- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-15
- Bylos Nr.
- eA-343-415/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01202-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- "Akepus"
- Atsakovas
- Narkotikų, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Narkotikų tabako ir alkoholio kontrolės departamentas UAB "Akepus"
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. (sprendime nurodyta 2017 m. liepos 3 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Akepus“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. kovo 2 d. nutarimą Nr. ATK2-27/18 (toliau – ir Nutarimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Nutarimas pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas dėl to, jog pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), 2018 m. sausio 9 d. nuo 20 iki 10 val. (draudžiamu laiku) baro darbuotoja pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus gamyklinėje pakuotėje. Faktinės aplinkybės buvo fiksuotos 2018 m. sausio 9 d. patikrinimo protokole Nr. ATK2-005 (toliau – ir Protokolas).
3. Pareiškėjas, nesutinkdamas su Nutarime nurodytais argumentais, paaiškino, kad trauktinės butelio ir alaus butelio pardavimo metu bare be pareiškėjo darbuotojos I. Ž. ir kitos darbuotojos bei pačių pirkėjų nieko nebuvo. Pareiškėjas tyrimo metu Departamentui pateikė I. Ž. ir N. B. paaiškinimus, bei prašė bylos nagrinėjimo metu apklausti šias darbuotojas, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Alkoholinių gėrimų pardavimo laikas pagal bare esančios kasos parodymus nebuvo nustatytas. Pagal išrašą iš POS I. Ž. trauktinės butelį pirkėjui pardavė 2018 m. sausio 9 d. 8 val. 48 min. ir kaip nurodė paaiškinime, ji pirkėją iš karto įspėjo, jog alkoholį būtina suvartoti vietoje. Klientas sutiko ir tik tada pinigus įmušė į kasą. Atsuko butelio kamštelį ir trauktinės gėrimą įpylė į stiklinę. Klientas, išgėręs stiklinę trauktinės, paėmė butelį ir išėjo pro duris. Kitam pirkėjui alaus butelis buvo parduotas 8 val. 54 min. Pardavėja taip pat nuėmė butelio kamštelį ir įpylė alaus į stiklinę. Klientas išgėrė stiklinę alaus ir išėjo iš baro. Taigi abiem atvejais pirkėjams buvo parduoti atsukti buteliai alkoholinių gėrimų.
4. Pareiškėjas nurodė, kad jis nepagrįstai kaltinamas nepilstomų gėrimų pardavimu. Pažymėjo, kad nei Alkoholio kontrolės įstatymas, nei kiti teisės aktai nenurodo, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu. Pareiškėjo nuomone, esminis šios aplinkybės dalykas yra gėrimo išpilstymas. Pats faktas, kur šis gėrimas laikomas iki pardavimo nėra reikšmingas. Gėrimas, esantis taroje, negali būti laikomas nepilstomu. Iš taros išpylus nors dalį gėrimo, gėrimas tampa pilstomu.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktuose neįtvirtinta ūkio subjektų darbuotojų teisė pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas gėrimą išsineša iš ūkio subjekto patalpų. Nepagrįsta reikalauti, kad pirkėjas gėrimą suvartotų vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos priemonių. Šiuo atveju I. Ž. veiksmai (kamštelio atsukimas, gėrimo įpylimas, įspėjimas) atitiko proporcingumo principą. Nesant įstatyme numatytoms priemonėms, kurių privalo imtis ūkio subjektas, kad gėrimas nebūtų išneštas iš patalpų, negali būti konstatuojama, jog ūkio subjektas nesiėmė priemonių užtikrinti teisės aktų nuostatų vykdymą. Pardavėjas negali būti atsakingas už pirkėjo veiksmus. I. Ž. negalėjo žinoti, kad pirkėjas išsineš gėrimus. Esant tokiai faktinei situacijai visi neaiškumai turi būti vertinami ūkio subjekto naudai.
6. Pareiškėjas nurodė, kad priimant Nutarimą taip pat buvo padaryti ir procedūrinio pobūdžio pažeidimai. Protokolas surašytas nedalyvaujant pareiškėjo atstovui, buvo pažeista teisė teikti paaiškinimus, naudotis advokato pagalba, susipažinti su bylos medžiaga. Taip pat buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios pareiškėjo informavimą tiek apie procesinius veiksmus byloje, tiek apie bylos nagrinėjimą Departamente. Advokato informavimas apie bylos nagrinėjimą elektroniniu paštu neatitinka tinkamo pranešimo sąvokos, nurodytos Alkoholio kontrolės įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje, todėl Departamentas negalėjo nagrinėti bylos. Departamentas taip pat nepagrįstai atsisakė apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus. Departamentas neįrodė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
8. Departamentas atsiliepimė nurodė, kad skunde dėstomos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir vertinamos kaip pareiškėjo pasirinkta gynybinė pozicija. Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo parduoti pilstomi alkoholiniai gėrimai nurodė, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. Alkoholio kontrolės įstatyme neliko alternatyvios sąlygos, leidusios draudžiamu laiku viešojo maitinimo vietose parduoti „pilstomus alkoholinius gėrimus“ arba „alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje“. Nuo 2018 m. sausio 1 d. išimtimi leista pasinaudoti tik parduodant „pilstomus alkoholinius gėrimus“. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytuose buteliuose, o ne „pilstomi“. Įmonės darbuotojos veiksmą – gėrimo įpylimą į stiklinę, vertino, kaip imitaciją, kad parduodami pilstomi gėrimai.
9. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl proporcingų priemonių taikymo. Pareiškėjo nurodytas priemones (įspėjimas žodžiu, įspėjamieji užrašai) vertino kaip neefektyvias ir deklaratyvias. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo patalpose nėra vietos atsisėsti, naudojamos tik 200 ml vienkartinės stiklinės, nors alui išpilstyti paprastai vartojamos 330 ml, 500 ml stiklinės. Nesutiko, kad buvo pažeista pareiškėjo informavimo apie procesinius veiksmus byloje tvarka. Taip pat nurodė, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais, todėl argumentai, kad Protokolas buvo surašytas nedalyvaujant pareiškėjo vadovui, laikytini nepagrįstais. Pareiškėjui buvo suteikta teisė pateikti paaiškinimus, Protokolo turinys atitiko nustatytus reikalavimus, todėl šiuo aspektu išdėstyti argumentai dėl Protokolo trūkumų, taip pat vertintini nepagrįstais. Pažymėjo, kad liudytojų papildomas kvietimas tyrimo procese buvo įvertintas kaip perteklinis.
10. Liudytoja N. B. teismo posėdžio metu parodė, kad įmonėje, kepėjos-pardavėjos pareigose, dirba šešis metus. Dieną, kurią įvyko įvykis, gerai prisimena. Nurodė, kad tą dieną kolegė buvo prie kasos, o liudytoja buvo priėjusi pasikalbėti. Atėjo pirkėjas, kuris paprašė du butelius alkoholinio gėrimo. Kolegė pasakė, kad dviejų butelių negalima, todėl pardavė tik vieną. Pirkėjas sumokėjo pinigus, kolegė atsuko butelio kamštelį, įpylė gėrimo į stiklinę ir perspėjo, kad alkoholį galima gerti tik vietoje. Liudytoja viską girdėjo ir dar pati pakartojo, kad išsinešti butelio negalima. Pirkėjas išgėrė jam įpiltą gėrimą, paėmė butelį ir išėjo iš baro. Dėl alaus pardavimo negalėjo paaiškinti, nes šių aplinkybių nematė.
11. Liudytoja I. Ž. teismo posėdžio metu parodė, kad įmonėje dirba kepėja-virėja. Atlieka visus darbus. Įvykio dieną atėjo pirkėjas ir paprašė parduoti butelį trauktinės. Pirkėjui pasakė, kad alkoholį galima gerti tik vietoje. Pirkėjas sutiko. Liudytoja įmušė pinigus į kasą, atsuko butelio kamštelį, gėrimą įpylė į vienkartinę stiklinę. Įpylė tiek, kiek būtų galima išgerti per vieną kartą ir butelį atidavė. Pirkėjas išgėrė jam įpiltą alkoholį, paėmė butelį ir išėjo. Pirkėjas, kuris pirko alų, taip pat buvo įspėtas apie tai, kad gėrimą galima gerti tik vietoje. Liudytoja atsuko butelio kamštelį, įpylė alaus į stiklinę, butelį pastatė ant baro. Pirkėjas išgėrė alų ir paėmęs butelį išėjo. Nurodė, kad bare daugiausia yra perkamos picos.
12. Liudytojas J. B. teismo posėdžio metu parodė, kad į parduotuvę atėjo apie 8.40 val., nes reikėjo nusipirkti butelį alkoholinio gėrimo. Prieš įeinant į patalpas nepastebėjo užrašo, kad alkoholis parduodamas tik nuo 10.00 val. Pareiškėjo patalpose nusipirko butelį trauktinės „Žalios devynerios“. Vietoje nesiruošė gerti. Padavėja, padavusi butelį, atsuko kamštelį, kurį įsidėjo į kišenę. Tik išėjus iš patalpos buvo sulaikytas ir nuvestas į automobilį. Tada sužinojo, kad tai Departamento darbuotojai, kurie klausinėjo kiek mokėjo už butelį, vėliau išrašė baudą. Išsineštas butelis buvo pilnas. Į stiklinę gėrimo jam niekas nepylė. Alkoholio vietoje negėrė. Planavo pirkti tik vieną 0,5 l butelį. Nurodė, kad jį apklausinėjo moteris policininkė, tačiau automobilis, į kurį buvo nuvestas, ne policijos. Jis dirba įmonėje „Grinda“. Tą dieną darbą baigė 7.00 val. ryto.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą atmetė.
14. Teismas nustatė, kad Departamento darbuotojas, kartu su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Vilniaus 2-ojo policijos komisariato pareigūnais 2018 m. sausio 9 d. apie 8.40 val. patikrino pareiškėjui priklausantį barą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad baro darbuotoja I. Ž., veikdama įmonės vardu ir interesais, pirkėjui J. B. už 14,70 Eur pardavė nepilstomą alkoholinį gėrimą gamyklinėje taroje, t. y. vieną atidarytą butelį trauktinės „Žalios devynerios“. Tą pačią dieną 8.50 val. įmonės patalpose, ta pati darbuotoja, pirkėjui L. B. už 2,70 Eur pardavė nepilstomą alkoholinį gėrimą gamyklinėje taroje, t. y. vieną atidarytą plastmasinį butelį alaus „Švyturio tradicinis“. Padarytą pažeidimą patvirtino patikrinime dalyvavusių Departamento ir Vilniaus AVPK pareigūnų pasirašytas 2018 sausio 9 d. Patikrinimo protokolas Nr. ATK2-005, Departamento darbuotojo 2018 m. sausio 18 d. Tarnybinis pranešimas Nr. TP-1, alkoholinių gėrimų pirkėjų paaiškinimai bei įvykio metu darytos foto nuotraukos. Surinkta medžiaga buvo perduota Departamentui, kuris, išnagrinėjęs medžiagą, 2018 m. kovo 2 d. priėmė nutarimą Nr. ATK2-27/18, kuriuo už pažeidimą, numatytą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte, UAB „Akepus“ skyrė 360 Eur baudą.
