Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Rimanto Baumilo, teisėjo Viktoro Aiduko ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 200 straipsnio 1 dalį dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė R. P. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 120 MGL (15 000 Lt) bauda.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo R. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad 2003 metų liepos 16–21 dienomis vilkiku „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Panevėžio teritorinės muitinės Obelių kelio postą prekių (rūbų), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. 132 335 Lt muitinės vertės prekių, ir kurios pagal tranzito dokumentus – Carnet TIR XB 40021392 CMR (krovinio gabenimo važtaraštį) Nr. R-3070552, Invoice (prekių įgijimo dokumentą) Nr. GA 02-13-1, Nr. GA 02-13 – turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau buvo iškrautos Lietuvos Respublikoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, taip valstybei nesumokant 51 734 Lt importo mokesčių. R. P., pagal 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnį būdamas atsakingas už gabenamą krovinį, o pagal 1996 m. Lietuvos Respublikos muitinės kodekso (toliau – ir Muitinės kodeksas) 94 straipsnio 2 dalį – už visų prekių, gabenamų taikant muitinio tranzito procedūrą, pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis, pažeidė Muitinės kodekso 90 straipsnį, t. y. nustatyta tvarka nepristatė prekių į paskirties įstaigą, o 2003 m. liepos 18 d. tranzito procedūrą užbaigė neteisėtai, panaudodamas apgaulę, taip pat 2002 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1135 patvirtintos Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos (toliau – ir Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka) 2 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 45 straipsnį, t. y., būdamas tranzito procedūros vykdytojas, atsakingas už gabenamoms prekėms taikomų reikalavimų tinkamą įvykdymą, per nustatytą terminą į paskirties įstaigą tranzito procedūrai užbaigti nepristatė prekių tokio paties pavidalo, kokios buvo pateiktos išvykimo įstaigai su nepažeistomis plombomis.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių

3. Būtinas minėto nusikaltimo sudėties požymis, nusakantis ir pačios BK 200 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pavadinimą, yra neteisėtas neišvežimas iš Lietuvos Respublikos prekių ar produkcijos, kuri turėjo būti išvežta. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad prekės, kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos, nors muitinės tranzito procedūros ir buvo atliekamos, iš Lietuvos nebuvo išvežtos. Kasatoriaus abejones dėl to, kad prekės nebuvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos, priešingai, nei jis nurodo skunde, teismai pašalino įvertinę byloje esančių įrodymų visumą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir visapusiškai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, nutartyje motyvuotai nurodė, jog „R. P. suvokė, kad veikia neteisėtu būdu, pateikęs fiktyvius duomenis, suklastojo muitinio tranzito procedūrą, dėl to į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 51 734 Lt mokesčių“, ir konstatavo, kad „įrodymų visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis R. P. vilkiku „Scania R 11“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai neišvežė per Lietuvos valstybės sieną prekių, kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos ir pristatytos gavėjui – Latvijos įmonei (duomenys neskelbtini)“. Šiais 2005 m. gruodžio 14 d. nutarties teiginiais apeliacinės instancijos teismas kartu atskleidė ir būdą, kaip R. P. vykdė jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėtį. Taigi nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad teismai nenurodė, kokiu būdu R. P. padarė BK 200 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kad apeliacinės instancijos teismas „į šį patį esminį skundo argumentą neatsakė ir net nebandė kaip nors atsakyti“.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad teismų išvados, jog R. P. byloje nustatytos aplinkybės, patvirtinančios R. P. veikoje esant nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius, yra logiškos, pagrįstos ir atitinkančios minėto BK straipsnio nuostatų prasmę bei paskirtį.

4. Kasatorius taip pat tvirtina, kad byloje liko neatskleistas nuteistojo tiesioginės tyčios turinys darant nusikalstamą veiką.

BK 200 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtini subjektyvieji požymiai yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia, bei tikslas – neišvežti prekių ar produkcijos iš Lietuvos Respublikos, kuri pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežta. Nusikaltimo motyvai nėra būtinas sudėties požymis ir neturi teisinės reikšmės konstatuojant kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindus. Tačiau padaryto nusikaltimo motyvo nustatymas, jo turinio atskleidimas yra būtini nustatant kaltininko kaltės laipsnį ir individualizuojant jam skiriamą bausmę.

