Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-05-21 · Civilinė byla Nr. e2A-824-864/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-21
Bylos Nr.
e2A-824-864/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
Ieškovas
V. V., J. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
D. V.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų (apeliantų) V. V. ir J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. V. bei J. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Teisingumo ministerijos, trečiajam asmeniui D. V., dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. V. bei J. B. (toliau ir ieškovai, ieškovas, ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti ieškovams iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad 2012 m. lapkričio 28 d. ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį ir Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 4 dalį, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi ieškovas buvo nušalintas (duomenys neskelbtini) pareigų. Paaiškino, kad patikslinus įtarimą, ieškovui 2013 m. rugsėjo 30 d. galutinis įtarimas buvo įteiktas pagal Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 4 dalį.

3. Ieškovai nurodė, kad 2012 m. lapkričio 28 d. ieškovei buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalį, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi ieškovė buvo nušalinta nuo (duomenys neskelbtini) pareigų, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis buvo panaikinta. Paaiškino, kad 2013 m. rugsėjo 18 d. ieškovei buvo įteiktas patikslintas pranešimas apie įtarimą, kuriame ji buvo įtariama tų pačių nusikalstamų veikų padarymu.

4. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu ieškovai atitinkamai pagal Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 4 dalį ir Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalį buvo išteisinti, nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių, o Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

5. Ieškovų teigimu, pastarieji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepripažino padarę jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

6. Ieškovo įsitikinimu, operatyvinis ir ikiteisminis tyrimas buvo inicijuotas suinteresuotų asmenų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu Kauno miesto savivaldybės teritorijoje.

Šalies argumentai

7. Ieškovų teigimu, ieškovo teisėti veiksmai, susiję su jo pagalba asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į žemę, kažkieno iš vadovaujančių prokuratūros darbuotojų buvo įvertinti kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi bei kyšininkavimas ir tuo pagrindu Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 6 d. nutartimis Nr. 007KF ir Nr. 008KF tenkino Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro A. P. 2012 m. sausio 6 d. atitinkamus teikimus ir sankcionavo ieškovo atžvilgiu operatyvinių techninių priemonių specialia tvarka panaudojimą 3 mėn. laikotarpiui. Pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 5 d. to paties teismo nutartimi Nr. 129 KF operatyvinių priemonių taikymas vėl buvo sankcionuotas (o ne pratęstas) 3 mėn. laikotarpiui; tas pats buvo pakartota ir 2012 m. liepos 3 d. nutartimi Nr. 235 KF.

8. Paaiškino, kad Generalinis prokuroras 2012 m. lapkričio 12 d. rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo neva nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje ir 227 straipsnio 4 dalyje ir dėl ieškovės galimai nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalyje, nors panaudojant visas operatyvines technines priemones specialia tvarka net 9 mėn. jokių duomenų, patvirtinančių ieškovo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar kyšininkavimą nebuvo gauta.

9. Nurodė, kad ieškovas įtariamojo, padariusio sunkų nusikaltimą, statuse buvo nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gegužės 24 d., kuomet buvo įsitikinta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai bei nepagrįstai ir pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Ieškovai pažymėjo, jog nevienkartiniai ieškovo pareiškimai nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo atmetinėjami (tiek prokurorų, tiek teismų).

10. Paaiškino, kad teismui buvo perduota byla ieškovus kaltinant tik baudžiamųjų nusižengimų padarymu, dėl kurių operatyvinis tyrimas ir operatyvinio tyrimo veiksmai nebuvo ir negalėjo būti sankcionuoti bei atliekami.

11. Atkreipė dėmesį, jog operatyvinį tyrimą atlikusio subjekto atstovas - l.e.p STT direktorius S. U. – 2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl informacijos pateikimo Generaliniam prokurorui tyrimo metu gautą informaciją bei duomenis perdavė tikslu spręsti tik galimam ieškovų tarnybinių nusižengimų tyrimui (šis faktas akcentuojamas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartyje, 8-10 psl.), o ne tikslu pradėti ikiteisminį tyrimą. Ieškovų teigimu, vien jau ši aplinkybė leidžia konstatuoti, kad paskesni atlikti veiksmai - tiek pradedant ikiteisminį tyrimą, tiek jį atliekant ir perduodant bylą į teismą, yra neteisėti.

Šalies argumentai

12. Ieškovų teigimu, operatyvinės veiklos priemonėmis įrodymai dėl ieškovų galimai nusikalstamų veikų buvo renkami neteisėtais būdais (dėl ieškovės - iš viso net be teismo sankcijos). Nurodė, kad Generalinis prokuroras, kuris pagal užimamas pareigas privalėjo žinoti, kad pagal galiojančius įstatymus draudžiama rinkti įrodymus tokiu būdu, kokiu jie buvo renkami ieškovų baudžiamojoje byloje ir remdamasis būtent tokiais įrodymais, vis tiek atliko neteisėtus veiksmus – 2012 m. spalio 11 d. rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą ieškovų atžvilgiu, tuo pačiu pažeisdamas pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

13. Atkreipė dėmesį, jog taikant operatyvines technines priemones specialia tvarka, pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas, ir dar nepateisinamai ilgą laiko tarpą, buvo pažeista ieškovų teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą.

Šalies argumentai

14. Ieškovų teigimu, pagrindą reikalauti priteisti ieškovams neturtinę žalą sudaro trys esminės įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotos aplinkybės, t. y. operatyvinis tyrimas, panaudojant technines priemones specialia tvarka, buvo atliekamas neteisėtai; ikiteisminis tyrimas ieškovui pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį ir Baudžiamojo kodekso 227straipsnio 4 dalį, o ieškovei pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalį pradėtas neteisėtai, taikytos kardomosios ir procesinės prievartos priemonės (nušalinimas nuo pareigų bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti); pažeista ieškovų teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą.

15. Paaiškino, kad ieškovams neturtinė žala pasireiškė tuo, jog apie jų neva nusikalstamą veiką su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų žinia beveik 5 metus plačiai ir sistemingai buvo skleidžiamos neatitinkančios tikrovės, jų garbę ir orumą žeminančios žinios.

16. Teigė, kad dėl patirto streso ir nuolatinės įtampos tiek darbe, tiek šeimoje ieškovui buvo sutrikusi sveikata ir jam teko gydytis. Be to, ieškovų teigimu, nagrinėjant baudžiamąją bylą Vilniaus apygardos teisme, dėl įtampos ir nepagrįstų kaltinimų viešojoje erdvėje sutriko ir ieškovo motinos sveikata. Pažymėjo, kad po nepagrįstų ir neteisėtų pranešimų apie įtarimą neva padarius nusikalstamą veiką, nušalinimo nuo pareigų, pablogėjo ir ieškovės sveikata. Be to, ieškovų teigimu, pranešus ieškovei apie įtarimus padarius nusikalstamą veiką, apie tai paskelbus per visuomenės informavimo priemones, buvo sutrikusi ir jos sutuoktinio R. V. sveikata. Teigė, kad ieškovui specialioji teisė realiai be kaltės ir be teismo sprendimo buvo atimta virš keturių metų ir jam buvo atimta teisė į mėgstamiausią laisvalaikio formą - medžioklę. Pažymėjo, kad be pirmiau išvardytų pasekmių, dėl nepagrįsto ir neteisėto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ieškovų artimieji, giminės, draugai taip pat patyrė pergyvenimus, nusivylimus, ieškovams ryškiai sumažėjo galimybės bendrauti su kolegomis, draugais, pažįstamais, kadangi jau pats įtarimų pateikimo faktas, bylos nagrinėjimas teismuose ir neigiamos informacijos apie ieškovus skleidimas darė neigiamą įtaką jų reputacijai ir geram vardui; kilę padariniai nėra ir iki galo nebus pašalinti niekada.

