Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės, nuteistojo E. A. bei jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus ir nuteistojo M. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

Paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, ši bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. A. ir M. P. solidariai priteista 37 927,27 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. B. .

Taip pat šiuo nuosprendžiu E. A. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 254 straipsnio 2 dalį, M. P. išteisintas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. ir E. A. nuteisti už tai, kad M. P. , padedant E. A. , bendrais tyčiniais veiksmais, E. A. duodant nurodymus ir patarimus dėl nusikaltimo padarymo vietos ir laiko, pagrobė didelės vertės svetimą turtą ir tyčia sugadino svetimą turtą, t.y. 2011 m. balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, E. A. prie parduotuvės „Kubas“, esančios Energetikų g. 8, Šiaulių mieste, M. P. nurodė nukentėjusiosios S. B. pinigų laikymo vietą – namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrajame aukšte esantį seifą, savaitės dieną – penktadienį, kai nukentėjusiosios S. B. nebūna namuose, žinodamas, kad M. P. vykdys S. B. priklausančio turto vagystę, tyčia sugadinant jos turtą.

E. A. , tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. balandžio 15 d. apie 10.40 val., būdamas K. A. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), telefonu pranešė M. P. , kad nukentėjusioji S. B. išėjo iš namo, esančio (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną apie 12 val.- 12.30 val. E. A. telefonu, trumposiomis žinutėmis, pranešė M. P. , kad nukentėjusiosios S. B. nėra name ir M. P. gali vykdyti vagystę.

M. P. , tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. balandžio 15 d. apie 12.30 val., tikslus laikas nenustatytas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu pragręžęs S. B. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų spynos šerdį, įsibrovė į šį namą, kurio antrajame aukšte laužtuvu ir A. B. priklausančiu akumuliatoriniu gręžtuvu „Makita „BHP 451“ išplėšė sienoje pritvirtintą seifą. Tokiu būdu iš viso tyčia sugadino 2030 Lt vertės S. B. priklausančio turto bei pagrobė seifą, kurio vertė 600 Lt, ir jame buvusius pinigus – 35000 Lt, viso 35 600 Lt vertės S. B. priklausančio turto.

M. P. nuteistas ir už tai, kad nuo 2011 m. balandžio 15 d., apie 12.30 val., tikslus laikas nenustatytas, neturėdamas leidimo, S. P. priklausančiame garaže Nr. 22, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė tris pramoninės gamybos, graižtvinius, B kategorijos, pusiau automatinius šaunamuosius ginklus: pistoletą „Walther PPK“ Nr. (duomenys neskelbtini), 7,65 mm kalibro, skirtą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, pistoletą „Walther P99“ Nr. (duomenys neskelbtini), 9 mm kalibro, skirtą šaudyti 9x19 mm kalibro „Luger“ šoviniais, pistoletą „Beretta Mod. 92FS“, Nr. (duomenys neskelbtini), 9 mm kalibro, skirtą šaudyti 9x19 mm kalibro „Luger“ šoviniais, ir šaudmenimis – 14 vienetų pramoninės gamybos, „32Auto“ kalibro, centrinio skėlimo „Browning“ šovinius, skirtus įvairiems A, B kategorijų graižtviniams šaunamiesiems ginklams, iki 2011 m. balandžio 21 d. 10.30 val., kol buvo sulaikytas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato pareigūnų.

M. P. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, o E. A. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 254 straipsnio 2 dalį dėl to, kad M. P. , veikdamas bendrininkų grupe kartu su E. A. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą, bendrais tyčiniais veiksmais, E. A. duodant nurodymus ir patarimus dėl nusikaltimo padarymo vietos ir laiko bei tokiu būdu padedant, pagrobė šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, t.y. 2011 m. balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, E. A. prie parduotuvės „Kubas“, esančios Energetikų g. 8, Šiaulių mieste, M. P. nurodė nukentėjusiosios S. B. pinigų ir šaunamųjų ginklų, šaudmenų laikymo vietą – namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrajame aukšte esantį seifą, savaitės dieną – penktadienį, kai nukentėjusiosios S. B. nebūna namuose, žinodamas, kad M. P. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą, vykdys S. B. priklausančio turto ir šaunamųjų ginklų, šaudmenų vagystę, tyčia sugadinant jos turtą.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. balandžio 15 d., apie 10.40 val., E. A. , būdamas K. A. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), telefonu pranešė M. P. , kad nukentėjusioji S. B. išėjo iš namo, esančio (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, apie 12 val.- 12.30 val., E. A. telefonu, trumposiomis žinutėmis, pranešė M. P. , kad nukentėjusiosios S. B. nėra name ir M. P. bei asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą, gali vykdyti vagystę.

2011 m. balandžio 15 d., apie 12.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, M. P. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu pragręžė S. B. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų spynos šerdį, įsibrovė į šį namą, kurio antrajame aukšte laužtuvu ir A. B. priklausančiu akumuliatoriniu gręžtuvu „Makita „BHP 451“ išplėšė sienoje pritvirtintą seifą. Tokiu būdu iš viso tyčia sugadino 2030 Lt vertės S. B. priklausančio turto bei pagrobė seifą ir jame buvusius S. B. priklausančius tris pramoninės gamybos, graižtvinius, B kategorijos, pusiau automatinius šaunamuosius ginklus: 1800 Lt vertės pistoletą „Walther PPK“ Nr. (duomenys neskelbtini), 7,65 mm kalibro, skirtą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, 2600 Lt vertės pistoletą „Walther P99“ Nr. (duomenys neskelbtini), 9 mm kalibro, skirtą šaudyti 9x19 mm kalibro „Luger“ šoviniais, 5340 Lt vertės pistoletą „Beretta Mod. 92FS“, Nr. (duomenys neskelbtini), 9 mm kalibro, skirtą šaudyti 9x19 mm kalibro „Luger“ šoviniais, ir šaudmenis – 14 vienetų pramoninės gamybos, „32Auto“ kalibro, centrinio skėlimo „Browning“ šovinių, skirtų įvairiems A, B kategorijų graižtviniams šaunamiesiems ginklams.

Apygardos teismas M. P. ir E. A. dėl šių kaltinimų išteisino, nes neįrodyta, kad jie padarė šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria M. P. išteisintas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, E. A. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 254 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį: M. P. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti laisvės atėmimu 6 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtą bausmę subendrinti su 2014-04-30 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 6 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėti 2014-04-30 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 metams 3 mėnesiams.

E. A. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti laisvės atėmimu 6 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtą bausmę subendrinti su 2014-04-30 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 6 metams.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje M. P. kaltinimą pagal BK 253 straipsnio 2 dalį papildyti faktinėmis aplinkybėmis dėl neteisėto šaunamųjų ginklų ir šaudmenų gabenimo, t.y., kad 2011 m. balandžio 15 d., apie 12.30 val., tikslus laikas nenustatytas, M. P. S. B. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobtą seifą su jame buvusiais trimis pramoninės gamybos, graižtviniais, B kategorijos, pusiau automatiniais šaunamaisiais ginklais: pistoletu „Walther PPK“ Nr. (duomenys neskelbtini), 7,65 mm kalibro, skirtu šaudyti 7,65 mm kalibro Browning šoviniais, pistoletu „Walther P99“ Nr. (duomenys neskelbtini), 9 mm kalibro, skirtu šaudyti 9x19 mm kalibro Luger šoviniais, pistoletu „Beretta Mod. 92FS“, Nr. (duomenys neskelbtini), 9 mm kalibro, skirtu šaudyti 9x19 mm kalibro Luger šoviniais, ir šaudmenimis – 14 vienetų pramoninės gamybos, 32 Auto kalibro, centrinio skėlimo Browning šovinių, skirtų įvairiems A, B kategorijų graižtviniams šaunamiesiems ginklams, rankinėje ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta transporto priemone, neturėdamas leidimo, neteisėtai gabeno iki S. P. priklausančio garažo Nr. 22, esančio (duomenys neskelbtini).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokurorė teigia, kad apygardos teismas, išteisindamas M. P. ir E. A. dėl S. B. priklausančių šaunamųjų ginklų ir šaudmenų pagrobimo, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, padarė nepagrįstas išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog M. P. ir E. A. tikslas buvo pagrobti seifą, kuriame laikomi pinigai, o apie šiame seife laikomus šaunamuosius ginklus ir šaudmenis nei vienas jų nežinojo, rėmėsi vien tik nuteistojo M. P. parodymais, nevertindamas kitų, šiuos nuteistojo parodymus paneigiančių bylos duomenų. Teismas nepagrįstai nesirėmė E. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad jie yra nenuoseklūs, o teisme E. A. nurodė, kad M. P. minėjo, jog B. turi ginklų ir pinigų, minėjo seifus, tačiau pats šių seifų nematė, kur laikomi ginklai, nežinojo. Tokie E. A. parodymai, duoti teisme, paneigiami nuteistojo M. P. , nukentėjusiosios S. B. , liudytojo A. B. parodymais, E. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir kitais duomenimis. M. P. pripažino tą aplinkybę, kad tariantis dėl vagystės iš S. B. namo, E. A. kalbėjo apie seife laikomus ginklus, nurodė, kad jie laikomi ant žemės padėtame seife. Taigi, E. A. M. P. nurodė, kad B. turi ne tik pinigų, bet ir ginklų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu E. A. nurodė, kad B. ginklus laiko dviejuose seifuose, iš kurių vienas yra padėtas ant žemės, o kitas, kuriame laikomi ir pinigai, įmontuotas į sieną. Taigi, E. A. žinojo, kad B. namuose dviejuose seifuose laiko ginklus. Be to, nukentėjusiosios S. B. ir liudytojo A. B. nuosekliais parodymais nustatyta, kad 2010 metais, t.y. prieš metus iki vagystės, A. B. iš sienoje įmontuoto atidaryto seifo, kuriame laikyti S. B. priklausantys šaunamieji ginklai, padavė pinigus šalia stovėjusiam E. A. , kuris matė seife laikomus tiek pinigus, tiek ginklus. Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir E. A. , 2011-05-11 apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, nurodydamas, kad maždaug prieš metus, t.y. 2010 metais, jis matė, kad sienoje įmūrytame seife yra pinigai ir ginklai. Tokiu būdu paneigti E. A. parodymai, kad jis nesilankė B. namuose, nematė seifų, nežinojo, kad sienoje įmontuotame seife laikomi ne tik pinigai, bet ir šaunamieji ginklai. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad E. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nėra nuoseklūs. Kaip matyti iš E. A. apklausos protokolų, pastarasis, duodamas parodymus, nurodydavo vis naujas su S. B. priklausančiais ginklais susijusias aplinkybes, tačiau jo parodymai savo turiniu yra nuoseklūs ir neprieštarauja vieni kitiems. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad visų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu dalyvavo E. A. gynėjas, todėl pastarojo teisė į gynybą nebuvo pažeista, tuo pačiu atmetama galimybė dėl psichologinio smurto naudojimo prieš E. A. .

