- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-309-875/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas, Nerijus Masiulis
- Nuteistasis
- E. Z.
- Nukentėjusysis
- M. G.
- Advokatai
- Vilmantas Poškus
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta 34 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su 2021 m. kovo 10 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 34 MGL (1700 Eur) dydžio bauda, paskirta galutinė subendrinta 34 parų arešto bausmė ir 34 MGL (1700 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams ir paskirta intensyvi priežiūra - elektroninio stebėjimo priemonėmis – įpareigojant E. Z. būti faktiniu gyvenamuoju adresu nuo 24.00 val. iki 5.00 val., jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirtos pareigos: tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu N. B., E. B., L. D., A. J., A. J. pripažinti kaltais atitinkamai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. Z. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su N. B., E. B., L. D., A. J. ir A. J., 2021 m. vasario 28 d. apie 20.30 val. atvirai, prieš A. G. valią, pro neužrakintas namo duris įsibrovė į nukentėjusiajai A. G. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip neteisėtai pažeisdami asmens būsto neliečiamumą.
2. Be to, L. D., A. J. ir A. J., veikdami bendrininkų grupėje, 2021 m. vasario 28 d. apie 20.30 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis ir kojomis smogė nukentėjusiajam M. G. į įvairias kūno vietas, tikslus smūgių skaičius tyrimo metu nenustatytas, bet ne mažiau kaip šešis smūgius, tokiu būdu tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam M. G. sukėlė fizinį skausmą ir padarė muštinę žaizdą ir poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, poodinę kraujosruvą kairiame smilkinyje, poodinę kraujosruvą kairiame skruoste pereinant į kairės akies vokus ir kairį žandą, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste ir abiejuose dilbiniuose, tokiais savo veiksmais M. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Z. prašo (kaip galima suprasti iš skundo turinio) panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį. Nurodo, kad nusikaltimo metu buvo lauke ir nieko nemušė. Pripažįsta, kad buvo įėjęs į namo vidų pasakyti draugams, kad nebemuštų ir važiuotų namo. Todėl už tokius veiksmus nemano, kad turėtų būti baudžiamas tokia griežta bausme. Atsiprašė nukentėjusiosios, kuri teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis niekuo dėtas ir, kad ant jo nepyksta.
Atsiliepimas
4. Nukentėjusiojo M. G. atstovas advokatas V. P. atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Taip pat prašo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam M. G. pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistojo.
4.1. Nurodo, kad E. Z. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, prisipažino visiškai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai E. Z. veiką kvalifikavo kaip tyčinę, kadangi jis suvokė, kad į A. G. priklausantį namą įėjo prieš jos valią ir taip norėjo elgtis.
4.2. Teigia, jog įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus duomenis dėl E. Z. veikos, jo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta pilnai. Nuosprendis grindžiamas byloje surinktais įrodymais, išvados apie faktines bylos aplinkybes yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo yra logiški ir neprieštaringi. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. Z. atsižvelgė į tai, kad jis yra jauno amžiaus, atsiprašė nukentėjusiųjų ir pagrįstai nusprendė, kad yra pakankamas pagrindas pasiekti visus bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo, todėl E. Z. paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėjo 6 mėnesių terminui, todėl paskyrė intensyvią priežiūrą.
Šalies argumentai
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Pažymėjo, kad paskirta intensyvios priežiūros priemonė trukdytų darbo reikalais išvažiuoti į komandiruotę užsienyje. Turi skolų, kurių vykdymą yra perėmę antstoliai, dirbant Lietuvoje, be galimybės vykti į darbines komandiruotes, esamų skolų nepajėgs susimokėti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį nepakeistą. Advokatas V. P. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
7. Nuteistasis E. Z. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu, taip pat, kad paskirta per griežta bausmė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Nenustačius, kad aptarti reikalavimai buvo pažeisti, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).
9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo E. Z. apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl E. Z. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos.
