Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-01-20 · Administracinė byla Nr. eI2-4711-1161/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-01-20
Bylos Nr.
eI2-4711-1161/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06597-2024-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
E. L.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-4711-1161/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06597-2024-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 20 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. (E. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. L. (E. L.) pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 24S247143 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti pareiškėjo naudai iš Departamento pareiškėjo patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas (tame tarpe ir sumokėtą žyminį mokestį).

Paaiškina, kad pareiškėjui, (duomenys neskelbtini), buvo 2022 m. rugsėjo 2 d. išduotas leidimas laikinai gyventi (iki 2024 m. rugsėjo 2 d.) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje kartu su žmona T. L. (T. L.). Pareiškėjo žmona pagal darbo sutartį dirba MB "(duomenys neskelbtini)" (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) ir gauna stabilias pajamas. Pareiškėjo šeima turi reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, įskaitant pareiškėjo santaupas. Pareiškėjas 2021 m. yra įgijęs vairuotojo pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius komerciniais tikslais. Pareiškėjui nuo 2022 m. sausio 17 d. yra išduotas vairuotojo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) krovinių vežimui keliais už atlygį pagal Bendrijos licenciją.

Nurodo, kad pareiškėjas dirbo šiose Lietuvos Respublikos įmonėse: (i) 2021 m. lapkričio 12 d. darbo sutarties Nr. 21/11/12-01 pagrindu UAB "(duomenys neskelbtini)" (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)); (ii) 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutarties Nr. 24 pagrindu (duomenys neskelbtini) UAB (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)); (iii) 2024 m. birželio 20 d. darbo sutarties pagrindu UAB "(duomenys neskelbtini)" (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas Departamentui teikė prašymus leisti pakeisti darbdavį. Atsakovas 2024 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepriėmė sprendimų visais prašymo teikimo atvejais ir pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, ir UTPĮ) 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad keitė darbovietę (duomenys neskelbtini) UAB (jau sudarius darbo sutartį), kadangi sužinojo, jog minėtas juridinis asmuo turi įsiskolinimų ir nemoka darbuotojams darbo užmokesčio. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad pareiškėjo turima informacija buvo teisinga. Kauno apygardos teismas 2024 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1270-924/2024 (nutartis įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 13 d.) iškėlė bankroto bylą (duomenys neskelbtini) UAB. Prieš baigiantis leidimo gyventi terminui, pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą dėl leidimo gyventi išdavimą skubos tvarka ir sumokėjo 320,00 Eur dydžio rinkliavą už nagrinėjimą skubos tvarka.

Nurodo, kad atsakovas 2024 m. liepos 23 d. priėmė sprendimą Nr. 24S172563 (toliau – 2024 m. liepos 23 d. sprendimas), kuriuo neteisėtai panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi. Atsakovas minėtame 2024 m. liepos 23 d. sprendime inter alia nurodė, kad: (i) pareiškėjas negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna; (ii) pareiškėjo nesieja ilgalaikiai ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika; (iii) leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (primintina, kad pareiškėjas su UAB "(duomenys neskelbtini)" yra sudaręs 2024 m. birželio 20 d. darbo sutartį). Pareiškėjo įsitikinimu, aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo priimti tokio sprendimo.

Teigia, kad remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“, nustatytas pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis (viena minimalioji mėnesinė alga), kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Pažymi, kad pareiškėjas (jo šeima) turi finansinių lėšų, viršijančių minėtus reikalavimus. Taip pat nurodo, kad aktualiu 2024 m. liepos 23 d. sprendimo priėmimo laikotarpiu pareiškėjas sirgo, buvo paguldytas į ligoninę.

Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas buvo priimtas nepagrįstai, kadangi inter alia: (i) jį priimant buvo remiamasi neteisėtu 2024 m. liepos 23 d. sprendimu, prielaidomis ir spėjimais; (ii) Sprendimas pažeidžia pamatinius administracinės teisės principus. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam nebuvo įteiktas Sprendimas. Tokiu būdu pareiškėjui buvo sukliudyta suprasti Sprendimo esmę ir turinį, identifikuoti teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šiuo atveju, priimant Sprendimą buvo pažeista pareiškėjo teisė žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis (kokiomis faktinėmis aplinkybėmis) priimtas konkretus Sprendimas (visi Sprendimu priimti nurodymai).

