Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-102-795/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-28
Bylos Nr.: 1A-102-795/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-06458-2019-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Savinijus Katauskas, Kristina Baškienė, Regina Bertašienė
Nukentėjusysis: A. V.
Civilinis atsakovas: UAB „T.“, AAS „B.“, Lietuvoje
Civilinis ieškovas: (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Alvydas Kvaščevičius, Kristina Pralgauskaitė, Gediminas Lukauskas

Kategorijos

1.2.4.5.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo (BK 139 str. 1 d.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-102-795/2020Proceso Nr. 1-01-1-06458-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.1; 2.1.14; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.4.4; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 28 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Bertašienės ir Savinijaus Katausko,

sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Sarpalienei,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui A. K. (A. K.) ir jo gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

nukentėjusiojo A. V. įgaliotam atstovui advokatui Gediminui Lukauskui,

civilinės atsakovės UAB „T.“ atstovui generaliniam direktoriui P. P. ir įgaliotai atstovei advokatei Kristinai Pralgauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato Gedimino Lukausko ir civilinės atsakovės AAS „B.“, Lietuvoje vykdančios savo veiklą per AAS „B.“ filialą Lietuvoje (toliau – ir AAS „B.“), atstovės teisininkės J. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas pagal laidavimą be užstato vienerių metų laikotarpiui laiduotojai L. K.

Nukentėjusiojo A. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš AAS „B.“, Lietuvoje vykdančios savo veiklą per AAS „B.“ filialą Lietuvoje, priteistas 1 276,10 Eur turtinės žalos atlyginimas. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Nukentėjusiajam A. V. iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. K. ir civilinės atsakovės AAS „B.“, Lietuvoje vykdančios savo veiklą per AAS „B.“ filialą Lietuvoje, priteista po 450 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš civilinės atsakovės AAS „B.“, Lietuvoje vykdančios savo veiklą per AAS „B.“ filialą Lietuvoje, priteista 1 589,17 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turtinei žalai atlyginti.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį buvo kaltintas ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, jog dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų: 2019 m. vasario 15 d. apie 11.08 val. UAB ,,T.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dirbdamas UAB „T.“ techninių apžiūrų kontrolieriumi, neįsitikinęs, jog automobilių judėjimo zonoje nėra klientų, ir neįspėjęs jų pasišalinti iš šios zonos dėl galimo transporto priemonės judėjimo, vairavo automobilį „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su kuriuo dėl neatsargumo užvažiavo ant patalpose stovėjusio kliento A. V. kairės kojos, padarydamas sužalojimus: kairės pėdos padikaulių lūžius-išnirimus Lisfranko sąnaryje, nesunkiai sutrikdžiusius A. V. sveikatą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

2. Nukentėjusiojo A. V. atstovas advokatas G. Lukauskas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendį ir nukentėjusiajam A. V. priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas sumažindamas nukentėjusiojo A. V. prašomą priteisti neturtinės žalos dydį paviršutiniškai įvertino nukentėjusiojo patirtus neigiamus išgyvenimus, neteisingai parinko kriterijus, į kuriuos atsižvelgė, nustatydamas neturtinės žalos dydį, ir nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika baudžiamosiose bylose, kuriose priteisiami kur kas didesni neturtinės žalos atlyginimo dydžiai. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje mažesnis neturtinės žalos atlyginimo dydis buvo priteistas jaunesnio amžiaus nei šioje byloje nukentėjusiajam, ir joje nagrinėjamos aplinkybės nebuvo tapačios šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. Nukentėjusysis A. V. sveikatos sutrikdymo liekamuosius reiškinius jaučia iki šiol ir yra pagrindas manyti, kad kairės kojos pėdos skausmas lydės jį visą gyvenimą. Be to, vertinant nukentėjusiojo amžių ir jam nusikaltimu sukeltas pasekmes, A. V. negalės susirasti darbo, o tai turės tiesioginės įtakos ir jo ateityje gautinos senatvės pensijos dydžiui.

2.2. Nors nukentėjusiajam A. V. nustatytas 45 % netektas darbingumas, tačiau nuo 2019 m. vasario 15 d. dėl sveikatos būklės jis nedirbo nė vienos dienos. A. V. negali padėti sutuoktinei atlikti ūkio darbų ir dėl to patiria dvasinius išgyvenimus. Kiti civiliniame ieškinyje išdėstyti argumentai apeliaciniame skunde nebekartojami, tik pažymima, jog dėl liekamųjų neigiamų pasekmių ir kitų dėl įvykio patirtų nepatogumų nukentėjusysis A. V. patyrė didelę neturtinę žalą.

3. Civilinės atsakovės AAS „B.“, Lietuvoje vykdančios savo veiklą per AAS „B.“ filialą Lietuvoje, atstovė teisininkė J. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendį ir: 1) atmesti nukentėjusiojo A. V. civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš civilinės atsakovės AAS „B.“; 2) nepriteisti nukentėjusiajam advokato išlaidų atlyginimo iš civilinės atsakovės AAS „B.“; 3) (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Transporto priemonė „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), judėjo automobilių judėjimo zonoje, turėjo tikslą iš savo buvimo vietos nuvažiuoti ant keltuvo, t. y. atliko pagrindinę transporto priemonės funkciją. Minėtas automobilis judėjo UAB „T.“ teritorijoje ir judėjimo metu sužeidė nukentėjusįjį, todėl įvykis privalo būti traktuojamas kaip eismo įvykis. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. vairuojama motorinė transporto priemonė „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta ADB „C.“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. ADB „C.“ apskaičiavo ir išmokėjo nukentėjusiajam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Skunde yra pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 139 straipsnio nuostatas, nors turėjo taikyti BK 281 straipsnio 1 dalies normą.

3.2. Vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, privalomoji transporto priemonių techninė apžiūra – transporto priemonių techninės būklės privalomas tikrinimas, siekiant užtikrinti, kad jas saugu naudoti viešajame eisme ir jos atitinka eismo saugumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Neatlikus privalomosios apžiūros, transporto priemonės valdytojas neturi teisės tokia transporto priemone naudotis ir ji praranda savo pagrindinę paskirtį. Transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra yra būtinas ir sudėtinis transporto priemonės tinkamo funkcionavimo pagrindas ir transporto priemonė, dalyvaudama techninės priežiūros procese, atlieka savo pagrindines funkcijas. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad žalos padarymas vairuojant transporto priemonę, siekiant atlikti jos techninę apžiūrą, nelaikomas draudžiamuoju įvykiu pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – ir TPVCAPDĮ). UAB „T.“ apdraudė savo bendrąją civilinę atsakomybę laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. draudimo bendrovėje AAS „B.“. Draudimo sutartis sudaryta Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 (toliau – ir Taisyklės) pagrindu. Bendroji civilinė atsakomybė buvo apdrausta savanoriškai, priimant draudiko sąlygas ir sutinkant su minėtomis Taisyklėmis. Šia draudimo rūšimi yra draudžiama civilinė draudėjo atsakomybė dėl tokių įvykių, kurie gali įvykti dėl UAB „T.“ veiklos, paslaugų ar produktų. Vis dėlto, transporto priemonei judant ir jos valdytojui dėl neatsargumo padarius žalą, toks atvejis turi būti vertinamas kaip eismo įvykis.

