- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-09-19
- Bylos Nr.
- 1A-215-417/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-2-00223-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- M. P.
- Kategorijos
- 1.2.20.5.1Melagingi skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje (BK 235 str. 1 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 22 d., laikotarpiu nuo 9 val. 15 min. iki 10 val. 41 min., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, ir 2018 m. birželio 6 d., laikotarpiu nuo 9 val. 7 min. iki 12 val. 46 min., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmuose, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, sutikęs duoti parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, liudytojo apklausos metu davė žinomai melagingus parodymus apie G. E. sužalojimo aplinkybes, t. y. kad 2017 m. liepos mėnesį vakarėlyje įvykusio konflikto tarp jo ir G. E. metu nematė, kaip E. N. sudavė smūgį G. E. į veidą, matė, kaip E. N. spjaudėsi krauju, nors 2017 m. liepos 18 d., laikotarpiu nuo 13 val. 20 min. iki 13 val. 37 min., pirmos liudytojo apklausos metu davė teisingus parodymus, t. y. kad konflikto metu E. N. priėjęs prie G. vieną kartą kumščiu sudavė G. į veidą, nuo smūgio G. nugriuvo ant asfalto, kas ir buvo nustatyta byloje, t. y. kad E. N. sužalotas nebuvo, o, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vieną kartą kumščiu trenkė G. E. į veidą, dėl to pastarasis pargriuvo ant žemės, taip padarydamas G. E. sunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo panaikinti 2019 m. gegužės 21 d. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, jį pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas padarius prielaidas, o ne objektyvių įrodymų pagrindu. Faktinės aplinkybės buvo tokios, kad 2017 m. liepos 18 d., laikotarpiu nuo 13 val. 20 min. iki 13 val. 37 min., kai tyrėjas M. S. pirmą kartą apeliantą apklausė kaip liudytoją, yra užrašyti tokie jo parodymai: „E. priėjo prie G. ir vieną kartą kumštimis sudavė jam į veidą. Po suduoto smūgio G.nugriuvo ant asfalto.“ Kaip matyti iš 2017 m. liepos 18 d. liudytojo apklausos protokolo, tyrėjas M. S. parodymus užrašė lakoniškai ir trumpai, nedetalizuodamas apskritai jokių aplinkybių, nepateikė jam klausimų, ar jis matė suduodamo smūgio momentą, ar iš kitų aplinkybių padarė tokią išvadą ir pan. Iš užrašytų parodymų yra akivaizdu, kad parodymai nebuvo tikslinami. Nesuprantama, kaip buvo galima vieną kartą suduoti abiejų rankų „kumštimis“. Tyrėjas M. S. apskritai nesiaiškino, ar abiem rankomis („kumštimis“), ar viena ranka buvo suduota, kuria ranka E. sudavė G., ar apeliantas matė patį sudavimo momentą, ar padarė išvadą iš kitų aplinkybių. Būtent pirmą kartą jį apklausiant kaip liudytoją nebuvo pateikiami išsamesni klausimai apie įvykio aplinkybes. Apeliantas teigia, kad jis neturi teisinių žinių ir negali nurodyti tyrėjui, kaip užrašyti jo parodymus. Be to, 2017 m. liepos 18 d. liudytojo apklausos metu jis buvo stipriai pagiringas po dviejų dienų automobilių plovyklos atidarymo šventės, todėl jam mąstyti buvo sunku. Kai 2017 m. gruodžio 22 d. jį papildomai kaip liudytoją apklausinėjo vyr. tyrėja D. R., jam buvo pateikiami konkretūs klausimai, todėl duodant šiuos parodymus yra išsamiai papasakotos visos to vakaro ir įvykio aplinkybės (net su keiksmažodžiais). Tuomet, kai buvo išsamiai klausinėjamas, jis davė išsamesnius parodymus ir nurodė, kad paties smūgio sudavimo momento nematė, būtent vyr. tyrėja D. R. pateikė klausimą, ar matė smūgio sudavimo momentą. Jis tikrai nematė smūgio sudavimo momento, nes buvo tuo metu nusisukęs, o kai atsisuko, matė ant žemės griūnantį G., o E. buvo iškėlęs ranką (liudytojo apklausos protokole užrašyta: „<...> E. pamačiau, kad stovi lyg ranką atstatęs kaip gynybos būsenoje, tarsi koks mostas, atsitraukimas <...>“). Būtent esant tokiam E. rankos mostui, apeliantas pats padarė išvadą, kad E. sudavė ranka smūgį G., nors paties smūgio sudavimo momento nematė, o G. griuvo ant žemės. Jeigu tyrėjas M. S. apklausdamas 2017 m. liepos 18 d. būtų paklausęs, ar apeliantas matė smūgio sudavimo momentą, tikrai būtų pasakęs tą patį, kad smūgio sudavimo momento nematė, tik padarė tokią išvadą iš matyto vaizdo.
