- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-16
- Bylos Nr.
- e2-1321-924/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Paliokas
- Ieškovas
- valstybės įmonės „Mūsų amatai“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Prasila“
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės valstybės įmonės „Mūsų amatai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Prasila“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo ieškovės pusėje Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Mūsų amatai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia 2012 m. balandžio 11 d. Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 14/03-43; 2) įpareigoti atsakovę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei išnuomotą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 3 821,93 kv. m., išnuomojamas plotas 500 kv. m.; 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodo, kad Pravieniškių valstybės įmonė prie pataisos namų (nuo 2014 m. gegužės 23 d. VĮ „Mūsų amatai“) 2012 m. vasario - kovo mėnesiais organizavo ir vykdė valstybės materialiojo turto (nekilnojamųjų patalpų) viešą nuomos konkursą gamybinei ūkinei veiklai vykdyti sudarant galimybę įdarbinti nuteistuosius (toliau - Konkursas). 2012 m. balandžio 11 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta valstybės materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 14/03-43, pagal kurią UAB „Prasila“ išsinuomojo pastatą - gatavos produkcijos sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini). UAB „Prasila“ įsipareigojo naudoti turtą pagal paskirtį - gamybinei ūkinei veiklai vykdyti, sudarant galimybę įdarbinti nuteistuosius, griežtai laikytis šios paskirties turtui keliamų priežiūros, priešgaisrinės saugos ir sanitarinių reikalavimų; taip pat atsakovė įsipareigojo savo lėšomis parengti turtą pasikeičiantiems metų sezonams ir kas trejus metus atlikti nuomojamo turto einamąjį remontą.
3. 2017 m. rugsėjo 5 d. - 2017 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu Teisingumo ministerijos Centralizuoto vidaus audito skyrius atliko Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos veiklos ir valdymo vidaus auditą, kurio metu buvo nustatyta, kad 2012 m. balandžio 11 d. valstybės materialiojo turto nuomos sutartis yra sudaryta neteisėtai, kadangi vadovaujantis tuo metu galiojusių Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklių nuostatomis valstybės materialiojo turto viešam nuomos konkursui organizuoti turėjo būti gautas įmonės steigėjo - Kalėjimų departamento - sutikimas dėl ilgalaikio materialiojo turto nuomos, tačiau tokio sutikimo ieškovė neturėjo. Centralizuoto vidaus audito skyrius rekomendavo imtis priemonių, kad neteisėtai sudaryta valstybės materialiojo turto nuomos sutartis būtų nutraukta.
4. Ieškovė išsiuntė kreipimąsi atsakovei dėl sutarties nutraukimo, tačiau atsakovė iki šiol nesutinka nutraukti sutarties. Auditas 2018 m. balandžio mėnesį pateikė raštu nevienareikšmiškai vertintiną atsakymą į ieškovės paklausimą, kuriuo nurodė iki 2018 m. gegužės 21 d. imtis veiksmų įgyvendinant vidaus audito rekomendaciją bei raštu informuoti Teisingumo ministeriją apie vidaus audito rekomendacijos įgyvendinimo eigą.
5. Ieškovė gavo atsakovės atstovės Advokatų bendrijos 2018 m. birželio 25 d. ir 2018 m. liepos 4 d. pranešimus, kuriuose nurodyta, kad UAB „Prasila” nemato jokių kliūčių sudaryto nuomos sutarties sandorio tolimesniam vykdymui. Atsakydama į šiuos pranešimus, ieškovė nurodė, kad 2012 m. balandžio 11 d. Valstybės materialiojo turto nuomos sutartis netenka galios bei laikoma negaliojančia nuo jos sudarymo momento, sutartis šalims nesukuria jokių teisių ir pareigų, ir sukelti negali, kad sutarties šalys toliau jos tęsti/vykdyti neturi teisės, bei atsakovė turi atlaisvinti gatavos produkcijos sandėlį iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Atsakovės atstovė 2018 m, rugpjūčio 6 d. pateikė atsakymą raštu, kad UAB „Prasila“ nenumato vykdyti neteisėtų nuomotojo reikalavimų, atitinkamai nuomotojo prašė laikytis teisės aktų reikalavimų ir nepažeidinėti sąžiningai veikiančio asmens teisių ir teisėtų interesų.
