- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-14
- Bylos Nr.
- 1S-1448-594/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-3-00040-2016-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs privačios kaltintojos A. S. B. (toliau – A. S. B.) skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal A. S. B. skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
2016 m. lapkričio 2 d. Alytaus rajono apylinkės teisme buvo gautas privačios kaltintojos A. S. B. privataus kaltinimo skundas, kuriuo buvo prašoma pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį pradėti privataus kaltinimo bylą N. D. (toliau – N. D.) atžvilgiu dėl to, kad:
2016 m. balandžio 11 d. laike tarp 15-16 val. (duomenys neskelbtini), A. S. B. sutikus seserį N. D., ši viešoje vietoje pradėjo garsiai ant jos šaukti, įžeidinėdama ir vartodama necenzūrinius žodžius, kaltino apvogus tėvus, vadino „vagilka, valkata, ubage“; 2016 m. balandžio 5 d. 7.30 val. A. S. B. sesuo O. S., važiuodama 7 maršruto autobusu, garsiai pasakojo kitam asmeniui, kad A. S. B. yra apvogusi tėvus, vėliau O. S. pripažino, kad taip kalbėti šiai liepė N. D.; 2016 m. liepos 25 d. ryte (duomenys neskelbtini) N. D. prie autobuso, vykstančio į Druskininkus, viešai, girdint kitiems asmenims, vadino A. S. B. „vagilka, b**čiulpe, vyrų išvalkiota k**a, valkata“.
Tokiais galimai neteisėtais veiksmais, N. D., pasak A. S. B., ją paniekino ir pažemino, šiuos nepagrįstus N. D. kaltinimus sužinojo jos bendradarbiai ir kiti asmenys, kurių nuomonė apie A. S. B. galėjo pakisti jai nepalankia linkme. Dėl N. D. veiksmų A. S. B. patyrė psichologinį stresą, šoką, suprastėjo jos savijauta, atsirado nerimas ir įtampa, kamuoja nemiga. Padarytai neturtinei žalai atlyginti prašoma priteisti 1500 eurų.
Alytaus rajono apylinkės teismas, įvertinęs A. S. B. privataus kaltinimo skunde išdėstytus argumentus, konstatavęs, kad aprašytuose N. D. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pradėti privataus kaltinimo bylos procesą N. D. atžvilgiu 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi atsisakė.Skundu apygardos teismui A. S. B. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimti dėl skundo naują sprendimą – pradėti privataus kaltinimo bylos procesą ir perduoti bylą pagal teismingumą nagrinėti Alytaus apylinkės teismui.
3.1. Skundu pažymima, kad pirmosios instancijos teismui buvo nurodyti trys šmeižimo – tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo, - atvejai, dėl kurių A. S. B. buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata. A. S. B. privataus kaltinimo skundas, pradėti privataus kaltinimo bylos procesą prieš N. D. buvo grindžiamas ne tik liudytojų parodymais, bet ir objektyviais duomenimis: 2015 m. vasario 2 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-485/2015, kuriuo konstatuotas nederamas N. D. elgesys kitų asmenų atžvilgiu, 2016 m. balandžio 26 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriuo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas dėl šmeižimo nagrinėjamas privataus kaltinimo tvarka teisme, tačiau šie duomenys skundžiama apylinkės teismo nutartimi nebuvo tinkamai įvertinti.
3.2. Akcentuojama, kad teismas skundžiamoje nutartyje nenurodo, kokiu būdu, neatlikęs tyrimo, jis nustatė, kad N. D. veiksmuose nėra būtino BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymio – informacijos paskleidimo, t. y. perdavimo, pranešimo bent vienam trečiajam asmeniui (ne nukentėjusiajam), nors prieš tai pabrėžė, kad šio požymio nustatymas turi esminę reikšmę. Teismas, pasak A. S. B., nepasisakė ir dėl privataus kaltinimo skunde nurodytų analizuojamus įvykius mačiusių ir galinčių patvirtinti neteisėtus N. D. veiksmus, asmenų apklausos, nors akivaizdu, kad tik apklausus juos, galima objektyviai vertinti nusikalstamos veikos požymių visumą.
