Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Dėl nekilnojamojo turto padalijimo.

Iš byloje esančių duomenų, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta ieškovės ir atsakovo santuoka (santuokos liudijimas (duomenys neskelbtini)), kuri nutraukta (duomenys neskelbtini) Niurnbergo apylinkės teismo sprendimu šeimos byloje Nr. 109 F 245/14 (Niurnbergo apylinkės teismo sprendimas byloje Nr. 109 F 245/14). Sprendime nurodoma, kad jis įsiteisėjo 2015-03-14. Santuokos nutraukimo data Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) santuokos nutraukimo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)). Nutraukiant santuoką užsienyje, teismo sprendimu nebuvo padalintas šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas.

Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad šalims esant santuokoje, (duomenys neskelbtini) atsakovo vardu registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas), o (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigyti žemės sklypas ir sodo pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), įregistruoti atsakovo vardu (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas). Šalys taip pat nurodo, kad joms priklauso nuosavybės teisė į nurodytame sklype esančius kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (lauko tualetą). Registre šalys šio turto savininkais neregistruotos, tačiau nurodoma, kad šis kiemo statinys priklauso sodo pastatui.

Turto įgijimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis numatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Daroma išvada, kad šalių santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas buvo įgytas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Dėl to ginčo byloje nėra. CK 4.40 straipsnio 1 dalis numato, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip, todėl teismas daro išvadą, kad šalims kartu su sodo pastatu priklauso ir Nekilnojamojo turto registre nurodytas kitas kiemo statinys.

CK 3.100 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką. Aptariama nuostata reiškia, kad, nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai). Nutraukus santuoką, ginčo turto teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeitė į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys nenustatytos. Tokiu atveju buvę sutuoktiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), turi teisę reikalauti atidalyti kiekvienam jų tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį (CK 4.80 straipsnis), negalėdami susitarti, turi teisę kreiptis į teismą (4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, nutraukus šalių santuoką ir nepadalijus santuokoje jų įgyto nekilnojamojo turto, jo teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeitė į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje jų dalys nenustatytos. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, kartu tai reiškia, kad tokiems turtiniams teisiniams santykiams taikytinos ne šeimos, o daiktinės teisės normos (CK 4.72–4.92 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015). Kai turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, paprastai konkrečios bendraturčių dalys būna nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis), tačiau jeigu konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje neginčijama ir nepateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad vieno iš sutuoktinių po santuokos nutraukimo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalis yra didesnė, todėl laikytina, jog prezumpcija, kad jų dalys bendrame turte yra lygios, nepaneigta. Tai reiškia, kad kiekvienam iš buvusių sutuoktinių priklauso po 1/2 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto.

Tiek ieškovė, tiek atsakovas prašė padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą priteisiant butą, o kitai šaliai – žemės sklypą su sodo pastatu ir, atitinkamai, kompensaciją už netektą didesnės vertės turto dalį. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad, tuo atveju jei ieškovės reikalavimas priteisti jai butą, o atsakovui – žemės sklypą su sodo pastatu būtų atmestas, butas turėtų būti padalintas lygiomis dalimis. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad tokiu atveju turėtų būti nustatyta naudojimosi butu tvarką, pagal kurią ieškovės naudojimui tektų didysis kambarys, o bendrosios patalpos būtų paliktos naudotis bendrai.

Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė buvo atsakovo iš buto išvaryta, todėl išvyko gyventi į Vokietiją, tačiau netekus darbingumo, pasibaigus bedarbio pašalpos mokėjimo terminui planuoja grįžti gyventi į Lietuvą, dėl ko jai priteistinas butas, kuriame galėtų gyventi. Šių aplinkybių įrodymų ieškovė į bylą nepateikė. Pažymėtina, kad į bylą pateikti šalių sūnaus P. L. (P. L.) rašytiniai paaiškinimai (t. V, b.l. 9-12) negali būti laikomi tinkamu įrodymu byloje, kadangi jis nėra dalyvaujantis byloje asmuo, ieškovė neprašė apklausti jo liudytoju, jo paaiškinimai nėra gauti davus priesaiką, nėra notariškai patvirtinti (CPK 192 str. 8 d.).

