- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-05-21
- Bylos Nr.
- 1A-276-149/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01286-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Vladislavas Lenčikas, Gintaras Dzedulionis
- Nuteistasis
- D. F.
- Advokatai
- Mindaugas Paukštė
- Kategorijos
Teisėja S.Raupėnaitė-Lekarauskienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01286-2012-5
2015 m. gegužės 21 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. F. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės, taip pat A. F., I. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. F. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;
I. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;
A. F. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš D. F., A. F., I. P. solidariai I. L. naudai priteista 37,65 eurų (130 Lt) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. F., A. F., I. P. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami palaužtu nukentėjusiosios I. L. pasipriešinimu, D. F. panaudojus nukentėjusiosios atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtą, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąją I. L. prieš jos valią, o būtent:
D. F., veikdamas kartu su I. P. ir A. F. bendrininkų grupe, 2012 m. spalio 25 d. apie 01.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, aikštelėje, esančioje Liepkalnio g. 19A, Vilniuje, turėdami tikslą tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu su I. L., D. F. panaudojus nukentėjusiosios atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtą, t.y. nutempus pastarąją už plaukų į krūmus prie kapinių iš automobilio AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio liudytojui J. G. bei pagrasinus žodžiais, jei pastaroji nedarys visko kas jai bus liepta, ji bus papjauta, liepė tenkinti D. F., A. F. ir I. P. lytinę aistrą oraliniu būdu, po ko D. F. ir A. F. nusimovus savo kelnes ir atsistojus šalia, D. F. liepė nukentėjusiajai tenkinti jo ir A. F. lytinę aistrą oraliniu būdu abiem vienu metu, po ko D. F. ir A. F. pakaitomis įvedė savo varpą nukentėjusiajai į burną prieš jos valią.
Po to, D. F. tempdamas I. L. už plaukų paguldė pastarąją ant žemės nugara žemyn ir pradėjo nuėminėti jai pėdkelnes, tuo metu A. F. atsigulė prie I. L. veido ir D. F. liepus jis įvedė savo varpą nukentėjusiajai į burną, t.y. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su I. L. prieš šios valią, tačiau D. F. nepavykus nuimti I. L. bato, D. F. liepė jai atsistoti ir vėl tempdamas pastarąją už plaukų nutempė į automobilį, kuriame važiuojant iš aikštelės Liepkalnio g. l9A, Vilniuje, link parduotuvės „Maxima“, Liepkalnio g. 112, Vilniuje, sėdint su nukentėjusiąją I. L. ir I. P. ant galinės sėdynės, vėl panaudodamas fizinį smurtą, t.y. tempdamas ją už plaukų link savo varpos, D. F. liepė tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu. Po to, maždaug po 5 min. vėl grįžę tuo pačiu automobiliu į tą pačią aikštelę, esančią Liepkalnio g. 19A, Vilniuje, ir automobiliui sustojus, D. F. užsegė savo kelnes ir išlipo iš automobilio, o į jo vietą liepė ateiti A. F. ir pastarasis atėjęs įvedė savo varpą nukentėjusiajai į burną ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąją prieš šios valią, o vėliau A. F. išlipus, į automobilį vėl įlipo D. F. ir liepė nukentėjusiajai atsistoti ant kelių, nusimauti apatines kelnaites ir pėdkelnes, bet pastarajai atsisakius, D. F., grasindamas panaudoti fizinį smurtą, griebė ją už plaukų ir pasakė, kad sumuš ir papjaus I. L., po ko pradėjo kišti savo pirštus jai į makštį.
Po to, D. F. išlipo iš automobilio, į jo vietą atėjo I. P., kuris liepė I. L. tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, o pastarajai atsisakius, D. F., pro atidarytas automobilio duris, dar kartą liepė nukentėjusiajai daryti viską ko paprašys I. P., ir I. P. įvedus savo varpą nukentėjusiajai į burną, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąją I. L. prieš šios valią, o vėliau prie automobilio priėjus liudytojui J. G., kuris liepė paleisti nukentėjusiąją ir tik tada I. L. išlipo iš automobilio, J. G. padavė nukentėjusiajai jos striukę ir ji norėjo eiti, bet nespėjo, nes ją vėl už plaukų griebė D. F. ir nutempė prie rasto, už kurio buvo atitempęs pradžioje, paklupdė ant žemės ir grasindamas, kad I. L. niekam apie šį įvykį neprasitartų, nes kitaip ją papjaus į gabaliukus, vėl liepė tenkinti D. F. lytinę aistrą oraliniu būdu, o nukentėjusiajai paklusus jo reikalavimams, įkišo savo varpą nukentėjusiajai į burną prieš jos valią, tokiu būdu patenkino lytinę aistrą, o po to nutempė ją prie kapinių ir ten paliko, o pats įlipo į automobilį ir visi išvažiavo. Tokiu būdu D. F. veikdamas kartu su I. P. ir A. F., kaip bendrininkų grupė, pasinaudodami palaužtu nukentėjusiosios I. L. pasipriešinimu, D. F. panaudojus nukentėjusiosios atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtą, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąją I. L. prieš šios valią.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. F. ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-06 nuosprendį dalyje, kur D. F. pripažintas kaltu pagal BK 150 str. 2 d. ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Jei apeliacinės instancijos teismas nenustatys D. F. išteisinimo pagrindų, prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas padarė daugybinius procesinius pažeidimus, nuosprendžio motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apeliantų teigimu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė bausmę.
Teigia, kad nei vienas iš nuteistųjų niekada neneigė, jog nukentėjusioji I. L. tenkino jų lytinę aistrą oraliniu būdu, todėl šioje byloje esminė aplinkybė, turinti reikšmės bylai išspręsti teisingai, yra ne pats lytinės aistros tenkinimo fakto buvimas ar nebuvimas, o prievartinis jo pobūdis. Nurodo, jog skiriamasis požymis, pagal kurį atribojami nusikaltimai numatyti LR BK 149 str., 150 str. nuo savanoriško lytinio santykiavimo ir kitokio lytinės aistros tenkinimo, yra tai, kad lytiškai santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama prieš nukentėjusiojo, asmens valią, t.y. jam nesutinkant ir, kaip jau minėta, tas nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti to asmens nesutikimą. Apeliantų manymu, visa byla ir nukentėjusios I. L. padėtis šioje situacijoje yra išskirtinė, kadangi neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusioji yra prostitutė, to neneigia ir pati I. L., ir ji į įvykio vietą atvyko teikti lytines paslaugas už pinigus savo noru. Taip pat nustatyta, kad su liudytoju J. G. ji buvo susitarusi tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu už piniginį atlygį, taip pat I. L. nurodo, kad šias paslaugas ketino teikti tik liudytojui J. G., o pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog aplinkybė, kad I. L. dirbo prostitute nereiškia, jog jos atžvilgiu prieš jos valią būtų galima atlikti neteisėtus prievartinius veiksmus. Apeliantų manymu, su teismo nuomone, jog nukentėjusiosios darbo pobūdis negali paneigti jos lytinio apsisprendimo laisvės, kaip įstatymo saugomos vertybės, galima sutikti iš dalies, ši aplinkybė yra itin svarbi, sprendžiant apie tai, kaip lytinės aistros tenkinimą su nukentėjusiąja supranta kaltininkai, t.y. nustatant tyčią. Pasak apeliantų, nuteistieji paprasčiausiai preziumavo, kad atvažiavo prostitutė, kuri turi juos patenkinti. Teismas nenustatė, kad tarp nuteistųjų būtų buvęs koks nors išankstinis susitarimas naudoti I. L. atžvilgiu psichinį smurtą taip palaužiant jos pasipriešinimą ir prieš jos valią priversti ją tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu. Teismas tokį susitarimą pripažįsta tik įvykusį vietoje, kai nuteistasis D. F. neva grasino nukentėjusiajai. Apeliantai teigia, kad veikos kvalifikavimui būtinas žinojimas, kas vyksta, o taip pat būtina, kad tuo metu, kai I. L. tenkino D. F. ar kitų asmenų lytinę aistrą oraliniu būdu, jie būtų suvokę, kad tai vyksta prieš prostitutės valią ir tai ji pati būtų aiškiai ir vienareikšmiškai davusi tai suprasti, tačiau, tiriant įrodymus, teismo nėra nustatytas toks faktas.
