Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jurgitos Kolyčienės, Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės I. V. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-01-13 nuosprendžio, kuriuo I. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį laiduotojos I. V. atsakomybėn 1 metams, be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu I. V. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metus.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu iš I. V. konfiskuotas automobilis „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu I. V. įpareigotas per 1 metus dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ar kursuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. I. V. vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau kaip 1,51 promilių neblaivumas, o būtent: jis, 2025-12-26, apie 22.10 val., Vilniuje, L. Asanavičiūtės g., ties pastatu Nr. 15, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „BMW 3ER REIHE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė 1,73 promilių neblaivumą. Šiais veiksmais I. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės I. V. gynėjas advokatas V.Martyšius prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-01-13 nuosprendį ir sutrumpinti draudimo naudotis specialia teise terminą iki 1 metų.

2.1. Apeliaciniame skunde, aptariant konstitucinį teisingumo principo turinį, nurodoma, kad skiriamos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus tikslus ir nevaržyti asmens akivaizdžiai labiau, nei reikalinga. Gynėjo vertinimu nors skundžiamu nuosprendžiu iš esmės buvo teisingai pritaikytas laidavimo paskyrimas už atsitiktinį eismo įvykį, vis tik, nustatant draudimo naudotis specialia teise terminą, buvo pažeistas proporcingumo principas.

2.2. Gynėjas nurodo, kad sprendžiant dėl aptariamos priemonės termino, svarbu tai, kad byloje yra nustatyta viena I. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė: jis nedelsdamas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi ir gailisi, o dėl jo veiksmų neigiamų padarinių aplinkiniams nekilo. Be to, I. V. tvirtai laikosi įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio normų, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, žino šios priemonės paskirtį, teismo pareigą svarstyti termino nustatymo klausimą ir pareigas, kurias turės įvykdyti pasibaigus paskirtam terminui. Kartu gynėjas nurodo, kad atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės teisinis statusas, skiriant baudžiamojo poveikio priemones, skiriasi ir jų skyrimas paliekamas teismo diskrecijai. Dėl to, neginčijant paskirto turto konfiskavimo, mano, kad skundžiamos baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį padės užtikrinti ir trumpesnis, vienerių metų terminas, kas taip pat atitiks dabartinės šalies padėties ir darbdavio – Lietuvos kariuomenės – įgalioto padalinio, kuriame I. V. šiuo metu dabar dirba ne vairuotoju, interesus. Nurodoma, kad tokia ir panaši teismų pozicija matoma iš teismų praktikos, pvz. Vilniaus apygardos teismo nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. 1A-197-851/2018, 1A-413-626/2018 ir kt.

2.3. Gynėjas pažymi, kad I. V. giliai suprato ir praktiškai kas dieną atgailauja dėl padaryto visiškai atsitiktinio nusikaltimo. Mano, jog dėl neproporcingo baudžiamojo poveikio priemonės termino ilgą laiką labai kentės ne tik jis, jo šeima, bet ir darbdavys. Kartu toks sprendimas, profesionaliam Lietuvos kariuomenės vairuotojui, būtų panašus į valstybės kerštą, o ne į siekį apsaugoti visuomenę nuo galimos tolimesnės nusikalstamos veikos ir visiškai neatitiktų teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principų.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės I. V. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės I. V. gynėjo advokato apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama jo kaltė, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, sprendimas atleisti I. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su nustatytu baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminu ir prašoma jį sutrumpinti.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą I. V. gynėjo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, susijusius su padarytu nusikaltimu, I. V. asmenybe, nustatė teisingą BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, kuris yra proporcingas ir nėra aiškiai per griežtas ar labiau nei būtina varžantis I. V. teises, atitinka gynėjo minimus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir negali būti trumpinamas. Tai, kad teismo išvados subjektyviai nepriimtinos apeliantui ar jo gynėjui, nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.

7. Apeliacinis skundas, kuriuo iš esmės nesutinkama su nustatytu 2 metų uždraudimo naudotis specialia teise terminu grindžiamas tuo, kad: 1) I. V., atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra skiriamos dvi baudžiamojo poveikio priemonės ir 2) jo asmenybė, nustatyta lengvinanti aplinkybė, darbas Lietuvos kariuomenėje, leidžia manyti, kad baudžiamojo poveikio priemonių kompleksas ir trumpesnis uždraudimo naudotis specialia teise terminas padės užtikrinti siekiamus tikslus. Teisėjų kolegija sutinka, kad poveikio priemonių skyrimo asmenims, pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas ir atleidžiamiems nuo baudžiamosios atsakomybės, teisinis pagrindas skiriasi ir, šiai bylai aktualiu atveju jų skyrimo klausimas paliekamas teismo diskrecijai, tačiau apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo išvadai, kad skundžiamas nuosprendis ir jo išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos.

8. Baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos ir jų dydis nustatomas, įvertinant visas tam reikšmingas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kiek jos padeda įgyvendinti bausmės paskirtį, ir tai yra teismo prerogatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309-699/2018). Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-696/2017). Šios taisyklės yra taikomos ir sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai gi sprendžiant dėl BK 68 straipsnyje numatytos priemonės termino nustatymo, yra vertinamos būtent BK 54 straipsnyje numatytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, nei vienai jų nesuteikiant išskirtinės reikšmės ir tik šių aplinkybių visumos analize grįstas sprendimas yra teisingas.

9. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tiek dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, tiek dėl termino nustatymo, aptarė nusikalstamą veiką ir jos padarymo aplinkybes: transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, antrosios Kalėdų dienos naktį, kuomet eismas pakankamai intensyvus ir automobilį vairavo apgyvendintoje teritorijoje, taip keldamas itin didelį pavojų tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai, turtui (skundžiamo nuosprendžio 5 lapo 7 pastraipa). Iš šios skundžiamo nuosprendžio argumentacijos matyti, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nedetalizavo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą I. V. nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ją sunkinančių aplinkybių nebuvimo, taip pat pakartotinai neaptarė I. V. asmenybės.

10. Vis tik sisteminė baudžiamųjų įstatymų normų analizė neleidžia įžvelgti principinių skirtumų tarp BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Vadinasi, norint asmeniui taikyti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą, reikia nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-719/2025 ir joje cituojamos nutartys). Teisėjų kolegijos vertinimu nors teismo argumentai šioje dalyje yra lakoniški, kas nėra laikytina tinkama praktika, siekiant, jog proceso dokumentai būtų aiškūs, o sprendimai suprantami proceso šalims, vis tik tai nesutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, I. V. nusikalto veikdamas tyčia ir, panaudodamas jam priklausantį automobilį, būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 1,73 promilės neblaivumas, o tai net keturis kartus viršijo leistiną normą, nakties metu, mieste, vairavo transporto priemonę, kartu ja veždamas keleivę. Šie apelianto veiksmai neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei jo paties sveikatai ar net gyvybei ir realiai sukėlė žalą tiek dėl automobilio, tiek dėl kelio atitvaro apgadinimo, jo nusikalstami veiksmai nutrūko tik todėl, kad jis, nors ir pasišalinęs iš įvykio vietos, buvo sustabdytas policijos pareigūnų. I. V. baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas pirmą kartą, vis tik, bylos duomenimis nuo 2022 m. administracine tvarka baustas 10 kartų, iš kurių 3 kartus už kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus (sustojimo ir stovėjimo kelio ženklų pažeidimus, transporto priemonės vairavimą rankomis naudojantis mobiliojo ryšio telefonu). Ir nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad I. V. nevengia prisiimti atsakomybės, vis tik aptartos aplinkybės paneigia gynėjo teiginius, kad I. V. tvirtai laikosi visuomenėje priimtų elgesio taisyklių.

12. Sutiktina, jog I. V. yra charakterizuojamas teigiamai, yra jauno amžiaus, dirba Lietuvos kariuomenėje, kur iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo vairuotoju, pripažino kaltę, išreiškė gailėjimąsi, ir tai, nustačius kitas sąlygas, leido teismui atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nors šios aplinkybės yra reikšmingos, vis tik jos nėra išskirtinės, leidžiančios nustatyti trumpesnį draudimo naudotis specialia teise terminą.