3.3. Bendrosios civilinės atsakomybės taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų 4 skirsnio 4.1.23 punktas nustato, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas reikalavimas atlyginti žalą, susijusią su žala dėl motorinių sausumos transporto priemonių, kurių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eksploatavimo. Šis punktas yra labai konkretus ir yra taikomas visais atvejais, kai žala yra padaroma transporto priemonėmis, kurios privalo būti apdraustos TPVCAPD. Nustatytas faktas, kad transporto priemonė „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo privalomai apdrausta pagal TPVCAPD įstatymą, pašalina AAS „B.“ pareigą atlyginti nukentėjusiam A. V. padarytą žalą. Šiuo atveju buvo kilęs eismo įvykis ir vien tai, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. K. vykdė darbo pareigas, nėra pagrindas perkelti pareigos atlyginti žalą iš draudiko, kuris privalo atlyginti žalą pagal TPVCAPD įstatymą, bendrąją civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui.

3.4. Civilinis atsakovas (draudimo bendrovė), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 105 straipsnio 2 dalimi ir 106 straipsnio 2 dalimi, neturi teisinio pagrindo mokėti išmoką už nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas proceso išlaidas ar išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Atsiliepimas

4. Civilinės atsakovės UAB „T.“ atstovas generalinis direktorius P. P. atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo: 1) atmesti nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato G. Lukausko apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas; 2) tenkinti civilinės atsakovės AAS „B.“ atstovės teisininkės J. M. apeliacinį skundą. Atsiliepimus grindžia šiais argumentais:

4.1. Nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie A. V. galbūt sumažėsiančias pajamas ir pensiją yra hipotetinės ir nepagrįstos jokiais įrodymais. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-511/2015 buvo priteistas 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu – 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Šiaulių apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-191-354/2018), Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžiu – 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Šiaulių apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-140-332/2017). ADB „C.“ išmokėtas 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas ir atitinka protingumo, sąžiningumo principus. Priteisiant didesnį nei 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, gali būti sudarytos sąlygos nepagrįstam nukentėjusiojo praturtėjimui.

4.2. Dėl patirtos žalos kaltas ir pats nukentėjusysis A. V.. Jis vaikščiojo techninės apžiūros centre. UAB „T.“ automobilių patikros vietoje galioja Kelių eismo taisyklės, automobiliai juda važiavimo juostose, atliktas kelio horizontalus ženklinimas, yra nukreipiamieji ženklai. Atsižvelgiant į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, TPVCAPD įstatymo nuostatas, veika turėtų būti kvalifikuojama kaip neatsargus nusikaltimas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

5. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė J. Sarpalienė atsiliepimu prašo nukentėjusiojo A. V. atstovo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais agumentais:

5.1. Nukentėjusiojo A. V. prašymas priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nelaikytinas noru neteisėtai pasipelnyti. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai įvertino neigiamus nukentėjusiojo potyrius ir, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į tai, kad A. V. iki šiol jaučia neigiamus patirtos traumos liekamuosius reiškinius. Nukentėjusysis yra senyvo amžiaus, todėl jam dėl patirtos traumos bus sunku susirasti darbą, dėl to gali sumažėti jo senatvės pensija.

5.2. Nukentėjusiajam 3 500 Eur dydžio išmoką neturtinei žalai atlyginti išmokėjo ADB „C.“, kuri nesusijusi sutartiniais santykiais su UAB „T.“, todėl nukentėjusysis šią išmoką turės grąžinti draudimo bendrovei ADB „C.“.

6. Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo A. V. atstovas advokatas G. Lukauskas prašė tenkinti reikalavimą dėl didesnio neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, o neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą priteisti iš civilinės atsakovės AAS „B.“. Prokurorė J. Sarpalienė prašė tenkinti nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą, o žalos atlyginimą priteisti iš UAB „T.“ civilinę atsakomybę apdraudusios AAS „B.“. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. K. gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašė netenkinti nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Civilinės atsakovės UAB „T.“ įgaliotoji atstovė advokatė K. Pralgauskaitė prašė netenkinti nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo, o žalos atlyginimą priteisti iš ADB „C.“.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato G. Lukausko apeliacinis skundas atmestinas. Civilinės atsakovės AAS „B.“ atstovės teisininkės J. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

9. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

10. Šiuo atveju, nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo kilęs nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas, tačiau civilinės atsakovės AAS „B.“ atstovė teisininkė J. M. apeliaciniame skunde tik formaliai nurodo, jog nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota, neatskleisdama jokių esminių argumentų tokiai pozicijai pagrįsti, šį klausimą iš esmės susiedama su tuo, kas turi atlyginti dėl įvykio kilusią žalą. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikos kvalifikavimo pagrįstumo, nei dėl A. K. kaltės, padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nepasisako. Apeliaciniuose skunduose yra vertinama, ar pagrįstai įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta A. V. sveikata, nebuvo pripažintas draudžiamuoju eismo įvykiu, tvirtinama, kad dėl įvykio kilusią žalą padengti turėjo civilinė atsakovė ADB „C.“, ir ginčijamas nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Taigi teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent šiuos esminius apeliacinių skundų klausimus.

Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju eismo įvykiu

11. Byloje kilo ginčas dėl įvykio, kai UAB „T.“ techninių apžiūrų kontrolierius, neįsitikinęs, jog automobilių judėjimo zonoje nėra klientų, ir neįspėjęs jų pasišalinti iš šios zonos dėl galimo transporto priemonės judėjimo, vairuodamas automobilį, dėl neatsargumo užvažiavo ant įmonės patalpose stovėjusio kliento A. V. kairės kojos, pripažinimo draudžiamuoju eismo įvykiu. Ginčą sprendęs pirmosios instancijos teismas nurodyto įvykio nepripažino draudžiamuoju, remdamasis argumentais, kad iš bylos medžiagos nustatyta, jog A. K. nukentėjusįjį sužalojo darbo metu, atlikdamas savo darbą, o žala buvo padaryta ne transporto priemonės valdytojui eksploatuojant transporto priemonę, bet atliekant transporto priemonės techninę apžiūrą. Apeliacinį skundą pateikusi civilinė atsakovė AAS „B.“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu situacijos vertinimu, jos atstovė teigia, jog teismas netinkamai aiškino transporto priemonių techninės apžiūros atlikimo paskirtį, eismo įvykio sąvoką, neatsižvelgė į TPVCAPD įstatymo tikslus, nesivadovavo draudimo sutartyje, sudarytoje tarp UAB „T.“ ir AAS „B.“, numatyta išimtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie civilinės atsakovės AAS „B.“ apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais.