Pasak apeliantų nuteistieji, atsižvelgdami į nukentėjusiosios „darbo“ pobūdį, būdami apsvaigę nuo alkoholio net nesuvokė, jog nukentėjusioji tenkina lytinę aistrą prieš savo valią. Byloje nėra objektyvių įrodymų (teismo medicinos ekspertizės, specialisto išvados, sužalojimų fiksavimo gydymo įstaigoje ir kita), kad prieš nukentėjusiąją buvo pavartota fizinė ar psichinė prievarta, nei vienas iš nuteistųjų ir įvykiuose dalyvavęs liudytojas J. G. nenurodė, kad kiti nuteistieji būtų naudoję prievartą prieš nukentėjusiąją. Priešingai, visi tvirtino, kad D. F. link krūmų su I. L. nuo automobilio nuėjo apsikabinę, šią aplinkybę teisme patvirtino liudytojas J. G., kurio parodymais, o ne nukentėjusiosios parodymais remiasi ir teismas savo sprendime. Pati nukentėjusioji teisme nurodė, kad su ja D. F. ir A. F. elgėsi gražiai, ji jokių pretenzijų jiems neturi, o pretenzijų turėjo tik dėl I. P. veiksmų. Šie nukentėjusios parodymai, apeliantų teigimu, taip pat svarbūs vertinant tyčios tenkinti seksualinę aistrą prieš nukentėjusios valią nebuvimą, nes jei pati nukentėjusioji teigė, kad neturi pretenzijų, tai kaip teismas gali nuteisti pagal LR BK 150 st., todėl tokia teismo motyvacija yra klaidinga ir toks sprendimas negali būti pagristas ir teisingas.
Kad prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojamas smurtą, pasak apeliantų, patvirtina ir Valstybines teismo medicinos tarnybos 2012-11-09 specialisto išvada Nr.G239512(01), kurioje konstatuota, kad nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo mechanizmo bei įrankio nustatyti negalima, tačiau mums svarbu yra tai, jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai yra 4-7 parų senumo, tuo tarpu byloje nagrinėjami įvykiai įvyko 2012-10-25, t.y. prieš 16 dienų iki minėtos apžiūros. Apeliantų manymu, ši specialisto išvada paneigia nukentėjusios parodymus apie jos atžvilgiu vartotą fizinę prievartą bei kelia pagristų abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo.
Šalies argumentai
Apeliantai taip pat teigia, kad be nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad ji buvo ištraukta iš automobilio už plaukų, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad prieš nukentėjusiąją buvo vartojamas smurtas ar kitokia prievarta, siekiant palaužti jos pasipriešinimą, ar kad ji apskritai priešinosi. Nurodo, kad byloje yra tik nukentėjusios, t.y. suinteresuotos proceso dalyvės, parodymai, kurių nepatvirtino ne vienas iš nuteistųjų, taip pat ir liudytojas J. G.. Liudytojos R. B. parodymai apie tai, kad nuketėjusioji nurodė, kad ją išprievartavo ir apiplėšė nėra objektyvūs ir pagrįsti išimtinai tik pačios nuketėjusiosios parodymais. Be to, nukentėjusioji, apklausiama teisme, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pamiršusi paminėti kad I. P. grasino jai prirėmęs peilį prie gerklės, kas, apeliantų manymu, yra neįtikėtina, nes tai galėjo būti pats rimčiausias smurto įrodymas, tačiau jis atsirado tik teisme. Pasak apeliantų, jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajai buvo grasinama, išskyrus nenuoseklius, prieštaringus ir kitais įrodymais nepatvirtintus pačios I. L. parodymus, nėra, kas leidžia teigti, jog aplinkybė, kad nukentėjusiajai buvo grasinama peiliu, taip siekiant palaužti jos pasipriešinimą, byloje įrodyta nebuvo.
Apeliantų manymu, vertinant nukentėjusios parodymus, teismas privalėjo atkreipti dėmes į tai, kad nukentėjusioji ne vieną kartą galėjo pasišalinti arba kreiptis pagalbos į pašalinius asmenis, kadangi pati nukentėjusioji patvirtino, kad visi kartu važiavo prie PC „Maxima“ Liepkalnio gatvėje, toje vietoje buvo išlipę iš automobilio aikštelėje ir kartu stovėjo prie automobilio ir rūkė, o aplinkui buvo pilna žmonių. Nukentėjusioji, jei jos atžvilgiu buvo atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio prievartiniai veiksmai, galėjo kreiptis pagalbos į aplink buvusius pašalinius asmenis, pabėgti nuo jų į prekybos centrą. Kadangi jie buvo girti, dėl savo fizinės būsenos tikrai nebūtų galėję jai sutrukdyti, tačiau nukentėjusioji to nepadarė. Taip pat teismas nevertino, kad pati nukentėjusioji paaiškino, kad, antrą kartą grįžus į aikštelę ir jai nuėjus pasišnekėti su I. P. prie to pat medžio, kur prieš ją buvo naudojamas psichinis smurtas ir ji tenkino oraliniu būdu lytinę aistrą, juos iš ten išvijo kapinių sargas, kadangi visas veiksmas vyko prie kapinių tvoros. Žmogus švietė žibintu, galimai turėjo didelį sarginį šunį. Jie, nukentėjusiosios tvirtinu, pakluso šio žmogaus nurodymui pasišalinti iš šios vietos ir nutraukti santykiavimą oraliniu būdu. apeliantų teigimu, iš šių nustatytų aplinkybių aiškiai matyti, kad I. L. turėjo visas galimybes kreiptis pagalbos į pašalinį asmenį, tačiau to nepadarė. Teigia, jog tokie byloje surinkti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusioji turėjo visas galimybes atitinkamu momentu nutraukti prieš ją, kaip ji teigia, vykdomus smurtinius veiksmus, galėjo kreiptis pagalbos į greta buvusius pašalinius asmenis, pranešti apie jos atžvilgiu daromą nusikaltimą, tačiau to nepadarė.
Pasak apeliantų, akivaizdu, jog, tenkindami su nukentėjusiąja lytinę aistrą, nuteistieji suvokė kaip laisvanoriškus, abipusiu sutikimu vykusius lytinius santykius. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios pasirinktą būdą gauti pajamų, t.y. užsiiminėti prostitucija, nuteistieji nesuvokė, jog nukentėjusioji, neva, yra verčiama tenkinti lytinę aistrą prieš savo valią, Visiems buvo žinoma, jog atvežta mergina yra prostitutė, todėl lytinės aistros tenkinimą suprato kaip susitarimo įgyvendinimą, kadangi manė, jog už merginos teikiamas seksualinio pobūdžio paslaugas buvo sumokėta. Pati nukentėjusioji I. L., duodama parodymus, patvirtino, jog ji neinformavo nuteistųjų, tame tarpe ir D. F., apie tai, kad jai sumokėta tik už vieną oralinį seksą, t.y. jai sumokėta už darbą. Iš bylos duomenų žinoma, kad su J. G. ji nesantykiavo, tai reiškiasi, kad jai buvo sumokėta už seksą su kitu asmeniu. Būtent taip padėtį suprato nuteistieji ir D. F. tame tarpe.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, įvertinus visą įrodymų visumą, akivaizdu, kad tarp nuteistųjų nebuvo susitarimo bei tyčios bendrininkauti, todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog kaltinamieji suvokė, kad lytinė aistra tenkinama prieš nukentėjusiosios valią ir veikė bendrai su kitais nuteistaisiais. Nesant būtinojo objektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 150 str. 2 d. požymio – veikos padarymo būdo, pasireiškiančio vienu iš alternatyvių veiksmų panaudojant į smurtą, grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, kitaip atimant galimybe priešintis, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, bei būtinojo šio nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės, pasireiškiančios tiesiogine tyčia, t.y. suvokimo, kad lytinė aistra tenkinama prie nukentėjusios valią, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Žemesnės instancijos teismas
Mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai ir tendencingai, ko pasėkoje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas nuteistųjų veiksmų bendrumą ir netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas.
