Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-672-943/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-08-31
Bylos Nr.: 2A-672-943/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02890-2012-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: L. D.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Finansų rizikos valdymas“
Advokatai: Edmundas Daunys

Civilinė byla Nr. 2A-672-943/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02890-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 21.4.1.1.; 21.4.2.7.; 44.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,dalyvaujant ieškovui L. D. ir jo atstovui, advokatui Edmundui Dauniui,atsakovo akcinės bendrovės banko „Finasta“ atstovui V. L.,atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Finansų rizikos valdymas“ atstovei D. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1786-661/2013 pagal ieškovo L. D. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei bankui „Finasta“, uždarajai akcinei bendrovei „Finansų rizikos valdymas“ ir F. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas:

1) pripažinti, kad atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ piktnaudžiavo savo teisėmis pagal 2007 m. lapkričio 23 d. sutartį dėl vertybinių popierių atpirkimo Nr. 3778 ir 2008 m. birželio 2 d. sutartį dėl vertybinių popierių atpirkimo Nr. 4442 ir tuo pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies nustatytus imperatyvus;

2) pripažinti 2009 m. liepos 24 d. Kredito sutartį Nr. KRE-108467 negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją;

3) solidariai priteisti iš atsakovų UAB „Finansų rizikos valdymas“ ir AB banko „Finasta“ 512 718,94 Lt (148 493,67 Eur) nuostolių;

4) pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, kurio pagrindu 2009 m. liepos 31 d. Hipotekos registre įregistruota ieškovo tėvo F. D. sutartinė hipoteka (identifikavimo kodas 01120090013235).

Ieškovas su AB finansų maklerio įmone „Finasta“ (toliau – AB FMĮ „Finasta“) 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Investicinių paslaugų sutartį, kurios preambulėje pažymėta, kad ieškovas yra pripažintas neprofesionaliuoju investuotoju ir jam taikomos visos teisės aktuose nustatytos apsaugos priemonės. Vėliau, 2009 m. liepos 21 d., ieškovas sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį su AB banku „Finasta“ (toliau ir – Bankas).

Ieškovas tą pačią dieną, 2007 m. lapkričio 23 d., kartu su Investicinių paslaugų sutartimi sudarė sutartį dėl vertybinių popierių atpirkimo (toliau ir – 2007 m. lapkričio 23 d. REPO sutartis) su, ieškovo teigimu, tai pačiai įmonių grupei kaip ir AB FMĮ „Finasta“ tuo metu priklausančia UAB „Finasta“ rizikos valdymas (dabar – UAB „Finansų rizikos valdymas“) (toliau ir – FRV). Šia sutartimi ieškovas pardavė FRV 155 881 vnt. AB Šiaulių banko akcijų po 2,29 Lt už vienetą ir įsipareigojo atpirkti akcijas iš FRV iki 2008 m. gegužės 23 d. Sutartą akcijų atpirkimo dieną ieškovas neatpirko iš FRV AB Šiaulių banko akcijų, jos liko FRV nuosavybė ir FRV įgijo teisę jas parduoti bei tokiu būdu sumažinti ieškovo įsiskolinimą. Ieškovo teigimu, FRV ilgą laiką neatpirktų AB Šiaulių banko akcijų nerealizavo ir ieškovo įsiskolinimo nesumažino, dėl to įsiskolinimas didėjo – krito akcijų vertė ir kaupėsi palūkanos.

Ieškovui neatpirkus iš FRV Šiaulių banko akcijų, ieškovas su FRV 2008 m. birželio 2 d. sudarė kitą Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2008 m. birželio 2 d. REPO sutartis). Šia sutartimi ieškovas pardavė FRV 3550 vnt. AB „Lifosa“ akcijų po 43 Lt už vienetą ir įsipareigojo atpirkti akcijas iš FRV iki 2008 m. rugsėjo 2 d. Sutartą akcijų atpirkimo dieną ieškovas neatpirko iš FRV AB „Lifosos“ akcijų ir jos liko FRV nuosavybė. Kaip ir su AB Šiaulių banko akcijomis, FRV ilgą laiką AB „Lifosos“ akcijų nerealizavo, todėl ieškovo įsiskolinimas didėjo. Ieškovui neatpirkus akcijų, ieškovo bendra skola pagal REPO sutartis iki 2009 m. liepos 24 d. pasiekė 592 000 Lt (171 455,05 Eur).

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, siekdamas užbaigti REPO sutartis, Bankas perėmė FRV reikalavimo teises ieškovui ir 2009 m. liepos 24 d. su ieškovu sudarė Kredito sutartį, pagal kurią Bankas įformino ieškovo iš REPO sutarčių kylančią 592 000 Lt (171 455,05 Eur) skolą kaip kreditą, o ieškovas įsipareigojo grąžinti kreditą Bankui iki 2024 m. liepos 24 d. Siekdamas užtikrinti prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą, ieškovas įkeitė Bankui 174 251 vnt. AB Šiaulių banko akcijų ir 3550 vnt. AB „Lifosos“ akcijų, kurių bendra vertė šalių susitarimu buvo 213 033,20 Lt (61 698,68 Eur). Be to, ieškovo tėvas F. D. įkeitė Bankui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą Vilniuje. Ieškovui nevykdant savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, Bankas 2012 m. rugpjūčio 8 d. įspėjo ieškovą, kad nevykdant Banko prašymų sukaupti sąskaitoje tam tikrą sumą palūkanų mokėjimui ir pateikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, Kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta be papildomo pranešimo. Po kelių mėnesių ieškovui ir jo tėvui notaras pateikė 2012 m. rugsėjo 25 d. pranešimą apie Banko prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš Bankui įkeisto buto.