Apeliantė nurodo, kad 2011-04-29 apklausos metu E. A. parodė, kad M. P. jau po motorolerio paėmimo sakė, kad B. turi daug pinigų, kuriuos laiko 2 aukšte esančiame seife ir nurodė, kad turi ginklų (nenurodant jų laikymo vietos). Kai po nusikaltimo 2011-04-15 E. A. kartu su M. B.-A. susitiko prekybos centre „Saulės miestas“, M. P. E. A. pasakė, kad seife rado pinigų ir tris šautuvus, kuriuos vėliau ruošėsi parduoti, dabar jų parduoti negali, nes gali išlysti galai. E. A. nurodė, kad M. P. prieš vogdamas seifą žinojo, kad jame be pinigų yra ir ginklai. Aplinkybes dėl vėlesnio S. B. seife buvusių ginklų pardavimo ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytoja M. B.-A.. Nors pastaroji teisme šiuos parodymus paneigė, nurodydama, kad apklausos metu jai buvo daromas psichologinis spaudimas, tačiau toks jos aiškinimas yra paneigtas liudytojų A. D. ir L. parodymais, be to, 2011-05-02 apklausos metu liudytoja M. B.-A. nurodė ir kitas svarbias aplinkybes, kurios pasitvirtino kitais duomenimis, t.y. kad nusikaltimo padarymo dieną M. P. telefonu skambino E. A. , po to E. A. M. P. rašė trumpąją žinutę apie tai, kad nukentėjusioji S. B. išėjo iš namų, kas, pasak prokurorės, patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja davė nuoseklius ir teisingus parodymus apie jai žinomas S. B. turto vagystės padarymo aplinkybes.

Prokurorė pažymi, kad 2011-05-11 papildomos apklausos metu E. A. , dalyvaujant gynėjui, pripažino žinojęs, kad namo antrajame aukšte įmūrytame į sieną seife yra pinigai ir ginklai bei apie tai pasakęs M. P. , todėl pastarasis žinojo, kad būtent sienoje įmontuotame seife yra pinigai ir ginklai, dar šis nurodė, kad ginklų neims. Po vagystės M. P. pasakė, kad pavogė visą seifą su pinigais ir ginklais, kuriuos vėliau parduos. 2011-05-24 akistatos su M. P. metu E. A. patvirtino savo parodymus, nurodydamas, kad M. P. sakė, jog seife antrajame aukšte, sienoje, yra pinigai ir ginklai. 2011-05-02 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu E. A. nurodė, kad M. P. kalbėjo, jog B. turi brangių ginklų, bet nenurodė šiam ginklų laikymo vietos, kita vertus, patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, nes tuo metu tiksliau atsiminė visas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad ši apklausa atlikta nuo nusikaltimo padarymo praėjus daugiau nei metams, tokie E. A. parodymai yra suprantami ir logiški. Taigi, visuma teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, apeliantės teigimu, patvirtina, kad E. A. lankėsi S. B. namuose, namo antrajame aukšte sienoje įmontuotame seife matė laikomus pinigus ir ginklus, šias aplinkybes nurodė M. P. , todėl pastarasis taip pat žinojo, kad S. B. seife be pinigų yra laikomi ir šaunamieji ginklai. Tiek E. A. , tiek M. P. pripažino, kad jų tikslas buvo pagrobti visą seifą, išplėštą iš sienos. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad M. P. į nusikaltimo vietą atsinešė laužtuvą, kad galėtų seifą iš sienos išplėšti ir pagrobti kartu su jame esančiu turtu.

Apeliantė nesutinka su apygardos teismo išvada, kad M. P. ir E. A. neketino pagrobti ginklų, nes byloje nėra duomenų, kad namas būtų apieškotas ar laužtasi į kitą ant žemės stovintį seifą. Prokurorės nuomone, šios aplinkybės kaip tik ir parodo, kad M. P. ir E. A. turėjo konkretų tikslą pagrobti būtent sienoje įmontuotą seifą, kuriame E. A. matė sudėtus pinigus ir šaunamuosius ginklus ir apie tai nurodė M. P. , taigi, abu nuteistieji turėjo tiesioginę tyčią užvaldyti S. B. priklausantį seifą su jame buvusiais pinigais ir ginklais. Be to, teismas, konstatuodamas, kad M. P. nelietė ginklų, o priešingai, jais atsikratė ir ginklai buvo rasti 2011-05-08 įvykio vietos apžiūros metu, kai M. P. buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, neatsižvelgė į tai, kad pastarasis ikiteisminio tyrimo metu buvo sulaikytas du kartus: nuo 2011-04-21 iki 2011-04-23 ir nuo 2011-04-25 buvo suimtas iki 2011-05-25. Nuo nusikaltimo padarymo 2011-04-15 iki sulaikymo 2011-04-21 M. P. disponavo iš S. B. pagrobtais šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, jau 2011-04-23 seifo su trimis šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis garaže nebebuvo, tai užfiksuota 2011-04-23 M. P. parodymų patikrinimo vietoje metu, kuomet jis parodė vietą garaže, kur padėjo seifą ginklais ir šaudmenimis. Pasak prokurorės, tiesioginės tyčios pagrobti šaunamuosius ginklus kryptingumą patvirtina ir M. P. veiksmai garaže, kur jis išlaužė pagrobtą seifą, garaže pasiliko šaunamuosius ginklus su šaudmenimis, turėdamas tikslą juos vėliau parduoti, garažą užrakino, raktą paslėpė jam žinomoje vietoje. Tai ikiteisminio tyrimo metu patvirtino E. A. ir liudytoja M. B.-A. Taigi, M. P. , garaže laikydamas iš S. B. pagrobtus šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, juos pasisavino, laikė garaže, turėdamas tikslą vėliau parduoti, savarankiškai jais disponavo, todėl nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kad jau pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl S. B. priklausančio turto ir šaunamųjų ginklų bei šaudmenų vagystės, šie ginklai ir šaudmenys buvo rasti, nes nenustatytos aplinkybės, kad pagrobtų šaunamųjų ginklų būtų atsikratęs M. P. , kuris tokių aplinkybių nenurodė. Nenustatyta, ką M. P. darė su ginklais nuo 2011-04-15 iki 2011-04-21, kol buvo laikinai sulaikytas. Be to, teismas, nuteisdamas M. P. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo, pripažino tą aplinkybę, kad pastarasis neteisėtai valdė ir turėjo savo žinioje iš S. B. pagrobtus 3 šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, juos laikydamas garaže, nes neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų laikymas – tai jų turėjimas savo žinioje (valdymas), laikymas pasirinktoje vietoje. Taigi, išdėstyti duomenys, pasak apeliantės, patvirtina, jog M. P. ir E. A., veikdami tiesiogine tyčia, pagrobė jiems inkriminuojamus S. B. priklausančius tris pramoninės gamybos, graižtvinius, B kategorijos, pusiau automatinius šaunamuosius ginklus, kuriuos M. P. laikė garaže, turėdamas tikslą vėliau parduoti. Nustačius, kad M. P. žinojo, jog be pinigų seife yra ir ginklai, teismas nepagrįstai iš kaltinimo M. P. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį pašalino faktines aplinkybes dėl pagrobtų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų neteisėto gabenimo nuo nusikaltimo padarymo vietos, t.y. S. B. namų, iki garažo, kur šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis M. P. neteisėtai laikė. Esant tokioms aplinkybėms, M. P. kaltinime pagal BK 253 straipsnio 2 dalį papildomai nustatytinos faktinės aplinkybės dėl neteisėto šaunamųjų ginklų ir šaudmenų gabenimo, kurios buvo inkriminuojamos ikiteisminio tyrimo metu, išskyrus tai, kad buvo veikta su asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas. M. P. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje numatytam bausmės minimumui, o E. A. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį skirtina minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. A. ir jo gynėjas prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendį E. A. atžvilgiu pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. A. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, ir jį dėl šio kaltinimo išteisinti. E. A. , pripažintam kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti baudos bausmę.

Iš E. A. ir M. P. solidariai priteisti nukentėjusiosios S. B. naudai 1000 Lt turtinės žalos ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje S. B. civilinį ieškinį dėl 23400 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisti iš M. P. .

Nukentėjusiosios S. B. civilinį ieškinį dėl 600 Lt seifo vertės, 2498,24 Lt atstatomojo remonto vertės, 30 Lt už sugadintą durų spynos šerdį, 7 Lt už nerastus ir negrąžintus šovinius palikti nenagrinėtu, pripažįstant S. B. teisę į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistasis E. A. ir jo gynėjas teigia, kad E. A. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalies, 187 straipsnio 1 dalies, sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčios bendrais veiksmais sugadinti S. B. priklausantį turtą, todėl jis pagal šį kaltinimą išteisintinas. Nurodo, kad E. A. nepagrįstai pripažintas kaltu už veiką, kurią padarė M. P. nenustatytu įrankiu pragręždamas ir taip sugadindamas S. B. priklausančio namo durų spynos šerdį bei A. B. priklausančiu akumuliatoriniu gręžtuvu išplėšdamas sienoje pritvirtintą seifą ir taip tyčia sugadindamas sieną. E. A. ir M. P. nesitarė bendrais tyčiniais veiksmais sugadinti S. B. priklausantį turtą, E. A. nei nurodymais, nei patarimais, nei jokiais kitais tyčiniais veiksmais neprisidėjo prie šių veiksmų padarymo, E. A. nebuvo žinoma, apie tai, kad M. P. tyčia sugadins ar sugadino S. B. priklausantį turtą nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu vadovaujantis BK 26 straipsniu, bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia.