Apeliantų vertinimu, teismas, tenkindamas nuketėjusiosios civilinį ieškinį, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir ieškinį pilnai tenkino remdamasis vien tik nuketėjusiosios parodymais, t.y. preziumuodamas nuteistųjų kaltę dėl nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos bei jos dydžio, nors konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog kaltinamieji būtų pagrobę 130 litų iš nukentėjusiosios, nes šie pinigai galėjo ir iškristi iš striukės kišenes, kai striukė buvo mėtoma, tačiau nukentėjusioji juos prarado dėl kaltinamųjų neteisėtų veiksmų, todėl civilinis ieškinys tenkintinas visiškai. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusioji nurodė, kad pinigų pasigedo tik po visų apklausų, važiuodama namo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, apeliantų teigimu, ir šioje dalyje rėmėsi tik nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiosios parodymais ir priteisė turtinę žalą, nesant jokių objektyvių įrodymų, tuo padarydamas esminį LR BPK pažeidimą.
Šalies argumentai
Apeliantai taip pat mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų pasisakyti, ar teisėtai pirmos instancijos teismas nukentėjusios užsiėmimą prostitucija įvertino kaip darbą, tuo iš esmės įteisindamas prostituciją Lietuvos Respublikoje. Pasak apeliantų, įsiteisėjus šiam nuosprendžiui, prostitucija yra legalizuojama, nes ji pripažįstama darbu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Apeliaciniu skundu I. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-06 nuosprendį dalyje, kur I. P. pripažintas kaltu pagal BK 150 str. 2 d. ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad šis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas jo atžvilgiu, todėl turi būti panaikintas. Iš esmės vadovaujasi tais pačiais argumentais, kaip ir D. F.. Teigia, kad jo atveju visų pirma nėra grupiškumo požymio. Pasak apelianto pati nukentėjusioji parodė, kad tuo metu, kai buvo palaužtas jos pasipriešinimas psichinio smurto pagalba jo toje vietoje nebuvo. Teigia, jog žinojo tik vieną aplinkybę, kad liudytojas J. G. nuvažiavo prie Vilniaus Geležinkelio stoties atsivežti prostitutės, ką jis ir padarė. I. L. parodė, kad psichinio smurto pagalba jos pasipriešinimas buvo palaužtas aikštelėje, prie medžio ir ten ji oraliniu būdu santykiavo su dvejais asmenimis, tuo tarpu liudytojas J. G. parodė, kad jis (apeliantas) visą laiką, kol į automobilį negrįžo nukentėjusioji su nuteistaisiais D. F. ir A. F., sėdėjo su juo automobilyje ir kalbėjosi. Pasak apelianto, jis nematė psichinio smurto panaudojimo momento, nieko nežinojo, kad toks poveikis nukentėjusiajai galėjo būti daromas. Nukentėjusioji automobilyje jį tenkino oraliniu būdu vieną kartą, nors teismas nurodo, kad automobilyje tokie atvejai buvo du. Automobilyje I. L. savo nesutikimo niekuo neišreiškė, tai yra ji nieko nesakė, kad nenori tenkinti jo aistros oraliniu būdu, nešaukė pagalbos, tuo metu neverkė, nei jo, nei kokio kito automobilyje buvusio asmens neatstūmė, nesistengė pabėgti, nenaudojo nei vieno iš automobilyje buvusių asmenų atžvilgiu fizinio, psichinio poveikio ar kokio kito būdo, kuriuo ji aiškiai ir vienareikšmiškai būtų išreiškusi savo nenorą ir atsisakymą tenkinti kieno nors aistrą oraliniu būdu.
Apeliantas taip pat teigia, kad nukentėjusioji I. L. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu mažiausiai keturis kartus keitė parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu tiek tyrėjui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui ji aiškino, kad jis (apeliantas) nedalyvavo tuo metu, kai D. F. jai grasino aikštelėje prie medžio, kur ji tenkino oraliniu būdu lytinę aistrą dviems asmenims. Toje vietoje jo nebuvo, o su juo tokius veiksmus ji atliko vieną kartą automobilyje ir niekieno papildomai neverčiama, kadangi bijojo D. F.. Teisminio nagrinėjimo metu I. L. viskuo apkaltino jį: kad būtent jis jos atžvilgiu aikštelėje prie medžių taikė psichinį smurtą ir tokiu būdu palaužė jos pasipriešinimą, kad tai jis toje vietoje buvo vienas iš dviejų asmenų, kuriuos ji tenkino oraliniu būdu, kad ne automobilyje tenkino prieš jos valią savo lytinę aistrą, kad po to, kai pasivažinėjus automobiliu, vėl buvo sugrįžta į įvykio vietą, būtent jis prievarta vėl ją, nusivedė prie minėto medžio ir dar karta tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Kad būtent jis automobilyje bandė numauti jai kelnaites ir kišo rankos pirštus jai į lytinius organus. Atakydama į teisėjos klausimą kodėl ji kardinaliai keičia anksčiau ne vieną kartą duotus parodymus, ji paaiškino, kad ir anksčiau savo parodymuose ne vieną kartą nurodė kitokias aplinkybes ir aiškino, kad prieš ją psichinį smurtą taikė būtent D. F. pasakė todėl, kad taip jai nurodė sakyti policijos pareigūnai. Teismas nesiėmė priemonių pasalinti šių atsiradusių prieštaravimų, o būtent, nenustatė, ar yra teisingas nukentėjusiosios tvirtinimas, kad policijos pareigūnai jos atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, priversdami ją duoti neteisingus parodymus byloje, nenustatė pareigūnų, kurie I. L. tvirtinimu tai darė ir jų teisme neapklausė dalyvaujant nukentėjusiajai. Svarbu yra tai, kad, atlikus byloje specialų tyrimą buvo nustatyta, kad rankos pirštus nukentėjusiajai į lytinius organus įkišo D. F. (t.1, b.l. 99-100, 2013.01.30 specialisto išvada Nr. S 374/12(01)). Pasak apelianto, teismas, vertindamas įrodymus, turėjo atsižvelgti į tai, kad I. L. nurodo jog kalčiausias žmogus, kuriam vieninteliam ji turi pretenzijas, ką aiškiai pasakė ir teisme, yra tas, kuris įkišo rankos pirštus jai į lytinius organus, nes būtent šis žmogus jos atžvilgiu taikė psichinį smurtą, palaužė jos pasipriešinimą ir pirmas bei daugiausiai kartų su ja tenkino lytine aistrą oraliniu būdu.
Teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad jis du kartus tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja. Nukentėjusioji parodė, kad su jis tai darė vieną kartą automobilyje. Nuteistasis A. F. vienintelis sako, kad, galbūt, toks veiksmas buvo atliktas pakartotinai jiems sugrįžus po pasivažinėjimo automobiliu į aikštelę, tačiau jis to tiksliai nematė, kadangi matė tik jį (apeliantą) prie automobilio ir nematė, ką tuo metu darė nukentėjusioji. Jis (apeliantas) teismui parodė, kad oraliniu būdu I. L. jį tenkino vieną kartą automobilyje ir jis už tai jai sumokėjo 50 litų. Prieštaravimai tarp tokių parodymų pašalinti nebuvo, todėl, apelianto manymu, teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad jis padarė tęstinį nusikaltimą. Apelianto manymu, įrodymų visuma vienareikšmiškai ir pagristai leidžia teigti, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, iš kurių matyti, kad nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 150 str. 2 d. taip pat mano, kad nuketėjusioji juos visus apkalba, kadangi tarp jos ir nuteistųjų kilo konfliktas dėl to, kad, pasak nukentėjusiosios, po įvykio ji pasigedo 130 Lt ir dėl to, kad jai nebuvo sumokėta už suteiktas seksualines paslaugas.
