- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-24
- Bylos Nr.
- I-1680-629/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04666-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal S. K. individualios įmonės „Fasma“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
S. K. individuali įmonė „Fasma“ (toliau – ir pareiškėja, Įmonė) su skundu (I t., b. l. 40–46) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 69-110 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-500.
Pareiškėja nurodė, kad skundžiamais sprendimais Įmonė įpareigota sumokėti 98 385,07 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), šio mokesčio delspinigius bei baudą. Pažymėjo, kad tiek VMI, tiek Šiaulių AVMI sprendimuose daug dėmesio skiriama aprašant „priedangos“ įmonių tarpusavio ryšius ir faktus, jog minėtos įmonės (UAB „Linitra“, UAB „Radvina“, UAB „Folaris“, UAB „Adekvila“, UAB „Vinradus“, UAB „Driada“) ir šių įmonių vardu veikę asmenys išrašinėjo suklastotas PVM sąskaitas faktūras. Sprendimuose taip pat akcentuojama, jog prekės neegzistavo, ūkinės operacijos nevyko. Tačiau pareiškėja atkreipė dėmesį, jog Įmonei buvo perduotos realiai egzistavusios prekės, pagal egzistuojančių įmonių (pardavėjų) išrašytas sąskaitas, kurios realiai buvo apmokėtos iš Įmonės lėšų. Pabrėžė, jog Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. S-225(7-181/2009) buvo pripažinusi, kad visos su Įmone įvykdytos ūkinės operacijos ir atsiskaitymai tikrai įvyko. Taigi įrodyta, kad PVM objektas egzistavo, todėl mokesčių administratorius turi pagrįsti mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, kad galėtų nepripažinti teisės į PVM atskaitą.
Pareiškėja pabrėžė, jog ji pati jokių Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pažeidimų nepadarė ir negalėjo žinoti, jog kitos įmonės, iš kurių buvo perkamos prekės, nemokėjo PVM ir / ar vykdė nusikalstamą veiklą. Šiuos faktus tik praėjus beveik 5 metams po įvykusių pirkimų-pardavimų išsiaiškino specialiosios tarnybos, o PVM sukčiavime dalyvavę asmenys buvo nuteisti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu. Išsiaiškinti, kodėl rinkoje cirkuliuoja prekės, kurias daug kartų perparduoda vadinamos „priedangos įmonės“, iš kur tos prekės pateko į rinką nesumokėjus mokesčių, kokie asmenys ir kieno padedami vykdo nusikalstamą veiklą bei daro žalą biudžetui, yra specialiųjų tarnybų užduotis, o ne pareiškėjos prievolė.
Dėl krovinių gabenimo važtaraščių neturėjimo pareiškėja paaiškino, jog UAB „Radvina“ ir Įmonės sandėliai buvo faktiškai vienoje teritorijoje, o kitais atvejais prekės buvo gabenamos tiesiog į pareiškėjos nurodytą iškrovimo vietą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad prekių gabenimą ir pristatymą Įmonei organizavo pardavėjai, todėl pirkimo-pardavimo sandoriui pagrįsti ir atsiskaityti pirkėjui pakanka akceptuoti pardavėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o prekių egzistavimas buvo įrodytas ir pripažintas. Pažymėjo, jog Įmonės pirktas trąšas apžiūrėjo ir jų egzistavimą užfiksavo pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu. Tik tuo metu, kai atvyko pareigūnai atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, Įmonės savininkas sužinojo ir galėjo numanyti, kad buvo vykdoma kažkokia neteisėta veikla.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo priėmimo iki 2016 m. gegužės 20 d. patikrinimo akto surašymo nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių, įrodančių Įmonės dalyvavimą PVM sukčiavime. Pareiškėja pabrėžė, jog Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu yra įrodyta, jog už PVM sukčiavimą nuteisti asmenys jokių sąsajų su Įmone neturėjo, iš nuteistų asmenų pagal analogiškas sąskaitas faktūras prekes pirko ir kiti pirkėjai. Atkreipė dėmesį, jog mokesčių administratorius skundžiamame sprendime nurodo, kad baudžiamojoje byloje kaltinamieji asmenys parodė, jog prekės realiai neegzistavo, jie tik išrašinėjo vieni kitiems sąskaitas priedangos įmonių vardu, tačiau Šiaulių AVMI sprendime rašoma, kad patikrinimo metu neneigiamas prekių (trąšų) buvimo faktas, tačiau konstatuojama, kad šios prekės į rinką pateko neteisėtu būdu. Iš skundžiamo VMI sprendimo atrodo, kad keletas asmenų, kuriuos teismas nuteisė už nusikalstamą veiklą, ją vykdė neva tik tam, kad sudarytų mokestinę naudą pareiškėjai, nors baudžiamojoje byloje yra aiškiai nustatyta, kokią naudą ir kurie nuteisti asmenys turėjo ir kodėl tokią nusikalstamą veiklą vykdė. Pabrėžė, jog Įmonė faktiškai įsigytų prekių pati negabeno, pirkimus įformino PVM sąskaitomis faktūromis, už prekes realiai atsiskaitė, prekes apskaitė ir realizavo, todėl nepripažinti pareiškėjai teisės į PVM atskaitą vien tokiu mokesčių administratoriaus teiginiu, kad pareiškėja negalėjo nežinoti apie vykdomą sukčiavimą, nepakanka.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 91–102).
