Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S. ir B. L. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

D. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 200 MGL dydžio (26 000 Lt) bauda, 300 straipsnio 1 dalį 120 MGL dydžio (15 600 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus jas apimant paskirta galutinė bausmė – 200 MGL dydžio (26 000 Lt) bauda;

B. L. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 250 MGL dydžio (32 500 Lt) bauda, 300 straipsnio 1 dalį 150 MGL dydžio (19 500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus jas apimant paskirta galutinė bausmė – 250 MGL dydžio (32 500 Lt) bauda.

Priteista iš D. S. ir B. L. solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 46 579,60 Lt.

Panaikintu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendžiu D. S. ir B. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisintos, neįrodžius, kad jos padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nuteistosios B. L. ir nuteistųjų gynėjo, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. ir B. L. nuteistos už tai, jog veikdamos bendrininkų grupe ir turėdamos vieningą tikslą, kad Valstybinio socialinio draudimo fondas D. S. apskaičiuotų ir išmokėtų didesnes nei priklauso nėštumo bei gimdymo pašalpas ir išmokas vaiko priežiūrai, taip siekdamos apgaule D. S. naudai užvaldyti svetimą turtą, žinodamos apie D. S. nėštumą ir kad pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio nuostatas motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas užpraeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, ir motinystės pašalpa D. S. turėtų būti apskaičiuojama pagal jos 2008 m. trečio ketvirčio draudžiamąsias pajamas, o motinystės (tėvystės) pašalpa turėtų būti apskaičiuojama pagal jos 2008 m. ketvirto ketvirčio draudžiamąsias pajamas, iš anksto žinodamos, kad jokio darbo D. S. neatliks, susitarė, jog B. L. fiktyviai įdarbins ją savo ūkyje ir mokės 3000 Lt per mėnesį, melagingai įvardytus kaip darbo užmokestį, o laikotarpiu, iš kurio bus skaičiuojamos motinystės pašalpos, mokės pinigus, melagingai įvardijamus kaip priedai.

Vykdydamos nusikalstamus ketinimus B. L., atstovaudama savo ūkiui, registruotam Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), su D. S. 2008 m. liepos 23 d. suklastojo darbo sutartį Nr. 4, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad D. S. priimama dirbti į B. L. ūkį pardavimų vadybininke ir 3000 Lt mėnesinė alga yra mokama už atliktą darbą. Po to B. L. 2008 m. liepos 23 d. B. L. ūkio pranešime apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 08-3 (Forma 1-SD) įrašydama melagingus duomenis apie tai, jog D. S. priimta dirbti B. L. ūkyje, suklastojo tikrą dokumentą, kurį ji panaudojo 2008 m. liepos 23 d. pateikdama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Panevėžio skyriui. Vėliau B. L. suklastojo 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. 08-2 bei 2008 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 08-3, kuriuose įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad D. S. pasiekė gerų darbo rezultatų tirdama rinką atitinkamai rugpjūčio ir rugsėjo mėn., už tai D. S. skiriamos vienkartinės 2500 Lt ir 3800 Lt premijos.

B. L. laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 23 d. iki gruodžio 31 d. remdamasi suklastotais darbo sutartimi ir 2008 m. rugsėjo 1 d. bei 2008 m. spalio 1 d. įsakymais Nr. 08-2 ir 08-3 D. S. apskaičiavo 22 254,55 Lt darbo užmokesčio už iš anksto pagal susitarimą neatliktą darbą ir jai išmokėjo 16 245,82 Lt: už liepos mėn. – 696,82 Lt, už rugpjūčio mėn. – 4015Lt, už rugsėjo mėn. – 4964 Lt, už spalio mėn. – 2190 Lt, už lapkričio mėn. – 2190 Lt, už lapkričio mėn. – 2190 Lt, taip sukūrusi fiktyvią teisinę padėtį B. L. apie D. S. draudžiamąsias pajamas pranešė VSDFV Panevėžio skyriui:

2008 m. spalio 9 d. pateikė VSDFV Panevėžio skyriui 2008 m. spalio 9 d. B. L. ūkio suklastotą pranešimą apie apdraustuosius už 2008 m. trečią ketvirtį Nr. 08-4 (forma SAM) su suklastotais priedais – 2008 m. spalio 9 d. Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4) ir 2008 m. spalio 9 d. pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose buvo įtraukti duomenys apie D. S. už 2008 m. trečio ketvirčio kiekvieną mėnesį išmokėtą pinigų sumą, melagingai įvardijamą kaip atlyginimą už darbą, ir už minėtą ketvirtį D. S. turėtas nepagrįstas 13 254,55 Lt dydžio draudžiamąsias pajamas;