Atsižvelgtina į tai, kad, remiantis šalių nurodytomis aplinkybėmis, būtent atsakovas po santuokos nutraukimo naudojosi butu, mokėjo mokesčius už butui teikiamas komunalines paslaugas, jį prižiūrėjo, jame gyvena ir kito asmeninės nuosavybės teise turimo būsto, kuriame galėtų gyventi, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, neturi. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių ginčo butas turėtų būti priteistas ieškovei. Ji šiame bute jau ilgą laiką negyvena, gyvena užsienyje, jos teiginiai apie ketinimą grįžti gyventi į Lietuvą ateityje nėra pagrįsti įrodymais ir nesudaro pagrindo spręsti apie būsto Lietuvoje poreikį šiuo metu. Šalių turtas atidalinamas joms tenkančio turto vertės skirtumą kompensuojant pinigais. Manytina, kad priteisus ieškovei žemės sklypą, sodo pastatą ir atitinkamą kompensaciją nuo trijų kambarių buto vertės, esant poreikiui, ji turės galimybę įsigyti kitą būstą ar pagerinti jai priteistą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prašydama priteisti jai butą, o atsakovui 22 500 Eur kompensaciją, ieškovė nepateikia jokių įrodymų apie savo galimybes tokią kompensaciją sumokėti. Nors rašytiniuose paaiškinimuose ji nurodo, kad šiam tikslui su sūnumi imtų paskolą iš banko, nepateikia įrodymų apie galimybę ją gauti. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė yra pareiškusi reikalavimą dėl jos išlaikymo, nurodo, kad yra nedarbinga, jai neužtenka lėšų pragyvenimui. Tokia pozicija taip pat paneigia jos teiginius apie galimybę sumokėti atsakovui nurodyto dydžio kompensaciją. Šalių sūnus, priteisus kompensaciją atsakovui iš ieškovės, pareigos tokią kompensaciją mokėti neturėtų, todėl jo finansinės galimybės reikšmės byloje neturi. Tuo tarpu atsakovas, siekdamas įrodyti savo galimybę išmokėti kompensaciją už jam tenkantį didesnės vertės turtą, pateikė į bylą įrodymą apie jo sąskaitoje esančią 16 000 Eur sumą (AB Luminor banko sąskaitos duomenys), kuria atsakovas nurodo pasirūpinęs tikslu sumokėti kompensaciją ieškovei.

Įvertindamas nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia priteisti atsakovui šalių santuokos metu įgytą butą, ieškovei iš jo priteisiant ½ šio turto vertės kompensaciją, o atsakovei priteisti žemės sklypą su sodo pastatu ir kitu statiniu, atitinkamai 1/2 dalį jų vertės kompensuojant atsakovui.

Byloje nebuvo ginčo dėl žemės sklypo, sodo pastato ir kitos statinio vertės. Ieškovė sutiko su atsakovo į bylą pateiktame vertinime nurodyta šio turto verte – 19 100 Eur (Nekilnojamo turto ekspertinio tyrimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini)). Tuo tarpu dėl buto vertės tarp šalių kilo ginčas. Ieškovė nesutinka su to paties eksperto, kuris įvertino sodo sklypą ir pastatus, vertinimu, pagal kurį buto vertė yra 60 500 Eur. Teismas, nustatydamas buto vertę, atsižvelgia į tai, kad buto vertinimą atsakovo užsakymu atliko ekspertas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, t. y. turinti teisę atlikti teismo ekspertizę asmuo, abi šalys sutiko su jo atliktu sodo sklypo ir pastatų vertinimu.

Ieškinyje ieškovė nurodo, kad skaičiuojant kompensaciją turi būti įvertinta tai, kad santuokoje šalys įgijo automobilius Mercedes Benz 280, VAZ 2101, GAZ 24-12 ir (duomenys neskelbtini), kuriuos atsakovas vėliau pardavė, neperduodamas ieškovei jos dalies iš gautų lėšų.

Iš byloje esančių VĮ Regitra duomenų matyti, kad santuokos metu atsakovo vardu (duomenys neskelbtini) įregistruota transporto priemonė Mercedes Benz 280, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota nesant techninės apžiūros ir (ar) draudimo), (duomenys neskelbtini) įregistruota transporto priemonė VAZ 2101, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota nesant techninės apžiūros ir (ar) draudimo, (duomenys neskelbtini) įregistruota transporto priemonė GAZ 24-12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota nesant techninės apžiūros ir (ar) draudimo), (duomenys neskelbtini) įregistruota (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota perdavus valdyti užsienyje esančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui (VĮ Regitra duomenys).

