Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1106-602/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-01
Bylos Nr.: A-1106-602/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02951-2018-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Pareiškėjas: M. D.

Kategorijos

20.2.3.2Neturtinė žala
37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės

Administracinė byla Nr. A-1106-602/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02951-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 13 d. iki skundo teismui pateikimo dienos, atlikdamas laivės atėmimo bausmę, dirbo. Paaiškino, kad nuo 2017 m. pasikeitė nuteistųjų pasivaikščiojimų tvarka, kuria buvo įtvirtinta teisė pagal administracijos patvirtintą grafiką pasivaikščioti lauke 4 val. per dieną. Pareiškėjo teigimu, grįžus po darbo jam nebuvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, kadangi pagal nustatytą grafiką pasivaikščioti skirtas laikas būdavo pasibaigęs.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl mažo gyvenamųjų patalpų ploto ir didelio nuteistųjų skaičiaus, jų keliamo šurmulio jis jautėsi pavargęs. Patalpos buvo užkrautos inventoriumi, drabužiais ir pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pailsėti, prasiblaškyti. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kuriuos vertina 4 000 Eur.

Atsiliepimas

4. Pareiškėjas dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų papildomai nurodė, kad nesutinka su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta pozicija ir teigė, kad Vilniaus PN bando nuslėpti įrodymus, jų nepateikė teismui. Pasivaikščiojimo grafikai buvo pakeisti nuo 2017 m. liepos 26 d., o gamybos lokaliniame sektoriuje vaikščioti draudžiama.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

6. Atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. vasario 13 d. iki skundo teismui pateikimo dienos pareiškėjas, atlikdamas laivės atėmimo bausmę, dirbo valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų baro darbininko vienetininku. Pareiškėjo darbo vieta Vilniaus PN teritorijoje, gamybos lokaliniame sektoriuje. Pareiškėjui nebuvo nustatytas griežtas darbo laiko grafikas, todėl jis kiekvieną darbo dieną galėjo planuoti pats.

7. Atsakovas pažymėjo, jog VĮ „Mūsų amatai“ dirbantiesiems nuteistiesiems jų darbo laiko grafikus nustato VĮ „Mūsų amatai“ administracija, tačiau dirbantiems nuteistiesiems gamybos lokaliniame sektoriuje sudaromos galimybės laisvai judėti gamybinėje teritorijoje, būti lauke.

8. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis į savo darbdavį bei suderinti savo darbo grafiką taip, kad galėtų laiko skirti darbui ir poilsiui (taip pat ir pasivaikščiojimui gryname ore). Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus PN administracija užtikrina nuteistųjų teisę į buvimą gryname ore. Įstaigoje sudarytas pasivaikščiojimų grafikas, įrengtas erdvus, tvarkingas kiemas su sporto inventoriumi. Akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl galimų teisės aktų pažeidimų nesikreipė.

9. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais galėtų pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės padarytų įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui M. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie pasireiškė tuo, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 25 d.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno I gyvenamojo korpuso ketvirtame aukšte (6 nuteistųjų būrys), o nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. dirbo VĮ „Mūsų amatai“ Baldų gamybos ir paslaugų bare.

13. Iš Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafiko, patvirtinto 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 81-454, matyti, kad I gyvenamojo korpuso nuteistieji turėjo teisę pasivaikščioti mėnesio porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., o mėnesio neporinėmis dienomis – nuo 8.00 val. iki 12.30 val. Iš Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafiko, patvirtinto 2018 m. liepos 25 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 14-1714, matyti, kad I gyvenamojo korpuso nuteistieji turėjo teisę pasivaikščioti mėnesio porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., o mėnesio neporinėmis dienomis nuo 8.00 val. iki 12.30 val. Dirbantys nuteistieji (tik darbo dienomis) pasivaikščioti gryname ore gyvenamojoje zonoje gali nuo 18 val. iki 21 val.