10. Apeliantas neigia, jog jis atliko kažkokius aktyvius veiksmus įsibraunat į nukentėjusiosios būstą ir taip padarė veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje. Minėto straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą. Taigi, pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis).
11. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-37-942/2015).
12. Susipažinus su bylos duomenimis, nukentėjusiųjų, kitų nuteistųjų ir paties nuteistojo parodymais ir apeliacinio skundo motyvais, byloje neginčytinai nustatytas faktas, kad E. Z. kartu su kitais nuteistaisiais neteisėtai įsibrovė į nukentėjusiųjų gyvenamąjį namą. Pirmosios instancijos teisme E. Z. pripažino, kad buvo namo viduje ir kad įėjo be leidimo (6 t. b. l. 22-31). E. Z. tyrimo metu parodė, kad įėjo pro atidarytas duris į koridorių, kuris vedė į virtuvę, suprato, kad jo draugai kažką mušė, liepė visiems eiti lauk ir nuėjo prie automobilio laukti (5 t. b. l. 99-101). Kitos apklausos metu nurodė, kad sustojus automobiliui, visi išlipo ir nuėjo gyvenamojo namo link. Visi supuolė į vidų, o jis liko koridoriuje prie virtuvės. Kai moteris pradėjo šaukti, pradėjo sakyti, kad važiuotų iš čia. Dėl padarytos veikos gailisi (5 t. b. l. 108-109). Pagarsinus kitų nuteistųjų parodymus pirmosios instancijos teisme, jie patvirtino duotus parodymus: E. B. tyrimo metu parodė, kad girdėjo kaip E. Z. įėjęs į kambarį visiems liepė išeiti ir nemušti žmonių (5 t. b. l. 22-23); L. D. tyrimo metu nurodė, kad E. Z. buvo tarpduryje, virtuvėje, į kambarį nebuvo įėjęs (4 t. b. l. 128-129); N. B. tyrimo nurodė, kad į namą pirmi įėjo A. J. ir A. J., o jie paskui (4 t. b. l. 194-195); A. J. ir A. J. tyrimo metu kaltę pripažino, kad tik jie mušė nukentėjusiuosius (4 t. b. l. 40-41; 90-91). Proceso veiksmų atlikimo protokole A. G. nurodė, kad iš lauko įbėgo vaikinas, kuris pasakė, kad reikia važiuoti, nes gali atvykti policija (1 t. b. l. 38-41).
13. BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014). Kitaip tariant, bendrininkavimas yra objektyviai ir subjektyviai suderinti veiksmai, kai visi bendrininkai ne tik kad faktiškai veikia kartu, bet ir suvokia veikiantys bendrininkų grupe ir darantys neteisėtus veiksmus. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes.
14. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-458/2014). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą.
15. Apeliantas neneigia ir pačios aplinkybės, kad kartu su kitais šioje byloje nuteistaisiais vyko pas nukentėjusiuosius. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. Z. parodė, kad jam paskambino A. J. ir pasakė, kad užpuolė, nežinojo pas ką važiuos, tačiau pripažino, kad važiavo kartu ir kad buvo namo viduje. Tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad už tokius veiksmus neturėtų būti baudžiamas taip griežtai.
16. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apie bendrininkų susitarimą sprendžiama ne tik iš jų parodymų, bet ir iš nustatytų jų bendrų (suderintų) veiksmų bei iš kitų bylos aplinkybių. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji kartu atvažiavo į nukentėjusiųjų namus, be leidimo įėjo į vidų, kas atitinka įsibrovimo į nukentėjusiesiems priklausančias gyvenamojo namo patalpas veiksmus, matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė. Taigi darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad E. Z. veikdamas bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais, neteisėtai ir atvirai, prieš savininkės valią, įėjo namo vidų, ir nepaisant to, kad nuteistasis E. Z. nesmurtavo prieš nukentėjusiuosius, savo veiksmais pažeidė BK 165 straipsnio 1 dalyje saugomą vertybę – žmogaus būsto neliečiamumą. Todėl šioje baudžiamojoje byloje E. Z. su kitais nuteistaisiais visiškai pagrįstai buvo pripažinti bendrininkavę padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis E. Z. prašo jį išteisinti, tačiau patikrinus byloje esančius duomenis, sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje pakanka duomenų, jog E. Z. veikdamas bendrininkų grupėje įvykdė baudžiamajame įstatyme numatytus neteisėtus veiksmus.