Apeliaciniu skundu A. F. taip pat prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-06 nuosprendį dalyje, kur jis pripažintas kaltu pagal BK 150 str. 2 d. ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Jeigu teismas manys, kad jo kaltė yra įrodyta, prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nurodo, kad šis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas jo atžvilgiu, todėl turi būti panaikintas. Iš esmės A. F. savo skundą grindžia tais pačiais argumentais, nurodytais nuteistojo D. F., jo gynėjo bei nuteistojo I. P. apeliaciniuose skunduose. Teigia, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,01 prom. girtumas) nesuvokė, kad nukentėjusioji tenkina jo lytinę aistrą prieš savo valią. Manydamas , kad už lytines paslaugas prostitutei apmokėta, jis paprašė, kad ji patenkintų jo lytinę aistrą oraliniu būdu, ir ji tai padarė niekieno neverčiama, laisva valia. Be to, pati nukentėjusioji parodė, kad ji su ja elgėsi gražiai, jokių pretenzijų jam neturi. Jis nematė, kad kiti nuteistieji jos atžvilgiu būtų panaudoję fizinę ar psichinę prievartą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuo J. G. automobilio D. F. su I. L. nuėjo link krūmų apsikabinę. Nurodo, kad jų (nuteistųjų) veiksmuose nėra bendrininkavimo požymių, taip pat nesutinka ir su civiliniu ieškiniu, vadovaudamasis analogiškais argumentais, nurodytais nuteistojo D. F. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde. Apelianto manymu, paskirta jam bausmė yra aiškiai per griežta. Teigia, kad jis yra neteistas, nebaustas administracine tvarka, mokosi aukštojoje mokykloje, po šio įvykio nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, netrukdė procesui, yra davęs išsamius parodymus, jo padarytas nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio, įvykęs kitų asmenų įtakoje, susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, kas, apelianto teigimu, rodo, kad jo asmenybės pavojingumas yra minimalus, todėl, atsižvelgiant į veikos aplinkybes, jo menką gyvenimišką patirtį, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas jo veiksmus pripažins nusikalstamais, bausmės paskirtis ir tikslai, apelianto manymu, gali būti pasiekti paskiriant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. F. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistųjų I. P. ir A. F. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).
Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).
Nuteistųjų D. F., I. P. ir A. F. nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. kvalifikuota tinkamai.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 150 str. 2 d. atsako tas, kas bendrininkų grupe tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
Nuteistieji neginčija, tenkinę su nukentėjusiąja savo lytinę aistrą oraliniu būdu, tačiau neigia, kad tai darė bendrininkų grupe, nukentėjusiosios atžvilgiu vartodami prievartą.
Nors nuteistieji savo kaltę dėl I. L. seksualinio prievartavimo bendrininkų grupe neigia, jų kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: nukentėjusiosios I. L. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos metu duotais parodymais; liudytojų R. B., J. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais; Rolando Liudvinavičiaus tarnybiniu pranešimu bei ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais; iš dalies nuteistojo A. F. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais; Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos 2013-01-30 specialisto išvada Nr. S 374/12(01) (t.1, b.l. 99-100); parodymų patikrinimo vietoje protokolais; kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nukentėjusioji I. L. patvirtino bylą nagrinėjančios teisėjos pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur ji parodė, kad naktimis užsiiminėja prostitucija. 2012-10-25 apie 1 val., Sodų g. 12, Vilniuje, laukė klientų ir prie jos privažiavo mėlynos spalvos automobilis „Audi“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas atidarė durelių langą ir pakvietė prie automobilio. Automobilį vairavo vaikinas apie 25 metų amžiaus, apie 180 cm. ūgio, liekno kūno sudėjimo, tamsių trumpų plaukų, apsirengęs šviesia striuke ir džinsais. Vairuotojas pasiūlė 50 litų už tai, kad jam ji suteiktų seksualines paslaugas oraliniu būdu. Automobilyje buvo tik šis vaikinas, kuris jai pasirodė įtartinas, todėl ji paprašė savo draugės Rimantės, pavardės nežino, kad užsirašytų automobilio valstybinį numerį. Pakalbėjusi su drauge, nuėjo ir atsisėdo į priekinę keleivio sėdinę šalia vairuotojo. Kai atsisėdo, vairuotojas pasakė, kad važiuos į aikštelę, ji neprieštaravo. Jie nuvažiavo į aikštelę, esančią Liepkalnio g. 19A, Vilniuje. Atvažiavus į aikštelę, vaikinas jai padavė 50 litų ir ji įsidėjo į dešinės pusės priekinę striukės kišenę. Ji nusirengė striukę, pasisuko į vairuotojo pusę ir pastebėjo, kaip prie automobilio kažkas pribėga nuo automobilio galo, atidarė jos pusės dureles ir pačiupus ją už plaukų ištraukė iš automobilio. Ją už plaukų aikštelėje palenkė žemyn, kad nematytų veido ir nutempė į krūmus prie kapinių, už gulinčio rasto. Jai pavyko šį vaikiną trumpai pamatyti, jis buvo apie 30 metų amžiaus, apie 179 cm ūgio, stambaus, sportiško kūno sudėjimo, tamsių trumpų plaukų, apsirengęs tamsiomis kelnėmis, buvo su juodos spalvos kepuraite su nedideliu išsikišimu į priekį. Šis vaikinas paėmęs ją už plaukų nusitempė už rasto, kur stovėjo trečias vaikinas, kuris buvo apie 22 metų amžiaus, liekno kūno sudėjimo, tamsių trumpų plaukų, apsirengęs tamsia striuke, kitų požymių neįsidėmėjo nes buvo tamsu. Vaikinas, kurį apibudino antrą Nr. 2, atsitempęs ją už rasto, nusimovė kelnes ir pasakė, kad jeigu ji nedarys viską ką jie pasakys, jis ją papjaus. Vaikinas liepė jai suteikti jam ir jo draugams lytines paslaugas oraliniu būdu. Ji verkė ir prašė, kad ją paleistų, buvo labai išsigandusi, bet jos niekas neklausė. Vaikinas, kurį apibudino trečią Nr. 3 atsistojo prie vaikino Nr. 2 priešais ją ir nusimovė kelnes. Vaikinas Nr. 2 liepė oraliniu būdu juos abu patenkinti, ji vis prašė ją