- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-16
- Bylos Nr.
- A-356-575/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04666-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Sigito Krivicko IĮ "Fasma"
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. individualios įmonės „Fasma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. individualios įmonės „Fasma“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. K. IĮ „Fasma“ (toliau – ir pareiškėjas, įmonė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 69‑110 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-500 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais sprendimais įmonė įpareigota sumokėti 98 385,07 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), šio mokesčio delspinigius bei baudą. Ginčijamuose sprendimuose daug dėmesio skirta aprašant „priedangos įmonių“ tarpusavio ryšius bei aplinkybes, jog minėtos įmonės (UAB „Linitra“, UAB „Radvina“, UAB „Folaris“, UAB „Adekvila“, UAB „Vinradus“, UAB „Driada“) ir šių įmonių vardu veikę asmenys išrašė suklastotas PVM sąskaitas faktūras. Sprendimuose taip pat akcentuota, jog prekės neegzistavo, ūkinės operacijos nevyko. Tačiau iš tiesų įmonei buvo perduotos realiai egzistavusios prekės, pagal egzistuojančių įmonių (pardavėjų) išrašytas sąskaitas, kurios realiai buvo apmokėtos iš įmonės lėšų. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. S-225(7-181/2009) pripažino, kad visos su įmone įvykdytos ūkinės operacijos ir atsiskaitymai tikrai įvyko. Taigi PVM objektas egzistavo, todėl mokesčių administratorius turi pagrįsti mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, kad galėtų nepripažinti jo teisės į PVM atskaitą.
3. Pareiškėjas pabrėžė, jog jis pats jokių Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) pažeidimų nepadarė ir negalėjo žinoti, o taip pat ir aiškintis, jog kitos bendrovės, iš kurių buvo perkamos prekės, nemokėjo PVM ir / ar vykdė nusikalstamą veiklą.
4. Dėl krovinių gabenimo važtaraščių neturėjimo pareiškėjas paaiškino, jog UAB „Radvina“ ir įmonės sandėliai buvo faktiškai vienoje teritorijoje, o kitais atvejais prekės buvo gabenamos į pareiškėjo nurodytą iškrovimo vietą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad prekių gabenimą ir pristatymą įmonei organizavo pardavėjai, todėl pirkimo-pardavimo sandoriui pagrįsti ir atsiskaityti pirkėjui pakanka akceptuoti pardavėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o prekių egzistavimas buvo įrodytas ir pripažintas. Įmonės pirktas trąšas apžiūrėjo ir jų egzistavimą užfiksavo pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu. Tik tuomet, kai atvyko pareigūnai atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, įmonės savininkas sužinojo ir galėjo numanyti, kad buvo vykdoma kažkokia neteisėta veikla.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjo teigimu, nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo priėmimo iki 2016 m. gegužės 20 d. patikrinimo akto surašymo nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių, įrodančių įmonės dalyvavimą PVM sukčiavime. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu yra įrodyta, jog už PVM sukčiavimą nuteisti asmenys jokių sąsajų su įmone neturėjo, iš nuteistų asmenų pagal analogiškas sąskaitas faktūras prekes pirko ir kiti pirkėjai. VMI sprendime nurodyta, kad baudžiamojoje byloje kaltinami asmenys parodė, jog prekės realiai neegzistavo, jie tik išrašė vieni kitiems sąskaitas, tačiau Šiaulių AVMI sprendime rašoma, kad patikrinimo metu neneigiamas prekių (trąšų) buvimo faktas, tačiau konstatuojama, jog šios prekės į rinką pateko neteisėtu būdu. Iš VMI sprendimo turinio gali susidaryti įspūdis, jog keletas asmenų, kuriuos teismas nuteisė už nusikalstamą veiklą, ją vykdė neva tik tam, kad sudarytų mokestinę naudą pareiškėjui, nors baudžiamojoje byloje yra aiškiai nustatyta, kokią naudą ir kurie nuteisti asmenys turėjo ir kodėl tokią nusikalstamą veiklą vykdė. Įmonė faktiškai įsigytų prekių pati negabeno, pirkimus įformino PVM sąskaitomis faktūromis, už prekes realiai atsiskaitė, jas apskaitė ir realizavo, todėl negalima nepripažinti pareiškėjui teisės į PVM atskaitą vien remiantis mokesčių administratoriaus teiginiu, kad pareiškėjas negalėjo nežinoti apie vykdomą sukčiavimą.