2009 m. sausio 9 d. pateikė VSDFV Panevėžio skyriui 2009 m. sausio 9 d. B. L. ūkio suklastotą pranešimą apie apdraustuosius už 2008 m. ketvirtą ketvirtį Nr. 08-5 (forma SAM) su suklastotais priedais – 2009 m. sausio 9 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4) ir 2009 m. sausio 9 d. pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose buvo įtraukti duomenys apie D. S. už 2008 m. ketvirto ketvirčio kiekvieną mėnesį išmokėtą pinigų sumą, melagingai įvardijamą kaip atlyginimą už darbą, ir už minėtą ketvirtį D. S. turėtas nepagrįstas 9000 Lt dydžio draudžiamąsias pajamas.

Toliau tęsiant nusikalstamą veiką, D. S. 2009 m. sausio 6 d. kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, kur prašyme skirti motinystės pašalpą įrašydama tikrovės neatitinkančias žinias apie B. L. ūkį kaip apie savo darbovietę suklastojo dokumentą ir panaudojo pateikdama VSDFV, o VSDFV Panevėžio skyriaus specialistams remiantis dokumentais, tarp jų D. S. 2009 m. sausio 6 d. suklastotu prašymu ir jos anksčiau pateiktais suklastotais dokumentais – pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 08-3 (Forma 1-SD), 2008 m. spalio 9 d. pranešimu apie apdraustuosius už 2008 m. trečią ketvirtį Nr. 08-4 (forma SAM) su priedais, vadovaujantis 2008 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. XI-71 pakeisto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, motinystės pašalpų dydį apskaičiavus pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per devynis kalendorinius mėnesius, 2009 m. sausio 16 d. VSDFV priėmė sprendimą Nr. 30-101 „Dėl D. S. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo D. S. nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. skirta 18 536,94 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, iš kurios apgaule padidintos motinystės pašalpos dalis sudaro 8175,23 Lt.

Toliau tęsiant nusikalstamą veiką, D. S. 2009 m. gegužės 11 d. kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, kur prašyme skirti motinystės (tėvystės) pašalpą įrašydama tikrovės neatitinkančias žinias apie B. L. ūkį kaip apie savo darbovietę suklastojo dokumentą ir panaudojo pateikdama VSDFV, o VSDFV Panevėžio skyriaus specialistams, remiantis dokumentais, tarp jų – D. S. 2009 m. gegužės 11 d. suklastotu prašymu ir jos anksčiau pateiktais suklastotais dokumentais – pranešimu apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 08-3 (Forma 1-SD) bei 2009 m. sausio 9 d. pranešimu apie apdraustuosius už 2008 m. ketvirtą ketvirtį Nr. 08-5 (forma SAM) su priedais, vadovaujantis 2008 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. XI-71 pakeisto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, jai motinystės pašalpų dydis apskaičiavus pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per devynis kalendorinius mėnesius, 2009 m. gegužės 19 d. VSDFV priėmė sprendimą Nr. 30-1224 „Dėl D. S. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos“, kuriuo D. S. vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. vasario 21 d. skirta 50 740 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri 2010 m. sausio 6 d. ir 2010 m. sausio 13 d. įsakymais Nr. 24-1 bei Nr. 24-123 sumažinta iki 49 415,63 Lt, iš kurios apgaule padidintos motinystės (tėvystės) pašalpos dalis sudaro 24 644,73 Lt.

Po to 2010 m. kovo 16 d. VSDFV priėmė sprendimą Nr. 30-464 „Dėl D. S. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos“, kuriuo D. S. vaiko iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. vasario 28 d. skirta 47 679,26 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri 2010 m. liepos 27 d. ir 2011 m. sausio 6 d. įsakymais Nr. 24-406 bei Nr. 24-4 sumažinta iki 38 680,13 Lt, iš kurios apgaule padidintos motinystės (tėvystės) pašalpos dalis sudaro 13 759,64 Lt.