15. Teismas, remdamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, nurodė, kad norint prekiauti alkoholiniais gėrimais (mažmeninė prekyba) viešojo maitinimo vietose, įstatyme įtvirtinto laiko apribojimo metu, t. y. prieš ir po nustatytų valandų, turi būti išpildytos dvi įstatyme numatytos imperatyvios sąlygos: parduodami tik pilstomi alkoholiniai gėrimai ir jie turi būti suvartoti jų pardavimo vietoje.
16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nubaustas už tai, jog 2018 m. sausio 9 d. apie 8.40 val. ir apie 8.50 val. jo darbuotoja pirkėjams pardavė alkoholinius gėrimus gamyklinėse pakuotėse. Parduoti alkoholiniai gėrimai, nagrinėjamu atveju, nebuvo suvartoti vietoje, pirkėjai juos išsinešė, ir tai rodo, kad pardavėja neužtikrino minėtų įstatyme nustatytų sąlygų, tokiu būdu pažeidė įstatymo nuostatas.
17. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, nurodė, kad iš 2018 m. sausio 9 d. Patikrinimo protokolo Nr. ATK2-005 matyti, jog 2018 m. sausio 9 d. apie 8.40 val., pareiškėjo baro darbuotoja pirkėjui J. B. už 14,70 Eur pardavė nepilstomą alkoholinį gėrimą gamyklinėje pakuotėje, t. y. vieną atidarytą butelį trauktinės „Žalios devynerios“. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju darbuotoja, pardavusi alkoholinį gėrimą „Žalios devynerios“ ir pirkėjas ginčo aplinkybes nurodo skirtingai. Pareiškėjo darbuotoja tiek 2018 m. sausio 9 d. paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu parodė, kad įmušusi pinigus į kasą, atsuko butelio kamštelį ir dalį gėrimo įpylė į vienkartinę stiklinę. Klientas gėrimą išgėrė ir paėmęs butelį išėjo. Tuo tarpu J. B. tiek 2018 m. sausio 9 d. paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu parodė, kad pardavėja prieš paduodama butelį atsuko jo kamštelį, tačiau gėrimo į stiklinę neįpylė, o jis gėrimo negėrė.
18. Teismas vertindamas tiek tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, tiek liudytojų parodymus teismo posėdžio metu, pažymėjo, kad šiuo atveju sprendžiant pareiškėjui paskirtos baudos teisėtumo klausimą, vadovautis vien pareiškėjo ir jo darbuotojos paaiškinimais nebūtų teisinga, kadangi gindamasis nuo konstatuoto pažeidimo bei suvokdamas atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, pareiškėjas gali neatskleisti tikrųjų įvykio aplinkybių. Tokiu atveju, siekiant objektyvumo, taip pat yra reikšmingi ir liudytojo (pirkėjo) parodymai bei kita medžiaga, galinti patvirtinti / paneigti pareiškėjo dėstomas įvykio aplinkybes.
19. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti liudytojo J. B. parodymais, nes minėtas liudytojas tiek iš karto po įvykio, tiek teismo posėdžio metu patvirtino tas pačias aplinkybes, jog alkoholinis gėrimas jam buvo parduotas gamyklinėje pakuotėje su atsuktu kamšteliu, tačiau gėrimo į stiklinę jam niekas neįpylė ir patalpoje jis gėrimo negėrė. Vertindamas liudytojo parodymų patikimumą teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu šio liudytojo suinteresuotumo bylos baigtimi nenustatyta, taip pat nenustatyta, jog iki įvykio liudytojas būtų pažinojęs pareiškėjo darbuotojus, ar šiaip turėjęs pagrindą pareiškėją apkalbėti ar jam pakenkti.
20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundo ir teismo posėdžio metu nurodytais argumentais įrodinėja, jog alkoholinio gėrimo įpylimas į vienkartinę stiklinę prilygsta pilstomo alkoholinio gėrimo pardavimui ir tai atitinka Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto sąlygas. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, pardavėja J. B. trauktinės į stiklinę neįpylė, todėl šiuo aspektu net nėra pagrindų vertinti, ar gėrimo įpylimas į stiklinę prilygsta pilstomo alkoholinio gėrimo pardavimui. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, kurio darbuotoja J. B. 2018 m. sausio 9 d. apie 8.40 val. pardavė atsuktą trauktinės butelį „Žalios devynerios“, ir kurio jis vietoje negėrė, o išsinešė iš patalpų, pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas.
21. Teismas taip pat nustatė, kad 2018 m. sausio 9 d. Patikrinimo protokole Nr. ATK2-005 nustatyta, jog 2018 m. sausio 9 d. apie 8.50 val., pareiškėjo baro darbuotoja pirkėjui L. B. už 2,70 Eur pardavė nepilstomą alkoholinį gėrimą gamyklinėje pakuotėje, t. y. vieną atidarytą plastikinį butelį alaus „Švyturio tradicinis“. Pareiškėjo darbuotoja tiek 2018 m. sausio 9 d. paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu parodė, kad įmušusi pinigus į kasą atsuko butelio kamštelį, įspėjo dėl galimybės gėrimą gerti tik vietoje ir dalį gėrimo įpylė į vienkartinę stiklinę. Klientas gėrimą išgėrė ir paėmęs butelį išėjo. Pirkėjas L. B. 2018 m. sausio 9 d. paaiškinime nurodė, kad padavėja prieš paduodama butelį atsuko jo kamštelį ir įpylė gėrimo į stiklinę. Pirkėjas gėrimą išgėrė ir paėmęs butelį išėjo. Vertindamas šį epizodą teismas sutiko su Departamento argumentais, kuriais pareiškėjo teiginiai, jog įpylimas alaus į stiklinę prilyginamas pilstomo alaus pardavimui, įvertinti kaip subjektyvaus pobūdžio. Teismas pažymėjo, kad imperatyvios Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytos sąlygos aiškiai draudžia tam tikru paros laiku alkoholinius gėrimus parduoti gamyklinėse pakuotėse. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbuotoja pirkėjui pardavė alų gamyklinėje pakuotėje, nors prieš tai ir įpylė į stiklinę, todėl teismo vertinimu, pareiškėjas (jo darbuotoja) taip pat ir šiuo atveju neužtikrino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų laikymosi. Teismas atkreipė dėmesį, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostata pagal savo pobūdį yra formalios sudėties, o tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą, pareiškėjo, taip pat kaip ir jo darbuotojos, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos.
22. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis ėmėsi proporcingų priemonių, jog gėrimai būtų geriami vietoje (atsuko butelius, įspėjo pirkėjus, įpylė alaus į stiklinę ir kt.), tačiau gėrimai vis tiek buvo išsinešti iš baro, neeliminuoja pardavėjo pareigos imtis tokių priemonių, jog įstatymas nebūtų pažeidinėjamas. Pardavėjos (barmenės) funkcijos yra pardavimas ir klientų aptarnavimas, tačiau esant įstatymo ribojimams, turi būti imtasi ir priemonių, jog nebūtų padaryti pažeidimai, kas šiuo atveju nebuvo tinkamai atlikta, nors ir buvo nurodytos priemonės dėl įspėjimo vartoti alkoholį vietoje. Abu pirkėjai alkoholinius gėrimus iš baro išsinešė 10 minučių laikotarpyje, o tai tik įrodo, kad pareiškėjos pasirinktos priemonės nėra efektyvios ir jokių papildomų priemonių nebuvo pasitelkta. Vien tik staliukų įrengimas, įspėjamieji užrašai dėl numatyto draudimo išsinešti alkoholinius gėrimus, informavimas pirkėjų žodžiu, nebuvo efektingi, nes per trumpą laikotarpį buvo fiksuoti net du įstatymo nuostatų pažeidimai. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad pareiškėjas nestebėjo ir nepakankamai kontroliavo klientus dėl alkoholinių gėrimų išsinešimo, nesiėmė atitinkamų priemonių, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami. Taigi pareiškėjo taikytos, jo nuomone, proporcingos prevencinės priemonės, kaip matyti iš pažeidimų fakto, buvo neefektyvios.
23. Teismas nurodė, kad pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo Departamente datą (2018 m. vasario 22 d. 9.30 val.) buvo informuotas 2018 m. sausio 9 d. pranešimu. Pranešimo gavimą patvirtina pareiškėjo darbuotojos I. Ž. parašas. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo skundo argumentus, kad apie bylos nagrinėjimą jis buvo informuotas pažeidžiant Įstatyme nustatytus terminus ir tvarką. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad 2018 m. sausio 9 d. protokolas buvo surašytas pareiškėjo vadovui nedalyvaujant, vertino kaip nepagrįstus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami baro, kaip ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Todėl sprendė, kad Protokolas surašytas tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
24. Teismas konstatavo, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui, buvo ištirtos, tinkamai įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais pareiškėjo kaltę padarius nustatytą pažeidimą. Departamento 2018 m. kovo 2 d. nutarimas Nr. ATK2-27/18 yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, paskirta nuobauda atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus (pagrįstai įvertintas pažeidimų sistemiškumas), todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas taip pat nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų akto panaikinimo pagrindų.
III.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė (iš esmės dėl jų sprendime net nepasisakė) skundo argumentus dėl to, kad Departamento nurodyti pareiškėjo padaryti Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimai nebuvo konstatuoti ir įforminti įstatymų nustatyta tvarka, o atliekant pažeidimo tyrimą, bylos nagrinėjimą Departamente bei priimant Nutarimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl paskirta ekonominė sankcija ir pats Nutarimas negali būti vertinami kaip pagrįsti ir teisėti.
Žemesnės instancijos teismas
27. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad Departamento įvardinti pareiškėjo atlikti AKĮ pažeidimai nebuvo tinkamai konstatuoti ir įforminti AKĮ nustatyta tvarka. Protokolas negali būti laikomas AKĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytu Administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) nustatyto turinio protokolu ir todėl Protokolas negali būti laikomas tinkamu, AKĮ nustatytos formos dokumentu, įforminančiu galimą pareiškėjo padarytą AKĮ pažeidimą. Protokolo turinys yra nustatytas poįstatyminiu aktu (Taisyklių 31.4 punktas ir 4 priedas). Taisyklėse apsiribota tik protokolo formos patvirtinimu, nenustatant jokių taisyklių jo pildymui. Akivaizdu, kad AKĮ reikalauja įforminti įstatymu (ANK) nustatyto turinio protokolą. Taisyklės negali nustatyti mažesnių reikalavimų protokolo turiniui, negu yra nustatyta ANK administracinio nusižengimo protokolui (ANK 608 ir 609 straipsniai). Pagal ANK 609 straipsnio 6 dalį administracinio nusižengimo protokolo formą ir jos pildymo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliota institucija. Departamentui nėra suteikta teisė nustatyti AKĮ pažeidimo protokolo formą ir jos pildymo taisykles.