6. Ieškovė pažymi, kad jau 2013 m. gegužės 31d. nutraukti sudarytą su atsakove sutartį ieškovei raštu nurodė trečiasis asmuo, tačiau tuo metu sutartis nebuvo nutraukta dėl nežinomų aplinkybių bei priežasčių. Ieškovė, organizuodama viešąjį nuomos konkursą, sudarydama sutartį, nesilaikė imperatyvių teisės aktų normų ir principų, o būtent valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principų, Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklių 2.3 papunktyje numatytų reikalavimų, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų, tokiu būdu sudarydama pagrindą nutraukti sutartį CK 1.80 straipsnio pagrindu.
7. Organizuojant ir vykdant valstybės materialiojo turto (nekilnojamųjų patalpų) viešą nuomos konkursą ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles, t. y. negavus būtino trečiojo asmens rašytinio sutikimo, buvo pažeista ne tik imperatyvi teisės norma, bet ir viešasis interesas. Valstybės (savivaldybės) turto nuoma turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas, t. y. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatytus visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principus.
II. Atsakovės procesinių dokumentų esmė ir teisiniai argumentai
8. Atsakovė UAB „Prasila“ prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9. Atsakovė nurodo, kad ji nesutinka, jog šalių sudaryta nuomos sutartis yra niekinė ir negalioja nuo sudarymo momento. Ieškovė nenurodo jokio konkretaus teisės akto, kuris būtų imperatyvus ir sukeltų sandorio negaliojimą jo sudarymo metu. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį sandoris yra niekinis ir negalioja, jeigu jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo, o ne žemesnės galios teisės akto, normoms. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau - VSTVNDĮ), galiojęs sutarties sudarymo metu, nenumatė, kad valstybės įmonė, skelbdama viešąjį turto nuomos konkursą, turi gauti savininko teises įgyvendinančio asmens sutikimą. Atitinkamai nėra pažeisti jokie įstatyme numatyti imperatyvūs reikalavimai.
10. UAB „Prasila” visas teises ir pareigas yra įgijusi viešo konkurso pagrindu, kurio metu priimti sprendimai nėra nuginčyti, o ieškovė taip pat nenurodo jokių atsakovės neteisėtų veiksmų, susijusių su nuomos sutarties sudarymu. Todėl nesuprantama, kokiu pagrindu sąžiningai veikiančiam juridiniam asmeniui reikalaujama neatlygintinai atsisakyti įgytų teisių, ignoruojant paties nuomotojo pareigą veikti tinkamai. Tokio ieškinio pareiškimas turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise, nes ieškinyje nėra nurodyti jokie argumentai dėl UAB „Prasila“ neteisėtų veiksmų.
11. Nusprendus patalpas išnuomoti UAB „Prasila“ nebuvo pažeistas ir joks visuomeninės naudos principas, nes turtas išnuomotas gamybinei veiklai vykdyti su tikslu įdarbinti nuteistuosius, taigi visuomenės poreikiams tenkinti. Atitinkamai nepažeistas ir efektyvumo principas, nes kiti asmenys nepasiūlė geresnių, kaip UAB „Prasila“ pasiūlytos, patalpų nuomos sąlygų. Racionalumo principas taip pat nepažeistas, nes turtas, siekiant įgyvendini sutarties tikslus (ir netgi reikalaujant nuomotojui), buvo iš esmės pagerintas.
