Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, jį įpareigojant būti namuose nuo 20.00 val. iki 6.00 val. ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Nukentėjusiosios D. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš D. G. D. B. priteista 1261,96 Eur turtinės žalos ir 4000 Eur neturtinės žalos.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš D. G. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 132,36 eurų žalos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis D. G. ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusioji D. B. bei jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad D. G. kaltė padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Telšių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl D. G. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje.Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė bylos duomenis ir pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo parodymus neigiant savo kaltę ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios D. B., liudytojos V. G. parodymais, duotais apylinkės teisme, nukentėjusiojo mažamečio J. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, specialisto išvadomis dėl J. Ž. padarytų sužalojimų ir sveikatos sutrikdymo masto, iš dalies paties D. G. parodymais bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad D. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios teismo šališkumą. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu yra prašoma išteisinti D. G., nes, gynėjo manymu, ne D. G., o jo žmona yra šuns savininkas, todėl D. G. negali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, subjektas, neneigiant kitų byloje nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis apeliacinio skundo ribose, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju D. G. yra tinkamas atsakomybės subjektas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Iš D. G. duotų parodymų apylinkės teisme matyti, jog jis nurodė, kad būtent jis rūpinosi tuo, kad šuo nekeltų pavojaus kitiems asmenims (buvo pakeitęs naują grandinę, antkaklį), pripažino, jog gal nepastebėjo, kad žvirblis buvo atsilenkęs, nurodė, kad šunimi rūpinosi ne jo žmona, o jis pats, teigė, kad stengėsi prižiūrėti šunį, kad šis būtų pamaitintas, nenusitrauktų nuo grandinės (2 t., b. l. 71). Iš esmės analogiškas aplinkybes D. G. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 162–163, 183–184). V. G. apylinkės teisme paaiškino, kad nors šuns dokumentai yra jos vardu, tačiau šunį prižiūrėjo jos vyras (D. G.) (2 t., b. l. 76–77). Nors skunde teigiama, kad vakcinavimo pase grafoje „šuns savininkas“ yra įrašyta „V. G.“ ir tai, gynėjo teigimu, patvirtina faktą, jog D. G. nėra šuns savininkas, tačiau iš byloje esančio vakcinavimo paso matyti, jog minėtas įrašas apie šuns savininką atsirado tik 2017 m. gegužės 16 d., t. y. jau po to, kai minėtas šuo sužalojo J. Ž. (1 t., b. l. 92), todėl tai neleidžia daryti išvados apie tai, kas veikos padarymo metu buvo atsakomybės subjektas dėl J. Ž. sužalojimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, apeliacinės instancijos vertinimu, D. G. veikos padarymo metu buvo faktinis šuns šeimininkas, nes savo veiksmais prisiėmė pareigą užtikrinti, kad šuo nekeltų pavojaus kitiems asmenims, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė, todėl pastarasis laikytinas tinkamu atsakomybės subjektu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

Dėl priteistų gydymo išlaidų

Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą dėl gydymo išlaidų, nes, pasak gynėjo, J. Ž. gydymas dėl kalbos sutrikimo buvo atliekamas ir iki įvykio nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad D. B. apylinkės teisme nurodė, kad J. Ž. mokykloje lankosi pas logopedą dėl negražios rašysenos, o mikčioti vaikas pradėjo po įvykio (b. l. 72–75). Šiuos parodymus patvirtina byloje pateiktas M. lopšelio – darželio (duomenys neskelbtini) raštas, iš kurio matyti, jog J. Ž. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. jokių specialiųjų poreikių nebuvo nustatyta, todėl logopedo ir specialiojo pedagogo pagalba nebuvo teikiama (2 t., b. l. 106), o VšĮ (duomenys neskelbtini) pateiktame išraše iš asmens sveikatos istorijos nurodyta, kad J. Ž. nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. lankė logopedinius užsiėmimus dėl neurologinės kilmės mikčiojimo (2 t., b. l. 31). Taigi, nurodyti duomenys paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog gydymas dėl kalbos sutrikimo J. Ž. buvo teikiamas dar iki įvykio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje pateiktus dokumentus, patvirtinančius patirtas gydymosi išlaidas, priteisė iš nuteistojo D. G. 1261,96 Eur dydžio sumą (tame tarpe ir gydymosi išlaidas dėl suteiktų logopedo paslaugų) D. B..