Taip D. S. ir B. L., veikdamos išankstine vieninga tiesiogine tyčia, apgaule D. S. naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti 46 579,60 Lt didesnes nei priklauso motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas ir, nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. išmokėjus D. S. dalį šios didesnės nei priklauso motinystės (tėvystės) pašalpos, apgaule D. S. naudai įgijo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias 45 125,51 Lt dydžio lėšas.

Kasatorės manymu, apeliacinės teismo atliktas įrodymų vertinimas iš esmės prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytoms įrodymų vertinimo taisyklėms, jis paremtas ne patikimais ir abejonių nekeliančiais duomenimis, įrodančiais inkriminuotų nusikaltimų sudėties jos veiksmuose buvimą, bet pamąstymais apie tai, kad: ji į darbą buvo priimta jau būdama aštuonių savaičių nėštumo; iki jos įdarbinimo ir po išėjimo gimdymo ir vaiko priežiūros atostogoms B. L. ūkyje tokios pardavimų vadybininko pareigybės nebuvo; vaiko priežiūros atostogoms pasibaigus ji išėjo iš šio darbo, nors kitus darbus, daug mažiau apmokamus ir ilgiau trunkančius, dirbo; jos darbas B. L. ūkyje kitų asmenų (ne ūkio savininkės) pagal savo pobūdį, atlikto darbo kokybę ir kiekybę ir darbo rezultatus ūkiui buvo visiškai nenaudingas ir nereikalingas. Apeliacinės instancijos teismo dalies bylos duomenų ir kasacinės instancijos teismo nutarties motyvų atkartojimas ir pritarimas prokurorės argumentams, jų nepalyginus su apylinkės teismo motyvais, patvirtintais faktinių aplinkybių viseto, nepašalinus prieštaravimų tarp jos parodymų ir kitų bylos duomenų, duoda pagrindą konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Nurodyti BPK normų pažeidimai turi būti pripažinti esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Kadangi visos abejonės, kurios nepašalintos teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškais ir neabejotinais įrodymais nustačius jos kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, jog ji padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl to turi būti paliktas galioti išteisinamasis nuosprendis.

Kasaciniu skundu nuteistoji B. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendį.

Kasatorė pažymi, kad ji, kaip ūkio savininkė, gali naudotis ūkio pajamomis, todėl jai atlyginimo dydis nėra svarbus, kaip ir jos sūnui R. L., nes samdomo pašalinio asmens darbo užmokestis su ūkio savininko ar jo šeimos nario darbo indėliu ir gaunamu darbo užmokesčiu negali būti lyginamas (ūkio savininkas (ar jo šeimos narys) dirba kur kas daugiau, nei samdomas darbuotojas, nors jam darbo užmokestis mokamas kur kas mažesnis). Ūkio savininkui (jo šeimos nariui) darbo užmokestis mokamas ir nuo jo mokami mokesčiai „Sodrai“ vien tam, kad būtų socialinio draudimo garantija. Todėl negalima lyginti jos (jos sūnaus) gaunamų darbo užmokesčių su D. S. mokėtu darbo užmokesčiu ir tai susieti su siekimu sukčiauti D. S. naudai. Ūkyje dirbusio darbininko V. M. išsilavinimas, atliekamo darbo pobūdis taip pat negali būti lyginami su D. S.. Nuo 2010 m. gruodžio 15 d. buvo įdarbintas vadybininku R. R., kurio ne tik atlyginimas, bet ir darbo pobūdis yra kitoks, nei buvo D. S., todėl ir skyrėsi jų darbo užmokesčiai. Be to, galiojantys norminiai aktai nereglamentuoja premijų išmokėjimo tvarkos asmenims, dirbantiems pagal sutartis ne valstybės finansuojamose įmonėse (Valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. sausio 27 d. raštas Nr. 15/SD1865). Ji, pasitarusi su sūnumi, atsižvelgdama D. S. atliktą darbą, jos pastangas surandant klientus, įvertindama kenksmingus darbo kompiuteriu veiksnius, ją du kartus paskatino išmokėdama premijas.

