Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-717/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-26
Bylos Nr.: 2A-717/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02890-2012-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: L. D.

Kategorijos

21.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-717/2014 (S)Proceso Nr. 2-55-3-02890-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1786-661/2013 pagal ieškovo L. D. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei bankui „FINASTA“, uždarajai akcinei bendrovei „Finansų rizikos valdymas“ ir F. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ piktnaudžiavo savo teisėmis pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Repo sutartį Nr. 3778 ir 2008 m. birželio 2 d. Repo sutartį Nr. 4442 bei tuo pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies nustatytus imperatyvus; 2) pripažinti 2009 m. liepos 24 d. Kredito sutartį Nr. KRE-108467 negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją; 3) solidariai priteisti iš atsakovų UAB „Finansų rizikos valdymas“ ir AB banko „FINASTA“ 512 718,94 Lt nuostolių; 4) pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, kurio pagrindu 2009 m. liepos 31 d. Hipotekos registre įregistruota ieškovo tėvo F. D. sutartinė hipoteka (identifikavimo kodas 01120090013235); 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas su AB finansų maklerio įmone „FINASTA“ (toliau - AB FMĮ „FINASTA“) 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Investicinių paslaugų sutartį, kurios preambulėje pažymėta, kad ieškovas yra pripažintas neprofesionaliuoju investuotoju ir jam taikomos visos teisės aktuose nustatytos apsaugos priemonės. Vėliau, 2009 m. liepos 21d., ieškovas sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį su AB banku „FINASTA“ (toliau – Bankas).

Ieškovas tą pačią dieną, 2007 m. lapkričio 23 d., kartu su Investicinių paslaugų sutartimi sudarė Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2007 m. lapkričio 23 d. Repo sutartis) su tai pačiai įmonių grupei kaip ir AB FMĮ „FINASTA“ tuo metu priklausančia UAB „Finasta“ rizikos valdymas (dabar – UAB „Finansų rizikos valdymas“) (toliau – FRV). Šia sutartimi ieškovas pardavė FRV 155 881 vnt. AB Šiaulių banko akcijų po 2,29 Lt už vnt. (iš viso už 356 280,49 Lt) ir įsipareigojo atpirkti akcijas iš FRV iki 2008 m. gegužės 23 d. Sutartą akcijų atpirkimo dieną ieškovas neatpirko iš FRV Šiaulių banko akcijų, jos liko FRV nuosavybėje ir FRV įgijo teisę jas parduoti bei tokiu būdu sumažinti ieškovo įsiskolinimą. Ieškovo teigimu, FRV ilgą laiką neatpirktų Šiaulių banko akcijų nerealizavo ir ieškovo įsiskolinimo nesumažino, dėl to įsiskolinimas didėjo – krito akcijų vertė ir kaupėsi palūkanos. Ieškovui neatpirkus iš FRV Šiaulių banko akcijų, ieškovas su FRV 2008 m. birželio 2 d. sudarė kitą Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2008 m. birželio 2 d. Repo sutartis). Šia sutartimi ieškovas pardavė FRV 3 550 vnt. AB „Lifosa“ akcijų po 43 Lt už vnt. (iš viso už 152 650 Lt) ir įsipareigojo atpirkti akcijas iš FRV iki 2008 m. rugsėjo 2 d. Sutartą akcijų atpirkimo dieną ieškovas neatpirko iš FRV Lifosos akcijų ir jos liko FRV nuosavybėje. Kaip ir su Šiaulių banko akcijomis, FRV ilgą laiką Lifosos akcijų nerealizavo, todėl ieškovo įsiskolinimas didėjo.

Šalies argumentai

Ieškovui neatpirkus nurodytų akcijų, ieškovo bendra skola pagal Repo sutartis iki 2009 m. liepos 24 d. pasiekė 592 000 Lt. Ieškovo teigimu, siekiant užbaigti Repo sutartis, Bankas perėmė FRV reikalavimo teises ieškovui ir 2009 m. liepos 24 d. su ieškovu sudarė Kredito sutartį, pagal kurią Bankas įformino ieškovo iš Repo sutarčių kylančią 592 000 Lt skolą kaip kreditą, o ieškovas įsipareigojo grąžinti kreditą Bankui iki 2024 m. liepos 24 d. Siekiant užtikrinti prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą, ieškovas įkeitė Bankui 174 251 vnt. Šiaulių banko akcijų ir 3 550 vnt. Lifosos akcijų, kurių bendra vertė šalių susitarimu buvo 213 033,20 Lt. Be to, ieškovo tėvas F. D. įkeitė Bankui jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą (duomenys neskelbtini). Ieškovui nevykdant savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, Bankas 2012 m. rugpjūčio 8 d. įspėjo ieškovą, kad nevykdant Banko prašymų sukaupti sąskaitoje tam tikrą sumą palūkanų mokėjimui ir pateikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, Kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta be papildomo pranešimo. Po kelių mėnesių ieškovui ir jo tėvui notaras pateikė 2012 m. rugsėjo 25 d. pranešimą apie Banko prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir Bankui įkeisto buto.

Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 1 dalis nustato finansų maklerio įmonės pareigą teikiant klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Ieškovo teigimu, Repo sandoriai patenka į FPRĮ reglamentuojamų investicinių paslaugų sąvoką. Repo sutarčių sudarymo metu ieškovas manė, kad sutartys sudaromos su tuo pačiu juridiniu asmeniu – AB FMĮ „FINASTA“, kuri yra profesionalus investicinių paslaugų teikėjas ir patarėjas. Vėliau investicines paslaugas, susijusias su Repo sutartimis, teikė Bankas. Dėl šios priežasties investuotojo interesų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ieškovo nuomone, turi būti taikomi tiek Bankui, tiek su Banku glaudžiai bendradarbiavusiai FRV. Vertybinių popierių komisija 2009 m. gruodžio 10 d. skyrė baudą FRV už tai, kad ši bendrovė nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 30 d. vykdė investicinę veiklą, neturėdama šiai veiklai reikalingos licencijos. Komisija nustatė, kad FRV organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarinėjo sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikdama technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su ja sandorius; tokiu būdu FRV sudarinėjo finansinių priemonių atpirkimo (repo) sandorius su neprofesionaliais investuotojais; minėtą veiklą FRV vykdė pasinaudodama AB FMĮ „FINASTA“ techninėmis galimybėmis ir žmogiškaisiais ištekliais. CK 1.137 straipsnio 3 dalis draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Ieškovo nuomone, FRV piktnaudžiavo savo teisėmis ir pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas. Ieškovui laiku neatpirkus Šiaulių banko ir Lifosos akcijų, FRV įgijo teisę laisvai disponuoti (parduoti) jomis ir iš gautų lėšų padengti ieškovo prievoles, tačiau nepasinaudojo šia teise ir leido akcijų vertei nuolatos ir tendencingai kristi, dėl to ieškovo įsiskolinimas nuolat didėjo. Rinkoms krentant, FRV neatpirktas akcijas laikė tol, kol buvo sudaryta Kredito sutartis. Tokiu būdu, ieškovo įsitikinimu, FRV perkėlė visą rinkos žemumas pasiekusių vertybinių popierių riziką ieškovui ir papildomai užsitikrino savo pačios interesų apsaugą. Ieškovo paskaičiavimais, jeigu FRV nebūtų piktnaudžiavusi savo teise disponuoti neatpirktomis akcijomis savo nuožiūra ir būtų veikusi sąžiningai, teisingai, profesionaliai bei geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, 2008 m. rugsėjo 15 d. ieškovas būtų skolingas FRV 79 281,06 Lt. Ieškovas pabrėžė, kad ne rinkoms augant, o būtent tada, kai rinkos krenta, labiausiai reikalingas racionalus profesionalaus investicinių paslaugų teikėjo elgesys, nes neprofesionalieji investuotojai yra labiau linkę vadovautis emocijomis ir tai dažnai sąlygoja nuostolingų investicinių sprendimų priėmimą esant kritinei situacijai rinkose. Matydama, kad Šiaulių banko ir Lifosos akcijos nukrito daugiau kaip 60 proc., FRV dar labiau pablogino ieškovo padėtį, pasiūlydama ieškovui sudaryti Kredito sutartį, įkeisti ieškovo tėvui priklausantį butą ir tokiu būdu perkėlė dar didesnę prisiimamos rizikos dalį ieškovui bei jo artimiesiems. Ieškovo paskaičiavimais, jeigu FRV būtų veikusi aktyviai ir realizavusi akcijas, ieškovas būtų skolingas jai ne 592 000 Lt, o 79 281,06 Lt, t. y. ieškovas patyrė 512 718,94 Lt nuostolių. Ieškovas prašo priteisti nuostolių atlyginimą iš abiejų atsakovų – FRV ir Banko, nes ieškovas, sudarydamas Repo sutartis, turėjo pagrįstą pagrindą sutapatinti FRV su Banku ir tikėtis, kad tiek FRV, tiek Bankas prisiima tą pačią atsakomybę ir dalijasi tuo pačiu intelektiniu kapitalu teikiant investicines paslaugas pagal šias sutartis.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, matydama, kad ieškovo padėtis yra beviltiška, ieškovas neturi pajamų dengti įsiskolinimo pagal Repo sutartis, ieškovo neatpirkti vertybiniai popieriai prarado daugiau nei 60 proc. savo rinkos vertės, FRV įkalbėjo ieškovą susidariusį įsiskolinimą įforminti kaip ieškovo skolą Bankui, neva tokį ieškovo įsiskolinimą bus lengviau administruoti, o ieškovo neatpirktomis Šiaulių banko ir Lifosos akcijomis bus galima disponuoti siekiant pagerinti ieškovo finansinę padėtį. Ieškovas, būdamas neprofesionalus investuotojas ir paveiktas emocijų, sutiko su dar viena FRV siūloma galimybe, kuri suteikė vilties padengti ieškovo įsiskolinimą tuo atveju, jeigu neatpirktų vertybinių popierių vertė pakiltų. Gavus ieškovo sutikimą sudaryti Kredito sutartį, FRV savo reikalavimo teises, kylančias iš Repo sutarčių, perleido Bankui, o ieškovui Banko suteiktas 592 000 Lt kreditas buvo panaudotas Repo sutarčių užbaigimui. Ieškovo nuomone, FRV pasiūlė ieškovo ir jo artimųjų žmonių finansinį padėtį bloginantį sprendimą – sudaryti Kredito sutartį, įkeisti ieškovo tėvo vienintelį butą ir gauti ieškovo sesers I. V. laidavimą už palūkanų mokėjimą. Tokiu būdu Bankas sudarė Kredito sutartį ieškovui labai nenaudingomis sąlygomis, pasinaudodamas ieškovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis. Ieškovo teigimu, susidėjusios sunkios aplinkybės yra šios: didelis įsiskolinimas (592 000 Lt), ieškovas buvo bedarbis, rinkų kritimas ieškovui sukėlė didelių emocinių išgyvenimų. Ieškovas mano, kad FRV ir Bankas pasinaudojo ieškovo neprofesionalumu ir jo tikėjimu, jog vertybinių popierių rinka greitu metu atsities, tuo tarpu Bankui Kredito sutartis buvo itin naudinga, nes jis padidino savo interesų apsaugą gaudamas turto įkeitimą ir laidavimą už palūkanų mokėjimą. Kredito sutarties sąlygos yra aiškiai nenaudingos ieškovui. Ieškovo vertinimu, Kredito sutartis buvo sudaryta nesilaikant FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies nustatyto imperatyvo (CK 1.80 str. 1 d) ir Kredito sutartį dėl susidėjusių aplinkybių ieškovas buvo privestas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 str. 1 d.).

