Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. gynėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų,

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmes bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė E. Š. paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmę įskaitytas E. Š. suėmimo ir laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. rugpjūčio 24 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d., nuo 2022 m. sausio 12 d. iki 2022 m. sausio 13 d., nuo 2024 m. rugsėjo 22 d. iki 2024 m. gruodžio 10 d. ir bausmės dalis, atlikta pagal ankstesnį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo E. Š. nuspręsta konfiskuoti 3 100 Eur, paimtus E. Š. paviršutinės apžiūros metu (20 Eur) ir rastus kratos metu (3 080 Eur), saugomus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriuje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.2. Skunde nurodoma, kad E. Š. anksčiau teistas tik už nusikalstamas veikas nuosavybei, už narkotinių medžiagų platinimą jis teisiamas nebuvo. E. Š. nusikalstamą veiką įtakojo tai, kad jis pats vartojo narkotines medžiagas, dėl to jis labai gailisi.?

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo E. Š. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam E. Š. paskyrė bausmes, tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek subendrintą bausmę, kurios savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos, o yra teisingos, atitinka nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį ir jo asmenybę.

8. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

9. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, nes tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Taigi teismas bausmę gali paskirti tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir pagal bendrąsias bausmių skyrimo taisykles tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).???

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę griežtina ar švelnina tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes E. Š., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamų bausmių rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, o taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, bei paskyrė E. Š. teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytas bausmes ir galutinę bausmę, kurios nėra aiškiai per griežtos.

11. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistajam E. Š. paskyrė laisvės atėmimą 10 metų, o pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 6 mėnesiams. Šias bausmes ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę, teismas subendrino bausmių apėmimo būdu ir E. Š. paskyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 10 metų.

12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja neginčija pirmosios instancijos teismo E. Š. paskirtų bausmių rūšies, tačiau nesutinka tik su paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiu. Kaip minėta, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bei neteisingą bausmę. Nagrinėjamu atveju, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. Š. bausmes, įvertino iš esmės visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistojo gynėja dėsto tas pačias jau pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, kurių pagrindu prašo sušvelninti E. Š. paskirtas bausmes. Teisėjų kolegija atmeta gynėjos prašymą nuteistajam paskirti mažesnio dydžio bausmes, nes skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių E. Š. paskyrimo yra įtikinančiai motyvuota, teisėta ir pagrįsta.

13. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas E. Š., nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo, kad E. Š. ne tik prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, bet ir padėjo išsiaiškinti veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

14. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

15. Taigi šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų sąlygų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino vieną iš šių alternatyvių nuteistojo E. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės sąlygų – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo.

16. Teismų praktikoje nurodoma, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė – padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką – nustatoma, kai kaltininkas savo laisva valia aktyviais veiksmais padeda išsiaiškinti visas jam žinomas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra pagrindo teigti, jog E. Š. padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Net ir sutinkant su tuo, kad sulaikymo metu E. Š. pripažino, jog savo namuose neteisėtai laiko psichotropines medžiagas, toks nuteistojo elgesys irgi negali būti padėjimu nusikalstamą veiką išaiškinti. Tai nuteistasis padarė ne savo noru ir valia, o žinodamas, kad tos medžiagos jo namuose vis tiek bus surastos. O kad E. Š. gyvenamojoje vietoje būtinai bus atlikta krata, nebuvo jokių abejonių ir tai pats nuteistasis suprato.

17. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. Š. buvo laikinai sulaikytas 2021 m. rugpjūčio 24 d. po to, kai psichotropinę medžiagą padėjęs pašto dėžutėje ir apie tai pranešęs A. D., nuėjo iš tos pačios pašto dėžutės pasiimti pinigus už šias medžiagas. Tada jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie, jį patikrinę, pas jį rado dar psichotropinių medžiagų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad buvo nutarta E. Š. gyvenamojoje vietoje neatidėliotinai atlikti kratą siekiant rasti narkotines ir psichotropines medžiagas. Nors iš liudytojo N. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir jo tarnybinio pranešimo matyti, jog sulaikymo metu atsakydamas į klausimą apie psichotropinių medžiagų laikymą namuose E. Š. nurodė, kad namuose jų turi ir gali nurodyti, tačiau kiti bylos duomenys to nepatvirtina. Iš kratos protokolo (t. 15, b. l. 156–158, 159, 160) matyti, kad E. Š. nurodė, jog neturi nutarime daryti kratą nurodytų daiktų, t. y. narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Tačiau iš to paties kratos protokolo matyti, kad atliekant kratą jo gyvenamojoje vietoje buvo rastos ir paimtos augalinės kilmės medžiagos ir tabletės. Specialisto išvados Nr. 11-2524(21) ir Nr. 11-2955(21) (t. 16, b. l. 40–45, 62–66) patvirtina, kad savo gyvenamojoje vietoje E. Š. neteisėtai laikė psichotropines medžiagas, kuriose buvo 3,5245 g grynųjų sintetinių kanabinoidų MDMB-4en-PINACA, ADB-BUTINACA ir ADB-HEXINACA (šios medžiagos kiekis nenustatytas) ir 35 tabletes, kurių sudėtyje yra 10,172 g psichotropinės medžiagos MDMA. Įvertinus šiuos duomenis, priešingai nei teigia nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde, tokio nuteistojo E. Š. elgesio nėra pagrindo vertinti kaip geranoriško padėjimo išsiaiškinti visas jam žinomas esmines nusikalstamos veikos aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. Š., kaip nurodoma apeliaciniame skunde, savanoriškai policijos pareigūnams atidavė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, kurias jis neteisėtai laikė namuose. Šios psichotropinės medžiagos buvo rastos ir paimtos ne E. Š. laisva valia, bet dėl teisėsaugos pareigūnų pastangų ir atliktų veiksmų. Todėl, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Š. elgesio nevertino kaip padėjimo išsiaiškinti nusikalstamą veiką bei pagrįstai nepripažino šios alternatyvios aplinkybės kaip lengvinančios jo atsakomybę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra ta pati BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė, todėl ir dėl to gynėjos prašymas pripažinti dar vieną atskirą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę yra nepagrįstas.

18. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai už atskirus nusikaltimus nustatė po vieną E. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

19. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. E. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė dvi nusikalstamas veikas, iš jų viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, o kita – labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Veikos, už kurias skundžiamu nuosprendžiu nuteistas E. Š., išskirtinai susijusios su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad bendras psichotropinių medžiagų – sintetinių kanabinoidų – kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo E. Š., daugiau kaip 1,4 karto viršija labai didelį šių medžiagų kiekį, nurodytą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo, kad anksčiau E. Š. už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą teisiamas nebuvo, jis anksčiau teistas tik už nusikalstamas veikas nuosavybei. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo asmenybę, atsižvelgė, kad E. Š. anksčiau teistas 4 kartus. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad E. Š. teistas ne tik už nusikaltimus nuosavybei (BK 178 straipsnis), kaip nurodoma apeliaciniame skunde, bet ir už nusikaltimus finansų sistemai (BK 214 straipsnis, BK 215 straipsnis). Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad E. Š. po nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, ir toliau darė nusikalstamas veikas, iš jų netgi dvi veikos susijusios su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į šios nagrinėjamos bylos aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, jog dar vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, už kurią E. Š. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jį paleidus iš suėmimo ir paskyrus kitą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jis padarė ir kitą, BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, už kurią taip pat nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pažymėtina dar ir tai, kad pats nuteistasis E. Š. parodė, jog ir anksčiau pardavinėjo psichotropinę medžiagą, o pokalbių suvestinių turinys patvirtina, kad tą jis darydavo gan intensyviai. Skundžiamu nuosprendžiu teismas E. Š. pripažino kaltu padarius tik nusikalstamas veikas, nurodytas kaltinamajame akte. Tačiau paties E. Š. parodymai apie daug ilgiau trukusią jo nusikalstamą veiką platinant psichotropines medžiagas šiuo atveju leidžia padaryti išvadą apie tai, kad jo nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės. Tai rodo didesnį jų pavojingumą ir pagrindo griežtesnių bausmių skyrimui buvimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas už atskiras nusikalstamas veikas bausmes, įvertino ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. E. Š. baustas administracine tvarka keliolika kartų, byloje nėra duomenų apie jo legalų pragyvenimo šaltinį, o anksčiau padarytos veikos rodo, kad jas darydavo siekiant gauti piniginių lėšų. Todėl visi šie duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo E. Š. asmenybė susiformavusi kaip linkusi nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų, jis linkęs pažeidinėti įstatymus, sistemingai daro nusikalstamas veikas, kurios tik sunkėja. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad E. Š. nusikalstamą veiką (BK 260 straipsnio 3 dalis) įtakojo aplinkybė, jog jis pats vartojo narkotines medžiagas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino. Teismas nurodė, kad labai sunkaus nusikaltimo padarymą lėmė tai, jog E. Š., platindamas psichotropinę medžiagą, norėjo gauti lėšų, kurias galėtų panaudoti narkotinių ar psichotropinių medžiagų įsigijimui asmeniniam vartojimui. Tuo pačiu teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, jog E. Š. būtų bandęs spręsti narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo problemą ir nuo šios priklausomybės gydymą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė nesuteikia pagrindo nuteistojo veikos vertinti kaip mažiau pavojingos, juo labiau, kad jis minėtos problemos net nesprendžia. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad padarytų nusikaltimų, dėl kurių, aišku, skirtingu mastu kyla įvairių socialinių problemų, su kurių sprendimu susiduria tiek privatūs asmenys, tiek valstybės institucijos, kilimą visuomenėje, pavojingumas nekelia abejonių. Pažymėtina dar ir tai, kad BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra savanaudiškas nusikaltimas, susijęs su medžiagomis, kurios kelia didelį pavojų žmonių sveikatai, gyvybei, padeda plisti narkomanijai, ji padaroma savanaudiškais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-699/2016). Teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti į tai, kad baudžiamajame įstatyme įstatymo leidėjas numatė itin griežtas bausmes už nusikalstamas veikas, sietinas su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip siekdamas sumažinti tokių medžiagų prieinamumą visuomenei, jų vartojimą. Taikomos teisinės priemonės negali būti formalios, neturinčios reikšmingo poveikio kaltininkui, nes taip nebūtų pasiekti visi BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžti bausmės tikslai, tarp jų ir prevenciniai. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertintos vertybės, į kurias nusikalstamomis veikomis buvo kėsintasi, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinamos įstatymo saugomos vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K- 137- 693/2017).

20. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Nusikalstamos veikos padarymo metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį E. Š. paskyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią sankcijos minimumą, o pagal BK 259 straipsnio 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nuteistajam teismas paskyrė nors ir griežčiausios rūšies bausmę, tačiau nustatė artimą minimumui jos dydį. Šias bausmes ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę teismas subendrino bausmių apėmimo būdu ir E. Š. paskyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 10 metų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas jau buvo išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, E. Š. paskyrė teisingas bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę. Šios bausmės yra proporcingos nuteistojo asmenybei ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, nėra aiškiai per griežtos, jas keisti nėra pagrindo.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BK 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, tačiau veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. Š. nusikalstamą veiksmą kvalifikavo pagal nuosprendžio metu galiojusią 259 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m. vasario 1 d., įsigaliojo 259 straipsnio 1 dalies pakeitimai (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), kuriais be anksčiau numatytų baudos, arešto ir laisvės atėmimo iki 2 metų bausmių papildomai įtvirtintos ir viešųjų darbų bei laisvės apribojimo bausmės. Esant tokiai teisinei situacijai, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas lengvinančiu E. Š. teisinę padėtį. Vis dėlto, teisėjų kolegija vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau formuojama praktika, kad, nepaneigiant BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos švelnesnio įstatymo grįžtamosios galios, neturėtų būti formaliai perkvalifikuojama asmens padaryta nusikalstama veika tuo atveju, kai iš byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumos nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltininkui BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti švelnesne bausme, nei jam buvo paskirta iki bausmę švelninančio įstatymo įsigaliojimo. Formalus bendrąja prasme švelnesnio įstatymo taikymas neatitiktų grįžtamąją galią turinčio švelnesnio įstatymo taikymo prasmės ir paskirties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44-719/2025, Nr. 2K-101-489/2025, Nr. 2K-111-719/2025). Todėl, vadovaudamasi jau suformuota teismine praktika, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistajam pagal 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – laisvės atėmimas – atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje esančius bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, ją švelninti ar keisti švelnesne bausme (viešaisiais darbais, laisvės apribojimu) nėra teisinio pagrindo, E. Š. nusikalstamos veikos pagal naujesnės redakcijos BK 259 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakciją) neperkvalifikuoja.

22. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo apie BK 62 straipsnio taikymą, jos nuomone, E. Š. yra galimybė paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.

23. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimo klausimą. Nuosprendyje nurodyta, kad taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatas, kurios leistų kaltinamajam paskirti švelnesnes bausmes, nėra jokio pagrindo. Teismas nurodė, kad nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės bei kaltinamojo asmenybę apibūdinantys faktai leidžia daryti išvadą, jog E. Š. išvadų nedaro, yra linkęs nusikalsti, o bausmės tikslai gali būti įgyvendinti tik izoliavus jį nuo visuomenės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Kitokia nei sankcijoje numatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistajam paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Taip pat kolegija sprendžia, kad išvadų dėl E. Š. paskirtų bausmių už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinės subendrintos bausmės nekeičia ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti tiek BK 62 straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies pakeitimai, įsigalioję nuo 2025 m. vasario 1 d.

25. BK 62 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nustato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių.

26. Šioje byloje nustatyta, kad E. Š. buvo sulaikytas užklupus jį darant abi nusikalstamas veikas ir tuoj pat po sulaikymų nuteistasis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Šiais nusikaltimais turtinė žala nepadaryta. Tačiau taip pat nustatyta, kad nuteistasis ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamas veikas nepadėjo. E. Š. prisipažino kaltu, tačiau jo kaltę nuo pat sulaikymų momentų patvirtino neginčijamų bylos duomenų visuma. Apie tai šioje nutartyje jau buvo pasisakyta atmetant apeliacinio skundo argumentus dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo. Dėl tų pačių priežasčių ir su tuo susijusių šios bylos aplinkybių nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsigaliojusios naujosios redakcijos BK 62 straipsnio 1 dalį. Tačiau pažymėtina, kad net ir esant BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų visumai, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors formaliai būtinos sąlygos tam yra. Teisėjų kolegija, įvertinusi ne tik paminėtus duomenis, bet ir kitas bylos aplinkybes, apibūdinančias padarytų nusikalstamų veikų ir paties E. Š. asmenybės pavojingumą (šį nusikaltimą padarė neatsitiktinai, jis yra linkęs nusikalsti, nesistengia taisytis ir daryti išvadų iš savo teistumų), šiuo atveju minėto baudžiamojo įstatymo netaiko. Pažymėtina, kad, nors E. Š. už atskiras nusikalstamas veikas teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį nėra visų kitų numatytų sąlygų.

27. Nėra pagrindo ir išvadai, kad nagrinėjamu atveju paskirtos bausmės aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl netaikytinos ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

28. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-788/2020, Nr. 2K-119-689/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-201-788/2021, Nr. 2K-233-976/2021). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-303/2018, Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-233-976/2021).

29. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nei kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su E. Š. padarytomis nusikalstamomis veikomis, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijos ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o švelnesnės bausmės, nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, sankcijose, paskyrimas reikštų teisingumą. Atkreipiamas dėmesys, kad tokių aplinkybių nenurodė ir pati nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde.

30. Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo ne tik naujų redakcijų BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies bei BK 54 straipsnio 3 dalies, tačiau ir kai kurių kitų BK bendrosios dalies normų pataisos, taip pat ir BK 61 straipsnis, nustatantis bausmės skyrimo taisykles, panaikinęs ir vadinamąją bausmės vidurkio taisyklę. Tai kaltininko teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas. Tačiau dar kartą pažymima, kad nuteistajam E. Š. paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės ženkliai mažesnės už sankcijoje numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkį, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jam paskirta bausmė yra lygi sankcijos minimumui, o pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė yra visiškai artima sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui. Todėl po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsigaliojusios BK 61 straipsnio pataisos dar labiau švelninti teismo paskirtų minimalios ir artimos minimaliai bausmių galimybės nenumato.

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo E. Š. už padarytus nusikaltimus paskirtos ir galutinė subendrinta bausmė yra neteisingos ir aiškiai per griežtos. Švelninti ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, ir paskirtą galutinę subendrintą bausmę pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. Š. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.