Pabrėžia, kad atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektas, priimdama sprendimus turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – VAĮ), tačiau yra saistomas ir gero administravimo principo imperatyvų. Taigi akivaizdu, kad kartu su pranešimu apie priimtą Sprendimą pareiškėjui nepateikiant pačio Sprendimo, individualus administracinis aktas laikytinas nepakankamai informatyviu. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimo turinys paremtas neindividualizuotu teisės normų taikymu, jis apsiriboja vien tik nuorodų į bendro pobūdžio teisės aktų nuostatas pateikimu. Iš Sprendimo ir 2024 m. liepos 23 d. sprendimo turinio pastebimas atsakovo noras ir siekis bet kokiu būdu priimti pareiškėjo atžvilgiu neigiamą sprendimą, nesigilinant į aktualias faktines aplinkybes. Šis atsakovo veiksmas prieštarauja teismų praktikai, kuri iš atsakovo reikalauja priimtą administracinį aktą expressis verbis pagrįsti tinkamu teisiniu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602 -439/2014).

Akcentuoja, kad atsakovas, įgyvendindamas jam priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistomas bendrųjų, inter alia) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Jie reiškia, kad atsakovo sprendimai visais atvejais privalo būti pagrįsti pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikytos poveikio priemonės – motyvuotos, administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1059-502/2019). Be to, 2024 m. liepos 23 d. sprendimo ir Sprendimo priėmimas pareiškėjui sukelia neigiamų pasekmių. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo priimtas Sprendimas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

Pažymi, kad pareiškėjas pasitraukė iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų. Pareiškėjas siekia įsitvirtinti Lietuvos Respublikoje, teisėtai dirbti ir gauti pajamų. Pareiškėjas nurodo, kad jis negali saugiai grįžti į kilmės šalį, (duomenys neskelbtini) sritį, kadangi joje nuolat rengiamos Rusijos Federacijos kariuomenės atakos. Be to, pareiškėjui turėtų būti taikoma laikinoji apsauga, kadangi jis, kartu su šeima buvo priverstas palikti (duomenys neskelbtini), kai Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos pradėjo didelio masto invaziją į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo įsitikinimu, demokratinėje ir teisinėje valstybėje, siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir šalyje galiojančių teisės normų vykdymą, prioritetas turėtų būti teikiamas aiškinamajai, šviečiamajai ir pan. veiklai, o ne represinėms priemonėms. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimo sankcija – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus – yra neadekvati ir neproporcinga bausmė. Visi šiame skunde nurodyti argumentai lemia tai, jog priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, o atsakovo veiksmai yra prieštaringi administracinės teisės principams.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad ginčijamas Sprendimas priimtas 2024 m. liepos 23 d. sprendimu panaikinus leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjas sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi neskundė. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas leidimą gyventi gavo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. darbo pagrindu, buvo pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštas, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis bus 1 204,60 Eur, o vėliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštas, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1 545 Eur darbo užmokestis. Abi įmonės savo tarpininkavimo raštuose patvirtino, kad už pareiškėją bus mokamos socialinio draudimo įmokos. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi, taip pat nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis. Todėl Migracijos departamentas neturi pareigos vertinti kitus galimus pareiškėjo pragyvenimo šaltinius.

Nurodo, kad nėra aišku, kodėl pareiškėjas vieną nepriimtą sprendimą įvardija kaip visus atvejus, tačiau Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad antruoju atveju, kaip žemiau paaiškinta, pareiškėjas pats pateikė prašymą nutraukti nagrinėjimą. Antrasis pareiškėjo prašymas pateiktas 2024 m. birželio 21 d., kai pareiškėjas užregistruoja ir prašymą Nr. 24P135552, ir vizitą padalinyje (duomenys neskelbtini), kur nurodomas vizito laikas 2024 m. birželio 21 d., 10:30 val., rezervavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pareišk. Nr. 2406-LLGD-1684. Pareiškėjas 2024 m. liepos 25 d. pats atšaukė šio prašymo nagrinėjimą. Taigi, pareiškėjas klaidingai teigia, kad Migracijos departamentas visais prašymų teikimo atvejais jų neišnagrinėjo, pažeisdamas Įstatymo nuostatas. Pažymi, kad pareiškėjui pateikus antrąjį prašymą pakeisti darbdavį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenis apie pareiškėją ir nustatyta, kad UAB “ (duomenys neskelbtini)” pareiškėjas buvo įdarbintas nuo 2024 m. balandžio 18 d. iki 2024 m. birželio 20 d., tačiau visu įdarbinimo laikotarpiui negavo jokio užmokesčio, kas reiškia, kad pareiškėjas bendrovėje nedirbo. 2024 m. liepos 8 d. pareiškėjas per MIGRIS Pateikė paaiškinimą, dėl kokių priežasčių keičia darbdavį, tačiau nenurodė, kad buvo nemokamas darbo užmokestis. Taigi, buvo pagrindas priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, nes pareiškėjas neatitiko imperatyvių sąlygų, kurias Įstatymas numato užsieniečiui, siekiančiam gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu.