Dėl neturtinės žalos dydžio

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje sukurtu precedentu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Šis reikalavimas kildinamas iš teismo precedento esmės – stare decisis principo, grindžiamo teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje sukurtas teismo precedentas (lot. auctoritas rerum similiter judicatum) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į D. G. gaunamas pajamas, išlaikomų asmenų skaičių ir teismų praktiką, mano, jog 4000 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, todėl prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu tiek lygiateisiškumo bei proporcingumo principus, formuojamą teismų praktiką, tiek ir kitus įstatyme nustatytus tokios žalos nustatymo kriterijus. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų neturtinės žalos nustatymui aplinkybių. Pažymėtina, kad apylinkės teismas objektyviai, nešališkai ir išsamiai atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo nukentėjusiajam, t. y. tiek į minėto dydžio didinimui, tiek į mažinimui reikšmingas aplinkybes. Konstatuotina, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino tai, jog nusikalstama veika buvo padaryta dėl neatsargumo, nusikalstama veika buvo padaryta J. Ž. sveikatai, kuri sutrikdyta nesunkiai, be to, teismas įvertino tai, jog nukentėjusiajam J. Ž. dėl patirtų sužalojimų buvo atlikta operacija, jis lankėsi pas reabilitologą, nustatytas potrauminis streso sindromas, atsižvelgė į liekamuosius reiškinius, nes iki šiol išlikę randai ant kūno. Pritartina apylinkės teismo argumentams, kad dėl J. Ž. padarytų sužalojimų, pastarasis neabejotinai patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, nepatogumus buityje, įprasto gyvenimo ritmo sutrikimą, nebegalėjo užsiimti įprasta veikla, dėl įvykusio įvykio ir šiandien jaučia baimę šunims, fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į D. G. gaunamas pajamas, į tai, kad jo žmona nedirba ir yra auginami du mažamečiai vaikai.Nesutiktina, kad apylinkės teismas nukrypo nuo teismų praktikos sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio (kasacinės nutartys 2K-306/2010, 2K-352/2009), nes kasacinėje byloje Nr. 2K-306/2010 buvo nagrinėjamas įvykis, kai mažamečiai vaikai buvo sužaloti jiems įkandant į kojas, o nagrinėjamu atveju J. Ž. buvo įkąsta į veido sritį, petį, sužalota krūtinė, rankos, o kasacinėje byloje Nr. 2K352/2009 buvo sužalotas suaugęs asmuo. Taigi, skiriasi minėtų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, todėl nėra pagrindo vadovautis skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pažymėtina, kad nėra pagrindo vadovautis ir apeliaciniame skunde nurodoma Kauno apygardos teismo byla Nr. 1A-303-175/2013, nes taip pat skiriasi faktinės bylos aplinkybės (sužalojimo vieta), kadangi skunde minimoje teismo nutartyje yra nurodyta, jog mažametei šuo padarė kąstinę žaizdą kairiojo dilbio vidiniame paviršiuje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi civilinės teisės ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, reguliuojančių civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje, bei formuojamos teismų praktikos panašiose bylose, todėl pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto nurodytais motyvais, susijusiais su neturtinės žalos dydžio nustatymu, nėra.

Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo iš D. G.

D. B. 2018 m. gegužės 17 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė prašymą iš D. G. priteisti jai 450 Eur dydžio išlaidas, kurias ji patyrė dėl advokato suteiktų paslaugų. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Iš 2018 m. balandžio 20 d. atstovavimo sutarties matyti, kad advokatei K. A. buvo pavesta atstovauti nukentėjusiąją D. B. Šiaulių apygardos teisme dėl D. G. gynėjo paduoto apeliacinio skundo (2 t., b. l. 116). 2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. gegužės 16 d. pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad K. A. suteikė D. B. advokato paslaugas už 450 Eur (2 t., b. l. 117, 119). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, D. B. prašymas yra pagrįstas, nes nuteistojo D. G. gynėjo pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas, be to, nagrinėjamu atveju atstovavimas nukentėjusiajai D. B. buvo susijęs su jos mažamečio sūnaus interesų gynimu, o nuteistąjį D. G. apeliacinio proceso metu gynė advokatas. Teisėjų kolegijos nuomone, prašoma priteisti 450 Eur dydžio suma nelaikytina neprotingai didelė, todėl iš nuteistojo D. G. D. B. naudai priteistina 450 Eur dydžio suma dėl susidariusių atstovavimo išlaidų apeliacinio proceso metu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. G. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. B. prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo tenkinti ir D. B. naudai iš D. G. priteisti 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) Eur išlaidų, turėtų atstovo paslaugoms apmokėti.