28. Pareiškėjas akcentuoja, kad Protokolas, kuriuo buvo fiksuojami padaryti AKĮ pažeidimai, turėjo būti surašomas dalyvaujant pareiškėjui (pareiškėjo vadovui ir / ar įgaliotam asmeniui), paėmus jo paaiškinimus bei pasirašytas pareiškėjo, tačiau šiuo atveju jis surašytas pareiškėjo atstovui nedalyvaujant. Pardavėjos paaiškinimas nėra ūkio subjekto paaiškinimas. Departamento pareigūnai, atlikę patikrinimą, jokio pareiškėjo nei pardavėjos I. Ž. paaiškinimo dėl įmonės tariamai padarytų AKĮ pažeidimų net neprašė. Pasiūlymas pareiškėjui pateikti paaiškinimus buvo surašytas Departamento 2018 m. vasario 22 d. rašte, t. y. po 44 dienų, kai pareiškėjo atžvilgiu buvo surašytas Protokolas, konstatuojantis padarytus AKĮ pažeidimus. Paprasta darbuotoja pagal jos atliekamas funkcijas ir išsilavinimą nėra ir negali būti laikoma tinkamu (įgaliotu) pareiškėjo atstovu Departamento atliekamame AKĮ pažeidimo tyrime ir bylos nagrinėjime. Surašant Protokolą buvo iš esmės pažeista pareiškėjo teisė teikti paaiškinimus, naudotis advokato pagalba, susipažinti su bylos medžiaga. Taigi Nutarime nurodytas pareiškėjo padarytas AKĮ pažeidimas fiksuotas pažeidžiant AKĮ nustatytą tvarką, todėl vien tai sudaro pagrindą naikinti skundžiamą Nutarimą.
Šalies argumentai
29. Pareiškėjas nurodo, kad byla Departamente neteisėtai išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas vertindamas skundo argumentus, neatsižvelgė, kad bylos nagrinėjimo data nurodyta 2018 m. sausio 9 d. pranešime (byla turėjo būti nagrinėjama 2018 m. vasario 22 d.) buvo pakeista ir nevertino ar pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie pakeistą bylos narinėjimo laiką. Teismas atmesdamas pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą, nepagrįstai vertino tik 2018 m. sausio 9 d. pranešimą, kuriame nurodyta, jog byla bus nagrinėjama 2018 m. vasario 22 d. 9.30 val., tuo tarpu byla buvo išnagrinėta 2018 m. kovo 2 d. Apie bylos nagrinėjimą Departamente 2018 m. kovo 2 d. 9.00 val. pareiškėjo advokatui V. V. elektroniniu paštu buvo išsiųstas 2018 m. vasario 22 d. departamento raštas Nr. S-593(3). Akivaizdu, kad pranešimas pareiškėjui (jeigu apskriti pranešimą pareiškėjo atstovui advokatui pagal AKĮ galima laikyti tinkamu pranešimu) buvo išsiųstas nesilaikant AKĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 10 darbo dienų termino – pranešimą išsiuntus 2018 m. vasario 22 d., bylos nagrinėjimas negalėjo būti paskirtas anksčiau nei 2018 m. balandžio 9 d.
30. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir iš esmės nemotyvuodamas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo įrodymų tyrimo. Atliekant AKĮ reikalavimų pažeidimo fiksavimą, tyrimą ir priimant Nutarimą, nebuvo nustatytas likusio alkoholio kiekis nei alaus, nei trauktinės buteliuose, pareigūnai nepaėmė parduotų alkoholinių gėrimų. Departamento darbuotojai turėjo paimti alkoholinius gėrimus, jei laikė, kad jie yra administracinio nusižengimo tiesioginis objektas bei yra reikšmingi galimo AKĮ bei administracinio nusižengimo, numatyto ANK 168 straipsnyje, tyrimui. Prieš priimant Nutarimą, asmuo priėmęs nutarimą, o taip pat ir teismas nagrinėdamas bylą, neteko galimybės įvertinti likusį alkoholio kiekį. Alkoholiniai gėrimai po patikrinimo iš karto buvo grąžinti pirkėjams. Vertinant vėliau Departamento pateiktas skaitmeninės nuotraukas (trauktinės butelio) aiškiai matyti, kad butelis nėra pilnas. Pirkėjas J. B. duodamas parodymus teismo posėdžio metu nurodė, kad jam buvo parduotas kitas trauktinės butelis, nei fiksuotas nuotraukose. Iš alaus butelio nuotraukos neįmanoma nustatyti, kiek alaus yra likę butelyje. Departamentas nepagrįstai atsisakė apklausti prašomus liudytojus vien tuo pagrindu, kad prašymas yra perteklinis. Prašymas nebuvo perteklinis, nes reikėjo pašalinti galimus prieštaravimus tarp paaiškinimų.
Žemesnės instancijos teismas
31. Teismas nepagrįstai pritarė Departamento Nutarime padarytai išvadai, kad pareiškėjas pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pašalintas prieštaravimas tarp I. Ž. ir N. B. parodymų (teigė, kad I. Ž. atidariusi trauktinės butelį, dalį jo išpylė į vienkartinę stiklinę) bei pirkėjo J. B. parodymų (teigė, kad jam taurės nedavė ir gėrimo neįpylė). Teismas iš esmės nepagrįstai kritiškai įvertino pareiškėjo darbuotojų parodymus ir rėmėsi tik pirkėjo J. B. parodymais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neužtikrino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų laikymosi. Pažymi, kad visi neaiškumai turi būti vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi galimybės remtis prielaidomis apie alkoholio kiekį, likusį išsineštuose trauktinės ir alaus buteliuose, jei toks kiekis nebuvo tinkamai fiksuotas, o alkoholiniai gėrimai nebuvo paimti. Šiuo atveju turi būti konstatuota, kad tiek trauktinės, tiek alaus buteliuose pardavimo atveju I. Ž. dalį alkoholio iš jų išpylė į vienkartines stiklines, prieš perduodant alkoholinius gėrimus pirkėjams.