Kasatorė pažymi, jog sudarydama darbo sutartį su D. S. nežinojo, kad ji laukiasi kūdikio, o ši apie savo nėštumą neprasitarė. Šį faktą paneigiančių duomenų byloje nėra. Kita vertus, D. S. neprivalėjo jos apie tai informuoti, nes norminiai aktai jos tai daryti neįpareigoja.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jų veikimą bendrininkų grupe, turint vieningą tikslą ir sumanymą, siekiant apgaule užvaldyti svetimą turtą. Apygardos teismas nenurodė, kokia jai buvo nauda iš to, kad fiktyviai įdarbino jai iki tol nepažįstamą, giminystės ryšiais nesusijusią D. S. ir už jos neatliktą darbą iš savo ūkio lėšų mokėjo jai darbo užmokestį bei valstybinio socialinio draudimo įmokas. Bylos duomenimis, ji, B. L., kaip ūkio savininkė, iš ūkio lėšų mokėjo D. S. tokį atlyginimą, kokio maniusi esanti verta, o tai nesudaro sukčiavimo sudėties, nes motinystės pašalpą D. S. gavo teisėtai, gimus vaikui. Jos ūkis turėjo galimybių mokėti tokį atlyginimą, tuo metu buvo ir šiuo metu yra realiai veiklą vykdantis subjektas. Kadangi darbo užmokesčio dydis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo objektas, o šioje byloje neįrodyta, kad D. S. mokėto atlyginimo dydis buvo objektyviai neįmanomas, darytina neabejotina išvada, kad jai darbo užmokestis buvo nustatytas teisėtai.

Šios kategorijos bylose būtina sąlyga pripažinti asmens veiksmus sukčiavimu yra darbo santykių fiktyvumas, t. y. kad asmuo nedirbo jokio darbo, bet atlyginimą gavo. Viso proceso metu D. S. tvirtino, kad ūkyje ji dirbo nuo pat darbo santykių pradžios; tai patvirtino ji (B. L.) ir R. L., kuriam D. S. pateikdavo duomenis apie atliktą darbą. Nors D. S. realiai atliko tik vienas pareiginiuose nuostatuose nurodytas funkcijas, tai nepaneigė D. S. įdarbinimo bei realiai dirbto ūkyje fakto. Ar D. S. jai pavestą darbą atliko iki galo ir kokybiškai, yra darbdavio vertinimo dalykas. Apygardos teismas nurodė, kad R. L. pateiktuose lapuose, kuriuos surašė D. S., įrašyta informacija apie parduodamus žemės sklypus su mišku bei mišką yra bendro pobūdžio, tačiau nepaneigė to, jog šią informaciją surinko D. S., jai esant įdarbintai ūkyje. Nors darbo sutartyje sulygtas 3000 Lt atlyginimas už dviejų valandų darbo dieną galėtų būti vertinamas kaip per didelis, tačiau darbo užmokesčio dydis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas. Ji pateikdama VSDFV Panevėžio skyriui reikiamus dokumentus apie D. S. darbą jų nesuklastojo, dėl to jos veikoje nėra dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo požymių.

Byloje nėra konkrečių duomenų apie tai, kad D. S. fiktyviai buvo mokamas atlyginimas, kad VSDFV Panevėžio skyriui buvo pateikti neteisingi duomenys apie jos draudžiamąsias pajamas ar kad būtų nesumokėti mokesčiai ar įmokos nuo jai išmokėto atlyginimo. Kadangi išmokas D. S. gavo ne neatlygintinai, bet B. L. ūkiui sumokėjus įstatymo numatyto dydžio įmokas, todėl nėra nei nukentėjusio asmens – „Sodros“ – apgaulės, nei neatlygintinumo požymio. „Sodra“ nuo D. S. realiai mokėto atlyginimo įstatymo nustatytą laikotarpį gavo realiai mokėtas tiek pat proporcingai padidintas įmokas. Tačiau apygardos teismas nevertino to, kad VSDF biudžetas tikrai gavo daug didesnes įmokas, skaičiuotas nuo realiai gautų visų D. S. kaip apdraustosios darbo užmokesčio bei premijų. Toks „skaičiavimas“ sudaro pagrindą nepagrįstai, bet realiai VSDF biudžetui praturtėti. Apygardos teismas privalėjo motyvuoti ne tik faktinių aplinkybių nustatymą (neva pasisavintos motinystės (tėvystės) pašalpos sumą), bet ir civilinio ieškinio dydį.

Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, kurias patvirtino apygardos teisme papildomai ištirtos aplinkybės, pateikti nauji įrodymai, tarp jų – liudytojos L. G. parodymai, jog D. S. buvo atėjusi pas A. Z. kaip B. L. ūkio darbuotoja darbo reikalais, kurių apygardos teismas neįvertino. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas nepadarė visų bylos duomenų analizės, nesirėmė patikimais ir abejonių nekeliančiais duomenimis, bet pamąstymais bei spėlionėmis, o tai prieštarauja BPK 20straipsnio 5 dalies taisyklėms. Apeliacinės instancijos teismo bylos duomenų dalies ir kasacinės instancijos teismo nutarties motyvų atkartojimas ir pritarimas prokuroro argumentams, jų nelyginant su apylinkės teismo motyvais, patvirtintais nustatytų faktinių aplinkybių viseto, leidžia teigti, kad esminės bylos aplinkybės neištirtos. Tai, kad motyvuotai ir detaliai neatsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus duoda pagrindą pripažinti, kad byla nepatikrinta tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą. Nurodyti BPK normų pažeidimai turi būti pripažinti esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Kadangi visos abejonės, kurios nepašalintos teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškais ir neabejotinais įrodymais nustačius kasatorės kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tai pripažintina, kad byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, jog ji padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors byla apeliacinės instancijos teisme nebuvo patikrinta tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl turėtų būti nagrinėjama apeliacine tvarka iš naujo, tačiau atsižvelgus į tai, kad ji jokios nusikalstamos veikos nepadarė, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų (BPK 382 straipsnio 4 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pagal teismų praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013).

Taigi kasacinių skundų teiginiai, kuriais siūloma iš naujo vertinti atskirus bylos duomenis, liudytojų parodymus, daryti išvadas dėl to, kurie bylos duomenys geriau atspindi tikrąsias aplinkybes, vertinti įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais ir kiti kasaciniuose skunduose keliami klausimai, susiję su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu, nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko, todėl nenagrinėtini.

Nenagrinėtini ir nuteistųjų kasaciniuose skunduose esantys prieštaravimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nutarčiai, nes kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje teisės aspektu tikrinamas ne šios nutarties teisėtumas.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas dėl nusikalstamų veikų sudėties buvimo jų veiksmuose neištyręs ir tiesiogiai, išsamiai, nešališkai ir teisingai neįvertinęs visų bylos įrodymų, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 331 straipsnį, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo naujo nuosprendžio turinio matyti, kad šiuose straipsniuose esančių BPK nuostatų pažeidimai nepadaryti.

BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisykles nustatančios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Priešingai kasatorių tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai, išsamiai bei nešališkai ištyrė bylos įrodymus ir teisingai juos įvertino, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies reikalavimų, surašė naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuris atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus.

Išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo ir apeliacinės instancijos teisme priimamo naujo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindai yra šio teismo išvados, kurios turi būti motyvuotos (BPK 329 straipsnio 2 punktas, 331 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų įrodymų dalimi, o ne visetu, neišdėstant pakankamos jų analizės, dėl to neatitiko faktinių bylos aplinkybių. Šis teismas nuosprendžio 9–12 lapuose pateikė motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus bylos įrodymus. Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas tik atkartojo kasacinės instancijos teismo nutarties motyvus ir prokuroro apeliacinio skundo argumentus, pažeidė kasatorių nurodytas įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas. Iš šio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame padarytos išvados išnagrinėjus aplinkybes, reikšmingas sukčiavimo, padaryto apgaule įgyjant teisę į motinystės pašalpą, sudėties taikymui, o kasatorėms nustatyti kaltinimai pagrįsti įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus.

Kasatorė D. S. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė visų bylos duomenų analizės, nes neįvertino apeliacinės instancijos teisme apklaustos L. G. parodymų, nepaminėjo B. L. ūkio finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje nurodytų aplinkybių. Išties nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą: tenkindamas D. S. prašymą apklausė kaip liudytoją L. G., tačiau savo sprendime nepasisakė dėl L. G. duotų parodymų ( ši parodė, kad matė D. S., ateinančią pas A. Z., kuri tvarkė B. L. ūkio buhalterinę apskaitą) vertinimo. Tačiau toks nuosprendžio surašymo trūkumas, atsižvelgiant į šios liudytojos parodymų svarbą įrodinėtinoms bylos aplinkybėms, neturėtų būti vertinamas kaip esminis įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas. Nors apeliacinės instancijos teismas savo sprendime konkrečiai nepasisakė apie tai, kad B. L. ūkis buvo realiai veikiantis, turėjo pelno, tačiau byloje ši aplinkybė apeliacinio teismo minima, duotos nuorodos į bylos lapus, kuriuose yra specialisto išvada, pažymima, kad B. L. ūkis pajamas gavo iš prekybos mediena ir jos pardavimo juridiniams asmenims.