Kaip teigia pareiškėjas ir kaip matyti iš nemokumo procesų informaciniame portale pateiktos informacijos, nemokumo byla iškelta Bendrovei 2024 m. spalio 29 d. Migracijos departamento vertinimu, šis argumentas nepagrįstas. Pareiškėjas pasinaudojo vėliau gauta informacija. Pareiškėjas pasirašė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. balandžio 18 d. ir visą darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį jam nebuvo priskaičiuotas darbo užmokestis – taigi, pareiškėjas faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Tačiau Migracijos departamentui nagrinėjant su pareiškėju susijusias aplinkybes 2024 m. liepos 8 d. pareiškėjas, teikdamas paaiškinimą, nurodo, kad nori pakeisti darbą dėl geresnių darbo sąlygų, apmokėjimo ir todėl, kad darbo vieta arčiau gyvenamosios vietos, tačiau neužsimena apie tai, kad darbdavys nemoka darbo užmokesčio ar kad neaprūpina darbu, nors pareiškėjo darbo sutartis su UAB (duomenys neskelbtini) 2024 m. birželio 20 d. yra nutraukta. Taigi, vertintina, kad Migracijos departamentas teisingai sprendė, jog pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės.

Pastebi, kad dėl darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur pareiškėjas įsidarbino 2024 m. birželio 20 d. (nors pateikė prašymą pakeisti darbdavį tik 2024 m. birželio 21 d.) sprendime panaikinti leidimą laikinai gyventi taip pat pasisakyta. Sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas tinkamai, taigi, pareiškėjas, būdamas įsitikinęs, kad nurodytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo priimti tokio sprendimo, turėjo galimybę pasinaudoti savo teise sprendimą skųsti, o praleidęs terminą dėl svarbių priežasčių – įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Migracijos departamentas pažymi, kad sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas pagrįstai, įvertinus su pareiškėju susijusių faktinių aplinkybių visetą, vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą buvo informuotas, sprendimo neskundė.

Migracijos departamento manymu, pareiškėjo ligos faktas nedaro įtakos sprendimo priėmimo aplinkybėms, nes nėra susijęs su darbo sutarties UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu ir nei patvirtina, nei paneigia su ginčijamu Sprendimu susijusias aplinkybes.

Dėl ginčijamo Sprendimo įteikimo nurodo, kad šį informacija pareiškėjui įteikta per MIGRIS 2024 m. lapkričio 6 d. Iš pranešime pateiktos informacijos pareiškėjui yra žinoma, kad ginčijamu Sprendimu nuspręsta uždrausti atvykti nuo 2024 m. lapkričio 5 d. iki 2027 m. lapkričio 4 d. vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, taip pat nurodyta, priimto sprendimo apskundimo tvarka.

Migracijos departamento vertinimo, ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Sprendime yra nurodyta, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas pagrįstas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jei yra panaikinamas leidimas gyventi. Sprendime išdėstytos aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi ir šios aplinkybės susietos su teisės normomis. Nurodyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. liepos 23 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui 2022 m. rugsėjo 2 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pažymėta, kad pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), ir darbo sutartis su juo nutraukta. Taip pat Sprendime nurodyta, kad kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33K (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Taip pat akcentuota, kad pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą) nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Ginčijamame Sprendime, kaip tai numato Kriterijų vertinimo tvarka, įvertintos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės.

