo atsakovo AB „Akmenės cementas“ valdyme dalyvauti tik likusiems penkiems valdybos nariams, dėl kurių kandidatūros ginčo nėra.

Pažymėtina, kad didžioji dalis atskirojo skundo argumentų yra išimtinai susiję su ieškinio pagrįstumu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturi procesinės galimybės šioje stadijoje nagrinėti ir tirti bylai reikšmingus įrodymus, nes tokių procesinių veiksmų atlikimą numato CPK 176 str. – 224 str., reglamentuojantys įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant iš esmės teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nesprendė bylos iš esmės, nenagrinėjo ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo, o tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje pagrįstai nusprendė, jog abejoti į bylą pateiktų įrodymų tikėtinumu, jų neištyrus iš esmės ir neišklausius proceso dalyvių bylą nagrinėjant iš esmės teismo posėdyje, nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytas draudimas atsakovui G. S. imtis tam tikrų veiksmų, nurodant pagrindu CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 3 punktą, vietoje CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 13 punkto, nekeičia situacijos iš esmės ir nesudaro pagrindo naikinti nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad skundžiama nutartis yra be motyvų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nors ir neišsamiai, tačiau nurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, įvardijo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslus, todėl nutartis vien tik formaliais pagrindais negali būti panaikinta. Absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas (CPK 329 str. 2d. 4 p.).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas G. S. yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, suprantančio valstybinę kalbą, tiek apie iškeltą civilinę bylą, tiek apie byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovui yra žinoma. Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, kad atsakovas yra pateikęs atsiliepimą į ieškinį, todėl pripažintina, kad šiuo konkrečiu atveju CPK 113 str. 3 d. pažeidimų nenustatyta. Be to, ieškovas, teikdamas ieškinį, o kartu ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nurodęs Lietuvos Respublikoje atsakovo G. S. ne gyvenamąją, o darbo vietą. O tai, kad atsakovui G. S. skundžiama nutartis buvo įteikta jau sekančią dieną, t. y. 2013-07-10 (taip nurodyta atsakovo atskirajame skunde), tik patvirtina, kad adresatas nurodytas teisingai (CPK 122 str. 1 d.).

Kiti atskirojo skundo argumentai yra susiję su ieškinio pagrįstumu, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nenagrinėja.

Dėl išdėstyto, Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį nepakeistą.