Pažymėtina, kad kaltės – tiesioginės tyčios – turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismų išvada, jog R. P. padarė tyčinį nusikaltimą, remiasi bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. Kartu pažymėtina, kad iš bylos medžiagos bei 2005 m. spalio 17 d. nuosprendžio ir 2005 m. gruodžio 14 d. nutarties aprašomosiose dalyse pateikto R. P. veikos objektyvių požymių aprašymo ir vertinimo, nuostatų apie R. P. kaltę taip pat akivaizdu, jog teismui nekilo abejonių, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Tačiau tai, kad teismai, konstatavę tyčinę kaltės formą, atskirai nenurodė jos rūšies – tiesioginės tyčios, visapusiškai neaprašė jos turinio intelektinio ir valinio momentų, vertintina kaip BK 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų sukonkretinti tyčią nurodant jos rūšį – tiesioginę ar netiesioginę tyčią – bei apibūdinant turinį nesilaikymas. Tačiau šioje byloje, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus apie objektyvių R. P. padarytos veikos požymių atskleidimą, įvertinimą ir panaudojimą apibūdinant nuteistojo kaltę, tai negali būti laikoma tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, kuris nulemtų teismų baigiamųjų sprendimų R. P. byloje pakeitimą ar panaikinimą.

Taigi kolegija konstatuoja, kad teismai bylos aplinkybes ištyrė išsamiai bei nešališkai, o tirdami bei vertindami byloje surinktų įrodymų visumą nepadarė esminių BPK 20 ir kitų straipsnių reikalavimų pažeidimų.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, padarinių bei kitų svarbių aplinkybių, turi būti nurodytas ir nusikalstamos veikos padarymo būdas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatoriaus teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kokiu būdu R. P. padarė nusikaltimą, kontekste pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos apkaltinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad šis teismas nurodė laiką (2003 metų liepos 16–21 diena), vietą (Lietuvos Respublikos valstybės siena, Panevėžio teritorinės muitinės Obelių kelio postas, esantis Rokiškio r., Trumpikių k.), padarinius (valstybei nesumokėta 51 734 Lt importo mokesčių), kitas svarbias aplinkybes (prekių muitinę vertę, tranzito dokumentus, pagal kuriuos prekės turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos ir pan.). Teismas, aprašydamas R. P. nusikalstamą veiką, taip pat nurodė, kad prekės, kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, liko Lietuvos Respublikoje, nes nustatyta, jog R. P. vairuojamas vilkikas 2003 m. liepos 18 d. – 2003 m. liepos 26 d. nebuvo išvykęs iš Lietuvos ar grįžęs į Lietuvą. Byloje surinkti įrodymai, kad R. P., pagal 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnį būdamas atsakingas už gabenamą krovinį, o pagal 1996 m. Muitinės kodekso 94 straipsnio 2 dalį – už visų prekių, gabenamų taikant muitinio tranzito procedūrą, pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis, pažeidė Muitinės kodekso 90 straipsnį, t. y. nustatyta tvarka nepristatė prekių į paskirties įstaigą, o 2003 m. liepos 18 d. tranzito procedūrą užbaigė neteisėtai, panaudojęs apgaulę, taip pat pagal Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 2 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 45 straipsnį, t. y., būdamas tranzito procedūros vykdytojas, atsakingas už gabenamoms prekėms taikomų reikalavimų tinkamą įvykdymą, per nustatytą terminą į paskirties įstaigą tranzito procedūrai užbaigti nepristatė prekių tokio paties pavidalo, kokios buvo pateiktos išvykimo įstaigai su nepažeistomis plombomis. Taigi teismas iš esmės atskleidė būdą kaip buvo padarytas nusikaltimas, už kurį nuteistas R. P.

Įvertindamas išdėstytas objektyvias veikos aplinkybes, teismas nurodė, kad R. P. nusikalstama veika padaryta tyčia. Šioje nutartyje konstatuota, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai atitinkamai nuosprendyje ir nutartyje apibūdino, kaip R. P. padarytąja veika realizavo nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Taip pat konstatuota, kad atskirų BK 200 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių identifikavimo nuteistojo veikoje apibūdinimas, nors ir yra teisingas, tačiau nėra pakankamai konkretus, išsamus, pernelyg glaustas. Kartu kolegija padarė išvadą, kad nurodyti trūkumai teismų baigiamuosiuose aktuose (nuosprendyje ir nutartyje) šioje byloje nėra tokie, kad keltų abejonių ar paneigtų išvadą apie R. P. kaltumą padarius BK 200 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, aprašydamas R. P. nusikalstamą veiką, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nepažeidė.

