Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „Autoverta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Autoverta“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos Valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl nuostolių atlyginimo,

Patikslintu ieškiniu ieškovas UAB „Autoverta“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, 199 129,38 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (2 t., 113-144 b.l.). Ieškovas ieškiniu reikalavo atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Šiaulių apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-300-71/2007. Nurodė, kad ieškovas UAB „Autoverta“ 2006-12-06 sudarė su UAB „Hansa lizingas“ išperkamosios nuomos sutartį, kuria UAB „Hansa lizingas“ įsipareigojo nupirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir perduoti jį ieškovui valdyti ir naudotis bei, pastarajam įvykdžius įsipareigojimus pagal sutartį, perduoti į jį nuosavybės teisę. 2006-12-14 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu UAB „Hansa lizingas“ įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) tikslu perduoti jį valdyti ir naudotis išperkamosios nuomos gavėjui UAB „Autoverta“ pagal 2006-12-06 pasirašytą išperkamosios nuomos sutartį. UAB „Autoverta“ turėjo teisę įsigyjamu turtu disponuoti, juo naudotis bei jį valdyti. 2007-05-17 buvo išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti. Detaliojo plano rengimui 2007-07-02 UAB „Autoverta“ ir D. J. įmonė „Proporcija“ sudarė sutartį dėl detaliojo plano parengimo, jį parengus ieškovas būtų statęs verslui reikalingus statybos objektus. Šios teisės ieškovas negalėjo įgyvendinti, nes Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymu Šiaulių apygardos teismas 2007-04-04 nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos teismo 2007-04-16 nutartimi minėta teismo nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo panaikinta ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutarta spręsti teismo posėdyje 2007-04-24 (Šiaulių apygardos teismo civ. bylos Nr. 2-61-71/2008), tačiau Šiaulių apygardos teismo 2007-04-24 nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymas patenkintas ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) areštuotas, uždraudžiant jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti (Šiaulių apygardos teismo civ. bylos Nr. 2-61-71/2008). Lietuvos apeliacinio teismo 2007-06-14 nutartimi UAB „Autoverta“ atskirasis skundas atmestas ir Šiaulių apygardos teismo 2007-04-24 nutartis palikta nepakeista. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį, ginant viešąjį interesą, kurio reikalavimų užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, 2008-11-26 sprendimu ieškinį atmetė, teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2010-05-25 nutartimi palikus nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2008-11-26 sprendimą.

6. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patirtos išlaidos tiesiogiai nesusijusios su draudimu naudotis įsigyjamu žemės sklypu. Mano, jog įvertinus įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus draudimo naudotis žemės sklypu kontekste, nuostolių atsiradimą, kurių dydis teismui abejonių nekėlė, suponavo UAB „Autoverta“ įsipareigojimai pagal sandorius mokėti nuompinigius, kurių (sutarčių) ieškovas nebūtų sudaręs, jei laikinosiomis apsaugos priemonėmis nebūtų taikytas draudimas naudotis žemės sklypu, jį valdyti ir disponuoti. Teigia, kad kitų žemės sklypų nuoma buvo reikalinga tam, kad nebūtų sustabdyta automobilių pardavimo veikla, kuri paprastai vyksta (ir turėjo vykti) apibrėžtoje žemės sklypu teritorijoje. Nuomojantis kitus žemės sklypus ir patalpas buvo išspręstas klausimas dėl verslo tęstinumo. Mano, kad žemės sklypų nuomai skirtos papildomos lėšos yra tiesiogiai susijusios su draudimu disponuoti ieškovo turimu žemės sklypu. Ieškovas pasirinko verslo modelį, neskirtą plėsti ūkinę veiklą. Perkėlęs verslą, turėjo viziją vystyti verslą vietiniuose taškuose. Pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui, ieškovas nebesiekė verslo plėtros, todėl turimame žemės sklype (duomenys neskelbtini) mieste, nieko nebedarė. Ieškovas verslą organizavo taip, kad gautų piniginę grąžą. Siekdamas išsaugoti ūkinės veiklos tęstinumą, ieškovas buvo priverstas pinigines lėšas investuoti į kitų žemės sklypų (aikštelių) nuomą.