Atsiliepimas

17. Atsakovę atstovaujanti Specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau ir STT) atsiliepime su ieškiniu nesutiko. STT teigimu, nagrinėjamu atveju neįrodytos sąlygos, būtinos valstybės atsakomybei kilti.

18. Nurodė, kad STT kategoriškai atmeta ieškovų teiginius, jog duomenys, naudoti byloje, buvo renkami neteisėtais būdais, kadangi: 1) remiantis prokuroro teikimu 2012 m. sausio 6 d. Šiaulių apygardos teismo pirmininkas savo nutartimi Nr. 007KF sankcionavo slaptą ieškovo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, taip pat techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, slapta kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. balandžio 10 d.; nutartyje akcentuota, jog turima duomenų, kad ieškovas galimai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir gauna kyšius už sėkmingą Kauno miesto apylinkės prokuratūros kontroliuojamų baudžiamųjų bylų eigą ir procesinius sprendimus; 2) tą pačią dieną Šiaulių apygardos teismo pirmininkas nutartimi Nr. 008KF sankcionavo slaptą patekimą į ieškovo naudojamas tarnybines patalpas tikslu jas apžiūrėti, laikinai paimti ir apžiūrėti dokumentus, įmontuoti specialią techniką, ją prižiūrėti ir išmontuoti, t. y. atlikti jo tarnybinių kabinetų vaizdo ir garso kontrolę nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2012 m. balandžio 13 d.; 3) šių priemonių atlikimas buvo tęsiamas to paties teismo pirmininko 2012 m. balandžio 5 d. ir 2012 m. liepos 3 d. nutartimis trims mėnesiams; 4) ieškovų galimai nusikalstamos veikos fiksuotos 2012 m. rugsėjo 7 d.; 5) 2013 m. birželio 14 d. skundu Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriui ieškovas kvestionavo operatyvinio tyrimo ir operatyvinių veiksmų teisėtumą; 6) 2013 m. birželio 27 d. Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras K. Š. priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto žvalgybinių priemonių taikymo; remiantis bylos duomenimis, ieškovas tokio prokuroro nutarimo neskundė; 7) Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje nurodė, kad apygardos teismo išvada, susijusi su operatyvinių veiksmų sankcionavimu, buvo padaryta nepatikrinus operatyvinių veiksmų sankcionavimo aplinkybių ir neįsitikinus Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties Nr. 235 KF išraše nurodytų duomenų teisingumu; aplinkybių visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti. Atkreipė dėmesį, kad galimos teisinės situacijos, kai vieno asmens atžvilgiu sankcionuotų veiksmų metu gaunama informacijos apie kito asmens galimai daromas nusikalstamas veikas (pvz. kartu su minėtuoju asmeniu). Tokia informacija, STT teigimu, gali būti naudojama tolimesniuose procesuose bei teisiškai ydinga būtų traktuoti ją kaip neteisėtai surinktą dėl to, kad to asmens atžvilgiu nebuvo gauta leidimo vykdyti tam tikrus slapto pobūdžio veiksmus.

19. Nurodė, kad aiškinant teleologiškai, teisės aktuose nustatytas mechanizmas, kai kriminalinės žvalgybos informacija (anksčiau - operatyvinio tyrimo informacija) gali būti panaudojama ją išslaptinant ir tiriant tarnybinius/drausminius nusižengimus, suponuoja kelių lygių institucinę kontrolę. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje Generalinės prokuratūros komisija ir Generalinis prokuroras, patikrinęs gautą informaciją, priėjo prie kitokios išvados nei STT. STT nuomone, įstatyme nustatytas kontrolės mechanizmas ir sąlygoja galimybes, kad atitinkami subjektai, vertindami informaciją, priimtų objektyviausius sprendimus. Teigė, kad neabejotina tai, jog Generalinis prokuroras turėjo teisę atitinkamai įvertinti informaciją ir, manydamas, kad visgi ji indikuoja tai, jog gali būti padarytos nusikalstamos veikos, pradėti ikiteisminį tyrimą (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, jog nėra jokių duomenų, kad Generalinis prokuroras būtų kaip nors suinteresuotas minimos situacijos baigtimi ar būtų kaip nors susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo procesu Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, kuriame aktyviai figūravo ieškovas.

20. STT pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamieji davė parodymus, o skirtingi ir prieštaringi įtariamųjų parodymai buvo papildomas pagrindas tęsti ikiteisminį tyrimą ir toliau aiškintis aplinkybes. Nurodė, kad priešingai nei teigia ieškovai, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo akivaizdu, jog ieškovai veikė teisėtai. Teigė, kad iš ieškovų ir kito kaltinamojo pokalbių buvo akivaizdu, jog tai nėra tipiniai ir įprasti baudžiamosios bylos šalių teisiniai santykiai; pokalbių visuma objektyviam pašaliniam stebėtojui, STT nuomone, būtų leidusi susidaryti įspūdį, kad galimai yra daroma nusikalstama veika ir advokatas bei ieškovas naudoja psichologinį spaudimą tam, kad paveiktų ieškovės veiksmus baudžiamojoje byloje.

21. Paaiškino, jog kalbant apie ikiteisminį tyrimą dėl Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, turint omenyje, kad ieškovas, būdamas (duomenys neskelbtini) padėjo savo giminaičiams mėginti susigrąžinti žemę, tokie jo veiksmai kaip atlygio derinimas su giminėmis, apmokėjimas advokatui už giminių atstovavimą, neformalūs prašymai organizuoti susitikimus su Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakingais asmenimis, ikiteisminio tyrimo prieš atitinkamus asmenis galimas organizavimas, galimas nurodymų davimas ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui, vadovavimas ikiteisminiam tyrimui, kurio baigtimis jis buvo suinteresuotas, nurodymas kitam prokurorui to niekam nesakyti, tokios frazės kaip „Dar noriu pakalbėti pats, supranti, tiesiai šviesiai, tau įtarimą reikšt, Antanai, ar nereikia“ (Generalinės prokuratūros tarnybinio patikrinimo komisijos 2012 m. lapkričio 12 d. tarnybinis pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini)) taip pat leido manyti, kad galimai padaryta nusikalstama veika – piktnaudžiavimas.

Žemesnės instancijos teismas

22. STT teigimu, ieškovai nusikalstamas veikas galimai padarė jiems einant valstybės tarnautojų pareigas jų tiesioginės darbinės veiklos srityje, todėl jų nušalinimas nuo pareigų buvo būtinas, kad nusikalstamos veikos būtų ištirtos nešališkai ir būtų užkirsta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas; vėliau nušalinimai nuo pareigų buvo tęsiami. Nurodė, kad ieškovai turėjo visas procesines galimybes skųsti tokius teismų sprendimus, tačiau remiantis bylos duomenimis to daryta nebuvo. Pažymėjo, kad ieškovams buvo skirta ir švelniausia kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

23. STT nuomone, pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepadarė klaidų, turėjusių esminės ir lemiamos reikšmės ieškovų teisių pažeidimui baudžiamajame procese, neįvykdė neteisėtų veiksmų.

