Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. M., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Iš S. M. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui 6405,95 Eur žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros, o būtent:

nuo 1997 m. rugpjūčio 25 d., būdamas S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), savininku ir vadovu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, Tauragės mieste, vykdydamas medienos apdirbimo ir durų gamybos veiklą, tyčia apgaulingai tvarkė S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti jos veiklos, turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros. Laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d., pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimais“, 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, išmokėdamas neįtrauktą į apskaitą atlyginimą grynaisiais pinigais, nepateikdamas visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie įvykusias ūkines ir finansines operacijas S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. G., nesuvokusiai jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, kuri neturėdama visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, apskaitos registruose „Didžiosios knygos sąskaita“ ir „Kasos knygoje“ neužregistravo priskaityto darbo užmokesčio darbuotojams, iš viso 54718,51 Lt (15847,57 Eur) bei darbo užmokesčio išmokėjimų – iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur), tai yra:

pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų priskaitymo žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais nepagrindė darbuotojui V. K. iš viso 20202,61 Lt (5851,08 Eur) priskaityto ir 14631,62 Lt (4237,61 Eur) išmokėto darbo užmokesčio:

2013 m. sausio–gruodžio mėnesiais – 13614,78 Lt (3943,11 Eur) priskaityto ir 9947,68 Lt (2881,04 Eur) išmokėto darbo užmokesčio;

2014 m. sausio–gegužės mėnesiais – 6587,83 Lt (1907,96 Eur) priskaityto ir 4683,94 Lt (1356,56 Eur) išmokėto darbo užmokesčio;

pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų priskaitymo žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais nepagrindė darbuotojui V. G. iš viso 23846,74 Lt (6906,49 Eur) priskaityto ir 17424,50 Lt (5046,48 Eur) išmokėto darbo užmokesčio:

2013 m. sausio–gruodžio mėnesiais – 16696,19 Lt (4835,55 Eur) priskaityto ir 12208,68 Lt (3535,87 Eur) išmokėto darbo užmokesčio;

2014 m. sausio–gegužės mėnesiais – 7150,55 Lt (2070,94 Eur) priskaityto ir 5215,82 Lt (1510,60 Eur) išmokėto darbo užmokesčio;

pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų priskaitymo žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais nepagrindė darbuotojui T. B. iš viso 10669,16 Lt (3090 Eur) priskaityto ir 7786,14 Lt (2255,02 Eur) išmokėto darbo užmokesčio:

2013 m. sausio–gruodžio mėnesiais – 8818,52 Lt (2554,01 Eur) priskaityto ir 6434,85 Lt (1863,66 Eur) išmokėto darbo užmokesčio;

2014 m. sausio–gegužės mėnesiais – 1850,64 Lt (535,98 Eur) priskaityto ir 1351,28 Lt (391,35 Eur) išmokėto darbo užmokesčio.

Be to, S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė A. G., neturėdama visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, apskaitos registruose „Didžiosios knygos sąskaita“ ir „Kasos knygoje“ neužregistravo gaminių pardavimo pajamų ir įplaukų, gautų už medienos apdirbimo paslaugas bei durų pagaminimą – iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur).

Taip S. M. apgaulingai tvarkė S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

S. M. nuteistas ir už tai, kad siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, o būtent:

būdamas S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), savininku ir vadovu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, (duomenys neskelbtini) mieste, kur tvarkė S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir teikė duomenis valstybės įgaliotai institucijai apie savo turtą ir įsipareigojimus, tyčia, siekdamas išvengti mokesčių, pažeisdamas 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 9 straipsnio 1 dalį, kuri nurodo, kad „Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti“, 9 straipsnio 2 dalį, kuri nurodo, kad „Priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos“, 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 17 straipsnio 2 dalį, kuri nurodo, kad „Asmenys <...> moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos“, 2003 m. liepos 4 d. (2012-11-13 įstatymo Nr. XI-2410 redakcija) Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 10 straipsnio 1 dalies reikalavimą: „Valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurių sudedamoji dalis yra pensijų įmoka, ir papildomos dalyvio lėšomis mokamos įmokos <…> draudėjų apskaičiuojamos ir pervedamos VSDF biudžetui Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“, turėdamas tikslą išvengti sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų – iš viso 22118,47 Lt (6405,95 Eur), veikdamas per buhalterę A. G., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie įmonės apskaitoje neparodytą, priskaitytą darbo užmokestį – 54718,51 Lt (15847,57 Eur) ir 39842,25 (11539,11 Eur) išmokėtą darbo užmokestį trims įmonės darbuotojams, dėl to buhalterė A. G. 17 atvejų įrašė neteisingus duomenis į „Pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį“ (forma SAM):

Eil. Nr.LaikotarpisPranešimo gavimo VSDFV dataLaukelis P20.4: Pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, suma, LtPrivalomojo sveikatos draudimo įmokos (6%), LtValstybinio socialinio draudimo įmokos, Lt Papildomo pensijų kaupimo įmokos (1%), LtLaukelis P20.5: Įmokų suma, Lt 3%30,98%Iš viso12345678910 (5+6+7+9)12013-012013-02-142261,64135,6967,85700,66768,51904,2022013-022013-03-062683,56161,0180,51831,37911,881072,8932013-032013-04-031224,6673,4836,74379,40416,14489,6242013-042013-05-062727,39163,6581,82844,95926,771090,4252013-052013-06-042749,03164,9482,47851,65934,121099,0662013-062013-07-083584,24215,05107,531110,401217,931432,9872013-072013-08-064726,41283,58141,791464,241606,031889,6182013-082013-09-053973,89238,43119,221231,111350,331588,7692013-092013-10-073892,46233,54116,771205,881322,651556,19102013-102013-11-124056,84243,41121,701256,811378,511621,92112013-112013-12-043782,87226,97113,481171,931285,411512,38122013-122014-01-133466,50207,98103,991073,921177,911385,89Iš viso 2013 m., Lt39129,492347,731173,8712122,3213296,1915643,92Iš viso 2013 m., EUR11332,68679,95339,983510,873850,854530,79132014-012014-02-064186,04251,15125,581296,841422,4245,681719,25142014-022014-03-043167,49190,0595,02981,291076,3142,911309,27152014-032014-04-022933,28176,0088,00908,73996,7352,131224,86162014-042014-05-062492,33149,5674,78772,12846,9051,841048,30172014-052014-06-052809,88168,5984,30870,50954,8049,481172,87Iš viso 2014 m., Lt15589,02935,35467,684829,485297,16242,046474,55Iš viso 2014 m., EUR4514,89270,90135,451398,711534,1670,101875,16Iš viso, Lt54718,513283,081641,5516951,8018593,35242,0422118,47Iš viso, EUR15847,58950,85475,434909,585385,0170,106405,95

P20.4 laukelyje „Pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, suma, Lt“ sumažino duomenis, iš viso 54718,51 Lt (39129,49 + 15589,02) (15847,58 Eur), iš jų: 2013 metais 39129,49 Lt (11332,68 Eur), 2014 metais 15589,02 Lt (4514,89 Eur),

P20.5 laukelyje „Įmokų, suma, Lt“ sumažino duomenis iš viso 22118,47 Lt (15643,92 + 6474,55) (6405,95 EUR), iš jų: 2013 metais 15643,92 Lt (4530,79 EUR), 2014 metais 6474,55 Lt (1875,16 EUR). Šiuos pranešimus laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. elektroniniu būdu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, tokiu būdu pateikė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, turtą ir jų panaudojimą.