Ieškovo teigimu, REPO sandoriai patenka į Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) reglamentuojamų investicinių paslaugų sąvoką. REPO sutarčių sudarymo metu ieškovas manė, kad sutartys sudaromos su tuo pačiu juridiniu asmeniu – AB FMĮ „Finasta“, kuris yra profesionalus investicinių paslaugų teikėjas ir patarėjas. Vėliau investicines paslaugas, susijusias su REPO sutartimis, teikė Bankas. Dėl šios priežasties investuotojo interesų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ieškovo nuomone, turi būti taikomi tiek Bankui, tiek su Banku glaudžiai bendradarbiavusiam FRV. Ieškovui laiku neatpirkus AB Šiaulių banko ir AB „Lifosos“ akcijų, FRV įgijo teisę laisvai disponuoti (parduoti) jomis ir iš gautų lėšų padengti ieškovo prievoles, tačiau nepasinaudojo šia teise ir leido akcijų vertei nuolatos ir tendencingai kristi, dėl to ieškovo įsiskolinimas nuolat didėjo. Rinkoms krentant, FRV neatpirktas akcijas laikė tol, kol buvo sudaryta Kredito sutartis. Tokiu būdu, ieškovo įsitikinimu, FRV perkėlė visą rinkos žemumas pasiekusių vertybinių popierių riziką ieškovui ir papildomai užsitikrino savo interesų apsaugą. Ieškovo skaičiavimais, jeigu FRV nebūtų piktnaudžiavęs savo teise disponuoti neatpirktomis akcijomis savo nuožiūra ir būtų veikęs sąžiningai, teisingai, profesionaliai bei geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, 2008 m. rugsėjo 15 d. ieškovas būtų skolingas FRV 79 281,06 Lt (22 961,38 Eur), todėl ieškovas patyrė 512 718,94 Lt (148 493,67 Eur) nuostolių.

Ieškovo nuomone, FRV pasiūlė ieškovo ir jo artimųjų finansinę padėtį bloginantį sprendimą – sudaryti Kredito sutartį, įkeisti ieškovo tėvo vienintelį butą ir gauti ieškovo sesers laidavimą už palūkanų mokėjimą. Tokiu būdu Bankas sudarė Kredito sutartį ieškovui labai nenaudingomis sąlygomis, pasinaudodamas ieškovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis. Ieškovo teigimu, susidėjusios sunkios aplinkybės yra šios: didelis įsiskolinimas, ieškovas buvo bedarbis, rinkų kritimas jam sukėlė didelių emocinių išgyvenimų. Ieškovas teigia, kad FRV ir Bankas pasinaudojo jo neprofesionalumu ir tikėjimu, jog vertybinių popierių rinka greitai atsities, o pačiam Bankui Kredito sutartis buvo itin naudinga, nes jis padidino savo interesų apsaugą gaudamas turto įkeitimą ir laidavimą už palūkanų mokėjimą. Kredito sutarties sąlygos yra aiškiai nenaudingos ieškovui. Ieškovo vertinimu, Kredito sutartis buvo sudaryta nesilaikant FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies nustatyto imperatyvo (CK 1.80 str.) ir šią sutartį dėl susidėjusių aplinkybių ieškovas buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 str.). Ieškovas, prašydamas pripažinti Kredito sutartį negaliojančia, atitinkamai prašo pripažinti negaliojančiu įkeitimo lakštą, nes įkeitimas buvo sudarytas tokių pačių aplinkybių kontekste.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, spręsdamas dėl REPO sutarčių vykdymo, nurodė, kad jos priskirtinos prie rizikingų sandorių, nes, be įprastų paskolos negrąžinimo rizikų, egzistuoja ir užstato (finansinių priemonių) nuvertėjimo rizika. Nurodyta, kad ieškovas tokius sandorius sudarinėja nuo 2005 m., juos vykdydavo, po to sudarydavo naujus, ir tai rodo, jog ieškovas ne tik suprato šių sandorių esmę ir riziką, bet ir turėjo pakankamai patirties juos vykdyti bei siekė ginčijamų REPO sutarčių sukeliamų teisinių pasekmių. Ieškovas AB FMĮ „Finasta“ pateiktoje anketoje nurodė, kad jo rizikos tolerancijos lygis yra didžiausias. Šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad ieškovas suvokė šio tipo sandorių prigimtį ir toleravo jų keliamą riziką, be to, pats patvirtino, jog dalis vertybinių popierių kainos kritimo rizikos tenka ir ieškovui. Teismas, vertindamas REPO sutarčių sudarymą FPRĮ 22 straipsnio kontekste, sprendė, kad ieškovui buvo suteikta visa būtina informacija, kurios pagrindu jis galėtų suprasti investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pasirašydamas 2007 m. lapkričio 23 d. Investicinių paslaugų sutartį ieškovas patvirtino, kad susipažino su nurodytais dokumentais, užpildė anketą, kurioje pateikė informaciją apie vykdomą veiklą, išsilavinimą (aukštasis – filologija ir teisė), šeiminę ir finansinę padėtį, investavimo planus ir priimtiną rizikos lygį (nurodė, kad pasirengęs prisiimti didelę riziką), investavimo patirtį ir žinių apie konkrečias finansines priemones (nurodė, kad investuoja nuo 2001 m., vidutinis sandorių skaičius per metus – 100, gerai išmano prekybą akcijomis ir obligacijomis) lygį. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas, kaip neprofesionalus klientas, buvo tinkamai informuotas apie REPO sandorio esmę, jam būdingas rizikas, galėjo priimti pagrįstą sprendimą dėl tokio sandorio sudarymo. Nustatyta, kad FRV nesiekė perimti ieškovui priklausančių akcijų – sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių – ir neprisiėmė rizikos, susijusios su REPO sutarčių pagrindu perleistų akcijų kainų svyravimu, nes tai ieškovui tenkanti rizika, kurią jis turi įvertinti pats. Teismas pažymėjo, kad REPO sutarčių 7.4 punkte nustatyta teisė, o ne pareiga parduoti laiku neatpirktus vertybinius popierius, yra naudinga abiem sandorio šalims, nes nesukuria griežtos taisyklės, kaip turi elgtis FRV, kai ieškovas neįvykdo savo prievolių, o kaip tik suteikia šalims teisę derybomis spręsti dėl kiekvienu konkrečiu atveju geriausio elgesio, siekiant abiem šalims geriausio rezultato.