Atsakovas neginčijo, kad visi nurodyti automobiliai yra perleisti, tačiau nurodė, jog nėra pagrindo manyti, kad ieškovė negavo lėšų už perleistus automobilius. Atsakovo teigimu automobilis Mercedes Benz buvo atiduotas į sąvartyną, nes nebebuvo tinkamas eksploatacijai. Perduodant automobilį nebuvo pasirūpinta tai patvirtinančių dokumentų gavimu, kadangi automobilis jau buvo išregistruotas iš dalyvavimo eisme, VĮ Regitra nebereikėjo pateikti jokių automobilio perdavimą patvirtinančių dokumentų. Tas pačias aplinkybes atsakovas paaiškino ir dėl automobilio GAZ 24-12 bei automobilio Mazda 626, kuris, atsakovo teigimu, buvo pirktas sūnaus, tik registruotas atsakovo vardu, kadangi vyresniam asmeniui pigiau kainavo automobilio draudimas. Sūnus automobilį sudaužęs, atidavęs į sąvartyną, gavo už jį pinigus. Aplinkybę, kad automobilį Mazda 626 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo P. L., patvirtina į bylą pateikta 2007-10-10 pirkimo-pardavimo sutartis ir automobilio registracijos liudijimas. Vis dėl to pateikta pirkimo-pardavimo sutartis neįrodo, kad transporto priemonės registracijos metu (2007-11-23) atsakovas nebuvo transporto priemonės savininkas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 3.7 punkte numatyta, kad transporto priemonė registruojama nuosavybės, patikėjimo teisėmis valdančio, transporto priemone nuomos, panaudos ar kitais teisėtais pagrindais besinaudojančio asmens vardu. Atsakovas VĮ Regitra duomenų bazėje nurodytas transporto priemonės savininku, o P. L. įregistruotas jo naudotoju, todėl daroma išvada, kad registruojant transporto priemonę jos savininkas buvo būtent atsakovas, o ne jo sūnus. Tokie viešo registro duomenys nėra nuginčyti.

Esant į bylą pateiktiems duomenims apie tai, kad santuokos su ieškove metu atsakovas įregistruotas automobilių Mercedes Benz 280, VAZ 2101, GAZ 24-12 ir (duomenys neskelbtini) savininku, daroma išvada, kad šios transporto priemonės įgytos šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tačiau duomenų apie tai, kad nurodyti automobiliai realiai vis dar egzistuoja ir yra pas atsakovą byloje nėra. Nors VĮ Regitra duomenų bazėje atsakovas vis dar nurodomas minėtų transporto priemonių savininku, tačiau jas išregistravus nesant techninės apžiūros ar draudimo, perdavus valdyti užsienyje esančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, registre gali nebeatsispindėti vėlesnis jų nuosavybės teisės perleidimas. Pažymėtina, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Savininkai pasikeičia jų sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu. Kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar jo neįregistravo Kelių transporto priemonių registre. Viešo registro informacija apie transporto priemonės savininką paneigiama teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018).

Įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Visi nurodyti išregistruoti automobiliai yra senesni nei 28 metų, teismas, remdamasis į bylą pateiktų įrodymų visuma, atsakovo paaiškinimais, savo vidiniu įsitikinimu sprendžia, kad atsakovo teigiamos aplinkybės, jog automobiliai nėra išlikę, o automobilius Mercedes Benz, Mazda 626 ir GAZ pridavus į sąvartyną, jiems jau esant išregistruotiems kitais pagrindais, perleidimas neįformintas, todėl nėra jį patvirtinančių duomenų, yra tikėtinos.

CK 3.98 straipsnis numato, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti.