S. M. pažeidė 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 8 straipsnio 1 dalį, kuri nurodo, kad „Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytus mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 straipsnio 1 dalį – „Mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę“, 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“, 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalį – „... Lietuvos vienetas, <...> kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį“, turėdamas tikslą išvengti sumokėti 9814 Lt (2842,33 EUR) gyventojų pajamų mokesčio, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d., veikdamas per buhalterę A. G., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie apskaitos dokumentais nepagrįstą priskaičiuotą darbo užmokestį 54718,51 Lt (15847,57 EUR) 3 įmonės darbuotojams, dėl to S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė A. G. 16 atvejų įrašė neteisingus duomenis apie turtą ir įsipareigojimus:

Eil. Nr.LaikotarpisDeklaracijos pildymo dataLaukelis 18: Išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio ir PSD, suma (Lt, ct)Laukelis 19: Išskaičiuota pajamų mokesčio nuo išmokėtų išmokų suma, Lt12013-022013-03-062261,6440422013-032013-04-032683,5648332013-042013-05-061224,6622042013-052013-06-042727,3949152013-062013-07-042749,0348962013-072013-08-063584,2464572013-082013-09-054726,4183482013-092013-10-043973,8971592013-102013-11-063892,46701102013-112013-12-054056,84730112013-122014-01-137249,371305Iš viso 2013 m., Lt39129,497017Iš viso 2013 m., EUR11332,682032,26122014-022014-03-044186,04717132014-032014-04-023167,49530142014-042014-05-062933,28554152014-052014-06-052492,33471162014-062014-07-032809,88525Iš viso 2014 m., Lt15589,022797Iš viso 2014 m., EUR4514,89810,07Iš viso, Lt54718,519814Iš viso, EUR15847,572842,33

t. y. į laikotarpio nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mėnesines pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas (forma FR0572) ir laikotarpio nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (forma FR0572) bei per elektroninę deklaravimo sistemą jas pateikė Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai tikrovės neatitinkančius duomenis apie turto panaudojimą:

18 laukelyje „Išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio ir PSD, suma (Lt, ct)“ sumažino duomenis – iš viso 54718,51 Lt (39129,49 + 15589,02) (15847,57 Eur), iš jų: 2013 metais 39129,49 Lt (11332,68 Eur), 2014 metais – 15589,02 Lt (4514,89 Eur),

19 laukelyje „Išskaičiuota pajamų mokesčio nuo išmokėtų išmokų suma, Lt“ sumažino duomenis – iš viso 9814 Lt (7017 + 2797) (2842,33 Eur), iš jų: 2013 metais – 7017 Lt (2032,26 Eur), 2014 metais – 2797 Lt (810,07 Eur).

Be to, S. M. pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą: „... kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba 2) kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą“, 90 straipsnio 1 dalies reikalavimą: „Už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 <...> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“, t. y. iki kito mėnesio 25 dienos, turėdamas tikslą išvengti sumokėti 8367 Lt (2423,25 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, veikdamas per buhalterę A. G., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. neįtrauktų į buhalterinę apskaitą gaminių pardavimo pajamų ir įplaukų gavimą – iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur), kurias panaudojo darbo užmokesčio išmokėjimui darbuotojams – iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur), dėl to S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė A. G. į laikotarpio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) 17 atvejų išrašė ir per elektroninę deklaravimo sistemą pateikė Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai neteisingus duomenis apie įmonės turtą:

LaikotarpisPVM deklaracijospildymo dataĮ apskaitą neįtrauktos parda-vimų įplaukos, iš kurių išmokėtas darbo užmokestis, LtTikrovės neatitinkantys duomenys PVM deklaracijoseSumažinti PVM apmokes-tinami sandoriai, Lt (11 laukelis)Sumažintas pardavimo ir mokėtinas PVM (29 ir 36 laukeliai)2013-012013-02-191654,0016543472013-022013-05-071959,0019594112013-032013-04-22894,008941882013-042013-05-211990,9919914182013-052013-06-122012,9920134232013-062013-07-102616,5026175502013-072013-08-143467,3134677282013-082013-09-202901,3729016092013-092013-10-172841,5028425972013-102013-11-182961,5029616222013-112013-12-202761,5027615802013-122014-01-222530,552531531Iš viso 2013 m.28591,212859160048280,59 EUR8280,53 EUR1738,88 EUR2014-012014-02-183061,6830626432014-022014-03-182326,4623264892014-032014-04-172086,7720874382014-042014-05-191772,0017723722014-052014-06-112004,132004421Iš viso 2014 m.11251,041125123633258,52 EUR3258,51 EUR684,37 EURIš viso39842,2539842836711539,11 EUR11539,04 EUR2423,25 EUR

t. y.11 laukelyje „PVM apmokestinami sandoriai“ sumažino apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, iš viso 39842 Lt (11539,04 EUR), iš jų: 2013 metais – 28591 Lt, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. – 11 251 Lt,

29 laukelyje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ ir 36 laukelyje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ sumažino duomenis apie pardavimo PVM ir mokėtiną į biudžetą PVM, iš viso 8367 Lt (2423,25 EUR), iš jų: 2013 metais – 6004 Lt (1738,88 Eur), laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. – 2363 Lt (684,37 Eur).

Be to, S. M. pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 11 straipsnio 1 dalies reikalavimą „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos“, turėdamas tikslą išvengti sumokėti 4289 Lt (1242,18 Eur) pelno mokesčio, veikdamas per buhalterę A. G., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neįtrauktų į buhalterinę apskaitą gaminių pardavimo pajamų ir įplaukų gavimą, dėl to S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė A. G. į laikotarpio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma (duomenys neskelbtini) įrašė ir per elektroninę deklaravimo sistemą pateikė Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai tikrovės neatitinkančius duomenis apie pajamas ir pelną:

63 laukelyje „Apskaičiuota apmokestinamojo pelno suma“ 28591 Lt (8280,53 Eur) sumažino apmokestinamąjį pelną,

39 laukelyje „Pelno mokesčio suma“ sumažino 4289 Lt (1242,18 Eur) pelno mokestį.

Tokia savo veika S. M. pateiktose Tauragės AVMI mokesčių deklaracijose apie gautas pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui pateiktose valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinėse ataskaitose įrašė žinomai neteisingus duomenis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, jį pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisinti.

S. M. nurodo, kad jis nuteistas už tai, kad, būdamas įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininku ir vadovu, laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 tariamai apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą minėtos įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros. Tačiau pažymi, kad byloje yra nustatyta, jog įmonės buhalterinę apskaitą minėtu laikotarpiu tvarkė buhalterė A. G.. Jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne už jos tvarkymą, tačiau, neatsižvelgiant į tai, vis tiek buvo nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi teismas netinkamai nustatė objektyviuosius Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kadangi byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, todėl jis taip pat nepagrįstai nuteistas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog jo kaltė pagrindžiama liudytojos A. G. parodymais, liudytojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, liudytojo T. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, specialisto išvada ir ekspertizės aktu. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas netinkamai įvertino minėtus įrodymus, kuriais pagrindė jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis mokėjo darbuotojams neįtrauktą į apskaitą darbo užmokestį, kad nuslėpė ūkines operacijas, neįtraukdamas jų į buhalterinę apskaitą, o vėliau netikslius duomenis pateikė mokesčių administratoriui.

Nors teismas nurodė, kad jo kaltę pagrindžia liudytojos A. G. parodymai, tačiau skundžiamame nuosprendyje neatskleista, kaip ir kokiu būdu jos parodymai patvirtina jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. A. G. tiriamuoju laikotarpiu tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą pagal jo jai pateiktus duomenis ir dokumentus. Minėta liudytoja teisme patvirtino, kad tarp jų nebuvo jokio susitarimo, jog duomenys būtų „pagražinti“.

Vertindamas liudytojo V. K. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, teismas nurodė, kad šiuos parodymus vertina kritiškai ir juos atmeta, kadangi jie neatitinka surinktų įrodymų visumos. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismas vadovaujasi liudytojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė šio liudytojo teisme duotus parodymus, nenurodė, kurių byloje esančių įrodymų šie parodymai neatitinka. Liudytojas V. K. teisme paneigė ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos užrašytus parodymus, paaiškino, kad po apklausos jis pasirašė tyrėjos parašytą tekstą, kurio neperskaitė. Taip pat minėtas liudytojas patvirtino, kad per mėnesį jis gaudavo pastovų 1300 Lt atlyginimą, t. y. tiek, kiek buvo numatyta pagal darbo sutartį.

Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi liudytojo V. G. ikiteisminio tyrimo užfiksuotais parodymais, o jo parodymų pakeitimą teisminio nagrinėjimo metu teismas nepagrįstai įvertino kaip siekį padėti jam (S. M.) išvengti baudžiamosios atsakomybės. Minėtas liudytojas teismo posėdžio metu paaiškino, kad ikiteisminiame tyrime apklausos metu suklydo, atsisakė parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo metu, teisme kategoriškai teigė gaudavęs tiek atlyginimo, kiek buvo nurodyta algalapyje. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. G. teisme duotus parodymus, nenurodęs, kokie įrodymai patvirtina jo suinteresuotumą jam (S. M.) padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Liudytojo T. B. ikiteisminio tyrimo metu fiksuoti parodymai yra nepakankamai informatyvūs tam, kad patvirtintų jo (S. M.) kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Minėtas liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad neprisiminė, kokį darbo užmokestį gaudavo ir kokios sumos buvo nurodytos žiniaraštyje. Be to, T. B. parodymai nebuvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu.

Apelianto įsitikinimu, teismas visiškai nemotyvuotai atmetė liudytojų V. K. ir V. G. parodymus, duotus teisme, paneigiančius jo kaltę. Minėti liudytojai teisme davė nuoseklius ir teisingus parodymus, jie nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BPK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą teisme, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti šių liudytojų parodymais.

Be to, teismas visiškai neįvertino kitų įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buvusių darbuotojų – teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų V. P., R. Š., V. K., P. G., R. D. ir D. D. parodymų, kuriais minėti liudytojai bendrai patvirtino, kad gaudavo tokį atlyginimą, koks buvo nurodytas žiniaraštyje. Minėtų liudytojų parodymai sutampa su jų parodymais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, minėtų liudytojų parodymų visiškai neįvertino ir nenurodė jokių motyvų, kodėl minėtais įrodymais nesivadovavo. Teismas išimtinai vertino jį kaltinančius liudytojų parodymus ir nepašalino abejonių dėl jo kaltės ir tokiu būdu pažeidė in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi specialisto išvada, kadangi ji buvo sudaryta vadovaujantis nepatikimais ir nepakankamais duomenimis: liudytojų V. K. 2014-07-28, V. G. 2014-07-28, T. B. 2014-10-15 apklausos protokolais bei darbuotojų V. K. ir V. G. darbiniais, juodraštiniais užrašais. Darbuotojų V. K. ir V. G. parodymai, užfiksuoti ikiteisminiame tyrime, prieštarauja minėtų asmenų parodymams, duotiems teismo posėdyje, o šių asmenų užrašai nėra pakankamai informatyvūs, jų pagrindu nėra galimybės padaryti konkrečias išvadas. Kadangi bylos nagrinėjimo metu kilo pagrįstų abejonių dėl įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, patikimumo ir pakankamumo, todėl baudžiamojoje byloje buvo paskirta teismo ekonominė (buhalterinė-finansinė) ekspertizė. Apeliantas pažymi, kad ekspertizės aktu nebuvo padaryta nė viena kategoriška išvada, kurios pagrindu būtų galima konstatuoti jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Atsakant į pirmąjį klausimą, ekspertizės akte nurodyta, kad jeigu V. G. ir T. B. darbo užmokestis buvo mokamas iš neįtrauktų į apskaitą piniginių lėšų, tai S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2013-01-01–2014-05-31 laikotarpiu tvarkant apskaitą ir apskaičiuojant mokesčius nesilaikė norminių aktų reikalavimų. Atsakant į antrąjį klausimą, ekspertizės akte nurodyta, kad jeigu V. K., V. G. ir T. B. darbo užmokestis buvo mokamas pagal darbo užmokesčio žiniaraščių duomenis, tai S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2013-01-01 – 2014-05-31 laikotarpiu tvarkydama darbo užmokesčio apskaitą laikėsi norminių aktų reikalavimų. Analogiškai suformuluotos ekspertizės akto išvados (pradedant sąlygą išreiškiančiu jungtuku „jeigu“), atsakant į 4–7 klausimus. Vadinasi, teismo ekspertė, atlikusi ekspertinį apskaitos dokumentų tyrimą, negalėjo padaryti kategoriškų išvadų, kurių pagrindu teismas būtų galėjęs konstatuoti jo kaltę dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo. Ekspertizės akto išvados išreiškia prielaidas, kurių pagrindu nėra galimybės priimti apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Be to, atsakant į trečiąjį klausimą, ekspertizės akte nurodyta, kad rudos spalvos bloknotas su užrašu „V.“ ir sąsiuvinis su užrašu WINSDURF, kurių pagrindu buvo surašyta specialisto išvada, nėra buhalterinės apskaitos dokumentai ar registrai, kadangi neturi apskaitos dokumentams bei registrams privalomų rekvizitų; įrašai rudos spalvos bloknote ir sąsiuvinyje su užrašu WINSDURF nėra pakankamai informatyvūs tam, kad būtų galima pagal juos nustatyti komercinius sandorius (klientų užsakymus). Taigi, apelianto nuomone, minėta ekspertizės akto išvada patvirtina, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai pagrindė specialisto išvada, kuri buvo parengta pagal rudos spalvos bloknoto su užrašu „V.“ ir sąsiuvinio su užrašu WINSDURF įrašus, kuriuos teismo ekspertė įvertino kaip nepakankamai informatyvius. Apelianto pastebėjimu, skundžiamame nuosprendyje ekspertizės aktas įvardijamas kaip vienas iš jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Tačiau iš to, kas nurodyta, akivaizdu, kad ekspertizės aktas jo kaltės nepagrindžia ir netgi priešingai – paneigia kitų įrodymų, kuriais teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, įrodomąją reikšmę. Todėl apeliantas daro išvadą, kad teismas netinkamai įvertino byloje esantį įrodymą – ekspertizės aktą. Teismas taip pat neįvertino, jog specialisto išvadoje, atsakant į pirmąjį klausimą, nurodyta, kad „S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 neįtraukė į buhalterinę apskaitą gaminių pardavimo pajamų ir įplaukų gavimą, iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur). Ūkinės ir finansinės veiklos tyrimo metu nenustatyta, kokiems subjektams S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) pardavė gaminius ir savo įplaukas, kurių neįtraukė į buhalterinę apskaitą, iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur)“. Jeigu ūkinės ir finansinės veiklos tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokiems subjektams įmonė pardavė gaminius ir gavo įplaukas, kurių neįtraukė į buhalterinę apskaitą, todėl apeliantui neaišku, kokiu būdu specialisto išvadą parengusi specialistė padarė minėtą išvadą. Minėta išvada yra nepagrįsta faktiniais duomenimis, todėl teismas turėjo kritiškai vertinti tokią specialisto išvadą.

Nuteistasis S. M., apibendrindamas tai, ką išdėstė, daro išvadą, kad vertindamas įrodymus teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, kaltinimo naudai vertindamas tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo kaltės, tačiau nepagrįstai atmesdamas kitus, jo kaltę visiškai paneigiančius įrodymus, t. y. teismo posėdyje apklaustų liudytojų V. K., V. G., V. P., R. Š., V. K., P. G., R. D. ir D. D. parodymus. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai yra patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-110/2013). Neabejotinų duomenų, leidžiančių nuspręsti dėl jo kaltumo padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, apelianto nuomone, teismo nuosprendyje nenurodyta, nes proceso metu tokių duomenų nesurinkta. Skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir šiuo pagrindu naikintinas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. taip pat tvirtina, kad teismas neteisėtai patenkino ir civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė iš jo 6405,95 Eur žalai atlyginti. Teigia, kad civilinis ieškinys byloje buvo grindžiamas specialisto išvadoje nurodytais duomenimis, kurių nepatvirtino ekspertizės aktas. Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nusprendė, kad specialisto išvados duomenys yra tikslesni, todėl nepagrįstai priteisė iš jo žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas generalinio delikto principas reiškia, kad žalos faktas kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir kaltės prezumpciją. Apelianto tvirtinimu, jis nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių galbūt atsirado žala Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, todėl neprivalo jos atlyginti. Kadangi neįrodyta jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys atmestinas.