12. Iš pateikiamo susirašinėjimo galima teigti, kad jau 2013 m. nuomotojas turėjo galimybę inicijuoti sutarties nutraukimą, tačiau ieškovė 2015 m. gegužės 25 d. teikė pretenziją atsakovei dėl nuomos sutarties vykdymo ir reikalavo tinkamai vykdyti sudarytą sutartį. Atsakovė 2015 m. birželio 3 d. prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kad ši įstaiga padėtų ginče su VĮ „Mūsų amatai” dėl tariamai netinkamai vykdomos nuomos sutarties nutraukimo. Taigi, tiek ieškovė, tiek savininko teises įgyvendinantis asmuo - Kalėjimų departamentas pritarė sudarytam nuomos sandoriui, todėl, net jei sandoris ir buvo sudarytas pažeidžiant viešojo juridinio organo valdymo organų kompetenciją, tai sandoris galioja nuo jo sudarymo (CK 2.84 str.).
13. Tam kad būtų pasiekti sutarties šalies tikslai, buvo investuotos didelės lėšos, todėl dėl netinkamo ieškovės veikimo atsakovė negali baigti statybos užbaigimo procedūrų bei naudoti statinį pagal sutarties sąlygas. CK 1.80 straipsnis numato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais. Tačiau ieškovė visiškai nepasisako, kaip teismas privalėtų spręsti restitucijos klausimą, jei būtų pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu.
14. Ieškovė nenurodo jokių argumentų apie tai, ar ieškovė planuoja grąžinti atsakovės sumokėtą nuomos mokestį, kompensuoti ieškovei patirtas išlaidas, susijusias su nuteistųjų įdarbinimu bei su statinio rekonstravimu, taip pat atsakovės negautas pajamas, susijusias su projekto įgyvendinimu. Atsakovė, turėdama statybos leidimą bei visus reikalaujamus ieškovės suderinimus, vykdė projektavimo bei statybos darbus, nes būtent ieškovė reikalavo vykdyti nuomos sutartį, todėl tuo metu, kai liko tik statinio statybos užbaigimo procedūros, gauti reikalavimai dėl nuomos sutarties negaliojimo kelia abejones dėl ieškovės sąžiningumo ir siekio neteisėtai praturtėti. Šiuo metu atsakovė siekia įvertinti visas savo patirtas išlaidas, kurias reikalaus priteisti iš ieškovės.
15. Trečiasis asmuo žinojo apie šalių sudarytą sutartį jau nuo 2013 m. gegužės 31 d. ir per 6 sandorio galiojimo metus jokių prieštaravimų dėl to nepareiškė. Trečiasis asmuo pritarė atsakovės ginčo pastate vykdomiems darbams ir nepriklausomai nuo to, kad tariamai nebuvo davęs rašytinio sutikimo, sutiko su atsakovės atliekamais darbais. Atitinkamai, trečiasis asmuo nors ir netinkama forma, bet yra išreiškęs sutikimą dėl atsakovės veiksmų.
16. Atsakovės įsitikinimu, valstybės turto nuomos santykiams esminis imperatyvus reikalavimas yra tai, kad nuomos sutartis būtų sudaryta viešojo konkurso būdu ir apie tai žinotų turto valdytojas, šiuo atveju trečiasis asmuo. Atitinkamai atsakovė teigia, kad, įvykdžius viešąjį konkursą ir trečiąjį asmenį informavus apie sudarytą sandorį, teisės normos tikslas yra pasiektas ir rašytinio sutikimo tariamas nebuvimas sąlygotų tik formalų teisės normos pažeidimą, kuris negali būti laikomas pakankamu sandorį pripažinti negaliojančiu.
17. Atsakovė pažymi, kad ieškovė yra juridinis asmuo, kuris be to atstovauja ir valstybės interesams bei turi pareigą tinkamai vykdyti įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas, tame tarpe ir tinkamą dokumentų apskaitą. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų kaip ir kodėl dingo su ginču susiję dokumentai. Atsakovė buvo viešojo konkurso dalyvis, kuris neturi ir negali turėti prieigos prie visų konkurso metu egzistavusių dokumentų, nes už šiuos procesus atsakingas būtent konkurso organizatorius, kuris ir turi pareigą saugoti dokumentus viso sandorio galiojimo metu. Atitinkamai, aplinkybė, kad ieškovė neįrodinėja savo reikalavimo pagrįstumo, leidžia teigti, jog ieškinys yra visiškai nepagrįstas jokiais įrodymais ir atmestinas.