Atsiliepimas
6. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui neleista PVM atskaita, nustačius PVM atskaitą ribojančią aplinkybę, t. y. patikrinimo metu padarius išvadą, jog ūkinės operacijos, įformintos nuo 2004 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitomis faktūromis tarp pareiškėjo ir UAB „Linitra“ bei UAB „Radvina“, neįvyko dokumentuose nurodytomis sąlygomis, t. y. įvyko ūkinės operacijos ne tarp tų subjektų, kurie nurodyti UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, todėl jos laikytinos neturinčiomis juridinės galios. Pareiškėjas, žinodamas ir turėdamas galimybę žinoti, kad įformindamas prekių įsigijimą dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, elgėsi nesąžiningai ir tapo sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo nesąžiningumas konstatuotas įvertinus tai, jog Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendyje konstatuota, kad UAB „Radvina“ vadovas V. M. ir tuometinis UAB „Linitra“ vadovas G. A. kartu su kitais kaltinamais bei nenustatytais asmenimis klastojo PVM sąskaitas faktūras, turėdami tikslą apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, UAB „Radvina“ vardu sudaryti sąlygas Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, tarp jų ir pareiškėjui, padidinti PVM atskaitą ir sumažinti mokėtiną PVM, tai yra išvengti didelės vertės turtinės prievolės. Be to, įvertinta ir tai, kad UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ vardu išrašytuose dokumentuose atvaizduotos ūkinės operacijos su pareiškėju realiai neįvyko, išrašyti apskaitos dokumentai nepatvirtina tikrojo ūkinių operacijų turinio, todėl sąskaitos faktūros pripažintos neturinčiomis juridinės galios. UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ pardavimo PVM už pareiškėjui parduotas prekes į biudžetą nesumokėjo. Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ prekių neturėjo ir jų pareiškėjui nepardavė. Sandoriai nebuvo vienkartiniai, o su UAB „Linitra“ įforminti prieš pat šią bendrovę išregistruojant iš PVM mokėtojų. Galutinis atsiskaitymas įformintas tik 2005 m. kovo 31 d. grynais pinigais, nors prieš tai pinigai buvo pervedami į banko sąskaitas. Neįvykusios ūkinės operacijos su UAB „Radvina“ įformintos laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės iki 2006 gruodžio, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių sutarčių, užsakymų ir prekių pristatymą patvirtinančių įrodymų. Be to, pareiškėjo savininko motina ūkininkė S. K., įsigijusi iš įmonės trąšas, pasinaudojo teise įtraukti į PVM atskaitą ankstesnėse apyvartose į biudžetą nesumokėtą pirkimo PVM, o tiekimams į Lenkiją pareiškėjas pritaikė 0 proc. PVM tarifą, todėl buvo gauta mokestinė nauda.
10. VMI taip pat pažymėjo, jog UAB „Radvina“ neturėjo samdomų darbuotojų, kurie galėtų iškrauti ar pakrauti didelius trąšų kiekius (dirbo tik direktorius ir buhalterė). Pareiškėjo sandėliuose trąšų iškrovime dalyvavę asmenys nebuvo susiję su pareiškėju darbo santykiais. Be administracijos žinios pašaliniai asmenys pareiškėjo sandėliuose neturėjo teisės vykdyti krovos darbų, todėl pareiškėjo savininkas, būdamas atsakingas, veikdamas sąžiningai bei elgdamasis rūpestingai, turėjo žinoti apie prekių iškrovimo aplinkybes. Be to, trąšų ir miežių pirkimo sandoriai iš V. M. vadovaujamos UAB „Radvina“, vėliau pareiškėjo buvo įforminti kaip perpardavimas kitai V. M. vadovaujamai UAB „Vinradus“, kuri realiai prekių nepardavė ir nepirko, o tik surašė dokumentus tolesniam „pardavimui“ į Latviją, taikant 0 proc. PVM tarifą. Latvijos įmonės įsigijimų iš UAB „Vinradus“ nedeklaravo, jos nebuvo rastos nurodytais buveinių adresais. Pareiškėjo elgesys verslo santykiuose su įmonėmis, kurių buhalteriniais dokumentais naudojosi kiti asmenys su tikslu nuslėpti neteisėtą veiklą, yra sistemingas.
