Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo A. E. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. E. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

V. E. išteisinta pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo A. E. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. E. nuteistas už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką, disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o būtent:

pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr.4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr.4-312, 2010 m. sausio 19 d. įsakymo Nr.4-31, 2010 m. birželio 11 d. įsakymo Nr.4-443 redakcija) 2 punkto 2.1, 2.1.1, 2.2 papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis, laikotarpiu nuo 2013 metų gegužės mėnesio pradžios iki 2013 m. gegužės 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens įgijo akcizais apmokestinamas prekes - 4172 cigarečių pakelius „NZ Gold Super Slims“, 290 cigarečių pakelių ‚Minsk City, 703 cigarečių pakelius „Minsk Capital“, nepaženklintus Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis, kurių bendra vertė su mokesčiais yra 40 501,45 Lt (11 730 EUR), ir šias neteisėtai įgytas akcizais apmokestinamas prekes - cigaretes nuo 2013 m. gegužės mėnesio, tiksliau nenustatytos dienos ir valandos iki 2013 m. gegužės 11 d. 15.15 val. laikė išsinuomotame garaže Nr. 65, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kol Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai rado ir paėmė cigaretes bei sulaikė A. E., buvusį garaže.

Šioje byloje V. E. buvo kaltinama ir perduota teismui pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, asmeninės nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą: automobilį TOYOTA COROLLA VERSO (gamybos metai 2006 m.) pirktą už 6906 Lt, automobilį NISSAN ALMERA (gamybos metai 1996 m.), pirktą už 500 Lt, pastatą - gyvenamą namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 291 200 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini), kuriam 2011-12-16 nekilnojamojo turto registre įregistravo savo nuosavybės teisę, deklaruodama statybos užbaigimą, dokumentais nepatvirtintų lėšų - 67 300 Lt grynųjų pinigų (53 500 Lt ir 4000 Eurų, kas sudaro 13 800 Lt), gautų iš nenustatytų šaltinių, laikytų jos gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kol policijos pareigūnai 2013 m. gegužės 11 d. 16.45 val. kratos metu rado ir paėmė, žinodama, kad piniginės lėšos ir turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes 2006 metais patirtoms išlaidoms viršijant pajamas 24 809,22 Lt, 2007 metais patirtoms išlaidoms viršijant pajamas 44 436,92 Lt, 2008 metais patirtoms išlaidoms viršijant pajamas 56 189,43 Lt, 2009 metais patirtoms išlaidoms viršijant pajamas 67 849,3 Lt, 2010 metais patirtoms išlaidoms viršijant pajamas 69 648,29 Lt 2011 metais patirtoms išlaidoms viršijant pajamas 61 974,32 Lt, tai yra išlaidoms viršijant pajamas 324 907,48 Lt, tai yra nuo 2006-01-01 iki 2011-12-30 turėdama neteisėtų pajamų 324 907,48 Lt, 2010-11-10 nupirko automobilį TOYOTA COROLLA VERSO (gamybos metai 2006 m.), 2011-08-16 nupirko automobilį NISSAN ALMERA (gamybos metai 1996 m.), 2006-2011 metų laikotarpiu pastatė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2011-12-16 nekilnojamojo turto registre įregistravo savo nuosavybės teisę į šį gyvenamą namą, iš nenustatytų šaltinių sukaupė 67 300 Lt ir asmeninės nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą ne mažiau kaip už 365 906 Lt.

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžiu V. E. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisino, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas padarė išvadą, kad bylos įrodymai neleidžia kategoriškai tvirtinti, kad V. E. turi turtą, kurį įgijo, neturėdama teisėtų pajamų, ir kad turimo turto įgijimo pagrindas buvo neteisėtos pajamos ir ji apie tai žinojo.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2015-01-23 nuosprendžio dalį dėl V. E. išteisinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: V. E. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti 200 MGL (7 536 eurų) dydžio bauda bei vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3, 6 dalimis konfiskuoti turto už 94 176 eurus (324 907,48 Lt).

Apeliantė, nesutikdama su V. E. išteisinimu dėl neteisėto praturtėjimo, teigia, kad 2013-09-30 Panevėžio AVMI pateikta Specialisto išvada Nr. SI-8 ir ją davusios specialistės G. V. paaiškinimai yra patikimi ir pakankami įrodymai, kad V. E. 2006-2011 m. laikotarpiu turėjo neteisėtų pajamų – 324 907,48 Lt ir už šias pajamas įgyto didesnės negu 500 MGL vertės turto.

Specialisto išvadoje nurodyta, kad V. E. po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo turtą: automobilį TOYOTA COROLLA VERSO (gamybos metai 2006 m.), pirktą už 6 906 Lt, automobilį NISSAN ALMERA (gamybos metai 1996 m.), pirktą už 500 Lt, pastatą - gyvenamą namą, 291 200 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini), bei pinigines lėšas - 67 300 Lt, kurie įgyti, panaudojant neteisėtu būdu įgytas pajamas.

Specialistė G. V., įvertinusi visus bylos duomenis, nurodė, jog nuo 2006 metų buvo užfiksuotas didžiulis skirtumas tarp V. E. išlaidų ir pajamų. Specialistė teisme paaiškino, kad didžiulis skirtumas tarp išlaidų ir pajamų buvo nustatytas tiek pagal ikiteisminio tyrimo metu pateiktus duomenis, tiek ir vėliau, įvertinus papildomai teisme gautus duomenis: 2014 m. gegužės mėn. V. E. patikslintą pajamų deklaraciją, 2007 m. A. J. suteiktą 7 000 eurų paskolą V. E., nuo 2007 m. A. E. mokamus alimentus, 2004 m. pradžioje turėtas santaupas pinigines lėšas – 70 000 Lt, turėtus banke indėlius ir t.t. Specialistė paaiškino, kad ji nevertino V. E. nurodytų močiutės dovanotų pinigų, nes 2013 m. Gyventojų registre V. E. nurodyto asmens - J. Š., gim. 1923 m., nėra; V. E. tokios dovanos nedeklaravo, kitų duomenų, patvirtinančių gautą dovaną – pinigus, byloje nėra. Vartojimo išlaidas specialistė skaičiavo remdamasi Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis. 2006 m. V. E. pajamų šaltiniai buvo: darbovietė UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 3 172 Lt (1 mėn.- 264 Lt), pašalpa iš savivaldybės - 915 Lt ir 1500 Lt alimentai. Pašalpas iš savivaldybės V. E. gavo iki 2013 m. Byloje nėra galimybės nustatyti, ar V. E. vertėsi namudine ar kitokia veikla, neturėdama patento ar verslo liudijimo, nes V. E. ir pati negalėjo konkrečiai paaiškinti, kokia veikla, kokiu laikotarpiu ji vertėsi ir kokias pajamas iš tos veiklos gavo. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad V. E. pajamų deklaracijas, nurodydama didesnes gautų pajamų sumas, patikslino tik 2014 m. gegužės mėn., kai baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu jau buvo perduota teisminiam nagrinėjimui (2014-04-22). V. E. paskolos sutartį tarp jos ir A. J., sudarytą 2007-07-20, kad A. J. jai paskolino 7000 eurų pateikė tik 2013-10-14. V. E. teisme parodė, kad brolis buvo grįžęs atostogų iš Airijos 2007 m. vasarą ir Lietuvoje jai paskolino pinigų. Tačiau iš LR Valstybės sienos kirtimo duomenų matyti, kad A. J. iš Dublino į Lietuvą buvo atvykęs: 2007-08-06 (išvyko - 2007-08-15) ir 2007-09-28 (išvyko - 2007-10-09). Tokie duomenys rodo, kad 2007 m. liepos mėn. A. J. Lietuvoje nebuvo ir jis paskolinti V. E. pinigų jos nurodytomis aplinkybėmis negalėjo.

