- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-31
- Bylos Nr.
- TA-288-662/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03503-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- P. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. A. (P. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. A. (P. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. A. (P. A.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas) priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2021 m. rugpjūčio 16 d. Pareiškėjas buvo apgyvendintas perpildytose gyvenamosiose patalpose. Kartu su pareiškėju buvo laikoma iki 11 asmenų, todėl trūko gyvenamojo ploto, vietos judėti, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Už lango buvo įrengta tvora, kuri blokavo natūralios šviesos patekimą į patalpą, patalpos neįmanoma išvėdinti, pareiškėjas gryname ore būdavo tik pasivaikščiojimų metu ir tik 4 valandas. Būryje gyveno 65–70 asmenų, tualete ar prausykloje susidarydavo eilės, pareiškėjas patirdavo įtampą. Dušai buvo įrengti kitame pastate, į dušą tekdavo eiti per lauką, nusimaudyti buvo skirta tik 15 minučių, nebuvo kabinų, dozatoriuose – muilo, vandens temperatūra nepakankama, trūko maudymosi vietų (žmonių buvo vedama iki 20, o dušų įrengta tik 12). Nors patalynė būdavo keičiama dušo dieną, tačiau ji vis tiek nebuvo švari. Po dušo pareiškėjas nuolatos sirgdavo, tačiau medicininės pagalbos nesulaukdavo.
3. Pareiškėjas skundėsi, kad visose patalpose buvo pelėsio, kaupėsi drėgmė, langai buvo suskilę. Maitinimas buvo prastas, maistas atšalęs, taip pat dedamas į pažymėtus indus dėl pataisos namuose klestinčios subkultūros. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad 2016–2021 metais jis lankė meno studiją (įrengta darbo zonos teritorijoje). Kadangi lankymo valandos būdavo nuo 9.00 val. iki 17.00 val., pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas kreipėsi į administraciją, tačiau jam buvo nurodyta, kad jis gali vaikščioti kiemelyje, pareiškėjas prašymą buvo priverstas atsiimti. Atsakovas turėtų pateikti darbo zonoje įrengtų tualetų, dušo nuotraukas.
4. Dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, jautė depresiją, buvo kankinamas psichologiškai, patyrė orumo pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Marijampolės PN prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. liepos 6 d. atliko bausmę Kybartų sektoriaus 1 būrio 106 patalpoje, o nuo 2021 m. liepos 7 d. buvo perkeltas į 3 būrio 320 patalpą, kuriose vienam asmeniui turinti tekti norma buvo užtikrinta. Marijampolės PN gyvenamosios patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Marijampolės PN paaiškino, kad 1 būrio sanitariniame mazge buvo įrengta 6 unitazai, 6 pisuarai ir 7 praustuvės. Kadangi jais naudojosi iki 76 nuteistųjų, sanitarinių įrenginių kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus. 3 būryje buvo įrengta 6 unitazai, 6 pisuarai ir 8 praustuvės, kuriais naudojosi iki 89 nuteistųjų.
7. Dėl pareiškėjo nusiskundimų higienos sąlygomis atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus bei įrengtos ventiliacijos pagalba, patalpų dirbtinis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui buvo suteikiama teisė 4 valandas per parą pasivaikščioti gryname ore, kas atitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 74 straipsnio reikalavimus. Meno studiją lankantys nuteistieji vaikščiojo laisvai, be palydos, pareiškėjas galėjo pasivaikščioti po užsiėmimų (pirmadieniais–ketvirtadieniais – po 17 val., penktadieniais – po 15 val.). Dušuose įrengtas visas reikiamas inventorius, maudytis duše leidžiama kartą per savaitę, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintose Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Marijampolės PN nurodė, kad nuteistųjų patalynė ir drabužiai dušo dieną skalbiami centralizuotai, būriuose įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos. Dėl maisto dalijimo paaiškino, kad nuteistieji pataisos namuose nėra skirstomi į kastas, todėl šie pareiškėjo teiginiai deklaratyvūs. Maistas ruošiamas ir tiekiamas laikantis teisės aktų reikalavimų, jo energetinė vertė atitinka nustatytas normas, patikrinimų metu pažeidimų nustatyta nebuvo. Marijampolės PN pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais (prašymais) dėl kalinimo sąlygų nebuvo kreipęsis į įstaigos administraciją.
