Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 str. 1 d. ir nuteistas 30 MGL dydžio (1129,80 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad pateikė melagingą skundą ir davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas, o būtent: jis 2013 m. gruodžio 8 d., 4 val. (duomenys neskelbtini), pateikė melagingą skundą (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato tarnybinėse patalpose Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. K. apie tai, kad 2013 m. gruodžio 8 d., apie 1 val., V. T., adresu: (duomenys neskelbtini), jį nustūmė nuo laiptų ir, jam nukritus į laiptinės aikštelę, paėmęs dešinės kojos pėdą, ją stipriai pasuko, dėl ko jis pajuto fizinį skausmą. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2013 m. gruodžio 8 d., laikotarpiu nuo 4.20 iki 5 val., būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 str. 1 d. už melagingų parodymų davimą, apklausiamas liudytoju, davė melagingus parodymus (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato tarnybinėse patalpose Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. K., nurodydamas, jog 2013 m. gruodžio 8 d., apie 1 val., V. T. adresu: (duomenys neskelbtini), jį nustūmė nuo laiptų ir, jam nukritus į laiptinės aikštelę, paėmęs dešinės kojos pėdą, ją stipriai pasuko, dėl ko jis pajuto fizinį skausmą. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2014 m. kovo 21 d., laikotarpiu nuo 13 iki 13.20 val. (duomenys neskelbtini) davė melagingus parodymus, būdamas pasirašytinai įspėtas pagal BK 235 str. 1 d. už melagingų parodymų davimą, (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato tarnybinėse patalpose Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai K. J. nurodydamas, jog pasilieka prie savo parodymų, duotų ankstesnėje apklausoje.

Skunde apeliantas pastebi, kad teismas rėmėsi pareigūnų A. K. ir K. J. parodymais, tačiau A. K. to įvykio neatsimena, o K. J. parodė, kad jis (V. J.) dėl girtumo galėjo ir klysti. Apelianto teigimu, prieš pat kojos lūžimą prieš jį buvo pavartotas smurtas, jis buvo neblaivus ir visą situaciją vertino taip, kaip jam atrodė ir atrodo iki šiol. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad į teismą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo privataus kaltinimo tvarka jis nesikreipė tik todėl, kad jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl melagingų parodymų ir jis laukė kuo tai baigsis. Taip pat pažymi, kad su ankstesniu protokolu jam susipažinti niekas nedavė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, patikslindami, kad V. J. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo leista susipažinti su ankstesniu apklausos protokolu, tačiau dabar jis jau yra susipažinęs, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą dėl BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismas nepakankamai išanalizavo subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl tyčios buvimo V. J. veikoje. Taigi, skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas ir nuteistasis V. J. dėl BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BK 235 str. 1 d. numatyta veika – melagingų parodymų davimas – padaroma tiesiogine tyčia, kuri pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinė nutartis 2K-335-895/2015). Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-616/2006, 2K-353/2006, 2K-164/2010, 2K-455/2010). Pažymėtina, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 str. 1 d. atsirasti negali būti, nors ir duodami objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo, duodamas parodymus (kasacinė nutartis 2K-505/2013).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo V. J. kaltumo dėl melagingų parodymų davimo klausimą, išvadą, kad V. J. sąmoningai davė neteisingus parodymus, o ne sąžiningai klydo juos duodamas, padarė atsižvelgęs į tai, jog V. J. dėl duotų parodymų abejonių neturėjo, jį apklaususi pareigūnė teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad antros apklausos metu V. J. buvo blaivus ir patvirtino pirmoje apklausoje duotus parodymus, nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog jo koją kokiu nors būdu būtų žalojęs V. T.. Teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamojoje byloje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas vis dėlto nepaneigia, kad V. J. sąžiningai klydo ir nepagrindžia melagingų parodymų davimo nusikalstamos sudėties V. J. veikoje. Kartu pažymėtina ir tai, jog nors specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. J. dešinės kojos išorinės kulkšnies lūžis galėjo būti padarytas griuviminės ar kritiminės traumos metu kontaktuojant su buku kietu paviršiumi (1 t., 19–20 b. l.), nagrinėjamoje situacijoje V. J. parodymų melagingumo išaiškinimas neturi apsiriboti vien formaliu konstatavimu, jog V. J. koja nebuvo sužalota ją pasukant, ir jis ją galėjo susižaloti koridoriuje, užkliuvęs už ten esančių daiktų.

2014 m. rugsėjo 16 d. posėdžio garso įraše užfiksuoti V. J. parodymai, kad jį V. T. vilko koridoriumi, jis (V. J.) bandė atsistoti, kažkur užkliuvo, tada V. T. pradarė duris ir bandė jį išstumti į laiptinę, tuomet jis (V. J.) už kažko užkliuvo ir nugriuvo, bandė atsistoti ir pamatė pasilenkusį V. T., jam atrodė, kad V. T. kažką daro su jo koja. V. J. patikslino, kad nurodydamas laiptinės aikštelę, turėjo omenyje tą aikštelę, kuri yra prie buto durų. Taip pat teigė, jog yra įsitikinęs, kad viskas taip ir buvo, nors galėjo sąžiningai suklysti, nes buvo girtas, jam trenkta į veidą, kol jį vilko ir stūmė, jis dar kažkur trenkėsi, be to, buvo sukrėstas dėl jaučiamo didelio skausmo. Posėdžio protokole taip pat užfiksuota, kad V. J. nurodė, jog negali pasakyti, kada lūžo kulkšnis, bet jam atrodo, kad kai buvo laiptinėje, jis išsikvietė policiją ir tuoj pat surašė protokolą (93 b. l.).