Specialisto išvadoje nustatyta ir V. E. turto vertė. V. E. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centre užregistravo pagal 2011-12-16 deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. l, baigtumo procentas - 100 %. V. E. parodė, kad ji į namą įsikėlė gyventi 2007 m. rudenį, tai reiškia, kad tuo metu namas atitiko savo gyvenamąją paskirtį ir buvo tinkamas gyventi. Specialisto išvadoje, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, buvo nustatyta gyvenamojo namo atkuriamoji vertė 364 000 Lt. Specialistė G. V. paaiškino, kad, nustatydama namo vertę, ji iš namo atkuriamosios statybos vertės atėmė 20 proc. masinio vertinimo svyruojančią paklaidą, ir nustatė namo vertę - 291 000 Lt. Specialistės teigimu, 20 proc. sumažinta namo vertė apėmė ir V. E. nurodytas senas medžiagas, naudotas namo statybai, „ūkio rangos“ principą. Specialistė teisminio nagrinėjimo metu iš naujo įvertinusi V. E. pajamas ir išlaidas, neturėjo pagrindo keisti gyvenamojo namo vertės, kadangi teisme nebuvo pateikti jokie nauji faktiniai duomenys, kurie įtakotų nustatytą namo vertę. Specialistė parodė, kad ji, nesant dokumentų apie pirktas statybines medžiagas, statybininkų darbo apmokėjimą ir kitas išlaidas namo statybai, atsižvelgdama į V. E. parodymus, jog ji pradėjo rinkti medžiagas namo statybai nuo 2006 m., o namo statybos pabaiga buvo deklaruota 2011 m., logiškai išskirstė namo statybai panaudotus pinigus - 290 000 Lt pagal mėnesių skaičių nuo 2006 m. iki 2011 m.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad byloje neįrodyta, jog viso kaltinime nurodyto turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veika. Apeliantė teigia, kad tokia teismo išvada yra prieštaringa ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nuosprendyje visiškai neanalizavo ir nenagrinėjo A. E. ir V. E. tarpusavio ryšių, santykių, bendro gyvenimo, A. E. teistumo, pragyvenimo šaltinių, nors, nagrinėjant kaltinimo V. E. pagrįstumą, šios aplinkybės yra labai svarbios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014). Teismas pripažino, kad V. E. galimai žinojo, jog buvusio sutuoktinio A. E. pajamų šaltiniai yra neteisėti. Nustatyta, kad A. E., buvęs V. E. sutuoktinis, buvo teistas 2002 m., 2004 m., 2007 m., 2008 m. už nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai padarymą, baustas pagal LR ATPK 163² straipsnį už administracinio teisės pažeidimo - neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, padarymą bei kitus ATPK pažeidimus. Šiuo teismo nuosprendžiu A. E. yra nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje padarymą. Liudytojai, policijos pareigūnai N. K., B. T. patvirtino, kad jie turėjo informaciją, jog A. E. nuolat verčiasi neteisėta veikla. Byloje esantys duomenys apie A. E. darbinę veiklą ir jo oficialų pragyvenimo šaltinį taip pat patvirtina, kad jis sistemingai darė nusikalstamas veikas ekonomikai ir verslo tvarkai, iš kurios gaudavo pajamas. Sutuoktiniai E. 2006-01-09 oficialiai nutraukė santuoką, tačiau tais pačiais metais jiems gimė sūnus, 2006 m. rugsėjo mėn. buvo gautas leidimas statyti namą, kurio statyba buvo įforminta V. E. vardu, taip pat ji įgijo ir kitą turtą, kuriuo naudojosi ir A. E., abu gyveno tame pačiame name. Tai patvirtina 2008-06-02 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje, 2010-12-23 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarime administracinėje byloje, 2010-06-14 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje nurodyta A. E. gyvenamoji vieta. 2013-05-13 Panevėžio m. apylinkės teisme svarstant suėmimo skyrimo klausimą, A. E. taip pat nurodė savo gyvenamąją vietą - (duomenys neskelbtini). A. E. ir V. E. teiginius, kad jie kartu negyveno dar iki santuokos nutraukimo, paneigė liudytojai B. T., S. K., N. K., telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos protokolo duomenys, kuriame užfiksuoti pokalbiai tarp A. E. ir V. E., kuriuose yra aptarinėjama ne tik ikiteisminio tyrimo eiga, bet ir ūkiniai reikalai. A. E. ir V. E., išklausę teisme užfiksuotų pokalbių turinį, kai kurių pokalbių prasmę atsisakė paaiškinti. Tokie bylos duomenys patvirtina, kad A. E. ir V. E., nors formaliai ir buvo išsituokę, gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, abu gerai žinojo apie vienas kito užsiėmimą, pragyvenimo šaltinius, tarp jų ir neteisėtą, įstatymu uždraustą A. E. veiklą.

Be to, teismas iš esmės neanalizavo ir nepasisakė dėl 2013-05-11 (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu rastų pinigų (53 500 Lt ir 4 000 eurų) kilmės ir jų laikymo teisėtumo. Apeliantės teigimu, šie pinigai yra V. E. nuosavybė ir tai įrodo kratos protokolas, liudytojų S. K., A. K. parodymai, kurie parodė, kad V. E., radus kratos metu pinigus, prašė juos palikti, teigė, kad tai jos pinigai. Nuteistasis A. E. Panevėžio miesto apylinkės teisme, svarstant suėmimo skyrimo klausimą, taip pat nurodė, kad tie pinigai yra jo žmonos santaupos, kuri nori atidaryti kirpyklą ir gerai uždirba. V. E. ir jos sesers V. G. bei šios sutuoktinio M. G. parodymai, kad kratos metu rasti pinigai yra M. G. uždirbti, žaidžiant futbolą, yra prieštaringi, nenuoseklūs, nelogiški. Tokia pinigų priklausomybės versija atsirado tik įteikus V. E. pranešimą apie įtarimą, t.y. po 2013-05-24. Be to, V. E. prašymuose grąžinti pinigus nurodyta, kad pinigai palikti pasaugoti savaitgaliui, o pasaugos sutartyje nurodyta, kad pinigai palikti pasaugoti savaitei. Pagal liudytojų M. G. ir V. G. parodymus apie paimtus pinigus jie sužinojo tą patį savaitgalį, tačiau prašymą grąžinti pinigus parašė tik 2013-06-10, t.y., praėjus mėnesiui po kratos. Ikiteisminio tyrimo metu, 2013-09-12 kartu su skundu M. G. pateikė ir pinigų pasaugos sutartį, nors teisme jis teigė, kad jokių pinigų pasaugos sutarčių nesudarinėjo. Atlikus M. G. ir V. G. finansų tyrimą nustatyta, kad jie yra sudarę paskolos sutartį su banku, turi įsipareigojimų bankui, jų įsiskolinimai viršijo paskutiniu metu gautas pajamas, todėl, apeliantės teigimu, liudytojai negalėjo turėti 67 300 Lt ir juos palikti saugoti V. E..

Apeliantės nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina V. E. pareikštą kaltinimą pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, todėl apeliantė prašo V. E. pripažinti kalta ir už šio tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą paskirti bausmės rūšį - baudą, jos dydį skaičiuojant žemiau sankcijoje numatyto vidurkio. Taip pat apeliantė prašo, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3, 6 dalimis, konfiskuoti neteisėtomis pajamomis gautą turtą už 94 176 eurų (324 907,48 Lt) kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Nuteistasis A. E. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2015-01-23 nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, nes suteikė didesnę reikšmę jį kaltinantiems įrodymams ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Taip pat teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes byloje esančias ir teisme nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jo nenaudai.

Apeliantas teigia, kad jo kaltė dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu akcizais apmokestinamomis prekėmis - cigaretėmis grindžiama policijos pareigūnų: B. T., N. K., V. K., S. K. parodymais, kurie yra tik iš dalies teisingi. Liudytojai davė tendencingus parodymus, stengdamiesi paneigti jo (apelianto) parodymus apie tai, jog dalis jo nuomojamame garaže rastų cigarečių priklausė ne jam.

Jis pirmosios instancijos teismui nuosekliai paaiškino savo pirminio prisipažinimo aplinkybes ir priežastis. Jis nurodė, jog iš pradžių nežinojo tikslaus rastų cigarečių kiekio ir kam jos priklausė. Jis raktą nuo nuomojamo garažo buvo davęs savo buvusiam svainiui P. J., bet nenorėjo jo į šį reikalą „įvelti“, todėl visą atsakomybę prisiėmė sau, tuo metu nesuprasdamas, jog rastas nepaženklintų lietuviškomis banderolėmis cigarečių kiekis yra didelis ir tokio kiekio cigarečių laikymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teisme jis nuosekliai parodė, kad jis garaže laikė 5 dėžes, t.y. 2 500 pakelių cigarečių, o kitos jo garažo rūsyje rastos cigaretės priklausė jo buvusios žmonos V. E. broliui P. J.. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas P. J. 2013-07-17 apklausos pas tyrėją metu. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai tokius P. J. parodymus vertino kaip nepatikimus. Apklaustas tyrėjos P. J. detaliai nurodė cigarečių įsigijimo datą, aplinkybes, apytikslį kiekį, cigarečių pavadinimus, nurodė, kad cigaretes suvežė į A. E. nuomojamą garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Visos P. J. nurodytos aplinkybės atitinka įvykio vietos apžiūros metu bei jo (apelianto) parodymais nustatytas bylos aplinkybes. Tai, kad policija neturėjo informacijos apie tai, jog P. J. neteisėtai disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti jo (apelianto) kaltei.