Pažymėtina, kad R. P. nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 200 straipsnio 1 dalyje, kurios dispozicija yra blanketinė. Tokiose dispozicijose įtvirtintų sudėčių požymius atitinkančios konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybės byloje turi būti atskleidžiamos ir nurodant įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriuose įtvirtintų reikalavimų ar draudimų pažeidimai ir sukelti padariniai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nuosprendyje turi būti nurodomas tokio teisės akto pažeistas straipsnis, dalis ar punktas glaustai atskleidžiant jų turinį ir apibūdinant pažeidimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2 punktas). Kolegijos nuomone, Pirmosios instancijos teismo nuosprendis R. P. byloje atitiko ir šiuos reikalavimus.

2. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl įrodymais nelaiko jo ginamąjį teisinančių bylos duomenų.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja įrodytas nusikalstamos veikos aplinkybes. Nuosprendį teismas pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 301 straipsnio 1 dalis).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, juos patikrino teisiamajame posėdyje ir įvertinęs jų visetą bei nurodęs, kuriais įrodymais grindžia nuosprendį, taip pat paaiškinęs, kodėl atmeta R. P. parodymus, padarė motyvuotą išvadą, kad „dėl kaltinamojo veiksmų atlikta fiktyvi tranzito procedūra, siekiant išvengti muitų ir importo pridėtinės vertės mokesčių sumokėjimo, o krovinys iškrautas Lietuvos Respublikoje, dėl to Lietuvos valstybė patyrė turtinę žalą“. Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai paaiškino, kodėl vienas bylos aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas – ne. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dalį kasatoriaus skunde nurodomų duomenų (pvz., žalią TIR Carnet Nr. XB40021392 lapą) tyrė teisiamajame posėdyje, pripažino įrodymais, juos analizavo, vertino. Kita vertus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnis). Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (BPK 22, 48 ir kiti straipsniai). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius nurodo tik jo ginamąjį teisinančius duomenis ir iš esmės visiškai nemini bei nevertina byloje esančių R. P. kaltinančių įrodymų.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka

1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių jo apeliacinio skundo argumentų.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai reiškia, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kartu pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, be to, šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25 punktai).

Iš bylos medžiagos matyti, kad priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. P. gynėjo skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

2. Kasatorius taip pat teigia, kad kitos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos, kuriose dalyvavo ir du teisėjai, vėliau nagrinėję ir R. P. bylą, baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų, numatytų BK 200 straipsnio 1 dalyje, yra palikusiosios galioti ir išteisinamuosius nuosprendžius. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija R. P. byloje savo nutartimi paliko galioti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir šį sprendimą priimant dalyvavo teisėjai, anksčiau palikę galioti išteisinamuosius nuosprendžius kitose bylose pagal BK 200 straipsnį, pasak kasatoriaus, rodo visos apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos šališkumą „subjektyviąja bei objektyviąja prasme“. Kasatoriaus nuomone, taip buvo pažeisti BPK 58, 59 straipsniai, nukrypta nuo BPK 6 straipsnyje bei Konstitucijoje įtvirtinto visų asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principo.

Tai, kad du iš R. P. bylą apeliacine tvarka nagrinėjusių teisėjų yra dalyvavę nagrinėjant apeliacine tvarka kitas bylas dėl BK 200 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų ir palikę jose galioti išteisinamuosius nuosprendžius, savaime nereiškia, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija ir R. P. byloje turėjo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisinti nuteistąjį. Pažymėtina, kad kiekviena nusikalstama veika – unikali. Todėl pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena pavojinga veika turi būti tiriama ir teismas, tik išsamiai ir nešališkai ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatęs visas bylos aplinkybes, sprendžia asmens, padariusio pavojingą veiką, kaltumo klausimą. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių, nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Taigi kasatoriaus argumentas, kad R. P. bylą nagrinėję teisėjai tokio pobūdžio bylose yra priėmę ir išteisinamuosius nuosprendžius, o R. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 200 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindas teigti, jog apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėjusi R. P. bylą, buvo šališka ir pažeidė visų asmenų lygybės prieš įstatymą bei teismą principą.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorius apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nešališkumu suabejojo tik šiai kolegijai priėmus jo ginamajam nepalankų teismo sprendimą, t. y. palikus galioti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teisme nei pats R. P., nei jo gynėjas teisėjams nušalinimo kuriuo nors pagrindu, iš BPK 58 straipsnyje numatytų, nepareiškė.