12. Nagrinėjamu atveju byloje būtina įvertinti, ar pagrįsti žalą padariusio asmens darbdavės UAB „T.“ draudikės AAS „B.“ argumentai, jog 2019 m. vasario 15 d. įvykis turi būti pripažintas draudžiamuoju eismo įvykiu. Transporto priemonė „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairuodamas A. K. padarė nukentėjusiajam A. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo apdrausta ADB „C.“ privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Draudžiamasis eismo įvykis pagal TPVCAPD įstatymą vertinamas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė. Jeigu kyla ginčas, ar įvyko draudžiamasis eismo įvykis, būtina nustatyti, ar įvykis nevertinamas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo civilinei atsakomybei nenustatyta (TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 2 dalis). TPVCAPD įstatymo 1 straipsnio 3 dalis numato išimtis iš bendrų taisyklių ir nurodo, jog įstatymo nuostatos netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos oro uostuose, kitose viešam kelių eismui apribotose uždaro pobūdžio teritorijose ar autodromuose sporto varžyboms, treniruotėms, parodoms ar mokymams vairuoti. TPVCAPD įstatymo nuostatos netaikomos dėl įvykių uždaro pobūdžio teritorijose ar autodromuose tik tuo atveju, jei uždaro pobūdžio teritorijose ar autodromuose transporto priemonės naudojamos sporto varžyboms, treniruotėms, parodoms ar mokymams vairuoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors įvykis įvyko UAB „T.“ teritorijoje, į kurią galimybė patekti pašaliniams asmenims yra apribota ir kurioje vykdoma automobilių techninė apžiūra, tačiau šios aplinkybės savaime nereiškia, kad minėta teritorija priskirtina viešam kelių eismui apribotai uždaro pobūdžio teritorijai, kuriai taikoma TPVCAPD įstatymo 1 straipsnio 3 dalies išimtis. Nagrinėjamu atveju kur kas reikšmingiau nustatyti, ar transporto priemonės „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su kuria buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. V. sveikata, judėjimas įvykio metu gali būti prilyginamas viešam kelių eismui, nors UAB „T.“ patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savo paskirtimi tam nėra pritaikytos, t. y. minimos teritorijos paskirtis savaime, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, nesuponuoja, kad joje negalėjo vykti viešas kelių eismas.

13. TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 3 dalis draudžiamuoju įvykiu laiko eismo įvykį, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Turi būti nustatomos dvi sąlygos: 1) turi būti konstatuotas eismo įvykis; 2) turi galioti TPVCAPD įstatymo apsauga, t. y. nebūti įstatyme nustatytų išimčių. Jau aptarta, jog nagrinėjamu atveju vienareikšmiškai kalbėti apie įstatyme numatytų išimčių taikymą negalima, todėl lieka atsakyti į esminį klausimą, ar aptariamas įvykis laikytinas eismo įvykiu. TPVCAPD įstatymas eismo įvykio sąvokos nepateikia, todėl turi būti remiamasi kituose teisės aktuose pateikiamais aiškinimais. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 2 straipsnio 13 dalis eismo dalyvį apibrėžia kaip kelių eisme dalyvaujantį asmenį (vairuotoją, pėsčiąjį, keleivį). To paties įstatymo 2 straipsnio 14 dalis eismo įvykį apibrėžia kaip įvykį kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai, judant transporto priemonei, žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Vis dėlto būtina pažymėti, jog SEAK įstatymo reglamentavimo sritis yra eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisiniai pagrindai, pareigos įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių mokymą, pagrindines eismo dalyvių teises ir pareigas bei kita (1 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonių techninės apžiūros atlikimas nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas, todėl įstatyme pateikiami apibrėžimai negali būti taikomi tiesmukai, nevertinant kitų aplinkybių. Darant išvadą dėl įvykio laikymo eismo įvykiu, turi būti įvertinamas transporto priemonių valdytojų veiksmų pobūdis.

14. Aiškinant draudžiamojo eismo įvykio sąvoką ir TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos turinį, svarbu pažymėti, jog šio įstatymo nuostatomis yra įgyvendintos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos. Ankstesnėse direktyvose įtvirtintos taisyklės buvo kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Remiantis nuoseklia Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti, kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje (duomenys neskelbtini), C-196/02 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje (duomenys neskelbtini), C-406/08, 45 ir 46 punktus). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą Teisingumo Teismo praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas. Nė vienoje iš direktyvų, susijusių su privalomuoju transporto priemonių draudimu, nepateikta apibrėžtis, kaip pagal šias direktyvas reikia suprasti sąvokas „įvykis“, „nelaimingas atsitikimas“, „eismas“ ar „transporto priemonių naudojimas“. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje nėra jokio aiškaus nukreipimo į valstybių narių teisę šių nuostatų prasmei ir apimčiai nustatyti, tokia nuostata visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir teisės aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus (žr. Teisingumo Teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo byloje (duomenys neskelbtini), C-162/13, 42 ir 48 punktus).

15. Iš 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB ir 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyvos 84/5/EEB preambulių matyti, kad jomis siekiama, pirma, užtikrinti laisvą ir transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje, ir juose esančių asmenų judėjimą ir, antra, garantuoti, kad asmenys, nukentėję per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius, būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos teritorijos buvimo vietą, kur įvyko eismo įvykis. Be to, iš Sąjungos teisės aktų privalomojo draudimo srityje raidos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tikslo apsaugoti per transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis siekė nuolat ir vis intensyviau. Pažymėtina, jog Teisingumo Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kaip turėtų būti aiškinama 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 1 dalyje, kurios turinys iš esmės atitinka 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirmos ir antros pastraipų turinį, įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“.

15.1. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose, bet ir bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Be to, nė iš vienos direktyvų, kuriose reglamentuojamas privalomasis draudimas, nuostatos nematyti, kad draudimo pareiga ir apsauga, kurią šia pareiga siekiama suteikti per motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusiems asmenims, apimtų tik atvejus, kai tokios transporto priemonės naudojamos tam tikruose žemės sklypuose ar tam tikruose keliuose. Darytina išvada, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apima bet kokį transporto priemonės naudojimą kaip transporto priemonės. Taigi svarbu nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi transporto priemonė, ta priemonė iš esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė, ir tokiu atveju toks naudojimas patenka į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, ar kaip darbo mašina, ir tokiu atveju tokio naudojimo ta sąvoka neapima (žr. Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo byloje (duomenys neskelbtini), C-514/16, 34, 36, 38 ir 40 punktus);