18. Atsakovė pažymi, kad, pritaikius restituciją ir grąžinant šalis į pradinę padėtį, ieškovė atgaus pastatą į kurį atsakovė investavo savo turtą, samdė įmones, kurios vykdė statybos ir kitus turto pagerinimo darbus. Sutarties galiojimo metu atsakovė į turtą iš viso investavo daugiau nei 1,6 mln. Eur sumą, skirtą vien pagerinti pastato būklę, o kartu dar buvo patirtos ir kitos išlaidos, kurių nebūtų, jei ne ginčijamas sandoris. Taip pat, jei ne šis ginčas, atsakovė jau kurį laiką galėtų vykdyti savo numatytą ir su ieškove derintą gamybinę veiklą ir iš to gauti pajamas. Taigi, tenkinant ieškovės ieškinį, kuriuo reikalaujama pripažinti sandorį negaliojančiu dėl neva pačios ieškovės atliktų formalių procedūrinių pažeidimų, kartu ieškovei būtų perleidžiamas didelėmis investicijomis pagerintas turtas. Tokiu atveju atsakovė patirs didžiulių nuostolių.
19. Atsakovė su tripliku pateikia sąnaudų žiniaraštį (ir jį pagrindžiančius banko išrašus), sutartis bei sąskaitas faktūras, pagrindžiančias kokią pinigų sumą investavo vykdydama sutartį ir siekdama pagerinti pastatą. Atsakovės įsitikinimu, šiuo atveju taikyti restituciją būtų sąžininga tik tuo atveju, jei ieškovei grąžinant pastatą, atsakovės atžvilgiu bus priteisiama patirtų išlaidų dydžio kompensacija.
III. Trečiojo asmens procesinių dokumentų esmė
20. Trečiasis asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis asmuo arba Kalėjimų departamentas) nurodė, kad jis, kaip ieškovės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, su pateiktu ieškiniu sutinka visa apimtimi, naujų reikalavimų ar argumentų nereiškia.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Valstybės įmonė „Mūsų amatai“ (toliau — ieškovė) 2012 m. balandžio 11 d. sudarė Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 14/03-43 (toliau — Sutartis), vadovaudamasi viešojo nuomos konkurso, vykusio 2012 m. balandžio 2 d., komisijos sprendimu, pagal kurią išnuomojo UAB „Prasila“ (toliau — atsakovė) pastatą-gatavos produkcijos sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas — 3821,93 kv. m, o išnuomojamas plotas — 500, 00 kv. m.
22. Ieškovė prašo pripažinti negaliojančia 2012 m. balandžio 11 d. Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 14/03-43 CK 1.80 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą prieštaraujant imperatyvioms įstatymo normoms; taip pat ieškovė prašo taikyti vienašalę restituciją, įpareigojant atsakovę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei išnuomotą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 3 821,93 kv. m, išnuomojamas plotas 500 kv. m.
23. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė įrodinėjo, kad Sutartis su atsakove buvo sudaryta neteisėtai, kadangi, vadovaujantis tuo metu galiojusių Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“, 2 punkto nuostatomis, „sprendimus dėl valstybės turto nuomos konkurso būdu priima ir konkursus organizuoja turto valdytojai, gavę steigėjo <...> ar institucijos, įstaigų ir organizacijų, įgaliotų vykdyti steigėjų funkcijas, rašytinį sutikimą“. Kadangi ieškovės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis asmuo), todėl ieškovės sprendimas dėl valstybės materialiojo turto nuomos sutarties sudarymo turėjo būti patvirtintas trečiojo asmens rašytiniu sutikimu, tačiau tokio sutikimo ieškovė nebuvo gavusi.
24. Šalių sudarytos ginčijamos 2012 m. balandžio 11 d. Valstybės materialiojo turto nuomos sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas, kurį patikėjimo teise valdo ieškovė. Tai viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).
25. Valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2011).
26. Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-248/2015).
27. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė turi nustatyti viešo nuomos konkurso organizavimo taisykles, kuriose turi būti reglamentuotos valstybės turto valdytojo pareigos organizuojant nuomos konkursą. Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 ,,Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ patvirtintos Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklės, kuriomis yra reglamentuoti valstybės turto nuomos, kai turtas išnuomojamas viešo konkurso būdu, teisiniai santykiai. Šių Taisyklių 2.1. punkte nustatyta, kad sprendimus dėl valstybės turto nuomos konkurso būdu priima ir konkursus organizuoja turto valdytojai, t. y. valstybės institucijos, įstaigos ir organizacijos – steigėjo (išskyrus valstybės institucijas, įstaigas ir organizacijas, kurių steigėjai yra Lietuvos Respublikos Seimas ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė) ar institucijų, įstaigų ir organizacijų, įgaliotų vykdyti steigėjų funkcijas, rašytiniu sutikimu. Taigi, ieškovei organizuojant valstybės turto nuomos konkursą, buvo būtinas steigėjo, nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamento, rašytinis sutikimas (akto redakcija galiojusi iki 2014-11-12). Šio reikalavimo nustatymas paaiškinamas anksčiau minėtais Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Nepagrįstai ieškovė nurodo, kad ieškovės sprendimas dėl valstybės materialiojo turto nuomos sutarties sudarymo turėjo būti patvirtintas trečiojo asmens rašytiniu sutikimu, nes tokio reikalavimo teisės aktai nenustato.
28. Taigi, tik konstatavus Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje nustatytų visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principų, kurie teismų praktikoje pripažįstami imperatyviaisiais, pažeidimą, kas lemia ir viešojo intereso pažeidimą, būtų teisinis pagrindas ginčijamą Nuomos sandorį pripažinti niekiniu (CK 1.80 straipsnis). Teismas atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne konkurso procedūros, jo rezultatai bei jų galiojimas, o nuomos sutartis kaip niekinis sandoris. Todėl vien tai, kad nebuvo Kalėjimo departamento rašytinio sutikimo organizuoti valstybės turto nuomos konkursą, reikalaujamo poįstatyminiu teisės aktu, teismui nenustačius, jog buvo pažeistas viešosios teisės principas, nedaro ginčijamos nuomos sutarties niekine ir negaliojančia.
29. CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008; ir kt.).
30. Byloje nustatyta, kad atsakovei UAB „Prasila“ valstybės turtas buvo išnuomotas gamybinei veiklai vykdyti, sudarant galimybę įdarbinti nuteistuosius ir kt. Byloje nekilo ginčo, kad atsakovė visus savo sutartinius įsipareigojimus vykdo tinkamai, o valstybės turto nuoma neprieštarauja visuomenės naudos, efektyvumo ar racionalumo principams. Ieškovė ieškinį grindžia tik tuo, kad organizuojant konkursą buvo pažeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje nustatytas viešosios teisės principas, nes valstybės turtas išnuomotas pažeidžiant Taisyklių 2.1. punkte įtvirtintą tvarką. Teismas, įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią faktinę situaciją, su tokiais ieškovės argumentais nesutinka.