Dėl BPK 385 straipsnio taikymo

Kolegijos nuomone, kasatorius turi pagrindą teigti, kad jei jo ginamojo nusikalstamai veikai nebūtų buvę sudarytos sąlygos kitų asmenų neteisėtais veiksmais, tai R. P. BK 200 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo nebūtų padaręs.

Iš bylos medžiagos matyti, kad importo deklaracijoje Nr. C218604 ir CMR Nr. R-3070552 esantys antspaudai MKP 0810/009 ir 0813/009 yra suklastoti, byloje nėra duomenų, jog R. P. buvo įtariamas suklastojęs minėtus antspaudus, tačiau byloje nėra ir duomenų apie šių aplinkybių tyrimą siekiant nustatyti asmenis (ar asmenį), padariusius (ar padariusį) šiuos veiksmus; prekės, kurias vežė R. P. ir kurios turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, liko Lietuvoje, tačiau nenustatyta, kur; byloje konstatuoti muitinės darbuotojų R. S. ir K. G. padaryti pažeidimai R. P. atliekant tranzito procedūras; R. P. prekes vežė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu vilkiku, nors į darbą jis oficialiai nebuvo priimtas ir jam nebuvo pavesta pervežti krovinių minėtos bendrovės transportu; R. P. 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už 2003 m. rugpjūčio 6 d. padarytą analogišką nusikaltimą, t. y. už tai, kad, tame pačiame Obelių kelio poste suklastojęs muitinės procedūras, tai pačiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančia ta pačia transporto priemone, padedant ir minėtiems R. S. bei K. G. (taip pat nuteistiems toje byloje), neteisėtai neišvežė prekių iš Lietuvos Respublikos; nagrinėjamoje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas tik R. P. Tai nepaneigia R. P. pripažinimo kaltu ir nubaudimo pagal BK 200 straipsnio 1 dalį pagrįstumo bei teisėtumo, tačiau yra pagrindas manyti, jog šioje byloje prokuroras ir ikiteisminio tyrimo institucijos neįvykdė pareigos išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas (BPK 1, 2 ir kiti straipsniai).

BPK 385 straipsnyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas savo nutarties nuorašą išsiunčia Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, jeigu jis, panaikindamas ar pakeisdamas teismo nuosprendį ar nutartį, nustatė ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytus įstatymų pažeidimus. Lingvistiškai aiškinant BPK 385 straipsnio nuostatas, kasacinės instancijos teismas, konstatavęs ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytus įstatymų pažeidimus, savo nutarties nuorašą turėtų išsiųsti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai tik tais atvejais, kai panaikina ar pakeičia teismo nuosprendį ar nutartį. Šioje byloje kasacinės instancijos teismas skundžiamų nuosprendžio ir nutarties nekeičia, nenaikina. Tačiau atskleidžiant teisės normų (šiuo atveju BPK 385 straipsnio) turinį paprastai nepakanka taikyti vien tik lingvistinį aiškinimo būdą. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad siekiant suvokti teisės normos turinį svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai, kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu. Todėl, aiškinant interpretuojamų teisės normų turinį, taikomi įvairūs įstatymų aiškinimo metodai: sisteminis, loginis, bendrųjų teisės principų, įstatymų leidėjo ketinimų ir kt. (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d., 1999 m. birželio 23 d. ir kiti nutarimai).

BPK 385 straipsnio nuostatos, jų paskirtis kyla iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių teismo (109 straipsnis), prokuroro (119 straipsnis) konstitucines funkcijas bei priedermes ir kartu įpareigojančių įstatymų leidėją nustatyti teisinį reguliavimą, kuris sudarytų būtinas prielaidas ir garantijas šioms funkcijoms bei priedermėms įgyvendinti. Todėl kolegija, atsižvelgdama į BPK 385 straipsnyje įtvirtintą įstatymų leidėjo siekį sudaryti teisines garantijas, kad ikiteisminio tyrimo institucijos kiekvienoje baudžiamojoje byloje vykdytų BPK 1, 2 ir kitų straipsnių reikalavimus, o prokurorai kiekvienoje baudžiamojoje byloje organizuotų ir vadovautų ikiteisminiam tyrimui bei palaikytų jose valstybinį kaltinimą, gintų asmenų, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, taip pat į tai, kad kiekvienas teismas, vykdydamas teisingumą, išnaudotų visas įstatymų numatytas galimybes kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustatyti tiesą (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2005 m. sausio 16 d. ir kiti nutarimai), mano, jog yra pagrindas ir pareiga šios nutarties nuorašą išsiųsti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. P. gynėjo kasacinį skundą atmesti.