Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. (J. K.) ir jo gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui, J. S. (J. S.) ir jo gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės, atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. ir J. S. gynėjų apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. ir J. S., padarę nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamiesiems ir nukentėjusiajam V. O. susitaikius ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta.

Patvirtintas 2022 m. rugpjūčio 18 d. susitarimas dėl susitaikymo baudžiamojoje byloje, sudarytas tarp kaltinamųjų J. K., J. S. ir nukentėjusiojo V. O..

Byla dalyje dėl civilinio ieškovo V. O. pareikšto 7 527,20 EUR civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

J. K. ir J. S. apeliaciniai skundai atmestini, prokurorės skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl J. K. ir J. S. apeliacinių skundų.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo fakto, veikų kvalifikavimo ir asmenų kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai ištirtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės.

10. BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota šio nusikaltimo sudėtis, t. y. atsakomybė asmeniui, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, t. y. atsakomybę už savavaldžiavimą panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma veikiant tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog kitam žmogui laisvę atima be jokio įstatyminio pagrindo ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-648/2016), tuo tarpu dėl BK 294 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo teismų praktikoje išaiškinta, kad tyčios rūšis (tiesioginė ar netiesioginė) veikos kvalifikavimo neįtakoja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad savavaldžiaujant gali būti įgyvendinamos ne tik turtinės, bet ir neturtinės savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022).

11. Iš 2022 m. rugpjūčio 22 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tiek J. K., tiek J. S. visiškai pripažino jiems kaltinime inkriminuotas faktines aplinkybes, neginčijo jų ir apeliaciniuose skunduose. J. K. pripažino, kad nukentėjusiajam priėjus prie viešbučio laiptų jį sulaikė – pavartojo prieš V. O. jėgą, užlaužė rankas, prispaudė prie sienos, kartu su J. S. nuvedė jį į viešbučio kavinę, pasodino ant kėdės, reikalavo atiduoti pavogtą dokumentą, sudavė į kaktą. Pripažino, kad atėmė nukentėjusiajam laisvę, teigė, kad elgėsi kaip su vagimi. J. S. pripažino, kad paėmęs už rankos V. O. nuvedė jį į viešbutį ir pasodino ant kėdės, neatmetė, kad galėjo suduoti į dešinę kūno dalį, eidamas spirti į šlaunį. J. K. bei J. S. apylinkės teisme duoti parodymai esminėse aplinkybėse sutapo tiek tarpusavyje, tiek atitiko ir nukentėjusiojo V. O. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jį viešbučio kieme sulaikė du jam nepažįstami vyrai, kad buvo užlaužtos už nugaros rankos, kad jis buvo nuvestas į viešbučio patalpas, pasodintas ant kėdės, jam liepta prisipažinti dėl anksčiau įvykdytos vagystės, suduoti smūgiai į kaktą. Aptartus parodymus atitinka ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, kuriuose V. O. atpažino J. K. ir J. S., kaip prieš jį neteisėtus veiksmus naudojusius asmenis; parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kur užfiksuota kaip nukentėjusysis įvykio vietoje rodo kaip prieš jį buvo pavartotas fizinis smurtas ir kur buvo prievarta nuvestas į viešbučio patalpas; protokolas-pareiškimas, kuriame iš karto po įvykio nukentėjusysis nurodė esmines jo aplinkybes; vaizdo ir garso įrašai, kuriuose užfiksuotas įvykio dalyvių elgesys ir paaiškinimai atvykus pareigūnams, taip pat V. O. parodymų policijos įstaigoje davimas, ir kt. informacija), kaltinime inkriminuotų faktinių aplinkybių apeliantai neginčijo ir apygardos teisme, neprašė atlikti įrodymų tyrimo, todėl jos pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikytos pasitvirtinusiomis ir nekeliančiomis abejonių, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

12. Taigi, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad J. K. ir J. S. 2021 m. spalio 28 d. panaudodami fizinę jėgą sulaikė nukentėjusįjį ir nuvedė į viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, kur prievarta jį laikė ir neišleido, pakartotinai naudojo fizinį smurtą, vertė prisipažinti dėl vagystės. Tokiais veiksmais V. O. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas, bei atimta jo laisvė. Toliau aptartų įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad apeliantai neturėjo jokios teisės suvaržyti nukentėjusiojo laisvę ar prieš jį smurtauti, todėl jų veiksmai atitinka BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyviąją pusę. Kita vertus, tam, kad kaltininko elgesys būtų pripažintas nusikalstamu, būtina nustatyti visų inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių visumą, t. y. ne tik objektyviuosius, dėl kurių šiuo atveju ginčo nėra, bet ir subjektyviuosius požymius. Šiuo atveju apeliantai ginčija kaltės klausimą dėl abiejų inkriminuotų nusikaltimų, nurodydami, jog jie neturėjo tyčios nusikalsti, t. y. nėra jų kaltės, nes jie suvokė, kad sulaikymo veiksmus atlieka ir fizinę prievartą naudoja prieš nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį.