Teigia, kad vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad pirmas leidimas laikinai gyventi jam išduotas darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, o Migracijos departamento 2024 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjui buvo leista pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad Sodros informacinės sistemos duomenimis, asmens darbo sutartis su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. birželio 20 d. buvo nutraukta, sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos įmonėse neįdarbintas. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. gruodžio 26 d. iki 2022 m. lapkričio 29 d., o leidimas laikinai gyventi anksčiau išduotas nebuvo. Taip pat buvo nustatyta, kad Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prašymu priėmė sprendimą nutraukti jo 2024 m. birželio 21 d. pateikto prašymo leisti pakeisti darbdavį nagrinėjimą. Nurodo, kad 2024 m. liepos 25 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, tačiau Sprendimo priėmimo metu šis prašymas dar buvo nagrinėjamas, tačiau įvertinta, kad priėmus Sprendimą uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bus sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (pakeitęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, nutraukė darbo sutartį su įmone, tarpininkavusia dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, ir, įmonėje jis faktiškai nedirbo, nes darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas), tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą pareiškėjui buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Nurodo, kad įvertinus tai, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, bei tai, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, taip pat priežastis, dėl kurių jam panaikintas leidimas laikinai gyventi, aplinkybes, kad patikrinus jo duomenis informacinėse sistemose neužfiksuota pareiškėjo socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei nenustatyta šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, pareiškėjui buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir aplinkybių visetą, įvertintas kaip proporcingas. Teigia, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino su pareiškėju susijusias aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis priėmė ginčijamą Sprendimą.

Mano, jog pareiškėjas perdėtai akcentuoja, kad iš sprendimo turinio „pastebimas atsakovo noras ir siekis bet kokiu būdu priimti pareiškėjo atžvilgiu neigiamą sprendimą, nesigilinant į aktualias faktines aplinkybes“, nes visos svarbios Sprendimo priėmimui faktinės galimybės yra išnagrinėtos, pateikti Sprendimo priėmimo motyvai ir teisiniai pagrindai. Nors pareiškėjas vertina, kad priimtas Sprendimas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį, Migracijos departamentas pažymi, kad ginčijamu Sprendimu nesprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad pasitraukė iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų. Tačiau Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjui jau 2021 m. gruodžio 6 d. buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 26 d. Vizoje nurodytas pagrindas 70.18 (užsienietis turi kvalifikaciją ir atvyksta į juridinį asmenį, kaip kad nurodo Vizos išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2017 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“), ir jau nuo 2021 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas pasirašė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sutartyje buvo numatyta, kad pareiškėjas pradės dirbti, gavus visus darbui reikalingus leidimus bei dokumentus pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas taip pat pateikia UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotą profesinio mokymo diplomą, kuriame pažymima, kad jis 2021 m. įgijo vairuotojo pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius komerciniais tikslais. Taigi, šios aplinkybės atskleidžia, kad pareiškėjas ruošėsi dirbti Lietuvoje jau 2021 m. pabaigoje. Iš Sodros informacinėje sistemoje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. sausio 24 d. Taigi, įvertinus pareiškėjo pateikiamą kartu su skundu darbo sutartį, 2021 m. gruodžio 30 d. išduotą profesinio mokymo diplomą, pareiškėjo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) teritorijoje ir tai, kad pareiškėjas pradėjo dirbti Lietuvoje 2022 m. sausio 24 d., pareiškėjo argumentai, kad jis pasitraukė iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką dėl Rusijos karinių veiksmų vertintini kaip spekuliatyvūs ir neatitinkantys tikrovės.

Pastebi, kad pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo saugiai grįžti į kilmės šalį, dėl išdavimo į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas, atmestini, kaip su nagrinėjimo dalyku nesusiję. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas, o pareiškėjo kilmės valstybė (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma šalimi, kurioje pareiškėjui grėstų mirties bausmė, kankinimai, nežmoniškas (žeminantis) elgesys ar bausmės, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymi, kad laikinosios apsaugos mechanizmas, kuris Europos Sąjungos valstybėse narėse buvo aktyvuotas 2022 m. kovo 4 d., perkeltiesiems ir į savo šalį negalintiems grįžti (duomenys neskelbtini) leidžia naudotis tokiomis galimybėmis, kaip apsigyvenimas, būstas, medicininė pagalba, o vaikams suteikia galimybę mokytis. Nors pareiškėjas teigia, kad kartu su šeima buvo priverstas palikti (duomenys neskelbtini), kai Rusijos ginkluotosios pajėgos pradėjo didelio masto invaziją į (duomenys neskelbtini), tačiau konstatuotos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą prieš prasidedant Rusijos karo veiksmams (duomenys neskelbtini), gavo leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, todėl jo teiginiai dėl laikinosios apsaugos yra nepagrįsti. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, jog Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, yra neobjektyvūs. Tai, kad pareiškėjo netenkina priimtas Sprendimas, nedaro šio Sprendimo neteisėtu.