Apeliantai teigia, kad apygardos teismo sprendimas už nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, skirti laisvės atėmimo bausmę, neatitinka BK 54 ir 55 straipsniuose įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. E. A. yra jauno amžiaus, teisiamas pirmą kartą, vedęs, vienintelis šeimoje yra darbingas, išlaiko mažametį vaiką. Nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip trys metai, per tą laiką E. A. nenusikalto, dirba, taigi, padarė išvadas, todėl yra pagrindas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies, 55 straipsnio nuostatas, skirti E. A. švelnesnę bausmę – piniginę baudą.

Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai iš E. A. solidariai su M. P. priteisė nukentėjusiosios S. B. naudai 37 927,27 Lt žalos atlyginimo, šioje dalyje nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl pagrobtų pinigų sumos mažintinas iki 24 400 Lt, nes nuteistasis M. P. nuosekliai parodė, kad seifą su pinigais pavogė vienas, seife buvo 24 400 Lt. Kitoje dalyje S. B. civilinis ieškinys dėl seifo, atstatomojo remonto, durų spynos šerdies bei nerastų ir negrąžintų šovinių vertės priteisimo iš E. A. ir M. P. dėl nepakankamų rašytinių įrodymų pateikimo, paliktinas nenagrinėtu. Tiek M. P. , tiek E. A. nuosekliai parodė, kad E. A. iš pavogtų pinigų M. P. davė 1000 Lt, sakė, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo keli asmenys ir su visais reikėjo dalintis pagrobtais pinigais. Liudytoja M. A. patvirtino, kad 2011-04-15 susitikus su M. P. , pastarasis padavė E. A. 1000 Lt ir pasakė „čia už baudą susimokėti, kur važiavome su motoroleriu“. Kadangi visą likusią pavogtą pinigų sumą M. P. pasiliko sau, todėl šioje dalyje, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis) iš E. A. ir M. P. solidariai priteisintos sumos dydis turtinei žalai atlyginti mažintinas iki 1000 Lt, likusi turtinė žala priteistina iš M. P. .

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 2 dalį ir jį dėl šių kaltinimų išteisinti. Nusikalstamus veiksmus iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį ir už šį nusikaltimą paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Priteistą turtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 24 629 Lt.

Nuteistasis M. P. nurodo, kad šioje byloje teismas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės procesinį statusą suteikė tik S. B. , nors iš S. B. ir A. B. parodymų matyti, kad seife jie laikė pinigus, kuriuos patys vertina kaip bendrus, įgytus vedant bendrą ūkį. Tai, apelianto teigimu, nėra teisiškai pagrįsta, ypač tokioje situacijoje, kai byloje kilo ginčas dėl pagrobtos pinigų sumos. Jis pats nuosekliai parodė, kad pagrobtame seife buvo 24 400 Lt kupiūromis po 200 Lt, nukentėjusiąja pripažinta S. B. tikino, kad seife buvo 35 000 Lt. Nors skirtumas tarp šių sumų gana ženklus ir reikšmingas veikos kvalifikavimui, teismas neatliko jokių veiksmų, kad šiuos parodymus patvirtinti arba paneigti. Nukentėjusioji S. B. teigė, kad ji pinigus perskaičiavo dieną prieš vagystę, o liudytojas A. B. teigė, kad pinigus S. B. skaičiavo tą savaitę prieš vagystę. Tai nors ir nežymus, tačiau prieštaravimas, ir tai turėjo būti pagrindas teismui išsamiau tirti, kokia iš tikrųjų suma pinigų buvo laikoma seife, atkreipiant dėmesį ir į tai, kad A. B. parodė pats pinigų neskaičiavęs. Teismas nesurinko ir neištyrė jokių įrodymų, kokios buvo S. B. ir A. B. pajamos, iš kokių pajamų buvo sukaupta jų nurodoma suma, neįvertinta jų turtinė padėtis ir galimybė sukaupti tokią sumą santaupų. Nesant jokių objektyvių seife buvusios pinigų sumos dydžio įrodymų, teismas turėjo vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai, ir remtis išsamiais ir vienodais jo – M. P. parodymais apie seife buvusią pinigų sumą –24 400 Lt. Be to, nukentėjusioji S. B. nurodė, kad seifo vertė yra 600 Lt, tačiau pati pripažino, kad tai yra naujo seifo kaina, o pagrobtas seifas yra naudotas. Todėl, apelianto manymu, šio seifo vertė geriausiu atveju negali būti didesnė nei 400 Lt, o bendra viso pavogto turto vertė – 32 407 Lt, t.y. mažesnė nei 250 MGL dydžio suma, būtina veikos kvalifikavimui pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Apeliantas teigia, kad pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai. Nukentėjusioji S. B. ir liudytojas A. B. parodė, kad jų santuoka yra nutraukta. Vadovaujantis CK 3.86 straipsniu, šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad gyvenamasis namas, kurio atskiros dalys (durų spyna, siena) buvo sugadintos, priklausė S. B. , tačiau A. B. parodė, kad buvo sugadintas jam priklausantis turtas. Gyvenamasis namas yra viešame registre registruotas nekilnojamasis turtas, todėl jo priklausomybė, ypač nustačius, kad S. B. ir A. B. santuoka yra nutraukta, turėjo būti patikrinta ir aiškiai nurodyta nuosprendyje kaltinamiesiems inkriminuotų veikų aprašyme. Tai aktualu dėl to, kad atsakomybė pagal BK 187 straipsnį galima tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas, todėl šioje byloje tinkamai nenustačius, kas yra sugadinto turto savininkas, jis – M. P. buvo nepagrįstai apkaltintas S. B. priklausančio turto sugadinimu.

Nuteistasis M. P. taip pat teigia, kad apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei teismų praktikos dėl BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, taikymo, nes nuosprendyje nėra išdėstyta veika, dėl kurios jis pripažintas kaltu, tik nurodyta, kad jis buvo kaltinamas nuo 2011-04-15 12.30 val. iki 2011-04-21 10.30 val., kol buvo sulaikytas, S. P. priklausančiame garaže neteisėtai laikęs pagrobtus šaunamuosius ginklus ir šovinius. Nors nuosprendyje yra atskiras skyrius „Dėl BK 253 straipsnio 2 dalies taikymo“, jame nėra išdėstyti ir išanalizuoti įrodymai, davę pagrindą teismui padaryti išvadą apie tai, kad jo veikoje yra šio nusikaltimo požymių visuma.

Apeliantas nurodo, kad jo kaltės dėl neteisėto šaunamųjų ginklų laikymo neįrodo jokie byloje surinkti įrodymai. Remiantis bylos duomenimis, buvo nustatyta, kad pagrobtame seife buvo trys šaunamieji ginklai ir šovinių. Apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad jo veikoje nėra šaunamųjų ginklų pagrobimo ir gabenimo požymių, nes jis nesiekė pagrobti šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, jo tikslas buvo pinigai. Nepaisant to, teismas padarė išvadą, kad jis – M. P. kaltas dėl šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo, nes pagrobtą seifą su šiais daiktai paliko garaže, pasiėmęs tik pinigus. Tačiau teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikymas apibrėžiamas kaip atitinkamo daikto turėjimas savo žinioje. Šioje byloje yra nustatyta, kad jis iš S. B. gyvenamojo namo pagrobtą seifą autobusu atsigabeno į garažą, kuriuo jam dviračio remontui leido pasinaudoti R. K. , o R. K. garažu leido naudotis savininkas S. P. , ir ten seifą kartu su ginklais ir šoviniais paliko, pasiėmęs tik pinigus. Tokių aplinkybių, kad jis – M. P. po to kada nors būtų grįžęs į garažą ir atlikęs kokius nors veiksmus su ginklais, nėra nustatyta. 2011-04-23, t. y. tuo metu, kai jis buvo sulaikytas, atlikus kratą garaže, jame ginklų nerasta. Jie buvo rasti 2011-05-08, t.y. tuo metu, kai jis buvo suimtas, Lieporių g. po daugiabučio balkonu. Šios aplinkybės, pasak apelianto, rodo, kad jis ginklais ir šaudmenimis nedisponavo, jokių valingų veiksmų, kuriuos būtų galima apibrėžti kaip tyčinį šaunamųjų ginklų laikymą, neatliko, o po vagystės jais disponavęs asmuo nėra nustatytas. Tai, kad garaže palikdamas šaunamuosius ginklus jis sukėlė grėsmę visuomenės saugumui, kaip kad nurodė teismas, motyvuodamas, bausmių skyrimą, nėra pagrindas konstatuoti tyčinį neteisėtą laikymą.

Nuteistasis M. P. teigia, kad apygardos teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, iš esmės jų neindividualizavo, laikėsi tik aritmetinio skaičiavimo, neatsižvelgė, kad paskyrus jam griežtą laisvės atėmimo bausmę, nėra įgyvendintas teisingumo principas, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui atskleidė visas jam žinomas aplinkybes apie asmenis, dalyvavusius darant šią nusikalstamą veiką, nurodė savo elgesio motyvus, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, ką apygardos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, jis atsiprašė nukentėjusiosios, norėjo pradėti atlyginti padarytą žalą, tačiau jo pervestus pinigus S. B. grąžino. Dėl šių aplinkybių teismas turėjo pagrindą pripažinti dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, aplinkybė, kad žalos atlyginimo civilinė ieškovė nepriėmė, neturėtų būti vertinama kaip žalos neatlyginimas, tai nuo jo nepriklausė. Be to, nusikalstamą veiką jis padarė dėl sunkios materialinės padėties. Jis buvo paėmęs iš banko būsto paskolą, tačiau neteko darbo. Bankas dėl įmokų mokėjimo uždelsimo buvo pradėjęs priverstinį skolos išieškojimą, o šeimai, auginančiai mažametį vaiką (G., gim. (duomenys neskelbtini)) ir besilaukiančiai dar vieno vaiko (Ge., gim. (duomenys neskelbtini)), būsto praradimas būtų buvusi didelė netektis. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys dokumentai, dalį pavogtų pinigų jis sumokėjo būtent kredito įsiskolinimui padengti. Mano, jog teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Apeliantas pažymi, kad jo gyvenimo draugė I. K. , jo mažametės dukters E. (gim. (duomenys neskelbtini)) motina yra neįgali (tik 55 % darbinga), neįgalumas susijęs su ribotomis judėjimo galimybėmis (sunkai vaikšto, o kartais iš viso nepaeina), todėl jis faktiškai yra vienintelis asmuo, galintis jomis pasirūpinti. Tai, atsižvelgus į nustatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei dalinį žalos atlyginimą, sudaro pagrindą taikyti jo atžvilgiu BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas (1 ir 2 punktai).