Iš į bylą pateiktų VĮ Regitra duomenų nustatyta, kad transporto priemonė Mercedes Benz 280, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota 2014-10-01, transporto priemonė VAZ 2101, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota 2014-10-02, transporto priemonė GAZ 24-12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota 2014-10-01, transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota 2008-12-24. Nustatyta, kad šalių santuoka nutraukta 2015-03-14, taigi visos nurodytos transporto priemonės išregistruotos šalims dar esant santuokoje. Šalys nurodo skirtingas aplinkybes dėl to ar perleidus transporto priemones gautos lėšos buvo perduotos ieškovei. Atsakovas tokių aplinkybių įrodymų nepateikia, tačiau nurodo, kad transporto priemonė GAZ buvo pirkta dovanų jo broliui, gyvenančiam Baltarusijoje. Į bylą pateikta panaudos sutartis, kuria atsakovas, perdavė neatlygintinai naudotis automobilį GAZ 2412 M. L. (M. L.) ((duomenys neskelbtini) automobilio panaudos sutartis). Dėl automobilio VAZ atsakovas nurodė, kad jį pardavė kartu su ieškove, tačiau buvo įforminta panaudos sutartis, pateikia ją į bylą ((duomenys neskelbtini) automobilio panaudos sutartis). Tačiau remiantis panaudos sutarties laikotarpiu galiojusio Civilinio kodekso 366 straipsnio 1 dalimi, panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad automobiliai buvo perleisti dar šalims gyvenant santuokoje, panaudos sutarčių, pagal kurias gautos lėšos atiteko ieškovei ar pasidalintos su ja, pagrindu.

Nustatyta, kad automobilis Mazda 626 perleistas prieš jo išregistravimą 2008-12-24. Ieškovas teigia, kad bendro ūkio šalys neveda jau nuo 2008 metų. Tai patvirtina byloje esantys duomenys iš šalių santuokos nutraukimo bylos. Iš į bylą pateikto pareiškimo dėl santuokos nutraukimo matyti, kad jame ieškovė nurodė, jog nuo 2008 metų, nutraukę bendrą santuokinį gyvenimą, šalys apie keturis metus gyveno atskirai, kol 2012 metų sausio mėnesį ieškovė persikėlė gyventi į Vokietiją, bendras santuokinis gyvenimas neegzistuoja jau 6 metus. Šie duomenys paneigia ieškovės (atstovo) nurodytas aplinkybes, kad iki 2012 metų šalys vedė bendrą ūkį ir gyveno santuokinį gyvenimą, tik jų santykiai buvo įtempti. Nors ieškovės atstovas nurodė, kad pareiškimas parašytas ne pačios ieškovės, o ją santuokos nutraukimo byloje atstovavusio advokato, nėra pagrindo manyti, kad pastarasis dėl kokių nors priežasčių pareiškime nurodė neteisingas aplinkybes. Teismas daro išvadą, kad šalys bendro ūkio neveda nuo 2008 metų pradžios.

Remiantis kasacinio teismo praktika, bylose dėl santuokoje įgyto bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Ieškovė pateikė skelbimus iš internetinio puslapio autogidas.lt apie eksploatuojamų transporto priemonių vertes, pagal kuriuos 1990 m. gamybos automobilio GAZ 2410 vertė – 4500 Eur, 1992 m. gamybos automobilio Mazda 626 vertė – 599 Eur, 1983 m. automobilio Mercedes Benz vertė – 700 Eur. Nors atsakovas kitokių transporto priemonių verčių įrodymų nepateikė, atsižvelgtina į tai, kad ieškovės pateikti įrodymai taip pat negali būti laikomi atspindinčiais tikrąją šalių turėtų transporto priemonių vertę jų perleidimo metu, kadangi byloje nustatyta, jog šios transporto priemonės nebuvo tinkamos eksploatavimui, todėl buvo priduotos į sąvartyną, o ne parduotos kitiems asmenims. Visuotinai žinoma, jog į sąvartyną priduodamos transporto priemonės, kurios dėl savo būklės, gedimų, paprastai jau nebegali dalyvauti eisme, ką patvirtina ir tai, jog automobiliai GAZ ir Mercedes Benz dar 2014 metais išregistruoti nesant techninės apžiūros ar draudimo ir iki šiol nebuvo vėl įregistruoti. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad už automobilį Mercedes Benz gavo apie 370 Lt, t. y. apie 107 Eur. Kadangi į sąvartyną priduodami nebeeksploatuotini automobiliai, kurių markė, modelis ar gamybos metai nebeturi reikšmės, nes iš esmės yra mokama už metalo laužą, atsižvelgiant į tai, kad šios transporto priemonės perleistos panašiu metu, teismas daro išvadą, kad ir jų vertė perleidžiant buvo panaši, todėl kompensacija už šias transporto priemones skaičiuotina nuo 107 Eur sumos už kiekvieną transporto priemonę.

