Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pranešėjas), Rasos Bartašienės ir Irenos Stasiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui R. V. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu ir nekilnojamojo turto teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys atsakovo pusėje – Šiaulių m. 5 - ojo notaro biuro notarė S. J. ir VĮ ,,Registrų centras“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2015-05-12 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą išduotą R. V. į P. V. palikimą, panaikinti R. V. nuosavybės teisę į 10/24 buto dalį ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog (data neskelbtina) mirė jos dėdė P. V., po jo mirties atsirado palikimas pagal įstatymą. 2014-07-03 kreipėsi į notarę S. J., Šiaulių miesto 5-ąjį notaro biurą su pareiškimu palikimui priimti pagal turto apyrašą į mirusiojo P. V. turto dalį, rūpinosi susidariusiomis dėl komunalinių mokesčių nemokėjimo skolomis, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas jai nebuvo išduotas, vėliau, sužinojo, kad paveldėjimo teisės liudijimas į P. V. buto dalį buvo išduotas 2015-05-28 R. V. Kadangi R. V. į notarą kreipėsi daugiau nei po vienerių metų, mano, kad notarė pasielgė neteisėtai priimdama R. V. pareiškimą dėl palikimo priėmimo bei išduodama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, nes terminą palikimui priimti atsakovas buvo praleidęs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės J. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Ginčas kilo dėl įpėdinių teisių įgyvendinimo ir paskesnės eilės įpėdinių teisės paveldėti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (data neskelbtina) mirė P. V., po kurio mirties atsirado palikimas, tai yra 10/24 dalių buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (paveldėjimo bylos 30-33 b. l.) (51 b. l.). P. V. iki mirties testamento nebuvo sudaręs (paveldėjimo bylos 8 b. l.). 2014-07-03 ieškovė penktos eilės įpėdinė J. G. Šiaulių m. 5-ajam notarų biurui pateikė pareiškimą P. V. palikimui priimti pagal apyrašą (paveldėjimo bylos 1 b. l.). 2014-07-03 notarė S. J., užklaususi Gyventojų registro tarnybą, nustatė, kad miręs P. V. turi antros eilės paveldėtojų ir jų atstovei bei įstaigai, ginančiai antros eilės paveldėtojų interesus – Vaiko teisių apsaugos tarnybai, išsiuntė raštą dėl paveldėjimo teisės įgyvendinimo (paveldėjimo bylos 20-23 b. l.). 2015-01-27 Šiaulių miesto 5-ajam notaro biurui, gavus teismo leidimą nepriimti palikimo nepilnamečių vaikų vardu, pateiktas antros eilės paveldėtojų įstatyminių atstovų pareiškimas apie palikimo atsisakymą (paveldėjimo bylos 2-4 b. l.). 2015-04-16 notarų biurui pateiktas ketvirtos eilės įpėdinio R. V. pareiškimas palikimui priimti pagal turto apyrašą (paveldėjimo bylos 5 b. l.). Atsakovas R. V. gyvenamąją vietą deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini) nuo 2009-12-16 (55 b. l.).

Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl įpėdinių teisių įgyvendinimo galimybės ir eiliškumo, savo poziciją išdėstytą apeliaciniame skunde, grindžia dvejose kasacinio teismo 2009 ir 2014 metų nutartyse esančiu išaiškinimu, kuriose faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos ir teigia, jog atsakovas praleido terminą palikimui priimti. Ieškovės nuomone, nesant 3-čios eilės įpėdinių, atsakovui teisė į palikimą atsirado po 6 mėnesių po palikėje mirties ir baigėsi 9 mėnesį. Atsakovui padavus pareiškimą notarui po 11 mėnesių nuo palikėjo mirties, jis yra praleidęs terminą palikimui priimti. Taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo savo sprendime nurodo, kad notaras turėjo teisę laukti šios eilės įpėdinių ir nesutinka su teismo nuomone, jog atsakovas išreiškė valią priimti palikimą ir faktiniu valdymu. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka.

Ieškovė apeliacinį skundą grindžia kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, jog CK 5.50 straipsnio 4 dalyje (ankstesnė, galiojusi redakcija) įtvirtinta nuostata, kad asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos, neturi nustatyti taisyklės, kad penktos eilės įpėdiniui teisė priimti palikimą atsiranda tik po 12 mėnesiu nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnis). Kadangi kitoks normos aiškinimas nesuderinamas su paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimo paskirtimi, nes be pagrindo varžoma atitinkamos eilės įpėdinio teisė į palikimą tais atvejais, kai nėra aukštesnės eilės įpėdinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009). Toje pačioje nutartyje, bylos aplinkybių kontekste vertinant CK 5.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuota, kad esant faktinei situacijai, kai pirmos-ketvirtos eilės įpėdinių nėra, penktos eilės įpėdiniui teisė priimti palikimą atsirado palikėjo mirties momentu CK 5.3 straipsnio 1 dalis ir palikimą toks įpėdinis turėjo priimti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Šeštos eilės įpėdiniui ši teisė, vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 4 dalimi, atsiranda, kai aukštesnės eilės įpėdinis palikimo nepriėmė per tris mėnesius nuo jo atsiradimo dienos. Teismo pažymėta ir tai, kad ši paskesnės eilės įpėdinio teisė, vadovaujantis CK 5.57 straipsniu, nėra absoliuti. Paveldėjimo teisinis reglamentavimas prioritetą teikia pirmesnės eilės įpėdinių teisių apsaugai, jei teise priimti palikimą per įstatyme nustatytą terminą toks įpėdinis nepasinaudojo dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 straipsnio 1 dalis), o teisę į nuosavybę riboja tik tokia apimtimi, kiek tai apibrėžta įstatymo (CK 5.57 straipsnio 2 dalis).