Priešingai nei teigia kasatorės, formalūs dokumentai – darbo sutartis, įsakymas, žiniaraščiai apie asmens darbą bendrovėje – nebūtinai atspindi realius faktus, o realiai mokėtas pagal darbo sutartį darbo užmokestis dar nerodo darbo teisinių santykių realumo ir nepaneigia tokių santykių fiktyvumo galimybės. Pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose būtina nustatyti, ar šių dokumentų turinys atitinka tikras faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktą darbą asmeniui, šio darbinę veiklą, užmokesčio kaip atlygio už darbą gavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-660/2012, 2K-114/2013). Neadekvatus atliktam darbui darbo užmokesčio dydis gali būti kaip viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama vertinant, pvz., kokių tikslų buvo siekiama – teisėtų, mokant įdarbintam asmeniui darbo užmokestį už atliekamą darbą, ar neteisėtų – formaliai sudarytų dokumentų pagrindu siekiant apgaule gauti kitokias išmokas, kylančias ne iš darbo teisinių santykių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2012). Nors darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas, tačiau jis turi būti proporcingas asmens atliekamam darbui ir negali būti nuostolingas įmonei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2013).

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus teismų praktikos reikalavimus, konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, tyrė D. S. darbinės veiklos B. L. ūkyje faktus ir nustatė reikšmingas veikos kvalifikavimui aplinkybes, kad: D. S. atlyginimas ir kiti su darbo santykiais susiję mokėjimai aiškiai neatitiko sutarto darbo pobūdžio, jo apimties, kiekybės, kokybės ir rezultatų; D. S. atlikto darbo rezultatai ir nauda įmonei atsispindėjo R. L. ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose penkiuose lapuose su D. S. ranka įrašyta informacija, kurios turinys rodo, jai surinkti akivaizdžiai nereikėjo jokių specialių žinių, išsilavinimo ar įgūdžių; priešingai nei teigė B. L. ir R. L., bylos duomenys nepatvirtino premijų už dviejų sklypų suradimą skyrimo D. S. pagrįstumo.

Kasatorių nurodomas apeliacinės instancijos teismo padarytas BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas, susijęs su prokuroro apeliacinio skundo, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, neišsamiu išnagrinėjimu. Kasaciniuose skunduose nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas deklaratyvus, nes apeliacinės instancijos teismas visiškai patenkino prokuroro apeliacinį skundą. Be to, kasatorių nuorodos, kad neatsižvelgta į visus prokuroro apeliacinio skundo, kuriuo buvo prašoma priimti apkaltinamąjį nuosprendį, motyvus, akivaizdžiai neatitinka kasaciniuose skunduose pateiktam priešingam prašymui, t. y. palikti išteisinamąjį nuosprendį galioti.

Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų dėl priteisto civilinio ieškinio dydžio, neatsižvelgė į B. L. ūkio sumokėtas įmokas, į tai, kad VSDF biudžetas gavo daug didesnes įmokas, apskaičiuotas nuo apdraustosios D. S. realiai gauto darbo užmokesčio bei premijų.

Civilinis ieškovas (VSDFV) dėl padarytos turtinės žalos (išmokėjus D. S. didesnę motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą) pareiškė 59 232,80 Lt civilinį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priteisti VSDFV iš D. S. ir B. L. solidariai 46 579,60 Lt motyvuodamas tuo, kad civilinis ieškovas ieškinyje nurodė ne išmokėtą D. S. (nusikalstama veika padaryta reali žala), o apskaičiuotą pinigų sumą. Bylos duomenys patvirtina, kad iš D. S. priskaičiuoto 22 254,55 Lt darbo užmokesčio (su atostoginiais) išmokėta 16 245,82 Lt, taip pat sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos bei gyventojų pajamų mokesčiai. Tačiau šios įmokos ir mokesčiai buvo sumokėti siekiant nusikalstamų padarinių – gauti neteisėtą ir nepagrįstą teisę į motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas. Pagal teismų praktiką tokios piniginės sumos yra vertinamos kaip nusikalstamos veikos priemonės ir yra konfiskuojamos BK 72 straipsnio pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-503/2011). Dėl tokio vertinimo apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sumokėtų įmokų ir mokesčių suma nesumažino civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK normų taikymu

Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio nusikaltimo esmė yra būtent apgaulės panaudojimas, nukreiptas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti ar turtinei prievolei išvengti arba ją panaikinti.