Teismas, spręsdamas dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, nustatė, kad ieškovas nuo 2005 m. iki 2009 m. sudarė 13 REPO sandorių ir visi sandoriai buvo įvykdyti. Ieškovas ginčija tik dvi REPO sutartis, kurių laiku neįvykdė ir jų įvykdymo terminas šalių (FRV ir ieškovo) buvo pratęstas. Ieškovo ginčijamos REPO sutartys buvo įvykdytos po to, kai ieškovas sudarė su Banku Kredito sutartį, pagal kurią Bankas suteikė ieškovui 592 000 Lt (171 455,05 Eur) kreditą, skirtą REPO sutartims užbaigti. Kredito lėšos buvo išmokėtos į ieškovo Banko sąskaitą, iš jos ieškovo buvo pervestos į jo sąskaitą AB FMĮ „Finasta“. Nurodyta, kad ieškovas iš esmės neneigia, jog neįvykdė Kredito sutarties, o ginčija ją kitais pagrindais, t. y. mano, kad Bankas pasinaudojo ieškovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis ir sudarė Kredito sutartį, kuri yra aiškiai nenaudinga ieškovui, tačiau, teismo vertinimu, ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina šių teiginių. Nustatyta, kad ieškovas, sudaręs Kredito sutartį, savo veiksmais nuolat jį patvirtindavo, t. y. vykdydavo prisiimtus įsipareigojimus, dvejus metus mokėjo palūkanas, keitė sutarties sąlygas, pateikė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, teikė siūlymus dėl sąlygų pakeitimo. Teismo vertinimu, priešingai nei nurodo ieškovas, atsižvelgiant į ieškovo turėtą įsiskolinimą, Kredito sutarties sąlygos ieškovui buvo palankios ir naudingos, t. y. kredito grąžinimas atidėtas 60 mėnesių, grąžinimas išdėstytas 15 metų, pirmuosius dvejus metus ieškovas turėjo mokėti tik vieno procento dydžio palūkanas, Bankas sutiko su ieškovo pageidavimu įkeisti ieškovo turimą finansinių priemonių portfelį, tikintis, kad ateityje jo vertė paaugs ir ieškovas grąžins didesnę kredito dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pažymėtina, kad ieškovo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1786-661/2013 argumentai, iš esmės visi susiję su sandorių pripažinimu negaliojančiais, kaip sudarytus su asmeniu, neturinčiu teisės verstis licencijuojama veikla, buvo vertinami Lietuvos apeliaciniame teisme, civilinėje byloje Nr. 2A-717/2014. Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi, priimta nurodytoje byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovas L. D. nesutiko su apeliacinės instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu ir kreipėsi į kasacinį teismą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinį skundą, 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. d. nutartį ir bylą perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

2015 m. balandžio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi konstatuota, kad ieškovo skundais keltas reikalavimas pripažinti Repo sandorius negaliojančius CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip sudarytus įmonės, neturinčios finansų maklerio licencijos teikti investicines paslaugas, nepagrįstas, kadangi reikalavimo turėti licenciją įmonės veiklai pažeidimas šiuo konkrečiu atveju tiesiogiai nesusijęs su sudarytomis sutartimis – nėra santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumo. Ginčo sutarčių nuostatos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Dėl to šioje byloje imperatyviųjų įmonės veiklą reglamentuojančių nuostatų pažeidimai nepripažįstami pagrindu sudarytus įmonės sandorius laikyti niekiniais.

Pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su reikalavimu pripažinti atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ veiksmus, sudarant ir vykdant REPO sandorius, prieštaraujančius FPRĮ 22 straipsnio nuostatoms, kasacinis teismas pažymėjo, jog bylą nagrinėję teismai vertino tik atsakovo veiksmus ikisutartiniuose santykiuose, t. y. ar kasatoriui buvo suteikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką, tačiau netyrė ir nevertino FRV veiksmų atitikties FPRĮ 22 straipsnio nuostatoms REPO sandorių vykdymo metu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo manymu, nebuvo tikrinta ir analizuota, ar pagal bylos faktines aplinkybes atsakovo FRV veiksmai, neveikimas lėmė ar prisidėjo prie kasatoriaus nuostolių atsiradimo ar padidėjimo, ar atsakovas buvo pakankami atsakingas ir rūpestingas, dėjo pakankamai pastangų, kad galimi kilti nuostoliai būtų minimalūs ar kad jų visai nekiltų, teismų nebuvo vertinta, ar ieškovo žalą lėmė tik jo veiksmai, ar ją lėmė (padidino) ir atsakovo profesinis nerūpestingumas ar objektyvios rinkos aplinkybės, ar visi šie veiksniai kartu. Tik nustačius šias faktinio pobūdžio aplinkybes galima spręsti, ar atsakovas FRV tinkamai vykdė savo FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą ieškovui ir ar nėra pagrindo konstatuoti jo profesinį nerūpestingumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išskirtos, bylą nagrinėjusių teismų netirtos ir nevertintos aplinkybės, dėl atsakovo FRV pareigos veikti teikiant klientui finansų tarpininko paslaugas sąžiningai, teisingai, profesionaliai ir geriausiomis klientui sąlygomis (FPRĮ 22 str.), REPO sandorių vykdymo metu ir sudaro bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalyką bei apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas.

Bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas palaikė ieškinio reikalavimus ir papildomai pabrėžė, kad neteisėtus atsakovo FRV veiksmus, lėmusius žalos ieškovui atsiradimą, sieja su uždelsimu parduoti vertybinius popierius.

Atsiliepimas

Atsakovas FRV nurodė, kad ieškovas įgyvendino REPO sandorius, t. y. atpirko vertybinius popierius sutartyse numatytu terminu, dėl ko atsakovas nebuvo įgijęs teisės valdyti akcijas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl faktinės bylos situacijos ir ginčo dalyko

Byloje keliamas klausimas, ar atsakovai AB bankas „Finasta“ ir UAB „Finansų rizikos valdymas“, kaip finansų tarpininkai, tinkamai teikė ieškovui investicines paslaugas, vykdant REPO sandorius, nustačius, kad atsakovų veiksmai (neveikimas) lėmė ieškovo patirtų nuostolių atsiradimą, ar padidėjimą, prašoma taikyti profesinę civilinę atsakomybę ir priteisti iš nurodytų atsakovų solidariai 512 718,94 Lt dydžio nuostolius.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas L. D. 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Investicinių paslaugų sutartį su AB FMĮ „Finasta“ (t. 1, b. l. 17), o 2009 m. liepos 21 d. sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį Nr. IPS 6366-1 su AB banku „Finasta“ (t. 1, b. l. 19). Ginčo byloje dėl to, kad ieškovas buvo pripažintas neprofesionaliu investuotoju nėra, šią aplinkybę patvirtina ir bylos medžiaga (t. 1, b. l. 25).

