Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-1269-816/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03731-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.4; 21.2; 41; 55.1.3

2020 m. vasario 6 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Verslo konsultantai“ skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Tarnyba) dėl įsakymo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Verslo konsultantai“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2019 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. V4-255 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Verslo konsultantai“ skyrimo“ ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad atsakovė tuos pačius bankroto administratoriaus veiksmus pasirašant taikos sutartis vykdymo procese vertino antrąkart ir priėmė viena kitai prieštaraujančias išvadas. Tarnyba, išnagrinėjusi pirmąjį skundą „Dėl B KB „Nacionalinė kredito unija“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“ veiklos“ bankroto administratoriaus veiksmų sudarant taikos sutartis teismuose vykstančiuose ginčuose, tiek sudarant taikos sutartis vykdymo procese, sprendė, kad bankroto administratorius nei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ), nei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtino Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių Elgesio kodekso (toliau – Kodekso) normų nepažeidė (2019 m. balandžio 4 d. išvada Nr. D-455).

Atsakovė, vertindama antrą kartą tuos pačius bankroto administratoriaus veiksmus pasirašant tas pačias taikos sutartis vykdymo procese, nusprendė, kad ĮBĮ reguliavimas nesuteikia teisės bankroto administratoriui sudaryti taikos sutarčių vykdymo procese ir atitinkamai nustatė, kad bankroto administratorius nevykdė 2018 m. rugpjūčio 14 d. Unijos kreditorių susirinkimo nutarimo.

Nurodo, kad atsakovė nemotyvavo, kas pasikeitė tų pačių bankroto administratoriaus veiksmų vertinimas, nors nei teisinis reguliavimas, nei teismų praktika šiuo klausimu nekito.

Pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-728-450/2019 yra konstatavęs, kad Unijos kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo bankroto administratorius įpareigojamas nesudaryti taikos sutarčių be kreditorių žinios ir pritarimo, yra naikintinas. Atsakovės sprendimas prieštarauja šiai praktikai.

Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad bankroto procese kiekvienas teisės subjektas turi veikti jam suteiktų įgaliojimų ribose ir nespręsti kitam subjektui priskirtų klausimų.

Nurodo, kad išvadoje tiriamos aplinkybės, susijusios su tuo, kad bankroto administratorius Unijos vardu sudarė taikos sutartis vykdymo procese. Vykdymo procesas yra civilinio proceso dalis. Tuo tarpu cituojama teismų praktika neišskiria bankroto administratoriaus turimų teisių vedant civilinę bylą teisme ir vykdymo procese, t. y. išimtinė teisė bankroto administratoriui sudaryti taikos sutartis civiliniame procese galioja visuose civilinio proceso etapuose, įskaitant ir vykdymo procesą. Bankroto administratoriaus sudarytos taikos sutartys vykdymo procese negali būti laikomas įmonių bankrotą reguliuojančių teisės normų pažeidimu.

Pažymi, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimas, draudžiantis bankroto administratoriui sudaryti taikos sutartį, yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl atsakovė neturėjo pagrindo spręsti, kad bankroto administratorius pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą.

Nurodo, kad išvadoje neanalizuojami ir netiriami duomenys apie Unijai civilinėse bylose priteistas sumas, netirtas pasirašytų taikos sutarčių turinys (jomis sulygtos sąlygos), Tarnyba neanalizavo taikos sutartis sudariusių Unijos skolininkų finansinės padėties. Neįvertinus šių duomenų, neįmanoma padaryti išvados, kuriuo atveju - sudarius taikos sutartis ar teismų sprendimus vykdant antstolio pagalba - Unija atgautų daugiau lėšų iš savo skolininkų.

Tarnybos išvada, kad bankroto administratorius pažeidė Elgesio kodekso 6.4 punktą, niekaip nemotyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatų. Išvadoje nepateikiami nei teisinis, nei faktinis pagrindai, kuriuo remdamasi Taryba konstatavo Kodekso pažeidimą.