Dėl paskirtos bausmės
17. E. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nubaustas per griežta bausme.
18. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.
19. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, susijusius su E. Z. paskirta bausme, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir baigtumo stadiją – jis nuteistas už tyčinio nusikaltimo, priskiriamo nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Skiriant bausmę atsižvelgta ir į nuteistojo asmenybę, kuri pagal baudžiamosios bylos medžiagą yra labiau neigiama, nei teigiama, kadangi nuteistasis nusikaltimo padarymo metu jau buvo praeityje teistas, teistumas neišnykęs. Baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Iš bylos duomenų taip pat matyti ir tai, kad E. Z. yra nevedęs, dirbantis. Šios aplinkybės teismui leidžia pripažinti, jog E. Z. neigiama vertybių orientacija yra susiformavusi jau ankščiau ir nusikalstama veika, dėl kurios nuteistojo atžvilgiu buvo priimtas šis skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nebuvo atsitiktinė ir įvykdyta nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Apylinkės teismas, be kita ko, skirdamas bausmę įvertino ir tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino ir gailėjosi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalto būdamas recidyvistu ir veikdamas bendrininkų grupėje, BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai). Šie duomenys atskleidžia nuteistojo asmenybės pavojingumą, įžūlumą, jo požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis linkęs nusikalsti, daryti nusikaltimus, jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti ir prieš tai jam paskirtos bausmės neturėjo įtakos. Tokie duomenys suponuoja išvadą, kad nuteistajam buvo būtina paskirti vieną griežtesnių bausmių, t. y. straipsnio sankcijoje numatytą areštą, jo dydį parenkant artimą vidurkiui. Taip pat tinkamai išspręstas bausmių bendrinimas ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymas.
20. Apeliaciniame skunde E. Z. nenurodė jokių išskirtinių, jo padėtį švelninančių aplinkybių, kurių pagrindu aukštesnysis teismas galėtų spręsti, kad jam pirmosios instancijos teismo yra paskirta per griežta bausmė. Skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, kad E. Z. paskirta tinkamos rūšies bei dydžio bausmė. Paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta ir ją keisti ar švelninti skunde nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.
21. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinis skundas atmestinas, o apylinkės teismo nuosprendis paliktinas nepakeistu.
Dėl proceso išlaidų
22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020). Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
23. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).
24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi nuteistajam E. Z. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė V. Povilaitienė. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. rugsėjo 16 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam E. Z. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 180 Eur išlaidų.
25. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam E. Z. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
26. 2021 m. rugsėjo 30 d. teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nukentėjusiajai V. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 99 Eur išlaidų (6 t. b. l. 92-94). Tačiau susipažinus su bylos duomenimis nustatyta, kad atstovė N. Lanzbergienė neteikė byloje jokių atsiliepimų nukentėjusiosios vardu, nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl neaišku, kas sudarė teisinės pagalbos apimtį nukentėjusiajai. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.
27. 2021 m. rugsėjo 30 d. teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nukentėjusiajam M. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 216 Eur išlaidų (6 t. b. l. 95-97). Susipažinus su bylos duomenimis nustatyta, kad atstovas V. P. byloje teikė atsiliepimą nukentėjusiojo vardu, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat įvertinus tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, sprendžia, kad atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, suteiktomis teisinėmis paslaugomis, todėl priteistinos iš E. Z..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo E. Z. valstybės naudai 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybės naudai iš E. Z. 216 Eur (du šimtus šešiolika eurų) nukentėjusiojo M. G. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.
Nepriteisti atstovavimo nukentėjusiajai V. G. apeliacinės instancijos teisme išlaidų.