M. P. nurodo, kad anksčiau nebuvo teistas, taigi, nėra linkęs nusikalsti, tik dėl labai sunkios turtinės padėties ir po didelių abejonių ryžosi padaryti šį nusikaltimą. Charakterizuojamas teigiamai, šiuo metu yra bedarbis, bet aktyviai ieško darbo (iki šiol dirbo, bet buvo atleistas, nes buvo priimtas laikinai), turi išlaikyti tris mažamečius vaikus, mokėti bankui būsto kreditą. Jo izoliavimas būtų pražūtingas šeimai, nes tokiu atveju jis negalėtų padėti spręsti šeimos finansinių problemų, išlaikyti vaikų, atlyginti nusikaltimo padarytos žalos, jo šeimai realiai gresia netekti įsigyto turto, dėl ko ypač nukentėtų mažamečių vaikų interesai. Šios aplinkybės nepašalina jo padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau gali būti pagrindas švelninti jo atsakomybę ir kartu apsaugoti jo šeimos prigimtinius ir svarbiausius socialinius interesus. Nuteistasis teigia, kad jis padarė išvadas iš šio įvykio ir savo elgesį vertina kritiškai, paskyrus bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, jam būtų suteikia galimybė įrodyti, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliantas teigia, kad teismas, tenkindamas nukentėjusiosios S. B. civilinį ieškinį, neteisingai nustatė padarytos turtinės žalos dydį. Nurodo, kad nuo pat pirmosios apklausos jis aiškino, kad pavogė ne 35000 Lt, o 24400 Lt, tuo tarpu S. B. sąmoningai padidino pavogtų pinigų sumą, kad apsunkintų kaltinamųjų padėtį. Pastaroji nepateikė jokių įrodymų, kad tokią sumą jį turėjo ir iš kur tuos pinigus buvo gavusi. Nesant jokių objektyvių seife buvusios pinigų sumos dydžio įrodymų, teismas turėjo vadovautis jo – M. P. parodymais. Mano, kad lokalinėje sąmatoje nurodytų darbų kaina – 2 498,24 Lt nepagrįstai didelė, be to, šie darbai neatlikti ir pinigai už juos nesumokėti, ką teisme pripažino pati civilinė ieškovė, taigi, realūs nuostoliai, išlaidos yra nepatirti ir ši suma negali būti priteista – nes nesant vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų, t.y. žalos, negalima ir civilinė atsakomybė. Nuteistasis taip pat nesutinka su pavogto seifo kaina – 600 Lt, nes tai yra naujo seifo kaina, tuo tarpu teisme civilinė ieškovė S. B. patvirtino, kad seifas buvo dėvėtas, todėl jo vertė negalėjo būti didesnė nei 400 Lt. Dėl šių aplinkybių nuteistasis M. P. prašo sumažinti priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 24629 Lt, kuriuos sudaro pagrobti pinigai – 24 400 Lt, pavogto seifo vertė – 400 Lt, 30 Lt už sugadintą durų spynos šerdį ir 7 Lt už nerastus ir negrąžintus šovinius.

Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą nuteistasis E. A. ir jo gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog neįrodyta, kad E. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje, ir pagrįstai jį dėl šio kaltinimo išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Teigia, kad E. A. niekuomet nesakė, kad jo tikslas buvo užvaldyti S. B. priklausantį seifą su jame buvusiais pinigais bei ginklais, jis neturėjo tokios tyčios, be to, taip pat kaip ir liudytoja M. B.-A. tokių aplinkybių, kad M. P. , išlaužęs seifą garaže pasiliko šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, turėdamas tikslą juos vėliau parduoti, garažą užrakino, raktą paslėpė jam žinomoje vietoje, nepatvirtino.

Atsiliepimu į nuteistojo M. P. apeliacinį skundą nuteistasis E. A. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, jog sutinka su nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais ir reikalavimais.

Atsiliepimu į pateiktus apeliacinius skundus nukentėjusioji S. B. prašo tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo E. A. bei jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus ir nuteistojo M. P. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis E. A. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis M. P. ir jo gynėjas prašė M. P. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės, nuteistojo E. A. bei jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus ir nuteistojo M. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems M. P. ir E. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, M. P. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje, bei E. A. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat apygardos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir nepažeisdamas baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų pagrįstai M. P. ir E. A. atitinkamai pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 254 straipsnio 2 dalį išteisino. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti atskiras skundžiamo nuosprendžio dalis.

Kaip matyti iš nuteistųjų M. P. ir E. A. bei jo gynėjo apeliacinių skundų turinio, pastarieji, kaip ir prokurorė, iš esmės neginčija apygardos teismo remiantis faktiniais bylos duomenimis nustatytų aplinkybių, kad M. P. ir E. A. bendrais tyčiniais veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad E. A. , veikdamas kaip padėjėjas, žinodamas, kad M. P. vykdys S. B. priklausančio turto vagystę, davė šiam nurodymus ir patarimus dėl nusikaltimo padarymo vietos ir laiko, t.y. 2011 m. balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, nurodė M. P. nukentėjusiosios S. B. pinigų laikymo vietą – namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrajame aukšte esantį seifą, bei savaitės dieną – penktadienį, kai nukentėjusiosios S. B. nebūna namuose. Tęsdamas nusikalstamą veiką E. A. 2011 m. balandžio 15 d., apie 10.40 val., telefonu pranešė M. P. , kad nukentėjusioji S. B. išėjo iš savo gyvenamojo namo, bei tą pačią dieną, apie 12-12.30 val., telefonu, trumposiomis žinutėmis, pranešė M. P. , kad nukentėjusiosios S. B. nėra name ir M. P. gali vykdyti vagystę. Savo ruožtu M. P. , veikdamas kaip vykdytojas, 2011 m. balandžio 15 d., apie 12.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytu įrankiu pragręžęs S. B. gyvenamojo namo durų spynos šerdį, įsibrovė į šį namą, kur antrajame aukšte laužtuvu ir A. B. priklausančiu akumuliatoriniu gręžtuvu išplėšė sienoje pritvirtintą seifą ir jį bei jame buvusius pinigus pagrobė. Tačiau abu nuteistieji teigia, kad apygardos teismas neteisingai nustatė pagrobto turto vertę, nes pagrobtame seife buvo ne 35000 Lt, bet 24400 Lt grynųjų pinigų, o pagrobto seifo vertė yra ne didesnė nei 400 Lt, taigi, nėra BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto vagystę kvalifikuojančio požymio – didelės vertės svetimo turto. Prokurorė gi teigia, kad nuteistieji E. A. ir M. P. pirmiau aptartais veiksmais padarė ne tik didelės vertės svetimo turto vagystę, bet ir šaunamųjų ginklų bei šaudmenų pagrobimą, t.y. nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje, nes pagrobtame seife buvo ne tik pinigai, bet ir trys S. B. priklausantys šaunamieji ginklai, ką abu nuteistieji žinojo ir siekė šiuos ginklus užvaldyti. Teisėjų kolegija tokius apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 254 straipsnio 2 dalyje.

Pagal BK 254 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimo sudėtis yra formali, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kuri pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog siekia užvaldyti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantį šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, numato, kad dėl jo veiksmų šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų savininkas šio savo turto neteks, ir nori taip veikti. Tuo atveju, jei kaltininkas tokiu būdu užvaldo daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, jis atsako pagal BK 254 straipsnio 2 dalį.