7. Nesutinka su teismo išvada, kad nuostoliai turi būti kildinami iš negalimumo naudotis daiktu, bet ne pinigais. Teigia, kad kiti nuostoliai t.y. 80 452,97 Lt sudaro ieškovo sumokėtos palūkanos pagal išperkamosios nuomos sutartį laikotarpiu nuo 2007-04-04 iki 2009-03-25 už įsigyjamą žemės sklypą, kuriuo ieškovas negalėjo naudotis, jo valdyti ir disponuoti per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpį. Nuostoliai susidarė iš piniginių sumų, kurias ieškovas privalėjo mokėti, taip vykdydamas savo prievolinius įsipareigojimus iš sandorių, kurių ieškovas, kaip atidus ir rūpestingas asmuo būtų nesudaręs, jeigu būtų žinojęs apie prokuratūros veiksmus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kredito paėmimo tikslas sužlugo, tačiau išliko prievolė mokėti įmokas ir palūkanas. Teigia, kad palūkanų mokėjimas buvo įgyjamo turtinio vieneto išsaugojimas, tačiau jokiu būdu ne turtinio vieneto įsigijimas. Teigė, kad palūkanos ir areštuotas nekilnojamasis daiktas yra vienas su kitu susiję tikslu disponuoti žemės sklypu, kuris buvo areštuotas. Teisėti lūkesčiai buvo nukreipti į žemės sklypo įsigijimą ir verslo vykdymą. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad negautų pajamų ir tiesioginių nuostolių apskaičiavimas nuo įšaldytos sumos pareikalautų didelių kaštų, ieškovas ekonomiškumo sumetimais teikė tik minimaliausių atsiradusių nuostolių, patvirtintų rašytiniais įrodymais, apskaičiavimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, vertino byloje surinktus įrodymus, taikė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo.

CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 146 straipsnio 2 dalies (anksčiau CPK 147 straipsnio 3 dalies) taikymo praktiką, yra nurodęs, kad, naudodamasis CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; 2012-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2012).

Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo atmesti ieškinį kaip būtinos CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos

Apeliantas teigia, jog kreditorius, prašydamas laikinos teisių apsaugos iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti skolininkui nuostolius. Jo manymu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo aiškiai perteklinės, o atsakovo veiksmai, pareiškiant ieškinį vertintini, kaip draudimo piktnaudžiauti teise šių priemonių taikymo pažeidimas. Jeigu nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tai nebūtų buvę neteisėto veiksmo, todėl neigiami padariniai nebūtų atsiradę – naudojant ginčo žemės sklypą, kiti žemės sklypai nebūtų nuomojami. Teigia, jog atsakovo veiksmai (prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skubotumas, laikinųjų apsaugos priemonių masto parinkimas, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio reikalavimų suformulavimo teismui, pateikimas, privalomumas žinoti pasekmes dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei visiškas bylos aplinkybių ignoravimas) yra pakankama žalos atsiradimo priežastis. O sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo, jo manymu atsiradę padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.

Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Ieškovas ieškinio reikalavimą atlyginti nuostolius CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu grindė anot jo, atsakovo nepagrįstai inicijuotu teisminiu procesu bei šioje byloje atsakovo prašymu teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Kaip jau buvo minėta, CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Tačiau atsakovo teisė reikalauti tokiu būdu atsiradusių nuostolių atlyginimo negali būti absoliutinama, jos įgyvendinimas turi nuosekliai derėti su kitų subjektų civiliniame procese numatytų teisių įgyvendinimu ir nepaneigti konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą bei nepažeisti asmenų lygybės prieš įstatymą principo. CPK 5 str. numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo, atsižvelgtina į netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar buvo pakankamas pagrindas atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujamai Generalinės prokuratūros kreiptis į teismą dėl jos pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo, ar jis nepiktnaudžiavo teise, kokio pobūdžio buvo pareikštas ieškinys; ar pagrįstai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės; ar yra patirti realūs nuostoliai bei nustatyti priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Civilinės bylos dėl tokio pobūdžio nuostolių atlyginimo yra specifinės tuo, kad kiekvienu konkrečiu atveju visuma reikšmingų aplinkybių yra labai skirtinga, todėl kiekviena vertintina itin individualiai.