Apeliantas teigia, kad ir ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja elgėsi tendencingai. Tyrėja suderino liudytojų – policijos pareigūnų N. K., B. T., S. K., V. K. apklausų protokolų turinius, kad parodymai nebūtų prieštaringi ir būtų įtikinami. Visuose paminėtų liudytojų apklausos protokoluose kai kurios aplinkybės nurodytos absoliučiai vienodai. Visų liudytojų apklausos protokoluose nurodyta, kad „2013 m. balandžio mėnesio pabaigoje buvo gauta informacija, kad A. E. neteisėtai disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis“ „Įvykio vietos apžiūros metu garaže Nr. 65 prie sienos buvo rasti 9-yni juodi plastikiniai maišia nuo šiukšlių, su juose sudėtomis kontrabandinėmis cigaretėmis“. Tačiau teisiamajame posėdyje, tikrinant šių liudytojų parodymus, jų parodymai jau nebuvo visiškai vienodi ir skyrėsi dėl esminių aplinkybių. Liudytojai – policijos pareigūnai teisiamajame posėdyje parodė, kad dalis maišų su cigaretėmis buvo rasta rūsyje ir ne visi liudytojai nedalyvavo įvykio vietos apžiūroje. Be to, tyrėja, žinodama jo (apelianto) poziciją dėl rastų garaže cigarečių priklausomybės ir jo parodymų turinį, atlikdama parodymų patikrinimą vietoje, sąmoningai neatliko jo iki galo ir jam (apeliantui), parodžius garažą, kuriame buvo rastos cigaretės, garažo durų neatrakino, nes žinojo, jog jis garažo viduje ne tik parodys vietą, kur buvo sukrautos jo laikytos cigaretės, bet ir nurodys garažo rūsį, kur buvo sukrautos ne jam priklausiusios cigaretės.

Be to, apeliantas teigia, kad policijos pareigūnai pažeidė LR Kriminalinės žvalgybos įstatymo deklaruotą teisėtumo principą. Policijos pareigūnų teisme duoti parodymai patvirtina, nes jie vykdė kriminalinės žvalgybos veiksmus, nors dėl nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnyje, kriminalinės žvalgybos tyrimas negali būti atliekamas.

Be to, apeliantas teigia, kad nebuvo ieškota ir nustatyta, ar ant visų garaže rastų maišų, kuriuose buvo sukrautos cigaretės, yra jo rankų pirštų atspaudai, taip pat nebuvo tikrinta, ar ant jų nėra P. J. rankų pirštų atspaudų. Teismas nepasisakė dėl užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio. Ikiteisminio tyrimo metu buvo kontroliuojami ir fiksuojami jo (apelianto) telefoniniai pokalbiai su V. E.. Iš pokalbių turinio matyti, kad jis V. E. nurodė, kad jam priklausė penkios dėžės cigarečių, o likusios - ne jo. Jis nežinojo, jog kontroliuojama ir fiksuojama elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija, todėl minėti pokalbiai patvirtina jo parodymų apie tai, jog jis laikė tik penkias dėžes cigarečių, teisingumą.

Apeliantas teigia, kad bylos duomenimis įrodyta tik tai, kad jis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė neviršijo 250 MGL dydžio sumą, t.y., kad jis įgijo ir laikė išsinuomotame garaže akcizais apmokestinamas prekes – 2500 cigarečių pakelių, kurių bendra vertė su mokesčiais yra 19 603,80 Lt (5 677,65 EUR). Tačiau už tokią jo veiką yra numatyta administracinė atsakomybė ATPK 163² straipsnio 7 dalyje, todėl jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas, išteisinamasis nuosprendis.

Išteisintoji V. E. atsikirtimuose į prokurorės apeliacinį skundą prašo prokurorės apeliacinio skundo netenkinti, Panevėžio apygardos teismo 2015-01-23 nuosprendį dėl jos išteisinimo palikti nepakeistą. Išteisintoji teigia, kad apygardos teismas, išsamiai išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytas nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti neabejotiną išvadą, jog kaltinime nurodyto jos turto įgijimo pagrindas buvo neteisėtos pajamos ir jai apie tai tikrai buvo žinoma. Išteisintosios teigimu, prokurorės apeliaciniame skunde pateikti nesutikimo su išteisinamuoju nuosprendžiu teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia teismo išvadų, nes jos pagrįstos bylos įrodymų visuma. Išteisintoji pažymi, kad pagal BK 190 straipsnio 2 dalies nuostatas ir teismų praktiką (kasacinės bylos 2K-P-93/2014, 1A-8-487/2014) ji neprivalo įrodinėti savo pajamų teisėtumo, pareigą įrodyti asmens pajamų neteisėtumą turi prokuroras. Prokurorės skunde nurodyti jos (V. E.) galimos sąsajos su buvusio sutuoktinio A. E. nusikalstamomis veikomis yra byloje surinktais įrodymais nepatvirtintos prielaidos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė tenkinti Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą ir atmesti nuteistojo A. E. apeliacinį skundą.

Apeliantas nuteistasis A. E. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo A. E. apeliacinį skundą. Be to, nuteistojo gynėjas teismo posėdžio metu pateikė alternatyvų prašymą – apsvarstyti galimybę A. E. taikyti galiojančias BK 75 straipsnio nuostatas.

Išteisintoji V. E. ir jos gynėjas prašė atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo A. E. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų

Nagrinėjamoje byloje, pagal teisme pakeistą kaltinimą V. E. buvo kaltinama dėl neteisėto praturtėjimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, t.y. tuo, kad nuo 2006-01-01 iki 2011-12-30 turėdama neteisėtų pajamų – 324 907,48 Lt, 2010-11-10 nupirko automobilį TOYOTA COROLLA VERSO, 2011-08-16 nupirko automobilį NISSAN ALMERA, 2006-2011 m. laikotarpiu pastatė gyvenamąjį namą ir iš nenustatytų šaltinių sukaupė 67 300 Lt, žinodama, kad šis turtas ir piniginės lėšos negalėjo būti įgyti teisėtomis pajamomis, t.y., V. E. asmeninės nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, ne mažiau kaip už 365 906 Lt (5 t. 174 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs tokį kaltinimą konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka išvadai, jog kaltinime nurodytas V. E. nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Teismas V. E. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisino, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Apeliantė – prokurorė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių. Prokurorė apeliaciniame skunde nepateikia naujų V. E. kaltumo įrodymų, tik kitaip, nei teismas, vertina byloje surinktus įrodymus. Prokurorė skunde pateikia savitą 2013-09-30 Specialisto išvados Nr. SI-8 ir ją pateikusios specialistės G. V. teisme duotų paaiškinimų vertinimą ir remiantis juo bei duomenimis apie V. E. buvusio sutuoktinio, šioje byloje nuteisto A. E. padarytas nusikalstamas veikas, teigia, kad V. E. neteisėtai praturtėjo, todėl jai turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje V. E. kaltumas dėl neteisėto praturtėjimo neįrodytas, yra teisinga ir pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma.

BK 189¹ straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, dalykas yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Inkriminuojant asmeniui neteisėtą praturtėjimą būtina nustatyti: pirma, jog turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise ir turto vertė viršija 500 MGL ribą; antra – būtina nustatyti tai, jog asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; ir trečia – būtina nustatyti, kad šis turtas turimas nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 dienos. Kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant, ar iki BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo, t.y. 2010 m. gruodžio 11 d., įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, būtina vertinti bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, ar turimo turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti, nepaisant to, kad turtas įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 189¹ straipsnį nelaikytinas priešingu BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio reikalavimams. Teismo įsitikinimą dėl to, kad turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, gali lemti ne tik konkrečiose baudžiamosiose bylose įrodyti faktai, bet ir kiti duomenys, iš kurių galima spręsti apie tikėtiną turto ir pajamų kilmę (duomenys apie turto savininko asmenybę, jo ryšius, veiklą, pajamų šaltinius, gyvenimo būdą, išlaidavimus, turimo turto vertę ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-93/2014, 2K-75/2014, 2K-306-942/2015).

Šioje byloje V. E. kaltinimas dėl neteisėto praturtėjimo grindžiamas tuo, jog ji, nuo 2006-01-01 iki 2011-12-30 turėdama neteisėtų pajamų – 324 907,48 Lt, nuosavybės teise įgijo: du automobilius: 2010-11-10 TOYOTA COROLLA VERSO (gamybos metai 2006 m.) už 6 906 Lt ir 2011-08-06 NISSAN ALMERA (gamybos metai 1996 m.) už 500 Lt; 2006-2011 metų laikotarpiu pastatė ir 2011-12-16 nekilnojamojo turto registre įregistravo savo nuosavybės teisę 291 200 Lt vertės gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir iš nenustatytų šaltinių sukaupė pinigines lėšas - 67 300 Lt, tokiu būdu asmeninės nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo didesnės negu 500 MGL dydžio vertės turtą, ne mažiau kaip už 365 906 Lt.