13. Baudžiamasis kodeksas nenustato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės teorijoje toks atvejis suprantamas kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Jei asmuo, darydamas veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio kito žmogaus sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu, t. y. tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018, 2K-172-648/2020 ir kt.).

15. Kiekvieno asmens teisės ir laisvės yra griežtai saugomos Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, todėl bet koks jų suvaržymas ar kitoks neigiamas poveikis yra griežtai reglamentuotas. Pagal BPK 140 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Jei asmenį sulaiko ne prokuroras ar ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apie sulaikymą tuoj pat turi būti pranešta policijai. Iš čia seka, kad fizinis asmuo kitą fizinį asmenį gali sulaikyti tik užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, visais kitais atvejais tokie fizinių asmenų veiksmai būtų neteisėti. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, sulaikyti asmenį, neužklupus jo nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po jos padarymo, galima tik prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tik išimtiniais atvejais ir tik tada, kai yra visos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos (BPK 140 straipsnio 2 dalis), tačiau tokią teisę turi tik policijos pareigūnai Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio nustatyta tvarka. Atsakomybę už kito asmens sveikatos sutrikdymą šalinančios aplinkybės taip pat imperatyviai įtvirtintos įstatyme. Asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti (BK 29 straipsnio 1 dalis).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, praėjus net trims dienoms nuo buvusios vagystės nukentėjusiojo sulaikymas (laisvės atėmimas) aptartomis aplinkybėmis niekaip negali būti laikomas įvykdytu tuoj pat po nusikalstamos veikos, todėl jis neatitiko BPK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų ir buvo neteisėtas. Manydami, jog viešbučio kieme yra prieš tris dienas galimai nusikalstamą veiką padaręs asmuo, J. K. ir J. S. turėjo apie tai informuoti policijos pareigūnus, o ne savavališkai vykdyti Policijos įstatymo 22 straipsnyje pareigūnams priskiriamą teisę sulaikyti asmenį.

18. Įvertinęs byloje esančius įrodymus apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja ir BK 29 straipsnyje numatytos atsakomybę šalinančios sąlygos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 29 straipsnio taikymui būtinos abi sąlygos: 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-546-511/2015). Šiuo atveju J. K. ir J. S. neturėjo jokio teisinio pagrindo V. O. atžvilgiu naudoti jėgą ir sutrikdyti jo sveikatą ar sukelti fizinį skausmą, kadangi net ir esant išoriniam nukentėjusiojo panašumui į vaizdo įraše užfiksuotą galimai vagystę viešbutyje įvykdžiusį asmenį nebuvo išpildyta antroji BK 29 straipsnio sąlyga – nukentėjusysis aktyviais veiksmais nebandė išvengti sulaikymo.

19. Pasak J. S., V. O. sulaikymo metu tik muistėsi, nenorėjo eiti į viešbučio patalpas, tačiau muistymosi veiksmas paaiškinamas kaip natūrali asmens reakcija į svetimų asmenų kontaktą, kurio niekaip negalima tapatinti su pasipriešinimu ar aktyviu sulaikymo vengimu. Aplinkybę, jog nukentėjusysis priešinosi sulaikymui, įvardijo išskirtinai tik J. K., tačiau net ir jis nei apeliacinės, nei pirmosios instancijos teismui, nei 2021 m. spalio 28 d. įvykio vietoje rašytame paaiškinime nenurodė, kokiu būdu įvyko tas pasipriešinimas, tokia aplinkybė neišsakyta ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams (iš kūno kameros vaizdo įrašų). Jokie V. O. padaryti sužalojimai ar sumušimai nei J. S., nei J. K. neįvardinti. Iš aptarto seka, kad fizinės prievartos veiksmai V. O. atžvilgiu panaudoti jam neatlikus jokių teisei priešingų veiksmų, nesiekiant aktyviais veiksmais išvengti sulaikymo ar pabėgti nuo jį sulaikančių asmenų, atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas ir fizinio skausmo sukėlimas negali būti niekuo pateisinamas.