8. Marijampolės PN įsitikinimu, pareiškėjo skundo teiginiai neturi realaus pagrindo, jis neįrodė pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl skundas negali būti tenkinamas.
II.
9. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalavo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 metų, o skundą teismui pateikė tik 2021 m. gruodžio 14 d., tačiau svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Atsižvelgęs į tai, teismas pritaikė pareiškėjo reikalavimams sutrumpintą trijų metų senaties terminą ir nurodė, kad vertins pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2021 m. rugpjūčio 16 d.
11. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamojo ploto trūkumo, teismas vadovavosi iki 2020 m. sausio 21 d. galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktu, kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pažymėta, jog analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-314) 2.1 punkte.
Žemesnės instancijos teismas
12. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. liepos 6 d. buvo apgyvendintas Kybartų sektoriaus 1 būrio 106 patalpoje, kurios plotas – 36,84 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, o nuo 2021 m. liepos 7 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 3 būrio 320 patalpą, kurios plotas – 36,50 kv. m, joje taip pat įrengta 11 miegamųjų vietų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde patvirtino, jog kartu su juo buvo laikoma iki 11 asmenų, tačiau neteigė, kad buvo kalinama daugiau nuteistųjų, negu buvo įrengta miegamųjų vietų. Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir apskaičiavo, jog pareiškėjui turėjo tekti mažiausiai 3,3 kv. m ploto, kas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šiuos skundo argumentus atmetė.
13. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra reglamentuojama, kokiose pataisos įstaigos patalpose ir kokiu atstumu nuo miegamųjų patalpų turi būti įrengta dušinė, todėl pareiškėjo nusiskundimus dėl nepatogumų, kilusių einant į dušą per lauką atmetė.
14. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, įvertinęs 1 ir 3 būrių sanitarinėse patalpose įrengtų praustuvių ir sanitarinių įrenginių skaičių bei buvusių nuteistųjų skaičių, teismas darė išvadą, kad sanitariniuose mazguose kietųjų įrenginių kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi vienu įrenginiu naudojosi ne daugiau kaip 15 asmenų.
15. Buvo atmesti kaip nepagrįsti ir nedetalizuoti pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo maitinimo. Teismas apžvelgė teisinį reguliavimą, nustatantį nuteistųjų maitinimo pataisos įstaigose organizavimo tvarką bei kitus reikalavimus ir nustatė, kad atstovas į bylą pateikė Kauno technologijos universiteto maisto instituto atliktų maisto kokybės tyrimų protokolus, kuriuose nebuvo nustatyta jokių nuteistiesiems tiekiamo maisto kokybės pažeidimų. Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais duomenimis, kadangi pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, jų nedetalizavo, išsamiai nepaaiškino, kada tiksliai ir koks būtent maistas buvo pateikiamas atšalęs ar nekokybiškas; kt.
16. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad Marijampolės PN, palaikydama subkultūrą, pateikia maistą sužymėtuose induose. Kaip deklaratyvūs ir nekonkretizuoti buvo atmesti pareiškėjo teiginiai dėl nesuteikiamos medicininės pagalbos pareiškėjui susirgus.
17. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl prastų higienos sąlygų, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 12,14, 16–17 punktais. Buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, į bylą pateiktos nuotraukos patvirtino, kad patalpose yra įrengti dideli skaidraus stiklo langai, per kuriuos į patalpą patenka dienos šviesa, todėl pareiškėjo teiginiai dėl blogos ventiliacijos ir šviesos trūkumo buvo atmesti. Teismas pažymėjo, kad nors Marijampolės PN nepateikė į bylą duomenų apie pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl higienos sąlygų tualeto, prausyklos ir dušo patalpose, tačiau atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas šias aplinkybes nurodė trumpai, deklaratyviai, taip pat nepateikė jokių jas patvirtinančių įrodymų. Teismas nurodė, kad vien tik pareiškėjo deklaratyvių paaiškinimų nepakanka ir pareiškėjo nusiskundimus šiuo klausimu atmetė.
18. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam darbo dienomis, kai lankė kūrybinius užsiėmimus, nebuvo sudaryta galimybė 4 valandas pasivaikščioti gryname ore, teismas nurodė, kad Marijampolės PN pateikė į bylą socialinės reabilitacijos priemonės „Meninė kūrybinė veikla“ užsiėmimų grafiką, iš kurio matyti, kad užsiėmimai vyko pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 8.30 val. iki 17.00 val., o penktadieniais – nuo 8.30 val. iki 15.00 val. Įvertinęs Marijampolės PN paaiškinimus, kad pareiškėjas šiose patalpose galėjo vaikščioti laisvai, o pasivaikščioti gryname ore galėdavo po užsiėmimų, nenustatęs, kad tokia galimybė pareiškėjui nebuvo suteikta, kad pareiškėjas dėl kitokio pasivaikščiojimo laiko suteikimo ar patiriamų nepatogumų buvo kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, teismas pareiškėjo argumentus atmetė, kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Buvo pažymėta, kad pareiškėjas nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam galėjo sukelti skundo papildyme nurodytos aplinkybės dėl pasivaikščiojimo gryname ore; pareiškėjas deklaratyviai konstatavo, kad pasivaikščiojimai jam buvo nesuteikiami. Teismas atkreipė dėmesį, kad pirminiame skunde teismui pareiškėjas nurodė priešingas aplinkybes – teigė, kad gryname ore būdavo tik pasivaikščiojimų metu, 4 valandas per parą. Taigi, šiuos pareiškėjo argumentus teismas vertino kritiškai (jie buvo prieštaringi) ir atmetė.
19. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto bei priežastinio ryšio, todėl nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė.
III.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
21. Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo baldų (lova, stalas, batų dėžė, taburetė), kurie iš viso užėmė 2,15 kv. m ploto, tad pareiškėjui visiškai nebuvo laisvos erdvės. Pareiškėjas tiksliai žino, kad 106 kambaryje gyveno 12 asmenų iki 2019 metų pabaigos, vėliau Marijampolės PN pareigūnai vieną lovą išnešė. Pareiškėjas vertina, kad nuo 2018 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. jo teisės dėl nepakankamo ploto gyvenamojoje patalpoje buvo pažeistos. Be to, iš patalpos ploto turi būti išskaičiuotas baldų užimtas plotas.
22. Pareiškėjas pastebi, kad teismas vertino atsakovo atstovo pateiktas sanitarinio mazgo nuotraukas, tačiau nepastebėjo, kad yra ne 6, o 5 pisuarai, dalis iš jų uždengti polietileno plėvele (jie niekada neveikė), be to, yra 5 kabinos su sanitariniais įrenginiais, tačiau viena buvo užrakinta, kitoj kabinoj laikomi valymo reikmenys. Teismas nesidomėjo, ar už durų yra įrengti unitazai. Pareiškėjas pažymi, kad maudytis buvo vedamas su kito kambario nuteistaisiais (apie 16 žmonių), pagal grafiką nusimaudymui skirta 30 minučių, tačiau iš nuotraukos matyti, kad yra tik 9 maudymosi vietos, todėl atsakovo atstovas akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo teises.
23. Teigiama, kad Marijampolės PN teismui nepateikė maitinimo grafiko, iš kurio matytųsi, kad kiekvienam būriui pavalgyti skirta 20 minučių. Tokio laiko nepakanka nei išdalinti maistą, nei pavalgyti, taigi, maistas buvo pateikiamas į lėkštes ir išdalintas iš anksto ir per 20 minučių visiškai atvėsdavo. Taigi, buvo nesilaikoma teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
24. Pareiškėjas pakartoja, kad jis, lankydamas meno studiją, negalėjo pasivaikščioti gryname ore, nesutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kad jis galėjo pasivaikščioti po užsiėmimų. Marijampolės PN Kybartų sektorius yra pataisos įstaiga, kurioje laikomasi nustatytų taisyklių. Atsakovas nepateikė pasivaikščiojimo gryname ore grafiko, kuriame būtų matyti, kad yra sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore po 17 val. Skunde teigdamas, kad galėjo vaikščioti gryname ore, pareiškėjas nurodo, jog jis kalbėjo apie išeigines dienas.
25. Pareiškėjas pastebi, kad Marijampolės PN patikėjimo teise valdytas patalpas, kuriose buvo darbo zona, perdavė Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), teismas iš šios institucijos galėjo išsireikalauti sanitarinio mazgo, dušo nuotraukas, tačiau to nepadarė. Apeliaciniame skunde prašo šiuos įrodymus išreikalauti.
Atsiliepimas
26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo atstovo Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, kalinant pareiškėją teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2021 m. rugpjūčio 16 d.
Žemesnės instancijos teismas
28. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2018 m. gruodžio 13 d. taikė ieškinio senatį ir vertino jo kalinimo laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2021 m. rugpjūčio 16 d. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio.
