Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl (duomenys neskelbtini) 2025 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ignalinos kredito unija, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. (duomenys neskelbtini) nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ignalinos kredito unija, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

12. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė ieškovo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ūkio sąskaitos likutį, informaciją apie (duomenys neskelbtini) išmokėtas Sodros išmokas, informaciją apie (duomenys neskelbtini) įsiskolinimą Sodrai, informaciją iš Sodros apie (duomenys neskelbtini) 2024 m. išskaičiuotų ir į biudžetą sumokėtų pajamų mokesčio bei privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, informaciją iš Sodros apie (duomenys neskelbtini) 2025 m. išskaičiuotų ir į biudžetą sumokėtų pajamų mokesčio bei privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, (duomenys neskelbtini)gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 2024 m., (duomenys neskelbtini) vardu registruoto ūkio išlaikymo sąmatą, iš kurios matyti, jog per 2024 m. atsakovės ūkiui išlaikyti skyrė 42 984,20 Eur, 2024 m. (duomenys neskelbtini) ūkio pelno (nuostolių) ataskaitą, duomenis apie (duomenys neskelbtini) vykdomus sutuoktinių įsipareigojimus kreditoriui Ignalinos kredito unija.

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Susipažinęs su apelianto pateiktais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto pateikti duomenys apie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ūkio sąskaitos likutį, apie (duomenys neskelbtini) išmokėtas Sodros išmokas, (duomenys neskelbtini) įsiskolinimą Sodrai, apie iš Sodros apie (duomenys neskelbtini) 2024 m. išskaičiuotų ir į biudžetą sumokėtų pajamų mokesčio bei privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, apie iš Sodros apie (duomenys neskelbtini) 2025 m. išskaičiuotų ir į biudžetą sumokėtų pajamų mokesčio bei privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, (duomenys neskelbtini) gyventojų pajamų mokesčio deklaracija už 2024 m., 2024 m. (duomenys neskelbtini) ūkio pelno (nuostolių) ataskaitą, duomenys apie (duomenys neskelbtini) vykdomus sutuoktinių įsipareigojimus kreditoriui Ignalinos kredito unija gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl minėti įrodymai priimami ir vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais.

Apelianto pateiktą įrodymą apie (duomenys neskelbtini) vardu registruoto ūkio išlaikymo sąmatą, iš kurios, apelianto teigimu, matyti, jog per 2024 m. atsakovės ūkiui išlaikyti skyrė 42 984,20 Eur, yra atsisakoma priimti, nes nėra aiškus šių skaičiavimų pagrįstumas, pateikta lentelė yra tik iškarpa iš duomenų visumos, be to, minėti skaičiavimai yra atlikti ieškovo, o jų skaičiavimo tikslumas nėra patvirtintas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas.

14. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis be kita ko, išsprendžiamas ir klausimas dėl laikino nepilnamečių vaikų išlaikymo, neturi res judicata (teismo sprendimo) ir prejudicinės galios, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos/panaikintos pateikus prašymą, grindžiamą pasikeitusiomis, palyginus su momentu, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, faktinėmis aplinkybėms. Tėvų turtinės padėties pasikeitimas gali būti pagrindas peržiūrėti (pakeisti) teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, tačiau ne bet koks turtinės padėties pasikeitimas (pagerėjimas ar pablogėjimas) gali nulemti nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimą – CK 3.201 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad pasikeitimas turi būti esminis. Kitas teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydžio peržiūrėjimo (pakeitimo) pagrindas, išplaukiantis iš CK 3.201 straipsnio 2 dalies, yra nepilnamečio vaiko poreikių pasikeitimas. Be to, net ir nustačius esminį tokių aplinkybių pokytį, tai dar savaime nelemia išlaikymo dydžio pakeitimo – tėvų turtinė padėtis, vaikų poreikių pasikeitimas turi būti įvertinti atsižvelgiant į vaiko teisių apsaugos prioriteto, tėvų ir vaikų teisių bei interesų pusiausvyros, tėvų valdžios lygybės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Visais aukščiau nurodytais teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai, tuo pačiu mutatis mutandis, gali būti vadovaujamasi ir sprendžiant dėl laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, dydžio pakeitimo.

15. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nutarė priteisti iš ieškovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) po 388 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau teismo priimtos nutarties rezoliucinė dalis neatitinka teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų dėl laikino išlaikymo dydžio nustatymo. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta jokių motyvų, kodėl, nepaisant nurodytos teismų praktikos, teismas nutarė iš ieškovo priteisti po 388 Eur laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui periodinėmis mėnesinėmis išmokomis.

16. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apelianto argumentais pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta 2025 m. minimalioji mėnesinė alga sudaro 1 038 Eur, atskaičius mokesčius – 777 Eur. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal teismų praktiką nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis yra mažinamas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinas tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020). Orientacinis vieno tėvo vaiko išlaikymui per mėnesį skirtinas dydis 2025 m. turėtų sudaryti 327,25 Eur (777 Eur – 122,50 Eur (universali išmoka vaikui)) / 2).

18. Taigi, įstatymų leidėjas nėra nustatęs išlaikymo dydžio minimalios ribos, priešingai, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai, jog vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, tuo tarpu vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Be to, laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalingos pinigų sumos, jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes, priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Klausimai dėl išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai bei dėl vaiko būtiniems poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų bus vertinami sprendžiant dėl byloje pareikšto ieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiui vaikui pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu išsamiau nepasisako ir tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios vaiko tėvų pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai ir pan.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nurodė, jog sprendžiant dėl nepilnamečių vaikų laikino išlaikymo dydžio, atsižvelgtina į: 1) į teismų praktiką vaikui priteistino išlaikymo dydžio klausimu, 2) reikalingo vaiko išlaikymui kiekvieną mėnesį dydžio kriterijų; 3) minimalios mėnesinės algos dydį (atskaičius mokesčius); 4) pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos išmokos vaikui; 5) turimus duomenis apie ieškovo turtinę padėtį; 6) aplinkybę, kad išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą. Taigi, nors apeliantas ir teigia, kad teismas motyvuojamoje dalyje nurodė, kad orientacinis vieno tėvo vaiko išlaikymui per mėnesį skirtinas dydis 2025 m. turėtų sudaryti 327,25 Eur, o rezoliucinėje dalyje jau sprendė, kad išlaikymo dydis sudaro 388 Eur/mėn., tačiau minimalios algos dydis buvo tik vienas iš kriterijų, kuris teismo buvo vertinamas, sprendžiant dėl laikino nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio. Teismas, preliminariai įvertinęs turimus duomenis ir atsižvelgęs į nurodytų sąlygų visumą, darė išvadą, kad apeliantas gali teikti ne tik būtinuosius vaikų poreikius atitinkantį laikiną išlaikymą, todėl pagrįstai vaikų laikino išlaikymo dydžio nesiejo vien su minimaliu algos dydžiu.

20. Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad jo turtinė padėtis yra sunki ir jis gali skirti nepilnamečiams vaikams tik po 200 Eur/mėn. išlaikymo dydį, tačiau apeliacinės instancijos teismas su minėtais argumentais nesutinka toliau nurodomų motyvų pagrindu.

21. Pirma, nors apeliantas pateikė banko sąskaitos išrašą, kuriame užfiksuotas minimalus piniginių lėšų likutis, tačiau, kaip pagrįstai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė atsakovė, tai nepatvirtina ieškovo finansinės būsenos sunkumo, nes piniginių lėšų judėjimas yra nuolatinis ir kintantis. Be to, apeliantas pateikė tik banko sąskaitos likučio fotofiksaciją, tačiau realus piniginių lėšų srautų judėjimas matomas tik išanalizavus banko sąskaitos išrašus. Taip pat pažymėtina, kad nepaneigta ir tai, kad apeliantas naudojasi kitų bankų paslaugomis, skirtomis piniginėms lėšoms laikyti.

22. Antra, apelianto pateikti duomenys apie tai, kad jokių išmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra) jam neišmokėjo, patvirtina ne ieškovo sudėtingą finansinę padėtį, o tai, kad jo turtinė padėtis yra stabili ir gera, todėl jam papildomos išmokos nėra skiriamos.

23. Trečia, apeliantas nurodo, kad jis patiria žemės ūkio veiklos nuostolius, todėl negali teikti teismo nustatyto laikino išlaikymo dydžio vaikams. Pajamų mokesčio deklaracijoje už 2024 metus apeliantas yra deklaravęs, kad sukaupti žemės ūkio veiklos nuostoliai sudaro 128 763,67 Eur, bendra deklaruota visų 2024 metų pajamų suma - 124 007,01 Eur. Visgi, šie duomenys turi būti vertintini kartu su 2024 m. (duomenys neskelbtini) ūkio pelno (nuostolių) ataskaita, iš kurios matyti, jog grynasis pelnas 2024 m. sudarė 42 782 Eur, o 2023 m. – 43 475 Eur. Taigi, ieškovo pateikti duomenys apie jo vykdomą žemės ūkio veiklą patvirtina, kad apeliantas savo žemės ūkio veiklos padėtį vertina fragmentiškai, akcentuodamas jam konkrečiu atveju palankius duomenis.

