Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, jam atliekant bausmę Marijampolės PN 19 būryje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2020 m. rugsėjo 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimo.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. LVAT yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Vertinant asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį, pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, LVAT priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Pareiškėjas netinkamas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje grindžia ploto trūkumu bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d., 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (11¹.2 punktas). Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymui Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam žmogui, nesikeitė ir toliau išliko 3,1 kv. m vienam asmeniui įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.1 ir 2.2 punktai).

Minėtose teisės normose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, tame tarpe sanitarinio mazgo plotą, turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018).

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 18, 19, 58), jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 19 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 1, kurios plotas 39,60 kv. m. Iš Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus 2020 m. gruodžio 15 d. pažymos (b. l. 58) nustatyta, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 įrengta 12 gyvenamųjų vietų, patalpoje buvo iki 12 nuteistųjų.

Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo Marijampolės PN 19 būryje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovės atstovas į bylą nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamosios patalpos Nr. 1, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš gyvenamųjų vietų skaičiaus.

Byloje esantys duomenys patvirtina (b. l. 18, 19, 58), jog pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN 19 būryje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, jam teko 3,30 kv. m (39,60 kv. m/12) gyvenamojo ploto.

Nors pareiškėjas teigia, kad tam tikrais laikotarpiais gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvo apgyvendinama nuo 12 iki 14 asmenų, šis teiginys nepagrįstas įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktų duomenų objektyvumu ir jais nesivadovauti.

Atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reglamentavimą, suformuotą aiškinimą bei nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į nustatytą gyvenamojo ploto normą Marijampolės PN bendrabučių tipo patalpose nebuvo pažeista.

Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), pagal kurios 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, o 17 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Iš į bylą pateiktų 19 būrio gyvenamoji patalpa Nr. 1 fotonuotraukų (b. l. 29-36) matyti, kad šioje patalpoje yra du langai. Byloje nėra duomenų, kad langai neatsidaro ir patalpos negalima išvėdinti per atidaromus langus. Tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centras) 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktas Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 (b. l. 24-26) patvirtina, kad atlikus periodinę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę Marijampolės PN, tame tarpe ir 19 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 1, higienos normų reikalavimų dėl netinkamai ventiliuojamų patalpų nenustatyta.

Nors byloje nėra duomenų dėl gyvenamosios patalpos Nr. 1 atitikimo Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 20 d., pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į atitinkamas tarnybas su skundais.

Kadangi gyvenamoji patalpa Nr. 1 gali būti vėdinama per atidaromus langus, nelaikytina, jog pareiškėjas galėjo patirti diskomfortą dėl to, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvo tvanku.

Atsižvelgiant į tai kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į ventiliuojamas patalpas nebuvo pažeista.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnyje (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2021 m. sausio 1 d.) numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas, kurio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos namų administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys pataisos įstaigoje būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalį, pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog nuteistieji nakčiai yra rakinami teisėtai, t. y. pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 73¹ punktą, 73² punkte įtvirtintą reglamentavimą, kuriame nurodoma, jog iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką. Aplinkybės, kad nuteistieji nuo 17 val. yra rakinami, pareiškėjas neginčijo. Taigi, nuo 17.00 val. rūkantys nuteistieji negali rūkyti būrių kiemeliuose pažymėtose, leistinose rūkymo vietose.

Bylos duomenys (b. l. 24-26, 27, 28) patvirtina, kad Marijampolės PN yra iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti bendro naudojimo patalpose. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 (b. l. 24-26) nurodyta, kad laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, higienos normų reikalavimų dėl neužtikrintų sveikatai nekenksmingų sąlygų nenustatyta.

Teismas pažymi ir tai, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015).

Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su pretenzijomis dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose ir prašymu imtis atitinkamų veiksmų. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui kilo sveikatos problemų, kurios yra pasyvaus rūkymo pasekmė.

Kadangi neįrodytas rūkymo Marijampolės PN bendro naudojimo patalpose faktas, pareiškėjo teiginys, kad dėl to jis todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, laikytinas nepagrįstu.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui).

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, (toliau - ir Patalpų aprūpinimo normos) 3 punktas numato užimtumo kambario aprūpinimą stalu (pagal poreikį), suolu arba kėde, arba taburete (pagal poreikį), knygų spinta arba lentyna (pagal poreikį), spintele (pagal poreikį), stendu (pagal poreikį), televizoriumi (1 vnt.), šiukšlių dėže (1 vnt).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodytą aplinkybę, kad Marijampolės PN 19 būryje yra įrengtas laisvalaikio kambarys patvirtina atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 45-47). Iš minėtų fotonuotraukų matyti, kad šioje patalpoje yra stalai, kėdės, taburetės, suolai, televizorius. Pažymėtina, kad Patalpų aprūpinimo norma nenumato minėtos patalpos aprūpinimo stalo žaidimais.

Byloje nesant įrodymų, paneigiančių Marijampolės PN nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl laisvalaikio kambario nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Patalpų aprūpinimo normų 7.6 punkte nurodyta, kad klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Iš į bylą pateiktų 19 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų (b. l. 37-43) matyti, kad jame yra įrengtos unitazus, klozetą skiriančios sienelės. Įvertinus tai, kad unitazai, klozetas vienas nuo kito yra atskirti sienelėmis, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai tam skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, yra pagrindas konstatuoti, kad buvo sudarytos pakankamos privatumą sudarančios sąlygos, todėl nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, konstatavimui. Analogiškai tokia situacija buvo vertinama ir LVAT (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Kadangi nenustatyti Marijampolės PN pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimo), kitos civilinės atsakomybės sąlygos nevertintinos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo viešoji atsakomybė negalima, skundas netenkintinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.