29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jam tekusio gyvenamojo ploto, sanitarinių įrenginių kiekio, galimybės nusimaudyti duše, maisto kokybės. Pareiškėjas laikosi pozicijos kad jis negalėjo pasivaikščioti gryname ore po individualių užsiėmimų, atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad tokia teisė buvo užtikrinama. Apeliaciniame skunde reiškiamas procesinio pobūdžio prašymas dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, kurių, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš VSAT.
30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Dėl apelianto teiginių, kad jam tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjas gyveno Kybartų sektoriaus 1 būrio 106 patalpoje, kurios plotas – 36,84 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų. Padalinęs gyvenamojo kambario plotą iš įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, pirmosios instancijos teismas apskaičiavo, kad pareiškėjui teko 3,34 kv. m kambario ploto, taigi, Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m) bendrabučio tipo patalpoje pažeista nebuvo.
32. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad 106 kambaryje iš viso gyveno 12 asmenų, tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad su juo gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 11 asmenų. Atsakovas į bylą pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad 106 kambaryje buvo 11 miegamųjų vietų, nuteistieji kambariuose apgyvendinami atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių, bei 1 būrio patalpų (pirmojo aukšto) schemą. Pareiškėjas, gavęs Marijampolės PN atsiliepimą, jame nurodytų duomenų neginčijo, nedetalizavo aktualiu laikotarpiu kartu su juo gyvenusių asmenų skaičiaus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenų visuma, pagrįstai nustatė, kad 106 kambaryje iš viso gyveno 11 asmenų ir nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
33. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad iš jam tekusio gyvenamojo ploto turėjo būti išskaičiuotas baldais užimtas plotas, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte, Įsakymo Nr. V-31 21 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Atsižvelgdama į nurodytą teismų jurisprudenciją, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo jam gyvenamojoje patalpoje tekusį plotą.
35. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, sprendžiant, ar pareiškėjas buvo aprūpintas pakankamu sanitarinių įrenginių kiekiu. Nustatyta, kad atsakovo atstovas atsiliepime buvo nurodęs aktualių būrių sanitariniuose mazguose įrengtų sanitarinių įrenginių kiekį. Kaip minėta, gavęs atsakovo atsiliepimą, pareiškėjas šių duomenų neginčijo, skunde, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tik deklaratyviai teigė, kad tekdavo laukti eilės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis Marijampolės PN pateiktais duomenimis.
36. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dalis sanitarinių įrenginių neveikė, dalis tualeto kabinų naudotos ne pagal paskirtį, tačiau šių aplinkybių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde (dėl to, kad dalis sanitarinių įrenginių neveikė), apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos.
37. Pareiškėjas skunde prašo išreikalauti įrodymus (darbo zonos patalpose įrengtų sanitarinių mazgų, dušo nuotraukas). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundo patikslinime, be kita ko, prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti minėtus įrodymus, pirmosios instancijos teismas 2022 m. vasario 23 d. nutartimi įpareigojo Marijampolės PN pateikti papildomus paaiškinimus, kitus įrodymus dėl patikslintame skunde nurodytų aplinkybių, taip pat ir meno studijoje esančių sanitarinių mazgų nuotraukas. Nustatyta, kad Marijampolės PN nurodė, jog patikėjimo teise valdytas patalpas perdavė VSAT ir todėl meno studijos ir joje esančių sanitarinių mazgų nuotraukų pateikti negali.
38. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
39. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
40. Primintina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui skundėsi sanitarinių įrenginių trūkumu, deklaratyviai nurodė, kad tualetuose yra pelėsis, drėgmė, patikslintame skunde prašė išreikalauti meno studijoje (darbo zonoje) esančio sanitarinio mazgo, dušo nuotraukas. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja prašymą išreikalauti minėtas nuotraukas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nedetalizavo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes (ginčytinas kalinimo sąlygas) šiais įrodymais jis siekia įrodinėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų pakako pareiškėjo skundo argumentams dėl sanitarinių mazgų ir dušo išnagrinėti, todėl nenustačius būtinybės bylą papildyti naujais duomenimis, pareiškėjo prašymas dėl papildomų įrodymų išreikalavimo netenkinamas.
41. Pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartodama, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrįstai buvo atmesti pareiškėjo deklaratyvūs ir visiškai nekonkretizuoti nusiskundimai dėl netinkamos kokybės (temperatūros) maisto, teikiamo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kompetentingos institucijos patikrinimo metu pažeidimų maisto saugos ir kokybės srityje nenustatė. Taip pat byloje nenustatyta (tokių argumentų nenurodė ir pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde), kad jis teikė skundus pataisos įstaigos administracijai ar kompetentingai institucijai dėl netinkamos kokybės ar temperatūros maisto.
42. Vertinant, ar pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiama jo teisė nusimaudyti duše tuo aspektu, kad atsakovo atstovas neįrengė pakankamai maudymosi vietų, teisėjų kolegija pažymi, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. Įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nustatyta, jog dušo patalpoje turi būti įrengta: dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. – 1 besiprausiančiam asmeniui. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodo nesutampančius duomenis dėl vedamų į dušą asmenų ir įrengtų maudymosi vietų skaičiaus, teigia, kad buvo vedama daugiau asmenų nei įrengta prausimosi vietų, tačiau, atsižvelgiant į grafike nurodytą maudymosi trukmę (iš viso – 30 min.), darytina išvada, kad per šį laikotarpį turėjo galimybę nusiprausti visi į dušo patalpą atvesti nuteistieji, o pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta.
43. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad darbo dienomis, kai pareiškėjas lankė meno užsiėmimus, jam nebuvo užtikrinama teisė 4 valandas pasivaikščioti gryname ore, pasibaigus užsiėmimams, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turėjo teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 str. 5 p.).
44. Pagal BVK 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.).
45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais BVK ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra pagrindas riboti jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1106-602/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-502/2020, 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-139-415/2023; kt.).
46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nebuvo įdarbintas, tačiau vertinamu laikotarpiu dalyvavo socialinės reabilitacijos priemonėje „Meninė kūrybinė veikla“. Į bylą pateiktas aptariamos reabilitacijos priemonės medžio dirbinių drožimo užsiėmimų grafikas patvirtina, kad meninės kūrybinės veiklos patalpose užsiėmimai vyko nuo 8.30 val. iki 17 val. (pirmadieniais–ketvirtadieniais), penktadieniais – nuo 8.30 val. iki 15 val. Atsakovo atstovas byloje teigė, kad pareiškėjas galėjo pasivaikščioti grafike nustatytu laiku, meno studiją lankantys nuteistieji vaikščiojo laisvai (be palydos). Pareiškėjas teigė, kad jam teisė pasivaikščioti gryname ore buvo neužtikrinama pasibaigus užsiėmimams (po 17 val. darbo dienomis), tačiau patikslintame skunde buvo nurodęs, jog administracija jam paaiškino apie galimybę pasivaikščioti gryname ore grafike nustatytu laiku, tačiau toks pasiūlymas pareiškėjo ir kitų nuteistųjų netenkino.
47. BVK 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pataisos priemonės yra socialinė reabilitacija ir užimtumas. BVK 137 straipsnyje įtvirtinta, kad nuteistųjų socialinė reabilitacija grindžiama nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu (1 d.); nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis (4 d.).
48. Įvertinusi byloje esančius įrodymus aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, kai jis lankydavo socialinės reabilitacijos užsiėmimus, pažeista nebuvo. Nors byloje nėra duomenų, kad atsakovas užtikrino pareiškėjo teisę pasivaikščioti gryname ore po šių užsiėmimų, tačiau nepaneigta, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti kiemeliuose grafike nustatytu laiku. Byloje esančiame reabilitacijos priemonės medžio dirbinių drožimo užsiėmimų grafike nurodyta bendra užsiėmimų trukmė, tačiau pažymėta, jog užsiėmimus lankantys nuteistieji pagal nuteistųjų grafiką pietus valgo su savo būriais. Taigi, atsižvelgiant į socialinės reabilitacijos paskirtį, aplinkybę, kad nuteistieji pietauja dienotvarkėje nustatytu laiku (t. y. jiems sudaryta galimybė grįžti iš dirbtuvės patalpų į gyvenamąsias, bendro naudojimo patalpas ir pan.), byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas privalo būti užsiėmimuose visą jų trukmės laikotarpį, darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo ir socialinės reabilitacijos užsiėmimų metu pasivaikščioti pataisos įstaigos kiemeliuose nuteistųjų grafike nustatyta tvarka, o šiuo aspektu jo teisės nebuvo pažeistos.
49. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šioje byloje nenustačius vienos iš būtinų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti – neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. A. (P. A.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.