2.2. Apelianto teigimu, baudžiamąjį persekiojimą atliekančių institucijų pareigūnai yra teisininkai ir jie turėtų išmanyti įstatymus, taip pat ir išsamiai atlikti apklausas. Jis, teisinių žinių neturintis žmogus, tiesiog nežinojo, kad apklausoje turi detalizuoti, jog daro išvadą, kad E. sudavė G., nes matė griūvantį ant žemės G. ir E. rankos mostą. Kai apelianto papildomą apklausą atliko kita tyrėja ir klausinėjo išsamiai apie visas aplinkybes, jis išsamiau ir atsakė į klausimus, nurodydamas, kad paties smūgio sudavimo nematė, o tik padarė savo išvadas iš matyto vaizdo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aprašė tik objektyviąją pusę patvirtinančius įrodymus ir padarė prielaidą, kad apeliantas 2017 m. gruodžio 22 d. ikiteisminio tyrimo metu ir 2018 m. birželio 6 d. apklausiamas kaip liudytojas teisme davė melagingus parodymus, nes privalėjo matyti smūgio sudavimo momentą. Tai yra pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, o ne įrodymais pagrįstas faktas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėjo pareigą įvertinti įrodymus, kurie patvirtina ne tik apelianto atliktus veiksmus realizuojant jam inkriminuotos veikos objektyviąją pusę, taip pat turėjo pareigą įvertinti įrodymus, besąlygiškai patvirtinančius, kad minėtą objektyviąją pusę jis realizavo tiesiogine tyčia. Nuosprendyje nurodoma, kad apeliantas norėjo padėti E. N., nes šis yra apelianto draugas. Tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir tos aplinkybės, kad G. E. irgi yra apelianto draugas, kurį pats buvo pasikvietęs į šventę. Taigi konflikte dalyvavo abu apelianto draugai ir motyvo kurį nors ginti ar kurį nors iš jų kaltinti apeliantas tikrai neturėjo ir neturi. Priešingai – jis siekė likti absoliučiai objektyvus ir vyr. tyrėjai D. R., kuri jį nuosekliai apklausinėjo, davė labai nuoseklius ir išsamius parodymus apie visas aplinkybes, nė vieno negindamas ir nekaltindamas, taip pat nedarydamas savo išvadų, o parodydamas tik tas aplinkybes, kurias pats matė. 2017 m. gruodžio 22 d. papildomos liudytojo apklausos ir 2018 m. birželio 6 d. apklausos teisiamajame posėdyje metu jis neneigė, kad E. N. sudavė smūgį G. E., ir nesiekė, kad E. N. būtų išteisintas, jis tik pasakė, kad nematė paties smūgio sudavimo momento. Kitaip pasakyti jis negalėjo, nes tikrai nematė smūgio sudavimo momento, kadangi buvo trumpam nusisukęs, o kai atsisuko, matė vaizdą, kaip G. E. griūna ant žemės, o E. N. atlieka rankos mostą.
2.3. Apeliantas nurodo, kad, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, turi būti tiriama ir vertinama sąžiningos klaidos galimybė. Ir jis sąžiningai suklydo duodamas 2017 m. liepos 18 d. parodymus tyrėjui M. S. ir juos pasirašė nepaaiškindamas, kad smūgio sudavimo momento nematė, o tik daro išvadą iš matyto vaizdo. 2017 m. gruodžio 22 d. papildomos liudytojo apklausos metu ir 2018 m. birželio 6 d. teisiamojo posėdžio metu apklausiamas kaip liudytojas davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, t. y. apie tai, ką pats matė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis 2017 m. gruodžio 22 d. ir 2018 m. birželio 6 d. davė melagingus parodymus, motyvuodamas tuo, kad įtariamojo E. N. parodymai sutampa su apelianto parodymais. Tai niekuo nepagrįsta išvada, padaryta remiantis prielaidomis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo parodymus 2017 m. gruodžio 22 d. ir įtariamojo E. N. parodymus užrašė ta pati tyrėja, turinti savo apklausų atlikimo stilių. Būtent ji užrašė tiek apelianto, tiek E. N. parodymus pagal savo stilių, vartodama savo leksiką. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jis su E. N. susimokė, kokius parodymus reikia duoti. Iš tikrųjų apeliantas su E. N. jokių parodymų nederino ir neprisimena, ar prieš apklausas apskritai buvo susitikę. Mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šališkai vertino įrodymus, nevertino apelianto duotų parodymų, netyrė sąžiningo suklydimo aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir M. P. išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas tenkintinas.