Bylos duomenimis, nuteistasis M. P. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad su E. A. tarėsi tik dėl pinigų pagrobimo ir į S. B. gyvenamąjį namą įsibrovė vieninteliu tikslu – pavogti namo antrajame aukšte į sieną įmontuotą seifą su jame laikomais pinigais, apie kuriuos jam pasakojo E. A. . Iš pastarojo jis taip pat žinojo, kad tame name gyvenantys B. turi ir šaunamųjų ginklų, kuriuos laiko toje pačioje patalpoje esančiame dideliame seife. Ta aplinkybė, kad šaunamieji ginklai buvo laikomi ir į sieną įmontuotame seife kartu su pinigais, jam nebuvo žinoma, apie tai jis sužinojo tik tuomet, kai iš S. B. gyvenamojo namo pagrobtą seifą nusivežęs į garažą jį atidarė ir rado ne tik pinigus, bet ir tris šautuvus bei dėtuvę su šoviniais (t. 3, b.l. 67-71, t. 6, b.l. 83-85). Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuos nuteistojo M. P. parodymus paneigia kito nuteistojo šioje byloje E. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti nuoseklūs parodymai, kad jis dar iki vagystės M. P. sakė, jog į sieną įmontuotame seife B. laiko ne tik pinigus, bet ir šaunamuosius ginklus. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis E. A. , 2011-04-23 pirmą kartą apklaustas įtariamuoju, parodė tik tiek, kad jis tik prasitarė M. P. apie tai, jog B. turi daug pinigų, o įvykio dieną pasakė, kad jų namuose nieko nėra (t. 3, b.l. 153-155). Sekančios apklausos, vykusios 2011-04-29, metu E. A. parodė, kad maždaug prieš metus iki įvykio M. P. pasakė, kad A. B. turi daug pinigų, apie 100000 Lt, ir kad juos laiko seife, kuris yra antrame aukšte. Taip pat pasakė M. P. , kad A. B. turi dar ir keletą šautuvų. Jis pats asmeniškai tų šautuvų nebuvo matęs, bet A. B. jam gyrėsi. Kita vertus, nurodęs, kad pats A. B. ginklų niekuomet nematė, E. A. teigė, kad M. P. , vogdamas seifą, žinojo, kad jame yra ne tik pinigų, bet ir ginklų (t. 3, b.l. 158-160). 2011-05-11 apklausos metu E. A. parodė, kad žinojo, jog sienoje įmontuotame seife laikomi tiek pinigai, tiek ginklai, nes prieš du metus buvo juos tame seife matęs, ir apie tai pasakė M. P. , kuris prieš pat vagystę jam sakė, kad pasiims tik pinigus, o ginklų neims (t. 3, b.l. 163-164), tokias aplinkybes E. A. nurodė ir akistatos su M. P. metu (t. 3, b.l. 67-71). Tuo tarpu 2012-05-02 apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, E. A. teigė, kad nors pats ir žinojo, jog antrame namo aukšte A. B. turi seifą ir ten laiko ginklus, bet M. P. pasakė tik tiek, kad A. B. turi daug pinigų ir perka brangius ginklus. Kaip teisingai pažymi prokurorė, šios apklausos metu E. A. nurodė, kad visų smulkmenų dabar neprisimena ir kad tyrimo metu davė teisingus parodymus. Kita vertus, kurie jo parodymai buvo teisingi, šios apklausos metu nebuvo detaliau aiškinamasi. Be to, patvirtinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, tuo pačiu E. A. kategoriškai nurodė, kad apie tai, kur konkrečiai laikomi ginklai, jis M. P. nesakė (t. 3, b.l. 172-174). Teisminio bylos nagrinėjimo metu E. A. parodė, kad M. P. jis pasakė tik tiek, jog A. B. turi pinigų ir kažkokių ginklų prisipirkęs. Apie tai, kad pastarasis ginklus laiko seife, M. P. nesakė, nes ir pats to nežinojo, jokių seifų B. namuose nebuvo matęs (t. 6, b.l. 85-86). Taigi, nuteistojo E. A. parodymai tiek apie jo paties, tiek ir apie M. P. suvokimą, kad užvaldomame seife be pinigų yra dar ir šaunamieji ginklai, viso proceso metu, priešingai nei kad teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl vadovautis jais teismas galėjo tik tiek, kiek jie pasitvirtino kitais faktiniais bylos duomenimis. Apeliaciniame skunde prokurorė teisingai pažymi, kad nukentėjusioji S. B. ir liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, jog 2010 metų vasarą A. B. nuteistojo E. A. akivaizdoje buvo atidaręs jų gyvenamojo namo antrajame aukšte į sieną įmontuotą seifą, kuriame tuo metu buvo pinigai bei S. B. priklausantys šaunamieji ginklai, ir iš jo E. A. sumokėjo pinigus už paprašytus atlikti darbus. Šie faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis E. A. galėjo pastebėti, jog B. gyvenamojo namo antrajame aukšte į sieną įmontuotame seife yra laikomi šaunamieji ginklai, tačiau tai nepatvirtina, kad šios aplinkybės tikrai buvo žinomos ir nuteistajam M. P. , kuris pats su B. nebendravo ir niekuomet iki įvykio jų namuose nesilankė. Pažymėtina ir tai, kad minėtas seifas su pinigais ir šaunamaisiais ginklais E. A. akivaizdoje buvo atidarytas 2010 m. vasarą, taigi, akivaizdu, jog net ir pats E. A. , tą kartą matęs atidarytame seife laikomus šaunamuosius ginklus, negalėjo būti tikras, kad ir praėjus beveik metams laiko tie ginklai bus laikomi tame pačiame, o ne didesniame seife kartu su kitais B. ginklais ar apskritai kokioje nors kitoje vietoje. Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant E. A. ir M. P. atsakomybės dėl tyčinio šaunamųjų ginklų ir šaudmenų pagrobimo klausimą, visų pirma, reikšminga yra ne tai, ką matė ir žinojo E. A. , veikęs kaip padėjėjas, bet tai, kas buvo žinoma vagystės vykdytojui M. P. , kaip jis suvokė savo daromų veiksmų pobūdį ir padarinius. Tuo tarpu jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų E. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodytas aplinkybes, kad prieš vagystę jis buvo informavęs M. P. , jog B. gyvenamojo namo antrajame aukšte į sieną įmontuotame seife yra laikomi ne tik pinigai, bet ir šaunamieji ginklai, ir tuo pačiu paneigtų pirmiau aptartus nuoseklius nuteistojo M. P. parodymus, byloje nėra. Be to, ir pats nuteistasis E. A. , ikiteisminio tyrimo metu keletą kartų nurodęs, jog M. P. dar iki vagystės žinojo apie šaunamųjų ginklų buvimą į sieną įmontuotame seife, tuo pačiu nuosekliai tvirtino, kad pastarasis iki nusikaltimo padarymo domėjosi tik B. pinigais, šaunamieji ginklai jo nedomino. Tokių aplinkybių, kad M. P. būtų domėjęsis ne tik B. pinigais, bet ir jų turimais šaunamaisiais ginklais, ikiteisminio tyrimo metu pasakodama apie jai žinomas E. A. ir M. P. padaryto nusikaltimo aplinkybes, nenurodė ir liudytoja M. B.-A.. Pastaroji ikiteisminio tyrimo metu parodė tik tiek, kad girdėjo, kaip 2011 m. balandžio mėnesį M. P. klausinėjo E. A. , ar dar gyvena tie kaimynai, t.y. B., ar jie bendrauja su jais, kada jie būna namuose ir kada nebūna. E. A. pasakė, kad S. B. namuose dažnai nebūna penktadieniais. Po šio pokalbio E. A. jai pasakojo, kad M. P. ketina apvogti S. B. namą, turi planą, kaip jį apvogti. Jai taip pat yra žinoma, kad dar tada, kai buvo įvykis su motoroleriu, E. A. pasakojo M. P. apie S. B. namą ir kad jie turi daug pinigų. Ši liudytoja taip pat parodė, kad 2011-04-15 įvykusio susitikimo su M. P. metu pastarasis pasakė E. A. , kad apvogė S. B. namą ir seife rado pinigus bei tris šautuvus, raktus nuo kito seifo, taip pat, kad šautuvus, kuriuos rado seife, kol kas pasilaikys, o vėliau juos kam nors parduos (t. 3, b.l. 16-19). Teisminio bylos nagrinėjimo metu ši liudytoja parodė, kad 2011 m. žiemą M. P. klausinėjo jos apie B., ar ji juos pažįsta, ar jie toje pačioje vietoje gyvena, ar išvažiuoja atostogauti. 2011 m. E. A. susitikus su M. P. prie prekybos centro „Saulės miestas“, M. P. padavė E. A. 1000 Lt ir pasakė, kad jie skirti susimokėti baudą, kurią gavo važiuodamas motoroleriu, daugiau nieko nesakė, apie vagystę, ginklus nieko nekalbėjo (t. 6, b.l. 9-10).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad įsibrovęs į B. gyvenamąjį namą, M. P. iš karto ėmėsi E. A. jam nurodyto į sieną įmontuoto seifo, kuriame turėjo būti B. pinigai, tuo tarpu kito, didesnio ant žemės stovinčio seifo, skirto šaunamųjų ginklų laikymui, nelietė, nebandė jo atidaryti, kitų patalpų neapžiūrinėjo ir ten jokių vertybių neieškojo. Išmontavęs iš sienos seifą, nugabenęs jį į garažą ir ten atidaręs M. P. su savimi pasiėmė tik seife buvusius pinigus, tuo tarpu ten buvusių trijų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų niekur neslėpė, o kartu su seifu paliko garaže, kuris jam pačiam nepriklausė, juo naudojosi ir kiti asmenys. Be to, kaip matyti iš abiejų nuteistųjų parodymų, susitikę po nusikaltimo padarymo jie aptarinėjo, ką M. P. darys su seife rastais šaunamaisiais ginklais – M. P. sakė E. A. , kad dar nežino, gal vėliau bandys parduoti, taip pat nuteistieji kalbėjosi apie šaunamųjų ginklų grąžinimo savininkams galimybę, tačiau M. P. , bijodamas sugrįžti į nusikaltimo padarymo vietą, atsisakė tai daryti. Taigi, pirmiau aptarti M. P. veiksmai nusikaltimo padarymo metu bei po jo, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, patvirtina būtent šio nuteistojo parodymus, kad vogti šaunamųjų ginklų iš B. gyvenamojo namo jis neplanavo ir neturėjo tokio tikslo, dėl to su E. A. nesitarė, vienintelis jų tikslas buvo seifas su jame esančiais pinigais.

Prokurorė apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad bylos duomenimis nepavyko nustatyti, ką M. P. nuo įvykio dienos iki kol buvo laikinai sulaikytas 2011-04-21 darė su iš S. B. pavogtais šaunamaisiais ginklais, bei kas ir kada tiksliai minėtus šaunamuosius ginklus paliko po daugiabučio namo balkonu, taip pat, kad ir pats M. P. tokių aplinkybių, jog pats būtų atsikratęs seife rastais šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, nenurodė. Kita vertus, tai, kad šis nuteistasis, pavogęs seifą ir jame radęs šaunamuosius ginklus, nusprendė juos pasilaikyti bei svarstė galimybę juos realizuoti, negali būti vertinama kaip aplinkybė, neabejotinai patvirtinanti jo ir E. A. išankstinę tyčią pagrobti šiuos daiktus, juolab, kad byloje nėra ir tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog kuris nors iš nuteistųjų būtų turėjęs realią galimybę minėtus šaunamuosius ginklus realizuoti.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. P. ir E. A. pareikšti kaltinimai atitinkamai pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 254 straipsnio 2 dalį nepasitvirtino. Byloje surinkti faktiniai duomenys nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, kad M. P. , įsibraudamas į B. gyvenamąjį namą ir pagrobdamas šiame name buvusį seifą, siekė užvaldyti ne tik pastariesiems priklausančius pinigus, bet ir S. B. šaunamuosius ginklus bei šaudmenis, suprato, kad dėl jo veiksmų pastaroji šio savo turto neteks ir norėjo taip veikti, o E. A. , duodamas nurodymus ir patarimus, padėjo jam šį nusikaltimą padaryti. Atitinkamai apygardos teismas iš nuteistajam M. P. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį pareikšto kaltinimo pagrįstai pašalino neteisėtą šaunamųjų ginklų ir šaudmenų gabenimą nuo S. B. gyvenamojo namo iki garažo, esančio (duomenys neskelbtini).