paleisti ir matė, kad šalia jų, jiems iš dešinės, o jai iš kairės už 1-2 metrų stovėjo dar vienas vaikinas, apie 23-24 metų amžiaus, apie 175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, tamsių trumpų plaukų, apsirengęs tamsios spalvos megztiniu ir tamsiomis kelnėmis, tada vaikinas Nr. 2 prisitraukė ją prie savęs ir liepė pradėti sakydamas, kad jei atsisakys, ją papjaus. Ji bijodama, kad ją gali papjauti, darė viską ko prašė abiems vaikinams, oraliniu būdu tenkino vaikiną Nr. 2, kuris liepė vienu metu tenkinti ir vaikiną Nr. 3. Ji neturėjo galimybės priešintis, nes yra žymiai silpnesnė ir visą laiką ją laikė už plaukų ir kai ji bandė priešintis ją tempė prie savęs ir atgal. Nei vienam vaikinui sperma neišbėgo. Taip ją vertė juos tenkinti oraliniu būdu apie 10 minučių. Po to vaikinas Nr. 2 patraukė ją už plaukų ir paguldė ant žemės, nugara žemyn ir pradėjo nuėminėti pėdkelnes, vaikinas Nr. 3 atsigulė jai prie veido, kad ji toliau jį tenkintų oraliniu būdu, vaikinas Nr. 2 nuiminėdamas pėdkelnes sakė, kad ją išžagins, tačiau jam nepavyko nuimti jai bato. Kol jai nuiminėjo pėdkelnes, ji turėjo oraliniu būdu tenkinti vaikiną Nr. 3. Šis vaikinas nekalbėjo. Ant žemės viskas vyko apie 2-3 minutes. Kai vaikinui Nr. 2 nepavyko nuimti jai bato, jis liepė jai atsistoti. Ji atsistojo ir užsidėjo pėdkelnes atgal, vaikinas Nr. 2 liepė jai visą laiką būti nuleidus galvą, kad nematytų jų veidų. Vaikinas Nr. 2 vėl paėmęs ją už plaukų nutempė ją į automobilį. Vairuotojo sėdinėje sėdėjo vaikinas, kurį apibūdino pirmą Nr. 1, šalia jo priekinėje keleivio sėdinėje sėdėjo vaikinas Nr. 3, ją pasodino ant galinės sėdinės per vidurį, jai iš kairės pusės sėdėjo vaikinas Nr. 2, o iš dešinės pusės vaikinas Nr. 4. įlaipino ją į automobilį pro kairės pusės galines dureles. Įsėdus į automobilį, jie nuvažiavo link „Maxima“ prekybos centro, esančio Minsko ir Liepkalnio gatvių sankryžoje, važiavo už prekybos centro „Maxima“ Liepkalnio gatve, kažkuris vaikinas vairuotojui sakė, kad važiuotų visą laiką tiesiai, kuris tiksliai pasakyti negali. Važiuojant Liepkalnio gatve vaikinas Nr. 2 nusimovė savo kelnes ir liepė jį tenkinti oraliniu būdu. Ji bandė priešintis ir pakelti galvą, tačiau jis ją laikydamas už plaukų vis spausdavo jos veidą prie savo varpos. Jie važiavo apie 5 minutes, vairuotojas – vaikinas Nr. 1 buvo nepatenkintas, kad toli važiuoja ir tai sakė vaikinams. Po 5 min. jie grįžo į tą pačią vietą prie pastato Nr. 19A, Liepkalnio gatvėje. Ji sėdėjo visą laiką nuleidusi galvą, kai automobilis sustojo jos plaukus vaikinas Nr. 2 paleido, užsidėjo kelnes ir pasakė, kad ateitų į jo vietą vaikinas Nr. 3 ir liepė jai patenkinti jį oraliniu būdu dar kartą, vaikinas Nr. 2, Nr. 1 ir Nr. 4 išėjo iš automobilio į lauką. Vaikinas Nr. 3 jai atsisėdo iš kairės. Vaikinas Nr. 3 nusėmė kelnes ir ji pradėjo jį tenkinti oraliniu būdu, jį tenkino apie 2-3 minutes. Po to atėjo vėl vaikinas Nr. 2, kuris įlipo į automobilį pro dešinės pusės galines dureles, vaikinas Nr. 3 išlipo iš automobilio. Vaikinas Nr. 2 liepė jai atsistoti ant kelių ir nusimauti savo pėdkelnes ir apatines kelnaites, ji nenorėjo nusimovinėti kelnaičių ir pėdkelnių, tačiau vaikinas Nr. 2 vėl pačiupo ją už plaukų ir pagrasino jai, kad sumuš ją, jei nedarys tai ką jis sako. Bijodama, kad ją sumuš, ji atsistojo automobilyje ant kelių ir kaip jai buvo liepta nusiėmė kelnaites su pėdkelnėmis. Vaikinas Nr. 2, viena ranka pradėjo jai į makštį kišti pirštus, iškarto kišo vieną po to du, kuria ranka kišo neatsimena, taip kaišiojo apie 1 minutę, tuomet atėjo vaikinas Nr. 1 ir pasakė „užtenka paleiskit jus ją, tegul eina namo“, vaikinas Nr. 2 atsakė, kad nepaleis ir vaikinui Nr. 1 liepė nesikišti. Kol jie kalbėjo ji greitai apsirengė kelnaites ir pėdkelnes. Kai apsirengė vaikinas Nr. 2 išlipo iš automobilio, o pro tas pačias dešinės pusės dureles įlipo vaikinas Nr. 4, kuris liepė oralinių būdu jį patenkinti, vaikinas Nr. 1 vėl pasiūlė, kad jie baigtų ją kankinti, nes ji buvo apsiverkusi, visą laiką ji verkė. Į dešinės pusė priekinę sėdinę atsisėdo vaikinas Nr. 3. Ji vėl nenorėjo nieko daryti, tada vaikinas Nr. 4 ją apkabino ir pasakė, kad viskas bus gerai ir liepė jai tenkinti jį oraliniu būdu, taip pat pro atidarytas duris vaikinas Nr. 2 liepė jai daryti ko prašė. Ji bijodama, kad ją sumuš pradėjo tenkinti oraliniu būdu vaikiną Nr. 4, tai truko apie 1 minutę. Tada priėjo vaikinas Nr. 1 ir pasakė, kad užtenka jau ir liepė ją paleisti. Tada ji išlipo iš automobilio, vaikinas Nr. 1 padavė jai jos striukę, kurią ji buvo nusivilkusi pradžioje ir palikusi ant dešinės pusės priekinės sėdinės. Ji apsivilko lauke striukę, tuo metu vaikinas Nr. 2 vėl ją pagriebė už plaukų ir nutempė prie rasto, už kurio buvo atitempęs pradžioje. Vaikinas Nr. 2 vėl ją patraukė už plaukų, paklupdė ant žemės ir grasindamas, kad, jei kam nors prasitars apie tai, kas buvo, supjaustys ją į gabaliukus, bei liepė vėl jį tenkinti oraliniu būdu. Ji išsigandusi darė viską, ką jis sakė ir tenkino jį oraliniu būdu apie 2 minutes. Po to, vaikinas Nr. 2 nutempė ją už plaukų prie kapinių ir liepė jai ten stovėti, o pats nubėgo iki automobilio ir įsėdęs į automobilį kartu su kitais vaikinais išvažiavo. Pamačiusi, kad vaikinai išvažiavo, pasitikrinusi kišenes, pastebėjo, kad jai iš striukės viršutinės priekinės dešinės pusės kišenės dingo 130 litų, skaičiuojant kartu su 50 litų, kuriuos jai buvo davęs vaikinas Nr. 1. Nuėjusi pas savo draugę, iškvietė policijos pareigūnus, kuriems atvykus, papasakojo situaciją ir kartu su policijos pareigūnais nuvažiavo ieškoti tų vaikinų. Važiuojant Seinų gatve, prie „Mcdonalds“ restorano pastebėjo tą patį automobilį, kurį iškart atpažino pagal modelį ir spalvą. Privažiavę su policijos pareigūnais arčiau, pamatė, kad tai tie patys keturi vaikinai, kurie ją buvo pasiėmę ir vertė oraliniu būdu tenkinti jų lytinę aistrą ir kuriuos ji iškart atpažino. Taip pat kažkuris iš šių vaikinų jai iš striukės pavogė 130 litų (dvi kupiūras po 50 litų nominalo, vieną 20 litų nominalo ir vieną 10 litų nominalo) (t.1, b.l. 52-54).