32. Nurodo, kad Nutarime pareiškėjas nėra kaltinamas, jog alkoholiniai gėrimai parduoti ne vartojimui vietoje. Nei AKĮ, nei kiti teisės aktai (taip pat ir reguliuojantys mažmeninę prekybą) nenurodo, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu. Vertinant sąvoką „pilstomas alkoholinis gėrimas“ esminis momentas yra galimybė šį gėrimą išpilstyti ir su tuo susiję veiksmai. Pats faktas, kur ir kaip laikomas šis gėrimas iki jo pardavimo, neduoda pagrindo teigti, kad visi alkoholiniai gėrimai, kurie yra gamyklinėje taroje, laikytini nepilstomais alkoholiniais gėrimais. Vertinant sąvoką akivaizdu, kad išpylus nors dalį gėrimo iš gamyklinės pakuotės, pagal faktą šis gėrimas tapo išpilstytu, t. y. vertintinas kaip pilstomas. I. Ž. prieš parduodama alkoholinius gėrimus pirkėjams, atsuko kamštelius (atidarė gamyklinę tarą) ir dalį alkoholio išpylė į stiklines, t. y. išpilstė alkoholinį gėrimą. Sprendimą išsinešti iš baro nepabaigtus gerti alkoholinius gėrimus priėmė pirkėjai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas pardavė nepilstomą alkoholinį gėrimą. Jokiais teisės aktais nėra nustatytas reikalavimas, kad prieš parduodant alkoholinį gėrimą pirkėjui (klientui), jis visas turi būti išpiltas iš gamyklinės taros.
Šalies argumentai
33. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas aiškiai draudžia tam tikru paros laiku alkoholinius gėrimus parduoti gamyklinėse pakuotėse. Priimant AKĮ pakeitimą, nebuvo siekiama uždrausti viešojo maitinimo įstaigose vartoti alkoholinius gėrimus išpilstytus į gamyklinę tarą (butelius) AKĮ nurodytu laiku (pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos). AKĮ pataisos tikslas buvo riboti alkoholio išsinešimą iš viešojo maitinimo įstaigos (išpylus bent dalį gėrimo į vartojimui skirtą tarą pirmiausia aiškiai nurodoma, kad alkoholis skirtas vartoti vietoje, ir, be to, atsiranda dar vienas indas, kuris riboja pirkėjo galimybę patogiai išsinešti alkoholinį gėrimą). Šio ribojimo pirmiausia buvo siekiama nustatant pirkėjo atsakomybę už įsigyto alkoholio išsinešimą (AKĮ 17 str. 4 d. ). Numatant fizinio asmens (pirkėjo) atsakomybę už išsinešimą iš viešojo maitinimo įstaigų jose įsigytus alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku, įstatymo leidėjas nustatė draudimą išsinešti bet kokius alkoholinius gėrimus – tiek pilstomus, tiek nepilstomus, t. y. įstatymo leidėjo buvo nustatytas reikalavimas nustatytu laiku parduoti tik pilstomus gėrimus bei draudimas išsinešti bet kokius įsigytus alkoholinius gėrimus.
34. Pareiškėjas teigia, kad konkretus AKĮ įtvirtintos prievolės (alkoholinį gėrimą parduoti tik pilstomą ir tik vartoti vietoje) turinys, pobūdis ir apimtis įstatymo nėra atkleidžiamas. Šioje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl asmuo, kuris parduoda alkoholinius gėrimus, siekdamas laikytis AKĮ nustatytų reikalavimų, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ nustatytą draudimą ir jo tikslus asmuo, parduodantis alkoholinį gėrimą, turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Pareiškėjo vertinimu, išpylus dalį pirkėjų įsigyto alkoholinio gėrimo į stiklinę, parduoti alkoholiniai gėrimai laikytini pilstomais alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, t. y. konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Iš asmens, parduodančio alkoholinius gėrimus, ar ūkio subjektų, jais prekiaujančių, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas pilstomą alkoholinį gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje.
35. Akcentuoja, kad AKĮ nėra nustatyta, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu nei kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje. I. Ž. (tuo pačiu ir pareiškėjo) veiksmai parduodant alkoholinius gėrimus, kai prekybos vietoje buvo iškabinti informaciniai pranešimai, pranešimas papildomai pateikiamas ant kasos kvito, kuris atiduodamas pirkėjams įsigyjant alkoholinius gėrimus, pirkėjai papildomai žodžiu įspėjami, kad alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami tik įsigijimo vietoje, įsigytų alkoholinių gėrimų pardavimas tik išpylus dalį jų į stiklinę, visiškai atitiko proporcingumo principą. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, kokios priemonės pripažintinos tinkamu AKĮ reikalavimų įgyvendinimu, negali būti konstatuojama, kad šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė pakankamų veiksmų užtikrinti, jog AKĮ nustatytu draudžiamu laiku parduodami tik pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjas negali būti atsakingas už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Asmenys, norintys alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne vartoti vietoje, turėtų būti sulaikomi prievarta ar net jėga. Kitų asmenų teises pažeidžiančių priemonių naudojimas turi būti aiškiai reglamentuotas įstatyme. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas draudimas negali būti laikomas teisiniu imperatyvu, patvirtinančiu prievartos prieš kitus asmenis panaudojimo teisėtumą. Vadinasi, iš pareiškėjo negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir neadekvačiai, t. y. pardavėjas negali reikalauti iš pirkėjo ir juo labiau priversti jį, kad pastarasis įsigytą alkoholį suvartotų vietoje. Kadangi nėra aiškaus teisinio reguliavimo, negali būti pripažįstama, kad pareiškėjo veiksmai nebuvo pakankami pardavimo momentu galiojusio AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatoms įgyvendinti.
Žemesnės instancijos teismas
36. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, ar pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigą užtikrinti, kad parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje (bare). Nutarime pareiškėjas nebuvo kaltinamas tuo, kad alkoholiniai gėrimai parduoti ne vartojimui vietoje. AKĮ pažeidimas, dėl kurio priimtas Nutarimas ir kuris fiksuotas surašant Protokolą - nepilstomo alkoholinio gėrimo pardavimas AKĮ draudžiamu laiku. Alkoholiniai gėrimai buvo parduoti pirkėjams vartoti vietoje (bare). Pareiškėjas ėmėsi visų priemonių, kad parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje ir neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad pirkėjams parduoti trauktinės ir alaus buteliai bus išsinešti iš baro.
