Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas V.Paškevič Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00048-2010-6

2012 m. kovo21 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011-11-25 nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir nuteistas areštu 60 parų.

Taip pat šiuo nuosprendžiu V. U. priteista: A. J. naudai – vienas tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt litų – turtinei žalai atlyginti; valstybės naudai – du šimtai penki litai 30 ct – proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad 2010-02-05 Vilniaus apygardos prokuratūros, esančios Vilniuje, Rinktinės g. 5A, vestibiulyje, susipažindamas su nukentėjusiąja A. J., apgaulingai prisistatė jai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroru V. J. ir pažadėjo suteikti pagalbą: susitarti, kad A. J. sugyventiniui D. R. būtų panaikinta ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00161-10, atliekamame Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriuje, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Po to iki 2010-02-15 V. U. už neva A. J. suteiktą pagalbą iš nukentėjusiosios A. J. dalimis per kelis kartus gavo ir užvaldė 1950 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios A. J. atstovas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. U. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. U. padarytą nusikalstamą veiką.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

Viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad V. U., veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra suvokdamas savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir norėdamas taip veikti, apgaulės būdu įgijo svetimą A. J. priklausantį turtą – 1950 Lt.

Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų (kasacinė nutartis Nr. 2K-377/2006, 2K-42/2006). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-519/2006).

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis V. U., įgijęs nukentėjusiosios A. J. pasitikėjimą ir juo piktnaudžiaudamas – pateikęs melagingus duomenis, kad jis dirba prokuratūroje, prisistatęs prokuroru Jančiausku ir žadėdamas padėti išspręsti paskirtos A. J. sugyventiniui D. R. kardomosios priemonės – suėmimo – panaikinimo klausimą ir tokiu būdų įgydamas A. J. pasitikėjimą, išviliojo iš jos 1950 Lt (1150 Lt – už neva suteiktas paslaugas ir 800 Lt neva pasiskolino trūkusiems jo motinos bute šiltinimo katilui ir vamzdžiams sutvarkyti). Šie nuteistojo V. U. veiksmai sudaro baigto nusikaltimo (sukčiavimo) sudėtį ir yra neginčijamai įrodyti iš dalies paties nuteistojo parodymais, nukentėjusiosios A. J., liudytojų parodymais, telefoninių pokalbių išklotinėmis ir kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

V. U. argumentai, kad jis niekada neprisistatinėjo prokuroru Jančiausku, neskyrė A. J. susitikimų Generalinėje prokuratūroje, Vilniaus miesto prokuratūroje, Vilniaus miesto apylinkės 1-ajame ir 2-ajame teisme, apgaulės būdu neišviliojo iš jos 1950 Lt, yra prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai.

Pirmos instancijos teismo posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. U. pripažino per 3-4 kartus paėmęs iš A. J. 600 Lt už suteiktas paslaugas, teigė, jog vieną kartą ji davusi jam 150 Lt.

Iš telefoninių pokalbių vykusių tarp V. U. ir A. J. išklotinių matyti, kad: pokalbio, vykusio 2010-02-11, 11.22.39 – 11.27.40 val., metu, V. U. nurodo A. J. su savimi turėti 200 Lt už tai, kad jis paims iš Generalinės prokuratūros kanceliarijos pareiškimų blankus, teigia, kad jis žiūrėjęs bylą ir vakare D. R. bus paleistas (t.1, b.l. 80); pokalbio, vykusio 2010-02-12, 10.46.25 – 10.48.15 val., metu, V. U. nurodo A. J. paimti su savimi 500 Lt ir jis „nuplauna“ visą medžiagą, padaro taip kad jos vyras bus paleistas jam (V. U.) matant (t.1, b.l. 81); pokalbio, vykusio 2010-02-13, 7.58.32 – 8.03-36 val., metu, nurodo A. J. atnešti jam pinigus, klausia, ar 1000 Lt nebus per daug už tai, kad jis viską sutvarkė iki galo, viskas užsidaro trečiadienį, todėl šiandien jis nori atsiskaityti su žmogumi, kuris jam padėjo, nes po 5 min jis baigia darbą ir išvažiuoja dviems dienoms (t.1 b.l. 83); pokalbio, vykusio 2010-02-14, 10.24.11 – 10.27.45 val., metu, V. U. teigia, kad D. R. gali būti pareikšti įtarimai pagal BK 235 str. 1 d., 2 d. ir 155 str. 1d., 2 d., tačiau pažada šią problemą išspręsti ir tuo pačiu prašo A. J. paskolinti jam 800 Lt, kaime pas jo motiną sprogusiam kaitinimo katilui su vamzdžiais ir kolektoriumi pakeisti (t.1, b.l. 85); pokalbio, vykusio 2010-02-14 14.55.18 – 14.57.12 val., metu, teigia, kad jis (V. U.) važiuoja iš kaimo, viską sutvarkė, radiatoriai laiko 45 laipsnius, dėkoja už suteiktą pagalbą ir klausia ar jau sugrįžo D. R. (t.1, b.l. 86). Šios telefoninių pokalbių vykusių tarp V. U. ir A. J. išklotinės patvirtina nukentėjusios A. J. ir liudytojo D. R. parodymus, kad V. U. iš nukentėjusiosios A. J. apgaulės būdu išviliojo 1950 Lt. Netikėti jais kolegija neturi pagrindo, jie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais sudaro loginę grandinę, neginčijamai patvirtinančią V. U. kaltę.