14. Teismas nurodė, kad VĮ „Mūsų amatai“ 2018 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. 11/05-979 nurodoma, jog Baldų gamybos ir paslaugų bare įdarbintų nuteistųjų darbo laikas organizuojamas, vadovaujantis nuteistųjų išvedimo į darbą paskyrų dokumentais, siekiant sudaryti sąlygas nuteistiesiems išeiti į gamybos teritoriją, bei darbo laiko grafiku, patvirtintu VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo vadovo bei paskelbtu gamybos teritorijoje visiems dirbantiems nuteistiesiems matomoje vietoje. Pagal minėtą grafiką, nuteistieji į darbą išvedami 8.30 val., poilsio pertraukos numatytos 10.00–10.15 val., 16.25–17.00 val., bei pietų pertrauka 12.45–13.25 val. Poilsio ir pietų pertraukos laikas yra laisvas nuo darbo, kurio metu nuteistieji gali palikti darbo vietas ir pailsėti jiems priimtinu būdu, bet nepažeidžiant bausmės atlikimo režimo reikalavimų. Atsižvelgiant į užsakymų skaičių, sezoniškumą nuteistųjų darbas Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų bare nėra intensyvus ir nuteistieji turi daugiau laisvo laiko nei nustatyta darbo laiko grafike.

15. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis apie pareiškėjo darbo laiką, nustatė, kad pareiškėjas per tą laiką dirbo iš viso 251 dieną: 2017 m. liepos mėnesį 4 darbo dienas (2017 m. liepos 26 d., 27 d., 28 d., 31 d.), rugpjūčio mėnesį 22 darbo dienas, rugsėjo mėnesį 21 darbo dieną, spalio mėnesį 22 darbo dienas, lapkričio mėnesį 21 darbo dieną, gruodžio mėnesį 19 darbo dienų, 2018 m. sausio mėnesį 22 darbo dienas, vasario mėnesį 19 darbo dienų, kovo mėnesį 22 darbo dienas, balandžio mėnesį 20 darbo dienų, gegužės mėnesį 22 darbo dienas, birželio mėnesį 21 darbo dieną ir liepos mėnesį 16 dienų (2018 m. liepos 2–5 d., 9–13 d., 16–20 d., 23 d., 24 d.). Iš jų 225 dienas dirbo po 8 valandas per dieną, 5 dienas dirbo po 7 valandas (2017 m. rugpjūčio 14 d., spalio 31 d., 2018 m. vasario 15 d., balandžio 30 d., liepos 5 d.), 21 dieną dirbo po 4 valandas (2018 m. birželio mėnuo).

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dirbo pagal darbo grafiką: 8.30 val. nuteistieji išvedami į darbą, 10.00–10.15 val. poilsio pertrauka, 12.45–13.25 val. pietų pertrauka, 16.25–17.00 val. poilsio pertrauka. Kai pareiškėjas dirbo 8 valandas, darbo pabaiga buvo 18.00 val.

17. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis teisės aktų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis.

18. Teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2018 m. liepos 25 d., atmetė, kadangi atsakovas pateikė įrodymus, jog 2018 m. liepos 25 d. jau galiojo Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 14-1714 patvirtintas Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafikas. Teismas sprendė, kad pareiškėjui 2018 m. liepos 25 d. buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore gyvenamojoje zonoje nuo 18 val. iki 21 val.

19. Teismas vertino pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 24 d., atlyginimo ir atsižvelgęs į BVK nustatytą teisę pasivaikščioti, į tai, kad pareiškėjas dirbo ginčo laikotarpiu, į pareiškėjui nustatytą darbo grafiką, į Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafiką, patvirtintą 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 81-454, nustatė, kad Vilniaus PN administracija nesudarė pareiškėjui galimybių kasdien pasivaikščioti gryname ore tiek laiko, kiek numato teisės aktai. Tokiu būdu Vilniaus PN padarė pažeidimą, t. y. pažeidė BVK nuostatas, neužtikrindamas pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore.