Šalims gyvenant santuokoje, 2005-12-22 įgyta ir atsakovo vardu registruota transporto priemonė Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VĮ Regitra duomenys). 2017-04-13 ši transporto priemonė išregistruota pakeitus savininką (t. , b.l. ). Į bylą pateikta 2017-04-13 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis (t. , b.l. ), iš kurios matyti, kad atsakovas nurodytą automobilį perleido naujam savininkui už 150 Eur. Ieškovė prašo priteisti ½ šios transporto priemonės vertės kompensaciją. Atsakovas sutiko sumokėti ieškovei 75 Eur kompensaciją, paaiškino, kad šalims priklausęs automobilis parduotas už mažesnę kainą, nes buvo sugedęs ir vertas tik 150 Eur. Ieškovės teigimu atsakovas automobilį perleido nepaisydamas pareikštų reikalavimų dėl šio automobilio padalinimo, todėl jo vertė turėtų būti nustatyta ne pagal kainą, už kurią atsakovas perleido automobilį naujam savininkui, o pagal skelbimų portaluose nurodomas tokių transporto priemonių kainas. Ieškovė pateikia į bylą skelbimą iš internetinio puslapio autoplius.lt dėl 1988 metų gamybos automobilio Audi 80, kuriame nurodoma šio automobilio kaina – 450 Eur.

Taigi tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad gyvenant santuokoje įgytas automobilis po santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu, buvo atsakovo perleistas, todėl jis privalo sumokėti ieškovei kompensaciją už ½ perleisto turto dalį. Tarp šalių kilo ginčas dėl kompensacijos, kurią abi skaičiuoja nuo transporto priemonės vertės, dydžio, kadangi ieškovė vadovaujasi duomenimis apie tokio turto pardavimo kainas, o atsakovas – parduoto automobilio kaina.

Ieškiniu ieškovė taip pat prašo padalinti automobilį Toyota Corolla, priteisti jį atsakovui, ieškovei išmokant pusės jo vertės kompensaciją, nurodo, kad automobilis įgytas iš bendrų lėšų, jo įsigijimo kaina buvo 3794,02 Eur, pateikė pastarąją aplinkybę patvirtinantį įrodymą – skelbimą iš internetinio puslapio autogidas.lt. Atsakovas iš esmės laikėsi pozicijos, kad šalims nevedant bendro ūkio įgyti automobiliai nėra dalintini.

Bylos duomenimis automobilis Toyota Corolla atsakovo vardu registruotas 2013-05-02 (VĮ Regitra duomenys), t. y. šalims nebevedant bendro ūkio, tačiau dar esant santuokoje. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taigi minėtas automobilis jį įsigijus nenutraukus santuokos tapo bendrąja jungtine šalių nuosavybe. CK 3.67 straipsnio 1 dalis numato, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Nors atsakovas teigia, kad automobilį įgijo jau šalims nevedant bendro ūkio, tačiau reikalavimo, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 str. 2 d.), nereiškė.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant galimybę taikyti santuokos nutraukimo padarinius sutuoktinių turtinėms teisėms nuo faktinio gyvenimo skyrium, pasisakyta, kad teisinis reglamentavimas, suteikiantis galimybę sutuoktiniui, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos nutraukimo, prašyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktiniams turtinius padarinius sukeltų nuo faktinio gyvenimo skyrium dienos, siejamas su galimybe išvengti turtinių padarinių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Teismo sprendimas, nustatantis santuokos nutraukimo turtinių padarinių atsiradimo momentą, turi įtakos tiek sutuoktinių tarpusavio teisėms ir pareigoms, tiek jų kreditorių teisėms, todėl gali būti priimtas tik sutuoktinio (ar abiejų sutuoktinių) prašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2013).

Ieškovė ieškinyje taip pat nurodo, kad jai priteistina kompensacija lėšų, kurias panaudojus atsakovas įsigijo automobilį Volvo XC 90, kadangi ši transporto priemonė įsigyta pardavus šalių santuokos metu įgytus, o vėliau atsakovo parduotus automobilius GAZ, Mazda 626, VAZ ir Mercedes Benz.

Esant nustatytoms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad ieškovei nepriklauso kompensacija už po santuokos nutraukimo įgytą automobilį.

Nustačius, kad ieškovei priklauso kompensacija už santuokoje įgytus ir atsakovo perleistus automobilius Mercedes Benz, Mazda 626, GAZ 2412 (iš viso 160,50 Eur), Audi 80 (75 Eur) ir santuokoje įgytą automobilį Toyota Corolla (1600 Eur), teismas daro išvadą, kad atsakovas turi iš viso sumokėti ieškovei 1835,50 Eur kompensaciją už jo perleistą ir jam priteistiną registruotiną kilnojamąjį turtą.