13. Vertinant draudimo naudotis specialia teise terminą, svarbu tai, kad darydamas veiką I. V. suvokė, jog yra neblaivus, įvykio vakarą pasirinko vartoti stipriuosius alkoholinius gėrimus, o transporto priemonę vairavo dėl lengvabūdiškų priežasčių – liudytojos K. A. teigimu grįžę į namus autobusu ir pastebėję, kad automobilyje paliko namų raktus grįžo atgal. Be to I. V. prieš įvykį pastebėjęs, jog kelyje vykdoma policijos priemonė, sąmoningai siekė išvengti pareigūnų patikrinimo ir, sukėlęs eismo įvykį, šalinosi iš eismo įvykio vietos. I. V. nurodė prie pareigūnų nestojęs dėl jų aiškiai neišreikšto nurodymo sustoti, tačiau liudytojos K. A. teigimu jie, kelyje pastebėję pareigūnus išsigando, po ko I. V. persirikiavo į kitą eismo juostą ir pravažiavo pareigūnus. Po to, I. V., sustojus sankryžoje prie degančio raudonos spalvos šviesoforo signalo, prie pastarojo privažiavo policijos pareigūnas, tačiau, I. V. teigimu, jis, dėl jo automobilyje garsiai grojančios muzikos, nesuprato, ką jam pasakė pareigūnas, o kadangi šis grįžo prie tarnybinio automobilio, I. V. pajudėjo toliau ir mėgino sustoti tik įsitikinęs, kad yra stabdomas policijos pareigūnų, tačiau nesuvaldęs automobilio, atsitrenkė į kelio atitvarą. Vis tik, vertinant 2025-12-26 tarnybinį pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (b. l. 1), policijos pareigūno D.Avgul tarnybinį pranešimą dėl neblaivaus vairuotojo (b. l. 16-17) matyti, jog I. V., vykdant policijos priemonę, stovėjo už tikrinamo automobilio, tačiau, be patikrinimo apvažiavo priekyje buvusį automobilį, o, panaudojus raudonos ir mėlynos šviesos švyturėlius ir pasivijus jį prie sankryžos, pareigūnas klausė I. V., kodėl jis apvažiavo patikrinimą, prašė pateikti vairuotojo pažymėjimą, tačiau užsidegus žaliam šviesoforo signalui šis paspaudė akceleratoriaus pedalą ir nuvažiavo Laisvės prospekto link, po ko nepakluso reikalavimams sustoti, toliau didino važiavimo greitį, dėl ko, nesuvaldęs automobilio pervažiavo saugumo salelę, atsitrenkė į kelio atitvarą ir išlipęs iš automobilio pradėjo bėgti.

14. Šios aplinkybės patvirtina, jog I. V. elgėsi neatsakingai ir, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, ne tik automobilį vairavo, bet ir bėgo nuo policijos pareigūnų apgyvendintoje miesto vietoje, šventiniu laikotarpiu, kuomet tiek pėsčiųjų, tiek transporto priemonių vairuotojų eismas yra didesnis, taip keldamas ypatingai didelį pavojų savo ir kitų eismo dalyvių saugumui. Tokiais veiksmais I. V. padarė šiurkščius KET pažeidimus tiek siekdamas išvengti neblaivumo patikrinimo, tiek sulaikomas. Teisėjų kolegijos vertinimu nors šios nutarties 13 punkte aptartos aplinkybės nebuvo išsamiai įvertintos pirmosios instancijos teismo, vis tik, šių, bei kitų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo priimti kitokio sprendimo ir dar labiau sušvelninti realios bausmės išvengusio asmens padėtį.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant užtikrinti ne tik kitų eismo dalyvių saugumą keliuose, bet ir įgyvendinti bausmės paskirtį, kurios I. V. išvengė, be kita ko užkirsti kelią pakartotiniam I. V. nusikalstamumui ir perauklėti jį, kad jis daugiau nenusikalstų, 2 metų draudimo naudotis specialia teise terminas savo dydžiu artimesnis minimaliai ribai, todėl nelaikytinas neproporcingu, varžančiu asmens teises labiau nei būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti ir buvo tinkamai individualizuotas. Priešingos išvados neleidžia daryti apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie kasdienį I. V. atgailavimą bei tai, kad šioje byloje jam buvo paskirtas baudžiamojo poveikio priemonių kompleksas.

16. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant <..> veiklos rūšies ir pobūdžio, <..> ir kitų aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 6 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, jog konstituciniai ir baudžiamojo proceso principai įpareigoja teismus priimtas sprendimus laikytis lygybės prieš įstatymą principo, apeliacinio skundo argumentai dėl apelianto einamų pareigų Lietuvos kariuomenėje, kur jam, iki aptariamo nusikaltimo įvykdymo, buvo pavestos vairuotojo funkcijos ir apeliavimas į Lietuvos kariuomenės padalinio vadovybės interesus bei dabartinę šalies padėtį, vertintinas išskirtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija, kuriai pritarimas iškreiptų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl šie argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti.

17. Neabejojama, jog specialiosios teisės atėmimas pakeis įprastą I. V. asmeninį gyvenimą, tačiau tai yra neišvengiamos baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas jis pats. Kita vertus pažymėtina, jog I. V. toliau dirba Lietuvos kariuomenėje, tai gi dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, priešingai nei skunde nurodo apelianto gynėjas, jo ar kitų asmenų interesai nebus pernelyg suvaržyti. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuotina, kad nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra proporcingas ir tinkamai individualizuotas, o priešingas teismo sprendimas formuotų nebaudžiamumo jausmą, nepagarbą baudžiamajam įstatymui ir neužtikrintų nei poveikio priemonėmis siekiamų tikslų, nei baudžiamojo proceso principų.

18. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės sprendžiamam klausimui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir apelianto gynėjas. Įvertinus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės I. V. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus apeliacinį skundą atmesti.