Pažymi, kad bankroto administratorius, siekdamas įgyvendinti bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, privalo imtis priemonių, kad žala Unijai būtų atlyginta kuo greičiau ir kuo didesne apimtimi. Pareiškėja Tarnybai teikė paaiškinimus skundo pagrindu, pateikė išsamią informaciją apie asmenų, su kuriais buvo sudaromos taikos sutartys, finansinę būklę, jų realias galimybės įvykdyti teismų sprendimus. Šie duomenys patvirtino, kad taikos sutartimis sulygtas Unijai mokėtinas sumas buvę Unijos vadovai, vykdant priverstinį išieškojimą antstolio pagalba, grąžintų tik per 3-7 metus, atitinkamą laikotarpį turėtų būti tęsiamas ir Unijos bankroto procesas, nes nurodyti reikalavimai negali būti realizuojami (perleidžiami). Kai kurie iš Unijai skolingų asmenų apskritai neturi turto, iš kurio būtų galima vykdyti išieškojimą, o taikos sutarčių pagrindu šie asmenys Unijai atlygintų dalį padarytos žalos. Šie faktai, kurių įrodymus pareiškėja pateikė Tarnybai, įrodo, kad bankroto administratorius, pasirašydamas taikos sutartis siekė, kad Unijos kreditorių reikalavimai būtų tenkinami kuo didesne apimtimi.

Sudariusi taikos sutartis Unija būtų turėjusi didesnę galimybę išieškoti lėšas iš buvusių Unijos vadovų nei turi dabar, vykdydama išieškojimą antstolio pagalba. Teigia, kad bankroto administratoriaus parašytos taikos sutartys visiškai atitiko kreditorių ir Unijos interesus, buvo proporcingos susidariusiai situacijai ir bankroto administratoriaus elgesys negali būti vertinamas kaip darantis žalą Unijos bankroto procese ir, atitinkamai, negali būti sprendžiama, kad bankroto administratorius nesiekė kuo didesne apimtimi tenkinti Unijos kreditorių finansinių reikalavimų.

Pažymi, kad Tarnyba, išvadoje sutapatindama taikos sutarčių pasirašymą su reikalavimo teisės pardavimu, padarė grubią tiek teisės aiškinimo, tiek faktinių aplinkybių interpretavimo klaidą. Bankroto administratorius be Unijos kreditorių pritarimo ir sprendimo niekuomet nesiekė realizuoti ir nerealizavo jokių Unijai priklausančių turtinių teisių ar kito turto.

Nurodo, kad bankrutavusios įmonės turtui bankroto administratoriaus veiksmai, pasirašant taikos sutartį tiek vykstant teisminiam procesui, tiek jam jau pasibaigus, turi tokias pačias pasekmes, tačiau Tarnybos dėl neaiškių priežasčių yra vertinami skirtingai.

Teigia, kad Tarnyba neturėjo teisės pradėti neplaninio bankroto administratoriaus veiklos patikrinimo skundo pagrindu. Cituodama Taisyklių 23 punktą teigia, kad Tarnybai nesuteikiama teisė savo nuožiūra spręsti dėl neplaninio bankroto administratoriaus veiklos tikrinimo tais atvejais, kai jau yra priimtas sprendimas dėl tų pačių klausimų ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų. Kaip jau nurodyta aukščiau, tiek pirmame skunde, tiek ir antrame skunde nurodytos faktinės aplinkybės yra tapačios, tačiau Tarnyba, nepaisydama teisinio reguliavimo, pradėjo bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą dėl jau ištirtų faktinių aplinkybių.

Atsakovė Tarnyba su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (elektroninė byla, 2 tomas, b. l. 1–4). Paaiškina, kad gavusi 2019 m. gegužės 22 d. skundą nustatė, kad šiame skunde nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai (nauji faktiniai duomenys) dėl bankrotą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų požymių buvimo sudaro pagrindą pradėti neplaninį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą, nes buvo prašoma įvertinti pareiškėjos siekius sudaryti taikos sutartis vykdymo procese. Tarnyba atsižvelgdama į aplinkybę, kad prieš tai atliktame neplaniniame pareiškėjos veiklos patikrinime (2019-04-08 išvada, registracijos Nr. D4-470) Tarnyba pasisakė plačiąja prasme dėl pareiškėjos teisių civilinėse bylose ir atitinkamai vertino pareiškėjos veiksmus sudarant taikos sutartis teisminiuose procesuose, sprendė, kad esamoje situacijoje buvo pateikti nauji faktiniai duomenys, kurie leido Tarnybai iš naujo įvertinti 2019 m. gegužės 22 d. skundą vadovaujantis Taisyklių 23 p. bei priimti sprendimą jį nagrinėti. Be to, apie Tarnybos sprendimą atlikti neplaninį pareiškėjos veiklos patikrinimą pareiškėja buvo informuota 2019 m. birželio 12 d. raštu. Pareiškėja nepasinaudojo apskundimo teise, todėl skunde nurodomas argumentas, kad Tarnyba neturėjo teisės antrą kartą vertinti pareiškėjos veiksmus yra nepagrįstas.