Žemesnės instancijos teismas

2007 m. lapkričio 23 d. ieškovas su UAB „Finasta rizikos valdymas“ (dabar UAB „Finansų rizikos valdymas“) sudarė sutartį dėl vertybinių popierių atpirkimo Nr. 3778 (t. 1, b. l. 26). Šia sutartimi ieškovas pardavė FRV 155 581vienetus AB Šiaulių banko akcijų po 2,29 Lt už vienetą (iš viso už 356 280,49 Lt). Sandorio šalys įsipareigojo iki 2008 m. gegužės 23 d. užbaigti atpirkimo sandorį, t. y. ieškovas įsipareigojo iki nurodytos datos atpirkti iš atsakovo nurodytus vertybinius popierius (t. 1, b. l. 27).

2008 m. birželio 2 d. ieškovas su FRV sudarė sutartį dėl vertybinių popierių atpirkimo Nr. 4442, kuria pardavė FRV 3 550 vienetus AB „Lifosa“ akcijų, po 43 Lt, kurias įsipareigojo atpirkti iki 2008 m. rugsėjo 2 d. (t. 1, b. l. 31-32).

Šalių sudarytų REPO sutarčių 7.5. punktu buvo sutarta, kad ieškovui per dešimt darbo dienų neatpirkus vertybinių popierių, atsakovas turės teisę laisvai disponuoti neatpirktais vertybiniais popieriais. Ieškovas teigia, kad suėjus REPO sandoriuose nustatytam atpirkimo terminui ieškovas neturėjo lėšų akcijoms atpirkti, todėl FRV įgijo teisę laisvai disponuoti ieškovo jam perduotomis AB Šiaulių banko ir AB „Lifosa“ akcijomis ir gautomis lėšomis padengti ieškovo prievoles, tačiau nepagrįstai ilgai delsė tai daryti, nevykdė jam kaip finansų maklerio įmonei nustatytos pareigos teikiant klientui investicines paslaugas elgtis sąžiningai ir geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, dėl ko, kritus nerealizuotų AB Šiaulių banko ir AB „Lifosa“ akcijoms, ieškovas patyrė 512 718,94 Lt dydžio nuostolį, kurį prašo priteisti. Nustatant ieškovo prašomą priteisti nuostolių sumą nurodoma, kad atsakovui FRV veikiant aktyviai ir realizavus ieškovo jam perleistas akcijas kitą dieną po to kai suėjo dešimties dienų terminas, per kurį ieškovas turėjo galimybę iš FRV atpirkti perleistas akcijas, FRV būtų gavusi už 267 599,32 Lt už AB Šiaulių banko akcijas ir 214 775 Lt už AB „Lifosa“ akcijas, kas įskaičius delspinigius, ieškovo teigimu reiškia, kad ieškovo skola FRV būtų buvusi ne 592 000 Lt, o 79 281,06 Lt.

Siekdamas užbaigti REPO sutartis ieškovas 2009 m. liepos 24 d. su AB banku „Finasta“ sudarė Kredito sutartį (t. 1, b. l. 40-43), pagal kurią Bankas įsipareigojo ieškovui suteikti 592 000 Lt kreditą, skirtą užbaigti ieškovo ir FRV sudarytų vertybinių popierių atpirkimo sutarčių (2007 m. lapkričio 23 d. Nr. 3778 ir 2008 m. birželio 2 d. Nr. 4442) vykdymą, o ieškovas įsipareigojo pateikti Kredito sutartimi prisiimamų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimą, panaudoti kreditą pagal paskirtį, jį grąžinti, mokėti palūkanas bei vykdyti kitus įsipareigojimus. Ieškovo teigimu, Kredito sutartis buvo sudaryta dėl sudėtingų susidėjusių aplinkybių ir susivienijus veikiant AB bankui „Finasta“, AB FMĮ „Finasta“ ir FRV, dėl ko turi būti pripažinta negaliojančia.

Aptarta byloje susiklosčiusi faktinė situacija rodo, jog pagrindinis ginčas byloje kilo iš REPO sandorių įgyvendinimo ir dėl jais sukuriamų sudėtingų teisinių santykių finansines paslaugas teikiančiai įmonei taikytinų elgesio standartų laikymosi įvertinimo.

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija 2010 m. rugsėjo 23 d. Finansinių priemonių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių bei šiems sandoriams artimų skolinimo susitarimų traktavimo ir finansų tarpininkams taikomų pareigų išaiškinimu Nr. 13K-7 atpirkimo sandorius (angl. repurchase agreement, REPO) apibūdino kaip sandorius, kurių vienai šaliai (skolininkui, pardavėjui) nustatoma pareiga parduoti finansinį turtą ar finansines priemones kitai šaliai (kreditoriui, pirkėjui) kartu įsipareigojant ateityje jį atpirkti, o kitai šaliai – pareiga sumokėti sutartą kainą ir vėliau šias finansines priemones už nustatytą kainą vėl parduoti kreditoriui. Kadangi REPO sandoriais sukuriami sudėtingi teisiniai santykiai, jų objektas yra finansinės priemonės, todėl tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose taikomi specialieji investuotojų interesus užtikrinantys įstatymai, o sandorio šalims (atsižvelgiant į reikalavimą suvokti sandorio esmę, dalyką, rizikingumą ir kitas svarbias aplinkybes) taikomas atitinkamo žinių lygio reikalavimas. Ar buvo užtikrinti investuotojo interesai šiuo atveju ir ar finansines paslaugas teikianti įmonė laikėsi jai keliamų elgesio ir veiklos standartų ir bus įvertinta šioje byloje.