Atsiliepime į nuteistojo S. M. apeliacinį skundą civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus direktorė I. Š. nurodo, kad VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareikštas atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, leidžiančias konstatuoti S. M. kaltę apgaulingai tvarkant įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą bei teikiant žinomai neteisingus duomenis valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių. VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius, baudžiamojoje byloje pasisakydamas tik dėl civilinio ieškinio ir jo apimties, byloje nuosekliai laikėsi ir laikosi pozicijos, jog byloje pripažinus S. M. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priteistina iš neteisėtas veikas atlikusio asmens. Byloje ginčo dėl žalos dydžio (pareikšto civilinio ieškinio dydžio) nekilo.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. tvirtino, kad jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o įmonės buhalterinę apskaitą nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 tvarkė buhalterė A. G., tačiau neatsižvelgiant į tai, vis tiek jis buvo nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino teisiamajame posėdyje duotus liudytojų A. G., V. K., V. G., T. B. parodymus, nepagrįstai rėmėsi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, į kuriuos buvo atsižvelgta ir specialisto išvadoje bei ekspertizės akte, todėl nepagrįstai rėmėsi ir specialisto išvada bei ekspertizės aktu. Kartu teismas neatsižvelgė į kitų įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buvusių darbuotojų – teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų V. P., R. Š., V. K., P. G., R. D. ir D. D. parodymus, kur jie patvirtino, kad gaudavo tokį atlyginimą, koks buvo nurodytas žiniaraštyje. Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis mokėjo darbuotojams neįtrauktą į apskaitą darbo užmokestį, kad nuslėpė ūkines operacijas, neįtraukdamas jų į buhalterinę apskaitą, o vėliau netikslius duomenis pateikė mokesčių administratoriui. Kadangi neįrodyta jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys atmestinas.

Nuteistojo S. M. apeliaciniu skundu ginčijamas įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išaiškino, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas suprantamas kaip jos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į kitų teisės aktų – teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, normų dispozicijas. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ūkio subjekto apskaitą tvarkyti gali jo struktūrinis padalinys ar vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal minėto įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Nuteistasis S. M. laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 buvo S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, jis pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį buvo atsakingas už apskaitos organizavimą. Įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 tvarkė įmonės darbuotoja buhalterė A. G.. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. neneigė aplinkybės, kad jis buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, tačiau tvirtino, kad nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 ne jis, o buhalterė A. G. tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Todėl dėl tokio apelianto argumento dar kartą pažymėtina, kad nuteistasis S. M. kaip įmonės vadovas, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, privalėjo nenuslėpti ir pateikti buhalterei visus pirminius įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, t. y. būtent nuo įmonės vadovo S. M. buhalterei pateiktų duomenų teisingumo priklausė, ar teisingi duomenys bus nurodyti ir pateikti mokesčių deklaracijose apie gautas pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV pateiktose valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinėse ataskaitose, nuo pateiktų duomenų teisingumo priklausė, ar bus galima nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimo dydį ir struktūrą. Šiuo atveju nuteistasis S. M. ir buvo kaltinamas bei nuteistas už tai, kad jis kaip atsakingas asmuo už buhalterinės apskaitos organizavimą, nepateikė buhalterei A. G. kaltinime nurodytų duomenų ir būtent dėl to tokių S. M. neteisėtų veiksmų per buhalterę A. G., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, apgaulingai buvo tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita, mokesčių deklaracijose apie gautas pajamas, turtą ir jų panaudojimą, VSDFV pateiktose valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinėse ataskaitose buvo įrašyti ir pateikti būtent S. M. žinomai neteisingi duomenys.

Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos A. G. parodymų nustatyta, kad S. M. yra jos darbdavys, ji 10 metų įmonėje ,,(duomenys neskelbtini)“ dirba buhaltere puse etato, namuose tvarko buhalterinę apskaitą. Ji su įmonės darbuotojais nebendrauja, su grynais pinigais nedirba. Iki sekančio mėnesio dešimtos dienos S. M. pateikia dokumentus – pirkimų pardavimų sąskaitas, banko sąskaitos išrašus, kasos pajamų orderius. Gavusi dokumentus viską sutvarko, pateikia deklaracijas mokesčių inspekcijai, „Sodrai“, statistikai, apskaičiuoja atlyginimus, daro ataskaitas. Darbo užmokestį skaičiuoja pagal darbo sutartis ir tabelius. Darbo sutartyse nustatytas fiksuotas darbo užmokestis, jis išmokamas grynaisiais pinigais, pinigais disponuoja S. M.. Su S. M. jokio susitarimo dėl to, kad duomenys būtų ,,pagražinti“, nebuvo (t. 4, b. l. 77–78).

Iš aptartų liudytojos A. G. parodymų aiškiai matyti, kad ji tvarkydavo įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą pagal jai S. M. pateiktus dokumentus, ji įmonėje net nebūdavo – dirbo namuose, įrašydavo deklaracijose mokesčių inspekcijai, ataskaitose „Sodrai“ tik tuos duomenis, kuriuos jai pateikdavo įmonės vadovas S. M., o jis, kaip įmonės vadovas ir buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. dėl to, kad S. M. nepateikė buhalterei visų įmonės apskaitos dokumentų, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.

Teisiamajame posėdyje nuteistasis S. M. ir pats patvirtino, kad nuo 2011 m. birželio mėnesio įmonės buhalterinę apskaitą savo namuose tvarkanti buhalterė A. G. į apskaitą įtraukia tuos dokumentus, kuriuos jis pats jai pateikia (t. 4, b. l. 90–92).

Kartu, kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. bandė įtikinti apeliacinės instancijos teismą dėl to, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis mokėjo darbuotojams neįtrauktą į apskaitą darbo užmokestį, kad nuslėpė ūkines operacijas, neįtraukdamas jų į buhalterinę apskaitą, o vėliau netikslius duomenis pateikė mokesčių administratoriui. Apelianto tvirtinimu, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų V. P., R. Š., V. K., P. G., R. D. ir D. D. parodymai patvirtina aplinkybę, kad jo individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai gaudavo tokį atlyginimą, koks buvo nurodytas žiniaraštyje.

Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nuteistojo S. M. gynėjas advokatas P. Orlovas, motyvuodamas tuo, kad įmonė, mokėdama darbuotojams atlyginimus, laikėsi įstatymų, prašė apklausti ir kitus įmonės darbuotojus (t. 4, b. l. 80). Teisiamajame posėdyje apklausti kaip liudytojai V. P., R. Š., V. K., P. G., R. D., D. D. parodė, kad jie gaudavo tokį darbo užmokestį, koks būdavo nurodytas atlyginimų priskaitymo žiniaraštyje, papildomai jokių pinigų negaudavo (t. 4, b. l. 184–186). Tačiau šiuo atveju akcentuotina, kad minėtų liudytojų parodymai dėl to, kad jiems buvo mokamas darbo užmokestis, įtrauktas į apskaitą, visiškai nepatvirtina fakto, jog darbo užmokestis, įtrauktas į apskaitą, buvo mokamas ir V. G., V. K., T. B.. Pažymėtina, kad S. M. buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas būtent už tai, kad pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų priskaitymo žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais nepagrindė išmokėto darbo užmokesčio tik V. K., V. G. ir T. B., t. y. S. M. ir nebuvo kaltinamas tuo, kad nepagrindė išmokėto darbo užmokesčio ir kitiems įmonėje dirbusiems darbuotojams.

Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. teigdamas, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis mokėjo darbuotojams neįtrauktą į apskaitą darbo užmokestį, kad nuslėpė ūkines operacijas, neįtraukdamas jų į buhalterinę apskaitą, o vėliau netikslius duomenis pateikė mokesčių administratoriui, tvirtino, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė liudytojų V. K. ir V. G. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje.

Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo V. K. parodymų nustatyta, kad, jo teigimu, jam dirbant S. M. įmonėje, kiekvieną mėnesį gaudavo vienodą darbo užmokestį – po 1300 Lt, pasirašydavo algalapyje. Atlyginimą mokėdavo S. M. savo kabinete. Sąsiuvinyje fiksuodavo padarytą darbą, mėnesio pabaigoje sąsiuvinį parodydavo darbdaviui. Ką sąsiuvinyje įrašydavo S. M., jam nežinoma, atlyginimo dydis buvo mokamas ne pagal sąsiuvinio užrašus. Sąsiuvinį pavadino ,,V.“, tokį pavadinimą užrašė pats (t. 4, b. l. 78–79). Tačiau iš teisiamajame posėdyje perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo V. K. parodymų nustatyta, kad jam dirbant S. M. įmonėje, darbo užmokestis jam buvo mokamas pagal jo vedamus užrašus už padarytą darbą, užrašai buvo derinami su S. M.. Kiek jam turėjo būti mokama pagal darbo sutartį, jis nekreipė dėmesio. Sąsiuvinyje jis nupiešdavo gaminamas duris, užrašydavo medžiagas, išmatavimus, o S. M. jo sąsiuvinyje, prieš išmokėdamas algą, savo ranka prie gaminio surašydavo kiekvieno gaminio įkainius, juos sudėdavo ir pagal tai būdavo realiai išmokėta mėnesio alga. Sąsiuvinyje surašęs kiekvieno gaminio įkainius, S. M. užbraukdavo brūkšnį ir užrašydavo „paskaičiuota“. Tai reiškė, kad baigėsi mėnuo. Mėnesius buvo galima atskirti pagal minėtus S. M. įrašus. Paskutinis pildomas sąsiuvinis buvo rudos spalvos su užrašu „V.“. Liudytojas parodė, kad oficialaus darbo užmokesčio pagal žiniaraštį negaudavo, realiai pagal sąsiuvinio užrašus gaudavo didesnį darbo užmokestį, žiniaraštyje tik pasirašydavo prie savo pavardės. Atlyginimą S. M. pagal sąsiuvinio užrašus visada išmokėdavo grynaisiais, savo kabinete, būdamas vienas pats. Per mėnesį liudytojas uždirbdavo nuo 1500 iki 2000 Lt. Rudas sąsiuvinis su užrašytu vardu „V.“ buvo pildomas liudytojo ranka. Mėlynos spalvos sąsiuvinis su užrašu „V.“ yra labai senas, nes jame įrašus darė jo sūnus V., kuris dirbo įmonėje 2004–2006 metais. Liudytojas V. K. patvirtino, kad jam buvo išmokėti visi rudame sąsiuvinyje paskaičiuoti ir užrašyti pinigai. Pabaigęs pildyti sąsiuvinį, jį išmesdavo, jo nesaugodavo (t. 1, b. l. 126–127).

Nors teisiamajame posėdyje liudytojo V. K. teigimu, jo ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai duoti parodymai yra netiesa, jis po jais pasirašė jų neskaitęs, nes labai skubėjo (t. 4, b. l. 78), tačiau toks liudytojo V. K. pasiteisinimas dėl parodymų pakeitimo vertinamas kritiškai. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas detaliai parodė aplinkybes, kurias galėjo žinoti tik jis pats, tyrėja apie jo nurodytas aplinkybes žinoti net negalėjo, todėl netikėti tokiais jo parodymais nėra jokio pagrindo. V. K. išsamiai parodė, kokie duomenys buvo fiksuojami sąsiuvinyje ir ką jie reiškė. Pažymėtina, kad, liudytojo V. K. teigimu, jam net nebuvo svarbu, koks atlyginimas buvo numatytas darbo sutartyje, nes atlyginimas būdavo išmokamas būtent pagal sąsiuvinio užrašus, atlyginimas būdavo išmokamas S. M. kabinete grynaisiais, atlyginimo išmokėjimo metu S. M. kabinete būdavo vienas. Per mėnesį liudytojas uždirbdavo nuo 1500 iki 2000 Lt.

Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo V. G. parodymų nustatyta, kad jis su S. M. sulygo, kad gaus minimalų – 800 Lt – mėnesinį atlyginimą. Atlyginimą S. M. mokėjo grynais pinigais savo kabinete. Pinigų suma nurodyta algalapyje ir gauta į rankas sutapdavo, jis algalapyje pasirašydavo. Liudytojo teigimu, jis turėjo sąsiuvinį, kuriame užsirašydavo, kad žinotų, kokias duris reikia taisyti ar dar kokius darbus padaryti. Sąsiuvinį pildė pats, o mėnesio gale jį pateikdavo vadovui. Darbdavys nuo 2013 metų sausio mėnesio pradėjo mokėti daugiau, nei nurodyta darbo sutartyje ir didesnį darbo užmokestį gaudavo tol, kol neapsilankė mokesčių inspekcija. Nuo 2013 m. gaudavo pagal sąsiuvinyje nurodytus paskaičiavimus ir atlyginimas siekdavo iki 2000 litų, nors algalapyje suma buvo užrašyta mažesnė. Kol įprato dirbti, jam mokėjo minimumą. Duodamas parodymus tyrėjai galbūt suklydo, nes didesnį atlyginimą gaudavo ne nuo 2012 m., bet nuo 2013 m. sausio mėnesio. Būdavo sąsiuvinyje ir pabraukymų, nes su darbdaviu derindavo sumas, kai kur jas sumažindavo (t. 4, b. l. 79).

Iš aptartų liudytojo V. G. parodymų matyti, kad V. G. teisiamajame posėdyje nepaneigė aplinkybės, jog jis gaudavo didesnį atlyginimą, nei buvo nurodytas algalapyje, t. y. atlyginimą gaudavo pagal sąsiuvinyje nurodytus paskaičiavimus, jis siekdavo iki 2000 litų, nors algalapyje suma buvo užrašyta mažesnė. V. G. teigimu, jis didesnį atlyginimą gaudavo ne nuo 2012 m., bet nuo 2013 m. sausio mėnesio.

Iš teisiamajame posėdyje perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo V. G. parodymų nustatyta, kad jis nuo 2011 metų dirbo S. M. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ suvirintoju. Pagal darbo sutartį iš pradžių buvo numatytas 800 Lt darbo užmokestis, o nuo 2012 metų sausio mėnesio darbo sutartis buvo pakeista, numatant mokėti 1100 Lt darbo užmokestį. Oficialų darbo užmokestį pagal darbo sutartį ir žiniaraščius jis gaudavo iki 2012 metų sausio mėnesio, kol įprato dirbti. Nuo 2012 metų sausio mėnesio jam buvo mokama pagal realiai padarytą darbą. Su vadovu S. M. sutarė, kad gaus darbo užmokestį pagal padarytą darbą, todėl jis savo sąsiuvinyje užrašė darbus, kuriuos padarė, ir kainą už darbą. Kaina priklausydavo nuo darbo sudėtingumo ir trukmės. Įkainiai buvo suderinti su S. M.. Sąsiuvinyje surašydavo darbus, prie darbų pavadinimo kartais žymėdavo gaminio kodą ir po to rašydavo darbo įkainį. Pinigų už padarytą darbą iš karto iš užsakovo negaudavo, o darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam buvo išmokamas mėnesio pradžioje grynaisiais. Atlyginimą visada išmokėdavo S. M. savo kabinete, būdamas vienas pats, pagal jo sąsiuvinio užrašus. Liudytojas jau žinodavo, kiek jis turėtų gauti atlyginimo, būdavo pasiskaičiavęs. Oficialiame darbo užmokesčio žiniaraštyje pasirašydavo, o realiai, pagal sąsiuvinio užrašus, gaudavo didesnį darbo užmokestį. Per mėnesį uždirbdavo nuo 1300 iki 2000 Lt. Sąsiuvinyje užrašai yra pradėti daryti nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio, tačiau atlyginimas buvo mokamas pagal šiuos užrašus tik nuo 2012 metų sausio mėnesio. Sąsiuvinį su užrašu „V.“ liudytojas V. G. pildė savo ranka (t. 1, b. l. 124–125).

Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. G., kaip ir liudytojas V. K. išsamiai ir nuosekliai nurodė visas tik jam žinomas aplinkybes, susijusias su darbo užmokesčio mokėjimu. Aiškiai parodė, kad S. M. jam mokėdavo atlyginimą už realiai padarytą darbą pagal jo sąsiuvinio užrašus, o ne tą darbo užmokestį, kuris būdavo nurodytas, ir už kurį pasirašydavo darbo užmokesčio žiniaraštyje. Per mėnesį uždirbdavo nuo 1300 iki 2000 Lt. Kartu akcentuotina, kad tiek V. K., tiek ir V. G. nurodytos aplinkybės dėl to, pagal kokius kriterijus jiems būdavo mokamas atlyginimas, sutampa ir tarpusavyje, todėl abejoti šių liudytojų parodymais, duotais būtent ikiteisminio tyrimo metu, nėra jokio pagrindo.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir tai, kad tiek liudytojo V. K., tiek ir liudytojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sutampa ir su jų paaiškinimuose FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Klaipėdos apygardos valdybos viršininkui nurodytomis aplinkybėmis, kur V. K. ir V. G. analogiškai nurodė, jog S. M. jiems atlyginimus išmokėdavo būtent tokius, kokie buvo paskaičiuoti ir surašyti jų sąsiuviniuose, o ne darbo užmokesčio žiniaraščiuose (t. 1, b. l. 15, 16). Todėl, esant tokioms nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų V. K. ir V. G. parodymų pakeitimą teisminio nagrinėjimo metu vertino kaip jų siekį padėti nuteistajam S. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Liudytojas T. B. į teisiamąjį posėdį neatvyko dėl objektyvių priežasčių, nes tuo metu dirbo užsienyje, todėl tiek advokatas P. Orlovas, tiek ir prokurorė prašė teismo apsiriboti šio liudytojo parodymų perskaitymu (t. 4, b. l. 186). Iš teisiamajame posėdyje perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo T. B. parodymų nustatyta, kad jis nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. kovo 31 d. dirbo S. M. individualioje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, iš detalių surinkinėjo duris. Dirbo pagal darbo sutartį, koks buvo numatytas atlyginimas darbo sutartyje, neprisiminė, nes su S. M. žodžiu buvo sutarę, kad jo atlyginimas bus skaičiuojamas ir mokamas pagal išdirbtas 8 valandas per dieną po 80 Lt. Kokį konkrečiai atlyginimą gavo kiekvieną mėnesį, liudytojas neprisiminė, tačiau patvirtino, kad jo darbo užmokestis buvo ne mažesnis kaip 1000 Lt į rankas, jis siekdavo ir 1800 Lt į rankas. Atlyginimas buvo mokamas grynaisiais. Kokios sumos buvo įrašytos žiniaraščiuose, liudytojas neprisiminė. Atlyginimus išmokėdavo pats įmonės savininkas S. M. (t. 1, b. l. 137).

Iš aptartų liudytojo T. B. parodymų taip pat nustatyta, kad liudytojas T. B., kaip ir V. K. bei V. G. gaudavo atlyginimą visiškai skirtingą, nei buvo fiksuojamas darbo užmokesčio žiniaraštyje.

Nors teisiamajame posėdyje nuteistasis S. M. dėl pareikšto kaltinimo kaltės nepripažino, teigė, kad jis apie įmonėje dirbusių V. K., V. G. vedamus užrašus sąsiuviniuose žinojo, tačiau šiems asmenims darbo užmokesčius sumokėdavo pagal darbo užmokesčio žiniaraščius, o ne pagal darbuotojų sąsiuviniuose esančius jo ranka įrašytus įrašus. T. B. darbo užmokestį taip pat mokėjo pagal darbo užmokesčio žiniaraščius, jo užrašų nematė. Neapskaitytų pinigų įmonėje nebuvo. Darbo užmokestį išmokėdavo grynais pinigais įmonėje. Darbuotojų darbo sutartis turėjo buhalterė. Slėpti išmokėtų pinigų nebuvo jokio tikslo. Ką paskaičiuodavo, tą ir išmokėdavo. Dažnai darbuotojams buvo išmokama už pilną mėnesį, nors būdavo išdirbę tik tris savaites. Jis pats išrašydavo gaminio sąskaitas, pirkimo-pardavimo dokumentus, pavedimus, pildydavo darbo užmokesčio žiniaraščius, juose nurodydavo teisingus duomenis (t. 4, b. l. 90–92). Tačiau iš teisiamajame posėdyje perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų kaip įtariamojo S. M. parodymų nustatytos visiškai kitokios aplinkybės. S. M. parodė, kad jis abipusiu sutarimu su V. K. buvo vedami sąsiuviniai, kuriuose V. K. rašydavo padarytus darbus ir įkainius už juos, o mėnesio pabaigoje jis užbraukdavo brūkšnį ir parašydavo „paskaičiuota“ bei nurodydavo bendrą sumą, kurią išmokėdavo, tačiau iš šios sumos išskaičiuodavo atlyginimą, kuris buvo išmokamas pagal oficialius darbo užmokesčio žiniaraščius, ir įmokas „Sodrai“. Paskutinis V. K. vedamas sąsiuvinis buvo rudos spalvos su užrašu „V.“. Mėlynos spalvos sąsiuvinis su užrašu „V.“ buvo labai senas. Nuo 2012 m. sausio mėnesio V. G. taip pat gaudavo atlyginimą pagal jo sąsiuvinyje nurodytas sumas, kurias išmokėdavo kaip ir V. K., iš sąsiuvinyje nurodytos sumos išskaičiuodamas atlyginimą, išmokamą pagal oficialius darbo užmokesčio žiniaraščius, ir įmokas „Sodrai“. Pinigus šiems darbuotojams išmokėdavo grynaisiais pinigais savo kabinete. Išmokėdamas algą duodavo pasirašyti ant oficialaus darbo užmokesčio žiniaraščio, pagal jį atskirai pinigai išmokami nebuvo. Taip pat jis ne visas pajamas įtraukdavo į apskaitą, kurias gaudavo ir iš klientų. Būdavo pavienių atvejų, kai užsakovai nepageidaudavo sąskaitų, todėl gautų pinigų už gaminius į apskaitą neįtraukdavo. Tokių atvejų per dvejus metus buvo galbūt 10, sumos nebuvo didelės. Taip darydavo dėl pačių darbuotojų, kad šie galėtų gauti didesnius atlyginimus. Taip pat yra buvę atvejų, kai iš klientų būdavo paimama didesnė suma, o PVM sąskaita faktūra būdavo išrašoma mažesnei sumai. Šių atvejų neprisiminė, todėl išvardinti negalėjo. Neįtraukti į apskaitą pinigai buvo panaudoti neoficialiam darbo užmokesčiui sumokėti (t. 4, 24–25).

2014 m. spalio 7 d. ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis S. M. apklaustas papildomai patvirtino, kad V. G. ir V. K. mokėjo darbo užmokestį, neįtrauktą į apskaitą. Parodė, kad V. G. sąsiuvinyje yra surašyti atlikti darbai, kaip pavyzdžiui 14 sąsiuvinio lape, nuo užrašo „Sausis 2013 m“, V. G. užsirašė atliktus darbus – „vamzdžių virinimas 3 val. uždarbis 30 Lt.“, „Durys metalinės 478“, už jų suvirinimą uždirbo 60 Lt. Prie kiekvieno atlikto darbo yra skaičius, kuris pabrauktas pasviru brūkšniu. Tai yra V. G. uždirbtas atlyginimas. Jeigu sudėjus 2013 m. sausio mėnesio pajamas, gaunasi apie 1280 Lt, iš tos sumos yra atimamas mokestis paskaičiuotas ir sumokėtas „Sodrai“. Būdavo atvejų, kai V. G. pagamintos (suvirintos) durys buvo brokuotos, joms buvo reikalingas remontas. Tada aptardavo, kiek kainuos remontas, ir atlyginimo sumokėdavo mažiau. S. M. prisiminė, kad per 2013 – 2014 metus V. G. daugiausiai sumokėjo iki 1700 Lt atlyginimo. Mažiausia sumokėta suma buvo apie 1300 Lt. Žiemą mokėdavo minimalų atlyginimą, nes nebūdavo darbų. V. K. vedė analogiškus užrašus, kur prie konkretaus užsakymo nusibraižydavo brėžinį, matmenis. Pavyzdžiui užrašų knygutėje su užrašu „V.“, pirmame lape yra durų brėžinys, užrašas „pušis lakas“ ir dveji matmenys. Tai reiškia, kad V. gamino 2 vnt. durų, pagal skirtingus matmenis ir už jų pagaminimą uždirbo 260 Lt. Kitas pirmame lape piešinys, užrašas „pušis, lakas, beicas“ ir 5 vnt., reiškia, kad V. K. irgi pagamino 5 vnt. durų ir uždirbo 650 Lt. Datų V. K. nerašė. Mėnesio gale sudėdavo jo visas užrašytas sumas, iš bendros sumos atimdavo mokestį „Sodrai“ ir sumą už padarytą broką. Bendra išmokama suma yra ne mažesnė, nei 1500 Lt ir ne didesnė kaip 2000 Lt. Ne sezono metu, nesant užsakymų mokėdavo minimalų atlyginimą. Neįtrauktų į apskaitą pajamų gaudavo tada, kai klientui už montavimą nereikėdavo kasos pajamų orderio. Kitiems klientams pateikdavo visus privalomus dokumentus, sąskaitas, orderius (t. 4, b. l. 28–29).