15.2. 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnyje buvo reikalaujama, kad 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas apimtų draudimo apsaugą tiek žalos asmeniui, tiek žalos turtui atveju. Jame taip pat buvo reikalaujama, kad valstybės narės įsteigtų įstaigas, kurių užduotis – atlyginti žalą, padarytą nenustatytomis transporto priemonėmis arba transporto priemonėmis, dėl kurių neįvykdyta pareiga apdrausti, ir nustatytos mažiausios garantijų sumos. Šios direktyvos 2 straipsnyje apribota tam tikrų teisės aktuose ar sutartyje numatytų išimties sąlygų taikymo sritis, kiek tai susiję su trečiųjų asmenų, nukentėjusių per įvykį, sukeltą tam tikriems asmenims naudojantis apdrausta transporto priemone arba ją vairuojant, reikalavimais atlyginti žalą. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ir direktyvomis siekiamą apsaugos tikslą, negalima manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad šiomis direktyvomis suteikiama apsauga būtų netaikoma asmenims, nukentėjusiems dėl įvykio, sukelto naudojant transporto priemonę, jeigu šis naudojimas atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (žr. Teisingumo Teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo byloje (duomenys neskelbtini), C-162/13, 53, 56 ir 59 punktus);

15.3. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose, bet ir bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Pagal minėtą pastraipą, draudžiama taikyti nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos į privalomąjį draudimą leidžiama neįtraukti žalos, patirtos vairuojant motorines transporto priemones keliuose ir teritorijose, kurios nėra „pritaikytos eismui“, išskyrus teritorijas, kurios nors ir nepritaikytos, vis dėlto to tam „įprastai naudojamos“ (žr. Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo byloje (duomenys neskelbtini), C-334/16, 28 ir 36 punktus).

16. Apibendrindama pirmiau aptartą Teisingumo Teismo praktiką, teisėjų kolegija nurodo, kad ji kryptingai formuojama ta linkme, jog, sprendžiant, ar įvykis kvalifikuotinas kaip transporto priemonių eismo įvykis, kuriam gali būti taikoma privalomojo draudimo apsauga, esminę reikšmę turi ne vieta, kurioje įvykis įvyksta, bet funkcija, pagal kurią transporto priemonė tuo metu yra naudojama. Jeigu transporto priemonės naudojimas atitinka įprastą jos funkciją – a fortiori (tuo labiau) tai apima eismo keliais atvejus, tačiau jais neapsiriboja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus, į privalomojo draudimo sritį patenka ne tik kelių eismo situacijos, t. y. eismas viešuosiuose keliuose, bet ir bet koks transporto priemonės naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, jokioje 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB nuostatoje neįtvirtinta, kad draudimo pareigos ir apsaugos, kurią šia pareiga siekiama suteikti per motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusiems asmenims, apimtis ribojama tik tais atvejais, kai tokios transporto priemonės naudojamos tam tikrose teritorijose ar keliuose. Teisingumo Teismo didžioji kolegija yra pasisakiusi, kad vien dėl to, jog su eismo įvykiu susijusi transporto priemonė tuo metu, kai vyko įvykis, stovėjo su įjungtu varikliu vietoje, negalima atmesti galimybės, kad tuo momentu šios transporto priemonės naudojimas gali atitikti įprastą šios transporto priemonės funkciją ir dėl to jį gali apimti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje (duomenys neskelbtini), 39 punktas). Be to, tam, kad įvykis būtų laikomas transporto eismo įvykiu ir patektų į direktyvų taikymo sritį, nebūtina, jog jo metu transporto priemonės variklis būtų įjungtas. Remdamasi šiais išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad transporto priemonės (ne)judėjimo faktas (jos stacionarumas ar mobilumas) negali būti aiškinamas kaip galintis riboti įvykio, kuriame ji dalyvavo, (ne)priskyrimą draudžiamiesiems įvykiams. Toks aiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamu atveju, t. y. vien ta aplinkybė, jog nukentėjusiajam A. V. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta tuo metu, kai A. K. vairavo transporto priemonę „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir užvažiavo ant nukentėjusiojo kojos, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo padarytas eismo įvykis, kuriam taikomos TPVCAPD įstatymo nuostatos.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytoje byloje (duomenys neskelbtini) pateiktas „naudojimo pagal savo įprastinę funkciją“ kriterijus vėliau buvo patikslintas Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendime byloje (duomenys neskelbtini). Jame teismas pabrėžė, kad 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 1 straipsnio 1 punkte nurodytos transporto priemonės, neatsižvelgiant į jų charakteristikas, paprastai yra skirtos naudoti kaip transporto priemonės. Iš to išplaukia, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal nurodytos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apima bet kokį transporto priemonės naudojimą kaip transporto priemonės. Taigi, tais atvejais, kai transporto priemonės, be to, kad yra naudojamos kaip transporto priemonės, tam tikromis aplinkybėmis dar gali būti naudojamos kaip darbo mašinos ar kitokiu funkciniu tikslu, svarbu nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi ši transporto priemonė, ta transporto priemonė iš esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė (tokiu atveju šis naudojimas patenka į „transporto priemonių [eismo]“ sąvoką) ar kitokiu darbiniu / funkciniu tikslu (tokiu atveju šis naudojimas į tą sąvoką nepatenka). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes ir dėl to proceso dalyvių ginčo nėra, kad įvykio metu A. K. vairavo transporto priemonę „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau ginčas kyla dėl to, ar pats transporto priemonės vairavimas yra pakankamas, jog būtų galima tvirtinti, kad ji buvo naudojama pagal savo funkcinę paskirtį. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą ir reikšmingas situacijos faktines aplinkybes, tokiai išvadai nepritaria. Konstatuotina, jog automobilis „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo naudojamas ne kaip transporto priemonė, o kaip techninės apžiūros objektas (darbo priemonė).

18. Pažymėtina, jog pagrindinė transporto priemonės funkcija yra ne pats judėjimas savaime, o dalyvavimas kelių transporto priemonių eisme, vykstant iš vienos vietos į kitą, turint tikslą pasiekti galutinį kelionės tašką, t. y. įprastai nuvykti į konkrečią apibrėžtą vietą. A. K. automobilį „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo ne norėdamas nuvykti į iš anksto žinomą vietą, o kaip UAB „T.“ darbuotojas, vykdydamas jam pavestas darbo funkcijas ir atlikdamas minėtos transporto priemonės techninę apžiūrą, t. y., kaip jau minėta anksčiau, naudojo šį automobilį kaip techninės apžiūros objektą. Pažymėtina, kad automobilio vairavimas techninės apžiūros metu negali būti prilyginamas jo vairavimui keliuose, dalyvaujant viešajame eisme. Transporto priemonė „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo valdoma išimtinai UAB „T.“, siekiant suteikti sutartas paslaugas, už kurias įmonė gauna pagrindines pajamas. Tos paslaugos teikiamos UAB „T.“ patalpų viduje, specialistui perduotą transporto priemonę panaudojant jos techninei būklei įvertinti, t. y. pagal nustatytas procedūras atlikti techninius veiksmus. Neabejotina, kad šiems techniniams veiksmams sureguliuoti UAB „T.“ turėjo laikytis atitinkamų saugumo, atidumo reikalavimų ir procedūrų, kurių nesilaikymas, pirmiausia, ir lėmė žalos padarymą.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog A. K. savo darbo funkcijas atliko vadovaudamasis UAB „T.“ generalinio direktoriaus P. P. 2018 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 15 patvirtinta Techninių apžiūrų kontrolieriaus darbuotojo saugos ir sveikatos instrukcija, kurioje numatyta, kad automobilio valdytojas, atvykęs į techninės apžiūros stotį, turi leisti kontrolieriui vairuoti transporto priemonę (t. 1, b. l. 102–109). Ši nuostata patvirtina, jog techninės apžiūros metu atsakomybė už automobilio „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdymą buvo visiškai perleista UAB „T.“ darbuotojams, o konkrečiu atvejui – A. K., tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta A. V. sveikata, nes techninės apžiūros metu A. K. su automobiliu „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), užvažiavo ant nukentėjusiojo kojos, gali būti prilygintas draudžiamajam eismo įvykiui. Kaip jau minėta anksčiau, vien transporto priemonės judėjimo fakto nepakanka konstatuoti, jog transporto priemonės valdytojas dalyvavo viešajame eisme, nes būtina nustatyti tikrąjį transporto priemonės naudojimo tikslą, t. y. nustatyti funkciją, kuri buvo įgyvendinama automobiliui važiuojant iš vienos vietos į kitą.

20. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtinto Privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punkte yra nustatyta, kad privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros tikslas – įvertinti transporto priemonių techninę būklę vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais Techniniais motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimais, siekiant užtikrinti, kad jas būtų saugu naudoti viešajame eisme ir kad jos atitiktų eismo saugumo ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Taigi aptariamas reguliavimas leidžia be abejonių konstatuoti, jog techninės apžiūros metu yra siekiama patikrinti transporto priemonių techninę būklę, kad ateityje jas būtų galima saugiai naudoti viešajame eisme, bet pats transporto priemonės judėjimas techninės apžiūros metu nėra susijęs su jos tiesioginiu dalyvavimu viešajame eisme ir negali būti jam prilyginamas. Tokią išvadą patvirtina ir teisės akto nuostata, numatanti, kad transporto priemonės valdytojas privalomajai apžiūrai turi pateikti transporto priemonę, kurios privalomoji apžiūra negalioja, dar prieš pradedant naudoti transporto priemonę viešajame eisme (Aprašo 7.3 punktas). Minėto Aprašo 11 punkte yra įtvirtinta, kad privalomoji apžiūra atliekama vizualios apžiūros ar kitu Techninėse motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose nurodytu metodu. Vizualios apžiūros metu kontrolierius prireikus ne tik apžiūri transporto priemonės dalis, bet ir pabando jas valdyti, įvertina triukšmą ar patikrina kitomis priemonėmis nenaudodamas įrangos. Toks reguliavimas atskleidžia, jog techninės apžiūros metu kontrolierius gali išbandyti transporto priemonės dalis, kad įsitikintų, ar ji atitinka keliamus reikalavimus, taip pat gali ir pavažiuoti iš vietos, tačiau toks transporto priemonės judėjimas negali būti laikomas jos naudojimu pagal funkcinę transporto priemonės paskirtį, o yra tik sudedamoji privalomosios apžiūros atlikimo dalis, t. y. šis reguliavimas patvirtina jau anksčiau padarytą išvadą, kad transporto priemonė tokiu atveju yra naudojama kaip techninės apžiūros objektas, o ne dalyvauja viešajame eisme.

21. Šios byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad transporto priemonė „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. vasario 15 d. įvykio metu buvo naudojama kaip darbo priemonė – techninės apžiūros objektas. Toks naudojimas, remiantis anksčiau aptarta Teisingumo Teismo praktika, nepatenka į „transporto priemonių [eismo]“ sąvoką, atitinkamai jo metu įvykęs įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme. Nors, kaip jau buvo minėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo nepasisako, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog anksčiau padaryta išvada yra vienas esminių argumentų, pagrindžiančių, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai A. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o ne pagal BK 281 straipsnio 1 dalį kaip Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą.

Dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo

22. Nustačius, jog 2019 m. vasario 15 d. įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. V. sveikata, nepatenka į TPVCAPD įstatymo reguliavimo sritį, būtina išsiaiškinti, kas turi padengti dėl įvykio kilusius nuostolius ir kurios draudimo įmonės sutartimi suteikta draudimo apsauga apima įvykio metu kilusią žalą. Civilinė atsakovė ADB „C.“ neginčijo nukentėjusiojo A. V. teisės į žalos atlyginimą, tačiau tvirtino, jog faktinės įvykio aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad už žalą yra atsakinga UAB „T.“ ar jos atsakomybę apdraudęs draudikas AAS „B.“, kadangi transporto priemonė buvo valdoma išimtinai UAB „T.“ techninės būklės vertinimo procesui įgyvendinti. Dėl to civilinė atsakovė ADB „C.“, kaip transporto priemonės „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo draudikė, negali atsakyti už UAB „T.“ teikiamų paslaugų kokybę ir trūkumus. ADB „C.“ tokios rizikos neapdraudė, ji neapima TPVCAPD sutarties dalyko, už tokią riziką draudimo įmoka nebuvo apskaičiuota ir sumokėta. Nors ADB „C.“ ir atlygino dalį nukentėjusiojo A. V. reikalaujamos žalos, tai negali būti pagrindu reikalauti ir likusios žalos dalies atlyginimo iš šio civilinio atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu situacijos vertinimu visiškai sutinka.

23. Iš bylos medžiagoje esančių duomenų nustatyta, kad civilinė atsakovė ADB „C.“ dėl 2019 m. vasario 15 d. įvykio yra išmokėjusi nukentėjusiajam A. V. 297,24 Eur išmoką turtinei žalai atlyginti ir 3 500 Eur išmoką neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 165–166), nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo A. K. atlygino nukentėjusiajam 200 Eur turtinę žalą (t. 2, b. l. 186). Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajam A. V. jau yra atlyginta 3 500 Eur dydžio neturtinė žala ir 497,24 Eur dydžio turtinė žala. Būtina pažymėti, jog, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

24. Vadovaujantis CK 6.263 straipsniu, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo A. K. nukentėjusįjį A. V. sužalojo darbo metu, atlikdamas savo darbo funkcijas. Remiantis CK 6.264 straipsnio 1 ir 2 dalimis, samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Pagal šį straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tiek nukentėjusiajam A. V. dėl negautų pajamų padarytą 1 276,10 Eur turtinę žalą, tiek Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą, susijusią su nukentėjusiojo A. V. gydymu, remiantis CK 6.264 straipsnio 1 dalimi, turėtų atlyginti šioje byloje civiline atsakove pripažinta atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. K. darbdavė UAB „T.“. UAB „T.“ buvo sudariusi Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį Nr. BCAD 027354 su AAS „B.“, vykdančia savo veiklą per AAS „B.“ filialą Lietuvoje (t. 2, b. l. 133–156). Pagal šią sutartį buvo apdrausta draudėjo civilinė atsakomybė trečiajam asmeniui už žalą, padarytą draudėjui vykdant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą, techninę ekspertizę, techninės būklės vertinimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad žala nukentėjusiajam A. V. buvo padaryta transporto priemonės privalomosios techninės apžiūros metu ir dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo kaltu šioje byloje pripažintas UAB „T.“ darbuotojas A. K., tuo metu atlikęs tiesiogines savo darbo funkcijas, t. y. atlikęs transporto priemonės privalomąją techninę apžiūrą. Taigi, remiantis Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1, galiojančių nuo 2018 m. gegužės 15 d., kurios yra neatskiriamas draudimo sutarties priedas, 15.15 skirsnio 1.2 ir 1.3 punktais, draudikas yra atsakingas už šiuo atveju nukentėjusiajam bei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos padarytą žalą ir, remiantis CK 6.987 straipsniu, privalo ją atlyginti.