Be to, pažymėtina, kad iš telefoninio pokalbio, vykusio 2010-02-14, 10.24.11 – 10.27.45 val., tarp A. J. ir V. U. ir telefoninio pokalbio tarp D. R. ir V. U., vykusio 2010-02-14 12.16.50 – 12.18.18 val., išklotinių (t.1, b.l.86) matyti, kad 800 Lt A. J. V. U. paskolino dar iki D. R. grįžimo iš areštinės, kas paneigia apelianto teiginius, kad jis 3-4 kartus buvo susitikęs su A. J. ir D. R. mašinoje, kai jiedu buvo atėję pasakyti, kad prašomos sumos negali paskolinti, nes neturi (t.2, b.l. 32).

Iš telefoninio pokalbio, vykusio 2010-02-10, 14.09 val. tarp A. J. ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos išklotinės matyti, kad į jų pokalbį įsiterpęs V. U. prisistatė esąs iš Vilniaus apygardos prokuratūros (t.1, b.l. 78). Taip pat telefoninių pokalbių išklotinė ir SMS žinutės patvirtina faktinę aplinkybę, kad V. U. didžiąją dalį susitikimų su nukentėjusiąja paskirdavo arba prokuratūros, arba teismo patalpose, sakydamas, kad jis arba važiuoja į darbą ir 8.00 val. bus Generalinėje prokuratūroje, arba, kad važiuoja iš Generalinės prokuratūros, arba, kad jis 9 val. bus Vilniaus miesto prokuratūros 4 aukšte, arba, kad jis visą laiką bus Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje ir ten parašys prašymą, kad bylą perduotų į Generalinę prokuratūrą, arba, kad jis šiuo metu yra departamente ir pan. (t.1, b.l. 80, 81, 82, 83, 92, 93, 94). Taip pat viename iš pokalbių su nukentėjusiąja A. J. V. U. teigia, kad jis gali sunaikinti bylą – ištrinti ją iš centrinio duomenų banko, jam tik reikia pasikonsultuoti su buvusiu savo kolega, kurio žmona dirba apeliaciniame teisme ir žino, kaip viską sutvarkyti (t.1, b.l. 86).

Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, A. J. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad V. U. prisistatė jai prokuroru V. J. ir iš jos per 6 kartus išviliojo 1950 Lt, už neva jos sugyventinio D. R. paleidimo iš Lukiškių TI-K organizavimą (t.1, b.l. 29-30, 45, 61-67).

Apklaustas liudytoju R. J. parodė, kad, jiems susitikus su V. U., pastarasis jo klausė, ar jis pažįsta D. R., kurį jis šiuo metu traukia iš kalėjimo. Vėliau įvykusio pokalbio su D. R. metu paaiškėjo, kad V. U., prisistatęs prokuroru V. J., iš D. R. sugyventinės A. J. išviliojo apie 1200 Lt, tikslios sumos jis neatsimena (t.2, b.l. 33-34).

Apklaustas liudytoju D. R. parodė, kad iš savo sugyventinės sužinojo, jog asmuo, prisistatęs prokuroru V. J., iš jos išviliojo 1950 Lt. Jam V. U. prisistatė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus prokuroru V. J.. Kai jis pasakė, kad prokurorų sąrašuose tokios pavardės nėra, pastarasis jam atsakė, jog yra Antrojo kontržvalgybos pulko karininkas. Kad šis asmuo yra V. U., paaiškėjo jiems susitikus su R. J., kuris pasakė, kad tai ne V. J., o V. U., tuomet V. U. susigėdo ir pasakė, kad turi gerą užnugarį. Apie tai, kad V. U. apsimeta kitu žmogumi, jis sužinojo tik pasibaigus visiems tyrimams (t.2, b.l. 35-37).