Taip pat nukentėjusioji I. L. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir savo parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur ji parodė, kad su drauge stovėjo Sodų gatvėje. Prie jų privažiavo mašina, kurios vairuotojas asmuo Nr. 1 paklausė jos, ar ji dirba. Ji, pasakė, kad taip. Jis paklausė, kiek kainuoja oralinis seksas, ji atsakė, kad 50 litų. Jis pasakė „gerai, važiuojam“. Ji, I. L., atsisėdo į priekinę automobilio sėdynę, mašinoje Nr. 1 buvo vienas. Jie nuvažiavo į Liepkalnio g. 19A, į aikštelę prie kapinių. Ji, I. L. mašinoje nusirengė striukę ir atsisuko į jo (Nr. 1) pusę. Paskui atsidarė mašinos durys ir asmuo Nr. 2 ją, I. L. ištempė už plaukų iš mašinos. Jis nuvedė ją, I. L. už krūmų prie pat kapinių. Nr. l tuo metu nieko nesakė, jis nespėjo nieko pasakyti ir neišlipo iš mašinos. Ji, I. L. tada pradėjo verkti, prašė, kad paleistų, bet asmuo Nr. 2 jos nepaleido, priėjo dar dviese. Vėliau jie, tai yra Nr. 2 ir Nr. 3, privertė ją daryti jiems oralinį seksą, vertė daryti iš karto abiems, parklubdytai ant kelių. Vėliau Nr. 2 ją, pargriovė ant žemės, norėjo numauti jai kelnaites ir pėdkelnes, o ji tuo metu, gulėdama ant žemės, Nr. 4-am turėjo daryti oralinį seksą. Jai gulint ant žemės, Nr. 2 nepavykus numauti jai batų, jis liepė jai apsirengti, nes ji buvo beveik nurengta. Ji atsistojo ir apsirengė. Visa drebėjo, verkė, prašė, kad paleistų, bet jie nepaleido. Ten kapinėse vaikščiojo kažkoks žmogus su žibintu ir Nr. 2 jai pasakė: „jeigu rėksi, papjausiu“. Vėliau jis, paėmęs jai už plaukų ir palenkęs jos galvą į apačią, kad nematytų jų veidų, nusitempė atgal į mašiną, bet vėliau jai pavyko pamatyti jo veidą ir visų kitų veidus. Į mašinos galinę sėdynę atsisėdo Nr. 2 ir Nr. 3, o ją jiedu pasodino tarp jų per vidurį. Nr. 2 nusimovė kelnes ir liepė daryti jam oralinį seksą. Visą kelią jis laikė už plaukų jos galvą nulenktą, kad nematytų, kur važiuoja. Važiavo Liepkalnio gatve link tos didelės Maximos, kur yra sankryža, pravažiavę Maximą, važiavo tiesiai, po to sustojo. Jiems sustojus, vėl reikėjo daryti oralinį seksą visiems paeiliui, tai yra Nr. 2, Nr.3 ir Nr. 4. Visa tai buvo mašinoje. Nr. 1 prašė, kad Nr. 2 ją, I. L., paleistų, nes jam pasidarė jos gaila, kadangi ji verkė ir visa drebėjo. Vėliau dar reikėjo daryti oralinį seksą Nr. 4, o Nr. 2 tuo metu numovė jai, I. L. kelnaites ir iš nugaros kišo jai pirštus į makštį. Vėliau, maždaug po minutės, Nr. 2 išlipus iš mašinos, Nr. 1 vėl prašė, kad ją paleistų, sakė: „paleiskit, užtenka čia iš jos tyčiotis“. Jie trise, tai yra Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 išlipo iš mašinos, stovėjo lauke ir šnekėjosi, o Nr. 4 liko mašinoje. Ji, I. L. tuo metu greitai apsirengė. Vėliau į mašiną atsisėdo Nr. 3 ir pasakė jam daryti oralinį seksą. Nr. 1 pasakė: „viskas, užtenka prie jos lįsti“. Paskui Nr. 2 irgi atsisėdo į galinę mašinos sėdynę jai, I. L. iš kito šono ir visi nuvažiavo atgal į Liepkalnio 19 A esančią aikštelę. Ten ji išlipo iš mašinos ir Nr. 1 padėjo jai apsirengti striukę. Vėliau Nr. 2 nuvedė ją prie kelmo ir ten liepė daryti jam oralinį. Ji prašė paleisti, bet jis pasakė: „ne, nepaleisiu, davai greitai daryk, o jei ne, tai papjausiu“. Darė jam oralinį maždaug dvi minutes, vėliau Nr. 2 paėmė ją, I. L. už plaukų ir palenkęs nuvedė prie pat kapinių, pasakė stovėti ten, o pats nuėjo į mašiną ir jie visi išvažiavo, atrodo, link stoties. Vėliau ji, išėjo iš kapinių ir nuėjo link stoties bei paskambino draugei Rimantei ir papasakojo, kas atsitiko. Rimantė pasakė ateiti į naktinį barą, esantį Pylimo gatvėje, kuris dirba visą naktį. Tada ji nuėjo į barą, kur jos laukė draugė. Nuėjusi į barą, ji iš karto iškvietė policiją, paskui stovėdama prie baro ir rūkydama pamatė, kad pravažiavo ta pati mašina, kuri buvo ją išsivežusi, o draugė Rimantė irgi patvirtino, kad ta mašina su tais pačiais numeriais, kuriuos ji buvo užsirašiusi, kadangi prieš išvažiuodama su Nr. 1 ji sakė Rimantei užsirašyti mašinos numerį. Mašina buvo AUDI markės, mėlynos spalvos, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) Nukentėjusiosios teigimu, Ji, I. L. važiavo daryti oralinį seksą vienam žmogui, o ne tai, kad dar trise pribėgtų. Iš karto niekas nieko jai, I. L. nesiūlė ir niekas neklausė jos, ar ji nori ar nenori daryti keturiems. Ji, I. L., darė oralinį Nr. 4 iš baimės, nes Nr. 2 jai grasino. Nukentėjusiosios teigimu, mašinoje Nr. 2 jai, negrasino, jis grasino jai prieš tai aikštelėje. Jis buvo pats agresyviausias. Įtariamųjų veidus pamatė važiuojant iš aikštelės Liepkalnio g. Iki to laiko juos skyrė pagal balsus. Tiksliau, pirmiausia pamatė Nr. 4 veidą, kai dar buvo Liepkalnio g. aikštelėje, o Nr. 3 ir Nr. 2 veidus pamatė mašinoje jau važiuojant iš aikštelės. Nr. 4 veidą pamatė, kai Nr. 2 vedė ją, I. L. į mašiną. Nr. 4 tada stovėjo prie mašinos ir ji, I. L. pakėlusi galvą jį pamatė. Vėliau mašinoje pamatė ir Nr. 3 veidą. Žino, kad aikštelėje reikėjo daryti oralinį seksą Nr. 4, nes juos galima buvo atskirti pagal stambumą, kūno sudėjimą. Darydama Nr. 4 oralinį seksą ji, I. L. matė, kad jis buvo liekno kūno sudėjimo. Kai oraliniu būdu tenkino Nr. 4, tuo metu Nr. 2 bandė jai numauti kelnaites, o Nr. 3, kuris yra stambesnis, tuo metu stovėjo šalia. Nr. 2 grasino jai, I. L. du kartus, kiti asmenys negrasino. Nr. 2 sakė, kad jeigu ji, I. L. nieko nedarys, tai papjaus. Jis taip grasino vieną kartą tada, kai ištempė ją, I. L. iš mašinos ir vieną kartą, kada jau norėjo paleisti ją. Jie tyčiojosi iš jos, I. L., kadangi liepė daryti oralinį seksą visiems prieš jos valią, nes ji nenorėjo daryti oralinio sekso visiems. Jos, I. L. striukė liko gulėti priekinėje sėdynėje iš šono, kai ją ištempė iš mašinos, o paskui kur ji buvo ji nežino, nematė, nes jos galva buvo palenkta žemyn (b.l. 57-62).
Sulaikymo metu ji atpažino visus vyrus. Vyras, kurį apibūdino Nr. 1, kaip vėliau sužinojo iš policijos pareigūnu yra vardu J. G., kuriam suteikė oralines paslaugas už jai sumokėtus 50 Lt, tačiau jokių pretenzijų jam neturinti. Jis visą laiką sakė vyrams, kad ją paleistų ir, jeigu ne jis, ji nebūtų iš ten ištrūkus. Vyras, kurį apibūdino kaip Nr. 2, kuris ištraukė ją iš automobilio, kai ji teikė oralines paslaugas J. G., kaip vėliau iš policijos pareigūnų sužinojo yra vardu D. F.. Jis jai grasino, kad jei neteiks oralinių paslaugų jam ir jo draugams, jis ją papjaus į gabaliukus ir, kad niekas jos neatpažins. Vyras, kurį apibūdino, kaip Nr. 3, kaip vėliau sužinojo iš policijos pareigūnų yra vardu A. F., kuriam ji teikė oralines paslaugas reikalaujant D. F.. A. F. nebuvo prieš, nors pats ir neliepė jai to daryti, tačiau ir neatsisakė. Jis pats atsegė savo kelnių užtrauktuką ir ištraukė savo lytinį organą. Vyras, kurį apibūdino, kaip Nr. 4, kaip vėliau sužinojo iš policijos pareigūnų yra vardu I. P., jam oralines paslaugas teikė tik automobilyje, kai sėdėjo galinėje sėdynėje tarp jo ir D. F.. Jis pats atsegė savo kelnių užtrauktuką ir ištraukė savo lytinį organą, bet D. F. reikalavimu, jei vėl gi nenorėjo būti papjauta, turėjo čiulpti jo lytinį organą (t.1, b.l. 69-70). Pasak I. L., gali būti, kad sumaišė numerius, tačiau pasakė tai iš karto policijoje.