25. Civilinės atsakovės AAS „B.“ apeliaciniame skunde nurodoma, jog AAS „B.“ išdavė UAB „T.“ polisą Nr. BCAD 027354. Juo buvo apdrausta bendroji civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. Draudimo sutartis sudaryta Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 pagrindu. Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, kad bendroji civilinė atsakomybė buvo apdrausta savanoriškai ir priimant draudiko sąlygas, sutinkant su minėtomis taisyklėmis. Bendrosios civilinės atsakomybės taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų 4 skirsnio 4.1.23 punktas nustato, jog nedraudžiamuoju įvykiu laikomas reikalavimas atlyginti žalą, susijusią su žala dėl motorinių sausumos transporto priemonių, kurių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eksploatavimo. Transporto priemonė „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo privalomai apdrausta pagal TPVCAPD įstatymą, todėl šis draudikas ir turi atlyginti dėl įvykio kilusią žalą. Su tokiu civilinės atsakovės pateiktu situacijos ir Bendrosios civilinės atsakomybės taisyklių Nr. 011.1 nuostatų vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, pirma, apeliaciniame skunde pati civilinė atsakovė AAS „B.“ yra pažymėjusi, kad tarp jos ir UAB „T.“ sudaryta draudimo sutartimi yra draudžiama civilinė draudėjo atsakomybė nuo tokių įvykių, kurie gali įvykti dėl UAB „T.“ veiklos, paslaugų ar produktų. Antra, vien ta aplinkybė, kad transporto priemonė yra apdrausta TPVCAPD, savaime nereiškia, kad kiekvienu atveju bus taikomos šio įstatymo nuostatos. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas jau anksčiau itin išsamiai pasisakė, kodėl negalima laikyti, jog transporto priemonė „Hyundai Santa Fe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyvavo viešajame eisme ir kodėl A. K. sukeltas įvykis negali būti vertinamas kaip draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPD įstatymo prasme. Tais atvejais, kai sukeltas įvykis nepatenka į TPVCAPD įstatymo reguliavimo sritį, t. y. patenka į minimo įstatymo išimčių sąrašą, nukentėjęs asmuo negali atsidurti tokioje situacijoje, kai jam žala apskritai nebūtų atlyginama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, civilinė atsakovė AAS „B.“, siekdama išvengti pareigos atlyginti nagrinėjamu atveju kilusią žalą, bando itin plačiai aiškinti Bendrosios civilinės atsakomybės taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų 4 skirsnio 4.1.23 punkte įtvirtintą nuostatą, kuri apibrėžia, kas yra nedraudžiamasis įvykis draudimo sutarties prasme.

Žemesnės instancijos teismas

27. Šiuo atveju yra itin svarbu tinkamai įvertinti UAB „T.“ veiklos reikšmę. Bendrovė vertina transporto priemonių techninę būklę tam, kad užtikrintų, kad joms bus saugu dalyvauti viešajame eisme. Tai iš esmės lemia situaciją, jog visos transporto priemonės, kurios atvyksta į UAB „T.“ atlikti privalomosios techninės apžiūros, turi būti draudžiamos TPVCAPD. Aiškinant minimą taisyklių nuostatą taip plečiamai, kaip tvirtina civilinė atsakovė, susidarytų situacija, jog AAS „B.“ niekada nekiltų pareiga atlyginti žalą, atsiradusią privalomosios techninės apžiūros metu eksploatuojant transporto priemones, nes jos visos turi būti draudžiamos TPVCAPD. Tokiu atveju pati Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutarties Nr. BCAD 027354 teikiama apsauga taptų UAB „T.“ nenaudinga ir savitikslė, nes bendrovė ja negalėtų pasinaudoti dėl praktikoje kylančių žalos atlyginimo atvejų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į UAB „T.“ vykdomos veiklos specifiškumą ir jos metu kylančius įvykius, dėl kurių atsiranda pareiga atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims, Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų 4 skirsnio 4.1.23 punkte įtvirtintas reguliavimas turi būti aiškinamas taip, jog draudimo sutarties prasme įvykis nelaikomas draudžiamuoju tais atvejais, kai jis yra pripažįstamas draudžiamuoju eismo įvykiu ir jam turi būti taikoma TPVCAPD įstatyme numatyta apsauga, o tais atvejais, kai įvykis nepatenka į TPVCAPD įstatymo reglamentavimo ribas, taikoma Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis Nr. BCAD 027354 ir dėl įvykio kilusią žalą turi padengti UAB „T.“ civilinę atsakomybę apdraudusi AAS „B.“.

28. Tokį draudimo sutarties, sudarytos tarp UAB „T.“ ir AAS „B.“, nuostatų aiškinimą patvirtina ir UAB „T.“ generalinio direktoriaus P. P. paaiškinimai teismo posėdyje. P. P. nurodė, jog apdraudė įmonės civilinę atsakomybę ir draudimas buvo skirtas absoliučiai visiems atvejams, t. y. UAB „T.“ draudė visą savo veiklą, kuria užsiima, kad, kilus bet kokiam įvykiui, galiotų draudimas. UAB „T.“ generalinis direktorius pažymėjo, jog bendrovės atsakomybė yra ta, kad jos darbuotojas, vykdydamas tiesiogines pareigas, padarė nusikalstamą veiką, įmonė šio fakto neginčija. Būtent nuo tokių įvykių UAB „T.“ ir draudėsi civilinės atsakomybės draudimu. P. P. tvirtino, jog galbūt visų draudimo sąlygų ir nebuvo išnagrinėjęs, tačiau siekė apdrausti visą UAB „T.“ atsakomybę, galinčią kilti tiek atliekant techninę apžiūrą, tiek vykdant kitą veiklą (t. 3, b. l. 111). Tokie UAB „T.“ generalinio direktoriaus parodymai patvirtina, jog tikroji valia, sudarant Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį Nr. BCAD 027354, buvo apdrausti visą bendrovės veiklą, nenumatant plečiamai aiškinamos išimties, jog draudžiamaisiais atvejais nelaikomi tokie įvykiai, kai žala kyla dėl transporto priemonių, kurios turi būti draudžiamos TPVCAPD, eksploatacijos. Akivaizdu, jog UAB „T.“ ir siekė, kad tais atvejais, kai žalos nepadengs TPVCAPD, ją turėtų atlyginti draudimo įmonė, su kuria sudaroma civilinės atsakomybės draudimo sutartis, – nagrinėjamu atveju AAS „B.“. Priešingai aiškinant sudarytos draudimo sutarties nuostatas, UAB „T.“ atsidurtų akivaizdžiai blogesnėje padėtyje ir tokios draudimo sutarties sudarymas visiškai netektų savo prasmės, nes nepadėtų užtikrinti norimos draudimo apsaugos žalos kilimo atveju. Tokį Bendrosios civilinės atsakomybės taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų 4 skirsnio 4.1.23 punkte įtvirtintos nuostatos aiškinimą pagrindžia ir CK 6.193 straipsnio 1 dalies norma, kuri nustato, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