Apklausta liudytoja S. R. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad 2010 m. vasario pradžioje ji kelioms dienoms savo bute priglaudė A. J. su dukromis. Dukterėčia jai papasakojo, kad jos sugyventinis D. R. yra suimtas ir laikomas Lukiškių TI-K. Po kurio laiko A. J. pasigyrė, kad susipažino su įtakingu teisėsaugininku, kuris pažadėjo padėti išlaisvinti sugyventinį. Telefoninių pokalbių metu ji šį asmenį vadino prokuroru. Ji, S. R., matė, kaip dukterėčia, užėjusi į kambarį, kuriame laikinai gyveno, ėmė iš savo daiktų stambias pinigų sumas ir 2 kartus nešė jas į lauką, sakydama, kad tai atlygis už pagalbą, išlaisvinant D. R.. A. J. minėjo, kad vieną kartą buvo davusi minėtam asmeniui 800 Lt (t.1 b.l 70-71, t.2, b.l. 34-35).

Šie viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai visiškai ir neginčijamai paneigia V. U. argumentus, kad jis nukentėjusiajai A. J. ir D. R. niekada nėra prisistatęs prokuroru ir iš A. J. apgaulės būdu nėra išviliojęs 1950 Lt už neva D. R. paleidimą iš Lukiškių TI-K bei bylos sunaikinimą.

Dėl apelianto argumentų, kad teismas skirdamas arešto bausmę neatsižvelgė į sunkią jo sveikatos būklę – tai, kad jis yra patyręs stuburo traumą, jam diagnozuota kairės kojos venų trombozė, kad nuo 1966 m. gyvena su motina, kuriai reikalinga priežiūra (turi II invalidumo grupę) ir kuri laukia eilės kelio sąnario operacijai (iki 2011 metų pabaigos turi būti operuota), bet jeigu tai atsitiks bausmės vykdymo atlikimo metu, jis negalės jos slaugyti ligoninėje, pažymėtina, kad nuteistojo nurodytos aplinkybės – nepagrįstos, be to, jos nesutrukdė V. U. sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą, todėl kolegija tokius nuteistojo argumentus vertina, kaip siekį palengvinti savo teisinę padėtį.

Kiti apelianto argumentai, kad dėl paskirtos jam arešto bausmės jis gali praleisti terminą kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT), dėl darbingumo lygio nustatymo pensijai gauti, taip pat nespėti iki 2011-12-19 registruoti prašymą dėl gydytojo anesteziologo-reanimatologo licenzijos atstatymo, kad galėtų pradėti dirbti pagal specialybę yra neįtikinantys, kadangi iki nuosprendžio įsiteisėjimo niekas netrukdė V. U. parašyti jo nurodytus prašymus.

Apelianto ir jo gynėjo argumentus, kad būtina į teismo posėdį iškviesti nukentėjusiąją A. J. ir ją papildomai apklausti, kadangi jos parodymai yra prieštaringi, be to, ją apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuteistojo teigimu, jis nedalyvavo, kolegija atmeta kaip nepagrįstus, kadangi nukentėjusiosios A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, priešingai nei teigia apeliantas, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Pažymėtina, kad V. U. apie A. J. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo tinkamai pranešta, jis teigė apklausoje dalyvausiąs, tačiau nurodytu laiku į apklausą neatvyko (t.1, b.l. 56). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad V. U. už vengimą dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdžiuose šioje byloje Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011-09-27 nutartimi paskirta 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda (t.1, b.l. 227).

Dėl nuteistojo prašymo taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 36 str., 37 str. 39 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės arba, remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., 76 str. ir 59 str. 1 d. 3 p., atidėti bausmės vykdymą, arba atleisti nuo bausmės dėl ligos, pažymėtina, kad nėra jokių pagrindų V. U. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 36 str., 37 str., 39 str. ir 59 str. 1 d. 3 p. nuostatas. Taip pat pažymėtina, kad atidėti bausmės vykdymą teismas gali, jeigu asmuo yra nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Gi, V. U. yra nuteistas 60 parų arešto, todėl jam Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatos netaikomos. Taip pat nėra jokio pagrindo atleisti V. U. nuo bausmės pagal Lietuvos Respublikos BK 76 str., kadangi nuteistojo sveikatos būklė nesutrukdė jam apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ir tokiu būdu padaryti nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d., o byloje nėra jokių duomenų, kad V. U. po nusikalstamos veikos padarymo būtų susirgęs sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti jam būtų per sunku.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Apylinkės teismas, įvertinęs, kad V. U. baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už smulkiąsias vagystes, transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam, pakartotinį pasirodymą viešoje vietoje (Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje) esant neblaiviam, policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą (t. 1, b.l. 263-280), nėra V. U. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, taip pat tai, kad V. U. būdamas teistas, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė naują nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų, nenori paklūsti visuotinai privalomoms elgesio normoms ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam arešto bausmę, kuri, būdama artima BK 182 str. 1 d., sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkiui, yra aiškiai ne per griežta, keisti ją į dar švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.