Atsakovė, cituodama ĮBĮ 21, 23, 24, 33 straipsnius, teigia, kad visus esminius klausimus dėl bankrutuojančios įmonės turto priima kreditorių susirinkimas. Sprendimus dėl nuostatų priima kreditorių susirinkimas, o bankroto administratorius, atlikdamas savo funkcijas, privalo juos vykdyti (ĮBĮ 11 str. 5 d. 20 p., 31 str. 2 p.).

Pažymi, kad tiek ankstesnio Tarnybos atlikto neplaninio pareiškėjos veiklos patikrinimo metu, kurio pagrindu buvo priimtas Tarnybos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimas (2019-04-08 išvada Nr. D4-470 ir 2019-04-10 įsakymas Nr. V4-95), tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-728-450/2019, iš esmės buvo pasisakoma tik dėl bendro atvejo kaip civiliniuose ginčuose yra vertinamas kreditorių susirinkimo teisės bankroto administratoriui pasirašant taikos sutartis su bankrutuojančios įmonės skolininkais, tačiau nebuvo atskirai analizuojama taikos sutarčių pasirašymo specifika esant jau įsiteisėjusiems teismo sprendimams ir / ar jų pagrindu vykdant išieškojimus priverstinio vykdymo procese. Teigia, kad teismo sprendimo pagrindu atsiradusios reikalavimo teisės turėtų būti vertinamos kaip bankrutuojančios įmonės turtas, dėl kurio sprendimus priima išimtinai tik kreditorių susirinkimas.

Teigia, kad, esant susiformavusiai teismų praktikai (LAT 2017-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-915/2017), bankroto administratoriaus teisės civiliniame procese nėra ribojamos kreditorių susirinkimo sprendimais, vis tik įsigaliojusių teismų sprendimų pagrindų atsiradusioms reikalavimo teisėms turėtų būti taikoma išimtis, nes tokios reikalavimo teisės jau laikytinos realiu bankrutuojančios įmonės turtu.

Nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad skundžiamame sprendime Tarnyba nemotyvavo, kodėl pareiškėja pažeidė Elgesio kodekso 6.4 p. Tarnyba išvadoje konstatavo, kad pareiškėjos siekis pasirašyti taikos sutartis su Unijos skolininkais nerodo, kad pareiškėja siekia kreditorių reikalavimus patenkinti naudingiausiu Unijos kreditoriams būdu. Nors pareiškėja tiek atlikto neplaninio patikrinimo metu, tiek šiuo skundu įrodinėja, kad išieškojimas iš Unijos skolininkų yra neperspektyvus, kad Tarnyba neanalizavo skolininkų finansinės padėties, tačiau visas šias aplinkybes pareiškėja turėjo teikti Unijos kreditorių susirinkimui, kurie ir vertintų, ar pareiškėjos teiginiai ir įrodymai pagrįsti, ar pasirašyti taikos sutartis, ar tęsti priverstinį ieškojimą vykdymo procese, ar pasirinkti kitą šių reikalavimo teisių realizavimo būdą, pvz., parduoti reikalavimo teises varžytynėse ir pan. Teigia, kad pareiškėja, viršydama ĮBĮ jai suteiktus įgaliojimus savarankiškai nusprendė, kiek yra vertingos priteistos sumos iš Unijos skolininkų. Tokio pareiškėjos sprendimo pasekmė buvo ta, kad, negavęs Unijos kreditorių susirinkimo pritarimo, 2018 m. lapkričio 4 d. su 5 fiziniais asmenimis (Unijos skolininkais), kurių bendra skola Unijai viršijo 5 mln. Eur, buvo pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią minėti fiziniai asmenys įsipareigojo sumokėti Unijai tik po kelis tūkstančius eurų.