Ieškovas, prašydamas pripažinti Kredito sutartį, negaliojančia, atitinkamai prašo pripažinti negaliojančiu įkeitimo lakštą, nes įkeitimas buvo sudarytas analogiškų aplinkybių kontekste.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, spręsdamas dėl Repo sutarčių vykdymo, nurodė, kad jos priskirtinos prie rizikingų sandorių, nes be įprastų paskolos negrąžinimo rizikų, egzistuoja ir užstato (finansinių priemonių) nuvertėjimo rizika. Nustatė, kad ieškovas tokius sandorius sudarinėja nuo 2005 m., juos vykdydavo, po to sudarydavo naujus ir tai rodo, jog ieškovas ne tik suprato šių sandorių esmę ir riziką, bet ir turėjo pakankamai patirties juos vykdyti bei siekė ginčijamų Repo sutarčių sukeliamų teisinių pasekmių. Ieškovas AB FMĮ „FINASTA“ pateiktoje anketoje nurodė, kad jo rizikos tolerancijos lygis yra didžiausias. Šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad ieškovas suvokė repo sandorių prigimtį ir toleravo jų keliamą riziką, be to, pats patvirtino, jog dalis vertybinių popierių kainos kritimo rizikos tenka ir ieškovui. Teismas, vertindamas Repo sutarčių sudarymą FPRĮ 22 straipsnio kontekste, sprendė, kad ieškovui buvo suteikta visa būtina informacija, kurios pagrindu ieškovas galėtų suprasti investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pasirašydamas 2007 m. lapkričio 23 d. Investicinių paslaugų sutartį ieškovas patvirtino, kad susipažino su nurodytais dokumentais, užpildė anketą, kurioje pateikė informaciją apie vykdomą veiklą, išsilavinimą (aukštasis – filologija ir teisė), šeimyninę ir finansinę padėtį, investavimo planus ir priimtiną rizikos lygį (nurodė, kad pasirengęs prisiimti didelę riziką), investavimo patirtį ir žinių lygį apie konkrečias finansines priemones (nurodė, kad investuoja nuo 2001 m. vidutinis sandorių skaičius per metus – 100, gerai išmano prekybą akcijomis ir obligacijomis). Įvertinęs visas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas, kaip neprofesionalus klientas, buvo tinkamai informuotas apie repo sandorio esmę, jam būdingas rizikas, galėjo priimti pagrįstą sprendimą dėl tokio sandorio sudarymo. Atitinkamai padarė išvadą, kad FRV nesiekė perimti ieškovui priklausančių akcijų – sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių – ir neprisiėmė rizikos, susijusios su Repo sutarčių pagrindu perleistų akcijų kainų svyravimu, nes tai ieškovui tenkanti rizika, kurią jis turi įvertinti pats. Teismas pažymėjo, kad Repo sutarčių 7.4 punkte nustatyta teisė, o ne pareiga parduoti laiku neatpirktus vertybinius popierius, yra naudinga abiem sandorio šalims, nes nesukuria griežtos taisyklės, kaip turi elgtis FRV, kai ieškovas neįvykdo savo prievolių, o kaip tik suteikia šalims teisę derybomis spręsti dėl kiekvienu konkrečiu atveju geriausio elgesio, siekiant abiem šalims geriausio rezultato. Teismo teigimu, sudarant sandorį, tarpininkavo AB FMĮ „FINASTA“, t. y. šalims investicines paslaugas, prieš tai įsitikinusi tokios paslaugos tinkamumu kiekvienai iš šalių, suteikė licencijuotas investicinių paslaugų teikėjas. Kadangi ieškovas buvo sudaręs sutartį ir su AB FMĮ „FINASTA“, ir su FRV, remiantis bonus pater familias koncepcija, pagal kurią vidutinių sugebėjimų asmuo turi ir gali identifikuoti asmenį, kuris nurodytas sutartyje, teismas padarė išvadą, kad ieškovas suprato, jog sutartį sudaro ne su finansų maklerio įmone.