Dėl M. P. ir E. A. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį inkriminuoto pagrobto turto vertės.

Bylos duomenimis, nuteistasis M. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad seife, kurį jis pagrobė įsibrovęs į B. gyvenamąjį namą, buvo ne 35000 Lt, bet 24400 Lt grynųjų pinigų. E. A. parodė, kad grynųjų pinigų suma, buvusi pagrobtame seife jam nežinoma, M. P. konkrečios sumos jam neįvardino, tik pasakė, kad pinigus reikėjo dalintis ir su kitais asmenimis, todėl jam liko tik 1000 Lt. Kita vertus, nukentėjusioji S. B. jau iš karto po įvykio protokole-pareiškime nurodė, kad seife, kuris buvo pagrobtas iš jos gyvenamojo namo, buvo 35000 Lt grynųjų pinigų. Tokias aplinkybes ji nuosekliai aiškino ne kartą apklausta ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisiamojo posėdžio metu. Ji parodė, kad antrame namo aukšte sienoje įmontuotame seife laikė bendrus jai ir jos buvusiam sutuoktiniui A. B. , su kuriuo iki šiol gyvena viename name ir veda bendrą ūkį, pinigus – 35000 Lt. Dieną iki įvykio ji tuos pinigus perskaičiavo, tarėsi su vyru, kur juos investuoti, tačiau nuomonės nesutapo, ir ji, supykusi, pakeitė seifo kodą (t. 6, b.l. 38-39). Kad pavogtame seife buvo būtent tokia grynųjų pinigų suma, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė ir buvęs S. B. sutuoktinis liudytojas A. B. , kuris paaiškino, kad seife buvo laikomi bendri jo ir S. B. pinigai – 35000 Lt, juos tą savaitę, kai įvyko vagystė, S. B. buvo perskaičiavusi (t. 5, b.l. 165-167). Netikėti šiais nuosekliais nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nukentėjusioji S. B. ir liudytojas A. B. būtų suinteresuoti nepagrįstai pasunkinti nuteistųjų E. A. ar M. P. teisinę padėtį, kaip kad teigiama nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde, juolab, kad, kaip jau minėta, tas aplinkybes, kad pavogtame seife buvo būtent 35000 Lt, nukentėjusioji nurodė iš karto po įvykio, kai dar nebuvo žinomi nusikaltimą įvykdę asmenys. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiosios S. B. bei liudytojo A. B. parodymai apie kitus pavogtame seife buvusius daiktus – šaunamuosius ginklus, t.y. pistoletą „Walther PPK“, „Walther P99“ bei „Beretta Mod. 92FS“, šovinius, raktus nuo kito seifo, pasitvirtino tiek paties nuteistojo M. P. parodymais apie seife rastus ginklus, šaudmenis bei raktus nuo seifo, tiek ir kitais faktiniais bylos duomenis – 2011-05-08 įvykio vietos, esančios Lieporių g. 17, Šiaulių mieste, apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, kad šalia vieno šio namo balkonų rastas ir paimtas plastikinis šiukšlių maišas, kuriame buvo trys šaunamieji ginklai, o būtent: pistoletas „Walther (duomenys neskelbtini), „Walther (duomenys neskelbtini), ir „Beretta (duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b.l. 38-41), pažyma iš civilinėje apyvartoje esančių ginklų registro, 2008-12-17 leidimu laikyti (nešioti) ginklus bei Lietuvos Respublikos ginklų fondo raštu, patvirtinančiais, kad S. B. nuo 2008-12-17 S. buvo leista laikyti ir nešioti būtent šiuos ginklus, t.y. „Walther PPK“ Nr. (duomenys neskelbtini), „Walther P99 AS“ Nr. (duomenys neskelbtini), „Beretta 92 FS“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos pastaroji įsigijo Lietuvos Respublikos ginklų fonde (t. 1, b.l. 27, 74, t. 6, b.l. 22). Apeliantai skunduose kelia klausimą, ar nukentėjusioji ir jos buvęs sutuoktinis apskritai galėjo turėti 35000 Lt grynųjų pinigų, tačiau tuo pačiu nepateikia jokių rimtų argumentų, kodėl pastarieji negalėjo turėti 10600 Lt didesnės sumos, nei kad M. P. nurodė pavogęs. Be to, kaip matyti iš M. P. ir E. A. parodymų, būtent gera B. turtinė padėtis, kuri buvo žinoma su jais bendravusiam E. A. , aiškinusiam M. P. , kad B. namuose galėtų būti apie 100000 Lt, ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių nuteistuosius įvykdyti vagystę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas, nustatydamas vagystės dieną seife buvusių grynųjų pinigų sumą, pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiosios S. B. ir liudytojo A. B. parodymais.

Teismų praktikoje nustatant pagrobto turto vertę, vadovaujamasi nuostata, kad pagrobto turto vertė atitinka daikto rinkos vertę veikos padarymo metu arba nustatoma pagal pirkimo-pradavimo sandorių kainą ar turto įsigijimo, turto sukūrimo (atkūrimo) kaštus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2010, 2K-254/2010, 2K-208/2011, 2K-6/2012). Bylos duomenimis, nukentėjusioji S. B. nuosekliai teigė, kad metalinį seifą su kodiniu užraktu, kuris buvo pavogtas iš jos namo, ji įsigijo už 600 Lt. Abejoti tokiais nukentėjusiosios parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo, beje, šių nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių iš esmės neginčija ir patys nuteistieji. Tuo tarpu duomenų, patvirtinančių, kad dėl laikotarpio, praėjusio nuo šio seifo įgijimo iki vagystės, bei jo naudojimo pritvirtinant jį prie sienos ir jame laikant tam tikrus daiktus bei kartas nuo karto jį atidarant, šio turto faktinė vertė būtų žymiai sumažėjusi, byloje nėra, todėl mažinti nuteistiesiems inkriminuoto pagrobto seifo vertę taip pat nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad apeliaciniuose skunduose nurodyta seifo vertė – ne daugiau kaip 400 Lt, nėra pagrįstai jokiais paskaičiavimas ar kitais objektyviais duomenimis.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai nuteistųjų M. P. ir E. A. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo atitinkamai pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, nes šių nuteistųjų bendrais veiksmais pagrobto turto vertė – 35600 Lt viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji M. P. ir E. A. , iš esmės neginčydami fakto, kad įvykio metu M. P. įsibraunant į B. gyvenamąjį namą ir pagrobiant seifą buvo sugadintas svetimas turtas, t.y. minėto gyvenamojo namo lauko durų spyna ir siena, į kurią buvo įmontuotas seifas, prašo juos dėl tyčinio svetimo turto sugadinimo išteisinti, tačiau nurodo skirtingus tokį jų prašymą pagrindžiančius argumentus. Nuteistasis M. P. prašymą išteisinti dėl tyčinio svetimo turto sugadinimo grindžia tuo, kad byloje nebuvo tinkamai nustatyta, kas iš tikrųjų yra sugadinto turto savininkas – nukentėjusioji S. B. , ar jos buvęs sutuoktinis liudytojas A. B. , tuo tarpu atsakomybė pagal BK 187 straipsnį galima tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas. E. A. ir jo gynėjas teigia, kad šio nuteistojo veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčios bendrais veiksmais sugadinti S. B. priklausantį turtą, nes jis ir M. P. nesitarė bendrais tyčiniais veiksmais sugadinti S. B. priklausantį turtą, nei nurodymais, nei patarimais, nei jokiais kitais tyčiniais veiksmais neprisidėjo prie šių veiksmų padarymo ir nežinojo, kad M. P. tyčia sugadins ar sugadino S. B. priklausantį turtą nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

Bylos duomenimis, ikiteisminis tyrimas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas nukentėjusiosios S. B. pareiškimo, kuriame pastaroji nurodė, kad vagystės metu buvo sugadintas jai priklausantis turtas, o būtent gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), lauko durų spynos šerdis bei siena, kurioje buvo įmontuotas pagrobtas seifas (t. 1, b.l. 16-17), pagrindu. Byloje esantis 2012-05-11 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), įvykio metu 2004-11-26 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklausė būtent nukentėjusiajai S. B. (t. 2, b.l. 97). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji S. B. ir liudytojas A. B. parodė, kad santuoka tarp jų buvo nutraukta 1999 metais, taigi, dar iki minėto žemės sklypo su statiniais įsigijimo. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuoti, kad byloje nebuvo tinkamai nustatytas sugadinto turto savininkas ar buvo pažeisti BPK 407 straipsnio reikalavimai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2012, 2K-657/2012, 2K-21/2013 ir kt.)

Kaip jau minėta, nuteistasis E. A. apeliaciniame skunde neginčija apygardos teismo nustatytų aplinkybių, kad jis, duodamas nurodymus ir patarimus, padėjo M. P. įvykdyti vagystę iš S. B. priklausančio gyvenamojo namo, kuriame pastaroji gyveno kartu su buvusiu sutuoktiniu A. B. . Bylos duomenimis, nuteistasis E. A. dirbo pas A. B. , bendravo su šiuo, lankėsi B. gyvenamajame name ir matė, kad namo antrajame aukšte, kambario sienoje, yra įmontuotas seifas, kuriame laikomi pinigai. Apie tai, kad A. B. namuose turi daug pinigų, E. A. pasakė M. P. , su kuriuo susitarė pavogti iš A. B. seifą su pinigais, ir kuriam nurodė seifo buvimo vietą, paaiškino, kaip patekti į namą bei pranešė M. P. , kad S. B. nėra namuose, o M. P. , įgyvendindamas bendrą sumanymą, išgręždamas lauko durų spynos šerdį, įsibrovė į S. B. priklausantį namą, kur iš sienos išlaužė įmontuotą seifą ir jį pagrobė, o tuo pačiu sugadino minėtą S. B. priklausantį turtą – durų spynos šerdį ir sieną. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis E. A. raktų nuo B. gyvenamojo namo neturėjo ir M. P. jų neperdavė. M. P. raktų nuo šio namo taip pat neturėjo, kas E. A. buvo gerai žinoma. Šios aplinkybės patvirtina, kad E. A. neabejotinai suprato, jog M. P. , įgyvendindamas jų bendrą nusikalstamą sumanymą, į B. gyvenamąjį namą patekti galės tik į jį įsilauždamas, t.y. sugadindamas S. B. priklausančio namo durų spyną, o gal ir duris. Be to, E. A. buvo gerai žinoma, kad seifas, kurį kartu su M. P. susitarė pavogti, yra įmontuotas į sieną, be to, turi kodinę spyną, kurios kodo nei vienas iš jų nežinojo. Taigi, akivaizdu, jog E. A. suprato ir tai, kad atidaryti seifą įvykio vietoje M. P. vargu ar galės, be to, bet kokiu atveju bent jau seifą jam teks sugadinti, o jei seifo neatidarys, turės jį išmontuoti iš sienos, tuo pačiu sugadinant ir kitą S. B. priklausantį turtą – namo sieną, bei tokiam vagystės būdui pritarė. Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo išvadai, kad E. A. tyčia neapėmė svetimo turto sugadinimo, o M. P. , tyčia sugadindamas pirmiau minėtą S. B. priklausantį turtą, peržengė bendrininkų susitarimo ribas, todėl konstatuotina, kad E. A. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu pagrįstai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje.

BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. Šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai šių objektų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose).

Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad byloje nėra jokių jo kaltę neteisėtai laikius šaunamuosius ginklus ir šaudmenis patvirtinančių įrodymų. Kaip matyti iš nuteistojo M. P. , nukentėjusiosios S. B. ir liudytojo A. B. parodymų, kuriuos be kita ko patvirtina jau pirmiau minėta byloje esanti pažyma iš civilinėje apyvartoje esančių ginklų registro, 2008-12-17 leidimas laikyti (nešioti) ginklus, Lietuvos Respublikos ginklų fondo raštas (t. 1, b.l. 27, 74, t. 6,. b.l. 22), S. B. priklausančio gyvenamojo namo antrajame aukšte į sieną įmontuotame seife, kurį nuteistasis M. P. , padedant E. A. , 2011-04-15 įsibrovęs į B. gyvenamąjį namą, pagrobė, be kita ko buvo laikomi trys nukentėjusiajai priklausantys pistoletai: „Walther PPK“ Nr. (duomenys neskelbtini), „Walther P99“ Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Beretta Mod. 92FS“, Nr. (duomenys neskelbtini), bei šoviniai, kurie vėliau, t.y. 2011-05-08, buvo rasti Šiaulių mieste, Lieporių g., po daugiabučio namo balkonu (t. 1, b.l. 38-41). Specialisto išvada Nr. 40-25-ISI-1065 patvirtina, kad minėti trys pistoletai yra pramoninės gamybos, graižtviniai, B kategorijos, pusiau automatiniai šaunamieji ginklai, tinkami šaudymui, o šoviniai yra tinkami šaudymui, skirti įvairiems A, B kategorijų graižtviniams šaunamiesiems ginklams (t. 5, b.l. 28-32). Iš nuteistojo M. P. parodymų taip pat matyti, kad pastarasis, pagrobęs iš B. gyvenamojo namo seifą, nusivežė jį į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio raktus jam buvo paskolinęs R. K. , ir ten atidaręs seifą bei radęs minėtus S. B. priklausančius šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, jų teisėtam savininkui negrąžino, o paliko garaže, kurį užrakino ir raktą paslėpė jam žinomoje, su R. K. sutartoje vietoje. Taigi, pirmiau aptarti faktiniai bylos duomenys, kurie yra nurodyti ir apygardos teismo nuosprendyje, patvirtina, kad nuteistasis M. P. nuo to momento, kai pagrobtame seife aptiko tris šaunamuosius ginklus ir šovinius, su šiais daiktais elgėsi savo nuožiūra, t.y. turėjo juos savo žinioje, ir tai suvokė, ką be kita ko patvirtina ir tos aplinkybės, kad, palikęs šaunamuosius ginklus bei šaudmenis užrakintame garaže ir susitikęs su savo bendrininku, kitu nuteistuoju šioje byloje E. A. , M. P. kalbėjosi apie tai, ką su šiais ginklais daryti, svarstė jų gražinimo savininkams, taip pat pardavimo galimybes, todėl pagrįsta apygardos teismo išvada, kad pastarasis S. B. priklausančius šaunamuosius ginklus ir šaudmenis nuo to momento, kai juos aptiko pagrobtame seife, tyčia netesėtai laikė (duomenys neskelbtini) esančiame garaže. Nors nuteistasis M. P. teigia, kad po to, kai pasiėmęs iš seifo pinigus, užrakino minėtą garažą ir raktus nuo jo paliko su R. K. sutartoje vietoje, daugiau į šią vietą negrįžo ir jokių aktyvių veiksmų su minėtais ginklais ir šoviniais neatliko, šios aplinkybės jo baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį pagrįstumo nepaneigia. Apygardos teismas nustatė, kad M. P. nusikalstama veika neteisėtai laikant S. B. priklausančius ginklus ir šovinius truko iki 2011-04-21 10.30 val., kai jis buvo laikinai sulaikytas, todėl apelianto nurodytos aplinkybės, kad 2011-04-23, t.y., tuo metu, kai jis buvo sulaikytas, minėtų šaunamųjų ginklų garaže, kuriame jis juos paliko, pareigūnai neberado, o jie buvo rasti 2011-05-08 Lieporių g. po daugiabučio balkonu, taip pat nebuvo nustatyta, kas šiuos ginklus ir šaudmenis ten paliko, sprendžiant jo atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 2 dalį klausimą, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, pripažindamas M. P. kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, konstatavo, jog pastarasis nuo 2011 m. balandžio 15 d., apie 12.30 val., tikslus laikas nenustatytas, neturėdamas leidimo, S. P. priklausančiame garaže Nr. 22, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė tris pramoninės gamybos, graižtvinius, B kategorijos, pusiau automatinius šaunamuosius ginklus: pistoletą „Walther PPK“ Nr. (duomenys neskelbtini), 7,65 mm kalibro, skirtą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, pistoletą „Walther P99“ Nr. (duomenys neskelbtini), 9 mm kalibro, skirtą šaudyti 9x19 mm kalibro „Luger“ šoviniais, pistoletą „Beretta Mod. 92FS“, Nr. (duomenys neskelbtini), 9 mm kalibro, skirtą šaudyti 9x19 mm kalibro „Luger“ šoviniais, ir šaudmenimis – 14 vienetų pramoninės gamybos, „32Auto“ kalibro, centrinio skėlimo „Browning“ šovinius, skirtus įvairiems A, B kategorijų graižtviniams šaunamiesiems ginklams, iki 2011 m. balandžio 21 d. 10.30 val., kol buvo sulaikytas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato pareigūnų. Taigi, apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos būtinos įrodyta pripažintos M. P. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės – laikas, vieta, būdas, todėl nepagrįstas M. P. apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Dėl nuteistiesiems M. P. ir E. A. paskirtų bausmių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems M. P. ir E. A. paskirtų bausmių taip pat yra pagrįsta ir teisėta, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistasis M. P. , nuteistasis E. A. ir jo gynėjas.

