- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-19
- Bylos Nr.
- eI-3111-331/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-359 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 206 953,49 Eur (714 569 Lt) gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 60 687,59 Eur GPM delspinigius.
2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 68-173 (toliau – ir Sprendimas) patvirtino Kauno AVMI 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimą.
3. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. S-67 (7-278/2017) (toliau – MGK sprendimas) patvirtino VMI 2017 m. spalio 27 d. sprendimą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais sprendimais, kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–15) ir prašo panaikinti: 1) MGK 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. S-67 (7-278/2017); 2) VMI 2017 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 68-173; 3) Kauno AVMI 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-359.
5. Paaiškino, kad nesutinka su ginčijamais sprendimais, nes neteisėtais veiksmais gautos pajamos negali būti traktuojamos kaip pajamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 14 dalies prasme, t. y. realiai nėra GPM objekto, kadangi jos gautos neteisėtu būdu iš nusikalstamos veikos. Mano, kad neteisėta veikla – tai veikla, kuri tampa draudžiama tik pažeidus įstatymo reikalavimus, nustatytus siekiant verstis tam tikra legalia veikla, pvz., tinkamai neįregistravus tokios veiklos statuso. Šiuo atveju asmens veikla bus legali, tačiau pats veiklos vykdymas bus neteisėtas. Todėl nusikalstamos veikos vykdymas yra draudžiamas ir už tokios veikos vykdymą atsakomybę numato Baudžiamasis kodeksas. Lyginant neteisėtą ir nusikalstamą veiką, galima skirti vieną bendrą bruožą – asmuo, užsiimdamas tokiomis veiklomis, siekia vieno tikslo – ekonominės naudos sau, o gautos pajamos iš šių veiklų vertinamos skirtingai: pajamos iš konkrečios nusikalstamos veikos nėra apmokestinamos, o konfiskuojamos / grąžinamos teisėtam savininkui. Neteisėtos veiklos atveju taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, priklausomai nuo veiklos vykdymo masto. Tokiu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai priskaičiuoja nesumokėtas mokestines prievoles valstybei.
5.1. Pareiškėjo manymu, pagal GPMĮ ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, apmokestinamosiomis pajamomis laikomos tokios pajamos, į kurias asmuo turi reikalavimo teisę ir dėl tokių pajamų neturi kilti jokia būtinybė ar reikalavimas tokias pajamas grąžinti. Apmokestinamosioms pajamoms yra priskiriamos ir gautos iš neteisėtos veiklos pajamos, kurios nėra konfiskuojamos ar kitu būdu apribotas disponavimas jomis, įvykdžius mokesčių administratoriaus priskaičiuotas nesumokėtas mokestines prievoles valstybei.
5.2. Nuosprendis yra įsiteisėjęs ir privalomas vykdyti. 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22- 449/2017 Lietuvos apeliacinis teismas iš dalies pakeitė Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-582/2015, nekeisdamas pareiškėjui inkriminuojamų nusikalstamų veikų pagal Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį kvalifikavimo, bei pakeitė nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydį BUAB „Vanesos statyba“, konstatuodamas, kad turtinės žalos suma siekia 1 662 422,54 Eur. Šiuo nuosprendžiu buvo tenkintas BUAB „Vanesos statyba“ civilinis ieškinys ir priteista 1 662 422,54 Eur suma. Todėl tenkinus civilinį ieškinį, buvo išspręstas bendrovės žalos atlyginimo klausimas. Pareiškėjo gautos pajamos, įvykdžius nusikalstamą veiką, netapo jo asmeninėmis lėšomis, jis neįgijo reikalavimo teisės į pasisavintas bendrovės pinigines lėšas – 1 662 422,54 Eur sumą. Esant tokioms aplinkybėms, mokesčių administratoriaus sprendimas, įpareigojantis pareiškėją sumokėti 206 953,49 Eur GPM, apskaičiuotą nuo piniginių lėšų, priklausančių minėtai bendrovei, yra nepagrįstas ir neteisėtas.