20. Kaip minėta, BK 294 straipsnis numato atsakomybę ne tik už savavališką savo ar kito asmens tikros ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos teisės vykdymą, tačiau ir už tariamos teisės vykdymą. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta teisės aktu, sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančią jam (ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja), nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi. Kitaip tariant, būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014).

21. Nagrinėjamu atveju iš J. K. ir J. S. parodymų, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai (2021 m. spalio 25 d. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys, N. D. pareiškimas, pažyma dėl asmens kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, vaizdo įrašai ir fotonuotraukos, t. 1, b. l. 22-32), nustatyta, kad 2021 m. spalio 25 d. viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ iš tiesų buvo įvykdyta vagystė, o vaizdai įrašai ir fotonuotraukos patvirtina, kad V. O. išoriškai yra panašus į vagystę galimai įvykdžiusį asmenį. Nukentėjusysis paliudijo, kad viešbučio teritorijoje vaikštinėjo neskubėdamas ir dairydamasis dėl būsimų orientacinio sporto varžybų, todėl jį pamačiusiems J. K. ir J. S. objektyviai galėjo susidaryti įspūdis, jog tai yra tas pats 2021 m. spalio 25 d. vagystę viešbutyje įvykdęs asmuo, t. y. apeliantai galėjo sąžiningai klysti. Iš čia seka, kad 2021 m. spalio 28 d. įvykdytas V. O. sulaikymas dėl galimos vagystės turėjo pagrindą ir nebuvo tiesiog prasimanytas nukentėjusiojo laisvės suvaržymo ar jėgos jo atžvilgiu naudojimo pretekstas. Pasak J. K. ir J. S., jie veikė tiek prevenciniais tikslais, siekdami apsaugoti viešbučio ir jame esančių asmenų turtą, tiek ir norėdami padėti sulaikyti jų įsitikinimu vagystę įvykdžiusį asmenį. Nežiūrint į tai, tam pasirinko netinkamą tokios teisės įgyvendinimo būdą, savavališkai, nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, įgyvendindami tariamą, nes susidariusioje situacijoje priskiriamą jau ne jiems, o policijos pareigūnams, teisę sulaikyti asmenį ne nusikaltimo padarymo vietoje ar tuoj po jo.

22. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, tačiau įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nors ir atlikęs sutrumpintą įrodymų tyrimą, išsamiai ir motyvuotai įvertino byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius, jog J. K. ir J. S. veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala. Atsižvelgė ne tik į pačias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (netikėtai, viešoje vietoje, dviejų nepažįstamų asmenų), bet ir į tai, kad V. O. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, į patirtą fizinį skausmą bei ilgalaikį stresą, asmens laisvės suvaržymą, vertimą prisipažinti dėl to, ko jis nebuvo padaręs, bei viso to sąlygotą bendrą sveikatos būklės pablogėjimą, kurį liudija medicinos dokumentai ir receptai (1 t., b. l. 111-125; 2 t., b. l. 131-137). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad aptartos kilusios neigiamos pasekmės atitinka didelės žalos požymį, kadangi asmeniui pakankamai ilgą laiką buvo sukurta bauginančio pobūdžio situacija, sukeltas nesaugumo jausmas ir fizinis skausmas, sutrikdyta sveikata, darytas psichologinis spaudimas dėl ko nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams padaryta didelė žala.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų veiksmų nelegitimuoja aplinkybė, kad jie objektyviai suklydo dėl asmens, kurio teises pažeidė, kadangi bet kuriuo atveju, nei 2021 m. spalio 25 d. vagystę įvykdžiusio asmens atžvilgiu, nei ir visiškai niekuo dėto V. O. atžvilgiu, jam sulaikymo dieną neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, nebėgant ir nesipriešinant apeliantams, nuo vagystės viešbutyje praėjus trijų dienų laikotarpiui, J. K. ir J. S. neturėjo teisės varžyti nukentėjusiojo laisvės ar jo atžvilgiu naudoti jėgą ir smurtauti. Pačių apeliantų parodymai patvirtina, kad inkriminuotus veiksmus jie atliko sąmoningai, suvokdami, ką daro ir numatydami, kad savo veiksmais suvaržo V. O. laisvę, o naudojama psichologinė bei fizinė prievarta pastarajam gali padaryti didelę žalą (sukelti baimę, fizinį skausmą, nesaugumo jausmą), ir to norėjo, t. y. veikdami tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino įvykdžiusius BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

24. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą J. K. apeliacinio skundo argumentą dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ydingumo, nes jame nėra nurodyta, kokiuose įstatymuose ar kituose norminiuose aktuose nustatytą tvarką savo veiksmais pažeidė apeliantai. Iš tiesų V. K. gynėjo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022 išaiškinta, kad „atsakomybė pagal BK 294 straipsnį nustatyta ne už bet kokios, o tik už įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikymą. Asmuo, nesilaikantis ne įstatymais nustatytos subjektinių teisių įgyvendinimo tvarkos, neturėtų atsakyti už savavaldžiavimą. Todėl kiekvienu atveju turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti), agresyvus, baustinas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2014)“. Iš aptarto aiškinimo seka, kad būtina nustatyti, jog apskritai egzistuoja teisinio santykio reglamentavimas, tačiau tai nereiškia, kad kasacinis teismas šioje nutartyje pasisakė dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnį formulavimo taisyklių.

25. Iš esmės absoliučioje daugumoje teismų praktikos formuluojant kaltinimą pagal BK 294 straipsnį nėra nurodomas konkretus teisės aktas, kurį kaltininkas pažeidė. Šiuo atveju galioja bendra kaltinimo aiškumo ir konkretumo taisyklė (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Gynėjo aptariamas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022 išaiškinimas buvo suformuluotas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2014, kurios faktinės aplinkybės esmingai skiriasi, t. y. nurodytoje byloje asmuo kaltintas tuo, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę valdyti ir naudoti kombainą, vengė kontaktų su nukentėjusiuoju, žinodamas pardavimo iš varžytynių rezultatus, kombaino jam neperdavė ir tokiais veiksmais padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Iš kasacinio teismo argumentų aptariamoje nutartyje seka, kad savaime kontaktų vengimas negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiu pavojingu elgesiu, o kombaino perdavimo klausimas galėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, todėl nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Gynėjo cituotoje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022 taip pat buvo susiklosčiusi kitokia situacija, nei nagrinėjamu atveju. Asmuo kaltintas savavališkai vykdęs teisingumą ir siekdamas nubausti nukentėjusįjį už apgadintą dviratį sukėlęs jam fizinį skausmą, grasinęs „įdėti į bagažinę, išvežti, perlaužti per pusę, suvažinėti su mašina“. Kasacinis teismas išaiškino, kad teisingumo vykdymas priskiriamas teismo prerogatyvai, o nubaudimo teisės egzistavimas galėtų būti tolygus pripažinimui, kad asmenys turi teisę daryti nusikalstamas veikas. Taigi, teismas konstatavo, kad kaltinamaisiais patraukti asmenys nei vienu, nei kitu atveju neturėjo įstatymo numatytos teisės veikti jų pasirinktu būdu ir apskritai tokios teisės nėra. Šiuo gi atveju, priešingai, nei nurodytoje teismų praktikoje, egzistuoja fizinio asmens teisė tam tikromis aplinkybėmis sulaikyti kitą asmenį, kaip ir policijos pareigūnų teisė sulaikyti galimai teisei priešingus veiksmus atlikusius asmenis, taip pat numatytos sąlygos šalinančios baudžiamąją atsakomybę dėl kito asmens sveikatos sutrikdymo, vadinasi tokia teisė gali būti pažeista asmeniui savavališkai elgiantis ir nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos.

26. Pastebėtina ir tai, kad nei J. K., nei J. S. nei vienos iš savo apklausų metu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nenurodė, kad jie nesupranta kaltinimo ar kad kaltinimas jiems neaiškus, nes nenurodytas konkretus teisės aktas, kurį jie pažeidė. Aptariamas argumentas buvo iškeltas tik J. K. gynėjo parengtame apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu kaltinimas šioje dalyje atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, iš to, kas įrašyta kaltinime, jo esmė yra aiški ir suprantama, kaltinime yra nurodytas veikimo būdas, kurį ignoravo apeliantai („tuoj pat nekviesdami policijos pareigūnų“), todėl jų teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.

27. Apylinkės teismas, įvertinęs J. S. nuoseklią poziciją dėl kaltinimo, susitaikymą su nukentėjusiuoju ir susitarimą dėl padarytos žalos atlyginimo, apeliantą charakterizuojančią medžiagą ir tai, kad jis savo elgesį vertino neigiamai, skundžiamajame nuosprendyje padarė išvadą, jog egzistuoja J. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 38 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nenustačiusi BK 38 straipsnio taikymo pažeidimų pritaria J. S. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo.

28. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma.

29. Tiek nagrinėjant bylą apylinkės teisme, tiek ir apeliacinio proceso tvarka prokurorė prieštaravo J. K. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Esminis prokurorės argumentas – J. K. neatitinka būtinos BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygos – nėra pagrindo manyti, jog ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ateityje. Įvertinusi J. K. charakterizuojančius duomenis bei jo atliktų veiksmų pavojingumą, teisėjų kolegija su tokia prokurorės nuomone sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

30. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį patvirtina, kad J. K. Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartimi, buvo nuteistas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Prokurorė skunde akcentuoja, kad minėtu nuosprendžiu J. K. nuteistas už tai, jog bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, neteisėtai – ne pagal motyvuotą teismo sprendimą ir ne pagal įstatymą, neturėdamas asmenų sutikimo ir jiems to nežinant, rinko informaciją apie asmenų privatų gyvenimą, atlikdamas veiksmus, būdingus kriminalinės žvalgybos veiklai ar BPK numatytoms slaptoms procesinės prievartos priemonėms, t. y. veikė iš esmės analogiškai, kaip ir nagrinėjamu atveju, kuomet J. K. nusikalstamas veikimas pasireiškė teisės aktuose nustatytų ribų peržengimu, atliekant policijos pareigūnams priskirtinus procesinės prievartos veiksmus, kuriais taip pat pasikėsinta į pamatines žmogaus teises ir laisves. Sutiktina su prokurorės nuomone, kad aplinkybė, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas J. K. padarė esant neišnykusiam ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, jo subjektyvus siekis pateisinti savo veiksmus, teigiant, kad jie buvo būtini nusikaltimą padariusio asmens atžvilgiu, rodo nepakankamai kritišką savo veiksmų vertinimą ir didesnį asmens pavojingumą, kas leidžia pagrįstai manyti, kad ateityje analogiško pobūdžio J. K. veiksmai gali pasikartoti. Tokio teisėjų kolegijos įsitikinimo nemenkina ir aplinkybė, jog J. K. suklydo dėl teisei priešingus veiksmus atlikusio asmens ar kad nukentėjusysis jam atleido bei padaryta žala atlyginta. Nusikaltimu žala yra padaroma ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui. Šiuo atveju J. K. vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo pakankamai aktyvus, būtent jis pirmasis sulaikė nukentėjusįjį ir prirėmė jį prie sienos, reikalavo ištraukti daiktus iš kišenių, atskleisti savo asmens duomenis, prisipažinti padarius vagystę, be to, ne tik užlaužė sulaikymo metu V. O. rankas už nugaros, bet ir viešbučio patalpose sudavė net 5 smūgius nukentėjusiajam į kaktą. Sutiktina ir su prokurorės argumentu, jog J. K. daromos nusikalstamos veikos yra panašaus pobūdžio, tačiau sunkėjančios. Visa tai, bei nusikalstamų veikų pakartotinumas per pakankamai trumpą laiką nesudaro pagrindo pasitikėti kaltuoju asmeniu ir rodo pernelyg didelę pakartotinio teisei priešingo elgesio tikimybę, atitinkamai baudžiamosios teisės saugomi interesai reikalauja didesnės apsaugos, o asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju negalimas.

31. Įstatymų leidėjas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, numato arešto arba laisvės atėmimo iki 4 metų bausmę, už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – arešto arba laisvės atėmimo iki 5 metų bausmę. Šiuo atveju skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į kaltininko pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, taip pat padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį. J. K. idealiąja sutaptimi, veikdamas tyčia, padarė du apysunkius nusikaltimus valdymo tvarkai ir žmogaus laisvei. Kita vertus, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad J. K. kartus su J. S. atlygino V. O. padarytą žalą bei pirmosios instancijos teisme patirtas proceso išlaidas (3 t., b. l. 24-25, 38-39), todėl tai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