3.3. Skundu nesutinkama ir su apylinkės teismo atliktu 2016 m. balandžio 11 d. šmeižimo atvejo vertinimu. Privataus kaltinimo skunde, pasak A. S. B., analizuojamu atveju ji buvo apibūdinta tikrovės neatitinkančiais žodžiais „vagilka, valkata, ubage“, šie neteisėti N. D. veiksmai buvo atlikti gatvėje, girdint aplinkiniams, ką neabejotinai galėjo patvirtinti ir A. S. B. privataus kaltinimo skunde nurodyti, tačiau pirmosios instancijos teisme neapklausti, asmenys. Analizuojant 2016 m. balandžio 5 d. šmeižimo atvejį nurodoma, kad nors šiuo atveju tikrovės neatitinkančią informaciją skleidė ne N. D., bet O. S., tačiau atlikti tokius veiksmus O. S. paprašė būtent N. D.. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl 2016 m. liepos 25 d. įvykio, pasak A. S. B., taip pat nesuprantami, neaišku, kokiose konkrečiose bylose suformuota teismų praktika teismas vadovaujasi, bei kokiais duomenimis remiantis daroma išvada, jog N. D. žodžiai nėra šmeižikiško pobūdžio, o tik subjektyvus A. S. B. asmenybės vertinimas.
Šalies argumentai
3.4. Be to, skundu pabrėžiama, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis turi būti panaikinta ir dėl padarytų BPK normų pažeidimo. Nors privataus kaltinimo skundu A. S. B. prašė pradėti procesą ne tik dėl šmeižimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, nurodydama ir šmeižimo įtakoje atsiradusius jos sveikatos sutrikimus, tačiau teismas, atsisakydamas pradėti procesą dėl BK 154 straipsnio 1 dalies, nepriėmė jokio sprendimo dėl BK 140 straipsnio 1 dalies.
Žemesnės instancijos teismas
A. S. B. skundas atmetamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime pažymėjo, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Be to, sutinkamai su komentuojamo Konstitucijos straipsnio 4 dalimi, žmogaus laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu. Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje. Šio Konvencijos straipsnio 1 dalies turinį sudaro teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Šios teisės įgyvendinimo ribos nustatytos Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje: tai viešas interesas (būtinybė užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, kelio nusikaltimams užkirtimą, sveikatos ir moralės apsaugą); kitų asmenų teisės ir laisvės (būtinybė užtikrinti kitų asmenų teisių ir orumo apsaugą, informacijos apie privatų gyvenimą konfidencialumą); teisminės valdžios nešališkumas ir autoritetas.
Šalies argumentai
5.1. Saviraiškos laisvė, įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, nustatytais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios priimamos palankiai arba laikomos nekaltomis ar nereikšmingomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir pažiūrų platumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai, o bet kokių apribojimų reikalingumas – nustatomas įtikinamai. Būtinumas demokratinėje visuomenėje Konvencijos 10 straipsnio prasme reiškia, kad saviraiškos laisvės apribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį. Saviraiškos laisvės apribojimas turi būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui ir pagrįstas tinkamais bei pakankamais motyvais. Vertinant apribojimo proporcingumą, turi būti atsižvelgiama ir į paskirtų sankcijų pobūdį ir griežtumą (pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Kanellopoulou prieš Graikiją Nr. 28504/05). Apribojant saviraiškos laisvę siekiant apsaugoti kitų asmenų reputaciją ar teises, turi būti nustatyta teisinga šių vertybių pusiausvyra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-645/2005, 2K-57/2015; EŽTT 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Axel Springer AG prieš Vokietiją Nr. 39954/08). Pažymėtina, kad asmens teisė į reputacijos apsaugą yra ginama pagal Konvencijos 8 straipsnį kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis; ši nuostata taikoma, kai kėsinimasis į asmens reputaciją pasiekia tam tikrą sunkumo lygį ir trukdo įgyvendinti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Tokiu atveju valstybei kyla pozityviosios pareigos pagal Konvencijos 8 straipsnį apginti asmens reputaciją užtikrinant veiksmingą jo privataus gyvenimo (būtent reputacijos aspektu) gerbimą (EŽTT 2014 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Lavric prieš Rumuniją Nr. 22231/05). EŽTT yra konstatavęs, kad pagal Konvencijos 8 ir 10 straipsnius garantuojamos teisės iš esmės turi būti gerbiamos vienodai (t. y. yra vienodai vertingos) (EŽTT 2013 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Delfi AS prieš Estiją Nr. 64569/09). Atsižvelgiant į šių konkuruojančių interesų pobūdį, valstybėms turi būti suteikiama tam tikra vertinimo laisvė nustatant tinkamą jų pusiausvyrą. Baudžiamosios teisės priemonių panaudojimas kaip atsakas į šmeižimą savaime nelaikytinas šios vertinimo laisvės ribų peržengimu (pavyzdžiui, EŽTT 2011 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Kasabova prieš Bulgariją Nr. 22385/03).