5.3. Nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija dėl mokesčių mokėtojo pareigos gautas nusikalstamu būdu pajamas deklaruoti GPMĮ nustatyta tvarka, nes tai būtų vertinama kaip parodymų davimas prieš save. Europos Žmogaus Teisingumo Teismas 1993 m. vasario 25 d. byloje Funke prieš Prancūziją konstatavo, kad vertimas pateikti duomenis mokesčių administratoriui apie neteisėtos veiklos pajamas yra vertimas duoti parodymus prieš save. Teismas, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, pripažino Prancūzijos sprendimą pažeidžiančiu šias procesines garantijas. Lietuvos įstatymuose nėra įstatyminės nuostatos, įtvirtinančios, kad nusikalstamą veiką vykdančio asmens duomenys yra renkami išskirtinai mokesčių mokėjimo kontrolės tikslais ir jie jokiu pagrindu nėra perduodami teisėsaugos institucijoms. Todėl VMI sprendimas, kuriuo buvo pripažinta pareiškėjo pareiga deklaruoti iš nusikalstamos veikos gautas pajamas, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą versti duoti parodymus prieš save, Žmogaus teisių ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir Baudžiamojo proceso kodekso 21–22 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
6. Atsakovė VMI nesutinka su pareiškėjos skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 35–40) paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-449/2017, šios baudžiamosios bylos medžiaga ir kita vietos mokesčių administratoriaus surinkta informacija, patvirtina, kad 2007–2008 m. pareiškėjas iš UAB „Vanesos statyba“ banko sąskaitų bei šios įmonės kasos paėmė ir į pareiškėjo asmeninę sąskaitą buvo pervesta iš viso 10 635 011 Lt minėtos įmonės piniginių lėšų, iš jų: 2007 m. – 5 117 312 Lt, t. y. 48,12 % visos sumos; 2008 m. – 5 517 699 Lt, t. y. 51,88 % visos sumos. Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad nuteistasis D. V. (pareiškėjas) iš UAB „Vanesos statyba“ 2007– 2008 m. iš viso pasisavino 5 744 066 Lt piniginių lėšų sumą. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio, Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, nuostatomis bei taikant šiose taisyklėse numatytą ekonominių modelių metodą, įvertinus minėtas 2007 m. ir 2008 m. paimtų piniginių lėšų proporcijas (2007 m. – 48,12 %, 2008 m. – 51,88 %), konstatuota, kad pareiškėjas iš UAB „Vanesos statyba“ gavo tokias pajamų sumas: 2007 m. – 2 764 045 Lt (5 744 066 Lt x 0,4812), 2008 m. – 2 980 021 Lt (5 744 066 Lt x 0,5188).
6.1. Pareiškėjo 2008 m. iš UAB „Vanesos statyba“ gauta 2 980 021 Lt suma – tai kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos, kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos A klasės pajamoms. Įvertinus minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat patikrinimo metu surinktus duomenis, vadovaujantis MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatomis, pagrįstai buvo konstatuota, kad mokestį išskaičiuojančio asmens UAB „Vanesos statyba“ neįvykdyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą tenka pareiškėjui.
Šalies argumentai
6.2. Pareiškėjo nurodytos teisės aktų nuostatos, draudžiančios versti asmenį duoti prieš save parodymus, yra taikytinos baudžiamojo proceso metu, o ne administruojant mokesčius. Pagal MAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėję Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A575-3519/2011, Nr. A575-3528/2011, Nr. A575-3632/2011 ir kt.). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių mokėtojai, gavę pajamas iš nusikalstamų veikų, turėtų būti kaip nors privilegijuojami, akivaizdžiai paneigia visus pirmiau minėtus apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principus bei viešąjį interesą.
Atsiliepimas
6.3. Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
7. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl mokesčių administratoriaus Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą GPM ir šio mokesčio delspinigius, pripažinus, kad pareiškėjo nusikalstamu būdu iš UAB „Vanesos statyba“ pasisavintos piniginės lėšos yra GPM objektas, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Teismas pažymi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios ginčo šalių pozicijas, yra detaliai aprašytos ginčijamame mokesčių administratoriaus Sprendime, todėl teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, jų neatkartos, tačiau sprendime pasisakys dėl ginčijamo mokesčio administratoriaus Sprendimo pagrįstumo, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus nesutikimo argumentus, apsprendžiančius nagrinėjamo mokestinio ginčo ribas.