Pažymi, kad, kitoks šios situacijos traktavimas, kai bankroto administratorius, neturėdamas kreditorių susirinkimo pritarimo, priima sprendimus dėl bankrutuojančios įmonės turto (reikalavimo teisės perleidimo), nepagrįstai leistų bankroto administratoriui viršyti ĮBĮ suteiktus įgaliojimus, o kreditorių susirinkimo teisės būtų nepagrįstai sumažintos, t. y. būtų apribotos jo teisės priimti sprendimus dėl bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė skundą iš esmės palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad Tarnyba, nusprendusi dar kartą atlikti pareiškėjos patikrinimą nenurodo, kokie buvo nustatyti nauji faktiniai duomenys, sudarę pagrindą Tarnybai antrą kartą vertinti pareiškėjos veiklą. Tiek dėl pirmojo skundo, dėl kurio buvo priimtas Tarnybos sprendimas balandžio mėn., tiek antrame skunde, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas sprendimas, yra nurodomos tapačios aplinkybės, dėl kurių Tarnyba pasisakė balandžio mėn. Pirminėje išvadoje Tarnyba vertino ir taikos sutartis sudarytas vykdymo procese, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, kuris buvo priimtas teismui nusprendus netvirtinti taikos sutarties, sudarytos vykdymo procese. Tarnyba dar balandžio mėn. yra įvertinusi pareiškėjos veiksmus sudarant taikos sutartis vykdymo procese, jog bankroto administratorius turi tokią teisę, tuo tarpu spalio mėn., įvertindama tas pačias aplinkybes ir turėjusi lygiai tokią pačią medžiagą, padarė priešingas išvadas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad Tarnyba pirmojo pareiškėjos veiklos patikrinimo metu įvertino pareiškėjos bendrai sudarytas visas taikos sutartis, tuo tarpu antrojo pareiškėjos veiklos patikrinimo metu buvo vertintos tik pareiškėjos sudarytos taikos sutartys vykdymo procese. Pažymėjo, kad reikalavimo teisė yra specifinis turtas dėl kurio turėtų pasisakyti kreditorių susirinkimas, kadangi iš esmės visus pagrindinius sprendimus dėl turto priima kreditorių susirinkimas.

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos įsakymo, kuriuo nuspręsta bankroto administratoriui UAB „Verslo konsultantai“ skirti nuobaudą – įspėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad VĮ „(duomenys neskelbtini)“ Tarnybai 2019 m. gegužės 22 d. pateikė skundą dėl B KB „Nacionalinė kredito unija“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“ veiklos (elektroninė byla, 1 tomas, b. l. 8–16, 2 tomas, b. l. 16–24).

Tarnyba 2019 m. birželio 12 d. raštu Nr. (10.4) D2-1651 paprašė pareiškėjos iki 2019 m. birželio 26 d. pateikti išsamų paaiškinimą į 2019 m. gegužės 22 d. skunde keliamus klausimus bei teiginius pagrindžiančių dokumentų kopijas (elektroninė byla, 1 tomas, b. l. 7, 2 tomas, b. l. 25). Pareiškėja 2019 m. birželio 26 d. pateikė paaiškinimus (elektroninė byla, 1 tomas, b. l. 39–44). Pareiškėja 2019 m. liepos 23 d. pateikė papildomus dokumentus.

Tarnyba 2019 m. spalio 2 d. surašė išvadą Nr. D4-1396 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“ veiksmų administruojant B KB Nacionalinė kredito unija“ (elektroninė byla, 1 tomas, b. l. 70–76).

Išvadoje nurodoma, kad patikrinimo metu nustatyta, kad bankrutuojančios kredito įstaigos kreditorius VĮ „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama pareiškėjos, inicijavo civilines bylas, kuriose prisiteisė žalos atlyginimą solidariai iš įmonės skolininkų komiteto narių ir valdybos narių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau – LAT) 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-916/2018, LAT 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-394-178/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-55-196/2018, LAT 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-687/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-186/2019, bendra priteista suma viršija 5 mln. eurų). Šiose civilinėse bylose priimti teismų sprendimai įsiteisėjo, o teismo išduoti vykdomieji raštai dar 2017 ir 2018 m. pateikti antstoliui vykdyti. Pareiškėja, atlikusi skolininkų finansinės būklės vertinimą, sprendė, kad sudarius taikos sutartis bankrutuojanti įmonė būtų turėjusi didesnę galimybę išieškoti lėšas iš buvusių įmonės vadovų, nei vykdydama išieškojimą antstolio pagalba. Taip pat išvadoje pažymėjo tokias svarbias faktines aplinkybes:

- Pareiškėja 2018 m. birželio 8 d. kreipėsi į VĮ „(duomenys neskelbtini)“ su pranešimu apie ketinimą sudaryti taikos sutartis su fiziniais asmenimis, iš kurių vykdomas skolų išieškojimas. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. birželio 11 d. atsakyme nurodė pareiškėjai stabdyti taikos sutarčių su nurodymais asmenims pasirašymą. 2018 m. rugpjūčio 14 d. kreditorių susirinkime pareiškėja inicijavo taikos sutarčių sudarymo klausimą, tačiau kreditoriai nepritarė pareiškėjos siūlymui ir 7-uoju darbotvarkės klausimu pareiškėjai nurodė, kad yra griežtai draudžiama sudaryti taikos sutartis tose bylose, kuriose įmonei yra priimti palankūs sprendimai bei įpareigojo pareiškėją nedelsiant vykdyti teismų nutartis, t. y. toliau vykdyti skolų išieškojimą.