Iš tokio kaltinimo seka, kad šioje byloje neteisėto praturtėjimo dalyku pripažinti šie objektai: 1) automobilis TOYOTA COROLLA VERSO, pagamintas 2006 m., įsigytas už 6 906 Lt; 2) automobilis NISSAN ALMERA, pagamintas 1996 m., įsigytas už 500 Lt; 3) 291 200 Lt vertės gyvenamasis namas; 4) piniginės lėšos - 67 300 Lt.

Minėta, kad neteisėto praturtėjimo dalykas yra asmeniui nuosavybės teise priklausantis, didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. E. pateiktame kaltinime nurodyti du automobiliai neatitinka BK 189¹ straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyko požymių. V. E. kaltinime nurodyti automobiliai yra mažesnės negu 500 MGL vertės (automobilis TOYOTA COROLLA VERSO – 6 906 Lt vertės, automobilis NISSAN ALMERA - 500 Lt vertės), be to, abu šie automobiliai, inkriminuojant neteisėtą praturtėjimą, V. E. nuosavybės teise nebepriklausė, nes buvo parduoti (TOYOTA COROLLA VERSO parduotas 2013-05-14, NISSAN ALMERA parduotas 2012-07-04 (2 t. 80-83 b. l.)). Esant tokioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. E. kaltinime nurodyti automobiliai negalėjo būti pripažinti BK 189¹ straipsnio dalyku.

Taigi šioje baudžiamojoje byloje neteisėto praturtėjimo dalyku gali būti tik V. E. po 2010 m. gruodžio 11 d. dienos nuosavybės teise turėtas ir šiuo metu turimas turtas: gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 2013-05-11 kratos metu minėtame gyvenamajame name rasti ir paimti pinigai - 67 300 Lt.

Nagrinėjamoje byloje kaltinimas, taip pat ir prokurorės apeliacinis skundas, dėl V. E. neteisėtai gautų pajamų dydžio ir jos baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto praturtėjimo grindžiamas 2013-09-30 Panevėžio apskrities VMI specialisto išvadose dėl V. E. ir A. E. ūkinės finansinės veiklos už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2013-05-11 suformuluotais atsakymais ir specialistės atlikusios ūkinės finansinės veiklos tyrimą teisme duotais paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs Specialisto išvadą ir teisme duotus specialistės G. V. paaiškinimus, konstatavo, kad šie bylos įrodymai yra tikėtino pobūdžio, todėl jais grįsti V. E. kaltumą negalima.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-24/2014, 2K-455/2014).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina į jo paties ir jo šeimos narių pajamas ir išlaidas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį. Šios kategorijos bylose svarbi yra specialisto išvada. Tačiau jos vertinimui didelę reikšmę turi tai, ar specialistui pateikta visa dokumentais patvirtina medžiaga apie asmens gyvenimo pajamas bei civilinius sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014; 2K-75/2014; 2K-306-942/2015). Specialisto išvada vertinama vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai ir neturi pranašumo prieš kitus įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2013), o specialisto parodymai ar paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi (2K-P-78/2012).

Nagrinėjamoje byloje buvo atliktas tyrimas dėl V. E. ir A. E. ūkinės finansinės veiklos už tam tikrą pasirinktą laikotarpį, t.y. nuo 2003-01-01 iki 2013-05-11, ir pateikta 2013-09-30 Specialisto išvada Nr. SI-8. Specialistė pagal tyrėjos pateiktus dokumentus ir duomenis VMI turimose duomenų bazėse, nustatė, kad V. E. 2003-2013 m. gavo teisėtų pajamų 209 410 Lt ir patyrė išlaidų – 555 656 Lt, tokiu būdu V. E. išlaidos viršijo pajamas 346 215 Lt. Tokią išvadą specialistė padarė įvertinusi V. E. deklaruotą pinigų likutį 2003-12-31 ne banke 70 000 Lt, V. E. 2003-2013 m. gautas pajamos iš darbo santykių ir pašalpas, pinigines lėšas gautas dukros išlaikymui, vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, sudarant civilinius sandorius, ir V. E. 2011-12-16 deklaruoto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vertę - 291 200 Lt, kuri buvo nustatyta remiantis LR Finansų ir Aplinkos Ministerijų suderintu UAB „Sistela“ paruoštu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybos vertės) kainynu, pritaikius 20 proc. statybos kainos svyruojančią paklaidą (2 t. 80-83 b. l.).

Kadangi byloje nebuvo surinkta dokumentų, patvirtinančių išlaidas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, ikiteisminio tyrimo metu šis nekilnojamojo turto objektas buvo įvertintas kaip įgytas, neturint teisėtų pajamų.

Išteisintoji V. E. teisme parodė, kad gyvenamąjį namą ji statėsi iš teisėtai gautų pajamų. Leidimą statybai gavo 2006 m., namą pasistatė maždaug už 100 000 Lt. Statybines medžiagas namo statybai pirko iš anksto, ne naujas, ieškojo pigesnių medžiagų, statybos darbus atliko pavieniai statybininkai. Pinigų namo statybai buvo susitaupiusi, nes baigusi mokyklą pradėjo dirbti ,, (duomenys neskelbtini)“ gamykloje. Be to, ji užsiiminėjo namudine veikla – darė teptukus, karolius, odines sages, ši darbinė veikla nebuvo oficialiai apskaityta. Ji pinigus taupė. Pinigų jai duodavo ir tėvai, kurie gyveno kaime, ūkiškai, 20 000 Lt padovanojo močiutė, kuri mirė 2008 m. (byloje yra duomenys, kad V. E. motinos mama J. Š., gim. 1923-05-03 (4 t. 57-58 b.l.)). Ji į namą įsikėlė gyventi nuo 2008 m., namas tuo metu nebuvo baigtas įrengti. Namą įsirenginėjo jau įsikėlusi į jį gyventi. Ji iki 2006-01-09 gyveno santuokoje su A. E.. Po skyrybų A. E. jos name negyvena. Ji jokių lėšų iš neteisėtų veikų negavo, po skyrybų apie buvusio sutuoktinio nusikalstamas veikas nieko nežinojo (5 t. 168-170 b. l.).

Tokie išteisintosios parodymai byloje nepaneigti.

Iš Specialisto išvados dėl V. E. ir A. E. ūkinės finansinės veiklos tyrimo matyti, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad V. E., gim. 1972 m., dirbo nuo 1993-04-26, t.y. V. E. nuo 1993-04-26 iki 2003-03-31 dirbo AB ,, (duomenys neskelbtini)“, nuo 2006-05-15 iki 2009-12-12 dirbo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, laikotarpiais nuo 2006-05-01 iki 2006-09-30, nuo 2011-06-07 iki 2011-12-30, nuo 2012-10-22 iki 2012-12-31 dirbo pagal verslo liudijimą. Verslo liudijimą buvo įsigijusi ir laikotarpiu nuo 2013-05-14 iki 2013-12-27. Tačiau, atsižvelgiant į tyrėjos užduotį atlikti tyrimą tik už konkretų laikotarpį, specialistė netyrė V. E. pajamų ir išlaidų dydžio nuo 1993 m. iki 2003 m., nors, kaip minėta, byloje yra duomenys, kad V. E. darbinė veikla prasidėjo 1993 m. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. E. nuo 1995-09-30 iki 2006-01-09 buvo susituokusi su A. E., gim. 1967 m., tačiau Specialisto išvadoje yra užfiksuoti ir vertinti duomenys tik apie A. E. pajamas ir išlaidas nuo 2003 m. iki 2013 m. ir nėra duomenų apie jo pajamas ir išlaidas nuo 1995 iki 2003 m., t.y. laikotarpiu, kai A. ir V. E. gyveno santuokoje.

Taigi, byloje nesant duomenų apie V. E. pajamas ir išlaidas už visą jos darbinės veiklos laikotarpį, taip pat nesant duomenų apie jos buvusio sutuoktinio A. E. darbines pajamas nuo 1995 iki 2003 m., Specialisto išvadą apie V. E. pajamas ir išlaidas negalima vertinti kaip išsamią ir atspindinčią jos (V. E.) ir jos šeimos narių pajamas ir išlaidas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą.

Abejones dėl Specialisto išvados patikimumo sustiptina specialistės G. V. teisme duoti paaiškinimai, liudytojos R. M. parodymai bei byloje esantys oficialūs dokumentai.

Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė G. V. paaiškino, jog po Specialisto išvados surašymo, teisminio nagrinėjimo metu buvo gauti nauji duomenys apie V. E. pajamas: V. E. 2014 m. gegužės mėn. patikslintos 2010 m., 2011 m. deklaracijas, duomenys apie A. E. mokamus alimentus sūnui, gim. 2006 m., apie V. E. brolio A. J. suteiktą 7000 Eur paskolą, kuriuos įvertinus keičiasi Specialisto išvadoje pateikti duomenys apie V. E. pajamas ir išlaidas, t.y. padidėjus V. E. teisėtai gautoms pajamoms, sumažėja skirtumas tarp jos pajamų ir išlaidų, tokiu būdu dokumentais nepatvirtintos V. E. išlaidos sumažėja nuo 346 215 Lt iki 324 907,48 Lt. Taip pat specialistė paaiškino, kad didelis skirtumas tarp V. E. pajamų ir išlaidų susidarė dėl namo statybos, t.y. didžiąją dalį išlaidų sudaro namo statyba. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikta jokių statybos medžiagų pirkimo dokumentų, specialistė apie namo vertę sprendė pagal šio objekto atkuriamąją statybos vertę, iš šios vertės atimant 20 proc., ši procentinė dalis minusuojama, darant prielaidą, kad buvo naudojamos ne naujos statybos medžiagos, kad namas buvo statomas rangos būdu. Tokiu būdu specialistė nustatė gyvenamojo namo vertę - 291 200 Lt (5 t. 170 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja R. M. parodė, kad ji, būdama nepriklausoma auditorė iš ,,Audito sprendimai“, pagal V. E. pateiktus dokumentus ir žodinę informaciją pateikė specialisto ataskaitą apie faktinius pastebėjimus. Dėl Specialisto išvadoje nurodytos gyvenamojo namo vertės liudytoja išsakė savo pastebėjimus, nurodydama, kad nustatyti namo statybos kainą pagal jo atkuriamąją vertę nėra teisinga, nes namo atkuriamoji vertė ir namo rinkos vertė tai pačiai datai labai ženkliai skiriasi: namo atkuriamoji vertė nurodoma 364000 Lt, o vidutinė rinkos vertė tik 38 800 Lt, o tai leidžia teigti, kad nurodytos vertės nerealios. Liudytojos vertinimu V. E. gyvenamojo namo statybos kaina, atsižvelgiant į tai, kad namas buvo statomas ūkio rangos būdu, naudojant savo darbo jėgą, per ilgą laikotarpį, o taip pat įvertinus to meto ekonominę situacija pasaulyje, namo statybos kaina galėtų būti vertinama 98 200 Lt (5 t. 141-152; 156-157 b. l.).

Iš byloje esančio 2013-11-14 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastato – gyvenamojo namo (vieno aukšto, bendro ploto - 145,55 kv. m., gyvenamojo ploto - 98,60 kv. m.), kurio statybos pradžia 2004 m., pabaiga – 2011 m., 2011-10-12 atkuriamoji vertė 364 000 Lt, o vidutinė rinkos vertė – 38 800 Lt (5 t. 129-140 b. l.).

Iš byloje esančio 2015-04-10 susitarimo dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio turinio matyti, kad Panevėžio AVMI su V. E. pasirašė susitarimą dėl GPM ir PSD įmokų. Toks susitarimas buvo pasirašytas, konstatavus, kad pastatyto namo, kuris nagrinėjamoje byloje pripažintas neteisėto praturtėjimo dalyku, statybos vertei svyruojant nuo 197 631 Lt iki 291 200 Lt, mokesčių bazė buvo apskaičiuotina vadovaujantis kainų vidurkiu (6 t. 34 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama pašalinti byloje esančius netikslumus ir prieštaravimus dėl V. E. pajamų ir išlaidų skaičiavimų, teismo posėdyje dar kartą apklausė specialistę G. V. apie jos atliktus skaičiavimus ir naudotas metodikas, nustatant nekilnojamojo turto vertę.

Specialistė G. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad 2013-09-30 Specialisto išvada buvo surašyta pagal tyrėjos V. R. pateiktus dokumentus. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. E. pateikė naujus duomenis apie savo pajamas: ji nurodė, kad brolis A. J. jai buvo paskolinęs pinigų pagal 2007-07-02 paskolos sutartį, tačiau šią sutartį, 24 169 litų sumai, pateikė tik 2013 m. spalio mėn., todėl ši paskolos sutartis Specialisto išvadoje nefigūravo; taip pat V. E. 2014 m. gegužės mėnesį patikslino GPM deklaracijas ir deklaravo kitas sumas pagal individualią veiklą ir verslo liudijimą, t.y. parodė didesnes pajamas. Dėl šių naujai gautų duomenų Specialisto išvadose nurodytos V. E. pajamos buvo patikslintos. Skaičiuojant V. E. išlaidas buvo remiamasi Statistikos departamento pripažintomis rekomendacijomis skaičiuojant išlaidas vienam mėnesiui Panevėžio mieste, į kurias įeina ir alkoholis, tabakas, restoranai, viešbučiai, tokios išlaidos mėnesiui sudaro apie 50 litų. V. E. teisme nurodžius, kad vaikams tokių išlaidų nereikia, jos buvo papildomame skaičiavime iškalkuliuotos, t.y. buvo išminusuota apie 50-53 Lt per mėnesį. Taip pat pirmosios instancijos teisme ir VMI V. E. paaiškino, kad didžiąją dalį pajamų skyrė namo statybai 2005–2006 metais, dėl to buvo padarytas perskaičiavimas, buvo padidintos pinigų sumos namo statybai V. E. nurodytais metais, o po to proporcingai mėnesiais padalintos iki namo pridavimo 2011 metais. Be to, V. E. teisme paaiškino ir A. E. pripažino, kad buvo mokami alimentai ir antram vaikui, nors teismo sprendimo dėl to nebuvo, dėl to perskaičiavime buvo nurodyta, kad V. E. dar gauna alimentus ir už antrą vaiką - 1500 Lt per metus. Taip pat teisme V. E. nurodė, kad ji kompensacijos A. E. už parduotą butą (duomenys neskelbtini) nesumokėjo, o Specialisto išvadoje tokia kompensacija nurodyta kaip sumokėta. Dėl tokių teisminio nagrinėjimo metu naujai paaiškėjusių aplinkybių, Specialisto išvadoje nurodyta bendra dokumentais nepagrįstų išlaidų suma buvo sumažinta iki 324 907 litų. Specialistė taip pat paaiškino, kad skaičiuojant gyvenamojo namo statybos kaštus buvo pasirinktas LR Finansų ir aplinkos ministerijos suderintas UAB „Sistela“ paruoštas nekilnojamo turto atkūrimo kaštų statybos vertės kainynas ir buvo taikyta maksimali - 20 procentų vertinimo paklaida, preziumuojant, kad namas buvo statomas rangos būdu. Pagal Registrų centro duomenis V. E. gyvenamojo namo atkuriamoji statybos vertė buvo 364 000 litų, šiai sumai buvo pritaikyta 20 proc. vertinimo paklaida, ir nustatyta namo statybos kaina 291 000 Lt (6 t. 45-47 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau aptartų bylos įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad tiek Specialisto išvadoje nurodyti, tiek specialistės G. V. teisme pateikti skaičiavimai apie V. E. pajamų ir išlaidų balansą bei disproporcijas, kaltinime nurodyto nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo vertė yra pagrįsti tikėtinais skaičiais, remiantis kuriais teismas negali daryti vienareikšmės ir kategoriškos išvados, kad V. E. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Byloje nesurinkta patikimų įrodymų, kad V. E. nuosavybės teise turimą gyvenamąjį namą statėsi, naudodama neteisėtu būdu įgytomis pajamomis. Šioje byloje apie V. E. neteisėtų pajamų šaltinius jokių duomenų nesurinkta. V. E. anksčiau neteista, taip pat nebuvo kaltinama nusikalstamų veikų, kurių padarymo rezultatas būtų turimo turto įsigijimas, padarymu. Nė vienas byloje apklaustas policijos pareigūnas nenurodė, jog būtų turėję informaciją apie V. E. neteistas veikas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo įžvalgoms, kad V. E. galimai žinojo apie buvusio sutuoktinio A. E. nusikalstamą veikimą, tačiau šiuo konkrečiu atveju to nepakanka V. E. apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Iš bylos medžiagos matyti, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyba buvo vykdoma jau po to, kai V. E. su A. E. buvo išsituokusi (ištuokos data 2006-02-09 (4 t. 56 b.l.)), be to, byloje nėra jokių duomenų, liudijančių apie A. E. indėlį į V. E. namo statybą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nesurinkta įrodymų, kad V. E. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Be to, šioje byloje V. E. kaltinama iš nenustatytų šaltinių sukaupusi pinigines lėšas - 67 300 Lt, kurios taip pat pripažintos neteisėto praturtėjimo dalyku.

Išteisintoji V. E. viso proceso metu teigė, kad visi jos gyvenamajame name kratos metu rasti ir paimti pinigai jai nuosavybės teise nepriklausė, šiuos pinigus jai pasaugoti buvo palikusi sesuo su vyru, t.y. V. ir M. G..