Dėl reikalavimo atsakovą FRV pripažinti piktnaudžiavusiu teisėmis vykdant REPO sandorius bei prašymo priteisti nuostolius

Apeliantas teigia, kad atsakovas FRV netinkamai įgyvendino teisę realizuoti ieškovo neatpirktas akcijas, leido joms nuvertėti dėl ko ieškovo nuostoliai krentant rinkoms augo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas pakartojo, kad ieškovo nuostolius lėmė itin aplaidžiai ir atsainiai vykdoma atsakovo FRV, kaip finansų maklerio, veikla, delsimas parduoti ieškovo jam perleistus vertybinius popierius.

Bylą nagrinėjęs kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalių sudarytos vertybinių popierių atpirkimo sutartys ir konkretūs vertybinių popierių atpirkimo sandoriai kvalifikuotini kaip investicinė paslauga, patenkanti į FPRĮ reguliavimo sritį (FPRĮ 3 str. 13 d. 3 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015), todėl civilinę bylą pakartotinai nagrinėjantis Lietuvos apeliacinis teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako ir atsakovo FRV veiksmus vertina pagal finansų tarpininkui taikytinus elgesio standartus.

Investicinių paslaugų teikimą ir investuotojų interesų apsaugą ES mastu reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – MiFID), kurios nuostatos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeltos FPRĮ. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansų tarpininkas, teikdamas klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi garbingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų (Lietuvoje ši nuostata perkelta atitinkamai į FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį). Ši MiFID (ir FPRĮ) nuostata įtvirtina dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigas, taikytinas taip pat ir teikiant investavimo rekomendacijas: profesinio rūpestingumo pareigą ir lojalumo pareigą, kai tarp šalių egzistuoja fiduciariniai santykiai. Greta šių viešosios teisės akto nuostatų ir tiek, kiek joms neprieštarauja, papildomai taikytinos privatinės teisės normos, reglamentuojančios atsakovo pareigas elgtis rūpestingai ir sąžiningai tiek sutartiniuose (CK 6.200 str.), tiek nesutartiniuose santykiuose (CK 1.5, CK 6.263 straipsniai). Dėl to, net jei finansų tarpininko su investuotoju ir nesaisto sutartiniai paslaugų teikimo santykiai, finansų tarpininką saisto CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta bendroji deliktinė rūpestingumo pareiga ir FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta profesinio rūpestingumo pareiga.

Finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, jog valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė finansų tarpininkas – įstatymo ar sutarties, jo atsakomybė klientui laikytina sutartine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015).

Sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą, t. y. neteisėtus sutarties šalies veiksmus (CK 6.246 str.), bet ir žalos (nuostolių) faktą bei neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.247 str., 6.249 str.). Dar viena sutartinės civilinės atsakomybės taikymo būtinoji sąlyga yra kaltė, kuri pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatą yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismui pakartotinai grąžinęs nagrinėti ieškovo apeliacinį skundą, pažymėjo, jog vertinant ieškovo prašymo priteisti nuostolius pagrįstumą, turi būti įvertinta, ar atsakovas, delsdamas parduoti jam perleistus vertybinius popierius, veikė atidžiai ir rūpestingai ir ar nepažeidė šalis siejusių sutartinių įsipareigojimų.

Vertinant, ar atsakovas, kaip profesinės veiklos subjektas, tinkamai vykdė profesinio rūpestingumo pareigą, atsižvelgtina į jo kaip finansų tarpininko teiktų finansinių paslaugų ypatumus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad FPRĮ 3 straipsnio 13 dalyje reglamentuojamos investicinės paslaugos yra nevienodos vertinant jų turinį, finansų tarpininko vaidmenį priimant sprendimus dėl kliento investicijų. Atliekant vienas paslaugas finansų tarpininkas nėra aktyvus (pvz., FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 1 punkte nurodyta pavedimų priėmimo ir perdavimo paslauga), kitose (pvz., FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 4 punkte nurodytas finansinių priemonių portfelio valdymas) finansų tarpininko aktyvus vaidmuo yra būtinas. Priklausomai nuo konkrečios investicinės paslaugos pobūdžio ir sutarties dėl jos teikimo turinio, jos šalims (finansiniam tarpininkui ir klientui) gali būti nustatytos įvairios rizikos ir atsakomybės sąlygos. Dėl to, sprendžiant dėl reikalavimų finansų tarpininko profesiniam rūpestingumui, šalių teisių ir pareigų turinio, vykdant konkrečią sutartį dėl investicinių paslaugų teikimo, taikytinos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 str.), atsižvelgiant į sutarties esmę, jos pobūdį ir tikslą bei vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2014).

Šiuo atveju ieškovą ir atsakovą FRV siejo REPO sandoriai. REPO sandorį teisine prasme sudaro dvi dalys: finansinių priemonių pirkimas (pardavimas) ir vėliau pardavimas (atpirkimas). Susipažinus su ginčo šalis siejusių sutarčių nuostatomis pažymėtina, jog šiuo atveju teisėjų kolegija laiko, jog atsakovui, kaip finansų maklerio įmonei, sutartimi buvo nustatytas pasyvus vaidmuo ieškovo finansinių priemonių valdyme: atsakovas įsipareigojo priimti iš ieškovo jo perleidžiamus vertybinius popierius, perleisti juos ieškovui įvykdžius išpirkimą, ir tik ieškovui neatpirkus vertybinių popierių įgijo teisę laisvai disponuoti neatpirktais vertybiniais popieriais (t. 1, b. l. 27-28). Tačiau net ir pasyvus finansų tarpininkui suteiktas vaidmuo neatleido jo nuo pareigos veikti atsakingai, tuo labiau įvertinus tai, jog remiantis šalių sudarytų sutarčių 7.5 punktu, iš parduotų vertybinių popierių būtų dengiami ieškovo privalomi pagal sutartis mokėjimai, kas įpareigojo FRV dėti tinkamas pastangas vykdant sutartį.