- Pareiškėja 2018 m. lapkričio 16 d. el. laišku informavo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ apie sprendimą sudaryti taikos sutartis vykdymo procese ir kartu pateikė šalių pasirašytą 2018 m. lapkričio 14 d. taikos sutartį (su 5 fiziniais asmenimis), pagal kurią skolininkai vietoj priteistų sumų (siekiančius milijonus eurų) įsipareigojo sumokėti po kelis tūkstančius eurų.

- 2018 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkime pareiškėja pakartotinai buvo įpareigota nesudaryti jokių taikos sutarčių be kreditorių žinios ir pritarimo, tačiau pareiškėja 2019 m. vasario 22 d. su skolininkais (6 fiziniais asmenimis) vykdomosiose bylose pasirašė analogišką taikos sutartį.

- 2019 m. kovo 4 d. kreditorių susirinkime pareiškėja dar kartą pakartotinai buvo įpareigota nesudaryti jokių taikos sutarčių be kreditorių žinios ir pritarimo.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, patikrinimo rezultatuose nurodoma, kad administratorius, administruodamas bankrutuojančią įmonę, pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą, Elgesio kodekso 6.4 punktą, kadangi nevykdė 2018 m. rugpjūčio 14 d. ir 2019 m. kovo 4 d. kreditorių susirinkimų nutarimų, t. y. esant aiškiai išsakytam kreditorių susirinkimo nepritarimui, iniciavo taikos sutarčių pasirašymą vykdymo procese ir jų tvirtinimą teisme bei nesiekė, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi. Atsižvelgiant į tai siūlė administratoriui, už patikrinimo metu nustatytą pažeidimą skirti ĮBĮ 11⁷ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą nuobaudą – įspėjimą.

Skundžiamu 2019 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. V4-255, pritariant išvadai, konstatuota, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016- 07-13 įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau - Elgesio kodeksas) 6.4 punktą, todėl jam skirta ĮBĮ ll⁷ str. 1 dalies 1 punkte numatyta nuobauda – įspėjimas (elektroninė byla, 1 tomas, b. l. 69).

Ginčo teisinius santykius skundžiamo įsakymo priėmimo ir nuobaudos paskyrimo metu reglamentavo Įmonių bankroto įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d., neteko galios nuo 2020 m. sausio 1 d.).

ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkte numatyta, kad bankroto administratorius, be kita ko, vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. Elgesio kodekso 6.4 punkte numatyta, kad administratorius, laikydamasis profesinės kompetencijos principo, privalo siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu.

ĮBĮ 11⁷ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui ir (arba) administratoriaus juridinio asmens vadovui, ir (arba) darbuotojui, atsakingam už juridinio asmens bankroto administravimą, gali būti paskirtos nuobaudos: 1) įspėjimas, 2) viešas įspėjimas.

Pagal Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių 2 punktą administratorių veiklos priežiūrą atlieka Tarnyba. Planiniai ir neplaniniai administratorių veiklos patikrinimai, kurių metu ir gali būti nustatyti pažeidimai, už kuriuos gali būti paskirta nuobauda, atliekami vadovaujantis Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1K-270 „Dėl Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių veiklos priežiūros taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Priežiūros taisyklės) ir Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklėmis, patvirtintomis Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V1-341 (ginčui aktuali Taisyklių redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 11 d., toliau - Taisyklės) (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 2 dalies 1-2 punktai, Priežiūros taisyklių 8 punktas, Taisyklių 2 ir 3 punktai).

Viešojo administravimo įstatymas 36⁴ straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad priežiūrą atliekančio subjekto vadovas, jo įgaliotas asmuo ar kolegiali priežiūrą atliekančio subjekto institucija tvirtina planuojamų tikrinti ūkio subjektų sąrašų sudarymo kriterijus, planinių patikrinimų atlikimo tvarką ir trukmę įtvirtinančias taisykles (toliau – planinių patikrinimų taisyklės), taip pat nustatytu laikotarpiu planuojamų tikrinti ūkio subjektų sąrašą (toliau – patikrinimų planas); neplaninių patikrinimų atlikimo pagrindus, tvarką ir trukmę, tikrinamų ūkio subjektų atrankos kriterijus įtvirtinančias taisykles (toliau – neplaninių patikrinimų taisyklės) (2 punktas).