Iš prijungtos Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-61-71/2008 nustatyta, jog ieškovas Šiaulių apygardos Vyriausiasis prokuroras, gindamas valstybės turtines teises ir viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Hansa lizingas“, UAB „Autoverta“, J. A., Šiaulių apskrities Viršininko administracijai, Šiaulių miesto savivaldybės Tarybai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, Valstybės įmonių registrų centrui ir tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Lietuvos Techninio sporto draugijai, Nacionalinei Žemės Tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos ir tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškus reikalavimus, atsakovo pusėje Šiaulių miesto II Notarų biuro notarei V. R. ir Radviliškio rajono notarų biuro notarei D. V., kurio reikalavimai buvo šie: 1) panaikinti 2003 m. liepos 24 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2002 10 24 sprendimo Nr. 530 „Dėl teritorijų, grąžinamų piliečiams natūra turėtoje vietoje, plano patvirtinimo papildymo dalyje dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), 0,7041 ha užstatymo; 2) panaikinti žemės sklypo, kurio plotas 34649 kv.m., adresu (duomenys neskelbtini), planą, suderintą su Šiaulių apskrities Viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentu 2006 m. spalio 3 d. ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriumi 2006 m. spalio 4 d., ir kuris pagal Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnį prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentams; 3) panaikinti žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), planą, suderintą su Šiaulių apskrities Viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentu 2006 m. kovo 3 d., Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriumi 2006 m. vasario 7 d., Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriumi 2006 m. sausio 10 d., ir kuris pagal Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnį prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentams; 4) panaikinti 2006 m. sausio 10 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-43 dėl adresų suteikimo dalyje dėl žemės sklypui adreso (duomenys neskelbtini), suteikimo; 5) panaikinti 2006 m. balandžio 26 d. Šiaulių apskrities Viršininko administracijos sprendimą Nr. 7-4610 Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui P. V. Abromavičiui, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,7041 ha žemės grąžinant natūra (duomenys neskelbtini); 6) pripažinti negaliojančiu 2006 m. birželio 9 d. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, patvirtintą Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. V., dalyje pagal kurią J. A. paveldėjo P. A. 0,7041 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 7) pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 6 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT043133, pasirašytą UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Autoverta“; 8) pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 19 d., Šiaulių miesto II notarų biuro notarės V. R. patvirtintą J. A., UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Autoverta“ pasirašytą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią J. A. už vieną milijoną litų pardavė UAB „Hansa lizingas“ 0,7041 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 9) taikyti restituciją, įpareigoti J. A. grąžinti UAB „Hansa lizingas“ gautą pinigų sumą – 1 000 000 litų, už parduotą žemės sklypą, UAB „Hansa lizingas“ grąžinti UAB „Autoverta“ sumokėtą pinigų sumą – 128 464,57 Lt pagal 2006 m. gruodžio 6 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT043133, - UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Autoverta“ grąžinti 0,7041 ha žemės sklypą Šiaulių m., esantį (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn; 10) panaikinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją UAB „Hansa lizingas“ vardu; 11) panaikinti 2006 m. lapkričio 13 d. Šiaulių apskrities Viršininko įsakymą Nr. V-4972 dalyje dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), ploto, vertės ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, naudojimo būdų ir pobūdžių, specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, apribojimų, žemės naudmenų nustatymo; 12) įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti vairavimo aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke kaip savarankišką statinį, savininką nurodant Lietuvos Respublika.