Paaiškino, kad pareiškėjai neleista PVM atskaita, nustačius PVM atskaitą ribojančią aplinkybę, t. y. patikrinimo metu padarius išvadą, jog ūkinės operacijos, įformintos nuo 2004 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitomis faktūromis, tarp pareiškėjos ir UAB „Linitra“ bei UAB „Radvina“ neįvyko dokumentuose nurodytomis sąlygomis, t. y. įvyko ūkinės operacijos ne tarp tų subjektų, kurie nurodyti UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ vardais išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, todėl šios laikytos neturinčiomis juridinės galios. Šiaulių AVMI pareiškėjos teisę į PVM atskaitą neigia, nes pareiškėja, žinodama ir turėdama galimybę žinoti, kad įformindama prekių įsigijimą dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, elgėsi nesąžiningai ir tapo sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise.
Atsakovė atsiliepimą grindė skundžiamo sprendimo argumentais ir paaiškino, kad pareiškėjos nesąžiningumas konstatuojamas įvertinus, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-309/2014 konstatuota, jog UAB „Radvina“ V. M. ir tuometinis UAB „Linitra“ vadovas G. A. kartu su kaltinamaisiais asmenimis bei kitais nenustatytais asmenimis klastojo PVM sąskaitas faktūras, turėdami tikslą apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, UAB „Radvina“ vardu sudaryti sąlygas Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, iš jų ir pareiškėjai, padidinti PVM atskaitą ir sumažinti mokėtiną PVM, tai yra išvengti didelės vertės turtinės prievolė. Be to, įvertinta ir tai, kad UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ vardu išrašytuose dokumentuose atvaizduotos ūkinės operacijos su pareiškėja realiai neįvyko, išrašyti apskaitos dokumentai nepatvirtina tikrojo ūkinių operacijų turinio, todėl sąskaitos faktūros pripažintos neturinčiomis juridinės galios. UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ pardavimo PVM už pareiškėjai parduotas prekes į biudžetą nesumokėjo. Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ prekių neturėjo ir pareiškėjai nepardavė. VMI taip pat atkreipė dėmesį, jog sandoriai nebuvo vienkartiniai ir su UAB „Linitra“ įforminti prieš pat šią bendrovę išregistruojant iš PVM mokėtojų. Galutinis atsiskaitymas įformintas tik 2005 m. kovo 31 d. grynais pinigais, nors prieš tai pinigai buvo pervedami į banko sąskaitas. Neįvykusios ūkinės operacijos su UAB „Radvina“ įformintos laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės iki 2006 gruodžio mėn., t. y. pakankamai ilgą laikotarpį, tačiau jokių sutarčių, užsakymų ir prekių pristatymą patvirtinančių įrodymų pareiškėja nepateikė. VMI paaiškino, jog vertino ir tai, kad pareiškėjos savininko motina ūkininkė S. K., įsigijusi iš Įmonės trąšas, pasinaudojo teise įtraukti į PVM atskaitą ankstesnėse apyvartose į biudžetą nesumokėtą pirkimo PVM, o tiekimams į Lenkiją pareiškėja pritaikė 0 proc. PVM tarifą, todėl buvo gauta mokestinė nauda.