Ieškovė prašo priteisti jai išlaikymą iš atsakovo iki 2030-04-11, kuomet ji sulauks pensinio amžiaus. Prašymą motyvuoja tuo, kad niekur nedirba, yra nedarbinga, jos sveikatos būklė sunki, pajamų beveik negauna, santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės, jos pajamų dydis - 300 Eur, kas Vokietijos, kurioje gyvena, lygiu yra labai menkas darbo užmokestis. Į bylą ieškovė pateikė įrodymus apie tai, kad jos turėtas darbas buvo mažai apmokamas (2017-11-18 pažyma), valandinis atlygis į rankas sudarė 8,84, 2017 metų gruodžio mėnesio duomenimis dirbo iki 15 val. per savaitę Eur (2017 m. gruodžio mėnesio pajamų paskaičiavimas), buvo nedarbinga nuo 2018-01-02 iki (preliminariai) 2018-02-16 (pateiktos nedarbingumo pažymos). Pažymėtina, kad ne visi teismui pateikti įrodymai, kuriais ieškovė grindė reikalavimą priteisti jai išlaikymą, buvo išversti į valstybinę kalbą. Neišversti į valstybinę kalbą įrodymai, kaip neatitinkantys CPK 113 straipsnio 3 dalies reikalavimų, teismo nebuvo priimti. Atkreiptinas dėmesys, kad į teismą su reikalavimu dėl išlaikymo kreiptasi dar 2018-01-10 (patikslintas ieškinys, kuriam nustatyti trūkumai), 2018-04-05 teismo posėdis atidėtas sudarant galimybę 2018-04-12 teismo posėdyje pateikti papildomus įrodymus, tačiau ieškovės atstovas jam ieškovės 2018-04-05 persiųstus įrodymus pateikė vokiečių kalba, nors turėjo pakankamai laiko juos išversti.

Atsakovas į ieškovės reikalavimus dėl išlaikymo priteisimo atsikirto tuo, kad jau prašyme dėl santuokos nutraukimo ieškovė buvo nurodžiusi savo prastą turtinę padėtį, tačiau išlaikymo priteisti neprašė, todėl, nutraukus santuoką tokios teisės nebeturi.

Pagal LR CK 6.72 str. 5 d. teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, turi atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes. Remiantis CK 3.72 straipsnio 1 dalimi, sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškai save išlaikyti.

Ieškovės atstovo nurodytos aplinkybės apie tai, kad ieškovė grįš į Lietuvą, kur negalės rasti darbo ir gaus labai mažą pašalpą, iš kurios negalės pragyventi, kad Lietuvoje, skirtingai nei Vokietijoje jai galimai nebus kompensuojami vaistai, neturi jokios reikšmės sprendžiant byloje pareikštą reikalavimą dėl išlaikymo. Šis reikalavimas sprendžiamas pagal esamą, o ne galimai ateityje būsiančią padėtį. Teismas neturi galimybių nustatyti būsimų aplinkybių, o, kaip minėta, vien ieškovės, jos atstovo paaiškinimai negali būti laikomi pakankamais šių aplinkybių įrodymais.

Atsakovas priešieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 4 613,25 Eur už sumokėtus komunalinių paslaugų ir kitus mokesčius, nurodo, kad nuo 2008 metų šalims gyvenant skyrium, šalių turtu rūpinosi tik jis, mokėdamas komunalinius ir kitus mokesčius. Ieškovė nurodė, kad šalys turtą išlaikė bendromis lėšomis, ieškovė atsakovui už turto išlaikymą skolinga tik nuo 2014-11-12 kai šalys išsituokė ir tik už šildymą bei kitas paslaugas, neskaičiuojant mokesčių už atsakovo sunaudotą vandenį, elektrą ir kt. Ieškovės teigimu nurodytu laikotarpiu sumokėta 1324,65 Eur už buto šildymą, todėl kiekviena šalis turėjo mokėti po 662,35 Eur ir 1126,43 Eur už kitas paslaugas, todėl kiekviena šalis turėjo mokėti po 563,21 Eur. Iš viso ieškovė už ginčo turto išlaikymą skolinga 1225,56 Eur.