Ieškovas šiame ieškinyje įrodinėjo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo ir yra reikalingas pastatams ir įrenginiams eksploatuoti, todėl į šį sklypą negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Pareikštų reikalavimų užtikrinimui Šiaulių apygardos teismas 2007-04-24 nutartimi areštavo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant minėtą žemės sklypą valdyti, naudotis ir juo disponuoti, Lietuvos apeliacinis teismas 2007-06-14 nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliko nepakeistą. Šiaulių apygardos teismas 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovai – Šiaulių apskrities Viršininko administracija, Šiaulių miesto savivaldybės Taryba, Valstybės įmonė Registrų centras atkuriant nuosavybės teises P. V. A. (mirusiam 1992 05 13) įstatymais nustatytų procedūrų nepažeidė. Pažymėtina, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nėra žinoma, kuri ginčo šalis yra teisi, ar ieškinys pagrįstas. Kaip nustatyta, Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje ieškinys buvo pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą. Pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo siekiama išlaikyti ginčo objektą iki teisminio nagrinėjimo pabaigos. Kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos teisėtai ir pagrįstai, konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas, 2007-06-14 nutartimi palikdamas Šiaulių apygardos teismo 2007-04-24 nutartį nepakeistą. Piktnaudžiaudamas savo teise asmuo suvokia, kad jis viršija įstatymų nustatytas savo teisės įgyvendinimo ribas ir taip daro žalą kitiems asmenims. Kreipdamasis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynybos ir prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, asmuo prisiima riziką, kad jo reikalavimai gali būti atmesti, tačiau tai savaime nereiškia jo piktnaudžiavimo teise. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas reikšdamas ieškinį piktnaudžiavo savo teise ar elgėsi nesąžiningai. Todėl kolegijos vertinimu, nelaikytina, kad ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis pareikšdamas minėtą ieškinį, nesutiktina su apelianto argumentais, kad pareiškiant ieškinį, ieškovo veiksmai vertintini kaip draudimo piktnaudžiauti teise šių priemonių taikymo pažeidimas. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2007-06-14 nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, taigi, patvirtino, kad jos teismo ieškovo prašymu buvo pritaikytos teisėtai. Todėl nesutiktina su apelianto argumentais, kuriais atsakovo rizikos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo neįvertinimas (prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skubotumas, laikinųjų apsaugos priemonių masto parinkimas, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio reikalavimų suformulavimo teismui, pateikimas, privalomumas žinoti pasekmes dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei visiškas bylos aplinkybių ignoravimas) prilyginamas atsakovo piktnaudžiavimu teise prašyti šias priemones taikyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovo elgesys nėra pakankama žalos atsiradimo priežastis ir negalima teigti, jog atsakovas savo elgesiu pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007-06-14 nutartyje, atmesdamas apelianto atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, išaiškino, jog įstatymas nedraudžia apeliantui kreiptis į teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo ne tik taikant laikinąsias apsaugos priemones, bet ir po jų pritaikymo, kad esant realiai galimybei atsakovo nuostoliams atsirasti, jis gali pateikti galimų nuostolių paskaičiavimus ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų pasinaudojęs Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinta procesine galimybe kreiptis dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Kaip nustatyta iš prijungtos Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-61-71/2008 (priedo prie civilinės bylos atsakovo UAB „Autoverta“ atskirojo skundo medžiagos b.l. 122) UAB „Autoverta“ atskirajame skunde dėl Šiaulių apygardos teismo 2007-04-24 nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones panaikinimo nurodė, jog uždraudžiant naudotis žemės sklypu, UAB „Autoverta“ yra daroma turtinė žala (nuostoliai) – dėl nustatytu terminu nevykdomų sutartinių įsipareigojimų UAB „Autoverta“ turės rangovui apmokėti 30 proc. netesybų. Taigi, pateikiant atskirąjį skundą, UAB „Autoverta“ nuostolius kildino iš kitos sutarties nei kildina dabar reikšdamas ieškinį, t.y. nagrinėjamu atveju nuostolius ieškovas kildina iš Lizingo sutarties, dėl lizingo bendrovei sumokėtų 80 452,97 Lt palūkanų bei 20 718 Lt bankinių palūkanų už prarastą galimybę naudotis 236 000 Lt suma, kuri lizingo bendrovei buvo sumokėta už įsigyjamą turtą. Taip pat nuostoliai ieškinyje kildinami iš kitų žemės sklypų (aikštelių) nuomos, už kurias buvo sumokėta 89 134,41 Lt per laikotarpį nuo 2007-11-30 iki 2009-03-27.

Apeliantas teigia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemones buvo aiškiai perteklinės, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų prašęs pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti kitomis priemonėmis (CPK 148 str.). Todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog ieškovas nebuvo aktyvus, nes nesikreipė į teismą, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos kitomis ar būtų siekęs galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje rašytiniai įrodymai paneigia aplinkybę, jog įsigytame žemės sklype ieškovas ketino rengti aikštelę automobilių eksponavimui. Apeliantas teigia, jog aplinkybė, kad žemės sklype kasami nedideli šurfai – duobės dėl požeminių naftos produktų talpų ribų nustatymo, nėra pakankama išvadai, jog areštuotame žemės sklype nebuvo galima eksponuoti automobilių. Apeliantas mano, kad šie duomenys didesnės įrodomosios reikšmės neturi. Teigia, kad teismo išvada, jog neatlikus papildomų darbų, žemės sklypas nebuvo tinkamas automobilių eksponavimui, paneigiama rašytiniais įrodymais išnagrinėtoje Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-61-71/2008 – iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas 2007-02-23 su UAB „Erasta“ sudarė sutartį (civilinė byla Nr. 2-61-71/2008 1 t. 35-36 b.l.), kurios pagrindu rangovas UAB „Erasta“ įsipareigojo atlikti tvoros montavimo darbus ginčo žemės sklype, kurie turėjo būti baigti iki 2007-04-17. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jokių papildomų darbų ieškovas nebegalėjo atlikti. Mano, kad minėta sutartis ir sklypo aptvėrimo schema (1 t., 37 b.l.) patvirtina UAB „Autoverta“ direktoriaus paaiškinimų dėl ketinimų žemės sklype įrengti parduodamų automobilių aikštelę teisingumą ir patikimumą.

Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog aplinkybę, kad įsigytame žemės sklype ieškovas ketino įrengti aikštelę automobilių eksponavimui, ieškovas grindžia tik įmonės vadovo paaiškinimais, kuriuos paneigia kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visą eilę rašytinių įrodymų, kurie įrodo, jog žemės sklype ieškovas ketino vystyti kito pobūdžio veiklą, nei eksponuoti pardavimui skirtus automobilius. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik vieną aplinkybę, kad žemės sklype kasami nedideli šurfai – duobės dėl požeminių naftos produktų talpų ribų nustatymo, tačiau vertino byloje esančių įrodymų viseto. Teismas nurodė, kad UAB „Kauno komprojekto“ 2007-08-14 aktas patvirtina, kad žemės sklype esančios asfaltuotos aikštelės visiškai susidėvėjusios ir netinkamos toliau naudoti (Šiaulių apygardos teismo civ. bylos Nr. 2-61-71/2008 t. 3, b. l. 22-24). Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2007-02-21 įsakymu perduotos teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos UAB „Autoverta“ ir UAB „Hansa lizingas“ sklypo (duomenys neskelbtini) detaliajam planui vykdyti, 2007-02-28 pasirašyta sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „Autoverta“, šioje sutartyje numatytas planavimo tikslas – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos žemės sklypo naudojimo būdo ir naudojimo pobūdžio keitimas į degalinių ir autoservisų statinių statybą (Šiaulių apygardos teismo civ. bylos Nr. 2-61-71/2008 t. 1, b. l. 217-220). Teismas pažymėjo, jog žemės sklypo areštas įsigaliojo nuo 2007-04-04, tačiau ieškovas tęsė teritorijos detaliojo planavimo darbus, t. y. 2007-05-17 gautos planavimo sąlygos (t. 2, b. l. 7-25), 2007-07-02 sudaryta sutartis su D. J. įmone „Proporcija“ dėl detaliojo plano parengimo, kuriame numatytas vykdytojo įsipareigojimas projektą parengti per 2 metus nuo projektavimo užduoties gavimo (t. 1, b. l. 34), apie rengiamą detalųjų planą 2007-07-02, 2007-07-16 paskelbta spaudoje (t. 2, b. l. 44, 47).

