Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo A. M. pareiškimas dėl proceso atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus konstatuoja, jog pirmos instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo atnaujinti procesą yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).

Nustatyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi areštavo hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) įkeistą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį A. M. ir D. K. bei hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) įkeistą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį D. K. (t. 1, b.l. 74-75). Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 4 d. nutartimi Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. sausio 19 d. nutartį paliko nepakeistą (t. 1, b.l. 125-127). Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009 m. birželio 26 d. nutartimi nutarė išieškoti 3 939 043,76 Lt skolą, 127 Lt žyminio mokesčio bei 11,63 proc. palūkanų bei priverstinai parduoti iš varžytynių nekilnojamuosius daiktus – bankui įkeistus ir A. M. bei D. K. nuosavybės teise priklausančius butus (t. 1, b.l. 135-136). Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. birželio 26 d. nutartį paliko nepakeistą (t. 1, b.l. 173-176). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. M. prašė atnaujinti procesą, remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujinamas dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė atnaujinti procesą nenustačius naujai paaiškėjusių aplinkybių. Taigi aptariamu atveju apeliacinio proceso objektą sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje ir tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstama, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė, ekstraordinari savarankiška civilinio proceso stadija, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą civiliniame procese po to, kai šalių ginčas teisme jau išnagrinėtas ir yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas nebegali būti patikrintas kitais procesinių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo kontrolės būdais – apeliacija ir kasacija – tiek tais atvejais, kai šiais kontrolės būdais buvo pasinaudota, tiek kai jais apskritai nebuvo naudotasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2006; 2007-03-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2007; 2007-06-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; kt.). Po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo įsiteisėjimo gali atsirasti tokių aplinkybių, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir (ar) vykusio teismo proceso tinkamumo. Proceso atnaujinimu būtent ir siekiama išvengti galimo neteisėto įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinių padarinių bei užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2007).

Proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; kt.).

Kaip minėta, atskiruoju skundu pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi ir prašydamas atnaujinti procesą, iš esmės rėmėsi CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu. LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; kt.). Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas arba jo dalis išnagrinėtoje civilinėje byloje. Be to, jos turi egzistuoti bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu, o ne atsirasti po to, kai byla jau išnagrinėta. Sprendžiant klausimą, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma pareiškėjui, teismas vertina ne tik subjektyvius, bet ir objektyvius sužinojimo kriterijus. Naujai paaiškėjusių aplinkybių esminės reikšmės bylai pobūdis pasireiškia ir yra suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių bylos duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų ir kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialiojo teisinio santykio teisinė kvalifikacija, kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvacija bei išvada – sprendimo rezultatas. Visa tai reiškia, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pagrindu gautų naujų duomenų atsiranda pagrindas ir teisinė galimybė panaikinti ar pakeisti jau priimtus ir įsiteisėjusius teismo sprendimus ne instancine sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės (patikrinimo) tvarka bei šiuos reikalavimus išspręsti kitaip, negu jie buvo pirmiau išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2010).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu, iš esmės remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi Nr. 3K-7-272/2011, kurioje išaiškinta hipotekos teismo pareiga ex officio kvalifikuoti kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo ir vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas sąžiningumo aspektu. Todėl, pareiškėjo teigimu, Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius, priimdamas 2009 m. sausio 19 d. ir 2009 m. birželio 26 d. nutartis turėjo pareigą ex officio kvalifikuoti tarp kredito gavėjų ir banko sudarytas kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo, nes kreditas buvo suteiktas vartojimo reikmėms, t. y. butui, esančiam (duomenys neskelbtini) pirkimui, tačiau to teismas nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kitoje byloje pateiktas teisės normų aiškinimas negali būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, todėl apelianto prašymas atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu yra nepagrįstas. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su kreditoriaus AB DnB banko atsiliepime išdėstytu argumentu, jog A. M. nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis Nr. 3K-7-272/2011 galėtų būti vertinama CPK 366 str. 1 d. 9 p. numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, tačiau pastaruoju pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik dėl tų nutarčių, kurios nebuvo peržiūrėtos apeliacine tvarka. Šiuo atveju Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. sausio 19 d. ir 2009 m. birželio 26 d. nutartys buvo peržiūrėtos apeliacine tvarka.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 str. 1 d.). Bylos medžiaga nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 20 d. tarp D. K. ir A. M. bei AB DnB banko buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjams buvo suteiktas 1 506 000 Lt kreditas (t. 1, b.l. 64-68). Kaip nurodė apeliantas, kreditas buvo suteiktas buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimui. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškus reikalavimus, jog Kreditavimo sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo ir kad tokios sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, apeliantas reiškia ir kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje (civilinės bylos Nr. 2-3131-345/2012). Minėtoje byloje pateiktame ieškinyje pats A. M. nurodė, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Kreditavimo sutarties tikslas buvo įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), besiribojantį su restorano „Pegasus Novus“ patalpomis, tikslu praplėsti restoraną (pareiškėjui priklausė 1/3 restorano akcijų). Taip pat nurodė, kad kreditas bankui turėjo būti grąžinamas iš pajamų, gautų už perkamo buto nuomą „Pegasus Novus“ (t. 2, b.l. 13-14). Ši sąlyga buvo numatyta ir Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13.3 p. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei remiantis CK 1.39 str. 1 d. pateiktu vartojimo sutarties apibrėžimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp kredito gavėjų ir banko sudaryta kreditavimo sutartis turėtų būti vertintina kaip vartojimo.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą pagal CPK 366 str. 1 d. 2 p., teismui turi būti nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės. Šiuo atveju tiek A. M. pareiškime, tiek atskirajame skunde nurodytos aplinkybės negali būti pagrindas proceso atnaujinimui pagal CPK 366 str. 1 d. 2 p.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2006).

Apelianto teigimu, prašymas dėl proceso atnaujinimo turėjo būti nagrinėjamas tame pačiame pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu jo prašymas buvo nagrinėjamas ne Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, o Vilniaus m. 1 apylinkės teisme, dėl ko buvo pažeistos teismingumo taisyklės, o tai, vadovaujantis CPK 329 str. 2 d. 1 p., yra pagrindas panaikinti ginčijamą nutartį. Toks A. M. atskirojo skundo argumentas nepagrįstas ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties, kaip priimtos pažeidus teismingumo taisykles, kadangi Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius ir Vilniaus m. 1 apylinkės teismas yra tas pats teismas CPK 367 str. 3 d. prasme.

Nepagrįstas A. M. argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė sprendimo motyvavimui keliamus reikalavimus, o tai vertintina kaip absoliutaus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. Pažymėtina, kad teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 str.).

Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei jų įrodytinumo lygį, dėl ko pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas, pateikęs teismui pareiškimą dėl proceso atnaujinimo nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.