Nukentėjusioji I. L. taip pat patvirtino jos papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur ji parodė, kad apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją supainiojo įtariamuosius D. F. ir I. P. – pas ikiteisminio tyrimo teisėją apibūdino D. F. Nr. 3, o I. P. Nr. 2, tai yra, pasakodama apie įvykį, kai pasakojo apie vyrą Nr. 2, turėjo omeny vyrą Nr. 3, t.y. D. F.. Supainiojo, nes šie vyrai jai yra labai panašus, atėjusi į teismo salę labai išsigando vėl juos pamačiusi (t.1, b.l. 71-72).
Tai, kad būtent D. F. yra asmuo, nukentėjusiosios nurodytas kaip Nr. 2, taip pat tai, kad lytinė aistra su I. L. buvo tenkinama prieš jos valią įrodo ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme apklausto liudytoju J. G. parodymai, kuris parodė, kad, nuvažiavęs į stotį, jis pasiėmė tą mergaitę, jie su ja susitarė dėl tam tikros pinigų sumos už paslaugas. Jis jos paklausė, kur važiuoti. Ji atsakė „kur nori”. Tada jis, nuvažiavo netoli tos aikštelės, kur buvo jo draugai. Atvažiavus į aikštelę, jie kokias 5 minutes pasėdėjo mašinoje, kalbėjo apie kažką. Matė, kad kažkoks žmogus ten vaikšto, stebėjo tą žmogų. Po to, jis, J. G. mergaitei sumokėjo, kaip ir tarėsi, 50 litų. Nebuvo jokių planų ją ten atvežti ir visiems pasinaudoti. Su mergina buvo susitarta, kad sekso paslaugas ji teiks tik jam. Kitos kalbos nebuvo. Jai pradėjus atlikinėti savo darbą, atsidarė mašinos durys, ir ją už pečių ištraukė D.. Jiems nuėjus toliau, jis, J. G., su jais nėjo. Po kažkiek laiko D. su mergina atėjo apsikabinę. Jis, J. G. galvojo, kad jeigu jie taip draugiškai apsikabinę, tai viskas gerai, jie sumokėjo, jinai dirba savo darbą. Jokių merginos riksmų jis negirdėjo, ji nešaukė pagalbos. Jiems visiems įsėdus į mašiną, jis nuvažiavo toliau. Važiuodamas Igorio nurodytu keliu, per veidrodėlį matė, kad ant galinės sėdynės sėdėjo Dmitrijus, per vidurį mergina ir I.. D. sėdėjo už jo ir mergina tenkino Dmitrijaus lytinę aistrą oraliniu būdu. Mergina neprašė jos paleisti. Paklausus kur važiuoti, I. nurodė, kad važiuok tiesiai, bet jis pasakė, kad jis nevežios jų po visą Vilnių, pasuko į pirmą posūkį bei sustojo. Atsisukęs atgal, pamatė, kad merginai iš akių bėgo ašaros, ji visa drebėjo. Tai pamatęs, pasakė, kad viskas, užtenka, kad paleistų panelę, tačiau I. su D. pasakė, kad viskas gerai. Bet jis vis tiek sakė vyrams, kad paleistų merginą ir nusprendė grįžti į tą pačią aikštelę Liepkalnio g., Vilniuje. Kai važiavo, atgal nežiūrėjo, nematė, ar mergina teikė kam seksualines paslaugas. Atvykę į tą pačią aikštelę Liepkalnio g., sustojo. Sėdėdamas automobilyje, atsisuko atgal ir pakartotinai pasakė vyrams, kad paleistų merginą. Po to pasakė D., kad nori su juo pakalbėti ir paprašė išlipti iš automobilio. Lauke jis D. pasakė, kad paleistų merginą, nes ji verkia. Ir tik tada, kai pasiūlė nuvažiuoti paimti kitą merginą, jam pavyko įkalbėti D.. Po to jis atsisėdo į automobilį, kuriame buvo mergina Igoris ir Artūras. Atsisukęs į merginą, paėmė ją už rankų ir pasakė, kad nusiramintų ir gražiai pasakė, kad ji gali eiti. Mergina išlipo iš automobilio be striukės. Jis paėmė nuo galinės sėdynės striukę ir padavė ją merginai. Lauke stovėjęs D. palydėjo kažkiek merginą ir grįžo į automobilį. Po to jie nuvažiavo prie restorano Mcdonald, prie stoties, kur valgė. Maždaug po 30 min. atvyko policijos pareigūnai ir visus juos sulaikė. Kiek kartų ir kam mergina teikė seksualines paslaugas jo automobilyje, jis tiksliai pasakyti negali, nes neatkreipė dėmesio. Nematė, kad kažkas laikytų merginą už plaukų (t.1, b.l. 160-162, t.3, b.l.124).
Nukentėjusiosios parodymus, kad būtent D. F. kišo pirštus jai į makštį patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos 2013-01-30 specialisto išvada Nr. S 374/12(01), kurioje nurodyta, kad nuoplovoje nuo D. F. dešinės rankos pirštų žmogaus kraujo nerasta. Atlikus DNR tyrimą gautas dominuojantis DNR profilis, kuris sutampa su I. L. DNR profiliu su 99,9999999999999% tikimybe, su kito asmens DNR priemaiša, kuri sutampa su D. F. DNR profiliu su 99,99999999999% tikimybe. Nuoplovoje nuo D. F. kairės rankos pirštu žmogaus kraujo nerasta. Atlikus DNR tyrimą gautas dominuojantis DNR profilis, kuris sutampa su D. F. DNR profiliu su 99,9999999999999 % tikimybe, su kito asmens DNR priemaiša, kuri sutampa su I. L. DNR profiliu su 99,9999999999 % tikimybe (t.1, b.l. 99-100).