9. Tarp proceso šalių nėra ginčo dėl GPM ir juo susijusių sumų aritmetinio apskaičiavimo. Iš esmės ginčas tarp proceso šalių kilęs dėl nusikalstamu būdu gautų lėšų vertinimo GPMĮ taikymo prasme. Pareiškėjas nesutikimą su VMI sprendimu argumentuoja tuo, kad neteisėtais veiksmais gautos pajamos negali būti pripažįstamos pajamomis GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatų prasme. Už nusikalstamos veikos vykdymą numatyta baudžiamoji atsakomybė, gautos pajamos yra grąžinamos teisėtam savininkui, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai priskaičiuoja nesumokėtas mokestines prievoles valstybei.
10. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-449/2017, šios baudžiamosios bylos medžiaga ir kita vietos mokesčių administratoriaus surinkta informacija, nustatyta, kad 2007–2008 m. pareiškėjas iš bendrovės „Vanesos statyba“ banko sąskaitų bei iš šios bendrovės kasos paėmė ir į pareiškėjo asmeninę sąskaitą buvo pervesta iš viso 10 635 011 Lt minėtos bendrovės piniginių lėšų, iš jų: 2007 m. – 5 117 312 Lt, t. y. 48,12 % visos sumos; 2008 m. – 5 517 699 Lt, t. y. 51,88 % visos sumos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš bendrovės 2007–2008 m. iš viso pasisavino 5 744 066 Lt. Todėl pareiškėjas iš bendrovės gavo pajamas: 2007 m. – 2 764 045 Lt (5 744 066 Lt x 0,4812), 2008 m. – 2 980 021 Lt (5 744 066 Lt x 0,5188).
10.1. Mokesčių administratorius 2017 m. spalio 27 d. Sprendimu patvirtino Kauno AVMI 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 206 953,49 Eur GPM, 60 687,59 Eur GPM delspinigius. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, eidamas UAB „Vanesos statyba“ vadovo bei kasininko pareigas, pasisavino jam patikėtą minėtos bendrovės didelės vertės svetimą turtą – 5 744 066,50 Lt sumą, ir ne tik nulėmė bendrovės bankrotą bei padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, tačiau ir išvengė bendrovei, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, tenkančios prievolės išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM. Todėl prievolė sumokėti GPM tenka ne tik mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, bet ir gyventojui (pareiškėjui), kuris, piktnaudžiaudamas mokesčių įstatymais, faktiškai gavo mokestinę naudą, t. y. pajamų (pasisavintų piniginių lėšų), nuo kurių nebuvo išskaičiuotas ir sumokėtas GPM.
10.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri, išnagrinėjusi jo skundą, 2018 m. balandžio 20 d. MGK sprendimu patvirtino VMI 2017 m. spalio 27 d. Sprendimą, konstatuodama, kad mokesčių administratorius byloje surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo mokestinės prievolės atsiradimo pagrindą ir jos dydį, detaliai išanalizavo ir teisingai vertino surinktų įrodymų visumą, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, taigi, skundžiamas VMI Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
11. Byloje esanti medžiaga aiškiai patvirtina, kad mokesčių administratorius 5 744 066 Lt dydžio piniginių lėšų sumą, pareiškėjo pasisavintą iš UAB „Vanesos statyba“, pripažino pajamomis ir apskaičiavo mokėtiną GPM bei GPM delspinigius.
12. Pareiškėjo teigimu, nusikalstamu būdu gautos (pasisavintos) iš UAB „Vanesos statyba“ piniginės lėšos negali būti pripažintinos GPM objektu.
13. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį, GPM objektas yra gyventojo pajamos, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje pajamos apibrėžiamos kaip pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus: 1) dėl įstatinio kapitalo didinimo akcininkams proporcingai jų turimų akcijų skaičiui nemokamai išduotas akcijas arba anksčiau išleistų akcijų nominalios vertės padidinimo sumą, taip pat pajaus vertės ar dalies padidinimo sumą dėl pagrindinio kapitalo didinimo pajininkams ir nariams proporcingai jų turimai pajų vertei ar daliai, taip pat mažinant vieneto įstatinį kapitalą gaunamas lėšas (jų dalį) ir (arba) turtą (jo dalį), tenkančius įstatinio kapitalo, sudaryto iš vieneto dalyvių įnašų, sumažinimo daliai; 2) nekilnojamąjį daiktą, susigrąžintą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, bei atkurtas santaupas pagal Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą; 3) gyventojo (Europos ekonominių interesų grupės dalyvio) gautą Europos ekonominių interesų grupės pelną ar jo dalį; 4) gyventojo (gyventojui) apskaičiuotą pardavimo pridėtinės vertės mokesčio sumą už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas; 5) sumas (išskyrus asmens, susijusio su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, kompensuojamas gyventojo išlaidas), skirtas nakvynės, maitinimo, registravimosi dalyvauti renginyje bei kelionės išlaidoms padengti, jeigu šios išlaidos susijusios su teisės aktų nustatyta tvarka organizuojama gyventojo savanoriška veikla ar darbo funkcijomis arba individualia veikla; 6) gyventojų gautą naudą, jeigu neįmanoma nustatyti konkretaus gyventojo gautos individualios naudos; 7) tarp Pelno mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų vienetų Pelno mokesčio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais reorganizavimo ar perleidimo atvejais vykdomų operacijų metu susidariusį turto vertės skirtumą, kai gaunamos akcijos (dalys, pajai) vieneto dalyvių turimas šio vieneto akcijas (dalis, pajus) mainais keičiant į kito vieneto akcijas (dalis, pajus), išskyrus akcijų kainų skirtumo apmokėjimą pinigais; 8) tarp Pelno mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų vienetų Pelno mokesčio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais reorganizavimo ar perleidimo atvejais vykdomų operacijų metu susidariusį turto vertės skirtumą, kai gaunamos akcijos (dalys, pajai) vieneto dalyvių turimas šio vieneto akcijas (dalis, pajus) mainais keičiant į kito vieneto akcijas (dalis, pajus), išskyrus akcijų kainų skirtumo apmokėjimą pinigais.
14. Teismas įvertinęs šias GPMĮ nuostatas, laiko, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, pajamos, kaip GPM objektas, įstatymu nėra siejamas su pajamų gavimo teisėtumu ir / ar neteisėtumu. Todėl pajamomis laikomos visos gyventojo gautos piniginės lėšos ir / ar nauda. Be to, aptartoje GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje patvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, eliminuojančių gautos naudos (piniginių lėšų) priskyrimą pajamoms, kaip GPMĮ objektui. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuri įstatyminė nuostata leidžia jo per tikrintą mokestinį laikotarpį gautų piniginių lėšų nevertinti kaip GPMĮ objekto. Pareiškėjo skunde nurodomas argumentas, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos turės būti perduotos (sugrąžintos) UAB „Vanesos statyba“ Kauno apygardos teismo 2015 balandžio 1 d. nuosprendžio baudžiamoje byloje Nr. 1-19-582/2015 pagrindu ir tai eliminuoja jų vertinimą pajamomis pagal GPMĮ 2 straipsnį, atmestinas kaip nepagrįstas nei fakto, nei teisės taikymo prasme.
15. Pažymėtina, kad GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje nėra įtvirtintas pajamų teisėtumo kriterijus. Kaip teismas šiame sprendime pažymėjo, pajamomis, kaip GPM objektu, laikytinos visos gyventojo gautos piniginės lėšos ar nauda, išskyrus GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje išvardintas išimtis. Byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas faktiškai gavo pinigines lėšas (šios aplinkybės pareiškėjas ir neginčija), neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad pastarasis neteisėtai gautomis piniginėmis lėšomis disponavo ir / ar turėjo realią galimybę jomis disponuoti kaip savomis ir iš to turėjo naudą, o tai visiškai atitinka GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą pajamų, kaip GPM objekto, apibrėžimą. Tai, kad vėliau pareiškėjas turės šią sumą atitinkančias išlaidas, nelemia priešingos išvados.