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, kad V. E. ir liudytojų V. ir M. G. parodymai dėl pinigų priklausomybės yra nenuoseklūs, nelogiški, prieštaringi tarpusavyje, tačiau dėl tikėtino Specialisto išvados pobūdžio nėra pagrindo tvirtini, kad V. E. visas pinigines lėšas įgijo teisėtai.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pas V. E. namuose rastų ir paimtų pinigų nuosavybės nėra pakankamai aiški. Teismas kaip nenuoseklius, nelogiškus ir tarpusavyje prieštaringus įvertino V. E. ir liudytojų V. ir M. G. parodymus, tačiau tokios išvados išsamiau nemotyvavo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi išteisintosios ir liudytojų V. ir M. G. parodymus dėl pas V. E. namuose rastų ir paimtų pinigų priklausomybės ir juos sulyginusi tarpusavyje, juose esminių prieštaravimų neįžvelgia.

Minėta, kad išteisintoji V. E. viso proceso metu teigė, kad jos name kratos metu rasti ir paimti pinigai priklausė jos sesers vyrui M. G.. V. ir M. G., išvykdami savaitgaliui, paliko jai pasaugoti pinigus, bijodami juos palikti nesaugomuose namuose. Iš esmės tokius pačius parodymus teisme davė ir liudytojai V. ir M. G..

Liudytoja V. G. parodė, kad prieš metus savaitgaliui su šeima važiavo į Kauną ir pas seserį V. E. paliko šeimos santaupas – apie 70 tūkstančių litų. Pinigus sukaupė, kai vyras žaidė futbolą ,, (duomenys neskelbtini)“ klube. Taip darė ne vieną kartą. Pinigus laiko namuose, nes bankais nepasitiki (5 t. 124 b.l.).

Liudytojas M. G. parodė, kad kratos metu pas V. E. buvo paimti jo sunkiai uždirbti pinigai, žaidžiant futbolą. Tai buvo 53 500 Lt ir 4 000 Eurų. Visi pinigai buvo sudėti pilkame medžiaginiame maišelyje, pinigų kupiūros buvo po 200 ir 500 litais, o eurai buvo smulkesnėmis kupiūromis - po 50 ir 100. Kai sužinojo, kad kratos metu buvo paimti jo pinigai, prašė pareigūnų pinigus grąžinti. Pinigus paliko pasaugoti V. E., nes važiavo su šeima į Kauną, o namuose pinigus palikti buvo nesaugu, nes nėra signalizacijos, o bankais nepasitiki, todėl pinigus laiko namuose. Jis pinigus V. E. paliko saugoti ne pirmą kartą. Tiksliai neatsimena, ar dėl pinigų saugojimo buvo susitarta rašytine, ar žodine forma (5 t. 124-125 b.l.).

Išteisintosios ir liudytojų M. ir V. G. parodymai neprieštarauja ir kitiems bylos įrodymams. Iš 2013-05-11 kratos protokolo matyti, kad kratos atliktos adresu (duomenys neskelbtini) gyvenamajame name, iš miegamojo kambario spintelės paimtas pilkos spalvos medžiaginis maišelis, kuriame buvo pinigai įvairia valiuta, t. y. 200 vienetų po 200 litų banknotų (40 000 litų); 27 vienetai banknotų po 500 litų (13 500 litų); 64 vienetai banknotų po 50 eurų (3 200 eurų); 8 vienetai banknotų po 100 eurų (800 eurų), viso rasta ir paimta 53 500 litų ir 4000 eurų (1 t., 24-25 b.l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013-05-24 V. E. pareiškė prašymą grąžinti kratos metu rastus ir paimtus pinigus, nurodydama, kad jie priklauso M. G., (4 t. 2 b. l.). Byloje esanti Sodra pažyma patvirtina, kad M. G. nuo 1996 m. iki 2005 m. buvo Panevėžio futbolo klubo ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas (3 t. 87-88 b. l.).

Priešingai nei teigia prokurorė, 2013-05-24 V. E. pareikštame įtarime kratos metu rasti ir paimti pinigai nebuvo inkriminuoti kaip neteisėto praturtėjimo dalykas (4 t. 91 b. l.), tokio pobūdžio įtarimas V. E. buvo pareikštas tik 2014 m. balandžio 7 d. (4 t. 100 b. l.). Pasaugos sutartis tarp V. E. ir M. G. dėl 53 500 Lt ir 4000 eurų saugojimo sudaryta 2013-05-11 ir kartu su M. G. skundu prokurorui pateikta 2013-09-12 (4 t. 47 b.l.).

Tokie bylos duomenys rodo, kad V. E. parodymai apie pinigų kilmę, t.y. jų priklausomybę M. G., buvo išsakyti anksčiau, nei jai kaip neteisėto praturtėjimo dalykas buvo inkriminuotos piniginės lėšos - 67 300 Lt, ir tokie išteisintosios parodymai byloje nepaneigti.

Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės pastebėjimais, kad atsižvelgiant į liudytojų V. ir M. G. turtinę padėtį, jų turimus finansinius įsipareigojimus, darbinę veiklą, yra pagrindas abejoti liudytojų parodymais dėl jų sukauptų piniginių lėšų dydžio, tačiau atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo teisme ribas (byla nagrinėjama teisme tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis)), liudytojų V. ir M. G. turto kilmė šioje byloje nenustatinėjama.

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodomi įrodymai: liudytojų S. K., A. K. ir nuteistojo A. E. parodymai taip pat leidžia daryti tik prielaidą, kad V. E. namuose rasti ir paimti pinigai yra V. E. nuosavybė. Minėta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad V. E. parodymai, kad jos namuose kratos metu rastus ir paimtus pinigus - 67 300 Lt (53 500 Lt ir 4000 eurų) paliko pasaugoti M. G., byloje surinktais įrodymais nepaneigti. Teisėjų kolegija, vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t.y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-619/2012, 2K-232/2014), daro išvadą, kad šioje byloje neįrodyta, kad V. E. namuose rasti ir paimti pinigai - 67 300 Lt nuosavybės teise priklausė V. E., todėl šioje byloje jie nelaikytini BK 189¹ straipsnio dalyku.

Teisėjų kolegija, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta patikimų įrodymų apie V. E. neteisėtą praturtėjimą, dėl to Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl V. E. išteisinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį paliekama nepakeista, o prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo A. E. apeliacinio skundo argumentų

A. E. nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką, disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

Apeliantas, nesutikdamas su tokiu teismo nuosprendžiu ir prašydamas jį panaikinti bei priimti jam naują, išteisinamąjį nuosprendį, teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, vertino tik jį kaltinančius įrodymus, o byloje esančias ir teisme nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jo nenaudai, todėl padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 199² straipsnio 1 dalį. Apeliantas skunde pateikia savitą bylos įrodymų vertinimą, remiantis kuriuo prašo jį pagal BK 199² straipsnio 1 dalį išteisinti.

Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ir įrodymų vertinimo

Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-232/2014, 2K-228/2014).

Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė duoti parodymus (BPK 21, 22 straipsniai), tačiau jie, skirtingai nei liudytojai bei nukentėjusieji, negali būti įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Todėl, remiantis teismų praktika, vertinant asmenų, kurie neperspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymus, didesnis dėmesys skiriamas jų savarankiškumui, objektyvumui, patikimumui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-276-976/2015). Išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių turi bylą nagrinėjantis teismas. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-242/2014; 2K-273/2014).

Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas su A. E. inkriminuota nusikalstama veika susijusias aplinkybes, tiesiogiai apklausė kaltinamąjį, liudytojus, ištyrė procesinių veiksmų protokolus, kitus rašytinius bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus bylos įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo.

Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamojo ir liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados dėl A. E. kaltumo. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. E. kaltumo pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Taip pat skundžiamame teismo nuosprendyje yra nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmeta kaltinamojo A. E. parodymus ir versijas apie byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir konstatuodamas A. E. kaltumą, bylos įrodymus vertino vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis, ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir nesilaikė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų.

Dėl BK 199² straipsnio 1 dalies taikymo

BK 199² straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (kurių vertė viršija 250 MGL) – gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų ar vieno iš jų padarymo. Pasekmės, kaltininko tikslai ir motyvai nėra būtinieji įstatymo numatyti šios nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jų nustatinėjimas nėra privalomas. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje numatytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. E. nuomojamame garaže Nr.65, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo rasta ir išimta akcizais apmokestinamos prekės: 4172 cigarečių pakeliai „NZ Gold Super Slims“, 290 cigarečių pakelių ,,Minsk City“, 703 cigarečių pakelius „Minsk Capital“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis, kurių bendra vertė su mokesčiais yra 40 501,45 Lt (11 730 EUR).