2015 m. balandžio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis S. M. apklaustas papildomai dar kartą prisipažino, kad apgaulingai tvarkė įmonės apskaitą, ne už visus atliktus darbus išrašydavo sąskaitas ir gautus pinigus neįtraukdavo į apskaitą, neįtrauktus į apskaitą pinigus panaudodavo darbuotojų atlyginimams išmokėti. Taip kartu nurodydavo neteisingus duomenis ir deklaracijose mokesčių inspekcijai. S. M. prašė patikėti parodymais, duotais ankstesnėse apklausose. Teigė, kad sumokėti į valstybės biudžetą 12945 Eur neturi finansinės galimybės, jam ši suma yra labai didelė (t. 1, b. l. 38–39).

Teisiamajame posėdyje perskaičius nuteistojo S. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis S. M. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo neapgalvoti, jis manė, kad viskas apsiribos bauda, tuo viskas ir baigsis (t. 4, b. l. 91). Toks nuteistojo S. M. pasiteisinimas dėl parodymų pakeitimo visiškai nepaneigia to, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus ir tikėjosi, kad nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Be to, nėra jokio pagrindo manyti ir tai būtų nelogiška, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis save apkalbėjo. Priešingai, nuteistasis S. M. ikiteisminio tyrimo metu išsamiai parodė visas aplinkybes, susijusias ne tik su darbo užmokesčio išmokėjimu, bet ir dėl gautų pajamų, neįtrauktų į apskaitą. Nuteistasis aiškiai parodė, kokiais atvejais pajamos nebūdavo įtraukiamos į apskaitą, t. y. tada, kai klientai nepageidaudavo gauti sąskaitos faktūros arba, kai iš klientų būdavo paimama didesnė suma, o PVM sąskaita faktūra būdavo išrašoma mažesnei sumai. Kartu nurodė ir tai, kad pajamos, kurios nebūdavo įtraukiamos į apskaitą, būdavo panaudojamos didesnių atlyginimų išmokėjimui darbuotojams. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. tvirtino, kad sąsiuviniuose esantys užrašai nėra pakankamai informatyvūs, jų pagrindu nėra galimybės padaryti konkrečias išvadas, tačiau akcentuotina, kad ikiteisminio tyrimo metu S. M. labai išsamiai pats paaiškino tik jam suprantamą sąsiuviniuose užfiksuotą informaciją, susijusią su kiekvienu konkrečiu užrašu, kurios akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas žinoti negalėjo. Pažymėtina, kad paties nuteistojo S. M. paaiškinta sąsiuvinyje užfiksuota informacija visiškai sutampa ir su liudytojų V. K. bei V. G. pateikta informacija dėl sąsiuviniuose esančių užrašų reikšmės. Šiuo atveju nuteistasis S. M. parodė dar daugiau, nei minėti liudytojai, t. y. papildomai parodė, kad jis išmokėdavo atlyginimus pagal sąsiuviniuose esančius paskaičiavimus, tačiau iš šios sumos išskaičiuodavo atlyginimą, kuris buvo išmokamas pagal oficialius darbo užmokesčio žiniaraščius, ir įmokas „Sodrai“. Tiek nuteistojo S. M., tiek ir liudytojų V. K., V. G. ir T. B. parodymai neprieštarauja vieni kitiems ir dėl to, kokio dydžio darbo užmokestį gaudavo kiekvienas iš paminėtų liudytojų. Tai, jog sąsiuviniai nėra oficialūs apskaitos dokumentai, savaime nereiškia, kad jie neturi jokios reikšmės ir neturi būti vertinami kartu su kitais bylos įrodymais.

Akcentuotina, kad sprendžiant klausimą dėl asmens kaltės, specialisto išvada ir ekspertizės aktas nėra vieninteliai įrodymai tam, kad būtų nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su asmens padarytomis nusikalstamomis veikomis. Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju aptarti nuteistojo S. M., liudytojų V. K., V. G. ir T. B. parodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės visiškai neprieštarauja ir vyriausiosios specialistės A. B. atlikto tyrimo analizei ir padarytai išvadai (t. 2, b. l. 164–178). Specialisto išvadoje Nr. 5-3/15 konstatuota, kad pagal S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokesčio žiniaraščius (kuriuose nurodyta, kad pasirašė savininkas S. M., buhalterė A. G. ir darbuotojai, gavę darbo užmokestį) ir kasos išlaidų orderius, atsižvelgiant į trijų asmenų: 2014-07-28 V. K., 2014-07-28 V. G., 2014-10-15 T. B. apklaustų kaip liudytojais parodymus bei darbuotojų V. K. ir V. G. užrašus, nustatyta, jog S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) neįtraukė į buhalterinę apskaitą, nepagrindė darbo užmokesčio žiniaraščiais darbo užmokesčio priskaitymų trims darbuotojams, dirbusiems pagal darbo sutartis: V. K., V. G., T. B. už darbą laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31, iš viso 54718,51 Lt (15847,57 Eur) ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą, nepagrindė darbo užmokesčio žiniaraščiais bei kasos išlaidų orderiais darbo užmokesčio mokėjimų minėtiems darbuotojams, iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur). Be to, S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 neįtraukė į buhalterinę apskaitą gaminių pardavimo pajamų ir įplaukų gavimų, iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur). Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nenustatyta, kokiems subjektams S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) pardavė gaminius ir gavo įplaukas, kurių neįtraukė į buhalterinę apskaitą, iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog nenustatyti subjektai, kuriems S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) pardavė gaminius ir gavo įplaukas, visiškai nepaneigia kaltės dėl tokių neteisėtų veiksmų atlikimo. Pagal S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ organizuotą ir tvarkytą buhalterinę apskaitą dėl 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymo, laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31, negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Pažymėtina, kad ekspertizės akte Nr. 11-2302(15) padaryta išvada visiškai neprieštarauja specialisto išvadoje Nr. 5-3/15 padarytai išvadai, kad tiriamu laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 4, b. l. 107–131). Ekspertizės akte konstatuota, kad skirtumas tarp specialisto išvados ir ekspertizės akto yra priskaityto ir išmokėto darbo užmokesčio dydis bei nustatytos žalos suma padaryta valstybei ir VSDFV biudžetui. Skirtumas tarp ekspertizės nustatytų sumų ir FNTT specialisto išvadoje nurodytų susidarė todėl, kad ekspertė neskaičiavo, kiek daugiau galėjo būti apskaičiuota ir išmokėta darbo užmokesčio V. K., nes jis teisiamajame posėdyje parodė, kad gaudavo darbo užmokestį, nurodytą darbo užmokesčio žiniaraščiuose, nustatydamas apskaičiuotiną darbo užmokesčio sumą, ekspertė iš mokėtinos sumos pagal sąsiuvinio su užrašu WINDSURF duomenis ir T. B. nurodytus duomenis atėmė darbo užmokesčio žiniaraštyje apskaičiuotą „Sodros“ sumą, remdamasis S. M. apklausų protokoluose užfiksuotais parodymais. Dėl to skiriasi ir mokėtinų mokesčių suma (GPM, Sodra, PSD). Tačiau pažymėtina, kad šie skirtumai tarp mokėtinų mokesčių sumų yra reikšmingi tik civilinio ieškinio dydžio nustatymui, ir visiškai nepašalina nuteistojo S. M. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu tik tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadai Nr. 5-3/15.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis S. M. suvokė, jog jis tvarkė buhalterinę apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros, ir šių padarinių norėjo. Pažymėtina, kad šią aplinkybę, kaip jau ir buvo aptarta, be kitų byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų, patvirtina ir paties nuteistojo S. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Todėl, atsižvelgiant į surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, skundžiamu nuosprendžiu S. M. pripažintinas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo S. M. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pagrįstai ir teisėtai.