Taip pat ieškovė apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2014 esančiu išaiškinimu, kuriame nurodyta, jog, kol įpėdinis, turintis teisę paveldėti pirmasis, per įstatyme nustatytą terminą neišreiškia valios dėl palikimo priėmimo, tol kitiems įpėdiniams nepereina teisė priimti palikimą. Jeigu įpėdinis atsisako palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, kad paveldėjimo santykiai neatsirado arba asmuo iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1, 2 dalys). Kai įpėdinis per įstatyme nustatytą terminą neišreiškia valios dėl palikimo priėmimo, taip pat atsisako jį priimti, nesant kitų tos pačios eilės įpėdinių, teisė priimti palikimą pereina kitiems asmenims, iki tol neturėjusiems šios teisės, t. y. paskesnės eilės įpėdiniams (CK 5.50 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė savo argumentus grindžia ankstesne kasacinio teismo praktika, kurioje nėra vienareikšmiškos pozicijos dėl įpėdinių teisių įgyvendinimo: ar ši teisė turi būti įgyvendinta per tris mėnesius nuo palikėjo mirties, ar per tris mėnesius nuo teisės į palikimą atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 4 d. redakcija galiojusi iki 2015-07-08), kai pirmesnės eilės įpėdiniai valios išreikšti palikimą neišreiškė arba jo atsisakė ir kiekvienu individualiu atveju teismai sprendė pagal bylos faktines aplinkybes. Tačiau 2009 metų nutartyje akcentuota, jog paveldėjimo teisinis reglamentavimas prioritetą teikia pirmesnės eilės įpėdinių teisių apsaugai, jei teise priimti palikimą per įstatyme nustatytą terminą toks įpėdinis nepasinaudojo dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009). Vėlesnėje, 2014 metų nutartyje, pabrėžta, kad jeigu įpėdinis atsisako palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, kad paveldėjimo santykiai neatsirado arba asmuo iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1, 2 dalys). Iš to seka, kad teismų praktika formuojama ta linkme, kad įpėdinis visų pirma turi aiškiai išreikšti savo valią dėl palikimo atsisakymo, dėl ko paskesnės eilės įpėdiniai galėtų reikšti savo teises į palikimą.

Nuosavybės teisės be kitų pagrindų gali būti įgyjamos paveldėjimu (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų, ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje, laikomasi nuostatos, jog įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Įpėdiniai, įgyvendindami teisę paveldėti, laisva valia apsisprendžia, kuriuo iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodytų būdų priimti palikimą. Šie palikimo priėmimo būdai yra savarankiški, lygiaverčiai ir kiekvienas jų pakankamas palikimui įgyti. Dėl to įpėdiniui, priėmusiam palikimą faktiniu valdymu, nebereikia paduoti pareiškimo notarui dėl to paties palikimo priėmimo. Jis tik gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis), t. y. dokumentą, patvirtinantį, kad įpėdinis priėmė palikimą ir įgijo nuosavybės teisę į įgytą turtą. Todėl nustačius, kad palikimas priimtas pradėjus jį faktiškai valdyti, nebelieka pagrindo spręsti klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-248/2016).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas yra IV-tos eilės paveldėtojas, ieškovė – V-tos eilės. Minėta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.50 straipsnio 4 dalies (galiojusios iki 2015-07-08) nuostatos numatė, kad asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Viena vertus, CK 5.50 straipsnio 2 dalis numato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, kurį turi paduoti per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, asmenims, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 4 dalies redakcija iki 2015-07-08), kas reikštų, jog nesant I-III eilės įpėdinių, ar jiems atsisakius priimti palikimą, IV eilės įpėdiniui atsakovui paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai I-III eilės įpėdiniai jo nepriima.