Vertinant ar šiuo atveju atsakovo veiksmai lėmė civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovas šalis siejusių REPO sandorių pagrindu patyrė nuostolių, kurie pasireiškė jo vertybinių popierių vertės praradimu bei papildomų finansinių įsipareigojimų prisiėmimu, tačiau nesutinka, jog atsakovo FRV veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais ir priežastiniu ryšiu susiję su ieškovo prašomais priteisti nuostoliais. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas ir jo atstovai pabrėžė, kad atsakovo FRV neteisėtas, aplaidus elgesys, pasireiškė netinkamu reagavimu į rinkos svyravimus ir delsimu parduoti jam ieškovo perleistas akcijas po to, kai ieškovas jų neišpirko REPO sandorių nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia šalių dėmesį, jog remiantis šalių į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 23 d. Sutarties dėl vertybinių popierių atpirkimo Nr. 3778 4.4. punktu nustatyta atpirkimo sandorio užbaigimo data – 2008 m. gegužės 23 d., buvo pratęsta 2008 m. gegužės 23 d. ir 2008 m. spalio 17 d. sutartimis (2008 m. gegužės 23 d. sutartimi atpirkimo terminas pratęstas iki 2008 m. spalio 17 d., o 2008 m. spalio 17 d. – iki 2009 m. spalio 1 d.) (t. 1, b. l. 170-171). 2008 m. birželio 2 d. Sutarties dėl vertybinių popierių atpirkimo Nr. 4442 4.4. punktu nustatyta vertybinių popierių atpirkimo data – 2008 m. rugsėjo 2 d., 2008 m. rugsėjo 2 d. sutartimi buvo pratęsta iki 2009 m. spalio 1 d. (t. 1, b. l. 172).

Sutartimis šalys nustatė, kad atsakovas FRV teisę laisvai disponuoti neatpirktais vertybiniais popieriais įgyja per dešimt darbo dienų, ieškovui neatpirkus vertybinių popierių (Sutarčių 7.5 p.). Tik įvykus šiai sąlygai – ieškovui per sutartimi nustatytą ar pratęstą terminą neatpirkus vertybinių popierių atsakovas turi teisę parduoti jam nuosavybės teise priklausančius vertybinius popierius įgytus pagal sutarties sąlygas savo nuožiūra ir gautomis lėšomis padengti visas ieškovo prievoles (Sutarčių 7.4. p.). Šiuo atveju FRV teisę laisvai disponuoti REPO sutarčių pagrindu gautomis akcijomis būtų įgijusi tik tuo atveju, jeigu ieškovas per dešimt darbo dienų nuo sutartyse numatyto atpirkimo termino - 2009 m. spalio 1 d., nebūtų atpirkęs vertybinių popierių.

Atpirkimo sutarčių 4.9 punktas numatė, kad atpirkimo sandoris gali būti sudarytas anksčiau sutartyje numatyto termino, tai yra ieškovas turėjo teisę FRV perduotas akcijas atpirkti bet kada iki 2009 m. spalio 1 d., ir šia teise ieškovas pasinaudojo. Byloje nustatyta, tai patvirtina ir pats ieškovas, kad 2009 m. liepos 24 d. Kredito sutartimi 592 000 Lt dydžio ieškovui suteiktas kreditas buvo panaudotas ieškovo atsiskaitymui su FRV pagal aptariamus REPO sandorius (Kredito sutarties 1.2 punktas, t. 1, b. l. 40). Ieškovas pinigus už REPO sutarčių pagrindu FRV perduotas akcijas sukaupė savo vardu AB FMI „Finasta“ atidarytoje piniginių lėšų sąskaitoje 2009 m. rugpjūčio 7 d. (t. 1, b. l. 176-177). FRV, gavusi iš AB FMĮ „Finasta“ informaciją apie ieškovo atsiskaitymui pagal REPO sutartis sukauptas lėšas, savo vardu atidarytoje vertybinių popierių sąskaitoje sukaupė ieškovui grąžintinas akcijas. Šalys, patvirtindamos savo pasirengimą užbaigti atpirkimo sandorius 2009 m. rugpjūčio 7 d. pasirašė sandorių patvirtinimus (t. 1, b. l. 29-30, 34-35) ir pateikė juos AB FMĮ „Finasta“. AB FMĮ „Finasta“, vadovaudamasi sutarčių 4.5, 4.6, 4.8 punktais, įvykdė atsiskaitymą tarp šalių, kuriam įvykus sutartys pasibaigė šalims tinkamai įvykdžius iš jų kylančias prievoles (sutarčių 9.6 p.).

Nustačius, kad atsakovas FRV nebuvo įgijęs teisės valdyti ieškovo pagal aptariamus REPO sandorius perleistų akcijų, nes nebuvo suėję akcijų pagal sutartis išpirkimo terminai, ieškovo įrodinėjamų atsakovo neteisėtų veiksmų (nepagrįstai ilgo delsimo už palankiausią kainą parduoti iš ieškovo perimtas akcijas) ir priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodomo dydžio nuostolių, teisėjų kolegija neįžvelgia, kas nesudaro pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų pripažinti FRV veiksmus neteisėtais ir atlyginti patirtus nuostolius.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ieškovo atstovas baigiamųjų kalbų metu, įvertinęs atsakovo FRV atstovės teismo posėdžio metu akcentuotas aplinkybes dėl FRV neperėjusios teisės valdyti akcijas, papildė ieškinio reikalavimus ir teigė, jog FRV neteisėti ir aplaidūs veiksmai pasireiškia ir tuo, jog nepaisant ieškovo prastos finansinės padėties (ieškovas patvirtino, jog neturėjo lėšų akcijų išpirkimui), žinodamas akcijų rinkos vertės kritimą, nepasiūlė ieškovui parduoti akcijas ar imtis kitų veiksmų, galinčių padėti išvengti nuostolių atsiradimą ar didėjimą, o pratęsė REPO sutarčių vykdymo terminus, kas prisidėjo prie ieškovo nuostolių didėjimo.

Šiuo atveju, kaip buvo nustatyta, ieškovas savo reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo FRV veiksmų pripažinimo neteisėtais, grindė tik ta aplinkybe, kad FRV perėmus ieškovo vertybinius popierius delsė juos perleisti, o ne pratęsinėjo REPO sandorius. Ieškiniu REPO sutarčių pratęsimai nebuvo ginčijami, tuo labiau bylos duomenys patvirtino, jog REPO sandoriai yra įvykdyti. Ieškovas ir reikalaujamą priteisti nuostolių sumą sieja su rinkoje buvusia akcijų verte, nustatyta dešimtą darbo dieną, po to kai jis, ieškovo teigimu, neatpirko vertybinių popierių sutarčių nustatytu terminu(t. 1, b. l. 7). Tuo atveju, jei ieškovas atsakovo veiksmų neteisėtumą būtų siejęs su netinkamai vykdant finansų maklerio pareigas investuotojui parinktu investavimo modeliu – pratęsiant REPO sandorių vykdymo terminus, neabejotinai kistų ir ieškovo nurodoma vertybinių popierių kaina rinkoje, susieta su viena iš datų, kuomet buvo pratęsiamas sutarčių vykdymas.