Kartu specialisto išvadoje Nr. 5-3/15 konstatuota, kad kadangi S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) trims darbuotojams: V. K., V. G. ir T. B. už darbą laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 darbo užmokesčio priskaitymų, iš viso 54718,51 Lt, (15847,57 Eur) nepagrindė darbo užmokesčio žiniaraščiais ir darbo užmokesčio mokėjimų, iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur), nepagrindė kasos išlaidų orderiais, nepriskaičiavo valstybinio socialinio draudimo įmokų (3% ir 30,98%), privalomojo sveikatos draudimo įmokų (6%) ir papildomo pensijų kaupimo įmokų (1%), iš viso 22118,47 Lt (6405,95 Eur), į laikotarpio nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM) įrašė ir pateikė VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.), nesilaikydama 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalies reikalavimo, į laikotarpio nuo 2013-02-01 iki 2013-12-31 mėnesines pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas (forma FR0572) ir laikotarpio nuo 2014-02-01 iki 2014-06-30 mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (forma FR0572) 16 atvejų įrašė ir per elektroninę deklaravimo sistemą pateikė Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai tikrovės neatitinkančius duomenis apie turto panaudojimą, t. y. duomenis „Išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio ir PSD, suma“, sumažino, iš viso 54718,51 Lt (15847,57 Eur), duomenis „Išskaičiuota pajamų mokesčio nuo išmokėtų išmokų suma“ sumažino, iš viso 9814 Lt, kadangi S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) trims darbuotojams už darbą laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 darbo užmokesčio priskaitymų, iš viso 54718,51 Lt (15847,57 Eur) nepagrindė darbo užmokesčio žiniaraščiais ir darbo užmokesčio mokėjimų, iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur), nepagrindė kasos išlaidų orderiais, nepriskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio, iš viso 9814 Lt (2842,33 Eur). Nuteistojo S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.), nesilaikydama 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 2 dalies reikalavimo, į laikotarpio nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) 17 atvejų įrašė ir per elektroninę deklaravimo sistemą pateikė Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą, t. y. duomenis „PVM apmokestinami sandoriai“ apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, iš viso sumažino 39842 Lt (11539,04 Eur), „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ ir „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ sumažino duomenis apie pardavimo PVM ir mokėtiną į biudžetą PVM, iš viso 8367 Lt (2423,25 Eur), kadangi S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-05-31 neįtraukė į buhalterinę apskaitą gaminių pardavimo pajamų ir įplaukų gavimų, iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur), kurias panaudojo darbo užmokesčio išmokėjimui darbuotojams, iš viso 39842,25 Lt (11539,11 Eur). Taip pat S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.), nesilaikydama 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 11 straipsnio 1 dalies reikalavimo, į laikotarpio nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma (duomenys neskelbtini) įrašė ir per elektroninę deklaravimo sistemą pateikė Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai tikrovės neatitinkančius duomenis apie pajamas ir pelną, t. y. sumažino pajamų 28591 Lt (8280,53 Eur), kadangi S. M. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (savininkas S. M.) 2013 metais neįtraukė į buhalterinę apskaitą gaminių pardavimo pajamų ir įplaukų gavimų, iš viso 28591 Lt (8280,53 EUR), sumažino apmokestinamąjį pelną 28591 Lt (8280,53 Eur), sumažino pelno mokestį 4289 Lt (28591 x 15%) (1242,18 Eur).

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, S. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį suformuluoto kaltinimo požymiai yra kildinami iš tų pačių objektyvių aplinkybių, kurios nurodytos kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad nuteistasis S. M. neįtraukdamas į buhalterinę apskaitą darbuotojų darbo užmokesčio, gaminių pardavimo pajamų ir įplaukų, gautų už medienos apdirbimo paslaugas bei durų pagaminimą, aiškiai suvokė, kad dėl to pateiks neteisingus privalomus duomenis atitinkamoms institucijoms, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad jis, suprasdamas savo veiksmų nesąžiningumą ir neteisėtumą, veikė tyčia. Aptarti specialisto išvadoje konstatuoti duomenys patvirtina byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad S. M., per buhalterę A. G., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, apgaulingai tvarkydamas teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, siekdamas išvengti mokesčių, mokesčių deklaracijose Tauragės apskrities VMI apie gautas pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinėse ataskaitose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą bei jas minėtoms valstybės įgaliotoms institucijoms pateikė. Todėl skundžiamu nuosprendžiu S. M. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iš S. M. priteisė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui 6405,95 Eur žalai atlyginti.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 punkto, 13 straipsnio prasmę mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis, vienas pagrindinių pajamų šaltinių. Nesumokėjus mokesčių valstybei biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. CK 6.249 straipsnis negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibrėžia kaip turtinę žalą, kurią pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį privalo visiškai atlyginti kaltas asmuo. Mokestiniai teisiniai (mokesčių administravimo) santykiai yra specifiniai. Šių santykių esmė – mokesčio mokėtojo pareiga tinkamai vykdyti savo mokestinę prievolę valstybei ir mokesčių administratoriaus teisė (pareiga) užtikrinti valstybės pajamų gavimą. Šiems santykiams būdingas subordinacinis pobūdis – viena šalių, mokesčių administratorius, turi aiškiai apibrėžtus įgalinimus kitai šaliai, mokesčių mokėtojui, o šis turi griežtai apibrėžtas, įstatymo nustatytas pareigas. Visus mokesčių mokėjimo ir su tuo susijusius santykius pirmiausia reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo ir kiti mokesčių įstatymai. Šiuose įstatymuose numatyta speciali procedūra, kuria remiantis mokesčių administratorius įgyvendina savo teises ir pareigas mokesčių mokėtojui. Pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto bei kitokius santykius, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Atsižvelgiant į tai, žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka.

BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam, ar už jų veikas atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Į turtinės žalos sąvoką pagal šį straipsnį įeina turtinė žala ir kiti materialiniai nuostoliai, susiję su nusikaltimo padarymu, kai atsiradusią žalą ir kaltininko veiksmus jungia priežastinis ryšys.

BK 220 straipsnio dispozicija yra su formaliaisiais veikos požymiais, todėl nenumato materialių padarinių, t. y. turtinės žalos padarymo. Šios veikos subjektyvusis požymis – siekimas išvengti mokesčių – yra nusikalstamos veikos motyvas ir neapima padarinių, kurie kyla išvengiant mokesčių, panaikinant mokestinę prievolę ar įgyjant pinigines lėšas. Jei tokie padariniai atsiranda, tai tokie veiksmai kartu su BK 220 straipsniu kvalifikuotini ir pagal kitus BK straipsnius. BK 222 straipsnio 1 dalis numato veikos padarinius, tačiau šio straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai taip pat nėra susiję su neteisėtu turto ar teisės į turtą įgijimu, piniginės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Jei vykdant apgaulingą buhalterinę apskaitą yra įgyjamas svetimas turtas ar kitu pavidalu neteisėtai gaunama turtinė nauda, tai tokie veiksmai kartu su BK 222 straipsniu turi būti kvalifikuojami pagal atitinkamus BK straipsnius. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir teismų praktikoje, kad vien iš apgaulingo apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas, todėl apgaulingas apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veiklos neteisėtumo ir jokie tiesioginiai turtiniai padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (tarp jų – valstybei) nekyla. Veiklos neteisėtumą ir turtinės naudos, kuri gaunama darant kitus nusikaltimus ir kartu apgaulingai tvarkant apskaitą, ar jos dalies pripažinimą nusikalstamos veikos rezultatu lemia šių kartu su apgaulingu apskaitos tvarkymu daromų nusikaltimų dalykas ir jais padaryta turtinė žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-308-697/2016).

Remiantis išdėstytais argumentais ir anksčiau išnagrinėtose kasacinėse bylose įtvirtinta teismų praktika, Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalis, kuria iš S. M. priteista civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui 6405,95 Eur žalai atlyginti, keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai, ir iš S. M. priteista civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui 6405,95 Eur žalai atlyginti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.