16. Atkreiptinas dėmesys, kad kitoks GPMĮ nuostatų traktavimas, tik teisėtai gautų pajamų pripažinimas GPM objektu, prieštarautų mokesčių mokėtojų lygybės, mokesčių visuotinio privalomumo principams (MAĮ 7 straipsnis, 8 straipsnis) ir neteisėtais būdais gaunantys pajamas atsidurtų konkurencine prasme geresnėje padėtyje, nei teisėtas pajamas gaunantys ir GPM mokantys asmenys. Teismų praktikoje mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra atskirtos ir gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (LVAT 2012 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2100/2012). Todėl pareiškėjo patraukimas baudžiamoje atsakomybėn ir įpareigojimas pareiškėjui atlyginti nusikaltimu padarytą žalą neeliminuoja jo pareigos sumokėti mokesčius nuo neteisėtai gautų piniginių lėšų, iš kurių pareiškėjas neabejotinai gavo naudos.
17. Atsižvelgus į šiame sprendime išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad vienintelis pareiškėjo skundo argumentas, kad nusikalstamu būdu gautos pajamos (piniginės lėšos) nelaikytinos pajamomis, kaip GPM objektu, atmestinos kaip prieštaraujančios galiojančiam teisiniam reguliavimui (GPMĮ 2 straipsnio 14 dalis, 3 straipsnis, 5 straipsnis, 8 straipsnio 1 ir 2 dalys, MAĮ 7 straipsnis, 8 straipsnis).
18. Šioje situacijoje pareiškėjui yra taikytos dvi teisinės atsakomybės rūšys, t. y. mokestinė ir baudžiamoji. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais. Baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas pareiškėjo apmokestinimo klausimas. Todėl pareiga sumokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato, tačiau nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu (LVAT 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2100/2012). Mokesčiai apibrėžiami kaip mokesčių įstatymuose mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kuri nėra asmens baudimas už padarytą pažeidimą, bet mokesčių teisinių santykių išraiška (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas, 2002 m. birželio 3 d. nutarimas, LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1056/11, 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1712/10 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn neeliminuoja pareigos sumokėti mokesčius nuo neteisėtai gautų piniginių lėšų, kurios, anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytų motyvų pagrindu, laikytinos GPM objektu. Būtina pabrėžti, kad GPM bauda nuo ginčo sumos (kaip mokestinės atsakomybės priemonė, MAĮ 139 straipsnio 1 dalis) pareiškėjui paskirta nebuvo.
19. Pareiškėjo teigimu, jam nekilo pareiga iš UAB „Vanesos statyba“ gautas pajamas deklaruoti GPMĮ nustatyta tvarka, nes tai būtų vertinama kaip parodymų davimas prieš save. Teismas pažymi, kad GPMĮ imperatyviai įtvirtinta mokesčių mokėtojo prievolė, gavus apmokestinamųjų pajamų, jas deklaruoti, nuo jų apskaičiuoti bei sumokėti į biudžetą GPM minėto įstatymo nustatyta tvarka ir terminu (GPMĮ 27 straipsnio 1 dalis). Todėl tai negali būti aiškinamas kaip vertimas duoti parodymus prieš save.
20. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, kad mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2016 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016). Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Taigi, pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių, paneigiančių mokesčių administratoriaus argumentus, tenka būtent mokesčių mokėtojui (LVAT 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3075-575/2016). Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir / arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė VMI ir MGK.
21. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT nutartys administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, teismas laiko, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
22. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau nurodytais motyvais darytina išvada, kad mokesčių administratorius ir MGK nagrinėjamu atveju savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis, naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 57 straipsnis).
23. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. V. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.