Be to, nukentėjusiosios ir liudytojo J. G. parodymus patvirtina ir papildo nuteistojo A. F. parodymai, kur jis, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, parodė, jog J. G. išvažiavo į stotį paimti prostitutės. Neužilgo į minėtą aikštelę grįžo J. G. automobiliu ir parsivežė merginą. Mergina buvo vardu Irena ar Irina, šviesiaplaukė, tamsiais rūbais, konkretinti rūbų negali. Jos veido bruožų neprisimena, nežino, ar ją galėtų atpažinti, nes buvo girtas ir neįsidėmėjo. Pamena, jog ši mergina jam čiulpė lytinį organą, kai jis gulėjo ant žolės netoli minėtos aikštelės. Tuo metu, kai mergina tenkino jį oraliniu būdu, šalia buvo D. F., kuris norėjo merginą nurengti ir nuo jos movė rūbus ar nuavinėjo batus. Kai mergina tenkino jo lytinę aistrą automobilyje oraliniu būdu, kažkas iš asmenų merginą paėmęs už žasto, išlaipino ją lauk iš automobilio. Jam atrodo, kad tas asmuo buvo D. F.. Kur šis nuvedė merginą, jis nematė. Po to dar buvo trečias kartas, kai mergina jam čiulpė lytinį organą netoli minėto automobilio kažkokioje pievoje. Jis merginos už plaukų netampė, tačiau jis prisipažįsta, jog laikė su savo ranka jos galvą, kai pastaroji čiulpė jo lytinį organą, tačiau jis merginos galvos nespaudė, jos per prievartą nelaikė, prieš merginą jokio fizinio ir psichologinio smurto nevartojo. Kai visi kartu važiavo iš aikštelės į stotį, J. G. vairavo automobilį, jis sėdėjo keleivio pusėje priekinėje sėdynėje, už jo ant galinės sėdynės sėdėjo I. P., o už vairuotojo pusės ant galinės sėdynės sėdėjo D. F.. Mergina sėdėjo per vidurį ir pasilenkusį tenkino I. P. oraliniu būdu, važiuojančiame automobilyje. Mergina, pačiulpusi lytinį organą I. P., atsisukusi čiulpė lytinį organą ir D. F.. Tačiau jis negali pasakyti, ar ji tai darė per prievartą ar ne. Matė, jog mergina buvo apsiverkusi. Mergina D. F. tenkino oraliniu būdu ir lauke, tačiau paaiškinti, kaip tai buvo, negali, nes neprisimena. Matė tik patį faktą. Jis matė, jog su mergina buvo santykiauta tik oraliniu būdu, nežino, ar dar kas nors kitokiu būdu su ja santykiavo. Jis nematė, kad su juo buvę asmenys muštų minėtą merginą ar vartotų kitokį fizinį smurtą jos atžvilgiu. Jis taip pat nematė, kad mergina būtų tampoma už plaukų. Dėl psichologinio smurto, tai jis girdėjo jog D. F. negražiai, pakeltu tonu kalbėjo su minėta mergina, necenzūriškai keikėsi, tačiau ką konkrečiai sakė, jis neprisimena. Pati mergina buvo nusiverkusi. Jis taip pat neprisimena, ar ji prašė kažko su ja nedaryti, ar prašė išleisti. Nori padėti tyrimui ir tikrai davė teisingus parodymus, tačiau dėl girtumo visų faktų neprisimena ir negali paaiškinti jų eiliškumo. Jie visi iš anksto tikrai nebuvo susitarę, kad su atvežta mergina santykiaus ar kaip kitaip tenkins savo lytinę aistrą. Tai gavosi spontaniškai. Vėliau keturiese automobiliu nuvažiavo į „McDonalds“, esantį stoties rajone pavalgyti, kur juos sulaikė policijos pareigūnai. Pradžioje nesuprato dėl ko jie sulaikomi, tik vėliau suprato, kad mergina kuri jį tenkino oraliniu būdu parašė pareiškimą dėl seksualinio prievartavimo (t.1, b.l. 176-179, t.3, b.l. 138-140).
Apklausta teisme liudytoja R. B. parodė, jog tąkart ji kartu su I. ėjo Sodų gatve. Sustojo mėlynos spalvos automobilis „Audi“, prie vairo sėdėjo vienas vaikinas. Automobilio numeris gale buvo septintukai, VGU ar VGA. I. turėjo su savimi pinigų, sakė, kad ji (R. B.) eitų į barą ir užsakytų, nes ketina tuoj grįžti. Kai paskambino I. ji, R. B. sėdėjo bare. I. pasakė, kad ją išprievartavo oraliniu būdu ir atėmė pinigus. Gal praėjus 1-1,5 val., Irena grįžo verkdama, buvo šoke, atrodė susivėlusi, baisi, tušas buvo nubėgęs, sunkiai kalbėjo. Grįžusi papasakojo, kad iš jos atėmė 150 litų, kad trys vyrai, be vairuotojo, ją prievartavo oraliniu būdu, tampė ją už plaukų. O tas vaikinas, kuris ją paėmė Sodų g. 8, Vilniuje, ją ginė ir bandė užstoti, prašė, kad kiti vyrai ją paleistų. Vėliau tie patys asmenys pravažiavo pro šalį ir pro langą tyčiojosi iš I.. Tuomet ji iškvietė policiją. Maždaug po 10 min. atvyko policijos pareigūnai ir I. kartu su jais išvažiavo (t.1, b.l. 87-88, t.3, b.l. 131-133).
Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytoju R.Liudvinavičius (policijos pareigūnas) patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, jog patruliuodamas gavo pranešimą, kad Pylimo g. lauks išprievartauta moteris. Atvykus nurodytu adresu, į juos kreipėsi I. L., kurią seksualiai išprievartavo nepažįstami vyrai. I. L. nurodė, kad Liepkalnio g. jie vartojo prieš ją fizinį smurtą, seksualiai ją prievartavo ir pavogė 130 Lt. Tada kartu su nukentėjusiąja jie pagal požymius sustabdė mėlyną automobilį Audi ir nukentėjusioji iškart atpažino ten buvusius vyrus. I. L. nurodė, kad J. G. jos ne prievartavo, o atvirkščiai gynė nuo kitų. Nustačius sulaikytųjų asmenybes, jie buvo pristatyti į 3 PK (t.1 b.l. 86, t.3, b.l. 125).
Nagrinėjamų skundų kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-197/2009, 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.) Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Tyčia bendrininkavimo atveju: kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).
Taigi pirmosios instancijos teismo išvados dėl padaryto seksualinio prievartavimo bendrininkų grupe faktinių aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl visų trijų nuteistųjų D. F., I. P. ir A. F. veiksmų bendrumo ir tyčios kryptingumo – seksualiai tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąją I. L. prieš jos valią oraliniu būdu, grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir tokiu būdu atimant jai galimybę priešintis – yra pagrįstos ir teisingos. Nuteistųjų argumentus, išsakytus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kaip jų gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar griežtesnės bausmės.
Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantai, gi, vadovaudamiesi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-16 nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).
Dėl nuteistojo A. F. prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).
Šiuo konkrečiu atveju nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad A. F. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Tačiau nagrinėjamų skundų kontekste pažymėtina, kad 2015-03-19 įstatymu Nr. XII-1554 (įsigaliojo nuo 2015-03-24) yra pakeistas Lietuvos Respublikos BK 75 str. (TAR, 2015, Nr. 2015-04087). Pagal BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d. 2. veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
Kolegija, vertindama kiekvieno bendrininko vaidmenį šios nusikalstamos veikos padaryme, konstatuoja, jog faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad A. F. ir I. P. nukentėjusiosios I. L. atžvilgiu fizinio ir psichologinio smurto nevartojo – prieš nukentėjusiąją I. L. fizinį ir psichologinį smurtą vartojo ir tokiu būdu palaužė jos pasipriešinimą vienintelis D. F., todėl, įvertinus šią aplinkybę bei nuteistųjų A. F. ir I. P. asmenybes charakterizuojančius duomenis, kolegijos nuomone, bausmės tikslai A. F. ir I. P. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Įvertinus D. F. vaidmenį šios nusikalstamos veikos padaryme, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, taip pat tai, kad D. F. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2015-04-20 nuosprendžiu, pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, darytina išvada, kad nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai D. F. atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-16 nuosprendžiu paskirta jam 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu būdama ženkliai mažesnė už sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta atitinka siekiamus bausmės tikslus, švelninti ją nėra įstatyminio pagrindo.
Dėl apeliacinių skundų argumentų, kad nukentėjusiajai I. L. nepagrįstai priteista solidariai iš nuteistųjų 130 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti, pažymėtina, kad nukentėjusioji I. L. šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį (t.1, b.l. 74), nurodydama, kad jai padaryta turtinė žala, nes iš jos buvo pavogti 37,65 eurai (130 Lt). Kad I. L. turėjo pinigų, be pačios nukentėjusiosios patvirtina liudytojai R. B. ir J. G., todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nors byloje nenustatyta, kad kaltinamieji būtų pavogę šiuos pinigus, jie galėjo ir iškristi iš striukės kišenės, kai striukė buvo mėtoma, tačiau nukentėjusioji juos prarado būtent dėl kaltinamųjų neteisėtų veiksmų, todėl nukentėjusiosios I. L. civilinis ieškinys pagrįstai patenkintas ir apeliacinių skundų argumentai šioje dalyje taip pat atmestini.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p, 328 str.1 d. 2 p.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-16 nuosprendį pakeisti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., I. P. paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę atidėti vieneriems metams, įpareigojant jį vienerius metus neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., A. F. paskirtą aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę atidėti vieneriems metams, įpareigojant jį vienerius metus neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.