Mano, kad Migracijos departamentas priėmė nešališką, teisės normomis pagrįstą ir motyvuotą Sprendimą. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo, VAĮ, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 5 d. iki 2027 m. lapkričio 4 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

Pareiškėjas 2022 m. kovo 14 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, numatomas darbo užmokestis – 1 204,6 Eur. Darbo užmokestis prašyme nurodomas kaip vienintelis pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis. Prašyme pareiškėjas nurodo, kad neturi (neturėjo) ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje). UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte nurodė, jog pareiškėjui bus mokamas 1 204,6 Eur darbo užmokestis. Darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2021 m. lapkričio 12 d.

Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2022 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d.

Pareiškėjas 2024 m. vasario 8 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte nurodė, jog pareiškėjui bus mokamas 1 545 Eur darbo užmokestis, pareiškėjas dirbtų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Departamentas 2024 m. balandžio 2 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį ir dirbti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (ši aplinkybė nurodyta ginčo Sprendime, ginčo dėl to byloje nėra). Darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2024 m. balandžio 18 d.

Pareiškėjas 2024 m. birželio 20 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį.

Departamentas 2024 m. liepos 23 d. sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. rugsėjo 2 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu.

Pareiškėjas 2024 m. liepos 24 d. pateikė Departamentui prašymą nutraukti 2024 m. birželio 20 d. prašymo nagrinėjimą.

Departamentas Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius, nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendime nurodoma, kad Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, jog 2024 m. liepos 25 d. asmuo Migracijos departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Šis prašymas Sprendimo priėmimo metu dar buvo nagrinėjamas, tačiau nurodyta, kad priėmus sprendimą uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bus sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (pakeitęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, nutraukė darbo sutartį su įmone, tarpininkavusia dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, ir, įmonėje jis faktiškai nedirbo, nes darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą asmeniui Sprendimu nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo, Kriterijų vertinimo tvarkos, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), nuostatos (ginčui aktualios nurodytų teisės aktų redakcijos, galiojusios ginčijamo Sprendimo priėmimo metu).

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Lietuvos Respublika Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).

UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Pareiškėjas skunde teigė, kad keitė darbovietę (UAB ,, (duomenys neskelbtini)“), kadangi sužinojo, jog minėtas juridinis asmuo turi įsiskolinimų ir nemoka darbuotojams darbo užmokesčio.

Teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad šios aplinkybės buvo vertintos 2024 m. liepos 23 d. sprendime, kurio pareiškėjas neginčijo, jis yra teisėtas, galiojantis bei sukeliantis teisines pasekmes. Departamento 2024 m. liepos 23 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 8 d. per MIGRIS komunikaciją pateikė paaiškinimą, dėl kokių priežasčių keičia darbdavį, kuriame nurodė, kad keičia darbdavį dėl geresnių darbo ir apmokėjimo sąlygų ir įmonė yra šalia jo gyvenamosios vietos (apie tai, kad jam apskritai nemokamas darbo užmokestis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi įsiskolinimų, pareiškėjas nenurodė). Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmus (darbo užmokesčio nemokėjimą), būtų dėl to kreipęsis į kompetentingas institucijas ar Migracijos departamentą.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamame Sprendime pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką atsižvelgiant į tai, kad turimas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neginčijo sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi, teismas nepasisakys dėl su tuo susijusių argumentų.