5.2. Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti; naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ir teises. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, t. y. nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui – šmeižimą (BK 154 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo turinį, kaip teisingai pažymėta ir skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje, sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus ar savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji vėlgi turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015 ir kt.).
Šalies argumentai
6.1. Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos bylos medžiagos, A. S. B. analizuojamu atveju kaltina N. D. BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymu, nurodydama tris neteisėtų N. D. veiksmų jos atžvilgiu epizodus: 1) 2016 m. balandžio 11 d. laike tarp 15-16 val. (duomenys neskelbtini), A. S. B. sutikus seserį N. D., ši viešoje vietoje pradėjo garsiai ant jos šaukti, įžeidinėdama ir vartodama necenzūrinius žodžius, kaltino apvogus tėvus, vadino „vagilka, valkata, ubage“; 2) 2016 m. balandžio 5 d. 7.30 val. A. S. B. sesuo O. S., važiuodama 7 maršruto autobusu, garsiai pasakojo kitam asmeniui, kad A. S. B. yra apvogusi tėvus, vėliau O. S. pripažino, kad taip kalbėti šiai liepė N. D.; 3) 2016 m. liepos 25 d. ryte (duomenys neskelbtini) N. D. prie autobuso, vykstančio į Druskininkus, viešai, girdint kitiems asmenims, vadino A. S. B. „vagilka, b**čiulpe, vyrų išvalkiota k**a, valkata“. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad A. S. B. skunde išdėstytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, pradėti privataus kaltinimo bylos procesą N. D. atžvilgiu atsisakė. Nesutikti su tokiu apylinkės teismo sprendimu, įvertinus skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą bei joje užfiksuotus duomenis, teisinio pagrindo nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Šių duomenų kontekste analizuojant skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą matyti, kad 2016 m. balandžio 19 d. A. S. B. pareiškimu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiąjį komisariatą, nurodydama, kad 2016 m. balandžio 11 d., laikotarpiu nuo 15.00 val. iki 16.00 val., N. D. viešoje vietoje garsiai šaukė ant pareiškėjos, vadino ją įvairiais necenzūriniais žodžiais, kaltino apvogus savo tėvus, ką girdėjo R. L. ir D. K.. 2016 m. balandžio 5 d., apie 9.30 val., O. S., važiuodama 7 maršrutiniu autobusu, viešai, girdint kitiems autobuso keleiviams, garsiai kalbėjo apie tai, kad A. S. B. dirba autobusų stotyje, spaudos platintoja, pažymėdama ir tai, kad ji apvogė savo tėvus, pavogdama iš jų 900 eurų, dokumentus bei tėvų santuokos liudijimą. Komentuojamu pareiškimu A. S. B. prašė pradėti tyrimą dėl ją „šantažuojančių“ asmenų ir juos nubausti (b. l. 24-26). Iš esmės analogiškas aplinkybes A. S. B. nurodė ir savo privataus kaltinimo skunde, pateiktame Alytaus rajono apylinkės teisme, savo skundą papildydama dar vienu, 2016 m. liepos 25 d. epizodu, nurodydama, kad 2016 m. liepos 25 d. ryte (duomenys neskelbtini) N. D. prie autobuso, vykstančio į Druskininkus, viešai, t. y. girdint kitiems asmenims, keikė ir įžeidinėjo A. S. B., vadino ją „vagilka, b**čiulpe, vyrų išvalkiota k**va, valkata“ (b. l. 1-3).