Pirmiausia pastebėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog V. J. įvykio naktį iš tiesų lūžo dešinės kojos išorinė kulkšnis (20 b. l.) ir dėl to jis jautė didelį skausmą. V. J. įvykio aplinkybes, išskyrus tai, kaip jam buvo sužalota koja, nurodė teisingai. Liudytojų parodymai patvirtina, kad V. T. supyko ant V. J. dėl išsakytų teiginių apie L. P., griebė jį už drabužių ir tempė iš virtuvės koridoriumi (102–103, 120–121, b. l.). Nors V. T. nepripažįsta sudavęs smūgį į veidą V. J., tačiau tai įrodo L. P. parodymai (102 b. l.), specialisto išvada, kurioje V. J. konstatuotas viršutinės lūpos sumušimas (19–20 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu specialistas papildomai paaiškino, kad lūpos kraujosruva griuviminei traumai nebūdinga (109 b. l.). Liudytoja L. P. taip pat patvirtino V. J. parodymus, kad jis buvo nukritęs laiptinės aikštelėje, nurodydama, kad ji pirma išbėgo iš virtuvės, prasilenkė su V. T. ir pamatė V. J., nugriuvusį ant slenksčio – laiptinėje buvo V. J. viršutinė dalis, o kojos kambaryje, laiptai buvo šalia (103 b. l.). Pats V. T. negalėjo nurodyti, kur tuo metu buvo L. P., nes nepamena (30 b. l.), o liudytoja M. J.-T. patvirtino tai, kad, kai ji atėjo iš virtuvės į buto koridorių, su V. J., kuris šaukė: „Kvieskit greitąją, koja lūžusi“, kartu jau buvo jos sesuo L. P. (14 b. l.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pats V. T. teismo posėdžio metu teigė, jog V. J. šaukė, kad lūžo koja, prašė policijos ir greitosios. Taip pat nurodė, kad V. J. yra įsitikinęs, jog koją jam sulaužė jis (121 b. l.). Liudytoja M. J.-T. teisiamojo posėdžio metu nurodė kartą kalbėjusi su V. J., jo atsiprašiusi ir sakiusi gal nereikia „eiti iki teismų“, o jis atsakydamas į tai, ją išvadino melage (103 b. l.). Teismo posėdyje apklausta K. J. nurodė, kad V. J. dėl savo parodymų nedvejojo, buvo įsitikinęs (164 b. l.). Įvertinus šių parodymų visumą aišku, kad V. J. po to, kai buvo išvilktas į koridorių, pajutęs kojos skausmą nedelsdamas prašė iškviesti ne tik greitąją, bet ir policiją, o apklausiamas nedvejodamas papasakojo įvykio aplinkybes. Tai leidžia daryti išvadą, kad V. J. iš tiesų buvo įsitikinęs, jog koją jam įvykio metu sužalojo būtent V. T..

Atkreiptinas dėmesys, kad apklausti liudytojai patvirtino, jog V. J. buvo labai girtas (13 –16 b. l.), 1 val. 48 min. ligoninėje V. J. buvo nustatytas 2,35 promilių girtumas (19–20 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. K. teigė V. J. nepamenantis, neatsimena net tokio įvykio, tik nurodė, kad jei pareiškėjas neblaivus, dažniausiai surašo tarnybinį pranešimą (163–164 b. l.). Nors šioje byloje tokio tarnybinio pranešimo nėra, tačiau, esant kitiems įrodymams, tai nepaneigia fakto, jog V. J. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai galėjo turėti įtakos aplinkybių suvokimui. Be to, prieš pat įvykį jam buvo trenkta į veidą, jis buvo velkamas koridoriumi, atsistoti nesugebėjo. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad V. J. įvykio metu negalėjo adekvačiai įvertinti to, kas vyksta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 235 str. 1 d., byloje turi būti vienareikšmiškai nustatyta, kad jis tyčia, sąmoningai, davė melagingus parodymus, kurie aiškiai neatitinka tikrovės. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. J. teisingai nurodė faktines aplinkybes dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto, įvykio metu atsiradusio dešinės kojos skausmo – tai, kad V. T. jam trenkė į veidą, tempė koridoriumi, nuvilko prie durų. Kad V. J. įvykio naktį buvo sužalota koja, nustatyta bylos duomenimis (specialisto išvada, liudytojų parodymais). Nepasitvirtino tik V. J. pateiktas manymas, kad jo koją sužalojo V. T., ją sukdamas. Tačiau nuteistojo V. J. duotų parodymų apie jo kojos lūžio aplinkybes negalima vertinti kaip sąmoningo ikiteisminio tyrimo pareigūnų klaidinimo, nes aptartų įrodymų visuma rodo, kad V. J., duodamas parodymus kaip liudytojas, nurodė įvykio aplinkybes pagal savo supratimą ir vidinį įsitikinimą. Įvertinus tai, kad V. J. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, kad jam buvo suduotas smūgis į veidą, darytina išvada, kad nuteistasis V. J., nurodydamas tikrovės neatitinkančias aplinkybes pateiktame skunde bei apklausų metu, sąžiningai klydo, t. y. buvo susidaręs klaidingą nuomonę apie įvykio situaciją.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje neįrodyta, kad V. J. veikė tiesiogine tyčia, t. y. kad jis suprato, jog nurodo tikrovės neatitinkančius faktus ir nori taip veikti. Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad neįrodžius V. J. tiesioginės tyčios, jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d., sudėties, todėl jis išteisinamas BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu. Apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.