- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- e2-762-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00132-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- J. E. P.
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo J. E. P. prašymas atleisti arba atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą, civilinėje byloje Nr. e2-499-560/2019 pagal ieškovo J. E. P. ieškinį atsakovui A. B. (A. B.) dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Šalies argumentai
2. Ieškovas prašė atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo arba atidėti mokėjimą dėl sunkios turtinės padėties. Nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso apartamentai, kurie yra šeimos turtas, jame gyvena nepilnametis vaikas, kitas turimas nekilnojamasis turtas (butai) yra areštuoti antstolių. Ieškovo teigimu, jo darbo užmokestis siekia 395,77 Eur, lėšos banko sąskaitose yra areštuotos, automobilis, priklausantis sutuoktinei, turi techninių gedimų. Pažymėjo, jog ateityje imtųsi priemonių realizuoti jam priklausančią turto dalį, per ilgesnį laikotarpį galėtų pasiskolinti ir sumokėti žyminį mokestį. Kitoje byloje tarp tų pačių šalių Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4019-852/2016 atidėjo ieškovo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo ir nustatė terminą iki 2019 m. balandžio 10 d. sumokėti 11 250 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
4. Teismas nustatė, kad byloje ieškovas jau buvo pareiškęs analogiškais argumentais paremtą prašymą atleisti jį arba atidėti jam žyminio mokesčio mokėjimą pareiškiant ieškinį, tačiau prašymas netenkintas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi. Per laikotarpį nuo ieškinio pareiškimo iki apeliacinio skundo padavimo teismui ieškovo turtinė padėtis nepasikeitė, tačiau padidėjo jo darbo užmokestis nuo 115,57 Eur iki 395,77 Eur. Atsižvelgdamas į tai, taip pat įvertinęs pateiktus įrodymus ir aplinkybes, į tai, kad ieškovas naudojasi mokamomis advokato paslaugomis, teismas padarė išvadą, kad ieškovas turi finansinių sunkumų, tačiau nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis neturi objektyvios galimybės sumokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie vykdomos veiklos perspektyvas ir galimą pelningumą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jo turtinė padėtis pagerės ateityje.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Ieškovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo arba visiškai atleisti nuo jo mokėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Nors ieškovo darbo užmokestis padidėjo (lyginant su buvusiu ieškinio pareiškimo metu), tiek ieškovo, tiek jo sutuoktinės, kuri gauna mažesnį nei minimalaus dydžio darbo užmokestį (atskaičius mokesčius ir atlyginimą antstoliams) turtinė padėtis yra sunki, nes ieškovas turi išlaikyti šeimą, mokėti komunalinius mokesčius, jam sudėtinga atsiskaityti už paslaugas savivaldybės įmonėms, turi didelių skolų, perduotų antstoliams išieškoti, todėl net ir realizavus neareštuotą automobilį, gautos pinigų sumos nepakaktų žyminiam mokesčiui sumokėti.
6.2. Pateikta 2018 m. rugsėjo 3 d. sutartis Nr. RK/089, kuria ieškovas įgalioja Baltic Sotheby’s International Realty parduoti nekilnojamąjį turtą, patvirtina, kad ieškovas galės sumokėti žyminį mokestį, atidėjus jo mokėjimą ilgesniam laikotarpiui. Ieškovas stengiasi realizuoti savo nekilnojamąjį turtą, tačiau tai padaryti sunku, nes visas jo ir sutuoktinės turtas yra įkeistas, užtikrintas laiduotas arba areštuotas. Žyminis mokestis už ieškinį sumokėtas pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą.
6.3. Ieškovas negali įrodyti to, ko neturi. Pirmosios instancijos teisme ieškovas buvo nurodęs, kad tokios prastos būklės automobiliai, kaip kad jo turimas, gali būti parduoti už labai mažą kainą (iki 3 000 Eur), todėl ieškovas laukia, kol bus parduotas nekilnojamasis turtas, iš kurio bus galima suremontuoti automobilį.
6.4. Teismas, atmesdamas argumentus dėl ieškovo sunkios turtinės padėties, nepagrįstai remiasi tuo, kad ieškovas naudojasi mokamomis advokato paslaugomis. Su skundu pateiktas advokato J. V. 2019 m. balandžio 4 d. pareiškimas patvirtina, kad ieškovas dėl lėšų neturėjimo turi 11 405,65 Eur įsiskolinimą už advokatų paslaugas.
6.5. Būtent dėl atsakovo vengimo įvykdyti prievolę ieškovas negalėjo disponuoti paskolintomis lėšomis, vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, jų reikalavimai buvo nukreipti į areštuotas lėšas banko sąskaitoje, o nevykdant jokių operacijų nuo 2016 m. spalio 14 d. uždaryta. Jokių kitų veikiančių banko sąskaitų ieškovas neturi, darbo užmokestis jam mokamas grynaisiais.