31. Byloje pateiktas 2012 m. sausio 30 d. Pravieniškių valstybės įmonės prie pataisos namų valdybos posėdžio protokolas Nr. 18, patvirtina, kad šiame valdybos posėdyje buvo svarstytas klausimas dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas - 3821,93 km. m, išnuomavimo 10 metų laikotarpiui viešo konkurso būdu. Valdybos nariai, tarp jų ir Kalėjimų departamento atstovas, neprieštaravo šių patalpų nuomai (1 t., b. l. 49-51). Nors toks valdybos posėdžio protokolas negali būti prilyginamas Kalėjimo departamento rašytiniam sutikimui išnuomoti turtą, nes valdyba yra kolegialus Įmonės valdymo organas, tačiau tai neabejotinai patvirtina, kad Kalėjimų departamentas žinojo apie turto valdytojo ketinimą paskelbti viešą konkursą bei tokiam sprendimui neprieštaravo. Be to, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ turto valdytojo sprendimas išnuomoti valstybės ilgalaikį materialųjį turtą buvo derintas su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, kuri tam neprieštaravo. Nors pagal šio nutarimo 5 punktą prie teikiamo derinti sprendimo projekto išnuomoti turtą turėjo būti pridėtas ir turto valdytojo steigėjo, t. y. Kalėjimų departamento, raštiškas sutikimas, tačiau tokio dokumento ministerijos archyve nebuvo rasta. Tikėtina, kad vietoje raštiško sutikimo Aplinkos ministerijai ir buvo pateiktas 2012 m. sausio 30 d. Pravieniškių valstybės įmonės prie pataisos namų valdybos posėdžio protokolas Nr. 18, kurį Aplinkos ministerija laikė steigėjo raštišku sutikimu, juolab, kad šis protokolas buvo pasirašytas Kalėjimų departamento atstovo (valdybos pirmininko). To iš esmės neneigė ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. A., kuris 2012 m. vasario 10 d. (būdamas Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktoriumi, vykdančiu Aplinkos ministerijos kanclerio funkcijas) pasirašė Aplinkos ministerijos raštą, kuriame nurodoma, jog išnagrinėjus Pravieniškių valstybės įmonės prie pataisos namų direktoriaus įsakymo „Dėl ilgalaikio materialinio turto nuomos“ projektą Aplinkos ministerija neprieštarauja nekilnojamojo turto nuomai viešojo konkurso būdu (1 t., b. l. 47).
32. Trečiojo asmens atstovė neigė, kad buvo išduotas raštiškas sutikimas organizuoti turto nuomos konkursą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad byloje buvo nustatyta, jog buvo prarasta dalis bylos medžiagos, susijusios su šiuo organizuotu konkursu (tą pripažino trečiojo asmens atstovė, tai konstatuota ir Teisingumo ministerijos centralizuoto vidaus audito skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. ataskaitoje). Liudytojas V. P., kuris kaip Valstybės įmonės prie Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktorius dalyvavo priimant sprendimą dėl nuomos konkurso skelbimo, nurodė, kad Kalėjimų departamentas buvo davęs sutikimą organizuoti valstybės turto nuomos konkursą, į kurį buvo kreiptasi raštu, tačiau vėliau visa byla, susijusi su šiuo konkursu, pradingo. Liudytojas D. K., kuris 2012 m. vasario 3 d., kaip Pravieniškių valstybinės įmonės prie pataisos namų teisės Personalo skyriaus viršininkas, tvirtino Pravieniškių valstybinės įmonės prie pataisos namų direktoriaus įsakymą „Dėl ilgalaikio materialinio turto nuomos“ (t.1, b. l. 48), taip pat nurodė, kad toks Kalėjimo departamento sutikimas buvo gautas, tačiau vėliau (pasikeitus pataisos namų vadovybei) nebuvo rastas. Teismas siūlė tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui pateikti dokumentų registravimo žurnalų kopijas už laikotarpį kai buvo organizuojamas konkursas ir sudaryta sutartis, iš kurių būtų galima matyti, ar buvo užregistruoti kokie nors dokumentai, susiję su ieškovės prašymu steigėjui dėl raštiško sutikimo nuomoti turtą, tačiau tokie duomenys teismui nebuvo pateikti. Teismas sutinka su atsakove, kad atsakovė buvo tik viešojo konkurso dalyvis, o už konkurso organizavimo procesus atsakingas būtent konkurso organizatorius (turto valdytojas), kuris ir turėjo pareigą saugoti dokumentus, o visą šį procesą privalėjo tinkamai kontroliuoti Kalėjimų departamentas.
33. Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad būtų užtikrintas civilinių santykių teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013; ir kt.).
