- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-07
- Bylos Nr.
- eA-1059-502/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02355-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Artūras Drigotas, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB "Topagro"
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Topagro“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. BR6-158 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui paramą už visus 2016 metais deklaruotus plotus.
2. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, administruodamas jo 2016 m. birželio 4 d. paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką Nr. 16-1012130611-A1-1 (toliau – ir Paraiška), neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė jam skirti 27 711,92 Eur ilgalaikę sankciją, o atsakovo veiksmai lėmė principo, numatančio, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat objektyvumo, proporcingumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, naujovių ir atvirumo permainoms bei lygiateisiškumo principų pažeidimą. Be to, tokio dydžio sankcija yra neproporcinga ir taps pagrindine aktyvaus jaunojo ūkininko ūkio panaikinimo priežastimi.
3. Pareiškėjas sprendimo jam skirti sankciją neteisėtumą ir nepagrįstumą siejo pirmiausiai su valdžios institucijų požiūrio į jungtinės veiklos sutarčių reikšmę deklaracijų teikimo procedūroje pasikeitimu, kuris jo atžvilgiu buvo taikytas retrospektyviai. Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 17 d. rašte Nr. 2D-1971(12.148) Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) buvo laikomasi pozicijos, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra teisinis valstybinės žemės naudojimo pagrindas, šiuo pagrindu valstybinės žemės sklypą naudojantis asmuo yra teisėtas tokio sklypo naudotojas, turintis teisę pateikti pasėlių deklaraciją. Tačiau Ministerija 2016 m. rugpjūčio 4 d. rašte Nr. 2D-3592(11.100E) Agentūrai nurodė palaikanti Tarnybos poziciją ir pripažįstanti, kad valstybinės žemės valdymo jungtinės veiklos sutarties pagrindu negalima laikyti teisėtu. Pareiškėjas, vadovaudamasis pirmuoju Ministerijos išaiškinimu, su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Topagro“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Bendrovė) 2016 m. balandžio 10 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjui už jo įnašą dirbant UAB „Topagro“ žemės sklypus turėjo atitekti parama (tiesioginės išmokos) už deklaruotas žemės ūkio naudmenas, kurias pareiškėjas turėjo deklaruoti savo vardu. Atitinkamai pareiškėjas 2016 m. birželio 4 d. Agentūrai pateikė Paraišką, kurioje deklaravo ir Sutarties pagrindu dirbamus žemės sklypus. Jis pastebėjo, kad ginčijamame Sprendime neužsimenama apie Ministerijos 2013 metų ir 2016 metų išaiškinimų skirtumus bei pakitusį valdžios institucijų požiūrį dėl jungtinės veiklos sutarčių, bei teigė, kad daugelis kitų ūkininkų, veiklą vykdančių identiškais kaip nagrinėjamu atveju pagrindais, jokių sankcijų nepatyrė.
4. Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas su juo nebendradarbiavo, neteikė konsultacijų, iki priimant sprendimą dėl sankcijos skyrimo nesudarė galimybių jos išvengti, nepasiūlė koreguoti deklaracijos duomenis ar pasinaudoti Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (toliau – ir Administravimo taisyklės Nr. 1), 67 punkte įtvirtinta galimybe atsisakyti paramos už visą paraišką ar jos dalį. Pareiškėjas akcentavo, jog Agentūra 2016 m. rugpjūčio mėn. pranešė jam apie gautą informaciją, jog vienas iš jo deklaruotų žemės sklypų yra išnuomotas ne jam, o Bendrovei, ir todėl negali būti deklaruotas pareiškėjo vardu. Atsižvelgdamas į šį pranešimą, pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 29 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti Paraiškos duomenis, ūkininkui atsisakant deklaruoto ploto Nr. 144588-2606 (1,96 ha) deklaracijos, bei nutraukė Sutartį, įsipareigojimus dėl deklaruoto 1,14 ha ploto žemės sklypo perdavė UAB „Topagro“, apie tai pranešė Agentūrai (2016 m. spalio 4 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. pranešimai). Atsakovas 2016 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 1437261 pareiškėjui nurodė, kad jo 2016 m. spalio 4 d. prašymas yra nagrinėjamas, o 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. BR6-1834685 pranešė, jog pareiškėjui Paraiškos pagrindu išmokėtina 1 964,54 Eur dydžio parama ir skirtina 27 711,92 Eur ilgalaikė sankcija už neteisingą plotų deklaravimą. Agentūra į pareiškėjo 2016 m. spalio 4 d. prašymą atsakė tik 2017 m. balandžio 6 d., nepateikė jokio atsakymo į analogišką 2016 m. lapkričio 8 d. prašymą. Pareiškėjui paprašius atsakovo atsiųsti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinkantį sprendimą dėl sankcijų skyrimo, jis ginčijamą Sprendimą gavo tik 2017 m. birželio 14 d. Pareiškėjas laikė, kad atsakovas, delsdamas atsakyti į pareiškėjo ir UAB „Topagro“ 2016 m. spalio 4 d. prašymą bei neatsakydamas į 2016 m. lapkričio 8 d. prašymą, pažeidė Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės), nuostatas, kartu tokiu būdu nesuteikė informacijos, galėjusios nulemti tolesnius pareiškėjo veiksmus, siekiant išsaugoti teisę gauti paramą ir išvengti sankcijų.
5. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo išvada, jog jis ginčo žemės sklypą valdė neteisėtai. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nuomos taisyklės) nuostatos neįtvirtina reikalavimo gauti sutikimą naudoti nuomojamus valstybinės žemės sklypus pagal jungtinės veiklos sutartis, o jungtinės veiklos sutarties sudarymas negali būti prilyginamas žemės sklypo subnuomai. Sprendime minimas Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-112 (toliau – ir Aprašas), 2 punktas, pareiškėjo nuomone, reiškia tik tiek, kad šio Aprašo nustatyta tvarka valstybinės žemės sklypai negali būti perduodami asmenims, kurie neatitinka Apraše nustatytų kriterijų, tačiau ir pareiškėjas, ir Bendrovė visus kriterijus atitinka. Atsakovo argumentas, kad tas pats asmuo gali būti tik vienos žemės ūkio valdos narys, neturi jokios teisinės reikšmės paramos skyrimui / neskyrimui, kadangi Administravimo taisyklėse, pagal kurias vertinamas žemės sklypo deklaraciją pateikęs asmuo, yra numatyti tik du kriterijai: 1) žemės faktinio dirbimo ir 2) žemės valdymo nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais. Žemės ūkio valdos ir / arba valdytojo teisėtumo / neteisėtumo kriterijus vertinant paraišką dėl paramos skyrimo nėra numatytas. Taigi, pareiškėjui turėtų būti skiriama išmoka už Paraiškoje nurodytus žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus. Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad jis yra UAB „Topagro“ pagrindinis akcininkas, kad Ministerija yra pabrėžusi didelę kooperacijos reikšmę smulkių ir vidutinių ūkininkų gerovei, bei kad nei Bendrovės sudarytose valstybinės žemės nuomos sutartyse, nei žemės nuomą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas valstybinės žemės sklypą naudoti kaip įnašą jungtinėje veikloje, tačiau atsakovas šių aplinkybių nesvarstė, nesudarė jokių sąlygų perduoti ginčo žemės plotus deklaruoti Bendrovei, todėl nė vienas iš kooperacijos partnerių negavo išmokų už deklaruotus plotus, vienam iš jų skirta didelė sankcija, nulemsianti jo ūkininkavimo pabaigą.