20. Teismas sprendė, kad pažeidimas netruko visas 251 dieną (tiek, kiek pareiškėjas dirbo), kadangi pareiškėjui kas antrą dieną (neporinėmis dienomis) buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke nuo 8.00 val. iki 8.30 val. Be to, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke nuo 17.00 val. iki 18.00 val. 2017 m. rugpjūčio 14 d., 2018 m. balandžio 30 d., kai pareiškėjas porinėmis dienomis dirbo ne 8 valandas, o 7 valandas (trumpinant laiką prieš valstybinės šventės dieną). Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke kiekvieną darbo dieną 10.00–10.15 val. ir 16.25–17.00 val. poilsio pertraukų metu. Teismas nustatė, kad poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas, kurio metu nuteistieji gali palikti darbo vietas ir pailsėti nuo darbo. Teismas pažymėjo, kad šalia darbo vietos (gamybos lokalinis sektorius) yra erdvus kiemas, į kurį galima išeiti pasivaikščioti laisvu nuo darbo metu. Pareiškėjas savo atsikirtimuose nurodė, kad kieme yra raudonos linijos, kur draudžiama eiti. Teismas iš pateiktų į bylą nuotraukų nustatė, kad tokios linijos yra, tačiau jų buvimas nepaneigia galimybės pasivaikščioti lauke neperžengiant raudonų linijų. Raudonos linijos sumažina tvora aptvertą teritoriją, tačiau ir iki raudonų linijų esanti teritorija yra pakankamai erdvi ir tinkama pasivaikščiojimų teisei įgyvendinti. Pareiškėjas atsikirtimuose nurodė, kad į kiemą išeiti negali, nes dirba. Dėl šių pareiškėjo teiginių teismas pažymėjo, kad į gamybos lokalinio sektoriaus kiemą išeiti pareiškėjas galėjo poilsio pertraukų metu. Teismas vertino, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke 2018 m. birželio mėnesį, kai pareiškėjas dirbo po 4 valandas per dieną.

21. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore buvo neužtikrintos ne apskritai nesudarant galimybės pasivaikščioti gryname ore, o nesudarant galimybių pakankamai laiko (tiek, kiek nustato teisės aktai) būti gryname ore. Pažymėjo, kad visomis darbo dienomis pareiškėjas galėjo pasivaikščioti gryname ore poilsio pertraukų metu (10.00–10.15 val. ir 16.25–17.00 val.), porinėmis darbo dienomis ryte nuo 8.00 val. iki 8.30 val., 2017 m. rugpjūčio 14 d. ir 2018 m. balandžio 30 d. nuo 17.00 val. iki 18.00 val. ir 2018 m. birželio mėnesį.

22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pažymėjo, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. patirta neturtinė žala yra atsakovo veiksmų rezultatas (kaip nustatyta CK 6.247 straipsnyje).

23. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Nors pripažintina, kad teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau teismas vertino, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, į tai, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje duomenų apie sveikatos pablogėjimą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nėra, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatė, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 500 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas, ir šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. birželio 4 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, vertinant tai kaip pakankamą satisfakciją dėl jo teisių pažeidimo.

Atsiliepimas

25. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisingas dėl netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo, sprendimas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą yra abstraktus todėl turi būti panaikintas.

26. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paprastosios grupės nuteistasis, todėl jo atžvilgiu aktualus BVK 73 straipsnis, kurio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Atkreipia dėmesį, kad iki 2015 m. birželio 23 d. BVK pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818, paprastosios grupės nuteistųjų pasivaikščiojimams skirtas laikas nebuvo reglamentuotas. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso, kuriame gyvena paprastosios grupės nuteistieji, nuteistiesiems pasivaikščiojimo grafikas, atsižvelgiant į BVK pakeitimus, buvo nustatytas 2017 m. liepos 26 d. (pasivaikščiojimo grafiko registracijos Nr. 81-454), t. y., atsižvelgiant į atliktus būtinus techninio pasirengimo darbus, paprastosios grupės nuteistiesiems ribotas laikas pasivaikščioti Vilniaus PN pradėtas taikyti nuo 2017 m. liepos 26 d.

Žemesnės instancijos teismas

27. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Vilniaus PN paprastosios grupės nuteistiesiems, gyvenantiems I-ame gyvenamajame korpuse, įrengtas atskiras, erdvus pasivaikščiojimų kiemas bei nustatytas pasivaikščiojimų grafikas, t. y. nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti mėnesio porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., mėnesio neporinėmis dienomis nuo 8.00 iki 12.30 val. Tokiu būdu konstatuotina, kad visiems Vilniaus PN nuteistiesiems sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore įstatyme nustatytą laiką (4 valandas, net daugiau negu numatyta įstatyme). Pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė šią aplinkybę, tačiau jos neakcentavo.

28. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus PN informavo teismą, jog pareiškėjas M. D. atlikdamas laisvės atėmimo bausme Vilniaus PN jokiose pareigose nėra dirbęs. Pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 18 d. dirbo VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų cecho darbininko vienetininko pareigose. Pareiškėjo darbo vieta Vilniaus PN teritorijoje, gamybos zonoje. VĮ „Mūsų amatai“ dirbantiems nuteistiesiems jų darbo laiko grafikus nustato įmonės administracija, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės sprendime visiškai neįvertino. Teismas neįvertino aplinkybės, kodėl pareiškėjas nesikreipė į savo darbdavį VĮ „Mūsų amatai“ bei nederino savo darbo grafiko taip, kad atsižvelgiant į pataisos įstaigoje nustatytą bausmės atlikimo režimą, būtų kiek įmanoma tenkinami kiti jo poreikiai (pasivaikščiojimų galimybė pagal nustatytą grafiką). Vilniaus PN nuomone, pareiškėjui šios aplinkybės nekėlė didesnio diskomforto, todėl jis daugiau nei metus laiko nesprendė šio klausimo.

29. Atsakovas akcentuoja, kad VĮ „Mūsų amatai“ dirbantys nuteistieji pagal darbo paskyras praleisti per kontrolės ir praleidimo punktą į gamybinę zoną, turi galimybę būti gryname ore erdviame gamybinės zonos kieme. Nuteistiesiems, dirbantiems VĮ „Mūsų amatai“, darbo metu suteikiamos darbo pertraukos, kurias nuteistieji turi galimybę praleisti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Mūsų amatai“ dirbančių nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo M. D. darbo krūvis nėra labai didelis, konstatuotina, kad pareiškėjas turi galimybę gryname ore lauke praleisti pakankamai laiko. Atskirais atvejais gamyboje dirbantys asmenys turi galimybę būti gryname ore net daugiau laiko nei numatyta paprastosios grupės nuteistiesiems. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šių argumentų, nesikreipė į VĮ „Mūsų amatai“ dėl dirbančių nuteistųjų darbo krūvio, galimybės turėti papildomas pertraukas darbo metu. Sprendime teismas aptarė VĮ „Mūsų amatai“ Baldų gamybos ir paslaugų cecho nuteistųjų darbo grafiką, todėl vien atsižvelgiant į nustatytą darbo laiko grafiką, konstatuotina, kad nuteistieji kasdien turi 1 val. 30 min. (pusę BVK numatyto pasivaikščiojimo laiko paprastosios grupės nuteistiesiems) darbo pertraukų, neskaitant nuolat suteikiamų papildomų pertraukų. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, vadovavosi išskirtinai pareiškėjo paaiškinimais.

Atsiliepimas

30. Atsakovas nurodo, kad jam kyla pagrįstų abejonių, kodėl pareiškėjas M. D. nebandė operatyviai, įstatymų nustatyta tvarka ginti savo teisių ir teisėtų interesų laikotarpiu, kuomet, jo teigimu, jam neteisėtai nebuvo tinkamai suteikiama BVK nustatyta teisė pasivaikščioti. M. D. turėjo visas galimybes kreiptis skundu į įstaigos vadovą dėl, jo teigimu, neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų jo atžvilgiu. Pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 26 d. ilgą laiką nesikreipė nei į Vilniaus PN vadovą šiuo klausimu, nei į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nesiekė ginti galbūt pažeistų savo teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kreipėsi į pareigūnus žodžiu, tačiau šių aplinkybių neįmanoma patikrinti, todėl šie pareiškėjo teiginiai turėtų būti vertinami kritiškai.

Šalies argumentai

31. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugsėjo 3 d., nors skunde nurodė, kad jo teisės tariamai buvo pažeistos laikotarpiu nuo 2017 m. liepos mėn., taigi praėjus ilgam laiko tarpui. Akivaizdu, kad pareiškėjas negindamas savo teisių operatyviai, o kreipdamasis į teismą po ilgo laiko tarpo, ginčo laikotarpiu nebuvo patyręs jokių nepatogumų, dvasinės skriaudos, o į teismą kreipėsi vieninteliu tikslu, nesąžiningai bandydamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės tariamai patirtą neturtinę žalą, tokiu būdu pasipelnyti iš valstybės.

Žemesnės instancijos teismas

32. Teismui pateikiama detalesnė nuotrauka, kurioje fiksuota Vilniaus PN vidaus teritorija. Pateikiamoje nuotraukoje matyti, kad prie I-o gyvenamojo korpuso laiptinės nuteistiesiems įrengtas specialus kiemelis lauke, į kurį nuteistieji turi teisę išeiti bet kada iki signalo miegas, pvz. paskambinti telefonu ar pabūti gryname ore lauke. Buvimas šiame kiemelyje nėra ribojamas, pasivaikščiojimų grafikas šiuo atveju nuteistiesiems netaikomas. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinta.