29. Taigi, apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog civilinės atsakovės AAS „B.“ argumentai, kad vertinamas įvykis yra nedraudžiamasis įvykis, remiantis Bendrosios civilinės atsakomybės taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų 4 skirsnio 4.1.23 punktu, turi būti atmetami kaip nepagrįsti, nes nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta ne transporto priemonės valdytojui eksploatuojant transporto priemonę, o atliekant transporto priemonės techninę apžiūrą, kuri patenka į draudimo objektą. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde civilinė atsakovė taip pat buvo pažymėjusi, jog (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteistos sumos neturi atlyginti UAB „T.“ draudikas, nes šiuo atveju buvo kilęs eismo įvykis. Kadangi apeliacinės instancijos teismas jau yra išdėstęs išsamius argumentus dėl įvykio nepripažinimo draudžiamuoju eismo įvykiu TPVCAPD įstatymo prasme ir UAB „T.“ draudiko AAS „B.“ pareigos Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutarties Nr. BCAD 027354 pagrindu atlyginti dėl 2019 m. vasario 15 d. įvykio kilusią žalą, o apeliaciniuose skunduose nėra ginčijami nukentėjusiajam A. V. ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteisti turtinės žalos atlyginimo dydžiai, plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nebepasisako.

Dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio

30. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusysis A. V. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 10 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 39–42). Iš bylos medžiagoje esančių duomenų nustatyta, kad civilinė atsakovė ADB „C.“ yra išmokėjusi nukentėjusiajam A. V. dėl 2019 m. vasario 15 d. įvykio 3 500 Eur išmoką neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 166). Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nukentėjusiajam išmokėta 3 500 Eur išmoka yra pakankama jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl nusprendė, kad ieškovo reikalavimai dėl neatlygintos 6 500 Eur neturtinės žalos priteisimo yra atmestini.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

32. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, ir vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

33. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nukentėjusysis, be patirto fizinio skausmo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, kitų nepatogumų, susijusių su gydymosi procesu ir bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį.

34. Šioje byloje apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, priteistino nukentėjusiajam, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes. Dėl padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiajam buvo sužalota koja, jis patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, nepatogumus, bendravimo ir darbo galimybių sumažėjimą, jam buvo nustatytas laikinas nedarbingumas. Nukentėjusiojo įvardyti vidiniai pasikeitimai, atsiradęs nepasitenkinimas savimi dėl negebėjimo pagelbėti šeimai, depresija, darbo netekimas, negalėjimas gauti papildomų pajamų ir taip sukurti savo šeimai didesnės materialinės gerovės yra tiesiogiai susijęs su 2019 m. vasario 15 d. įvykiu, tačiau šios aplinkybės taip pat jau buvo įvertintos ir pirmosios instancijos teismas į jas skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė. Kaip teisingai yra pažymėjęs pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo argumentai, kad jis nebegali pagelbėti savo sutuoktinei dirbti ūkio darbus ir dėl to jaučiasi itin blogai, o tai didina jo patiriamus neigiamus dvasinius išgyvenimus, nevisavertiškumo jausmą, yra svarbūs, nustatant priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, tačiau savaime šios aplinkybės nesudaro pagrindo didinti nukentėjusiajam jau išmokėtos sumos dydį. Kitos nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad liekamieji reiškiniai po įvykio (kojos skausmas) liks visam gyvenimui, nukentėjusiajam nebepavyks ateityje susirasti darbo, kurį galėtų dirbti, o tai savo ruožtu turės įtakos jo būsimoms senatvės pensijos išmokoms, yra išimtinai susijusios su paties nukentėjusiojo A. V. hipotetiniu vertinimu, kuris nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Visų pirma, pažymėtina, jog 45 proc. nedarbingumo lygis nukentėjusiajam buvo nustatytas laikinai nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. vasario 13 d. (t. 2, b. l. 51, 52). Atkreiptinas dėmesys, jog senatvės pensijos išmokos dydis yra apskaičiuojamas ne vien pagal asmens darbinės veiklos metus, taip pat atsižvelgiama į nedarbingumo laikotarpius, tuo labiau jog, įvertinus nukentėjusiojo amžių, tikėtina, kad jis jau yra sukaupęs minimalų stažą senatvės pensijai gauti. Taip pat būtina įvertinti aplinkybę, kad ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde yra pažymėta, jog nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo dėl A. V. darbingumo lygio (t. 2, b. l. 52) nors ir nedaug, tačiau nukentėjusiojo sveikatos būklė pagerėjo.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino ir atsižvelgė į aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju buvo padarytas neatsargus nusikaltimas ir tiesiogiai nusikalstamos veikos pasekmių nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo A. K. nesiekė. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio tinkamai buvo įvertintas ir paties nukentėjusiojo elgesys įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog A. V. jo transporto priemonės techninės apžiūros metu nesilaikė elementarių saugumo reikalavimų, nes intensyviai judėjo po visą patalpą, ir nelaimingas atsitikimas, kurio metu jis buvo sužalotas, įvyko tada, kai nukentėjusysis atsidūrė kitos transporto priemonės tikrinimo vietoje. Toks paties nukentėjusiojo A. V. elgesys, kai jis atsidūrė kitos transporto priemonės tikrinimo zonoje, kuri yra išskirta, t. y. pažymėta ryškia geltona linija, negali būti vertinamas kaip pakankamai rūpestingas ir atidus. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pats nukentėjusysis iš dalies prisidėjo prie neigiamų pasekmių kilimo jo sveikatai. Taigi, į šią aplinkybę pagrįstai buvo atsižvelgta nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimui reikšmingas aplinkybes, siekė užtikrinti balansą tarp padarytos žalos, nusikalstamos veikos pavojingumo ir jos sukeltų padarinių. Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas jau aptarta anksčiau, darytina išvada, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai, nustatydami, jog 3 500 Eur suma yra pakankama nukentėjusiojo A. V. neturtinei žalai atlyginti, nurodė išsamius argumentus, kodėl priteistina būtent tokia suma, pažymėjo, jog yra atsižvelgiama į nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, jo patirtą skausmą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuosprendyje pateikti motyvai yra pakankami, išsamiai aptartos aplinkybės, sąlygojusios būtent tokio neturtinės žalos dydžio nustatymą, o pati neturtinės žalos suma nėra pernelyg maža ar per didelė, ji nustatyta, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