Kolegija pažymi, jog pradiniame ieškinyje (1 t., 1-9 b.l.) ieškovas nurodė, jog „pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas, išperkamosios nuomos būdu įsigydamas 0,7041 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), planavo šiame žemės sklype pakeisti paskirtį bei vykdyti autoservisų statinių statybą“ (1 t., 6 b.l.). 2012-10-02 parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo direktorius nurodė, jog Šiauliuose automobiliai remontuojami (2 t., 83 b.l.), neigė, kad ketino statyti autoservisą kaip tokį autoservisą ginčo žemės sklype (2 t., 84 b.l.), nors teigė, kad „ateityje, tačiau tai tik pamąstymai, gal būtume statęsi ir nedidelį servisiuką, kur padangas galėtume permontuoti“. Taigi, nagrinėjamu atveju įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovo direktoriaus nurodytos aplinkybės dėl ketinimo statyti autoservisą ginčo žemės sklype yra prieštaringos ir nenuoseklios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis nesivadovavo. Kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde įvardinama aplinkybė, t.y. ieškovo ketinimas atlikti tvoros montavimo darbus ginčo žemės sklype bei nurodoma sklypo aptvėrimo schema vienareikšmiškai nepatvirtina ieškovo ketinimų žemės sklype įrengti vien tik parduodamų automobilių aikštelę. Byloje esantis rašytinis įrodymas - UAB „Kauno komprojekto“ 2007-08-14 aktas patvirtina, kad žemės sklype esančios asfaltuotos aikštelės visiškai susidėvėjusios ir netinkamos toliau naudoti, kad šios aikštelės buvo naudojamos nuo 1973 metų, todėl jų danga yra visiškai susidėvėjus, išsibangavusi, supleišėjusi ir subyrėjusi, dangos plyšiuose auga žolė (Šiaulių apygardos teismo civ. bylos Nr. 2-61-71/2008 t. 3, b. l. 22-24) tik patvirtina faktą, jog vien tik aptvėrus žemės sklypą tvora, šis žemės sklypas nebūtų tapęs automobilių eksponavimo aikštele.. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neatlikus papildomų darbų, žemės sklypas nebuvo tinkamas automobilių eksponavimui. Įrodymų viseto labiau patvirtina faktą, kad ieškovas ketino vystyti kito pobūdžio veiklą, nei eksponuoti pardavimui skirtus automobilius.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina kad pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, jog tretiesiems asmenims (UAB „Kapratas“, UAB „Geruda“) sumokėtos sumos pagal nuomos sutartis, kuriomis buvo išsinuomoti plotai automobiliams eksponuoti Vilniaus automobilių prekybos centre (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir Marijampolės raj., t.y. visiškai kitose vietovėse, negali būti vertinami kaip ieškovo patirti nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, t. y. jos nesusiję nei tiesioginiu, nei netiesioginiu priežastiniu ryšiu su žemės sklypo areštu.

Dėl sumokėtų 80 452,97 Lt palūkanų pagal 2006-12-06 su UAB „Hansa lizingas“ sudarytą išperkamosios nuomos sutartį bei 20 718 Lt kuriuos ieškovas tariamai būtų gavęs kaip palūkanas už 236 000 Lt.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp sumokėtų 80 452,97 Lt palūkanų pagal 2006-12-06 su UAB „Hansa lizingas“ sudarytą išperkamosios nuomos sutartį bei 20 718 Lt, kuriuos ieškovas tariamai būtų gavęs kaip palūkanas už 236 000 Lt (kuriuos ieškovas sumokėjo kaip pirmą lizingo bendrovei už įsigyjamą turtą). Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kredito paėmimo tikslas sužlugo, tačiau išliko prievolė mokėti įmokas ir palūkanas. Jo nuomone, palūkanos ir areštuotas nekilnojamasis daiktas yra vienas su kitu susiję tikslu disponuoti žemės sklypu, kuris buvo areštuotas.

Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai, jis gali būti ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Taigi, netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008). Yra ar nėra priežastinis ryšys, sprendžia teismas, visapusiškai įvertinęs visas bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju ieškovas 2006-12-14 sudarydamas žemės sklypo, kurio vertė tuo metu buvo 1 000 000 Lt, pirkimo pardavimo sutartį (1.t., 15-21 b.l.), veikė savo rizika. Išperkamosios nuomos sutartimi (1 t., 22-32 b.l.) numatyta, jog turto išpirkimo pabaiga yra 2013-12-30, o palūkanų mokėjimas numatytas išperkamosios nuomos sutartimi. Ieškovas vykdo išperkamosios nuomos sutartį, siekia įgyti nuosavybės teisę į žemės sklypą. Taigi, ieškovas 80 452,97 Lt sumokėtas palūkanas būtų patyręs ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas nurodo, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kredito paėmimo tikslas sužlugo, tačiau neįvardina, dėl kokių priežasčių žlugo kredito paėmimo tikslas. Byloje nustatyta, kad pinigines lėšas ieškovas nukreipė į kitą verslą. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog su žemės sklypo areštu nėra susijusios minėtos palūkanos pagal 2006-12-06 sudarytą išperkamosios nuomos sutartį. Dėl ieškovo nurodomų nuostolių 20 718 Lt, kuriuos jis tariamai būtų gavęs kaip palūkanas už 236 000 Lt sumą, sumokėtą lizingo bendrovei kaip pirmą įmoką, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėti pinigai buvo panaudoti pagal jų paskirtį, o ieškovas negalėjo naudotis ne pinigais, bet išperkamu daiktu. Taigi, konstatuotina, jog ieškovo nurodomos palūkanos nėra susijusios priežastiniu ryšiu su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas neteisingai aiškino ar taikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.