Šalies argumentai
7.1. Tikslinant A. S. B. pareiškime išdėstytas aplinkybes, be pačios A. S. B., patvirtinusios savo pareiškime išdėstytas aplinkybes (b. l. 28), buvo apklausta ir R. L. nurodžiusi, kad 2016 m. balandžio 11 d., apie 15.00 -15.30 val., prie savo parduotuvės durų ji laukė A. S. B., kurią pamačiusi, pastebėjo ir N. D., kuri garsiai šaukdama vadino A. S. B. vagimi, „k**a“, liepė atiduoti tėvų pinigus, sakė, kad A. S. B. apšėrė juos durnaropėmis (b. l. 32). Tuo tarpu remiantis pačios N. D. paaiškinimu, 2016 m. balandžio 11 d., apie 15.00 val. – 16.00 val., ji pati buvo apšaukta A. S. B. įvairiais žodžiais, į ką, ji liepė savo seseriai pasižiūrėti į save, pažymėdama ir tai, kad tuo metu aplinkui žmonių nebuvo, o nesutarimai tarp jos ir sesers vyksta jau seniai (b. t. 33-34). O. S. paaiškino, jog jos mama A. S. jai liepdavo netinkamai elgtis su savo seserimi A. S. B.. N. D. ją taip pat nuolat šmeižia ir įžeidinėja. Dėl savo netinkamo elgesio 2016 m. balandžio 5 d. (epizodas autobuse), savo sesers ji atsiprašė, jos susitaikė (b. l. 35).
7.2. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, pradėti ikiteisminį tyrimą N. D. atžvilgiu buvo atsisakyta, nurodant, kad dėl tokių N. D. veiksmų A. S. B. gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, ką neabejotinai žinojo ir pati A. S. B., apklausos metus patvirtinusi, jog pareiškimą dėl galimai neteisėtų N. D. veiksmų policijai ji pateikė tik siekdama užfiksuoti patį faktą. Tačiau, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, jų, aukštesniojo teismo vertinimu, nepakanka, išvadai, jog galimai buvo padaryta veika, numatyta BK 154 straipsnio 1 dalyje, dėl ko apylinkės teismas analizuojamu atveju pagrįstai atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, nustatęs BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto egzistavimą.
Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl galimybės pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal BK 154 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog tikrovės neatitinkanti informacija, kuriuo nors būdu, buvo paskelbta bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Jei tokia informacija pranešama tik pačiam nukentėjusiajam, baudžiamoji atsakomybė pagal komentuojamo straipsnio nuostatas nekyla. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo savo asmens garbę ir orumą, gali ginti civilinio proceso tvarka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio nustatyta tvarka. Darant šią išvadą akcentuotina ir tai, jog, sutinkamai su šiuo klausimu vieningai formuojama teismų praktika, tokioje privataus kaltinimo byloje, kai nesutaria santuokoje gyvenę žmonės, kiti artimieji, jų santykiai įtempti, teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją bei turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais giminystės ryšiais susiję asmenys (sutuoktiniai, broliai, seserys ir pan.) ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kylančius iš šeimos teisinių santykių. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-299/2013, 2K-71/2012).
8.1. Šiuo aspektu analizuojant A. S. B. pareiškime minimą 2016 m. balandžio 11 d. įvykį, nesutikti su apylinkės teismo motyvais, jog apibūdindama N. D. neteisėtus veiksmus A. S. B. nenurodė, kokiems asmenims, išskyrus ją pačią, tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista neteisėtais N. D. veiksmais, teisinio pagrindo nėra. Remiantis A. S. B. privataus kaltinimo skundo teiginiais, N. D. necenzūrinius ir ją nebūtais dalykais kaltinančius žodžius išreiškė viešai, t. y. girdint kitiems asmenims, tačiau ir ši pareiškėjos versija paneigta pačios A. S. B. 2016 m. balandžio 28 d. paaiškinimu, kurio duomenimis, 2016 m. balandžio 11 d. įvykio metu aplinkui jokių asmenų, išskyrus R. L., stovėjusią parduotuvės tarpduryje, nebuvo (b. l. 9) (kas neatitinka jos 2016 m. balandžio 19 d. pareiškime užfiksuotų aplinkybių, jog be R. L., šį įvykį matė ir girdėjo D. K.). Ir nors R. L. analizuojamu atveju betarpiškai patvirtino, jog ji girdėjo N. D. išsakytus, neigiamą požiūrį į A. S. B. atskleidžiančius, žodžius, tačiau šioje vietoje būtina įvertinti, kad R. L. yra A. S. B. pažįstama, jos bendrauja, sutaria gerai, kas aukštesniajam teismui leidžia pagrįstai įžvelgti galimą R. L. suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad N. D. 2016 m. balandžio 11 d. galimai išsakytus žodžius A. S. B. atžvilgiu girdėjo kiti asmenys (be R. L.), skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje nėra. Jie, įvertinus pačios A. S. B. 2016 m. balandžio 28 d. paaiškinime išdėstytų aplinkybių visumą, nebūtų gauti ir pradėjus privataus kaltinimo procesą pagal A. S. B. Alytaus rajono apylinkės teismui pateiktą privataus kaltinimo skundą. Tuo tarpu sutinkamai su BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas) (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).