Negalima nepaminėti ir to, kad ieškovas su FRV bendradarbiavo nuo 2005 m. ir per šį laikotarpį sudarė 13 atpirkimo sandorių (t. 1, b. l. 169), dalis jų buvo įvykdyti, t. y. akcijos iš FRV atpirktos, kitų sandorių įvykdymas atidėtas, dėl ko, esant tarp šalių susiklosčius tokiai bendradarbiavimo praktikai, kuomet REPO sandorių įvykdymo terminai buvo pratęsiami, nelaikytina, jog ginčo sandorių vykdymo pratęsimas buvo išimtinis atvejis, lėmęs ieškovo nuostolių atsiradimą ar didėjimą. Ieškovas patvirtino, kad jam priimtina didelė investavimo rizika, jį domino ilgalaikis investavimas (t. 1, b. l. 117), ką REPO sutarčių pratęsimas ir užtikrino. Ieškovas teigė, jog buvo išreiškęs valią akcijas parduoti, siekiant išvengti jų visiško nuvertėjimo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė, nors, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, bendraudamas su kitais atsakovais – AB banku „Finasta“, jis siūlymus teikdavo elektroniniu paštu.

Teisėjų kolegija buvo pažymėjusi, kad pagal šiuo atveju bylos šalis siejusias sutarčių nuostatas, FRV nebuvo nustatyta pareiga aktyviai valdyti ieškovo finansines priemones, tačiau finansų tarpininkui taikant investavimo metodiką visgi buvo nustatyta pareiga elgtis rūpestingai (priklausomai nuo sutartimi jam suteiktų teisių) tiek priimant sprendimus dėl investavimo į konkrečias finansines priemones, sudarančias portfelį, tiek dėl portfelio, kaip tokio, analizės ir jo sudėties keitimo (perbalansavimo). Atsižvelgiant į REPO sandorių sudarymo ir vykdymo ypatumus, ir siekdama didesnio teisinio aiškumo juo vykdant Europos Komisija 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtino Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisykles, o 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1K-28 jas papildė nauju 1251 p. Šiame punkte nustatyta, kad jei finansų maklerio įmonė su neprofesionaliuoju klientu sudaro finansinių priemonių pirkimo–pardavimo sandorį su pareiga atpirkti, ji privalo informuoti neprofesionalųjį klientą apie jo pareigą sumokėti garantinę įmoką (angl. margin call) ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią finansų maklerio įmonei pagal kiekvieną atpirkimo sandorį parduotų finansinių priemonių vertė arba bendra visų parduotų finansinių priemonių vertė nebeatitiko minimalių garantijos koeficiento reikalavimų, pabaigos arba – jei toks neatitikimas atsirado ne darbo dieną – ne vėliau kaip iki po jos einančios darbo dienos pabaigos (Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2010 m. rugsėjo 23 d. Finansinių priemonių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių bei šiems sandoriams artimų skolinimo susitarimų traktavimo ir finansų tarpininkams taikomų pareigų išaiškinimas Nr. 13K-7). Šiuo atveju tokia aplinkybė – garantinės įmokos mokėjimas nukritus atsakovui perleistų vertybinių popierių kainai rinkoje, šalių sudarytose sutartyse buvo numatyta (Sutarčių 5.1. – 5.4 punktai). Šalys bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog ieškovas tokias įmokas mokėjo, jų egzistavimą patvirtina ir su banku sudarytos Kredito sutarties nuostatos (Sutarties 4.2 p., t. 1, b. l. 41). Garantinių įmokų egzistavimas patvirtina, kad FRV vykdė ieškovo informavimo pareigą, stebėjo rinkos pokyčius ir ieškovo perduotų vertybių popierių kainų kitimą, į jį reagavo tinkamai. Tai, kad ieškovas nepasiekė konkrečių siektų investavimo rezultatų ir pasirinko netinkamą finansinių priemonių valdymo būdą – pratęsti REPO sandorių vykdymo terminus, savaime neįrodo finansų tarpininko neteisėtų veiksmų.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija mano, jog šiuo atveju neteisėtų atsakovo FVR veiksmų, sukėlusių ieškovo prašomą atlyginti žalą neįrodyta, todėl ieškovo reikalavimai FRV atžvilgiu netenkintini. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas žalą solidariai su FRV prašė priteisti ir iš atsakovo AB bankas „Finasta“, tačiau įvertinus, jog sutartis tarp ieškovo ir AB banko „Finasta“ dėl investicinių paslaugų teikimo buvo sudaryta tik 2009 m. liepos 21 d. (t. 1, b. l. 19) ir atsakovas AB bankas „Finasta“ nedalyvavo REPO sandoriuose, kurių netinkamas vykdymas, ieškovo teigimu, sukėlė jam nuostolius, atmestini kaip nepagrįsti ir ieškovo reikalavimai dėl nuostolių priteisimo ir iš atsakovo AB banko „Finasta“.

Dėl kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Apeliantas prašė pripažinti 2009 m. liepos 24 d. Kredito sutartį, sudarytą su AB banku „Finasta“ negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Ieškovas teigė, kad Kredito sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai jis neturėjo lėšų iš FRV atpirkti perleistų akcijų, jų vertė krito, o atsakovai, pasinaudodami ieškovo atžvilgiu susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis, pasiūlė labai nenaudingomis sąlygomis sudaryti Kredito sutartį.

Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalyje viena iš priežasčių sandoriui pripažinti negaliojančiu, yra sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Sandoris aptartu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma Civilinio kodekso 1.91 straipsnyje įtvirtinta nurodytų faktų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2009 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2009). Sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu galima tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią. Negalima pripažinti negaliojančiu sandorį, remiantis sunkia ieškovų finansine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2009 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2009, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012).

Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų pozicijai, kad pagal išdėstytus teismų praktikoje pripažintus kriterijus nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisiškai reikšmingos faktų sudėties, kurios nesant ginčo sandoris negalėjo būti pripažintas negaliojančiu Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad Kredito sutartis buvo sudaryta galiojant REPO sandoriams ir nesant suėjus vertybinių popierių atpirkimo terminams: Kredito sutartis sudaryta 2009 m. liepos 24 d., tuo tarpu REPO sandoriais nustatyta vertybinių popierių atpirkimo data buvo pratęsta iki 2009 m. spalio 1 d. (t. 1, b. l. 40, 170-172), todėl poreikio skubotai prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus, neapsvarsčius jų ekonominių pasekmių, nebuvo. Teisėjų kolegija mano, jog nesant poreikio skubiai prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus, ieškovas galėjo pasirinkti ir kitą kredito įstaigą sutarčiai sudaryti. Tai, kad ieškovo valią dėl kredito sutarties sudarymo įtakojo sunkios aplinkybės ir atsakovų bendras veikimas prieš ieškovą, paneigia tos aplinkybės, jog ieškovas kaip laisvą apsisprendimą sudaryti sandorį turėjusi šalis laisvai derėjosi dėl Kredito sutarties sąlygų: 2009 m. rugpjūčio 6 d. sudaromas Kredito sutarties pakeitimas (t. 1, b. l. 175), 2012 m. kovo mėnesį deramasi dėl palūkanų dydžio ir kredito grąžinimui nustatytų laiduotojui įpareigojimų (t. 1, b. l. 184-187).

Ieškovo teiginiai, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta bendrai veikiant atsakovams AB bankui „Finasta“, FRV ir AB FMĮ „Finasta“ neįrodyti. Atsakovų bendrą veikimą priešingiems ieškovo interesams paneigia ir tai, kad ieškovui Kredito sutartis buvo naudinga – kredito sutartimi gauta paskola jis anksčiau laiko išpirko iš FRV akcijas ir jas įkeitė AB bankui „Finasta“, taip panaikindamas prievolę FRV. Be to, ieškovas ir jo atstovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad atsakovai sugalvojo ir pasiūlė ieškovui tokią priemonę ieškovo patiriamiems finansiniams sunkumams įveikti siekdami sau naudos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovas patvirtino, kad lėšų išpirkti akcijas iš FRV jis neturėjo, buvo bedarbis, todėl AB banko „Finasta“ Kredito suteikimas ieškovui nelaikytinas nepalankių sąlygų jam primetimu, nes taip jis iki 2024 metų atidėjo paskolos grąžinimo terminus. Ieškovas dvejus metus vykdė Kredito sutartimi prisiimtas pareigas (sutarties sąlygos nevykdomos nuo 2011 m. (t. 1, b. l. 183), taip patvirtindamas, kad jam yra priimtinos sutarties sąlygos ir jų vykdymo tvarka.

Sunkiai susidėjusių aplinkybių egzistavimas ginčijamų sutarčių sudarymo metu turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo pateikti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Tokių įrodymų ieškovas nepateikė, todėl teiginys, kad kreditavimo sutartį jis sudarė dėl sunkai susidėjusių aplinkybių, byloje neįrodytas, dėl ko ir ieškinio reikalavimas pripažinti 2009 m. liepos 24 d. Kredito sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu netenkintinas.

Ieškovas Kredito sutartį ginčijo ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Tik nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014).

Šiuo atveju ieškovas reikalavimą pripažinti ginčijamą Kredito sutartį negaliojančia, grindė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis finansų paslaugas teikiantį asmenį elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė, kokį imperatyvą ar visuomenės saugomą interesą šiuo atveju pažeidė jo ir Banko sudaryta sutartis, neįrodė ir Banko veiksmų, atliktų, pažeidžiant FPRĮ 22 straipsnio nuostatas, egzistavimo. Kredito sutartis yra įprastas ir plačiai taikomas pinigų skolinimosi būdas, šiuo atveju jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti, jog sandoriu nebuvo išreikšta tikroji ieškovo valia, nepateikta, banko ar kitų atsakovų priešingo teisei veikimo neįrodyta, todėl tik deklaratyvūs ieškovo teiginiai dėl Kredito sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, atmestini kaip nepagrįsti.

Netenkinus prašymo dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, netenkinamas ir išvestinis prašymas pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, kurio pagrindu 2009 m. liepos 31 d. Hipotekos registre įregistruota ieškovo tėvo F. D. sutartinė hipoteka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo reikalavimų netenkinus, netenkinamas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovai prašymų atlyginti jų bylos nagrinėjimo teisme metu patirtų bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

Valstybės bylos nagrinėjimo metu patirtos išlaidos – 11,18 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (t. 3, b. l. 124, 171), priteisiamos atlyginti valstybei iš ieškovo (CPK 96 str. 2 d.).

Dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi byloje Nr. 3P-1822/2014 ieškovo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė išieškojimą iš F. D. priklausančio buto, esančio adresu – (duomenys neskelbtini), vykdomojoje byloje Nr. 0055/12/02901. Apeliacinio skundo netenkinus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys yra atmestas, palikus nepakeistą, spręstina, kad egzistuoja CPK 150 straipsnio 2 dalyje numatytas pagrindas, panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi užbaigus bylą, turi būti išspręsti visi su ja susiję procesiniai klausimai, t. y. ne tik klausimai, susiję su byloje pareikštų reikalavimų tenkinimu, bet ir kiti procesiniai klausimai, tarp jų ir byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo L. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), korespondencijos adresas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 11,18 Eur (vienuolika eurų ir 18 euro centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms atlyginti.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi byloje Nr. 3P-1822/2014 taikytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą iš F. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu – (duomenys neskelbtini), vykdomojoje byloje Nr. 0055/12/02901.

Nutarties kopiją išsiųsti antstoliui Ramūnui Kamarauskui, adresu J. Basanavičiaus g. 8/1, Vilnius.

Teisėjos Dalia KačinskienėNijolė PiškinaitėEgidija Tamošiūnienė