Priežiūros taisyklių 7.1, 7.2 papunkčiuose nustatyta, kad Tarnyba tikrina administratorių veiklą organizuodama planinius ir neplaninius patikrinimus. Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad planiniai ir neplaniniai administratorių veiklos patikrinimai atliekami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu, Taisyklėmis ir pagal Viešojo administravimo įstatymą priežiūros institucijos parengtomis su Lietuvos Respublikos finansų ministerija suderintomis ir priežiūros institucijos vadovo patvirtintomis patikrinimų taisyklėmis. Priežiūros taisyklių 19 punkte nustatyta, kad patikrinimo rezultatai išdėstomi išvados dėl administratoriaus veiklos tikrinimo projekte. Išvados projekte nurodomos faktinės aplinkybės, nustatyti veiklos pažeidimai, jų pobūdis, mastas, pasikartojimas ir (arba) siūloma nuobauda arba konstatuojama, kad veiklos pažeidimų nenustatyta, taip pat teisės aktai, kuriais vadovaujantis parengtas išvados projektas, ir parengimo data, tikrintojo (-ų) parašas (-i). Išvados projekte taip pat gali būti pateiktos rekomendacijos administratoriui (Priežiūros taisyklių 20 punktas). Priežiūros institucijos vadovas, susipažinęs su išvados turiniu ir atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, jo mastą, žalos dydį ir pasikartojimą, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo išvados gavimo dienos priima sprendimą skirti administratoriui išvadoje siūlomą nuobaudą, neskirti administratoriui išvadoje siūlomos nuobaudos, priimti sprendimą skirti kitą nei siūlomą išvadoje nuobaudą (24 punktas). Priežiūros institucijos vadovo sprendimas dėl veiklos patikrinimo rezultato įforminamas įsakymu (25 punktas).

Neplaninis patikrinimas priežiūros institucijos vadovo sprendimu gali būti atliekamas Taisyklių 20.1.–20.4 punktuose numatytais pagrindais, tarp jų – gavus asmens skundą dėl administratoriaus veiklos, turint informacijos ar kilus kitų pagrįstų įtarimų dėl administratoriaus veiksmų ar neveikimo, kurie gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų nustatytų reikalavimų (Taisyklių 20.2 p.). Prašymas (skundas) nenagrinėjamas, jeigu teismas ar Priežiūros institucija jau yra priėmusi sprendimą tuo pačiu klausimu ir prašymą (skundą) pateikęs asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo prašyme (skunde) nurodytų pažeidimų padarymo iki prašymo (skundo) padavimo yra praėję daugiau kaip 1 metai (Taisyklių 23 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Tarnyba dar 2018 m. gruodžio 31 d. buvo gavusi VĮ „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl pareiškėjos veiklos (elektroninė byla, 1 tomas, b. l. 53–57, 2 tomas, b. l. 11–14). Atlikusi pareiškėjos veiklos patikrinimą Tarnyba surašė 2019 m. balandžio 4 d. išvadą Nr. D4-455 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „verslo konsultantai“ veiksmų administruojant B KB Nacionalinė kredito unija“ (elektroninė byla, 1 tomas, b. l. 64–67), kurioje Tarnyba vertino ar bankroto administratorius, administruodamas įmonės bankroto procesą, nepažeidė bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Išvadoje buvo vertinta, ar skunde nurodyta aplinkybė, kad bankroto administratorius, nesuderinęs su kreditoriais, teikė teismui tvirtinti sudarytas taikos sutartis nereiškia, kad jis pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą, kuris numato, kad administratorius kreditorių susirinkimo sprendimai yra privalomi. Išvadoje nurodoma, kad atlikus patikrinimą pagal skunde nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad bankroto administratorius nepažeidė įmonių bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

Tarnyba 2019 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. V4-95 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“ neplaninio veiklos patikrinimo“, vadovaudamasi Taisyklių 20.2 papunkčius ir 2018 m. gruodžio 31 d. gautu skundu priėmė sprendimą atlikti neplaninį pareiškėjos veiklos patikrinimą susipažinusi su 2019 m. balandžio 8 d. išvada Nr. D4-470 nusprendė, kad bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, administruodamas B KB Nacionalinės kredito unijos bankroto procesą, bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė (elektroninė byla, 2 tomas, b. l. 10).

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad tiek skundžiamas Tarnybos įsakymas, tiek ir 2019 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. V4-95 yra galiojantys.