Apeliaciniame skunde, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teisme, nuteistasis A. E. neneigia neteisėtai disponavęs akcizais apmokestinamomis prekėmis - cigaretėmis, tačiau nesutinka su jam inkriminuotų cigarečių pakelių kiekiu. Apeliantas teigia, kad jis įgijo ir laikė išsinuomotame garaže tik 2500 cigarečių pakelių, o kitos jo nuomojamame garaže rastos cigaretės jam nepriklausė, jos priklausė jo buvusios žmonos V. E. broliui P. J..

Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus atmetė, konstatavęs, kad jie yra nenuoseklūs, nelogiški ir nepagrįsti jokiais bylos įrodymais. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetą, kurį sudaro: iš dalies paties nuteistojo A. E. parodymai, liudytojų N. K., B. T., S. K., V. K., V. R. parodymai, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys bei kiti rašytiniai bylos įrodymai, gauti BPK nustatyta tvarka.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo neteisėtų veiksmų apimties, teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo suabejojo liudytojo P. J. detaliais parodymais, nepagrįstai patikimais pripažino liudytojų – policijos pareigūnų parodymus, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nevertino byloje esančių telefoninių pokalbių turinio, kurie patvirtina jo (apelianto) parodymus, bei tyrėjos V. R. tendencingo elgesio, nustatinėjant bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apelianto teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. E. padarė BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, teismo posėdyje apklausęs liudytoją P. J., sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai nuteistojo A. E. parodymus dėl dalies cigarečių priklausomybės P. J., vertino kaip nuteistojo bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

2013-05-11 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad garaže Nr. 65 pagal kairę sieną rasti sudėti 9 juodi plastikiniai maišai, kuriuose yra įvairios cigaretės su Baltarusijos banderolėmis. Rastų cigarečių pavadinimai „NZ GOLD SUPER SLIMS“, „MINSK CAPITAL“, „MINSK CITY“. Iš viso rasta ir paimta 5 165 pakeliai cigarečių: „NZ GOLD SUPER SLIMS“- 4172 pakeliai, „MINSK CAPITAL“- 703 pakeliai, „MINSK CITY“- 290 pakelių. Prie įvykio vietos apžiūros protokolo yra pridėtos fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti 9 juodi plastikiniai maišai, kurie sudėti prie sienos kairėje įėjimo į garažą pusėje. Iš apžiūros protokolo turinio matyti, kad atliekat šį proceso veiksmą dalyvavo nuteistasis A. E., policijos pareigūnai: N. K., V. K., V. K., B. T. ir specialistas L. K.. Visi paminėti asmenys pasirašė įvykio vietos apžiūros protokolą ir jokių pastabų ar pareiškimų dėl įvykio vietos apžiūros procedūros ir protokolo turinio nepareiškė (1 t., 6-15 b. l.).

Teisme kaip liudytojai apklausti įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai: N. K., V. K., V. K., B. T. vienodai parodė, kad įvykio vietoje – garaže Nr. 65 buvo rasti plastikiniai maišai su kontrabandinėmis cigaretėmis ir sulaikytas A. E.. Liudytojas N. K. parodė, kad jis surašė įvykio vietos apžiūros protokolą ir jame nurodė tokias aplinkybes, kokios buvo nustatytos įvykio vietoje, t.y. įėjus į garažą. Liudytojas parodė, kad visi maišai, kuriuose buvo cigaretės, buvo sustatyti vienoje vietoje, prie sienos. Nuotraukose yra užfiksuotas vaizdas, kurį jie pamatė įėję į garažą (5 t. 155-156 b. l.). Liudytojas V. K. teisme parodė, kad A. E. įvykio vietos apžiūros metu nurodė, kad tai yra jo cigaretės, kad jis nesitikėjo, kad bus toks didelis cigarečių kiekis. Liudytojas N. K. parodė, kad A. E. savo valia parašė paaiškinimą dėl jo nuomojamame garaže surastų cigarečių (5 t. 155-156 b. l.).

2013-05-11 A. E. savo ranka surašė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog 2013-05-11 garaže Nr. 65 rastus ir paimtus 5165 vnt. pakelių cigarečių su baltarusiškomis banderolėmis įsigijo iš nepažįstamo asmens savo asmeniniam naudojimui ir laikė išnuomotame garaže (4 t., 164 b. l.). Sekančią dieną, t.y. 2013-05-12, apklaustas kaip įtariamasis A. E. pareiškė savo kaltę pripažįstantis tik iš dalies, nes ne visos garaže rastos cigaretės priklauso jam, jis nurodė, kad jam priklausė tik 2 165 pakeliai cigarečių ,,NZ Gold Super Slims“, o visos kitos cigaretės galimai yra jo buvusio švogerio P. J. (4 t. 168-169 b. l.). Tokius parodymus A. E. tvirtino ir papildomų apklausų metu (4 t. 183-184; 191-192 b. l.). Pirmosios instancijos teisme A. E. parodė, kad jis pirko 5 dėžės cigarečių ,,NZ Gold Super Slims“, kurios buvo maišiuose, jas laikė nuomojamame garaže, o kitos cigaretės, rastos garažo rūsyje, priklausė ne jam, o P. J., kuriam buvo davęs raktą nuo nuomojamo garažo.

Liudytojas P. J. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino A. E. parodymus, kad dalis A. E. nuomojamame garaže rastų kontrabandinių cigarečių priklausė jam, kad jis įsigijo šešias dėžes baltarusiškų cigarečių už 9000 Lt ir laikė A. E. nuomojamame garaže. Liudytojas negalėjo nurodyti, kokiam tikslui jis pirko tokį kiekį cigarečių, ir koks buvo jo įsigytų trijų rūšių cigarečių kiekis, nurodė, jog žino tik bendrą jų kiekį, t.y. šešios dėžės, 3000 pakelių (3 t. 195-196 b. l.).

Liudytojas P. J. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Jis parodė, kad A. E. yra jo buvęs svainis, t.y. jo sesers V. E. buvęs vyras, jų tarpusavio santykiai buvo geri. Jis 2013 m. (duomenys neskelbtini) automobilių turguje susipažino su baltarusiais ir iš jų nupirko nelegalių cigarečių, tai buvo cigaretės „Minskas“, „LD“, pirko apie šešias dėžes. Visą nupirktų cigarečių kiekį nuvežė į A. E. nuomojamą garažą ir sudėjo, nes tuo metu garažas buvo tuščias, o jis turėjo garažo raktą ir garažu naudojosi apie metus laiko, nuo 2012 metų iki 2013 metų. Jis už tas cigaretes sumokėjo devynis tūkstančius litų. Sužinojęs, kad A. E. iškelta baudžiamoji byla, jis seseriai V. E. pasakė, kad pusė cigarečių priklauso jam. Kad būtent pusė visų cigarečių priklauso, jis žinojo, nes A. E. jau buvo iškelta baudžiamoji byla ir nurodytas cigarečių kiekis - vienuolika dėžių, tai sužinojęs jis galėjo orientuotis, kad pusė tų cigarečių yra jo. Jis sunešė cigaretes į garaže esantį požeminį rūsį. Perkant cigaretes, jos buvo sudėtos ne dėžėse, o juoduose šiukšlių maišuose. Tačiau jis žinojo, kad tai yra maždaug šešios dėžės, nes kalba su pardavėjais buvo apie šešias dėžes, dėžės kaina buvo pusantro tūkstančio litų, jis sumokėjo devynis tūkstančius litų. Jis neprisimena, kada tiksliai sužinojo, kad surastos cigaretės, bet, kai jam sesuo paskambino ir pasakė, kad A. E. suimtas ir jam iškelta baudžiamoji byla, tai jis iš karto, gal už poros dienų, paskambino tardytojai. Garaže nei mašinos ir jokių dėžių nebuvo, buvo tik kažkokios padangos, kažkokie tai daiktai (6 t. 44 - 45 b. l.).

Pagal teismų praktiką išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį, gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011).

Vertinant liudytojo P. J. parodymus atsižvelgtina į tai, kad šis liudytojas yra A. E. buvusios sutuoktinės V. E., su kuria nuteistasis palaiko draugiškus santykius ir turi bendrus vaikus, artimas giminaitis - brolis. Priešingai, nei teigia nuteistasis A. E., liudytojo P. J. parodymai apie neva jam priklausančių cigarečių įsigijimo, atgabenimo į garažą ir laikymo garaže aplinkybes yra bendro pobūdžio teiginiai, patvirtinantys A. E. pateiktą gynybos versiją, tačiau juose nėra detalesnės ir išsamesnės informacijos, kuri leistų teismui liudytojo parodymus vertinti kaip objektyvius ir patikimus. Be to, liudytojo P. J. parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai.