36. Įvertinus nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, taip pat reikia atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Papildomai pastebėtina, jog apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-942/2015 nebuvo pateikiama kaip procentas dėl neturtinės žalos dydžio pagrindimo analogiškoje byloje, o tik nurodyta kaip šaltinis, patvirtinantis, jog, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, reikia vadovautis jau suformuota teismų praktika. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala netyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 145 Eur iki 2 317 Eur. Paprastai už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo priteisiama apie 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-352/2009, 2K-306/2010, 2K-106/2012, 2K-410/2012, 2K-239/2013, 2K-287-697/2017 ir kt.). Iš viso to, kas aptarta anksčiau, matyti, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta 3 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti tikrai nėra per maža, todėl neturi būti didinama. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog būtent nurodyta suma geriausiai atspindi nukentėjusiojo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus, o reikalavimas dėl neatlygintos 6 500 Eur neturtinės žalos priteisimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestas.

37. Prokurorė J. Sarpalienė atsiliepime į nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą pažymėjo, kad ADB „C.“ nukentėjusiajam A. V. išmokėta 3 500 Eur išmoka neturtinei žalai atlyginti turi būti grąžinta draudimo bendrovei. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog dėl šio klausimo iš dalies skundžiamame nuosprendyje jau buvo pasisakęs pirmosios instancijos teismas. Nors ADB „C.“ atsiliepime į civilinį ieškinį buvo nurodžiusi, kad ketina įgyvendinti atgręžtinį reikalavimą dėl išmokėtų sumų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi civilinė atsakovė ADB „C.“ iš esmės neginčija nukentėjusiojo reikalavimo teisės į nurodyto dydžio žalos atlyginimą, ji ginčijo tik savo, kaip subjekto, turinčio pareigą atlyginti nurodytą žalą, tinkamumą ir nereikalavo iš nukentėjusiojo grąžinti jam jau išmokėtas sumas. 2019 m. vasario 15 d. įvykį nepripažinus draudžiamuoju eismo įvykiu ir konstatavus, kad civilinė atsakovė ADB „C.“ neturi pareigos atlyginti žalą, ji atgręžtinį reikalavimą dėl išmokėtų nukentėjusiajam A. V. sumų, įskaitant ir 3 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti, galės regreso tvarka pareikšti civiliniame procese.

Dėl priteistų proceso išlaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme

38. Civilinės atsakovės AAS „B.“ atstovė teisininkė J. M. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendį ir nepriteisti nukentėjusiajam advokato išlaidų atlyginimo iš AAS „B.“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam A. V. iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. K. ir civilinės atsakovės AAS „B.“ priteisė po 450 Eur advokato pagalbai apmokėti. Byloje yra pateiktas kvitas, patvirtinantis, kad nukentėjusysis A. V. sumokėjo advokatui G. Lukauskui 900 Eur už atstovavimą, dokumentų surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 185). Proceso išlaidų dydis apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas.

39. AAS „B.“, kaip draudimo bendrovės, atsakomybė yra sutartinė ir draudimo teisinius santykius reglamentuojantys norminiai aktai nenumato draudimo bendrovei pareigos atlyginti nukentėjusiojo išlaidas, kurios tiesiogiai nesusijusios su žala, patirta dėl įvykio. Nė vienas iš nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų, taip pat ir Civilinis kodeksas nenustato, kad baudžiamojoje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos galėtų būti pripažįstamos žala. Pagal BPK 103–106 straipsnius civilinio ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priskiriamos proceso išlaidoms, o proceso išlaidų išieškojimas baudžiamajame procese susietas su nusikalstamos veikos padarymu ir veiką padariusio asmens kalte. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokti. Analogiškos pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012) yra pasisakęs, kad advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmenų veiksmų. CK 6.249 straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kai, be tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, įeinančių į žalos sąvoką, žalai prilyginamos ir kitokio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl nukentėjusiojo asmens siekio užkirsti kelią žalai atsirasti arba padėti, apskaičiuoti žalos dydį, išieškoti nuostolius ne teismo tvarka. Tačiau bylinėjimosi išlaidos šioje normoje nenurodytos. Dėl jų atlyginimo sprendžiama proceso įstatymų nustatyta tvarka.

40. Esant šioms aplinkybėms konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš draudimo bendrovės AAS „B.“ nukentėjusiojo A. V. naudai nusprendė išieškoti 450 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai išspręsto proceso išlaidų atlyginimo klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas) ir visa 900 Eur proceso išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti nukentėjusiajam A. V. priteisiama iš asmens, kuriam byla nutraukta, t. y. iš A. K.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

41. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nukentėjusiojo A. V. įgaliotasis atstovas advokatas G. Lukauskas prašė priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas už skundo surašymą ir nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (400 Eur) ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus (t. 3, b. l. 43). Civilinės atsakovės UAB „T.“ įgaliota atstovė advokatė K. Pralgauskaitė prašė priteisti civilinio atsakovo patirtas išlaidas už atsiliepimų į apeliacinius skundus surašymą (200 Eur) ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus (t. 3, b. l. 65, 66).

42. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

43. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nukentėjusiojo A. V. įgalioto atstovo ir civilinės atsakovės AAS „B.“ apeliacinius skundus. Nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato G. Lukausko skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas, todėl nukentėjusiojo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam neatlygintinos.

44. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo civilinės atsakovės UAB „T.“ įgaliotas atstovas advokatas, kuris, atstovaudamas civilinio atsakovo interesams, teikė atsiliepimus ir savo nuomonę dėl nukentėjusiojo A. V. ir civilinės atsakovės AAS „B.“ apeliacinių skundų argumentų pagrįstumo. Taigi viena iš civilinio atsakovo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to civilinės atsakovės UAB „T.“ turėtos atstovavimo išlaidos turi būti apmokėtos. Šios išlaidos priteisiamos iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. K.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato Gedimino Lukausko apeliacinį skundą atmesti, civilinės atsakovės AAS „B.“, Lietuvoje vykdančios savo veiklą per AAS „B.“ filialą Lietuvoje, atstovės teisininkės J. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendį pakeisti dėl neteisingai išspręsto proceso išlaidų atlyginimo klausimo:

priteisti iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. (A. K.) nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. V. 900 Eur (devynis šimtus eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. K. (A. K.) civilinei atsakovei UAB „T.“ 200 Eur (du šimtus eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. V. atstovo advokato Gedimino Lukausko prašymą dėl proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti atmesti.

Teisėjai Kristina BaškienėRegina BertašienėSavinijus Katauskas