24. STT teigimu, ieškovai ir kitas kaltinamasis patys savo veiksmais sudarė įspūdį, kad galimai tai nėra procesinis šalių susitikimas baudžiamojoje byloje, pagrįstas Baudžiamojo proceso kodekso normomis, jų familiarus bendravimas ir atitinkamas elgesys skatino vykdyti baudžiamąjį procesą ir aiškintis aplinkybes. Nurodė, kad ieškovė galėjo suvokti, jog galimai siekiama ją paveikti, galimai pažeidžiamas Prokuratūros įstatymo 11 straipsnis, galėjo imtis atitinkamų veiksmų, taip pat galėjo nusišalinti nuo bylos; tokių pat veiksmų galėjo imtis ir ieškovas, tačiau to nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

25. STT nuomone, tokios aplinkybės, kokios buvo susiklosčiusios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, gali priversti suinteresuotas bylos šalis abejoti teisingumu, objektyvumu bei apskritai prokuratūros darbu. Teigė, kad patys ieškovai savo elgesiu sukūrė prielaidas įtarti, kad gali būti daroma nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, STT teigimu, manytina, kad paties ieškovo veiksmai sudarė prielaidas baudžiamajam procesui pradėti ir tęstis.

26. Teigė, kad išteisinimo faktas yra pakankama satisfakcija ieškovams.

27. Pažymėjo, jog nenustačius valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, kuriais grindžiamas ieškinys, neturtinės žalos (kaip ir turtinės žalos) dydžio klausimas nebėra aktualus. Nurodė, kad ieškovų reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimas (50 000 Eur) yra nepagrįstai didelis. STT nuomone, ieškovų įvardijami sveikatos sutrikimai ir ligos nėra priežastiniu ryšiu susiję su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamuoju procesu; ieškovų artimųjų sveikatos problemos taip pat nėra susijusios su minėtais procesais. Nurodė, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog ieškovė atitinkamas sveikatos problemos turėjo nuo vaikystės ir jos nėra baudžiamojo proceso pasekmė.

28. Pažymėjo, kad už žiniasklaidos priemonėse paskelbtą informaciją atsako ne atsakovė ar STT, o viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas, dėl ko viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiksmais ieškovei padaryta žala nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsiliepimas

29. Atsakovę atstovaujanti Generalinė prokuratūra (toliau ir Generalinė prokuratūra) atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Generalinės prokuratūros teigimu, STT 2012 m. spalio 26 d. informacinio pobūdžio raštas Nr. (duomenys neskelbtini) neįpareigojo Generalinio prokuroro ieškovų atžvilgiu atlikti tik tarnybinį patikrinimą ir spręsti tik jų tarnybinės atsakomybės klausimą, todėl jis negali būti pagrindu konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir bylos perdavimas teismui bei ikiteisminio tyrimo metu ieškovams taikytos procesinio poveikio priemonės buvo neteisėtos. Teigė, kad tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys neduoda pagrindo konstatuoti, kad pareigūnai neturėjo pakankamai duomenų tam, kad ikiteisminis tyrimas prieš ieškovus galėtų būti pradėtas.

30. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, jog Operatyvinės veiklos įstatyme numatytos priemonės buvo pradėtos taikyti, siekiant nustatyti galimai daromo nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, požymius, t. y. pradėtos teisėtai; tos pačios nuomonės buvo ir Lietuvos apeliacinis teismas konstatuodamas, kad buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti. Generalinės prokuratūros teigimu, šios teismo nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas, remiantis operatyvinio tyrimo metu surinktais duomenimis, buvo pradėtas neteisėtai. Nurodė, kad aplinkybė, jog dėl ieškovų buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, visų pirma, reiškia šių asmenų visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (vert. - nuo pradžios).

31. Teigė, kad nagrinėjamu atveju prokuroro veiksmai kreipiantis į teismą dėl ieškovų nušalinimo nuo pareigų atlikti pagal įstatyme išvardintus pagrindus, nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, todėl negali būti laikomi neteisėtais, vertinant valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

32. Anot Generalinės prokuratūros, ieškovai nurodo įvairius neigiamus išgyvenimus, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad pablogėjusi jų ir jų motinos ar sutuoktinio sveikata yra tiesioginė neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų pasekmė. Pažymėjo, kad patys ieškovų artimieji nereiškia tokio reikalavimo, o ieškovams priteisti atlyginimą už kitų asmenų patirtą žalą nėra teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

33. Atkreipė dėmesį, kad ieškovų nurodytų prokuratūros pranešimų turinys neduoda pagrindo išvadai, kad juose atskleista tikrovės neatitinkanti ar ieškovų privataus gyvenimo detales atskleidžianti informacija, juose nėra nurodyti ieškovų vardai ir pavardės, tikslios jų užimamos prokuratūroje pareigos; šiuose pranešimuose nurodyta kokius įstatymuose numatytus proceso veiksmus yra atlikusi prokuratūra. Nurodė, kad ieškovai Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo turi teisę kreiptis į visuomenės informavimo priemones.

34. Teigė, kad ieškovų prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra pernelyg didelis, jis iš esmės neatitinka konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų.

Atsiliepimas

35. Atsakovę atstovaujanti Teisingumo ministerija (toliau ir Teisingumo ministerija) atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teisingumo ministerijos nuomone, tai, kad ieškovų atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, savaime nesuponuoja baudžiamojo persekiojimo pradėjimo neteisėtumo.

36. Nurodė, ieškovai nesilaikė šiuo atveju pavyzdingumo, nepriekaištingo elgesio standartų, padorumo, nepiktnaudžiavimo, atsakomybės principų, dėl ko savo veiksmais prokurorai iš esmės prisidėjo prie baudžiamojo persekiojimo pradėjimo. Atkreipė dėmesį, kad apie ieškovų padarytus Kodekso bei Prokuratūros įstatymo pažeidimus nurodyta ir Specialių tyrimų tarnybos 2012 m. spalio 26 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini).

37. Teisingumo ministerijos nuomone, tai, kad surinkti duomenys nebuvo pripažinti įrodymais, nesuponuoja viso baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo; atitinkamai negalima daryti išvados, kad dėl to valstybei turi kilti civilinė atsakomybė.

38. Teigė, kad nei Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendyje, nei Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje nepasisakė dėl ieškovams skirtos procesinės prievartos priemonės - laikino nušalinimo nuo pareigų - neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atkreipė dėmesį, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo taikytas trumpą laiką (nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d.), todėl, Teisingumo ministerijos nuomone, ši procesinė prievartos priemonė neturėjo sukelti ieškovams ypač didelių neigiamų išgyvenimų.

39. Teigė, jog jeigu teismas nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, ieškovų nurodyta patirta neturtinė žala yra neproporcingai didelė. Teisingumo ministerijos nuomone, baudžiamasis persekiojimas nebūtų buvęs pradėtas, jei ieškovai, vykdydami savo pareigas, būtų vadovavęsi Kodekso ir Prokuratūros įstatymo nuostatomis, laikęsi pavyzdingo ir nepriekaištingo elgesio standartų, padorumo, nepiktnaudžiavimo bei atsakomybės principų. Teigė, kad ieškovų prašoma neturtinė žala yra neproporcingai didelė ir dėl to, kad pagal teismų praktiką tokio dydžio neturtinė žala paprastai priteisiama asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kuriomis buvo pasikėsinta į svarbiausias saugomas vertybes (asmens gyvybę, sveikatą ir pan.).

Atsiliepimas

40. Trečiasis asmuo D. V. (toliau ir trečiasis asmuo) atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad operatyvinio tyrimo (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) metu fiksuoti duomenys leido manyti, kad ieškovas inicijavo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno miesto savivaldybės tarnautojų atžvilgiu dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo ir davė nurodymus dėl konkrečių tyrimo veiksmų atlikimo, tame tarpe, įtarimų pareiškimo A. N. ir R. S. bei nuosavybės teisių apribojimo į žemę, prokurorui A. J. žinojusiam apie ieškovo suinteresuotumą šiuo ikiteisminiu tyrimu, turėdamas tikslą taip juos paveikti priimti jam ir jo giminaičiams naudingus sprendimus, atkuriant nuosavybės teises į žemę.