13. VMI teigimu, nepagrįsti paaiškinimai ir dėl sandorių su UAB „Radvina“, kuri pripažinta realiai trąšomis ir miežiais neprekiavusi. Pareiškėjas prekių negabeno ir kitų asmenų prekėms pervežti nesamdė. Pareiškėjo savininko teiginys, kad prekės buvo pakraunamos ir iškraunamos atitinkamai (duomenys neskelbtini), Radviliškyje, todėl nebuvo reikalingi važtaraščiai, o darbus atliko pareiškėjo darbuotojai, laikomas prieštaraujančiu nustatytiems faktams. 2006 m. trąšos buvo pakraunamos UAB „Kemira Lifosa“, esančios (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, teritorijoje, o iškraunamos (duomenys neskelbtini), Radviliškio rajone, todėl 2006 m. įsigytoms trąšoms buvo reikalingas prekių gabenimas, tačiau mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo savininkas nepateikė jokių transportavimo dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kas organizavo prekių gabenimą, kas atliko prekių transportavimą, kieno transportu prekės buvo gabenamos, kas apmokėjo už transporto paslaugas, nors pervežimai buvo nevienkartinio pobūdžio.
Atsiliepimas
15. Atsakovo teigimu, surinkti faktiniai duomenys neleidžia abejoti, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Linitra“ ir UAB „Radvila“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios laikytinos neturinčiomis juridinės galios, konstatavus pareiškėjo nesąžiningumą, t. y. žinojimą ar turėjimą žinoti, kad jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Pareiškėjo sąžiningumą paneigia ir jo kontrahentų vadovų paaiškinimai apie prekių pakrovimo ir iškrovimo vietas, atsiskaitymo sąlygas. S. K. parodymai apie ūkines operacijas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartyje pripažinti nepatikimais.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
17. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Linitra“ bei UAB „Radvina“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo PVM už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. ir pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą, 2016 m. gegužės 20 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-374 papildomai apskaičiavo 98 385,07 Eur PVM. Minėta suma susidarė neleidus įmonei atskaityti PVM pagal UAB „Linitra“ bei UAB „Radvina“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes Šiaulių AVMI nustatė, jog realiai prekybiniai sandoriai tarp įmonės ir minėtų bendrovių nevyko. Pirkimo-pardavimo sandorių grandinė, kurios pradžia įforminta pagal „priedangos įmonių“ vardu suklastotus dokumentus, sudarė sukčiavimo schemą, kuria buvo siekiama ne vykdyti ekonominę veiklą, sukuriant pridėtinę vertę, bet legalizuoti neteisėtu būdu į rinką patekusias prekes, o realiai veikiančiai įmonei buvo sukuriama mokestinė nauda, t. y. ankstesnėse apyvartose į valstybės biudžetą nesumokėtomis PVM sumomis įmonėje padidinta PVM atskaita (sumažinta mokėtina PVM suma), padarant žalą Lietuvos valstybės biudžetui.
18. Teismas pažymėjo, kad pagal UAB „Linitra“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 10 d. iki 2004 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas apskaitė 803,6 t trąšų įsigijimą už iš viso 547 374,86 Lt. Pagal UAB „Radvina“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 5 d. iki 2006 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas apskaitė 1 828 t trąšų įsigijimą už 1 517 787,09 Lt ir laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 16 d. iki 2005 m. gruodžio 23 d. apskaitė 571,22 t miežių įsigijimą už 203 646,05 Lt.
19. Šiaulių AVMI ginčijamu 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-500 patvirtino minėtą patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 98 385,07 Eur PVM, apskaičiavo 53 478,92 Eur PVM delspinigių bei skyrė 10 proc. dydžio 9 838 Eur PVM baudą. Įmonė Šiaulių AVMI sprendimą apskundė atsakovui, tačiau VMI 2016 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 69-110 patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą.
20. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių AVMI ir VMI konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.
21. Norint paneigti teisę į PVM atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo ar turėjo žinoti, jog jis, įsigydamas prekes ir paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo ar turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta.
22. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendis įrodo, jog pareiškėjui prekes pardavusios ir ginčo PVM sąskaitas faktūras išrašiusios UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ sukčiavo PVM srityje, tad šiuo atveju svarbu nustatyti tik tai, ar pareiškėjas apie tai žinojo arba turėjo žinoti.
23. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartyje konstatuota, jog bylos medžiagoje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad įmonė žinojo apie tai, jog jos atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, todėl šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pagrindo spręsti dėl įmonės baudžiamosios atsakomybės. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog mokesčių teisėje teisę į PVM atskaitą paneigia ne tik žinojimas apie dalyvavimą sukčiavime, bet ir turėjimas apie tai žinoti.
24. Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl to, jog pareiškėjas galėjo ir turėjo žinoti tai, kad jo kontrahentai UAB „Radvina“ ir UAB „Linitra“ į biudžetą nesumokėjo PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM. Nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčių mokėtojo pareigos kontroliuoti kontrahento veiklą, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą, tačiau pareiga domėtis verslo partnerių veikla kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės teisingai mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio.
25. Teismas teigė, kad, kaip teisingai pažymėjo VMI, įmonės savininkas, kaip patyręs verslininkas, formindamas sandorius su tame pačiame mieste gyvenančiais ir neteisėtą veiklą vykdančiais asmenimis, elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, nes ūkinėms operacijoms su UAB „Radvina“ įforminti pareiškėjas jokių sutarčių, užsakymų ir prekių pristatymą patvirtinančių dokumentų nesudarė (nei mokesčių administratoriui, nei teismui tokie dokumentai nebuvo pateikti), atsiskaitymo su vežėjais metu jokie buhalterinės apskaitos dokumentai taip pat nebuvo surašomi, be to, pareiškėjo direktorius nesidomėjo ir prekes iškrovusių asmenų tapatybėmis. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ ginčo prekių realiai neturėjo, pareiškėjo domėjimasis prekių pristatymo aplinkybėmis būtų sudaręs sąlygas suabejoti verslo partnerių sąžiningumu. Be to, UAB „Linitra“ savo veiklos vietoje nebuvo randama, tad pareiškėjas, pasirašydamas kasos pajamų orderį nenustatytoje vietoje, elgėsi nerūpestingai. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ sukčiavimą, tačiau nesiėmė priemonių įsitikinti, jog jos nedalyvauja sukčiavimo veikloje.
26. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sutiko su Šiaulių AVMI ir VMI vertinimu, kad pareiškėjo teisė, nustačius jo nesąžiningumą, į ginčo PVM atskaitą paneigta pagrįstai, atitinkamai pareiškėjui buvo paskaičiuotos PVM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos, dėl kurių matematinio teisingumo teismui nekilo abejonių. Teismas pripažino, kad Šiaulių AVMI ir VMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.
III.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
28. Pareiškėjas nurodo, kad šioje administracinėje byloje ginčijamas VMI sprendimas buvo priimtas po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3530-815/2010 buvo panaikinęs analogišką MGK 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. S-225(7-l 81/2009) dėl pareiškėjo įpareigojimo sumokėti tuos pačius mokesčius už tą patį laikotarpį dėl tų pačių sandorių. Dėl šios priežasties pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo prijungti administracinę bylą Nr. 1-3530-815/2010, kurioje yra duomenų, patvirtinančių jo sąžiningumą (t. y. jo teisę į PVM atskaitą). Teismas šio prašymo niekaip neišsprendė, nurodytos administracinės bylos neprijungė, joje esančiais įrodymais nesirėmė.