5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, įstatymo nuostatų taikymu. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, pateiktą baudžiamąją bylą ir įvertinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir nepagrįstai nusprendė, kad M. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
6. BPK 20 straipsnyje įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.
7. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. P., padarė nepagrįstą išvadą, kad jis, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl E. N. padarytos nusikalstamos veikos baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, suprasdamas savo procesinę padėtį ir žinodamas teisinę pareigą duoti teisingus parodymus, davė melagingus parodymus, kad 2017 m. liepos mėnesį vakarėlyje konflikto tarp jo ir G. E. metu nematė, kaip E. N. sudavė smūgį G. E. į veidą, matė, kaip E. N. spjaudėsi krauju, nors 2017 m. liepos 18 d., laikotarpiu nuo 13 val. 20 min. iki 13 val. 37 min., pirmos liudytojo apklausos metu davė teisingus parodymus, t. y. kad konflikto metu E. N. priėjęs prie G. vieną kartą kumščiu sudavė G. į veidą, nuo smūgio G. nugriuvo ant asfalto.
8. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.
9. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – melagingų parodymų davimas – padaroma tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir duota liudytojo priesaika. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-616/2006, 2K-353/2006, 2K-164/2010, 2K-455/2010, 2K-505/2013). Nusikalstamos veikos motyvas nėra būtinasis veikos subjektyvusis požymis. Pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo duodamas parodymus.
10. Kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos ir įsiteisėjusio Tauragės apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-308-761/2018, E. N. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad sunkiai sužalojo G. E.. Teismas, priimdamas šį nuosprendį E. N., nustatė, kad liudytojo M. P. pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad priėjęs prie konfliktuojančiųjų E. N. iškart smogė kumščiu G. E. į veidą, atitinka nukentėjusiojo G. E. parodymus. Teismas taip pat nustatė, kad kaltinamojo E. N., liudytojų A. M., R. P. ir M. P. parodymai (kuriuos jis davė papildomos apklausos metu ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme) nesuderinami su nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimo mechanizmu, todėl nesivadovavo minėtų asmenų parodymais pripažindamas E. N. kaltu. Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų M. P., R. P. ir A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais prieštaringais parodymais. Kolegija šių liudytojų parodymus vertino kaip siekį padėti E. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
11. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl melagingų parodymų davimo kaltinamasis M. P. nuosekliai teigė, kad pirmą kartą, kai jį išsikvietė į apklausą, jis buvo pagiringas, įvykio metu pamatė, jog E. nuėjo prie G., ir, kai jis atsisuko, G. jau buvo nuvirtęs, todėl jis ir pamanė, kad E. sudavė G., paties smūgio nematė. Papildomos apklausos metu, kai jau pradėjo gauti konkrečius klausimus, pasikeitė jo parodymai. Apylinkės teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos Nr. 1(duomenys neskelbtini) duomenis ir toje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad M. P. papildomos liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme nurodydamas, jog konflikto tarp E. N. ir G. E. metu nematė, kaip E. N. sudavė smūgį G. E. į veidą, tačiau matė, kaip E. N. spjaudėsi krauju, davė melagingus parodymus, tuo padarė nusikalstamą veiką – tyčinį nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, padarydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo nuteistojo M. P. tyčios turinio nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes.
12. Kaip matyti iš 2017 m. liepos 18 d. liudytojo apklausos protokolo, M. P., ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas pasirašytinai įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė, kad 2017 m. liepos 15 d. šventės automobilių plovykloje metu kilus konfliktui su G. E. jis su juo išėjo į lauką, kur susistumdė, tačiau draugai juos išskyrė, tuomet E. N. priėjo prie G. E. ir vieną kartą „kumštimis“ sudavė jam į veidą, po šio smūgio G. E. nugriuvo ant asfalto (b. l. 12). 2017 m. gruodžio 22 d. atliktos papildomos apklausos metu M. P. patikslino anksčiau savo duotus aprodymus ir nurodė panašias įvykio aplinkybes, tik teigė, kad paties smūgio nematė, nes konflikto metu jį kažkas patempė už rankos, tačiau atsisukęs matė, kad G. E. virsta ant žemės, o E. N. stovi ištiesęs ranką, pagalvojo, kad G. E. nugriuvo nuo smūgio, kurį jam sudavė E. N., tačiau paties smūgio nematė. Taip pat nurodė, kad buvo neblaivus ir į kai kuriuos dalykus tiesiog neatkreipė dėmesio dėl neblaivumo (b. l. 16–18). Iš Tauragės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. teisiamojo posėdžio protokolo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad M. P. parodė, kad matė, kad G. E. virsta ant žemės, o E. N. stovi ištiesęs ranką, paties smūgio nematė, pagalvojo, kad G. E. nugriuvo nuo smūgio, kurį jam sudavė E. N., kaip pagalvojo, taip ir pasakė, poveikio jam niekas nedarė (b. l. 28–29).