8.2. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija dėl 2016 m. balandžio 5 d. įvykio, teisinio pagrindo taip pat nėra. Šiuo aspektu atkreiptinas pareiškėjos dėmesys į O. S., A. S. B. teigimu, 2016 m. balandžio 5 d. viešajame transporte kitam asmeniui apkalbėjusios A. S. B., 2016 m. balandžio 27 d. paaiškinime išdėstytas aplinkybes. Jos teigimu, neigiamai kalbėti apie A. S. B. jos prašė ne N. D., kaip kad nurodo pati pareiškėja, bet jų abiejų motina A. S. (b. l. 35). Jos (A. S.) atžvilgiu privataus kaltinimo skundas pateiktas nebuvo, todėl šis epizodas negali būti pagrindu pradėti privataus kaltinimo bylos procesą su juo tiesiogiai nesusijusiai N. D.. Ir nors pati A. S. B. nurodo priešingai, teigdama, kad kalbėti neigiamai apie A. S. B. O. S. įkalbėjo būtent N. D., tačiau, šių A. S. B. teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs skundo nagrinėjimui pateikti duomenys, todėl tikėti jais, esant itin priešiškiems seserų santykiams, ir remtis jais sprendžiant klausimą dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo N. D., teisinio pagrindo nėra. Juo labiau įvertinus tai, kad komentuojamus veiksmus analizuojamu atveju atliko ne N. D., o O. S., kurios atžvilgiu, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje, privataus kaltinimo skundas taip pat nepateiktas.
8.3. Abejonių dėl 2016 m. liepos 25 d. epizodo vertinimo, įvertinus skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą A. S. B. skunde išdėstytų argumentų kontekste, aukštesniajam teismui taip pat nekyla. Nors A. S. B. privataus kaltinimo skunde ir nurodoma, kad N. D. neigiamo pobūdžio žodžius jos (A. S. B.) atžvilgiu gali patvirtinti J. K., o skundu apygardos teismui nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, neapklausus šios liudytojos, tačiau šiuo aspektu vis tik pažymėtina, jog J. K., pačios A. S. B. teigimu, vėlgi yra jos pažįstama, jokių kitų objektyvių galimai neteisėtus N. D. veiksmus, atliktus 2016 m. liepos 25 d., patvirtinančių duomenų skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje nėra, jų nenurodo ir pati A. S. B., todėl manyti, jog vien tik J. K. parodymų analizuojamu atveju pakaktų N. D. kaltei pagrįsti (duotų pagrindą pradėti privataus kaltinimo bylos procesą), atsižvelgiant į šios nutarties 8.1 punkte išdėstytą in dubio pro reo principo taikymą baudžiamosios teisės jurisprudencijoje, teisinio pagrindo vis tik nėra.
8.4. Duomenų, patvirtinančių, kad būtent 2016 m. balandžio 11 d. ir 2016 m. liepos 25 d. (2016 m. balandžio 5 d. epizode N. D. nedalyvavo) A. S. B. atžvilgiu galimai išsakytus N. D. kaltinimus sužinojo pareiškėjos bendradarbiai bei kiti asmenys, kurių nuomonė apie ją galėjo pakisti jai nepalankia linkme, nei apylinkės, nei aukštesniajam teismui pateiktoje medžiagoje, nėra. Net ir konstatavus, kad aplinkinių požiūris į A. S. B. yra sumenkęs, nustatyti, kad tokie padariniai yra tiesiogiai susiję su 2016 m. balandžio 11 d. ir 2016 m. liepos 25 d. N. D. galimai išsakytais žodžiais, atsižvelgiant į itin konfliktiškus ir priešiškus seserų santykius, besitęsiančius ilgą laiką, galimybės nėra.