29. Pareiškėjas pažymi, kad jis prekes realiai pirko, už jas atsiskaitė, o vėliau realizavo. Dėl šios priežasties MGK panaikino jam papildomai priskaičiuotą pelno mokestį. Nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo priėmimo iki 2016 m. gegužės 20 d. patikrinimo akto surašymo nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių, įrodančių įmonės dalyvavimą PVM sukčiavime ar žinojimą apie kitų asmenų buvusias padarytas (daromas) nusikalstamas veikas. Nuostolius biudžetui padarė „priedangos įmones“ įkūrę ir fiktyvias sąskaitas išrašinėję asmenys, kurie yra nuteisti už PVM sukčiavimą įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
30. Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamame teismo sprendime turėjo būti įvardinti realiai egzistuojantys būdai (priemonės, galimybės), kaip pareiškėjas turėjo domėtis kontrahentų veikla ir kuriais jis nepasinaudojo. Mokesčių mokėtojas neturi teisėsaugos institucijų galių tikrinti kitus asmenis, todėl reikalavimas domėtis verslo partneriais gali būti realizuojamas tik mokesčių mokėtojui prieinamais būdais, t. y. turi būti realiai įvykdomas (įmanomumo principas). Mokesčių administratorius, tikrinęs įmonę 2005, 2006 ir 2007 m., pats neturėjo jokių duomenų apie kontrahentų vykdomą nusikalstamą veiklą, nes teisėsaugos institucijos dar to nebuvo išsiaiškinusios ir/ar pranešusios VMI. Taigi tokių aplinkybių negalėjo išsiaiškinti ir pareiškėjas. Šias aplinkybes 2010 m. nagrinėtoje administracinėje byloje teismas įvertino ir pripažino, kad pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių tokias aplinkybes išsiaiškinti.
31. Pareiškėjas pažymi, kad su UAB „Radvina“ sudarė sandorius dar nuo 2003 m., įmonė pateikė apyvartos su UAB „Radvina“ žiniaraščius už laikotarpį nuo 2004 iki 2008 m., iš kurių matyti, kad buvo sudaromi ne tik šioje byloje nagrinėjami pirkimai.
Šalies argumentai
32. Pareiškėjas nurodo, kad iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, jog byla iš esmės nebuvo nagrinėjama, nes teismas neanalizavo įrodymų, o rėmėsi išimtinai VMI argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad jokių kitų pareiškėjo nesąžiningumo įrodymų teismo sprendime nenurodyta, turi būti laikoma, jog pakartotinio patikrinimo metu nebuvo surinkta jokių naujų ir esminių faktų apie pareiškėjo dalyvavimą PVM sukčiavime. Įmonės nesąžiningumas grindžiamas prielaidomis, t. y. jog įmonė turi pareigą įtarti, kad kiti asmenys vykdė nusikaltimus. Įmonės vadovas davė paaiškinimus teismui ir nurodė, jog visi įmanomi registrai buvo patikrinti, įmonės, su kuriomis buvo sudaryti ginčo sandoriai, realiai egzistavo, jos buvo PVM mokėtojos.
Atsiliepimas
33. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
34. Atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą kartoja savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, taip pat mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Ginčas šioje byloje kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos įmonė neteko teisės į PVM atskaitą, nustačius, jog įmonė žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.
36. Apeliantas prašo prijungti administracinę bylą Nr. 1-3530-815/2010. Iš paminėtoje byloje priimto 2010 m. gruodžio 23 d. teismo sprendimo matyti, kad teismas nutarė įmonės skundą perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, t. y. teismas galutinai nepasisakė. Iš apelianto prašymo nėra aišku, kokie įrodymai yra paminėtoje byloje, bet jų nėra nagrinėjamoje byloje, kuo jie yra susiję su nagrinėjama byla. Todėl prašymas prijungti administracinę bylą Nr. 1‑3530-815/2010 atmetamas.
37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
38. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas su šiuo ginču susijusias Europos Sąjungos teisės normas, yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje UAB „Enteco Baltic“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei (byla C-108/17, 94–95 p.)).
39. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (sujungtos bylos C-439/04 ir C-440/04, 54–59 p.)).
40. Skundžiamame teismo sprendime teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ sukčiavimą, tačiau nesiėmė priemonių įsitikinti, jog nedalyvauja sukčiavimo veikloje. Apeliantas teigia, kad nebuvo surinkta esminių faktų apie pareiškėjo dalyvavimą PVM sukčiavime. Taigi byloje nėra ginčo dėl taikytinos teisės, iš esmės apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.
41. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas taisykles, patikrinęs, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas turėjo žinoti, kad, sudarydamas sandorius su UAB „Linitra“ bei UAB „Radvina“, dalyvavo sukčiaujant PVM. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos atliktam įrodymų vertinimui, detaliai argumentų nekartoja.
43. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui prekes pardavusios ir ginčo PVM sąskaitas-faktūras išrašiusios bendrovės UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ sukčiavo PVM srityje. Šią teismo išvadą patvirtina įrodymai esantys byloje ir jų apeliantas nenuginčijo. Taigi lieka išspręsti, ar pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.
