Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei K. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja S. S. gimė Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, jai nebuvo išduoti jokie jos asmenybę patvirtinantys Lietuvos Respublikoje galiojantys dokumentai, taip pat nebuvo išduotas joks jos teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas.

Pareiškėja prašo panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 24S271 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikiniai gyventi Lietuvos Respublikoje“, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl bus nagrinėjamas minėto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąvoka „gali grėsti“. Tad jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4162-1062/2020; kt.).

1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (Šengeno konvencija) 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra nuteistas už nusikaltimą, už kurį baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme. 8.11. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių minėtam užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 37 punktu, išsiuntė Policijos departamentui paklausimą, ar pareiškėja nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Migracijos departamentas gavo Policijos departamento 2023 m. spalio 27 d. išvadą Nr. 5-S-26191, kurioje pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją, nustatyta, kad S. S. Lietuvos Respublikoje buvo šešis kartus teista už nusikalstamas veikas nuosavybei:-2014 m. rugsėjo 15 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismas nuteisė S. S. pagal LR BK 22 straipsnio „Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką“ 1 dalį („Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.“) ir LR BK 178 straipsnio „Vagystė“ 1 dalį („pagrobė svetimą turtą“). Jai paskirta 260 Lt (2 MGL) bauda. Informacijos apie baudos sumokėjimą registre nėra; 2015 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nuteisė S. S. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį („atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį“). Jai paskirta 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 1 m.; 2016 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nuteisė S. S. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį. Paskirta 8 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 2 m. 2018 m. kovo 5 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžiu taikytas bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir S. S. pasiųsta atlikti šiuo nuosprendžiu paskirtą 8 mėn. laisvės atėmimo bausmę; 2019 m. balandžio 17 d. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų nuosprendžiu S. S. nuteista pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį. Jai paskirta 1 m. laisvės atėmimo bausmė; 2021 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai nuteisė S. S. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį. Paskirta 1 m. 6 mėn. laisvės apribojimo bausmė. 2023 m. sausio 23 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų nutartimi 6 mėn. laisvės apribojimo bausmė pakeista į 90 p. arešto bausmę; 2023 m. balandžio 19 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai nuteisė S. S. pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jai 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Bausmė dar neatlikta.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 32 dalį, užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja yra asmuo be pilietybės, taigi pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 32 punkte įtvirtą užsieniečio apibrėžimą.

LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Policijos departamento išvadoje nurodyta, kad S. S. Lietuvos Respublikoje buvo šešis kartus teista už nusikalstamas veikas nuosavybei, savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu nusikalstamų veikų darymu, akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Padarytų nusikaltimų pobūdis rodo jos antisocialinių nuostatų stiprumą, o nusikalstamų veikų pakartotinumas rodo, kad jos nėra atsitiktinės. Akivaizdu, kad paskirtos bausmės S. S. elgsenos nepakeitė, ji išvadų nepadarė, nesistengė keisti gyvenimo būdo, nedaryti naujų nusikaltimų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Vadovaujantis LR BK 27 straipsnio „Nusikaltimų recidyvas“ 1 dalimi („Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas“), S. S. laikoma recidyviste. Recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš negatyviausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų, turinčių pavojingų visuomenei bruožų, savybių, požiūrių ir orientacijų. Policijos departamentas teikia išvadą: asmuo be pilietybės S. S., gim. 1976 m. sausio 1 d., kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Pagal 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 6 straipsnio 1 dalį, valstybės narės gali atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais. Tačiau pagal Ilgalaikių gyventojų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė turi apsvarstyti suinteresuoto asmens viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, arba tokio asmens keliamą pavojų, šiuo aspektu deramai atsižvelgdama į jo buvimo trukmę ir ryšius su gyvenamąja šalimi.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai teismo vertinimu buvo atsižvelgta ir į pareiškėjos keliamo pavojaus trukmę, kadangi buvo įvertinta tai, kad pareiškėjos teistumas nėra išnykęs, šiuo metu atlieka bausmę. Teismas pažymi, kad asmens keliamo pavojaus trukmė negali būti begalinė, todėl ji pagrįstai siejama su asmens teistumo išnykimu.

Teismo vertinimu, Policijos departamento parengta ir pateikta išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, atsakovui buvo pakankamas pagrindas neišduoti leidimo laikinai gyventi. Šiuo atveju sutiktina su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, jog pareiškėjos padaryti nusikaltimai, aplinkybė, kad pareiškėja laikoma recidyviste, recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš negatyviausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų, turinčių pavojingų visuomenei bruožų, savybių, požiūrių ir orientacijų, neigiamai apibūdina jos asmenybę, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, yra nenusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir jų negerbia, nors siekia likti gyventi Lietuvoje.

Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog pareiškėjos interesas gauti leidimą gyventi nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos interesų. Užsieniečio elgesys yra socialiai žalingas ir rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, bei nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Padarytų veikų visuma rodo, kad jos veiksmai nėra atsitiktiniai ir mažai tikėtina, kad jos elgesys ateityje pasikeistų. Įvertinus pareiškėjos anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, tikėtina, jog pareiškėja ir toliau gali daryti naujus nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus, todėl atsisakymas išduoti leidimą gyventi nagrinėjamu atveju laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti.

Teismo vertinimu, ginčijamu sprendimu buvo tinkamai įvertinti ir pareiškėjos socialiniai ryšiai su gyvenamąja šalimi. Sprendime nustatyta, kad S. S. motina R. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). S. S. sūnus S. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Duomenų apie užsienietės darbovietes, draudiminį laikotarpį, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka, nėra.

Sprendime atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėja nedirbo, neturi turto, kad užsienietė šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Vadinasi atsakovas priimdamas Sprendimą vertino ne tik pareiškėjos elgesį, jos keliamą pavojų, jos trukmę, bet ir pareiškėjos ekonominius, šeimyninius ir socialinius ryšius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodo, jog palaiko artimus santykius ar bendrauja su mama, pilnamečiu sūnumi. Pareiškėjai niekaip nepagrindžiant glaudaus socialinio ryšio su artimaisiais, manytina, jog šie ryšiai pareiškėjai nėra itin reikšmingi.

Teismo vertinimu, pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos laikymasis, todėl Sprendimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas sprendime vertindamas tai, į kurią valstybę pareiškėja galėtų būti išsiųsta, įvertino aplinkybę, kad pareiškėja šiuo metu atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, pareiškėja yra asmuo be pilietybės ir nėra užsienio valstybės, į kurią ji galėtų būti grąžinta ar išsiųsta iš Lietuvos Respublikos, todėl ginčijamu Sprendimu nebuvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją.

Vertindamas Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4014-1021/2022 nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, jog S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje, teismas akcentuoja, kad vien tik faktas, kad pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, neįpareigoja Migracijos departamento pareiškėjai išduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnyje išdėstytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas gyventi. Nagrinėjamu atveju nustačius atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindą – pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

VAĮ nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, pareiškėjos asmenybę ir visus su jos padarytais nusižengimais susijusius faktus ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, sprendime nurodyti aiškūs ir suprantami atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi motyvai. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjos skundo argumentus, kuriais grindžiamas sprendimo neteisėtumas.

Migracijos departamento atliktas pareiškėjos prašymo vertinimas išsamus, atsakovas pagrįstai, t. y. surinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo skundžiamo sprendimo naikinti, todėl šis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja prašo ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą pagal pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje - UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas pažymi, kad atsakovė šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį ir paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą įpareigoja veikti tik pagal įstatymo jam suteiktus įgaliojimus. Viešojo administravimo subjektas turi tik tas galias, kurios jam konkrečiai suteiktos, plečiamas kompetencijos aiškinimas negalimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A302-233/2012, 2016 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-506-525/2016).

Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 28 numatyta, kad prašymas išduoti leidimą laikomas priimtu, kai Migracijos departamento darbuotojas, nustatęs, kad pateikti visi reikiami aprašo 5 ir 7 punktuose nurodyti dokumentai ir duomenys, atlikęs aprašo 27 ir 271 punktuose nustatytus veiksmus, apie prašymo išduoti leidimą priėmimą pažymi MIGRIS.

Iš bylos duomenų, MIGRIS išrašų, nustatyta, kad pareiškėja eilę kartų teikė Migracijos departamentui prašymus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, tačiau pati neatvykdavo nustatytu laiku į Migracijos departamentą ir prašymai būdavo nenagrinėjami. Paskutinį prašymą Migracijos departamentui pareiškėja pateikė 2023 m. rugsėjo 19 d. (Prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, negaliu būti grąžintas į užsienio valstybę ar išsiųstas iš Lietuvos Nr. 2310-LLG-7669). Yra įrašas, kad pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi (Negaliu būti grąžintas į užsienio valstybę ar išsiųstas iš Lietuvos) priimtas 2023 m. spalio 20 d. ir pradėtas nagrinėti.

Viešojo administravimo įstatymo nuostatos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 875 „Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklės“ reguliuoja skundų, bei prašymų nagrinėjimo tvarką, jose nėra numatyta Institucijos teisė nagrinėjant prašymą ar skundą išeiti iš jo ribų.

Pareiškėjos nurodyti argumentai, kad 2023 m. rugsėjo 5 d. atsakovui pateiktas prašymas 2023 m. spalio 20 d. buvo pakeistas į kitą, atmestini kaip nepagrįsti, nes pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįstų nurodytus argumentus.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2023 m. spalio 20 d. buvo priimtas pareiškėjos pateiktas prašymas Nr. 2310-LLG-7669 (Įstatymo 40 str. 1 d.), kurį Migracijos departamentas ir išnagrinėjo, Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo nagrinėti nepriimtus prašymus, todėl pareiškėjos prašymas įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.