Pagal Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklių 23 punktą prašymas (skundas) nenagrinėjamas, jeigu teismas ar priežiūros institucija jau yra priėmusi sprendimą tuo pačiu klausimu ir prašymą (skundą) pateikęs asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Apie atlikto neplaninio patikrinimo atnaujinimą kalbama tik Taisyklių 28-2 punkte, kuomet nutrauktas neplaninis tyrimas atnaujinamas per nustatytą terminą neištaisius mažareikšmio pažeidimo ir/ar nepateikiama informacijos apie pažeidimo ištaisymą. Kitokios procedūros nenustatyta, bet pažymėtina, kad pati Tarnyba tvirtinasi atliekamų patikrinimo taisykles.

Aptariamu byloje atveju susiklostė situacija, kad vienu metu dėl tų pačių faktinių aplinkybių yra priimti kardinaliai skirtingi Tarnybos sprendimai: vienu atveju 2019 m. balandžio 10 d. įsakymu konstatuota, jog bankroto administratorius (pareiškėjas) nepažeidė bankrotą reglamentuojančių teisės aktų, o kitu atveju (skundžiamame įsakyme) konstatuota, jog pažeidė aukščiau nurodytas bankroto įstatymo nuostatas. Nei skundžiamame įsakyme, nei tarpiniuose 2019 m. gegužės 22 d. skundo nagrinėjimo metu Tarnybos priimtuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl 2019 m. balandžio 10 d. įsakymo galiojimo ir/ar dėl tyrimo pagal 2018 m. gruodžio 31 d. skundą atnaujinimo. Teismas neturi pagrindo, sulyginus 2018 ir 2019 metais pateiktus vieno iš bankrutuojančios įmonės kreditorių skundus su prie jų pateiktais dokumentais, laikyti, jog buvo pateikti nauji faktiniai duomenys. 2019 m. gauto skundo pagrindu pateiktų duomenų naujumas neatskleistas nei skundžiamo sprendimo sudedamojoje dalyje esančioje išvadoje, nei tarpiniuose šio skundo tyrimo dokumentuose. Iš 2019 m. spalio 2 d. išvados turinio matyti, kad apskritai šis klausimas nebuvo svarstytas, neimta domėn ankstesnio tyrimo metu pačios Tarnybos, kaip priežiūros institucijos, priimtos išvados dėl tų pačių faktinių aplinkybių.

Dėl to skundžiamas įsakymas turi būti panaikintas dėl esminių procedūrinių pažeidimų, neatitikimo esminiams ūkio subjektų priežiūros principams (Viešojo administravimo įstatymo 36-2 str.), bendriesiems viešojo administravimo principams (VAĮ 3 str.), tokiems, kaip skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo bei draudimo bloginti asmens padėtį (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p., 2 d.).