32. J. K. nurodė, kad nepateisina savo veiksmų nekalto asmens atžvilgiu ir labai dėl to apgailestauja. Teisėjų kolegija tiki tokiais J. K. parodymais, nes jis atsiprašė nukentėjusio, atlygino padarytą žalą, sumokėjo proceso išlaidas, nežiūrint į tai, pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra. J. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę visiškai neigė, iš esmės nurodė, kad pokalbis su nukentėjusiuoju buvo ramus, jis pats sutiko nueiti į viešbutį ir palaukti policijos, jokio fizinio smurto ar kitokio kontakto neminėjo. Tik susipažinęs su visa bylos medžiaga ir byloje surinktais kaltinančiais duomenimis, t. y. priverstas byloje surinktų įrodymų, bei neabejotinai siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį (kas matyti ir iš 2022 m. rugpjūčio 22 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje buvusių jo gynėjo svarstymų dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo ir baudžiamosios bylos nutraukimo susitaikius galimybių), apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. K. pripažino jam inkriminuotas faktines aplinkybes, o tuo pačiu ir savo kaltę. Teisėjų kolegijos vertinimu toks J. K. kaltės pripažinimas nėra nuoširdus, ką patvirtina ir jo pozicija apeliacinės instancijos teisme, kuomet tiek apeliaciniame skunde, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. K. kaltę neigė ir prašė jį išteisinti. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog J. K. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo ją išaiškinti.

33. J. K. yra teistas už nusikaltimus asmens laisvėms (2 t., b. l. 86-89) ir nagrinėjamoje byloje nusikalstamas veikas padarė esant neišnykusiam teistumui, vadinasi ankstesniu nuosprendžiu paskirta baudos bausmė nepasiekė savo tikslų. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į jau aptartą aktyvų J. K. vaidmenį nusikaltimų padarymo metu ir tai, kad dėl jo veiksmų kilo padariniai, nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata, sukeltas fizinis skausmas, dėl patirto streso pablogėjo bendra asmens sveikatos būklė. Kita vertus, J. K. dirba, turi šeimą, administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 85), nėra duomenų, kad jo atžvilgiu būtų pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai, jo nusikalstami veiksmai nebuvo be pagrindo, iš dalies juos sąlygojo netinkamas pilietiškumo suvokimas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad prokurorės siūloma griežčiausia – laisvės atėmimo bausmė – yra per griežta ir neproporcinga J. K. veiksmų bei asmens pavojingumui. Apygardos teismo vertinimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti J. K. už abi padarytas nusikalstamas veikas paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – areštą, kurio dydis, vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatytinas mažesnis už šios bausmės rūšies vidurkį. Atsižvelgiant į tai, kad BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarytos tuo pačiu metu ir tais pačiais veiksmais, t. y. idealiąja nusikaltimų sutaptimi, už jas skirtos bausmės tarpusavyje bendrintinos bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

34. Bausmių vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju realus net ir trumpalaikis laisvės atėmimas (areštas) J. K. padėtį apsunkintų labiau nei tai šiuo atveju būtina. Kaip minėta, asmuo yra dirbantis, naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, padarytą žalą nukentėjusiajam atlygino, arešto bausmė jam skiriama pirmą kartą. Esant nurodytoms aplinkybėms yra pagrindas atidėti J. K. paskirtos arešto bausmės vykdymą, nustatant 7 mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo terminą bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriant intensyvią priežiūrą (nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis) ir įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi.

35. Atsižvelgiant į J. K. ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jam skirtinas įpareigojimas ir baudžiamojo poveikio priemonė, kurie padės įgyvendinti bausmės paskirtį – BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytas įpareigojimas – tęsti darbą arba nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei BK 71 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (71 straipsnio 3 dalis). Įmokos dydis nustatytinas mažesnis už galimą skirti įmokos vidurkį. Finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė skirtina atsižvelgus į tai, kad nuteistasis yra dirbantis ir gauna pajamas, duomenų apie sudėtingą finansinę būklę neturima.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

J. K. ir J. S. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį pakeisti.

J. K. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje, paskirti 45 parų arešto bausmę.

J. K. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje, paskirti 45 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes tarpusavyje subendrinti bausmių apėmimo būdu ir J. K. paskirti subendrintą 45 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, J. K. paskirtos subendrintos arešto bausmės vykdymą atidėti 7 (septyniems) mėnesiams ir paskirti intensyvią priežiūrą, nustatant šias intensyvios priežiūros sąlygas – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose (adresu (duomenys neskelbtini)), jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5 punktu, J. K. įpareigoti visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsnio 1, 3 dalimis, J. K. paskirti 40 MGL (2 000 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą bei nustatyti 3 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos šios įmokos sumokėjimo terminą.

J. K. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.