Pabrėžė, jog nustatyti prieštaravimai tarp S. K., V. M. bei faktiškai gabenimo paslaugas atlikusių asmenų liudijimų, paaiškinimų apie trąšų, neva įsigytų iš UAB „Radvina“, iškrovimo vietą. S. K. ir V. M. nurodė trąšų iškrovimo vietą adresu (duomenys neskelbtini). Vežėjai, 2006 m. faktiškai atlikę trąšų pervežimo paslaugas, ikiteisminio tyrimo metu apklausiami kaip liudininkai, nurodė trąšų iškrovimo vietą – (duomenys neskelbtini) (statiniai yra įregistruoti pareiškėjos vardu). Trąšos 2006 m. buvo pakraunamos UAB „Kemira Lifosa“, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, todėl buvo reikalingas prekių gabenimas. UAB „Radvina“ neturėjo transporto priemonių trąšoms gabenti. Pareiškėja prekių gabenimo dokumentų nepateikė. Taip pat nustatyta, kad 2006 m. su vežėjais buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, dažniausiai trąšų iškrovimo vietoje. Iškrovimo metu dalyvavo tie patys asmenys, atsiskaitymų metu jokie buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo surašomi. Ikiteisminio tyrimo metu vairuotojai atpažino asmenis, dalyvavusius iškraunant trąšas, atpažino pinigus išmokėjusį G. A., kuris iki 2005 m. lapkričio 29 d. veikė UAB „Linitra“ vardu.
VMI taip pat pažymėjo, jog UAB „Radvina“ neturėjo samdomų darbuotojų, kurie galėtų iškrauti, pakrauti didelius trąšų kiekius (dirbo tik direktorius ir buhalterė). Pareiškėjos sandėliuose trąšų iškrovime dalyvavę asmenys nebuvo susiję su pareiškėja darbo santykiais. Be administracijos žinios pašaliniai asmenys pareiškėjos sandėliuose neturėjo teisės vykdyti pakrovimo – iškrovimo darbų, todėl pareiškėjos savininkas, būdamas atsakingas, veikdamas sąžiningai bei elgdamasis rūpestingai, turėjo žinoti apie prekių iškrovimo aplinkybes. Be to, trąšų ir miežių pirkimo sandoriai iš V. M. vadovaujamos UAB „Radvina“ pareiškėjai vėliau pareiškėjos įforminti kaip perpardavimas kitai V. M. valdomai bendrovei UAB „Vinradus“, kuri kaip įmonė tarpininkė (skirta tik dokumentams surašyti) realiai prekių nepardavė ir nepirko, o tik surašė dokumentus tolesniam „perpardavimui“ į Latviją, taikant 0 proc. PVM tarifą. Pabrėžė, jog Latvijos įmonės įsigijimų iš UAB „Vinradus” nedeklaravo, be to, Latvijos įmonės nebuvo rastos jų nurodytais buveinių adresais. VMI teigimu, pareiškėjos elgesys verslo santykiuose su įmonėmis, kurių buhalteriniais dokumentais naudojosi kiti asmenys su tikslu nuslėpti neteisėtą veiklą, yra sistemingas.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti kontrahento veiklos, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumo, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės teisingai mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio. VMI taip pat pažymėjo, kad sandoriai turėjo tęstinį pobūdį, todėl pareiškėja turėjo realias galimybes surinkti informaciją apie savo verslo partnerius ir įsitikinti jų patikimumu, tačiau iš esmės jokių racionalių priemonių be patikrinimo, kad tiekėjai registruoti PVM mokėtojais, nesiėmė. Be to, pareiškėjos savininkas nepateikė jokių paaiškinimų, kokiu būdu iš Kaune registruotos UAB „Linitra“ įsigijo prekes, kaip, kada ir kur jos buvo pristatytos. Kasos pajamų orderis turi būti surašomas įmonės kasoje, t. y. UAB „Linitra“ patalpose, tačiau UAB „Linitra“ buvo nerandama veiklos vykdymo vietose, todėl Įmonės savininkas, nenustatytoje vietoje pasirašydamas UAB „Linitra“ kasos pajamų orderį, turėjo žinoti, jog sandoris nėra skaidrus. Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta ir pareiškėja nepateikė duomenų, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjos savininkas G. A. mokėjo grynuosius pinigus, taip pat nepateikė įrodymų, kad iš UAB „Linitra” būtų reikalavęs prekių įsigijimo ir transportavimo dokumentų, ar domėjęsis partnerio veiklos teisėtumu ir su šia veikla susijusio PVM mokėjimu.