41. Teigė, kad operatyvinio tyrimo metu nustatyti duomenys buvo pakankami ikiteisminiam tyrimui pradėti, o atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo pagrindo. Nurodė, kad vien tai, jog atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus gauti duomenys pagal Baudžiamojo proceso kodeksą gali būti ir nepripažinti įrodymais, nereiškia, kad minėtu būdu gautos informacijos pagrindu negalėtų būti pradėtas naujas savarankiškas ikiteisminis tyrimas ir Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka renkami kiti duomenys, kurie patvirtintų gautą informaciją.

Atsiliepimas

42. Teigė, jog STT 2012 m. spalio 26 d. informacinio pobūdžio raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo siūloma spręsti prokurorų tarnybinės atsakomybės klausimą, nesaistė Generalinio prokuroro spręsti ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą, todėl šis raštas negali būti pagrindu konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, o vada ikiteisminiam tyrimui pradėti buvo tarnybinio patikrinimo komisijos 2012- m. lapkričio 12 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) Generaliniam prokurorui.

43. Anot trečiojo asmens, nepagrįsti ir ieškovų teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas buvo inicijuotas suinteresuotų asmenų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, kadangi ieškovai nepateikė duomenų apie Generalinio prokuroro ir jam ikiteisminį tyrimą pradėti siūliusios komisijos narių – Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės V. D., Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorų G. I. ir G. P., suinteresuotumą.

44. Atkreipė dėmesį, kad atlikus ikiteisminį tyrimą ieškovo veiksmai prokuroro buvo kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 4 dalį, o ieškovės pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalį, ir nors dėl šių nusikalstamų veikų negalėjo būti atliekami operatyvinio tyrimo veiksmai, atsižvelgiant į teismų praktiką, buvo pagrindas manyti, kad operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys turėjo įrodymų reikšmę.

Atsiliepimas

45. Trečiojo asmens teigimu, netgi vertinant, kad operatyvinio tyrimo metu buvo gauti duomenys apie kitą nei buvo sankcionuota nusikalstamą veiką, tokie duomenys, laikantis proporcingumo principo, gali būti pripažįstami įrodymais.

46. Atkreipė dėmesį, kad ieškovui ginčijant 2013 m. gruodžio 21 d. Generalinio prokuroro įsakymą Nr. P-711 dėl tarnybinės nuobaudos - perkėlimo į žemesnes pareigas, skyrimo ieškovui, ir nesutinkant, kad informacija, gauta atliekant operatyvinį tyrimą, buvo panaudota tiriant tarnybinį nusižengimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartyje konstatavo, kad operatyvinio tyrimo metu gauta informacija, turinti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tiriant tarnybinį nusižengimą panaudota teisėtai (nutartis administracinėje byloje Nr. A-824-261/2015). Nurodė, kad ieškovės atžvilgiu operatyvinių priemonių panaudojimas nebuvo sankcionuotas, tačiau tai neriboja operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų panaudojimo, nes baudžiamajame procese įrodymais taip pat laikytini tokie duomenys, kurie gauti apie asmens, dėl kurio buvo atliekama slapta elektroniniais ryšiais (telekomunikacijų tinklais) perduodamos informacijos turinio kontrolė, nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis.

47. Teigė, kad įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, kad Operatyvinės veiklos įstatyme numatytos priemonės buvo pradėtos taikyti siekiant nustatyti galimai daromo nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo 228 straipsnio 2 dalyje, požymius, t. y. pradėtos teisėtai; tos pačios nuomonės buvo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje konstatuodamas, kad buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti.

48. Anot trečiojo asmens, vertinant tai, kad operatyvinio tyrimo metu reikšmingi duomenys užfiksuoti ieškovo tarnybiniame kabinete, ieškovų darbo metu, jiems atliekant savo darbines – prokuroro – pareigas, naudotos operatyvinės priemonės buvo taikomos įstatymo nustatyta tvarka, įvertinus jų būtinumą, laikantis proporcingumo, ieškovų teisės į privatų gyvenimą nebuvo pažeistos.

49. Teigė, kad faktinį pagrindą operatyviniam tyrimui sąlygojo duomenys apie paties ieškovo veiksmus.

50. Pažymėjo, kad slapta buvo kontroliuojami (duomenys neskelbtini) veiksmai; (duomenys neskelbtini) turi padėti teismui vykdyti teisingumą, jam keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, todėl bet kokios korupcinės apraiškos (duomenys neskelbtini) veikloje netoleruotinos.

Atsiliepimas

51. Trečiojo asmens teigimu, ieškovai nurodo įvairius neigiamus išgyvenimus, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad pablogėjusi jų ir jų motinos ar sutuoktinio sveikata yra tiesioginė neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų pasekmė. Pažymėjo, kad ir patys ieškovų artimieji nereiškia tokio reikalavimo, o ieškovams priteisti atlyginimą už kitų asmenų patirtą žalą nėra teisinio pagrindo.

52. Teigė, kad prokuratūros pranešimų turinys neduoda pagrindo išvadai, kad juose atskleista tikrovės neatitinkanti ar ieškovų privataus gyvenimo detales atskleidžianti informacija, juose nėra nurodyti ieškovų vardai ir pavardės, tikslios jų užimamos (duomenys neskelbtini) pareigos; šiuose pranešimuose nurodyta kokius įstatymuose numatytus proceso veiksmus yra atlikusi prokuratūra. Nurodė, kad ieškovai Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo turi teisę kreiptis į visuomenės informavimo priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

53. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 28 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.

54. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog operatyvinio tyrimo metu ieškovo atžvilgiu taikytos specialios techninės priemonės buvo sankcionuotos Šiaulių apygardos teismo. Teismas pažymėjo, jog išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje nurodė, kad aplinkybių visuma patvirtina, jog nagrinėjamu atveju buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas ieškovų atžvilgiu operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti. Pirmosios instancijos teismo teigimu, tai, jog ieškovės atžvilgiu operatyvinio tyrimo veiksmai nebuvo sankcionuoti, nereiškia, kad duomenys apie jos galimai nusikalstamą veiką buvo surinkti neteisėtai. Teismas konstatavo, jog operatyvinis tyrimas ieškovų atžvilgiu buvo pradėtas ir atliktas teisėtai, laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.

55. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, be kita ko, pažymėjo, jog vien tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“.

56. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovų ir kitų įtariamųjų atžvilgiu buvo pradėtas remiantis 2012 m. spalio 17 d. STT Kauno valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto E. P. 2012 m. spalio 17 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo pateikta informacija, gauta operatyvinio tyrimo metu, apie ieškovų galimas korupcines veikas. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į minėtą operatyvinę informaciją bei remiantis Generalinės prokuratūros Tarnybinio patikrinimo komisijos 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), Generalinis prokuroras 2012 m. lapkričio 12 d. rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą ieškovų atžvilgiu. Teismas atkreipė dėmesį, jog pradedant ikiteisminį tyrimą surinkti duomenys negali būti analizuojami ir tiriami taip išsamiai, kaip tai atliekama ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.

57. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo (dėl kurio ikiteisminis tyrimas vėliau buvo nutrauktas), nesudaro pagrindo laikyti pradėtą ikiteisminį tyrimą neteisėtu. Teismas, be kita ko, taip pat konstatavo, jog vertinant operatyvinio tyrimo metu surinktus duomenis, bet kuriam objektyviam stebėtojui susidarytų nuomonė, kad yra vykdoma korupcinio pobūdžio nusikalstama veika, dėl ko tokiu būdu buvo pakankamas pagrindas įtarti, jog yra vykdoma nusikalstama veika bei tuo pagrindu ieškovų atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą ir pateikti jiems įtarimus.

58. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai pradėjus baudžiamąjį persekiojimą ieškovų atžvilgiu buvo nulemti pagrįsto įtarimo, kad ieškovai galėjo vykdyti jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir tokie veiksmai atitiko teisėtumo kriterijus, todėl nėra pagrindo laikyti juos neteisėtais. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad egzistavo faktinis ir teisinis ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindas ir tai atitinka Baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio 1 dalyje nustatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus.

59. Teismas taip pat pažymėjo, kad Generalinis prokuroras pagal savo kompetenciją nėra saistomas kitų institucijų (šiuo atveju – STT) nuomonės, vertinant (duomenys neskelbtini) veiksmus, todėl jo sprendimas (rezoliucija) pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovų atžvilgiu (ko STT nesiūlė) negali būti laikomas neteisėtu. Nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių ieškovų nurodytas aplinkybes, jog ikiteisminis tyrimas buvo inicijuotas suinteresuotų asmenų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, todėl šį ieškovų argumentą teismas atmetė kaip neįrodytą.

60. Teismo vertinimu, ieškovai nesilaikė nepriekaištingo elgesio standartų, padorumo ir nepiktnaudžiavimo principų, todėl savo veiksmais iš esmės prisidėjo prie baudžiamojo persekiojimo pradėjimo.

61. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog abu ieškovai buvo įtariami galimai padarius nusikalstamas veikas jiems einant valstybės tarnautojų pareigas jų tiesioginės darbinės veiklos srityje, todėl jų nušalinimas nuo pareigų buvo objektyviai pagrįstas ir būtinas, kad nusikalstamos veikos būtų ištirtos nešališkai ir būtų užkirsta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Teismo vertinimu, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad surinktų duomenų visuma, inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis ir kitos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą ieškovų atžvilgiu taikyti procesinės prievartos priemones – nušalinimą nuo pareigų ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Teismas sprendė, jog kardomosios priemonės buvo paskirtos laikantis visų Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, o byloje nėra jokių duomenų, jog rašytinis pasižadėjimas neišvykti sukėlė ieškovams konkrečių nepatogumų, dėl ko laikyti šias priemones neteisėtomis nėra pagrindo.

62. Teismo vertinimu, pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepadarė klaidų, turėjusių esminės ir lemiamos reikšmės ieškovų teisių pažeidimui baudžiamajame procese, neįvykdė neteisėtų veiksmų, dėl ko tokiu būdu ikiteisminis tyrimas, inicijuotas Generalinio prokuroro, laikytinas pagrįstu ir buvo pradėtas teisėtai.

63. Teismas padarė išvadą, jog išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimas šiuo atveju yra pakankama ir adekvati priemonė bei pagrindas ieškovų reputacijos atstatymui, t. y. ieškovų reabilitavimui.

Žemesnės instancijos teismas

64. Teismas sutiko su ieškovais, jog publikacijos galėjo neigiamai paveikti jų reputaciją, tačiau, teismo vertinimu, vien reputacijos pablogėjimo fakto šiuo atveju nepakanka pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovams nepateikus kokių nors objektyvių įrodymų, jog pranešimuose pateiktą informaciją išplatino būtent operatyvinį ar ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista ieškovų teisė į privatų gyvenimą, dėl ko ieškovų reikalavimą priteisti neturtinę žalą šiuo aspektu atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

65. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

66. Ieškovai pažymi, kad apeliacinį skundą grindžia tik 2016 m. balandžio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje ir tik 2017 m. sausio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje išdėstytais teisiniais argumentais ir motyvais.

67. Teigia, kad ieškovai sutinka, jog galėjo būti padaryta nutarties išrašo rašymo klaida, tačiau nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2012 m. liepos 13 d., t. y. iki termino pabaigos buvo dar likę 10 dienų klaidai ištaisyti, o nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 13 d. operatyvinės veiklos subjektas operatyvines priemones taikė be teismo sankcijos, ir tai yra jau įvykęs faktas. Nurodo, jog ir iki baigiamųjų kalbų Vilniaus apygardos teisme nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei vienas prokuroras iki perduodant bylą į teismą, nepatikrino, kad būtų operatyvinių veiksmų atlikimo teisinis pagrindas, t. y. teisėjų motyvuotos nutartys. Ieškovai pažymi ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, tačiau pastarasis pateikė tik raštą Nr. 9735, kuriame nurodė, kad buvo surengtas Specialiosios ekspertų komisijos posėdis dėl 2012 m. liepos 3 d. nutarties Nr. 235 KF išraše padarytos techninės klaidos ištaisymo. Nurodo, kad Lietuvos apeliaciniam teismui nebuvo pateikta 2012 m. liepos 3 d. nutartis Nr. 235 KF, todėl laikytina, kad ne nutarties išraše, o pačioje nutartyje galimai buvo padaryta techninė rašymo klaida. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. raštas Nr. 9735 neatitinka procesinio dokumento sampratos pagal 2013 m. liepos 3 d. Konstitucinio teismo sprendimą dėl Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, vykdant teisingumą.

68. Nurodo, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje konstatavo, kad operatyvinių veiksmų taikymas nutartimi Nr. 235 KF buvo sankcionuotas nuo 2012 m. sausio 10 d. bei tęsiamas daugiau kaip aštuonis mėnesius ir nurodė, kad netoleruotinos situacijos, kai per protingą laiką, nepasitvirtinus įtarimui dėl nusikalstamos veikos, toliau nepagrįstai ilgai atliekami (sankcionuojami) operatyviniai veiksmai iš esmės tikintis (nesant tam rimto pagrindo) gauti informacijos dėl kokios nors kitos nusikalstamos veikos, siekiant pateisinti šių priemonių taikymą.

69. Teigia, jog Lietuvos apeliacinis teismas taip pat ir pripažino neteisėtu operatyvinės medžiagos perdavimą Generaliniam prokurorui - „maža to, operatyvinį tyrimą atlikęs subjektas (l. e. p. Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius S. U.) tyrimo metu gautą informaciją bei duomenis perdavė generaliniam prokurorui klausimo dėl (duomenys neskelbtini) J. B., V. V., A. J. tarnybinės atsakomybės sprendimui“. Anot ieškovų, vien tik dėl to galima konstatuoti, kad paskesni atlikti veiksmai - tiek pradedant tarnybinį patikrinimą, tiek pradedant ikiteisminį tyrimą, jį atliekant ir perduodant bylą į teismą, yra akivaizdžiai neteisėti.

70. Nurodo, jog operatyvinės veiklos subjektas –Specialiųjų tyrimų tarnybos subjektas (l. e. direktoriaus pareigas S. U.) be motyvuoto teismo sprendimo, t. y. be teisinio ir faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindo, numatyto Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje, 2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) 2012 m. spalio 23 d. sprendimu N r. 113 išslaptintą operatyvinę informaciją neteisėtai pateikė Generaliniam prokurorui galimam tarnybinių nusižengimų tyrimui ir šiuo neteisėtu veiksmu pažeidė ieškovų teises, numatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje ir Konstitucijos 22 straipsnyje. Ieškovų teigimu, šis pažeidimas konstatuotas 2016 m. balandžio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu ir 2017 m. sausio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi.