6.6. Nors atsakovas apgaulės būdu pasisavino ieškovo paskolintus pinigus ir nepaaiškina, kur šie pinigai, teismai atsakovą atleidžia nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų
8. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė – 2019 m. balandžio 5 d. UAB „Kukabara“ pažymą dėl apelianto įsiskolinimų, 2018 m. rugsėjo 3 d. Baltic Sotheby’s International Realty sutartį Nr. RK/089, 2019 m. balandžio 2 d. VĮ „Regitra“ pažymą, 2019 m. balandžio 4 d. advokato J. V. pareiškimą, 2019 m. kovo 27 d. AS „Citadele banka“ Lietuvos filialo pažymą, 2019 m. kovo 25 d. UAB „Kukabara“ pažymos apie apelianto ir G. P. darbo užmokestį.
9. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kita vertus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
10. Nors apeliantas, pateikdamas su atskiruoju skundu naujus įrodymus prašymo priimti ir prijungti juos prie bylos nesuformulavo, taip pat nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių šių dokumentų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme ar kad juos nepagrįstai būtų atsisakęs priimti pirmosios instancijos teismas, tačiau įvertinęs tai, jog pateikti duomenys gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl apelianto turtinės padėties ir jo galimybių sumokėti žyminį mokestį, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateiktų dokumentų sudarymo datą, į tai, jog dalis duomenų jau yra byloje (pvz., banko pažyma dėl sąskaitos banke AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale uždarymo), sprendžia, kad 2019 m. balandžio 4 d. advokato J. V. pareiškimas, 2019 m. balandžio 2 d. VĮ „Regitra“ pažyma ir 2018 m. rugsėjo 3 d. Baltic Sotheby’s International Realty sutartis, UAB „Kukabara“ pažymos dėl darbo užmokesčio ir įsiskolinimo ir pridedami prie bylos bei vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo arba atleidimo nuo šio mokesčio mokėjimo
11. Kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta vienoda galimybė pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tačiau siekdamas pasinaudoti šia teise asmuo privalo laikytis įstatymuose įtvirtintų taisyklių ir tvarkos. Viena iš tokių įstatyme nustatytų taisyklių yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 83, 84 straipsniai).
12. Teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad žyminio mokesčio sumokėjimo teisiniu reguliavimu siekiama kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus procesinio rezultato byloje, pateikti piniginį užtikrinimą ir taip apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių, skundų); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017, kt.).
13. CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad motyvuotu asmens prašymu ir pateikus tokio prašymo pagrįstumą patvirtinančius įrodymus, teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Taigi, tam, kad teismas galėtų įsitikinti prašymo pagrįstumu, asmuo prašantis jį iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, turi pareigą pateikti objektyvius duomenis, patvirtinančius sunkią turtinę padėtį. Deklaratyvių teiginių nurodymas, be konkrečių įrodymų pateikimo, nesudaro pagrindo tenkinti prašymo.
14. CPK 84 straipsnyje nustatyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.
15. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 84 teisės normos, yra išaiškinęs, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama ne tik turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu, bet ir tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė padėtis kreipimosi į teismą metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pavyzdžiui, per tam tikrą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-143-516/2019).
16. Nagrinėjamu atveju apelianto mokėtinas žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą yra 11 250 Eur, tačiau apeliantas prašė jį nuo šio mokesčio mokėjimo atleisti visiškai arba atidėti jo mokėjimą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dėl sunkios turtinės padėties. Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, atsižvelgdamas į tai, kad analogiško pobūdžio prašymas dėl žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo jau buvo atmestas byloje, o iš esmės naujų aplinkybių, patvirtinančių pasikeitusią turtinę padėtį apeliantas nepateikė, be to, apeliantas naudojasi mokamomis advokato paslaugomis, todėl nors jis ir turi finansinių sunkumų, teismas padarė išvadą, kad apeliantas neįrodė neturintis objektyvių galimybių sumokėti žyminį mokestį. Teismas taip pat nustatė, kad apeliantas neįrodė, jog jo turtinė padėtis pagerės ateityje ir galės sumokėti bylinėjimosi išlaidas, jei teismo sprendimas būtų palankus atsakovui.
17. Apeliantas nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia tuo, kad teismas neteisingai įvertino apelianto pateiktus įrodymus bei argumentus, kurie priešingai nei nustatė teismas, patvirtina apelianto sunkią turtinę padėtį, todėl yra pagrindas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą arba atleisti nuo jo mokėjimo visiškai.
18. Apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą, apelianto pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybes, nesutinka su apelianto pozicija.
19. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartyje, kuriose buvo netenkintas jau anksčiau byloje analogiškais argumentais paremtas apelianto prašymas dėl žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo atidėjimo, nustatytas aplinkybes ir pateiktus išaiškinimus. Įvertinus šių nutarčių turinį, taip pat nagrinėjamo atskirojo skundo argumentus ir pateiktus įrodymus, matyti, kad apeliantas iš esmės nepateikė naujų duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai spręsdami prašymo atidėti žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimą pagrįstumą. Abiem atvejais apeliantas akcentuoja tas pačias aplinkybes, t. y. apelianto ir jo sutuoktinės gaunamą nedidelį darbo užmokestį, tai, jog turimo nekilnojamojo turto realizavimas yra apsunkintas, vienas iš turimo nekilnojamojo turto yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktinės automobilis turi techninių gedimų, todėl yra nenaudojamas, mažos vertės, jog už advokato teisines paslaugas vis dar nėra susimokėjęs dėl sunkios turtinės padėties, turi įsiskolinimų kitiems kreditoriams.
20. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės jau yra įvertintos ir pripažintos nepagrįstomis įsiteisėjusia minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas. Apeliantas nei pateikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą ar atleisti nuo jo mokėjimo, nei atskirajame skunde nenurodė naujai atsiradusių ar pasikeitusių aplinkybių, kurios objektyviai sudarytų pagrindą kitaip vertinti jo pateiktus įrodymus, argumentus ir tenkinti jo prašymą.
21. Bylos duomenimis, apeliantui nuosavybės teise priklauso hipoteka įkeistas nekilnojamasis turtas, esantis Gedimino pr., Vilniuje, dalis turto yra areštuota, jo sutuoktinės vardu VĮ „Regitra“ yra registruotos 2 transporto priemonės (vienos iš jų atžvilgiu eismas draudžiamas). Taigi, galima spręsti, kad apeliantas nors ir yra susidūręs su tam tikrais finansiniais sunkumais, tačiau turi tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo turto, yra dirbantis, gauna darbo užmokestį. Apeliantas akcentuoja, kad siekia parduoti nekilnojamąjį turtą, tam pagrįsti pateikė įgaliojimo sutartį, tačiau nurodo, jog šiuo metu jo realizavimas apsunkintas, galimas parduoti turtas jau buvo parduotas žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors apelianto teigimu, žyminį mokestį už ieškinį sumokėjo pardavus įkeistą bankui nekilnojamąjį turtą ir susitarus su banku, jog dalis gautos sumos bus pervesti į sūnaus sąskaitą, byloje nėra duomenų, kad bankas būtų pervedęs atitinkamą sumą į apelianto sūnaus banko sąskaitą (pagal byloje esančius 2017 m. balandžio 14 d. pirmosios instancijos teisme gautus apelianto paaiškinimus ir pateiktus įrodymus). Atitinkamai negalima daryti pagrįstos išvados, kad žyminis mokestis už ieškinį buvo sumokėtas iš sūnaus banko sąskaitos būtent gavus lėšų pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, o ne iš kitų apelianto lėšų. Be to, nors apeliantas teigia, kad vienas iš turimų automobilių priklausė sūnui ir jis jau parduotas anksčiau, o kitas automobilis turi techninių gedimų, tačiau jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes ar, kaip nurodyta atskirajame skunde, menką automobilio vertę pagrindžiančių duomenų, be nurodytų deklaratyvių teiginių, apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis).
22. Dėl apelianto argumentų, susijusių su tuo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų apgaule pasisavinus apelianto pinigus susiklostė sudėtinga turtinė padėtis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokios aplinkybės nevertintinos sprendžiant klausimą dėl žyminio mokesčio mokėjimo. Tai, ar ieškinio reikalavimas pagrįstas vertinama bylą nagrinėjant iš esmės, o ne šioje bylos proceso stadijoje. Todėl argumentai, kurie sudaro ieškinio pagrindą, taip pat apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad priešingai nei jį, atsakovą teismai atleidžia nuo žyminio mokesčio mokėjimo, šiuo atveju neturi reikšmės sprendžiant apelianto prašymo atidėti arba atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrįstumą.
23. Kaip minėta pareiga pagrįsti prašymą atidėti / atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo tenka tokį prašymą pateikusiam asmeniui. Tačiau atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas akcentuoja, kad siekia, bet negali parduoti savo nekilnojamojo turto. Vien tai, kad nekilnojamojo turto pardavimas yra apsunkintas, darbo užmokesčio dydis, savaime neįrodo, kad jo turtinė padėtis tokia sunki, o taip pat nesudaro pakankamo pagrindo įsitikinti, jog bylą išnagrinėjus iš esmės ir galbūt priėmus jam nepalankų sprendimą, apeliantas bus pajėgus sumokėti atidėtą žyminį mokestį.
24. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apeliantas nepateikė ne tik įrodymų, leidžiančių konstatuoti jo negalėjimą žyminį mokestį sumokėti apeliacinio skundo padavimo momentu, bet ir konkrečiais duomenimis nepagrindė, kad galės sumokėti atidėtą žyminį mokestį, tuo atveju, jeigu jo apeliacinis skundas nebūtų patenkintas.
25. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto pašymą atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą arba atleisti nuo jo mokėjimo, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Procesinis terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti jau yra pasibaigęs, todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties reikalavimams įvykdyti ir nustatyta, 11 250 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti apeliantui nustatytinas naujas terminas, išaiškinant, kad žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 316 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovui J. E. P. dvidešimties kalendorinių dienų terminą sumokėti 11 250 Eur (vienuolika tūkstančių du šimtus penkiasdešimt Eur) žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus, terminą žyminiam mokesčiui sumokėti pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties gavimo dienos.