VMI teigimu, nepagrįsti paaiškinimai ir dėl sandorių su UAB „Radvina“, kuri pripažinta realiai trąšomis ir miežiais neprekiavusi. Pareiškėja prekių negabeno bei kitų asmenų prekėms pervežti nesamdė. Pareiškėjos savininko teiginys, kad prekės buvo pakraunamos ir iškraunamos atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl nebuvo reikalingi važtaraščiai, o darbus atliko pareiškėjos darbuotojai, laikomas prieštaraujančiu nustatytiems faktams. Paaiškino, jog 2006 m. trąšos buvo pakraunamos UAB „Kemira Lifosa“, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, o iškraunamos (duomenys neskelbtini), todėl 2006 m. įsigytoms trąšoms buvo reikalingas prekių gabenimas, tačiau mokestinio patikrinimo metu pareiškėjos savininkas nepateikė jokių transportavimo dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kas organizavo prekių gabenimą, kas atliko prekių transportavimą, kieno transportu prekės buvo gabenamos, kas apmokėjo už transporto paslaugas, nors pervežimai buvo nevienkartinio pobūdžio.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, surinkti faktiniai duomenys neleidžia abejoti, kad pareiškėja neturi teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Linitra“ ir UAB „Radvila“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios laikytinos neturinčios juridinės galios, konstatavus pareiškėjos nesąžiningumą, t. y. žinojimą ar turėjimą žinoti, kad ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Pareiškėjos sąžiningumą paneigia ir pareiškėjos kontrahentų vadovų paaiškinimai apie prekių pakrovimo / iškrovimo vietas, atsiskaitymo sąlygas. S. K. parodymai apie ūkines operacijas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartyje pripažinti nepatikimais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Linitra“ bei UAB „Radvina“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
Nustatyta, kad Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjos PVM už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. ir pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą, 2016 m. gegužės 20 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-374 (I t., b. l. 163–179) papildomai apskaičiavo 98 385,07 Eur PVM. Minėta suma susidarė neleidus Įmonei atskaityti PVM pagal UAB „Linitra“ bei UAB „Radvina“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes Šiaulių AVMI nustatė, jog realiai prekybiniai sandoriai tarp Įmonės ir minėtų bendrovių nevyko. Pirkimo-pardavimo sandorių grandinė, kurios pradžia įforminta pagal „priedangos įmonių“ vardu suklastotus dokumentus, sudarė sukčiavimo schemą, kuria buvo siekiama ne vykdyti ekonominę veiklą, sukuriant pridėtinę vertę, bet legalizuoti neteisėtu būdu į rinką patekusias prekes, o realiai veikiančiai įmonei buvo sukuriama mokestinė nauda, t. y. ankstesnėse apyvartose į valstybės biudžetą nesumokėtomis PVM sumomis Įmonėje padidinta PVM atskaita (sumažinta mokėtina PVM suma), padarant žalą Lietuvos valstybės biudžetui.
Pažymėtina, kad pagal UAB „Linitra“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 10 d. iki 2004 m. rugsėjo 23 d. pareiškėja apskaitė 803,6 t trąšų įsigijimą už iš viso 547 374,86 Lt. Pagal UAB „Radvina“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 5 d. iki 2006 m. gruodžio 18 d. pareiškėja apskaitė 1 828 t trąšų įsigijimus už 1 517 787,09 Lt ir laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 16 d. iki 2005 m. gruodžio 23 d. apskaitė 571,22 t miežių įsigijimus už 203 646,05 Lt.