71. Teigia, kad prokuroras A. M. ir tyrimą atlikęs pareigūnas T. J. privalėjo patikrinti, ar kriminalinės žvalgybos veiksmai, kuriais gauta informacija naudojama baudžiamajame procese, atlikti nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos. Ieškovų teigimu, šiam ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras A. M., turėdamas šią pareigą ir būdamas informuotas prašymu nutraukti ikiteisminį tyrimą, ne tik nesilaikė aukščiau nurodytų reikalavimų, bet juos, piktnaudžiaudamas tarnyba, sąmoningai ignoravo.

72. Nurodo, kad buvęs Generalinis prokuroras be teisinio ir faktinio pagrindo pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalį ir 227 straipsnio 4 dalį dėl baudžiamųjų nusižengimų, kurie pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnį nepriskiriami prie operatyvinio tyrimo pagrindų. Teigia, kad Generalinis prokuroras, kuris pagal užimamas pareigas privalėjo žinoti, kad pagal galiojančius įstatymus draudžiama rinkti įrodymus tokiu būdu, kokiu jie buvo renkami ieškovų baudžiamojoje byloje ir remdamasis būtent tokiais įrodymais vis tiek atliko neteisėtus veiksmus – 2012 m. lapkričio 12 d. rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą ieškovų atžvilgiu pagal Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 4 dalį ir 225 straipsnio 4 dalį, tuo pačiu Generalinis prokuroras pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

73. Pažymi, kad ieškovai ilgiau nei keturis metus buvo kaltinami baudžiamaisiais nusižengimais, numatytais Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 4 dalyje ir 225 straipsnio 4 dalyje, kurie nepriskiriami prie operatyvinio tyrimo pagrindų, ir Šiaulių apygardos teismas tai nesankcionavo, nes tai nenumatyta įstatymu.

74. Ieškovų teigimu, informacija šioje ikiteisminio tyrimo byloje buvo panaudota nesilaikant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų, tuo padarant kaltinamųjų atžvilgiu esminius baudžiamojo proceso teisės pažeidimus bei pažeidžiant įrodymų leistinumo principą, numatytą Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 1 dalyje, 4 dalyje, o tai yra grubus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, Konstitucijos 22 straipsnio ir Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 9 dalies reikalavimų pažeidimas.

75. Ieškovų teigimu, Šiaulių apygardos ONKTS prokuroras A. M. ir jo aukštesnysis prokuroras, privalėdami žinoti, o juo labiau - būdami informuoti motyvuotais rašytiniais prašymais nutraukti ikiteisminį tyrimą, akivaizdžiai ignoravo ir sąmoningai darė įstatymų pažeidimus bei, tikslu vilkinti baudžiamąją procesą, bylą perdavė teismui.

76. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai paskleidė per visuomenės informavimo priemones apie ieškovus tikrovės neatitinkančią informaciją, juos paniekino, pažemino, pakirto pasitikėjimą jais, t. y. juos apšmeižė visuomenės informavimo priemonėse.

77. Teigia, jog nors Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas pripažino neteisėtais operatyvinius veiksmus, tačiau, susipažinus su jais, darytina kategoriška išvada, kad ieškovui 2012 m. lapkričio 28 d. įteiktas pranešimas pagal Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 4 dalį, ieškovei - pagal 225 straipsnio 4 dalį yra sugalvoti, nes užfiksuotose operatyviniuose veiksniuose tokių faktų nėra.

78. Atkreipia dėmesį, jog ieškovui speciali teisė realiai be kaltės ir be teismo sprendimo buvo atimta virš keturių metų, ir jis negalėjo medžioti.

Šalies argumentai

79. Ieškovų teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro neteisėti veiksmai ieškovams, jų artimiesiems keturis metus ir ilgiau sukėlė didelius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, stresą, nepatogumus, pablogėjus jų sveikatai, buvo sugriauta jų reputacija ir užkirstas kelias jų karjerai.

80. Generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Generalinės prokuratūros teigimu, apeliantai nepateikė konkrečių baudžiamųjų procesinių veiksmų neteisėtumo įvertinimo baudžiamojo proceso teisės normų atžvilgiu, o apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir subjektyviais vertinimais. Nurodo, jog tam tikrų procesinių veiksmų išvardinimas, pateikiant jų subjektyvų įvertinimą, savaime neįrodo prokuroro ar kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nes ieškovai savo teiginius dėl teisėsaugos institucijų atliktų veiksmų (neveikimo) neteisėtumo turi pagrįsti ne tik faktiniais, bet ir detaliais teisiniais pagrindais.

Atsiliepimas

81. Teigia, jog apeliantai klaidina teismą, teigdami, kad operatyvinis tyrimas nagrinėjamu atveju buvo atliktas neteisėtai ir operatyvinio tyrimo veiksmai, kurių buvo imtasi ieškovo atžvilgiu, buvo neteisėti. Pažymi, kad skirtingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovai, įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, kad operatyvinės veiklos įstatyme numatytos priemonės buvo pradėtos taikyti siekiant nustatyti galimai daromo nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, požymius, t. y. pradėtos teisėtai. Atkreipia dėmesį, kad tos pačios nuomonės buvo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje, konstatuodamas, kad buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti. Pažymi ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje nurodė, jog apygardos teismo išvada, susijusi su operatyvinių veiksmų sankcionavimu, buvo padaryta nepatikrinus operatyvinių veiksmų sankcionavimo aplinkybių ir neįsitikinus Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties Nr. 235 KF išraše nurodytų duomenų teisingumu. Nurodo, jog ir aplinkybę, kad sankcionuojant ir vykdant operatyvinius veiksmus pažeidimų padaryta nebuvo konstatavo ir Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. spalio 31 d. išnagrinėjęs ieškovo skundą dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2013 m. spalio 3 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl STT pareigūnų neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Žemesnės instancijos teismas

82. Anot Generalinės prokuratūros, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad galimos teisinės situacijos, kai vieno asmens atžvilgiu sankcionuotų veiksmų metu gaunama informacijos apie kito asmens galimai daromas nusikalstamas veikas ir sprendė, kad tokia informacija gali būti naudojama tolimesniuose procesuose bei teisiškai ydinga būtų traktuoti ją kaip neteisėtai surinktą dėl to, kad to asmens atžvilgiu nebuvo gauta leidimo vykdyti tam tikrus slapto pobūdžio veiksmus.

83. Teigia, kad STT 2012 m. spalio 26 d. informacinio pobūdžio raštas Nr. (duomenys neskelbtini) neįpareigojo Generalinio prokuroro ieškovų atžvilgiu atlikti tik tarnybinį patikrinimą ir spręsti tik apeliantų tarnybinės atsakomybės klausimą, todėl jis negali būti pagrindu konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir bylos perdavimas teismui bei ikiteisminio tyrimo metu apeliantams taikytos procesinio poveikio priemonės buvo neteisėtos, kad prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą apeliantų atžvilgiu, ir jam vadovaudamas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę apeliantų teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Generalinės prokuratūros teigimu, tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys neduoda pagrindo konstatuoti, kad pareigūnai neturėjo pakankamai duomenų tam, kad ikiteisminis tyrimas prieš apeliantus galėtų būti pradėtas. Nurodo, kad šiuo atveju, kaip pagrįstai sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, bet kuris objektyvus stebėtojas galėjo susidaryti pagrįstą įspūdį, jog nusikalstama veika buvo padaryta.

