- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-27
- Bylos Nr.
- 2A-1004-340/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-08201-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė (pran.), Neringa Švedienė, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- B. J., R. J., T. J. V.
- Atsakovas
- AB DNB bankui
- Trečiasis asmuo
- R. T. T.
- Kategorijos
- 32.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų B. J., R. J. ir T. J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. J., R. J. ir T. J. V. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo R. T. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovą įvykdyti pareigą natūra – suteikti ieškovams leidimą parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą trečiajam asmeniui už 1 350 000 Lt, atsakovui tiesiogiai iš šio sandorio pervedant visą už nekilnojamąjį turtą gautiną sumą ieškovų B. J. ir R. J. įsipareigojimams pagal kreditavimo sutartį įvykdyti. Nurodė, kad 2006-11-29 su atsakovu sudaryta kreditavimo sutartimi, kuria ieškovams B. ir R. J. buvo suteiktas 2 464 000 Lt dydžio tikslinis vartojimo kreditas, buvo įkeistas ieškovėms B. J. ir T. J. V. dalinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas). Nekilnojamojo turto vertė VĮ Registrų centro duomenimis - 1 020 000 Lt; 2012-03-19 atlikto turto vertinimo duomenimis – 1 350 000 Lt. 2012-03-22 ieškovės sudarė preliminarią minėto gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sutartį su trečiuoju asmeniu dėl nekilnojamojo turto pardavimo už 1 350 000 Lt, dėl ko kreipėsi į atsakovą su prašymu suteikti leidimą perleisti jo naudai hipoteka įkeistą Turtą, tačiau atsakovas sutikto tai padaryti tik su sąlyga, jog perleidžiamo Turto kaina būtų ne mažesnė nei 2 400 000 Lt. Teigė, kad atsakovas, nesuteikęs leidimo perleisti nekilnojamąjį turtą, pažeidė kreditavimo sutartį, todėl privalo nedelsiant suteikti ieškovams leidimą perleisti įkeistą Turtą trečiajam asmeniui. Pažymėjo, jog 2012-08-28 sužinojo, kad Turtas yra areštuotas pagal 2012-07-17 turto arešto aktą – atsakovas iniciavo Turto priverstinio pardavimo iš varžytynių procedūrą.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė skirti ieškovams po 6 000 Lt baudos, 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovui, ieškinį atmesti. Nurodė, kad banko pareiga duoti sutikimą parduoti įkeistą Turtą nėra įtvirtinta, todėl ieškovas negali reikalauti priteisti įvykdyti pareigą natūra. Kadangi pradėtas išieškojimas, tai Turto pardavimas galimas tik pagal varžytynių procedūrą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-02-25 sprendimu ieškinį atmetė; atmetė atsakovo prašymą skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis 43 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Nustatė, kad 2006-11-29 šalių sudaryta kreditavimo sutartis nebuvo tinkamai vykdoma, todėl buvo pradėta vykdyti priverstinio išieškojimo iš ieškovų įkeisto Turto procedūra, tačiau vėliau ji nutraukta atsakovo prašymu. Nustatė, kad ieškovai neginčija hipotekos pagrįstumo, hipotekos teisė nepasibaigusi, todėl nurodė, jog tuo atveju, jei Turtas būtų perleistas trečiajam asmeniui, hipoteka galiotų pastarojo atžvilgiu, nors nagrinėjamoje byloje jis tokios valios nėra išreiškęs. Pažymėjo, jog tuo pačiu tai turėtų suponuoti skolos perkėlimą naujam savininkui, tačiau ir šiuo atveju atsakovas nedavė sutikimo dėl skolos perkėlimo, o ieškovai ir neprašė perkelti skolą, todėl sprendė, kad toks skolos perkėlimas negalimas. Nurodė, jog ieškovų argumentas dėl kreditavimo sutarties bendrųjų sąlygų 31 p. pažeidimo nepagrįstas, nes šio punkto nuostatos numato banko pareigą kreiptis į atitinkančias institucijas dėl hipotekos ir/ar nekilnojamojo turto įkeitimo išregistravimo tuo atveju, jei kredito gavėjas įvykdo visus sutartyje numatytus įsipareigojimus arba atsisako imti visą kreditą. Nurodė, kad šiuo punktu konkrečiai nėra aptarta banko pareiga duoti sutikimą perleisti įkeistą Turtą kitam asmeniui, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas pažeidė šią sutarties sąlygą. Pažymėjo, jog ieškovai neįrodė, kad atsakovas nevykdė pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti. Kadangi ieškovai B. ir R. J. pažeidė sutartį (nevykdė tinkamai mokėjimų pagal sutartį), todėl turi prisiimti atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Pažymėjo, kad ieškovai taip pat nepateikė įrodymų, kokia jų yra reali turtinė padėtis, kokių kitų priemonių ketina imtis, kad padengtų įsiskolinimą atsakovui, dėl ko pastarasis turėtų pakankamą pagrindą kreiptis dėl hipotekos panaikinimo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidais. Apeliacinį skundų grindžia šiais argumentais:
1.Turto vertė VĮ Registrų centro duomenimis – 1 020 000 Lt, pagal atliktą turto vertinimo ataskaitą – 1 350 000 Lt, tuo tarpu pagal antstolio užsakytą turto vertinimą – 1 232 000 Lt, taigi didžiausia turto vertė – 1 350 000 Lt, kuria ieškovai ir siekia parduoti Turtą ir šią kainą pervesti tiesiogiai atsakovui kredito sutarties vykdymui. Tačiau atsakovas leidimo Turtą parduoti nedavė, inicijavo priverstinį Turto pardavimą varžytinėse. Pažymi, jog parduodant Turtą varžytinėse bus gauta mažesnė pinigų suma, negu jį parduodant trečiajam asmeniui. Apeliantų teigimu, atsakovas savo veiksmais užkirto kelią gauti maksimalią naudą iš įkeisto Turto, todėl konstatuotina, jog pažeidė savo pareigą veikti ekonomiškai kitos šalies atžvilgiu, padėti ieškovams įgyvendinti savo pareigas, dėti pastangas, kad būtų pasiektas sutarties tikslas. Anot apeliantų, atsakovo veiksmai prieštarauja bendrajam protingumui.