Atsiliepimas

33. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje byloje (bylos Nr. I-4624-535/2018), esant analogiškoms aplinkybėms priėmė visiškai priešingą sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pripažino, kad pats pareiškėjas nesikreipė į darbdavį VĮ „Mūsų amatai“ dėl darbo grafiko pakeitimo. Pareiškėjo darbo užmokestis priklausė nuo jo padaryto kiekio, todėl pareiškėjas savo darbo dieną galėjo planuotis pats – kiek darbo laiko skirti darbui, kiek poilsiui. Darbo intensyvumas nebuvo labai didelis, todėl pareiškėjas galėjo būti gryname ore net daugiau laiko nei numatyta teisės aktuose. Teismas visus pareiškėjo skundo teiginius vertino kaip deklaratyvius. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovo Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

34. Atsakovo teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl galbūt pažeidžiamos jo teisės į pasivaikščiojimus nesikreipė, todėl yra pagrindas teigti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo patyręs jokių nepatogumu, dvasinės skriaudos, o į teismą kreipėsi vieninteliu tikslu, nesąžiningai bandydamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės tariamai patirtą neturtinę žalą, tokiu būdu pasipelnyti iš valstybės, todėl jo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, Vilniaus PN nuomone, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, juolab, kad pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų (įrodymų) dėl tariamai patirtos neturtinės žalos.

35. Atsakovas pabrėžė, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirta skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Vilniaus PN nuomone, nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad ginčijame teismo sprendime nurodomi galbūt patirti tam tikri nepatogumai realiai nesukėlė pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą. Šioje byloje yra visi pagrindai pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. teisės į pasivaikščiojimus, atlyginimo.

37. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Vilniaus PN ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės į pasivaikščiojimus, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

38. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, o pareiškėjas nepagrindė jam galbūt padarytos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, opripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas ginčijamu laikotarpiu.

39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundų ribų.

40. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia tuo, kad buvo pažeista jo teisė pasivaikščioti gryname ore, kadangi nuteistųjų pasivaikščiojimai Vilniaus PN buvo vykdomi tik jo darbo metu.

41. Pagal BVK 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą pataisos namuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.

42. Taigi teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais BVK ir Taisyklėse numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra pagrindas riboti nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore.

43. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su tuo, kad pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į darbdavį VĮ „Mūsų amatai“ su prašymu suderinti jo darbo grafiką atsižvelgiant į Vilniaus PN režimą, pažymi, kad Vilniaus PN, kaip pareiškėjo bausmę vykdanti pataisos įstaiga, turėjo sudaryti tinkamas sąlygas pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore. Net pripažinus pagrįsta atsakovo nurodomą aplinkybę, kad pareiškėjas darbo metu turėjo pertraukas, kurių metų jis galėjo būti gryname ore (gamybiniame kieme), tai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, nes darbo laiku nustatytos pertraukos nėra skirtos įgyvendinti BVK 103 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Kadangi Vilniaus PN turėjo imperatyvią pareigą suteikti pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname ore, Vilniaus PN apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas nesikreipė (ilgai delsė kreiptis) su skundu į Vilniaus PN administraciją, Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos ar teismą, nepaneigia Vilniaus PN pareigos užtikrinti pareiškėjui teisės aktuose įtvirtintą teisę pasivaikščioti gryname ore. Nors Vilniaus PN teigia, kad prie I-o gyvenamojo korpuso laiptinės nuteistiesiems įrengtas specialus kiemelis lauke, į kurį nuteistieji turi teisę išeiti bet kada iki signalo miegas, pvz. paskambinti telefonu ar pabūti gryname ore lauke, ši aplinkybė neįrodo, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, nes minėtas teritorijos plotas neskirtas pasivaikščiojimui gryname ore, o pagal minėtą BVK 103 straipsnio 2 dalį nuteistojo teisė į pasivaikščiojimą įgyvendinama specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui jo darbo dienomis nesuteikus galimybės pasivaikščioti gryname ore, buvo pažeista jo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

45. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų.

46. Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

48. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

49. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

51. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, ginamos vertybės pobūdį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nėra per didelė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl mažinti ją nėra pagrindo.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasVeslava RuskanMilda Vainienė