84. Teigia, kad bet kokia informacija, leidžianti suformuoti bent menkiausias abejones dėl atitinkamų veiksmų teisėtumo baudžiamosios teisės prasme turi būti tikrinama ir tiriama Baudžiamojo proceso kodekso ir kituose įstatymuose numatytomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, Generalinės prokuratūros teigimu, apeliantų argumentai, kad nuo pat pradžių byloje buvo (turėjo būti) akivaizdu, jog jie nepadarė jokios nusikalstamos veikos, atmestini.

85. Nurodo, kad baudžiamojo proceso tikslai būtų nepasiekti, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro pareigos būtų nevykdomos, jeigu, esant tokiai situacijai, kokia buvo susiklosčiusi minėtoje byloje, ikiteisminis tyrimas nebūtų pradėtas; tokiu atveju būtų pažeistas ir viešasis interesas, o pareigūnai elgtųsi neapdairiai ir nerūpestingai.

86. Teigia, kad teismas nagrinėjamu realizavo savo diskrecijos teisę nepripažinti gautų duomenų byloje įrodymais, tačiau tai nesuponuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų vykdant baudžiamąjį persekiojimą neteisėtumo.

87. Pažymi, kad ginčo situacija leidžia daryti išvadą, kad ir patys apeliantai savo veiksmais davė pagrindo manyti, kad jie galimai padarė nusikalstamas veikas. Nurodo, kad apeliantų familiarus elgesys apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kabinete jo atostogų metu, alkoholinio gėrimo dalybos, pokalbiai apie ikiteisminį tyrimą neabejotinai turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo pradėjimui ir jo tęsimui.

88. Atkreipia dėmesį, jog, savo ruožtu, prokuroro veiksmai kreipiantis į teismą dėl apeliantų nušalinimo nuo pareigų atlikti pagal įstatyme išvardintus pagrindus, nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, todėl negali būti laikomi neteisėtais, vertinant valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Pažymi, kad, be to, pirmosios instancijos teismų nutarčių nušalinti nuo pareigų teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka.

89. Generalinės prokuratūros teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad nušalinimas nuo pareigų apeliantams buvo paskirtas esant visiems pagrindams, numatytiems Baudžiamojo proceso kodekse.

90. Generalinės prokuratūros nuomone, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog ieškovo sveikatos pablogėjimas yra jo atžvilgiu vykdytų operatyvinių veiksmų, pradėto ikiteisminio tyrimo bei taikytos procesinės prievartos ir kardomosios priemonės pasekmė; pastarasis į bylą nepateikė įrodymų apie jo sveikatos būklę iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teigia, jog, savo ruožtu, ieškovė taip pat neįrodė, kad anksčiau konstatuotų susirgimų (liga nuo vaikystės, 2010 metais atlikta operacija) paūmėjimas yra tiesiogiai susijęs su jos atžvilgiu vykdytu baudžiamuoju persekiojimu. Generalinės prokuratūros teigimu, ieškovai į bylą taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad pablogėjusi jų motinos ar sutuoktinio sveikata yra tiesioginė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų pasekmė; be to, ieškovų artimieji tokių reikalavimų nereiškia, o ieškovams priteisti atlyginimą už kitų asmenų galimai patirtą žalą nėra teisinio pagrindo.

91. Nurodo, kad ir apeliacinio skundo argumentai taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai per visuomenės informavimo priemones apie ieškovus paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, juos paniekindami ir pažemindami, pakirsdami pasitikėjimą jais. Pažymi, jog iš prokuratūros internetiniame puslapyje pateiktos informacijos turinio ir joje naudojamų formuluočių galima spręsti, jog prokuratūros tikslas buvo informuoti visuomenę apie pradėtą ir atliekamą ikiteisminį tyrimą, bylos perdavimą teismui; pranešimuose nėra nurodyti apeliantų vardai ir pavardės, tikslios jų užimamos pareigos prokuratūroje; pranešimuose neatitinkančių tikrovės ir ieškovų nekaltumo prezumpciją pažeidžiančių teiginių nebuvo pateikta.

92. Nurodo, kad Generalinė prokuratūra sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nagrinėjamu atveju yra pakankama ir adekvati priemonė bei pagrindas ieškovų reputacijos atstatymui, jų reabilitavimui.

93. Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad aplinkybė, jog apeliantų atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, savaime nesuponuoja baudžiamojo persekiojimo pradėjimo neteisėtumo; tokia praktika formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.

94. Teisingumo ministerijos teigimu, apeliantai nesilaikė pavyzdingumo, nepriekaištingo elgesio standartų, padorumo, nepiktnaudžiavimo, atsakomybės principų, dėl ko savo veiksmais apeliantai iš esmės prisidėjo prie baudžiamojo persekiojimo pradėjimo.

95. Nurodo, kad, Teisingumo ministerijos nuomone, aplinkybė, jog surinkti duomenys nebuvo pripažinti įrodymais, nesuponuoja viso baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo; atitinkamai negalima daryti išvados, kad dėl to valstybei turi kilti civilinė atsakomybė.

96. Atkreipia dėmesį, jog nei Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendyje, nei Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje nepasisakė dėl ieškovams skirtos procesinės prievartos priemonės - laikino nušalinimo nuo pareigų neteisėtumo ir nepagrįstumo.

97. Teisingumo ministerijos nuomone, apeliantai neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas negalimas. Nurodo, jog jeigu teismas nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, apeliantų nurodyta patirta neturtinė žala yra neproporcingai didelė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

98. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

99. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimas, kuriuo apeliantų ieškinys buvo atmestas.

100. Įvertinus apeliacinio skundo turinį, nustatyta, kad apeliantai iš esmės nurodo galimai kaip neteisėtą bei nepagrįstą tik tą pirmosios instancijos teismo ginčijamo sprendimo dalį, kurioje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje nurodė, jog aplinkybių visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas ieškovų atžvilgiu operatyviniams veiksmams atlikti; atkreiptinas dėmesys, jog jokių kitų argumentų, kurie, anot ieškovų, sąlygoja šiuo atveju pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisėtumą bei nepagrįstumą, ieškovai apeliaciniame skunde nepateikia; ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, jog šį apeliacinį skundą grindžia tik Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendyje ir tik Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartyje išdėstytais teisiniais argumentais bei motyvais. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą būtent šiais apeliaciniame skunde ieškovų nurodytais bylos aspektais.

101. Nagrinėjamu atveju ieškovai reiškia ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo Civilinio kodekso 6.272 straipsnio pagrindu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Kasacinio teismo praktikoje, nuosekliai formuojamoje aiškinant ir taikant Civilinio kodekso 6.272 straipsnį, išaiškinta, kad ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo Civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vien ta aplinkybė, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ar pagrįstai buvo taikomos procesinės prievartos priemonės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