Atmetant A. S. B. skundo argumentus, akcentuotina ir tai, kad skundo nagrinėjimui pateiktais duomenimis, A. S. B. ir N. D. yra seserys, kurių tarpusavio santykiai įtempti, konfliktiški, ką neabejotinai patvirtina ir kita skundo nagrinėjimui pateikta rašytinė medžiaga, o būtent: 2016 m. balandžio 27 d. N. D. pareiškimas savo sesers A. S. B. atžvilgiu bei 2015 m. vasario 2 d. Kauno apygardos teismo nuosprendyje užfiksuotos aplinkybės. Remiantis tiek šiais, tiek ir aukščiau aptartais duomenimis, abejonių tuo, jog toks seserų, nesutariančių dėl tėvų turto ir priežiūros, bendravimo stilius (necenzūrinių žodžių išsakymas viena kitos atžvilgiu), nors ir nėra tinkamas, tačiau abiem seserims įprastas ir dažnas, ką analizuojamu atveju patvirtino ir R. L., aukštesniajam teismui nekyla. Todėl šiuo atveju kyla pagrįstos abejonės ir dėl N. D. tyčios sąmoningai šmeižti A. S. B., galimai paskleidžiant apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją. Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Taigi vien objektyviai tikrovės neatitinančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovei, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Aptarto teisinio reguliavimo vertinant A. S. B. skundo argumentus, net ir tikint jos versija dėl neigiamų jos atžvilgiu N. D. išsakytų žodžių, N. D. veiksmai analizuojamoje situacijoje galėtų būti vertinami tik kaip emocijų proveržis susidariusioje situacijoje, susikaupusio pykčio tarpusavio seserų santykiuose išdava, o ne sąmoningas veikimas, siekiant apšmeižti A. S. B.. Kaip nepagrįsti atmestini ir A. S. B. skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai nepasisakė dėl jos prašymo patraukti N. D. baudžiamojon atsakomybėn ne tik pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – dėl nežymaus A. S. B. sveikatos sutrikdymo, tokiu būdu iš esmės pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus. Šiuo aspektu analizuojant A. S. B. privataus kaltinimo skundo, pateikto apylinkės teismui, turinį, jokių – nei tiesioginių, nei netiesioginių – motyvų, remiantis kuriais pirmosios instancijos teismas galėjo bent numanyti apie pareiškėjos ketinimus palaikyti kaltinimą privataus kaltinimo tvarka ir dėl N. D. veiksmų vertinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, aukštesnysis teismas neįžvelgia. Be to, objektyviai BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas gali pasireikšti tik mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu nukentėjusiajam fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo atveju nukentėjusiajam turi būti sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš aptarto teisinio reguliavimo aišku, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai neapima psichologinių pasekmių – nukentėjusiajam sukelto streso ir pan., todėl, akivaizdu, kad, nenustačius fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo požymių kaltininko veiksmuose, jo baudžiamoji atsakomybė pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, nepaisant nukentėjusiojo patirto streso, negalima. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant A. S. B. skundo argumentus, akivaizdu, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius pareiškėja sieja su psichologiniais savo sveikatos sutrikimais (psichologinis stresas, šokas, suprastėjusi savijauta, atsiradęs nerimas ir įtampa, nemiga), kas, akivaizdu, neatitinka komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų sudėties požymių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog A. S. B. ir N. D. yra seserys, kas atitinka artimojo giminaičio sąvoką, todėl net ir įžvelgiant N. D. veiksmuose BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, tokie jos veiksmai turėtų būti vertinami ne BK 140 straipsnio 1 dalyje, bet BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių kontekste. Tuo tarpu BK 140 straipsnio 2 dalis nepatenka į sąrašą nusikalstamų veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas neatliekamas ir byla nagrinėjama pagal privataus kaltinimo taisykles. Tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos atliekamas bendra tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi,
nutaria:
A. S. B. skundą atmesti ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.