Šiaulių AVMI ginčijamu 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-500 patvirtino minėtą patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotus 98 385,07 Eur PVM, apskaičiavo 53 478,92 Eur PVM delspinigius bei skyrė 10 proc. dydžio 9 838 Eur PVM baudą (I t., b. l. 59–71).
Įmonė Šiaulių AVMI sprendimą apskundė atsakovei, tačiau VMI skundžiamu 2016 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 69-110 patvirtino Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-500 (I t., b. l. 10–21).
Teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 pateikė išaiškinimus dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba; 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal ESTT praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pakanka nustatyti bent vieną iš anksčiau minėtų trijų atvejų, kad asmens teisė į PVM atskaitą būtų paneigta.
Nagrinėjamu atveju Šiaulių AVMI ir VMI konstatavo pareiškėjos nesąžiningumą. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.
Pažymėtina, jog mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, kaip pagrindą paneigti jo teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti mokesčių administratorius, t. y. būtent jis turi paneigti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija ir paprastai pasireiškiantį pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimu, bei pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Tokiu atveju įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas.
Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo / turėjo žinoti, jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo / turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta.
Pažymėtina, kad įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-309/2014 (II t., b. l. 2–50) įrodo, jog pareiškėjai prekes pardavusios ir ginčo PVM sąskaitas-faktūras išrašiusios bendrovės UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ sukčiavo PVM srityje, tad šiuo atveju svarbu nustatyti tik tai, ar pareiškėja žinojo arba turėjo apie tai žinoti.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-541/2014 konstatuota, jog bylos medžiagoje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad Įmonė žinojo apie tai, jog jos atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, todėl šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pagrindo spręsti dėl Įmonės baudžiamosios atsakomybės. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog mokesčių teisėje teisę į PVM atskaitą paneigia ne tik žinojimas apie dalyvavimą sukčiavime, bet ir turėjimas apie tai žinoti.
Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėja galėjo ir turėjo žinoti tai, jog jos kontrahentai UAB „Radvina“ ir UAB „Linitra“ į biudžetą nesumokėjo PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM. Nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti kontrahento veiklos, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumo, tačiau pareiga domėtis verslo partnerių veikla kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės teisingai mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio (LVAT 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1217/2012).
Kaip teisingai pažymėjo VMI, Įmonės savininkas S. K., kaip patyręs verslininkas, formindamas sandorius su tame pačiame mieste gyvenančiais ir neteisėtą veiklą vykdančiais asmenimis elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, nes ūkinėms operacijoms su UAB „Radvina“ įforminti pareiškėja jokių sutarčių, užsakymų ir prekių pristatymą patvirtinančių dokumentų nesudarinėjo (nei mokesčių administratoriui, nei teismui tokie dokumentai nebuvo pateikti), atsiskaitymo su vežėjais metu jokie buhalterinės apskaitos dokumentai taip pat nebuvo surašomi, be to, pareiškėjos direktorius nesidomėjo ir prekes iškrovusių asmenų tapatybėmis. Kadangi UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ ginčo prekių realiai neturėjo, pareiškėjo domėjimasis prekių pristatymo aplinkybėmis būtų sudaręs sąlygas suabejoti verslo partnerių sąžiningumu. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog UAB „Linitra“ savo veiklos vietoje nebuvo randama, tad pareiškėja, pasirašydama kasos pajamų orderį nenustatytoje vietoje, elgėsi nerūpestingai. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja turėjo žinoti apie UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ sukčiavimą, tačiau nesiėmė priemonių įsitikinti, jog nedalyvauja sukčiavimo veikloje.
Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su Šiaulių AVMI ir VMI vertinimu, kad pareiškėjos teisė, nustačius jos nesąžiningumą, į ginčo PVM atskaitą paneigta pagrįstai.
Paneigus pareiškėjos teisę į PVM atskaitą, atitinkamai pareiškėjai buvo paskaičiuotos PVM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos, dėl kurių matematinio teisingumo teismui nekyla abejonių.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VMI 2016 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. 69-110 ir Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. (44.1)FR0682-500 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjos S. K. individualios įmonės „Fasma“ skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.