Byloje pateikti duomenys patvirtina ir byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas 2024 m. birželio 20 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį (UAB ,, (duomenys neskelbtini)“), o 2024 m. liepos 24 d. pateikė Departamentui prašymą nutraukti šio prašymo nagrinėjimą. Pareiškėjas kartu su skundu pateikė teismui duomenis, taip pat viešai prieinamais Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo priimta 2024 m. spalio 29 d., o įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 13 d. Kaip matyti, pareiškėjas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 18 d. iki 2024 m. birželio 20 d. Pagal šios bendrovės tarpininkavimo raštą, pareiškėjui turėjo būti mokamas 1 545 Eur darbo užmokestis, tačiau, kaip nustatyta 2024 m. liepos 23 d. sprendimu, jam nei karto nebuvo mokėtas minėtas darbo užmokestis. Pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, susijusius su šios bendrovės bankroto bylos iškėlimu, matyti, jog bankroto byla iškelta praėjus keliems mėnesiams po to, kai pareiškėjas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ jau nedirbo, o pareiškėjo 2024 m. liepos 8 d. paaiškinime nenurodyta, kad jis jau šioje įmonėje nebedirba, taip pat nenurodyta, kad jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Taigi, byloje pateiktas pareiškėjo 2024 m. liepos 8 d. paaiškinimas dėl darbdavio keitimo paneigia pareiškėjo skundo teiginius, jog jis keitė darbovietę UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dėl darbovietės įsiskolinimų ir nemokamo darbo užmokesčio. Pats pareiškėjas nepranešė Departamentui apie tai, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nemoka jam darbo užmokesčio, nors tokia pareiga jam numatyta Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Iš Departamento 2024 m. liepos 23 d. sprendimo matyti, jog pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo nurodęs, jog jo pragyvenimo lėšos bus būtent darbo užmokestis, kitų pragyvenimo lėšų šaltinių (pvz., santaupų, sutuoktinės darbo užmokesčio ar pan.) pareiškėjas nenurodė. Kreipdamasis dėl darbdavio pakeitimo 2024 m. birželio 20 d. nenurodė, kad darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau nutraukta. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pareiškėjo nesilaikė UTPĮ nuostatų ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovas nepriėmė sprendimų visais prašymo teikimo atvejais ir pažeidė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šiuo atveju pareiškėjas 2022 m. kovo 14 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tuomet pareiškėjas 2024 m. vasario 8 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį, o Departamentas 2024 m. balandžio 2 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį. Pareiškėjas 2024 m. birželio 20 d. pateikė Departamentui prašymą vėl leisti pakeisti darbdavį, tačiau 2024 m. liepos 24 d. pateikė Departamentui prašymą nutraukti 2024 m. birželio 20 d. prašymo nagrinėjimą. Taigi, pats pareiškėjas 2024 m. liepos 24 d. išreiškė norą nutraukti pateikto prašymo nagrinėjimą. Iš Departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 25 d. Departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Byloje nėra duomenų, ar pagal 2024 m. liepos 25 d. prašymą yra šiuo metu priimtas sprendimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas nenurodė, kokie jo prašymai nėra išnagrinėti, kuriomis dienomis jie buvo teikti, taip pat pareiškėjas nenurodė, ar dėl jų nagrinėjimo/neišnagrinėjimo kreipėsi į Departamentą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kaip tam tikri galimai neišnagrinėti prašymai yra susiję su ginčo Sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Vadovaujantis tuo, nėra pagrindo pripažinti, jog Departamentas pažeidė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Pareiškėjo teigimu, jis (jo šeima) turi finansinių lėšų, viršijančių minimalius reikalavimus. Be to, 2024 m. liepos 23 d. sprendimo priėmimo laikotarpiu pareiškėjas sirgo, buvo paguldytas į ligoninę. Nors pareiškėjo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad jo turimos finansinės lėšos banko sąskaitoje viršija minimalaus darbo užmokesčio dydį, taip pat matyti, kad pareiškėjo sutuoktinė gauna darbo užmokestį iš MB ,, (duomenys neskelbtini)“, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad šios pajamos turėtų būti vertintinos kaip pareiškėjo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjas 2022 m. kovo 14 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodęs, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis bus darbo užmokestis UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Jokių kitų pajamų šaltinių pareiškėjas nebuvo nurodęs nei 2022 m. kovo 14 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, nei paskesniuose prašymuose dėl darbdavių keitimo. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo šių lėšų vertinti ir pripažinti, jog pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog 2024 m. liepos 23 d. sprendimo priėmimo metu sirgo, gulėjo ligoninėje, pažymėtina, jog šios aplinkybės neturi įtakos ginčo Sprendimo vertinimui. Kaip minėta, pareiškėjas Departamento 2024 m. liepos 23 d. sprendimo neskundė, todėl aplinkybės, susijusios su pareiškėjo sveikatos sutrikimais, teismo vertinimu, nėra susijusios su ginčo Sprendimo vertinimu, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisakys.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas priimtas nepagrįstai, nes jį priimant buvo remiamasi 2024 m. liepos 23 d. sprendimu, prielaidomis ir spėjimais, taip pat Sprendimas pažeidžia pamatinius administracinės teisės principus. Sprendimas pareiškėjui neįteiktas, jį priimant buvo pažeista pareiškėjo teisė žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis (kokiomis faktinėmis aplinkybėmis) priimtas konkretus Sprendimas (visi Sprendimu priimti nurodymai). Vien pranešimo apie priimtą Sprendimą įteikimas yra neinformatyvus, neatitinka VAĮ.