Nors nuteistasis A. E. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad jam priklausė tik dalis jo nuomojamame garaže rastų kontrabandinių cigarečių, o kita dalis priklausė P. J., tačiau nuteistasis nei karto ikiteisminio tyrimo metu neminėjo, kad P. J. priklausančios cigaretės buvo laikomos garažo rūsyje. Tokia faktinė aplinkybė nuteistojo parodymuose atsirado tik po to, kai liudytojai – policijos pareigūnai L. K. ir V. K., duodami parodymus teisme (prieš kaltinamajam duodant parodymus), nurodė, kad dalis maišų su cigaretėmis buvo rasta ir garažo rūsyje.

Liudytojai – policijos pareigūnai L. K. ir V. K., duodami parodymus teisme, nurodė, kad dauguma maišų su cigaretėmis buvo rasta pačiame garaže, o dalis buvo iškelta iš garažo rūsio. Tačiau tokie liudytojų parodymai neatitinka jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jie nurodė, kad visi maišai su cigaretėmis buvo rasti vienoje vietoje, garaže prie sienos, bei prieštarauja įvykio vietos – garažo - apžiūros protokole užfiksuotoms faktinėms aplinkybėms ir kitų įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų N. K. ir B. T. parodymams, kurie viso proceso metu vienodai ir nuosekliai parodė, kad visi maišai, kuriuose buvo cigaretės, buvo sustatyti prie garažo durų kairėje pusėje, vienoje vietoje. Be to, vertinant teisme pakitusius liudytojų L. K. ir V. K. parodymus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai L. K. ir V. K. nurodė patys maišų su cigaretėmis iš garažo rūsio nekėlę ir nematę, kad tai būtų darę kiti policijos pareigūnai. Liudytojas V. K. teisme parodė, kad jis nežino, kas iškėlė cigaretes iš rūsio, mano, kad tai padarė L. K. arba N. K. (5 t. 132-133 b. l.). Liudytojas L. K. parodė, kad jis į rūsį nebuvo įlindęs ir nematė, kad kiti pareigūnai būtų lindę į rūsį (5 t. 129-130 b. l.). Liudytojas N. K. kategoriškai neigė, kad dalis maišų su cigaretėmis buvo rasta rūsyje ir viso proceso metu vienodai ir nuosekliai teigė, kad visi maišai su cigaretėmis buvo rasti vienoje vietoje, sudėti prie garažo sienos (5 t. 155-156 b. l.).

Teisėjų kolegija, palyginusi liudytojų L. K. ir V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, sugretinusi juos su kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, bei atsižvelgdama į tai, kad nusikalstamų veikų atskleidimas yra kasdienis policijos pareigūnų darbas, liudytojų L. K. ir V. K. parodymuose esančius neatitikimus vertina kaip sąžiningą suklydimą ir patikimais pripažįsta tuos liudytojų L. K. ir V. K. parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai.

Teisėjų kolegija atmeta kaip deklaratyvius apelianto teiginius, kad jo bylą tyrusi tyrėja V. R. buvo tendencinga, nes ikiteisminio tyrimo metu suderino policijos pareigūnų apklausos protokolus bei neatliko iki galo parodymų patikrinimo vietoje veiksmų.

Byloje nėra jokių duomenų, kad tyrėja V. R. ar policijos pareigūnai N. K., V. K., V. K., B. T., dalyvavę sulakant A. E., turėtų tikslą ar motyvą apkalbėti nuteistąjį. Iš liudytojų - policijos pareigūnų N. K., V. K., V. K., B. T. apklausos protokolų turinio matyti, kad jie nėra tapatūs, o tai, kad juose nurodytos įvykio aplinkybės sutampa, rodo, kad visi liudytojai įvykio vietoje matė tuos pačius faktus. Policijos pareigūnai kaip liudytojai buvo apklausti ir teisme, todėl vertinti jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus kaip tendencingus nėra teisinio pagrindo, nes jie buvo ištirti teisme. Šiame kontekste pažymėtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Taip pat teisėjų kolegija neįžvelgia tyrėjos V. R. tendencingumo atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas pagal šį procesinį veiksmą reglamentuojančias BPK 179, 196 straipsnio normas. Parodymų patikrinimas buvo atliktas dalyvaujant įtariamojo gynėjui (advokatui A. C.) ir dėl šio veiksmo teisėtumo ir jo apimties nei įtariamasis, nei jo gynėjas jokių pastabų ar pareiškimų nepareiškė (4 t. 172-177 b.l.). Todėl apelianto teiginiai dėl neva netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo veiksmo – parodymų patikrinimo vietoje yra atmestini kaip nepagrįsti.

Priešingai nei teigia apeliantas, ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti jo telefoniniai pokalbiai su V. E. taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir A. E. kaltumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad klausytis A. E. ir V. E. telefoninių pokalbių, kontroliuoti ir fiksuoti telekomunikaciniais tinklais perduodamą informaciją buvo leista nuo 2013-05-21 iki 2013-07-21 (3 t. 121, 123 b. l.), t.y. po tai, kai nuteistasis A. E. jau buvo davęs parodymus apie tai, kad ne visos jo nuomojamame garaže rastos cigaretės buvo jo (2013-05-12 įtariamojo apklausos protokolas (4 t. 168-169 b. l.)). Iš užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio matyti, kad A. E. su V. E. aptarinėja byloje vykstantį ikiteisminį tyrimą, susitikimus su tyrėja, duodamus parodymus. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoti duomenys, kaip ir kiti bylos įrodymai, vertinami visų byloje surinktų įrodymų kontekste ( 3 t. 133-174 b. l.).

Apeliantas skunde teigia, kad policijos pareigūnai pažeidė LR Kriminalinės žvalgybos įstatymo deklaruotą teisėtumo principą, nes vykdė kriminalinės žvalgybos veiksmus, nors dėl nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnyje, kriminalinės žvalgybos tyrimas negali būti atliekamas.

Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Ikiteisminis tyrimas, išskyrus BPK 167 ir 407 straipsnyje nurodytas išimtis, turi būti pradedamas kiekvienu atveju, kai paaiškėja tikėtina informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 2, 166 straipsniai). Kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, A. E. 2013-05-11 sulaikius nusikaltimo vietoje. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas nebuvo grindžiamas duomenimis, gautais vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus, visi duomenys, kuriais grindžiamas A. E. kaltumas, yra gauti BPK nustatyta tvarka ir tai patvirtina bylos medžiaga.

Be to, apeliantas teigia, kad byloje nebuvo ieškota ir nustatyta, ar ant visų garaže rastų maišų, kuriuose buvo sukrautos cigaretės, yra jo rankų pirštų atspaudai, taip pat nebuvo tikrinta, ar ant jų nėra P. J. rankų pirštų atspaudų. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teismingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-455/2014). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pakanka įrodymų iš skirtingų šaltinių leidžiančių daryti vienareikšmę ir pagrįstą išvadą, kad visos A. E. nuomojamame garaže rastos ir paimtos cigaretės priklausė A. E.. Teisėjų kolegija nuteistojo A. E. ir liudytojo P. J. parodymus, kad dalis cigarečių priklausė ir P. J., pritardama pirmosios instancijos teismui, vertina kaip A. E. bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Bylos duomenų visuma leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad A. E. suvokė, jog neteisėtai disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, suprato šios veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti, todėl šį nusikaltimą padarė tyčia. Todėl pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. E. BK 199²straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta teisinga, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkanti bausmė.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo A. E. apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pareiškė prašymą – apsvarstyti galimybę nuteistajam A. E. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.

Nagrinėjamoje byloje A. E. yra nuteistas už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalį, padarymą, jam paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Tačiau bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymas yra teismo diskrecinė teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t.y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų, taip pat turi būti įvertinta, ar bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, t.y. ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. E. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, motyvus ir tikslus, įvertino A. E. asmenybę. A. E. nuteistas už tyčinio, sunkaus nusikaltimo ekonomikai ir verslo tvarkai padarymą, nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo už akcizais apmokestinamas prekes. A. E. nusikalto būdamas anksčiau teistas, neteisėtas veikas vykdo ne pirmą kartą, o tai rodo, kad yra jis yra linkęs pažeidinėti įstatymus, nedaro jokių pozityvių išvadų iš ankstesnių teistumų, nesistengia pasitaisyti bei pakeisti savo gyvenimo būdą. Nuteistasis neturi aiškaus pragyvenimo šaltinio. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. E. paskirtų baudų tiek administracinėse, tiek baudžiamosiose bylose nemokėjo, jos buvo keičiamos kitomis nuobaudomis ar bausmėmis. Byloje nuteistojo sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės neleidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t.y. jos vykdymą atidėjus. Todėl nuteistojo gynėjo apeliacinės instancijos teisme pareikštas prašymas – taikyti nuteistajam A. E. BK 75 straipsnio normas – netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo A. E. apeliacinius skundus atmesti.