102. Bylos duomenimis, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje konstatavęs, kad iš tikrųjų Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties Nr. 235 KF išraše, kuris buvo išslaptintas 2013 m. sausio 16 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktu Nr. ĮS6-2, buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida ir neteisingai nurodytas vieno iš sankcionuotų operatyvinių veiksmų taikymo laikotarpis, bei atitinkamai nustatęs, jog Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi Nr. 235 KF atlikti ieškovo tarnybinio kabineto vaizdo ir garso kontrolę terminas buvo pratęstas nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 13 d., sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti. Taigi, akivaizdu, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje yra aiškiai pasisakęs dėl operatyvinio tyrimo veiksmų ginčo situacijoje atlikimo galimumo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog nėra pagrindo sutikti su ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje sprendė, kad nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog pagrindo atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus buvimas jau yra konstatuotas įsiteisėjusia teismo nutartimi, atmestini ir kiti apeliaciniame skunde ieškovų dėstomi argumentai dėl operatyvinių priemonių taikymo ieškovo atžvilgiu negalimumo (neteisėtumo) (t. y. dėl operatyvinių priemonių taikymo be teismo sankcijos, dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. rašto Nr. 9735 neatitikimo procesinio dokumento sampratai), be to, pažymėtina, jog iš apeliacinio skundo turinio nustatyta, kad ieškovai, nesutikdami su tokia teismo išvada dėl pagrindo atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus buvimo, iš esmės apeliaciniame skunde šią teismo išvadą interpretuoja savaip, remdamiesi subjektyviu situacijos vertinimu, savo poziciją grįsdami tikėtinomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju pritartina ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad aplinkybė, jog, savo ruožtu, ieškovės atžvilgiu operatyvinio tyrimo veiksmai nebuvo sankcionuoti, nereiškia, kad duomenys apie jos galimai nusikalstamą veiką buvo surinkti neteisėtai, kadangi galimos teisinės situacijos, kai vieno asmens atžvilgiu sankcionuotų veiksmų metu gaunama informacijos apie kito asmens galimai daromas nusikalstamas veikas (pvz. kartu su minėtuoju asmeniu); baudžiamajame procese įrodymais taip pat laikytini tokie duomenys, kurie gauti apie asmens, dėl kurio buvo atliekama slapta elektroniniais ryšiais (telekomunikacijų tinklais) perduodamos informacijos turinio kontrolė, nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis (pvz., asmenis, kurie įgydavo, realizuodavo nusikalstamu būdu gautą turtą).

103. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą ir apeliacinio skundo argumentą, jog Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. sausio 13 d. nutartyje pripažinus neteisėtu operatyvinės medžiagos perdavimą Generaliniam prokurorui, vien tik dėl šios aplinkybės galima konstatuoti, jog tolimesni veiksmai – tiek pradedant tarnybinį patikrinimą, tiek pradedant ikiteisminį tyrimą, jį atliekant ir perduodant bylą į teismą, yra akivaizdžiai neteisėti. Pažymėtina, jog toks ieškovų argumentas yra pačių ieškovų Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarties aiškinimas pagal savo subjektyvų situacijos vertinimą bei savo poziciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje konstatavo atitinkamas faktines bylos aplinkybes tiek dėl operatyvinių priemonių taikymo laikotarpio, tiek ir dėl operatyvinės medžiagos perdavimo Generaliniam prokurorui klausimo dėl tarnybinės atsakomybės sprendimui, tačiau, pažymėtina, jog šio teismo išvados nesuponuoja galimybės vienareikšmiškai teigti apie tai, jog operatyvinės medžiagos perdavimas Generaliniam prokurorui buvo neteisėtas bei tai, jog tokiu būdu buvo pažeistos ieškovų teisės.

104. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas remiantis ne tik 2012 m. spalio 17 d. STT Kauno valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto E. P. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo pateikta informacija, gauta operatyvinio tyrimo metu, apie ieškovų galimas korupcines veikas, bet taip pat ir remiantis Generalinės prokuratūros Tarnybinio patikrinimo komisijos 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo kreiptasi į Generalinį prokurorą, nurodant, jog (duomenys neskelbtini) veiksmuose įžvelgia nusikalstamų veikų požymius bei paprašė Generalinio prokuroro spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Atsižvelgiant į tai, bei vertinant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatą, jog atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 1 dalis), laikytina, jog nagrinėjamu atveju Generaliniam prokurorui buvo pakankamas pagrindas įtarti, jog yra vykdoma nusikalstama veika, kas sąlygojo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo būtinumą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistavo faktinis ir teisinis ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindas, dėl ko, atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ir pritarti ieškovų teiginiui, kad tokiais veiksmais Generalinis prokuroras pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

105. Bylos duomenimis, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartyje nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai surinktų duomenų nepripažino įrodymais, spręsdamas ieškovų baudžiamosios atsakomybės dėl jiems inkriminuotų baudžiamųjų nusižengimų klausimą. Savo ruožtu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokiu būdu baudžiamojoje byloje teismas įgyvendino diskrecijos teisę nepripažinti gautų duomenų byloje įrodymais, tačiau tai nesuponuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmų, vykdant baudžiamąjį persekiojimą, neteisėtumo. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog ieškovai nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog šiuo aspektu buvo padaryti jų atžvilgiu esminiai baudžiamojo proceso teisės pažeidimai, pažeidžiant įrodymų leistinumo principą.

106. Be to, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bylos aplinkybe, kad ieškovų atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014; ir kt.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šiuo atveju apeliantai nepagrįstai apeliuoja ir į neteisėtų veiksmų buvimą, ikiteisminio tyrimo metu netenkinant ieškovo prašymo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog ieškovo prašymo nutraukti ikiteisminį tyrimą (ne)tenkinimas yra prokuroro diskrecijos teisė, kurios įgyvendinimas šiuo atveju negali lemti išvados apie neteisėtų veiksmų buvimą ar siekį vilkinti baudžiamąjį procesą, kaip nurodo ieškovai.

107. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog vertinant tai, kad abu ieškovai buvo įtariami galimai padarius nusikalstamas veikas jiems einant valstybės tarnautojų pareigas jų tiesioginės darbinės veiklos srityje, jų nušalinimas nuo pareigų buvo objektyviai pagrįstas ir būtinas, kad nusikalstamos veikos būtų ištirtos nešališkai ir būtų užkirsta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, jog bylos duomenimis ieškovo nušalinimas buvo panaikintas tuo pačiu metu, kai ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu dėl sunkaus nusikaltimo padarymo buvo nutrauktas, o ieškovės atžvilgiu paskirtas nušalinimas nuo pareigų buvo peržiūrėtas instancine tvarka ir panaikintas, galiojo trumpą laiką. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog tokia procesinė prievartos priemonė ieškovams buvo paskirta esant visiems Baudžiamojo proceso kodekse numatytiems pagrindams.

108. Savo ruožtu, sprendžiant dėl kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti - taikymo (ne)teisėtumo, pažymėtina, jog bylos duomenimis ieškovas šios kardomosios priemonės taikymo neskundė, o ieškovės atžvilgiu galiojo trumpą laiką. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti sukėlė ieškovams konkrečių nepatogumų. Pastebėtina, kad rašytinis pasižadėjimas yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teismo leidimo. Taigi, ieškovai turėjo galimybę, esant būtinybei, išvykti paprašę tokio leidimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokį prašymą ieškovai būtų pareiškę, taip pat nėra įrodymų, kad jie būtų realiai planavę kur nors išvykti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pritaikius kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, buvo suvaržyta ieškovų judėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ši kardomoji priemonė buvo taikoma neteisėtai ir be jokio teisėto pagrindo.

109. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovams nepateikus kokių nors objektyvių įrodymų, jog procesiniuose ieškovų dokumentuose nurodomuose pranešimuose pateiktą informaciją išplatino būtent operatyvinį ar ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog , būtent, teisėsaugos pareigūnų veiksmais, buvo pažeista ieškovų teisė į privatų gyvenimą.

110. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų neteisėti veiksmai, sąlygojantys civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį atsiradimą. Vertinant tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmai, klausimas dėl neturtinės žalos atsiradimo fakto bei dydžio nėra aktualus.

111. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, tinkamai taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

112. Duomenų apie atsakovės atstovų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovų (apeliantų) V. V. ir J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimo atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė MikonienėAndrius VerikasRenata Volodko