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo Sprendimas priimtas 2024 m. liepos 23 d. sprendimo pagrindu, kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Kaip minėta, pareiškėjas 2024 m. liepos 23 d. sprendimo neskundė, su juo sutiko, todėl Departamentas, priimdamas ginčo Sprendimą, teisėtai bei pagrįstai vadovavosi 2024 m. liepos 23 d. sprendimu. Priešingai nei skunde nurodo pareiškėjas, Sprendimas nebuvo priimtas vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio negavo, 2024 m. birželio 20 d. darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nutraukta, bei Migracijos departamentas, atsižvelgiant į jo turimus duomenis, kuriuos pats pareiškėjas pateikė, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės sudarė pagrindą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o kadangi pareiškėjas su 2024 m. liepos 23 d. sprendimu sutiko, todėl šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog yra pagrindas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Nors maksimalus draudimo atvykti terminas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi yra 5 metai, tačiau vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, yra pagrindas nustatyti mažesnį, t. y. 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

Teismo vertinimu, Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino tai, kad pareiškėjas negauna darbo užmokesčio, neturi reguliarių pajamų pragyvenimui, darbo sutartis su juo buvo nutraukta. Taip pat Departamentas atsižvelgė į tai, kad nustačius šias aplinkybes, 2024 m. liepos 23 d. sprendimu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Be to, Departamentas nustatė, kad pareiškėjas šiuo metu Lietuvos įmonėse neįdarbintas, jis turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. gruodžio 26 d. iki 2022 m. lapkričio 29 d., leidimas laikiniai gyventi anksčiau išduotas nebuvo. Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose Sprendimo priėmimo metu nebuvo duomenų, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nebuvo informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (šių duomenų pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė). Įvertinus šias aplinkybes, Departamentas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktų nuostatomis. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis, vertinant individualią pareiškėjo situaciją.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog ginčo Sprendimas jam nebuvo įteiktas, akcentuotina, jog Įstatymo 133 straipsnio 9 dalyje nėra numatyta pareiga Departamentui įteikti sprendimą dėl uždraudimo atvykti asmeniui, kurio atžvilgiu jis yra priimtas. Pranešimas apie ginčo Sprendimo priėmimą pareiškėjui įteiktas 2024 m. lapkričio 6 d. Taigi, pareiškėjas informuotas apie ginčo Sprendimo priėmimą 2024 m. lapkričio 6 d. Pareiškėjas, žinodamas apie priimtą Sprendimą, turėjo teisę kreiptis į Departamentą dėl Sprendimo pateikimo. Kadangi pareiškėjui pranešimas apie priimtą Sprendimą įteiktas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 9 dalimi ir Taisyklių 20 punktu, pranešime nurodytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis ir pagrindas, kuriuo vadovaujantis priimtas toks draudimas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas nepažeidė pareiškėjo teisės žinoti, kuo remiantis priimtas Sprendimas. Tokio pranešimo įteikimas atitinka Įstatymo 133 straipsnio 9 dalies ir Taisyklių 20 punkto reikalavimus, todėl šiuo aspektu pažeidimas nenustatytas.