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo aiškinimas kitų byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste rodo, kad jo pasakyti žodžiai, jog E. N. kumščiu sudavė G. E. į veidą, yra susiję su jo paties netikėto įvykio aplinkybių vertinimu, atsižvelgiant į galimybes toje vietoje, kur jis buvo, pamatyti visus tuo metu toje vietoje buvusius asmenis, pastebėti jų veiksmus. Kaip aiškino pats nuteistasis, jis buvo šalia įvykio vietos, kas rodytų, jog įvykio aplinkybes jis turėjo gerai matyti. Kita vertus, nuteistasis nurodė, kad jis tą vakarą buvo labai neblaivus, viskas įvyko labai greitai, tam nebuvo ruoštasi, tai buvo netikėtas įvykis, todėl tiksliai ir nematė smūgio, tik pagalvojo, kad G. E. nugriuvo nuo E. N. smūgio, nes E. N. stovėjo prie G. E., o tai rodo, jog M. P. nebuvo visiškai kategoriškas dėl įvykio aplinkybių, kad jis atidžiai, nepertraukiamai visos įvykio eigos nestebėjo. Be to, iš 2019 m. liepos 18 d. apklausos matyti, kad šioje apklausoje nebuvo išsamiai užfiksuotos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, apklausa atlikta neišsamiai, nesiaiškinta, kurios rankos kumščiu E. N. sudavė G. E., kaip šis nukrito ant žemės, ir kitos aplinkybės. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad situacija buvo tokia, kad įvykio vietoje buvusiems asmenims buvo sunku ją vienodai suvokti ir įsisąmoninti, tiksliai nurodyti visas įvykio aplinkybes. Taigi esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms nuteistasis M. P. galėjo įvykį matyti taip, kaip jis nuosekliai teigė viso proceso metu, tai yra tiek papildomai apklausiamas kaip liudytojas atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek minėtą baudžiamąją bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tiek ir apklausiamas kaip įtariamasis bei kaltinamasis baudžiamojoje byloje dėl melagingų parodymų davimo.
14. Nors BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos motyvas nėra būtinasis veikos subjektyvusis požymis, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad M. P. būtų turėjęs kokį nors tikslą, motyvą padėti E. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės. M. P. pažinojo tiek E. N., tiek G. E., byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad po nagrinėjamo įvykio, vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl G. E. sveikatos sutrikdymo, E. N. būtų prašęs M. P. meluoti, liudyti jo naudai. Nors apylinkės teismas akcentavo, kad M. P. kitokius parodymus, nei davė pirmos apklausos 2017 m. liepos 18 d. metu, davė iš karto po įtariamojo E. N. apklausos ir šie parodymai sutapo su įtariamojo E. N. parodymais, tačiau pažymėtina, kad papildoma M. P. apklausa buvo atlikta praėjus net penkiems mėnesiams po jo pirmosios apklausos, per šį laikotarpį ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė jokių priemonių papildomai apklausti liudytoją M. P., nors akivaizdu, kad pirmoji jo apklausa nebuvo atlikta išsamiai.
15. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas anksčiau nurodytas aplinkybes, negali paneigti apelianto pozicijos, kad M. P., duodamas savo parodymus, sąmoningai nesiekė patvirtinti E. N. gynybinės pozicijos, bet pats pagal savo supratimą davė parodymus, kurie atitinka įvykio situaciją. Pažymėtina, kad nei papildomos liudytojo apklausos metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl G. E. sunkaus sveikatos sutrikdymo M. P. neneigė, kad G. E. sužalojo E. N., jis tik patikslino savo anksčiau duotus aprodymus, kad paties smūgio nematė, bet suprato, kad G. E. nukrito nuo E. N. galbūt suduoto smūgio. Taigi iš esmės viso proceso metu M. P. parodymai nepaneigė E. N. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl vien tai, kad vėlesnių apklausų metu M. P. patikslino savo parodymus apie G. E. sužalojimo aplinkybes, nereiškia, kad šis jo atliktas ankstesnių parodymų patikrinimas yra melagingas. Tokioje situacijoje apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimas negalimas, nes toks nuosprendis gali būti priimamas tik esant neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo.
16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nebuvo įrodyta, jog M. P., pasakydamas, kad nematė, kaip E. N. sudavė smūgį G. E., davė melagingus parodymus, nes iš vėliau baudžiamojo proceso metu jo duotų parodymų matyti, kad jis neneigė, jog G. E. sužalojo E. N., todėl tokie jo parodymai proceso metu negali būti vertinami kaip melagingi. Be to, nenustatyta, kad M. P. būtų veikęs tiesiogine tyčia, t. y. kad jis suprato, jog nurodo tikrovės neatitinkančius faktus, ir norėjo taip veikti. Neįrodžius M. P. veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties, jis išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Dėl šių aplinkybių Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendis naikinamas ir M. P. priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
M. P. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
M. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.