Ši nusikalstama veika gali būti padaryta ir tokiu būdu, kai, siekiant įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, imituojami darbo santykiai: asmuo fiktyviai įdarbinamas, surašomi bei VSDF valdybai pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, pajamas, kurie pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Pagal teismų praktiką kaltinant asmenį, kad jis apgaule neteisėtai siekė gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) pašalpą (teisę į tokią pašalpą), būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2011, 2K–503/2011, 2K-243/2012, 2K-660/2012, 2K-101/2013). Sprendžiant, ar darbo santykiai buvo fiktyvūs, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: kaltininko realią galimybę atlikti sutartyje sulygtą darbą, nustatyto atlyginimo dydį, ar įmonė turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti, ar naudinga buvo įmonei mokėti nustatytą atlyginimą darbuotojui, ar darbuotojas atliko darbo sutartyje sulygtą darbą ir gavo už jį darbo užmokestį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2013).

Nagrinėjamoje byloje su nuteistosios D. S. darbo santykiais susijusių aplinkybių nustatymo teisingumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas laikėsi minėtų teismų praktikos reikalavimų. Vertindamas šioje byloje įrodinėtinas sukčiavimo motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpai gauti aplinkybes, teismas pateikė bylos medžiaga pagrįstus argumentus, patvirtinančius D. S. darbo santykių B. L. ūkyje fiktyvumą, nurodė abiejų nuteistųjų veiksmus, kuriuos padariusios D. S. ir B. L., prisidengdamos darbo sutartimi siekė nusikalstamų tikslų – D. S. naudai gauti valstybės išmokų, nepagrįstų realiu darbo įnašu. Apgaulė šioje byloje pasireiškė fiktyviu D. S. įdarbinimu bei sukūrimu ir pateikimu VSDFV Panevėžio skyriui suklastotų tikrų dokumentų, patvirtinančių šios nuteistosios darbo faktus ir gautas pajamas. Dėl šios apgaulės bendrininkaudamos nuteistosios, tyčia, apgaule D. S. naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę ir, nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. D. S. išmokėjus dalį pašalpos, apgaule D. S. naudai įgijo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias 45 125,51 Lt dydžio lėšas.

Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant abiejų kasatorių veikas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį pritaikytas tinkamai.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistosios veikė bendrininkų grupe. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teismas nustatė, kad tiek D. S., tiek B. L. atliko sukčiavimo objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų dalį, dėl to jos abi yra šios veikos vykdytojos bei bendrininkų grupės narės.

Išties apeliacinės instancijos teismui aprašant D. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes be pagrindo nurodyta, kad ji VSDFV Panevėžio skyriui pateikė suklastotus dokumentus – pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 08-3 (Forma 1-SD), pranešimą apie apdraustuosius už 2008 m. trečią ketvirtį Nr. 08-4 (forma SAM) su priedais. Apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta, kad būtent B. L. suklastojo tikrą dokumentą – B. L. ūkio pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 08-3 (Forma 1-SD) ir jį panaudojo pateikdama VSDFV Panevėžio skyriui; taip pat ji pateikė VSDFV Panevėžio skyriui 2008 m. spalio 9 d. B. L. ūkio suklastotą pranešimą apie apdraustuosius už 2008 m. trečią ketvirtį Nr. 08-4 (forma SAM) su suklastotais priedais ir 2009 m. sausio 9 d. B. L. ūkio suklastotą pranešimą apie apdraustuosius už 2008 m. ketvirtą ketvirtį Nr. 08-5 (forma SAM) su suklastotais priedais (nuosprendžio 13 l.). Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo abejoti nuosprendžio išvadomis dėl D. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, nes nustatyta, kad ji kartu su B. L. 2008 m. liepos 23 d. suklastojo darbo sutartį Nr. 4, be to, 2009 m. sausio 6 d. ir 2009 m. gegužės 11 d. suklastojo prašymus skirti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas ir juos panaudojo pateikdama VSDFV Panevėžio skyriui.

Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti, jog nuteistosioms D. S. ir B. L. aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų D. S. ir B. L. kasacinius skundus atmesti.