34. Teisme tik 2018-10-24 ieškovės inicijuotas ginčas dėl 2012-04-11 Valstybės materialiojo turto nuomos sutarties galiojimo, t. y. praėjus daugiau kaip šešeriems su puse metų, nors tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui apie šią sudarytą sutartį, tame tarpe apie tai, kad nėra steigėjo rašytinio sutikimo, buvo (ar galėjo būti) žinoma nuo pat pradžių. Tai patvirtina ir Kalėjimų departamento 2013-05-31 raštas „Dėl UAB „Prasila“ prašymo“ (1 t., b. l. 58-59). Negana to, kad suinteresuota šalis nesiėmė jokių veiksmų operatyviai spręsti klausimą dėl 2012-04-11 Valstybės materialiojo turto nuomos sutarties galiojimo, 2015-05-25 VĮ „Mūsų amatai“ netgi kreipėsi į UAB „Prasila“ su pretenzija dėl valstybės materialiojo turto nuomos sutarties netinkamo vykdymo (2 t., b. l. 39-40), tokiais savo veiksmais (neveikimu) iš esmės pritardama sutarties vykdymui bei jos galiojimui. Kalėjimų departamentas byloje neįrodinėjo, kad ginčo turtas apskritai negalėjo bei neturėjo būti išnuomotas ar, kad turėjo būti išnuomotas kitam tikslui, terminui, t. y. kad ji tokiomis sąlygomis nebūtų davusi sutikimo organizuoti konkursą. Pažymėtina, kad Sutarties vykdymo metu atsakovė gavo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos leidimą atlikti išnuomoto pastato rekonstravimo darbus, įrengiant biokuro katilinę bei dūmtraukį, bei šiuos darbu atliko. Kaip nurodė atsakovė, Sutarties galiojimo metu atsakovė į turtą iš viso investavo daugiau nei 1,6 mln. Eur sumą, skirtą vien pagerinti pastato būklę.
35. Taigi vien tai, jog organizuojant viešą konkursą, tikėtina, buvo pažeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje nustatytas viešosios teisės principas, teismui nenustačius, jog šio pažeidimo padarinys tikrai yra 2012-04-11 Valstybės materialiojo turto nuomos sutarties negaliojimas, taip pat, siekiant užtikrinti ginčijamo sandorio ir jo pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorio pagrindu, teismas sprendžia ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atkreiptinas dėmesys, kad sutartis sudaryta 10 metų laikotarpiui, t. y. galioja iki 2022-04-11, todėl jos pripažinimas negaliojančia, įvertinus nutarties 31-34 pastraipose nurodytas bylos aplinkybes, taip pat neatitiktų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų.
36. Kiti šalių argumentai teisiškai ginčo išsprendimui nėra reikšmingi, todėl plačiau dėl jų teismas nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė laikoma bylą pralaimėjusia šalimi, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteisiamos. Atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).
38. Atsakovė prašo priteisti 5699,21 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat 250 Eur išlaidų, sumokėtų antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą. Sprendžiant klausimą dėl prašymo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, turi būti vadovaujamasi CPK 98 straipsnio nuostatomis, t. y. išlaidos priteisiamos, jei prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, jos turi būti proporcingos bylos sudėtingumui, advokato darbo ir laiko sąnaudoms bei neviršyti 2015 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas, spręsdamas ar atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamu atveju nėra per didelės, atsižvelgia į tai, kad atsakovės atstovas jos vardu surašė atsiliepimą į ieškinį, tripliką, dalyvavo 4 teismo posėdžiuose, todėl atsižvelgiant į tai, jog atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Rekomendacijose nurodytus dydžius, teismas, įvertinęs advokato darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir atliktų procesinių veiksmų apimtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad priteisti didesnes, nei numatytos Rekomendacijose, bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo, todėl atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 4000 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taip pat priteistina 250 Eur išlaidų, sumokėtų antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
39. Atsakovės į teismo depozitinę sąskaitą įmokėtas 200 Eur avansas kviestų liudytojų išlaidoms padengti (CPK 90 str.) liko nepanaudotas, todėl grąžintinas atsakovei (CPK 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsnio 5 dalimi, 270 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškovės valstybės įmonės „Mūsų amatai“ ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės valstybės įmonės „Mūsų amatai“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Prasila“ 4250 Eur (keturis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Prasila“ 200 Eur (du šimtus eurų) avansą, sumokėtą 2019 m. gegužės 9 d. į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.