Iš bylos duomenų matyti, kad butas adresu (duomenys neskelbtini) nuo 2006-05-11 nuosavybės teise priklausė trims asmenims: atsakovui R. V. – 7/24 dalys, J. V. – 7/24 dalys ir P. V. – 10/24 dalių. Nuo 2009-12-16 atsakovas R. V. yra deklaruotas tuo pačiu adresu, kaip pats nurodė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ten ir gyveno. Dalies buto savininkas P. V. mirė (data neskelbtina), nepalikęs testamento. Ieškovė, V-tos eilės paveldėtoja, žinodama, kad yra pirmesnės eilės P. V. turto paveldėtojų, padavė Šiaulių m. 5-ajam notarų biurui pareiškimą dėl palikimo priėmimo 2014-07-03 nepraleidusi įstatyme nustatyto termino, kuriame patvirtino, jog yra I eilės įpėdinė - palikėjo dukra S. R., IV eilės įpėdinis – R. V., V eilės – E. V. (paveldėjimo bylos 1 b. l.). Notarė, tikrindama įpėdinių eilę, pagal tuo metu galiojusi CK 5.50 straipsnio 4 dalies nuostatas, nustatė, kad yra II eilės įpėdiniai – S. R. vaikai, palikėjo vaikaičiai nepilnamečiai I. R. ir D. R., kurie atsisakė teisės į palikimą (Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartis). Nesant III eilės įpėdinių, atsakovas R. V. pateikė pareiškimą palikimui priimti pagal turto apyrašą 2015-04-16, t. y. nepraleidęs 3 mėnesių termino nuo II eilės įpėdinių atsisakymo priimti palikimą dienos.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje situacijoje konkuruoja CK 5.50 straipsnio 3 dalies ir CK 5.50 straipsnio 2 dalies normos. Ieškovė remiasi CK 5.50 straipsnio 3 dalimi, kad įpėdinis turi išreikšti valią priimti palikimą per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, ką ji ir padarė, kai tuo tarpu atsakovas pateikė pareiškimą notarų biurui tik 2015-04-16. Be to, ieškovės nuomone, CK 5.50 straipsnio 4 dalyje (iki 2015-07-08 galiojusi redakcija) įtvirtinta nuostata, kad asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos, neturi nustatyti taisyklės, kad penktos eilės įpėdiniui teisė priimti palikimą atsiranda tik po 12 mėnesiu nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnis), nes taip be pagrindo varžoma atitinkamos eilės įpėdinio teisė į palikimą tais atvejais, kai nėra aukštesnės eilės įpėdinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009). Tačiau, CK 5.50 straipsnio 2 dalies normos nustato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Šios bylos aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas, R. V., ne tik, kad nepraleido 3 mėnesių termino palikimui priimti nuo to momento, kai II-os eilės įpėdiniai atsisakė paveldėti, bet ir minėtame bute gyveno, buvo deklaruotas nuo 2009-12-16, pagal galimybes mokėjo komunalinius mokesčius, turtu rūpinosi, kas reiškia, jog mirus kitam buto bendraturčiui, jis praktiškai paveldimo turto dalį valdydamas, taip išreiškė savo valią dėl palikimo priėmimo. Kaip jau minėta šios nutarties 17 punkte, vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyti palikimo priėmimo būdai yra savarankiški, lygiaverčiai ir kiekvienas jų pakankamas palikimui įgyti. Dėl to įpėdiniui, priėmusiam palikimą faktiniu valdymu, nebereikia paduoti pareiškimo notarui dėl to paties palikimo priėmimo. Jis tik gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis), t. y. dokumentą, patvirtinantį, kad įpėdinis priėmė palikimą ir įgijo nuosavybės teisę į įgytą turtą. Todėl nustačius, kad palikimas priimtas pradėjus jį faktiškai valdyti, nebelieka pagrindo spręsti klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-248/2016).

Akivaizdu ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog R. V. notarine tvarka raštu būtų pateikęs atsisakymą nuo palikimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nors teismų praktikoje pažymima, jog palikimą priimti galima tik aktyviais veiksmais, tačiau, kaip jau minėta, lygiai taip pat aiškiai turi būti išreikštas ir palikimo atsisakymas, patvirtintas notaro. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad R. V. CK 5.60 straipsnyje nustatyta tvarka teisės paveldėti neatsisakė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

Taigi įvertinus byloje esančius įrodymus, atsižvelgiant į paveldėjimo teisės reglamentuojančias teisės normas bei aktualią kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas R. V., tinkamai išreiškė valią dėl palikimo priėmimo CK 5.50 straipsnio 2 dalies prasme ir teisės paveldėti, remiantis CK 5.60 straipsniu, neatsisakė, o pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, teisėtai prioritetą teikė pirmesnės eilės įpėdinio teisių apsaugai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės J. G. priteistina 91,00 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei už antrinės teisinės pagalbos atsakovui R. V. suteikimą.

Remdamasi išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės J. G. valstybės naudai 91,00 Eur (devyniasdešimt vieną eurą 00 ct) už atsakovui R. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Šią sumą sumokėti VMI prie LR FM, Swedbank, AB, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą - 188659752, įmokos kodą 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.