44. Pirmosios instancijos teismas savo poziciją grindė tuo, kad įmonės savininkas S. K., kaip patyręs verslininkas, formindamas sandorius su tame pačiame mieste gyvenančiais ir neteisėtą veiklą vykdančiais asmenimis, elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, nes ūkinėms operacijoms su UAB „Radvina“ įforminti jokių sutarčių, užsakymų ir prekių pristatymą patvirtinančių dokumentų nesudarinėjo (nei mokesčių administratoriui, nei teismui tokie dokumentai nebuvo pateikti), atsiskaitymo su vežėjais metu jokie buhalterinės apskaitos dokumentai taip pat nebuvo surašomi, be to, pareiškėjos direktorius nesidomėjo ir prekes iškrovusių asmenų tapatybėmis. Kadangi UAB „Linitra“ ir UAB „Radvina“ ginčo prekių realiai neturėjo, pareiškėjo domėjimasis prekių pristatymo aplinkybėmis būtų sudaręs sąlygas suabejoti verslo partnerių sąžiningumu. UAB „Linitra“ savo veiklos vietoje nebuvo randama, tad įmonė, pasirašydama kasos pajamų orderį nenustatytoje vietoje, elgėsi nerūpestingai.
45. Apeliantas teigia, kad neprivalo turėti užsakymą, sutartį, prekių pristatymo dokumentus. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.). Taigi, teismas sutinka, kad pareiškėjas savo nuožiūra sprendžia, kokius dokumentus turėti ir kaip įforminti sandorius. Bet kilus mokestiniam ginčui, pareiškėjas, apsisprendęs neturėti dokumentų, kuriuos paprastai verslo subjektai turi, prisiima riziką, kad aukščiau paminėtos pareigos pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai, neįvykdys.
46. Apeliantas nenuginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių – nėra sutarčių, užsakymų ir prekių pristatymą patvirtinančių dokumentų, buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių atsiskaitymą.
47. Be to, byloje nustatytos ir kitos aplinkybės, kurios netiesiogiai patvirtina įmonės galėjimą žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose, t. y. esama prieštaravimų tarp S. K., V. M. bei faktiškai gabenimo paslaugas atlikusių asmenų liudijimų bei paaiškinimų apie trąšų, neva įsigytų iš UAB „Radvina“, iškrovimo vietą; UAB „Radvina“ neturėjo transporto priemonių trąšų gabenimui, o pareiškėjas prekių gabenimo dokumentų nepateikė; su vežėjais buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, atsiskaitymų metu jokie buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo surašomi.
48. Be to, pareiškėjo savininkas nepateikė įtikinamų paaiškinimų, kokiu būdu iš Kaune registruotos UAB „Linitra“ įsigijo prekes, kaip, kada ir kur jos buvo pristatytos, kasos pajamų orderis nebuvo surašomas įmonės kasoje. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kokiomis aplinkybėmis įmonės savininkas S. K. G. A. mokėjo grynuosius pinigus, taip pat nepateikė įrodymų, kad iš UAB „Linitra“ būtų reikalavęs prekių įsigijimo ir transportavimo dokumentų, ar domėjęsis partnerio veiklos teisėtumu ir su šia veikla susijusio PVM mokėjimu. S. K. parodymai apie ūkines operacijas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. I‑1A-541/2014) pripažinti nepatikimais, turint galimą suinteresuotumą bylos baigtimi.
49. Iš paminėtų duomenų visumos seka išvada, kad pareiškėjas, siekdamas pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir iš esmės nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Įmonė, būdama savo srities veiklos profesionalė, turėjo žinoti, kad UAB „Linitra“ bei UAB „Radvina“ sukčiauja mokesčių srityje, ir nesiėmė elementarių priemonių, kad būtų išvengta sukčiavimo, todėl sutinkamai su aukščiau paminėtomis teisės normomis praranda teisę į PVM atskaitą.
50. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad mokesčių administratorius, anksčiau tikrinęs pareiškėjo įmonę, pats neturėjo jokių duomenų apie kontrahentų vykdomą nusikalstamą veiklą, nepaneigia mokesčių administratoriaus šioje byloje surinktų įrodymų.
51. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo S. K. individualios įmonės „Fasma“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.