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems M. P. ir E. A. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į tai, kad M. P. , veikdamas kaip vykdytojas, padarė tris tyčines baigtas nusikalstamas veikas: nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 3 dalis), ir du sunkius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje (BK 11 straipsnio 5 dalis), E. A. , veikdamas kaip padėjėjas, padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas: nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 3 dalis), ir sunkų nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje (BK 11 straipsnio 5 dalis), bendrais M. P. ir E. A. nusikalstamais veiksmais labai sunkūs padariniai nebuvo sukelti. Skirdamas M. P. bausmę už BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, teismas taip pat įvertino tai, kad pastarasis, pagrobtame seife radęs šaunamuosius ginklus, jų nepaslėpė, o paliko garaže, taip sudarydamas sąlygas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis pasinaudoti kitiems asmenims. Po kurio laiko šie ginklai ir šaudmenys buvo rasti numesti maišelyje po gyvenamojo namo balkonu ir tik atsitiktinumo dėka nepateko vaikams ar asmenims, linkusiems daryti nusikalstamas veikas. Taip pat apygardos teismas atsižvelgė į M. P. ir E. A. asmenybes: abu nuteistieji teisiami pirmą kartą, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, darbovietėse charakterizuojami teigiamai, išlaiko mažamečius vaikus, nėra įrašyti į psichiatrijos ar priklausomybės ligų įskaitas. Yra viena M. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. E. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegijos manymu, visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistiesiems M. P. ir E. A. paskyrė baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, nesiekiančias sankcijose nustatyto šios bausmės vidurkio. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių bei 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į E. A. antraeilį vaidmenį nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, padaryme.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. nepagrįstai teigia, kad yra jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas kaltininko padarytos žalos savanoriškas atlyginimas ar pašalinimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas savo noru pats ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-38/2009, 2K-77/2009, 2K-476/2010, 2K-379/2010, 2K-579/2010 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios S. B. naudai iš M. P. ir E. A. solidariai priteista 37927,27 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taigi, M. P. S. B. pervesta pinigų suma – 1300 Lt (t. 6, b.l. 77), kurią nukentėjusioji atsisakė priimti, sudaro tik nedidelę dalį pastarajai priteistos turtinės bei neturtinės žalos ir nesudaro prielaidų pagrįstai tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, juolab, kad nuo nusikaltimų padarymo šiuo metu yra praėję jau daugiau kaip treji metai. Esant tokioms aplinkybėms, pripažinti dalinį žalos atlyginimą M. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Pagal teismų praktiką ši aplinkybė apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ji reiškia, kad kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Taigi, byloje turi būti nustatytos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan., konstatuota, kad buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012, 2K-60/2014 ir kt.). M. P. savo sunkią turtinę padėtį grindžia tuo, kad jis buvo paėmęs iš banko būsto paskolą, tačiau neteko darbo, bankas dėl įmokų mokėjimo uždelsimo buvo pradėjęs priverstinį skolos išieškojimą, o šeimai, auginančiai mažamečius vaikus, būsto praradimas būtų buvusi didelė netektis. Iš tiesų, byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad AB „Citadele“ bankas 2006 m. spalio 26 d. kreditavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) M. P. ir jo sutuoktinei I. P. suteikė 90250 Lt kreditą gyvenamajam būstui įsigyti, taip pat 2006 m. spalio 25 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) M. P. išdavė kreditinę kortelę su 2000 Lt kredito limitu (t. 2, b.l. 91, 108-119). Byloje esantys gimimo liudijimai taip pat patvirtina, kad M. P. su savo sutuoktine I. P. buvo susilaukę dviejų dukrų (G. P. , gim. (duomenys neskelbtini), ir Ge. P. , gim. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 141, 142), nusikaltimo padarymo metu M. P. nedirbo (t. 4, b.l. 23, 24). Kita vertus, faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad šis nuteistasis, pavogęs nukentėjusiajai S. B. priklausantį seifą su jame buvusiais 35000 Lt, tik nedidelę šių pinigų dalį panaudojo turimiems įsipareigojimams padengti – 1338,13 Lt sumokėjo būsto kreditui padengti ir 90 Lt papildė banko sąskaitą (t. 1, b.l. 104-105), ko pasekoje, M. P. ir jo sutuoktinei nevykdant įsipareigojimų, 2011-09-27 bankas vienašališkai nutraukė būsto kreditavimo sutartį (t. 2, b.l. 102-106), o 2011-12-07 – ir kreditinės mokėjimo kortelės sutartį (t. 6, b.l. 91). Tuo tarpu kitus pinigus, išskyrus 1000 Lt, kuriuos perdavė bendrininkui E. A. , ir 200 Lt, kuriuos 2011-04-21 daiktų pateikimo protokolu pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnui, M. P. faktiškai per savaitę laiko išleido nusipirkdamas keletą prekių, pramogaudamas (lošė kazino, girtavo), apmokėdamas taksi paslaugas. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis M. P. nusikalto dėl labai sunkios turtinės padėties, siekdamas išsaugoti savo šeimai gyvenamąjį būstą, ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto nuostatas, nes jo mažametės dukters E. (gim. (duomenys neskelbtini)) motina I. K. yra neįgali, todėl jis faktiškai yra vienintelis asmuo, galintis jomis pasirūpinti, tačiau nepateikė teismui jokių tokius savo teiginius patvirtinančių objektyvių faktinių duomenų. Be to, kaip jau minėta, yra tik viena M. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tuo tarpu BK 62 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad būtų nustatytos ne mažiau kaip dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Esant tokioms aplinkybėms, svarstyti klausimą dėl M. P. už sunkių nusikaltimų padarymą paskirtų bausmių švelninimo vadovaujantis šio baudžiamojo įstatymo nuostatomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nuteistajam M. P. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje, o nuteistajam E. A. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirtas bausmes švelninti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes šiuo atveju byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios rodytų žymiai mažesnį M. P. ir E. A. padarytų nusikalstamų veikų bei jų asmenybių pavojingumą, sudarančių pagrindą išvadai, kad baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytų bausmių paskyrimas šiems nuteistiesiems prieštarautų teisingumo principui. Nuteistųjų M. P. ir E. A. apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad jie anksčiau nebuvo teisti, turi šeimas, kuriose auga mažamečiai vaikai, dirba, teigiamai charakterizuojami, po šioje byloje nagrinėjamų nusikaltimų daugiau nenusikalto, taip pat, kad yra nuteistojo M. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, yra svarbios, todėl, skirdamas bausmes, apygardos teismas jas įvertino, tačiau jos nelaikytinos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme.

M. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės jo šeima gali netekti įsigyto turto, tačiau šis nuteistojo argumentas neatitinka tikrovės, nes kaip jau minėta, dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo būsto kreditą M. P. ir jo sutuoktinei I. P. , su kuria, bylos duomenimis, pastarasis nebegyvena, suteikęs bankas dar 2011-09-27 nutraukė kreditavimo sutartį, o UAB „Būsto paskolų draudimas“, išnagrinėjęs M. P. ir I. P. prašymą, 2012-04-23 išdavė leidimą pastariesiems parduoti už kreditą įsigytą būstą, kad gautomis lėšomis būtų padengta didesnė dalis jų įsiskolinimo šiai draudimo bendrovei, išmokėjusiai bankui draudimo išmoką (t. 2, b.l. 102-106, 107).

Dėl civilinio ieškinio.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji S. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl nuteistųjų M. P. ir E. A. nusikalstamais veiksmais jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Apygardos teismas, tenkindamas civilinį ieškinį iš dalies, solidariai iš nuteistųjų M. P. ir E. A. nukentėjusiosios S. B. naudai priteisė 37927,27 Lt turtinės žalos atlyginimo sumą, kurią sudaro 35000 Lt pagrobtų pinigų, seifo vertė – 600 Lt, atstatomojo remonto vertė – 2498,24 Lt, 30 Lt už sugadintą durų spynos šerdį ir 7 Lt už nerastus ir negražintus 7 šovinius.

Nuteistieji M. P. ir E. A. bei E. A. gynėjas nuosprendžio dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiosios S. B. naudai neginčija, tačiau apeliantai nesutinka su teismo sprendimu solidariai iš abiejų nuteistųjų priteisti nukentėjusiosios naudai 37927,27 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti. M. P. prašo iš jo solidariai su E. A. priteistą turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 24629 Lt (iš tikrųjų iki 24837 Lt) sumos, kurią sudaro pagrobti pinigai – 24400 Lt, pavogto seifo vertė – 400 Lt, sugadintos durų spynos šerdies vertė – 30 Lt ir nerastų septynių šovinių vertė – 7 Lt. Nuteistasis E. A. ir jo gynėjas prašo solidariai iš jo ir M. P. priteistą turtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 1000 Lt, nes būtent tokią sumą E. A. jam perdavė iš pavogtų pinigų, likusią pavogtų pinigų sumą – 23400 Lt priteisti iš M. P. , taip pat pripažinti nukentėjusiajai S. B. teisę į ieškinio patenkinimą dalyje dėl pagrobto seifo, atstatomojo remonto, sugadintos durų spynos šerdies ir negrąžintų šovinių, o ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie apeliantų prašymai yra nepagrįsti, todėl negali būti patenkinti. Nuteistasis E. A. bei jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat formuluoja prašymą nukentėjusiosios S. B. civilinį ieškinį dėl pagrobto seifo, atstatomojo remonto, sugadintos durų spynos šerdies ir negrąžintų šovinių palikti nenagrinėtu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad toks sprendimas, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, gali būti priimtas tik tuo atveju, jei kaltinamasis išteisinamas nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Visų pirma, kaip jau minėta, faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad M. P. S. B. priklausančio seifo su jame buvusiais grynaisiais pinigais vagystę, įsibraunant į nukentėjusiajai priklausantį gyvenamąjį namą ir sugadinant jos turtą, įvykdė padedant E. A. , taigi, turtinę žalą dėl pagrobto ir sugadinto turto nukentėjusioji patyrė abiejų nuteistųjų bendrai padarytų nusikalstamų veikų pasekoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnio nuostatomis bei teismų praktika, bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai), nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos, atsako solidariai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-394/2011, 2K-44/2012 ir kt.). Taigi, nepagrįstas nuteistojo E. A. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad iš E. A. solidariai su M. P. turi būti priteista tik 1000 Lt pagrobtų pinigų suma. Dėl to, kad apygardos teismas teisingai nustatė pavogtų grynųjų pinigų sumą – 35000 Lt bei pavogto seifo vertę – 600 Lt, teisėjų kolegija jau pasisakė pirmiau šioje nutartyje, todėl, nekartodama su tuo susijusių argumentų, konstatuoja, kad šioje dalyje nukentėjusiosios S. B. civilinis ieškinys tenkintas pagrįstai. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, pripažinus nukentėjusiajai S. B. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą dalyje dėl atstatomojo remonto, sugadintos durų spynos ir negrąžintų septynių vienetų šovinių perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, kaip kad to prašoma nuteistojo E. A. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, nes byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių ir šios nukentėjusiosios S. B. patirtos turtinės žalos dydį. Bylos duomenimis, nukentėjusioji S. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad dėl sugadintos durų spynos ji patyrė 30 Lt turtinę žalą, šovinius įsigijo mokėdama po 1 Lt už vienetą, o sugadintos namo sienos atstatomasis remontas jai kainuos apie 2000 Lt. Be to, kartu su civiliniu ieškiniu S. B. pateikė UAB „Almedas“ sudarytą lokalinę sąmatą, iš kurios matyti, kad jai priklausančio gyvenamojo namo sienos (5,30 m²), kuri buvo sugadinta išplėšiant į sieną įmontuotą seifą, atstatomojo remonto darbų vertė yra 2498,24 Lt (2064,66 Lt +433,58 Lt PVM) (t. 6, b.l. 62). Vertinti šią UAB ‚Almedas“ lokalinėje sąmatoje nurodytą atstatomojo remonto sumą kaip nepagrįstai didelę, kaip kad apeliaciniame skunde teigia nuteistasis M. P. , teisėjų kolegija neturi pagrindo, be to ir pats apeliantas nenurodo jokių tai pagrindžiančių argumentų. M. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad lokalinėje sąmatoje nurodyti darbai šiuo metu dar nėra atlikti ir pinigai už juos nesumokėti, tačiau tai, priešingai nei mano apeliantas, nepaneigia jo civilinės atsakomybės pagrįstumo, kadangi turtinė žala šiuo atveju pasireiškė tuo, kad nusikalstamais veiksmais pagrobiant S. B. priklausantį seifą, buvo sugadintas jai priklausantis turtas – namo siena, į kurią minėtas seifas buvo įmontuotas. Nukentėjusioji S. B. nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kiek jai kainavo sugadintos lauko durų spynos atstatymas, taip pat dokumentų, patvirtinančių pavogtų šovinių įsigijimo kainą, kita vertus, jos nurodytas dėl sugadintos durų spynos ir pavogtų šovinių patirtos turtinės žalos dydis, atitinkamai 30 Lt ir 7 Lt, nekelia abejonių, nėra aiškiai per didelis, todėl taip pat priteistas pagrįstai.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės, nuteistojo E. A. bei jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus ir nuteistojo M. P. apeliacinius skundus atmesti.