37. Šiuo atveju nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Priešingai, pareiškėjo priemonių, pritaikytų ginčo situacijoje, visuma patvirtina, kad pareiškėjo elgesys atitiko šioje teisės normoje įtvirtintą draudimo išimtį.
Atsiliepimas
38. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
39. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad 2018 m. sausio 9 d. patikrinimo protokolas surašytas nedalyvaujant pareiškėjo vadovui ar jo įgaliotam atstovui, o I. Ž. nėra pareiškėjo įgaliotas asmuo nei teikti paaiškinimus, nei pasirašyti protokolą, nepagrįsti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dėl įmonės darbuotojų buvimo tinkamu ūkio subjekto įgaliotu asmeniu AKĮ ir 2013 m. sausio 18 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. T1-25 patvirtintų Ūkio subjektų veiklos, susijusios su alkoholio produktais ir tabako gaminiais, patikrinimų atlikimo taisyklių prasme, ūkio subjekto darbuotojas laikytinas tinkamu įmonės atstovu ir neplaninio patikrinimo metu galėjo dalyvauti patikrinime, teikti rašytinius paaiškinimus, pastabas bei pasirašyti tikrinimo dokumentus be atskiro įmonės savininko įgaliojimo ar leidimo.
40. Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pažeidimai nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka, o priimant Nutarimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Departamento nuomone, pareiškėjas, siekdamas išvengti atsakomybės, subjektyviai interpretuoja teisės aktų nuostatas. Departamentas užtikrino pareiškėjo teisę pateikti paaiškinimus, nes 2018 m. sausio 9 d. patikrinimo protokole Nr. ATK2-005 informavo apie atsakomybėn traukiamojo asmens teises ir pareigas (įskaitant ir apie teisę pateikti paaiškinimus). Protokolo turinys atitinka reikalavimus, nustatytus ANK protokolo turiniui, t. y. nurodyta jo surašymo data ir vieta, tyrimą atlikusio ir protokolą surašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė, duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, administracinio nusižengimo padarymo vieta, laikas ir esmė, atsakomybę už nusižengimą nustatantis AKĮ straipsnis. Pažymi, kad atitinkamo turinio Departamento surašomus protokolus juridiniams asmenims ir jų surašymo procedūras Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pripažįsta kaip tinkamus procesinius dokumentus ir jokių procesinių pažeidimų šiuo aspektu nuoseklioje praktikoje nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
41. Departamentas kritiškai vertintina pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė teiginius, jog buvo neva akivaizdžiai pažeista AKĮ nustatyta pareiškėjo informavimo tvarka apie bylos nagrinėjimą Departamente. Pažymi, kad pareiškėjui pranešimas apie bylos nagrinėjimą Departamente buvo įteiktas 2018 m. sausio 9 d. kartu su patikrinimo protokolu Nr. ATK2-005, o 2018 m. vasario 22 d. raštu Nr. S-593 (3) buvo atsakyta į pareiškėjo advokato V. V. 2018 m. vasario 21 d. prašymus, tarp kurių buvo prašymas pateikti byloje esančių foto nuotraukų kopijų skaitmenines versijas bei apklausti liudytojus, dalis pareiškėjo atstovo prašymų buvo patenkinta (pateiktos skaitmeninės foto nuotraukų versijos), todėl siekiant užtikrinti pareiškėjo teisę susipažinti su naujais įrodymais ir pateikti dėl jų paaiškinimus, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 5 darbo dienoms, vadovaujantis AKĮ 37(1) straipsnio 3 dalies nuostatomis.
42. Departamento vertinimu, nagrinėjamu atveju surinktų išsamių, nuoseklių ir vienas kitam neprieštaraujančių įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina, kad įmonė neįvykdė pirmosios iš sąlygų, leidžiančių pasinaudoti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo išimtimi, t. y. pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus gamyklinėje pakuotėje. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto redakcijoje nebeliko alternatyvios sąlygos, galiojusios iki 2017 m. gruodžio 31 d., leidusios draudžiamu laiku viešojo maitinimo vietose parduoti „pilstomus alkoholinius gėrimus“ arba „alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje“. Nuo 2018 m. sausio 1 d. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo išimtimi leistina pasinaudoti tik parduodant „pilstomus alkoholinius gėrimus“, taigi, siekdami pasinaudoti įtvirtinto draudimo išimtimi ūkio subjektai nebeturi teisės nustatytu laiku prekiauti alkoholiniais gėrimais atidarytoje pakuotėje. Vienos iš AKĮ nustatytų sąlygų neįvykdymas reiškia, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti minėta išimtimi, leidžiančia prekybą alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose atitinkamas licencijas, pirmadieniais - šeštadieniais nuo 20 iki 10 val., todėl pareiškėjas, parduodamas nepilstomus alkoholinius gėrimus atidarytose gamyklinėse pakuotėse, pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą draudimą. Iš byloje esančių foto nuotraukų aiškiai matyti, kad alkoholinių gėrimų buteliai yra pripildyti alkoholinių gėrimų, todėl akivaizdu, jog alkoholiniai gėrimai buvo parduodami atidarytoje gamyklinėje pakuotėje, o ne „pilstomi“. Tai, kad įmonės darbuotoja, 2 epizodo atveju, šiek tiek alaus įpylė į vienkartinę 200 ml stiklinę, rodo tai, kad įmonė tik imituoja, jog parduoda pilstomus alkoholinius gėrimus.