2. Atsakovas, neleisdamas parduoti įkeisto Turto, savo subjektine teise naudojasi priešingai jos paskirčiai. Teigia, jog atsakovas piktnaudžiavo teise neleisti Turto perleisti, kadangi Turto perleidimas už didžiausią įmanomą kainą geriausiai atitiko tiek atsakovo, tiek ir ieškovų interesus.
3. Atsakovas be jokio teisinio pagrindo nesąžiningai, nesuteikdamas ieškovams leidimo perleisti įkeistą Turtą, o tuo pačiu ir dalinai įvykdyti kreditavimo sutartį, nesilaikė geros sutarčių vykdymo praktikos, banko profesinei veiklai taikomų padidinto profesionalumo, atidumo ir rūpestingumo standartų, pažeidė sutarčių vykdymo principus, tuo pačiu pažeidė kreditavimo sutartį – nevykdė sutarties bendrosios dalies 31 p. nustatytų reikalavimų. Pažymi, jog atsakovo reikalavimas realizuoti Turtą už 2 400 000 Lt, t.y. už žymiai didesnę kainą, nei šiuo metu tokį turtą įmanoma realizuoti, neatitinka protingumo kriterijų. Tai, kad atsakovo nurodyta kaina neatitinka tikrovės, pagrindžia trys skirtingų subjektų atlikti turto vertinimai.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1-2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, Valstybės žinios, 2006-09-26, Nr. 102-3957). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas; absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 185, 263 str.).
Sutiktina su atsakovo pozicija, kad banko pareiga duoti sutikimą parduoti įkeistą turtą nėra įtvirtinta nei sutartyje, nei įstatyme todėl ieškovai negali reikalauti priteisti įvykdyti pareigą natūra dėl tokios banko pareigos (prievolės) nebuvimo. Turto priverstinio pardavimo procedūroje numatyta skolininko teisė surasti iš varžytinių parduodamo turto pirkėją (CPK 704 str.), tačiau ieškovai reikalauja duoti jiems sutikimą parduoti hipoteka įkeistą Turtą jų pasirinktam pirkėjui tam, kad išvengtų Turto priverstinio realizavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų argumentą, jog atsakovas pažeidė kreditavimo sutarties bendrųjų sąlygų 31 p., kadangi šio sutarties punkto nuostatos numato banko įsipareigojimą kreiptis dėl hipotekos išregistravimo kredito gavėjui įvykdžius visus sutartyje numatytus įsipareigojimus arba atsisakius imti visą kreditą bei sumokėjus visas mokėtinas sumas.
Bylos duomenimis, ieškovų B. J. ir R. J. užtikrinta hipoteka skola pagal 2006-11-29 kreditavimo sutartį sudaro 2 914 185,30 Lt. Sutarties sudarymo metu galiojanti CK 4.170 str. 1 d. redakcija nustatė, kad hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui, o šio kodekso 4.171 str. 9 d. reglamentavo, kad daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn, ir perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą. Bylos duomenimis hipotekos pagrįstumo ieškovai neginčijo, ginčo dėl hipoteka užtikrintos skolos sumos taip pat nėra. Tik priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų (CK 4.197 str. 1 d.). Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad hipotekos teisė nepasibaigusi ir tuo atveju, jei Turtas būtų perleistas trečiajam asmeniui, hipoteka galiotų pastarojo atžvilgiu, skola turėtų būti perkelta naujam savininkui. Apeliantai (ieškovai) reikalaudami duoti jiems leidimą parduoti atsakovui įkeistą Turtą už 1 350 000 Lt, nepateikė jokių pasiūlymų dėl hipotekos ir skolos perkėlimo naujajam Turto savininkui, pastarasis taip pat nepadarė jokių pareiškimų dėl hipotekos ir skolos perėmimo. Akivaizdu, kad toks ieškovų pasiūlymas nėra naudingas atsakovui, todėl apeliantų argumentas, kad atsisakydamas leisti parduoti jam hipoteka įkeistą Turtą už ieškovų ir trečiojo asmens pasiūlytą kainą, atsakovas veikė neprotingai, panaudodamas savo subjektinę teisę prieš jos paskirtį yra nepagrįsti. Ieškovų pasiūlymo priėmimo atveju didesnė nei 50 proc. skolos pagal kreditavimo sutartį dalis liktų be jokio užtikrinimo. Ieškovų ir trečiojo asmens pasiūlymas dėl turto realizavimo atsakovui nenaudingas, taigi apeliantų argumentai, kad atsakovas pažeidė pareigą bendradarbiauti, kooperuotis ir veikti ekonomiškai (CK 6.38 str. 3 d., 6.200 str. 3 d.) yra visiškai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.