Dėl skundžiamu nutarimu konstatuoto pažeidimo esmės pažymėtina, kad bankroto administratorius yra savarankiška bankroto procese figūra, kuri turi ne tik atsižvelgti į bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, bet ir bankrutuojančios įmonės interesus ir viešą interesą, kad bankroto procesai netruktų nepateisinamai ilgai. Aptariamos bankrutuojančios įmonės bankroto procesas teismine tvarka vyksta LITEKO duomenimis nuo 2013 metų. Teigti, kad bankroto administratorius yra visiškai priklausomas nuo kreditorių susirinkimo ir visais atvejais privalomai saistomas kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų, nėra teisinio pagrindo, įvertinus bankroto administratoriaus statusą, jam keliamus reikalavimus, jo funkcijas bankroto procese, jų veiklos priežiūros mechanizmą ir t.t. Bankroto administratorius turi teisę nuspręsti dėl bankroto administravimo klausimų, kurie tiesiogiai nepriskirti kreditorių susirinkimo ar teismo kompetencijai, atitinkamai prisiimdamas civilinę ir kitokią atsakomybę už tokių savarankiškų sprendimų pagrindu atsiradusius nuostolius. Dėl šios priežasties bankroto administratorius privalo drausti savo profesinę civilinę atsakomybę. Išvadoje nagrinėjant skundą ypatingai susikoncentruota į paklusimo kreditorių susirinkimo valiai aspektą (ginčo byloje nėra, kad pareiškėjas nepakluso kreditorių susirinkimo valiai nepritarti bankroto administratoriaus pateiktoms taikos sutarčių nuostatams), tačiau visiškai nevertinti bankroto administratoriaus, kaip savarankiškos figūros, kurio veikla prižiūrima teismo, kompetencija ir kitos tame pačiame ĮBĮ 11 str. įtvirtintos pareigos, pareigos skatinti bankroto procedūras, užbaigti bankroto procesą per įmanomai trumpiausią laiką aspektai. Taip pat pažymėtina, kad išvada apie Etikos kodekso 6.4 punkto pažeidimą padaryta iš esmės netyrus reikšmingų šios išvados padarymui faktinių aplinkybių, kurias pareiškėjas buvo nurodęs Tarnybai savo paaiškinimuose ir kurios atkartotos teismui skunde, nepagrįstai atsiliepime į skundą nurodant, kad tokią informaciją tiria kreditorių susirinkimas. Pažymėtina, kad Tarnyba, svarstydama dėl Etikos kodekso pažeidimų ir atitinkamai skirdama bankroto administratoriui nuobaudą, privalo pagrįsti pažeidimo sudėtį, ištirdama reikšmingus faktinius duomenis. Teismas negali perimti Tarnybos priežiūros funkcijos. Be to, Etikos kodekso 6.4 punktas numato, kad turi būti siekiama, jog kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, tačiau Tarnyba nepasisakė dėl priverstinį vykdymą atliekančių antstolių pateiktų duomenų apie išieškojimo iš kiekvieno bankrutuojančios įmonės skolininko perspektyvos ir galimumo (iš esmės menka ar minimali bei apsunkinta, e. b. l. 1 t., b. l. 23-31, 46-51, 2 t., b. l. 235-253). Šiame Etikos kodekso punkte nurodyta, kad bankroto administratorius turi siekti maksimalaus kreditorių interesų patenkinimo (tai nereiškia maksimalaus rezultato pasiekimo, kuris apskritai gali būti neįmanomas), todėl neištyrus išieškojimo iš aptariamų bankrutuojančios įmonės skolininkų (fizinių asmenų) vykdymo eigos, neįvertinus vykdymą atliekančių teismo antstolių pateiktų duomenų apie išieškojimo perspektyvą, nėra pagrindo išvadai apie tai, jog bankroto administratorius nesiekė veikti ir neveikė naudingiausiu visiems kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei būdu. Antra, tame pačiame Etikos kodekso 6.4 punkte yra antroji, ne mažiau svarbi sakinio dalis, jog siekimas maksimaliai patenkinti kreditorių interesus turi būti derinamas su nemokumo proceso trukme („nemokumo procesai turi būti užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu“). Taip pat Tarnyba turėtų pasisakyti šiuo aspektu nagrinėdama skundą, įvertinant be kita ko ir tai, kad pareiškėjas iki šiol yra teismo paskirtas aptariamos bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriumi bei tai, kad siekiant maksimalaus kreditorių intereso patenkinimo turi būti ieškoma pusiausvyros su bankroto proceso trukme. Be to, yra duomenų, kad pareiškėjas yra apskundęs kreditorių susirinkimo nutarimus, ribojančius jam teisę sudaryti taikos sutartis vykdymo procese, todėl svarstytina, ar neturėtų būti administracinė procedūra stabdoma ar nutraukiama (VAĮ 27 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes daro išvadą, kad Tarnyba atlikusi savo esme pakartotinį pareiškėjos veiklos patikrinimą, nenustačiusi naujų faktinių aplinkybių (iš esmės gavusi analogišką skundą pateiktam 2018 m. gruodžio 31 d. tos pačios VĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. gegužės 22 d. skundui), neatsižvelgusi į tai, kad teisme vyksta ginčas tarp bankroto administratoriaus ir kreditorių susirinkimo dėl priimtų nutarimų bei nepasisakiusi dėl 2019 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. V4-95 galiojimo ir/ar tyrimo pagal 2018 m. gruodžio 31 d. skundą atnaujinimo, - pažeidė Taisyklių 23 punktą, kuriame numatyta, kad Prašymas (skundas) nenagrinėjamas, jeigu teismas ar Priežiūros institucija jau yra priėmusi sprendimą tuo pačiu klausimu ir prašymą (skundą) pateikęs asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Taip pat Tarnyba, konstatuodama ĮBĮ 11 str. 5 d. 20 p. ir Etikos kodekso 6.4 punkto pažeidimus, neištyrė aukščiau nurodytų teisiškai reikšmingų pažeidimo sudėties nustatymui faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į reikšmingus faktinius duomenis, teisinio reguliavimo aspektus. Tokiu būdu Tarnybos skundžiamas įsakymas naikintinas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl to pareiškėjai priteistina 22,50 eurų sumokėto žyminio mokesčio išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Patenkinti pareiškėjos UAB „Verslo konsultantai“ skundą.

Panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2019 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. V4-255 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Verslo konsultantai“ skyrimo“.

Priteisti pareiškėjai UAB „Verslo konsultantai“ iš atsakovės Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 22,50 EUR (dvidešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.