Pareiškėjas skunde teigia, kad 2024 m. liepos 23 d. sprendimo ir Sprendimo priėmimas pareiškėjui sukelia neigiamų pasekmių. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo priimtas Sprendimas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

Aplinkybės, jog 2024 m. liepos 23 d. sprendimo ir Sprendimo priėmimas gali sukelti pareiškėjui neigiamus padarinius, nėra pagrindas juos panaikinti. Pažymėtina, jog teismas nevertina hipotetinio pobūdžio teiginių. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šiuo metu būtų priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į jo kilmės valstybę, o ginčo Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas, todėl pareiškėjo skundo teiginys, kad atsakovo priimtas Sprendimas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis pasitraukė iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų. Pareiškėjas siekia įsitvirtinti Lietuvos Respublikoje, teisėtai dirbti ir gauti pajamų. Pareiškėjas nurodo, kad jis negali saugiai grįžti į kilmės šalį, (duomenys neskelbtini) sritį, kadangi joje nuolat rengiamos Rusijos Federacijos kariuomenės atakos. Be to, pareiškėjui turėtų būti taikoma laikinoji apsauga, kadangi jis, kartu su šeima buvo priverstas palikti (duomenys neskelbtini), kai Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos pradėjo didelio masto invaziją į (duomenys neskelbtini).

Nesutiktina, jog pareiškėjas pasitraukė iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų, kadangi 2021 m. jis UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įgijo vairuotojo pradinės profesinę kvalifikaciją vežti krovinius komerciniais tikslais, o darbo sutartis su UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2021 m. lapkričio 12 d. Visuotinai žinoma aplinkybė, jog Rusijos Federacijos kariniai veiksmai (duomenys neskelbtini) prasidėjo 2022 m. vasario 24 d., t. y. po to, kai pareiškėjas jau buvo įgijęs Lietuvoje profesinę kvalifikaciją bei sudaręs darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, matyti, jog pareiškėjas dar prieš Rusijos Federacijai vykdant karinius veiksmus, siekė įsitvirtinti Lietuvos Respublikoje. Kaip nurodyta aukščiau, ginčo Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas į kilmės valstybę, todėl aplinkybės, susijusios su jo grįžimu į (duomenys neskelbtini) sritį, nevertintinos.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su laikinąja apsauga, pažymėtina, jog pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, o Lietuvoje pareiškėjas siekė įsitvirtinti dar prieš karinius veiksmus, todėl laikinoji apsauga šiuo atveju netaikytina.

Pareiškėjas skunde nesutinka su Sprendimo sankcija, t. y. draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, mano, jog tai yra neadekvati ir neproporcinga bausmė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).

Departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti laikotarpis. Įvertinus 2024 m. liepos 23 d. sprendimo priėmimo pagrindus, bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, darytina išvada, jog pareiškėjui pagrįstai nustatytas mažesnis nei 5 metų draudimo atvykti laikotarpis. Be to, priimant minėtą Sprendimą, buvo vertintos individualios Migracijos departamentui Sprendimo priėmimo metu žinomos su pareiškėju susijusios aplinkybės, t. y. šeiminiai ryšiai, nacionalinės vizos turėjimas, turėtas leidimas laikinai gyventi, darbovietės, jų keitimo priežastys, gyvenimo Lietuvoje laikotarpis. Teismas dar kartą pažymi, kad pareiškėjas Migracijos departamentui duomenų apie Lietuvoje dirbančią sutuoktinę, turimas santaupas dėl teismui nežinomų priežasčių neteikė. Skunde šių aplinkybių taip pat nepaaiškino, kaip ir to, kodėl Departamentui nurodė netikras priežastis, kodėl siekia pakeisti darbdavį. Skunde nėra nurodytas pareiškėjo sutuoktinės buvimo Lietuvoje teisinis pagrindas, nėra pateikti tai patvirtinantys dokumentai.

Įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, draudimo atvykti laikotarpį, vadovaujantis Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimais, 3 metų draudimo atvykti laikotarpis vertintinas kaip adekvatus ir proporcingas, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Nr. 24S247143 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjui išaiškintina, kad jis Kriterijų vertinimo tvarkos III skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į Migracijos departamentą su motyvuotu prašymu dėl jam nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino sutrumpinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jam klausimas nesprendžiamas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. L. (E. L.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Jolita RasiukevičienėVita ValeckaitėIndrė Žvaigždinienė