43. Pažymi, kad pirkėjas J. B. tiek 2018 m. sausio 9 d. rašytiniame paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog pardavėja prieš paduodama butelį trauktinės, atsuko jo kamštelį, tačiau gėrimo į stiklinę neįpylė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
44. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
46. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, papildomai jų nekartoja, o tik pasisako dėl UAB „Akepus“ apeliacinio skundo argumentų.
47. AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.
48. Įgyvendindamas šiuos tikslus, įstatymų leidėjas AKĮ 18 straipsnyje nustatė prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Kaip viena iš alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Iš paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, kai viešojo maitinimo vietoje leidžiama draudžiamu laiku parduoti alkoholinius gėrimus, galima pasinaudoti, kai yra tenkinamos abi nustatytos sąlygos – parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Pažymėtina, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-822/2017).
49. Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis minėtame įstatyme nėra atskleistas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl spręstina, jog ūkio subjektas turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar, priešingai, – suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-715/2014, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).
50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teisės aktai nenustato kas yra pilstomi alkoholiniai gėrimai ir teigia, kad darbuotojai atsukus pirkėjų įsigytų alkoholinių gėrimų butelių kamštelius ir įpylus alkoholinių gėrimų į vienkartines stiklines, parduoti alkoholiniai gėrimai laikytini pilstomais.
51. Teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, pažymi, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi galima pasinaudoti tik tada, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios sąlygos, t. y. parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, AKĮ ar kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu, tačiau iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos akivaizdu, jog parduodant pilstomus alkoholinius gėrimus turi būti užtikrinamas jo vartojimas vietoje. Ginčui aktualios redakcijos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis taikoma tik tiems verslo subjektams, kurie faktiškai, o ne formaliai atitinka viešojo maitinimo įstaigos sąvoką. AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Taigi subjektai, kuriems yra taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis, privalo vykdyti baro, restorano, kavinės ar kitą maisto tvarkymo veiklą, šiose įstaigose alkoholiniai gėrimai, nesvarbu, ar pilstomi iš gamyklinių pakuočių ar kitų rezervuarų, turi būti pateikiami taip, kad jie būtų suvartoti viešojo maitinimo vietos patalpose ar teritorijoje, bet ne tokiu būdu ir forma, kuris nekliudo pirkėjui išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš viešo maitinimo vietos ir jais disponuoti savo nuožiūra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d.nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4242-968/2019).
52. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad pareiškėjo darbuotoja prieš parduodama alkoholinius gėrimus pirkėjams atsuko butelių kamštelius, trauktinės pirkėjui vienkartinės stiklinės nepadavė ir gėrimo neįpylė, pirkėjui, pirkusiam alaus butelį, dalį alaus įpylė į vienkartinę stiklinę, kartu parduodama alkoholinius gėrimus gamyklinėje taroje, konstatuoja, jog tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas sudaro tinkamas sąlygas išsinešti alkoholinius gėrimus, t. y. pardavėja pardavė alkoholinius gėrimus būdu, kuris neužtikrino viso alkoholio suvartojimo vietoje, tik dalį alaus įpylusi į vienkartinę stiklinę, o likusią gėrimo dalį atidavusi gamyklinėje taroje.
53. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Bendrovė ėmėsi proporcingų priemonių, užtikrinančių AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų laikymasį. Pažymėtina, kad proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti tikslą. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-466-261/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos priemonės, t. y. pakabintas skelbimas apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje ir draudimą išsinešti, pardavėjos įspėjimas pirkėjų vartoti įsigytus alkoholinius gėrimus tik vietoje, dalies alkoholinių gėrimų įpylimas į vienkartines stiklines nepatvirtina fakto, kad buvo imtasi tinkamų priemonių dėl alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje (bare). Pareiškėjo nurodyti argumentai bei byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, kad pareiškėjas sudarė sąlygas baro klientams alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne priešingai – juos vartoti vietoje.
54. Sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesudarė pakankamų sąlygų pirkėjams įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, todėl ir pirkėjo neva savavališki veiksmai šiuo atveju negali panaikinti pareiškėjo atsakomybės.
55. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atliktu pažeidimo fiksavimu (pardavėja negali būti laikoma pareiškėjo atstovu), pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant administracines bylas, be kita ko, dėl AKĮ nuostatų pažeidimo ne kartą konstatuota, jog prekybą vykdantys ūkio subjekto darbuotojai veikia to ūkio subjekto vardu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-159/2008). Taip pat, kad ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, nagrinėjamu atveju UAB „Akepus“ darbuotoja laikytina tinkamu pareiškėjo atstovu ir neplaninio patikrinimo metu galėjo dalyvauti patikrinime, teikti rašytinius paaiškinimus, pastabas bei pasirašyti tikrinimo dokumentus galėjo be atskiro įmonės savininko įgaliojimo ar leidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4242-968/2019).
56. Dėl kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su Departamento atlikto patikrinimo teisėtumu, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus (Departamento pavedimą atlikti patikrinimą, patikrinimo protokolą, Nutarimą, rašytinius paaiškinimus ir kitus į bylą pateiktus įrodymus), nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrinimas buvo atliktas laikantis nustatytų teisės aktų reikalavimų, todėl yra laikytinas teisėtu.
57. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant AKĮ pažeidimus, buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo atsakomybės. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus.
58. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).
59. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.
60. Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, kadangi šiuo atveju jokių abejonių dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo nekilo. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su pažeidimo fiksavimu (nebuvo paimti parduoti alkoholiniai gėrimai, nenustatytas jų likutis buteliuose ir pan.) niekaip nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl AKĮ nuostatų pažeidimo surašant protokolą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju AKĮ nebuvo pažeistas.
61. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais kartojami pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstyti teiginiai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako ir jų nenagrinėja.
62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.