24. Ketvirta, apeliantas nurodo, kad jis vienas vykdo skolinius įsipareigojimui kreditorei, t. y. vienas moka pagal paskolų/kredito sutartis numatytus mokėjimus, kas iš esmės taip pat apsunkina jo turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą pažymi, kad apelianto minimos paskolų sutartys buvo sudarytos išimtinai ūkio veiklai plėsti, įsigyjant žemės sklypus, žemės ūkio techniką, taigi, apeliantas akcentuodamas mokamų kreditų dydį, neįvertina aplinkybių, kad paskolos buvo skirtos žemės ūkio plėtrai, o už gautas paskolas įsigytas turtas jam taip pat sukuria tam tikras veiklos pajamas.

25. Penkta, ieškinyje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso šis nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/8 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato – klėties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), grūdų sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vidutinė rinkos vertė 2025 m. sausio 1 d. – 124 231,99 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas, argumentuodamas savo turtinės padėties sunkumą, nevertino asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto.

26. Taigi, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas vertindamas savo turtinę padėtį akcentuoja tam tikrus neigiamus aspektus (žemės ūkio veiklos nuostolius, sąskaitos likutį, kreditų mokėjimą), neatsižvelgdamas į duomenų visumą, paneigiančią jo sunkią turtinę padėtį, be to, neatsižvelgia į jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto apimtį. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovas turi galimybes teikti nepilnamečiams vaikams ne tik jų minimalius poreikius atitinkantį laikiną išlaikymą. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje proceso stadijoje teismas neturi pagrindo atlikti išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo ir daryti išvados apie šalių nepilnamečiam vaikui išlaikyti būtinų išlaidų dydį, taip pat realią šalių turtinę padėtį ir jų galimybes prisidėti prie vaikui reikalingo išlaikymo, todėl nesant patikimų įrodymų, pagrindžiančių bylos nagrinėjimo metu įvykusį esminį ieškovo turtinės padėties pablogėjimą, nėra pagrindo išvadai, kad šioje byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės pažeidžia ieškovo teisėtus interesus.

27. Svarbu pažymėti, kad apeliantas taip pat nurodė, jog skundžiama nutartis sudaro pagrindą priverstinio išieškojimo procedūrai ir/ar potencialiai perkelia išlaikymo naštą tretiesiems asmenims. Dėl priteisto per didelio išlaikymo ieškovas realiai negali vykdyti teismo nutarties, o tai reiškia, kad ieškovas turėtų kreiptis į trečiuosius asmenis (artimuosius, draugus) dėl pagalbos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui. Be to, CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi, jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis. Taigi, apelianto argumentai apie tai, kad galimai jo atžvilgiu bus pradėtas priverstinis išlaikymo įsiskolinimas yra deklaratyvus ir orientuotas į hipotetinės situacijos modeliavimą, be to, šalių nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su motina atsakove (duomenys neskelbtini), taigi, atsakovei neišvengiamai tenka kasdienė vaikų priežiūra bei kasdienė pareiga materialiai aprūpinti savo vaikus, o apeliantas nurodomais argumentais nepakankamai reikšmingai įvertina vaikų interesų bei jų poreikių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, siekiant užtikrinti tinkamą vaikų išlaikymą bei kasdienių poreikių tenkinimą.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad, preliminariu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė sunkios turtinės padėties, o jo prašomo laikino išlaikymo dydžio priteisimas iki ieškovo prašomos 200 Eur per mėnesį dydžio sumos reikštų tiek pačių nepilnamečių vaikų, tiek ir atsakovės, kaip vaikų motinos, su kuria vaikai gyvena ir kuriai tenka kasdienio rūpinimosi vaiku, jo priežiūros, auklėjimo našta, teisių pažeidimą, neproporcingos finansinės naštos jai perkėlimą.

29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, sprendžia, kad 388 Eur laikino išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis ieškovo teises ir teisėtus interesus, pakankamas laikinai užtikrinti vaikų poreikius, todėl pagrindo jį sumažinti iki ieškovo nurodomos 200 Eur sumos nėra. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika mažesnes išlaidas nei minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 41 punktas), o šios aplinkybės išsamiai bus išnagrinėtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, spręsdamas dėl laikino išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams priteisimo, o atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

(duomenys neskelbtini) 2025 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.