Teismas, spręsdamas dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, nustatė, kad ieškovas nuo 2005 m. iki 2009 m. sudarė 13 repo sandorių ir visi sandoriai buvo įvykdyti. Ieškovas ginčija tik dvi Repo sutartis, kurių laiku neįvykdė ir jų įvykdymo terminas šalių (FRV ir ieškovo) buvo pratęstas. Ieškovo ginčijamos Repo sutartys buvo įvykdytos po to, kai ieškovas sudarė su Banku Kredito sutartį, pagal kurią Bankas suteikė ieškovui 592 000 Lt kreditą, skirtą užbaigti Repo sutartis. Kredito lėšos buvo išmokėtos į ieškovo Banko sąskaitą, iš kurios ieškovo buvo pervestos į jo sąskaitą AB FMĮ „FINASTA“. Ieškovo prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ieškovo tėvo butas, ieškovo turimi vertybiniai popieriai ir pateiktas ieškovo sesers laidavimas, įkeista ieškovo pagal Repo sutartis sukaupta garantinė įmoka. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas iš esmės neneigia, kad neįvykdė Kredito sutarties, o ginčija ją kitais pagrindais, t. y. mano, jog Bankas pasinaudojo ieškovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis ir sudarė Kredito sutartį, kuri yra aiškiai nenaudinga ieškovui. Teismo vertinimu, ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina jo nurodytų teiginių. Ieškovas, sudaręs Kredito sutartį, savo veiksmais nuolat jį patvirtindavo, t. y. vykdydavo prisiimtus įsipareigojimus, dvejus metus mokėjo palūkanas, keitė sutarties sąlygas, pateikė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, teikė siūlymus dėl sąlygų pakeitimo. Teismas laikė, kad ieškovas iš esmės patvirtino ginčijamą sandorį (CPK 1.79 str.). Atkreipė dėmesį, kad priešingai nei nurodo ieškovas, atsižvelgiant į ieškovo turėtą įsiskolinimą, teismo vertinimu, Kredito sutarties sąlygos ieškovui buvo palankios ir naudingos, t. y. kredito grąžinimas atidėtas 60 mėnesių, grąžinimas išdėstytas 15 metų, pirmuosius dvejus metus ieškovas turėjo mokėti tik vieno procento dydžio palūkanas, Bankas sutiko su ieškovo pageidavimu įkeisti ieškovo turimą finansinių priemonių portfelį, tikintis, kad ateityje jo vertė paaugs ir ieškovas grąžins didesnę kredito dalį.

Nepatenkinęs pagrindinių ieškovo reikalavimų, teismas netenkino ir išvestinių reikalavimų dėl restitucijos ir hipotekos.

Teismas pažymėjo, kad prieš skelbiant sprendimą buvo gautas ieškovo prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes 2013 m. gegužės 21 d. visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta informacija apie tai, kad baudžiamojon atsakomybėn dėl vertimosi finansine veikla neturint licencijos buvo patraukti tam tikri asmenys. Teismas netenkino šio prašymo, konstatavęs, kad ši informacija nėra susijusi su šios bylos nagrinėjimu ir atkreipė dėmesį, kad 2013 m. gegužės 30 d. viešai paskelbta, jog ieškovo nurodyti asmenys yra išteisinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netaikė materialinių teisės normų, reglamentuojančių niekinio sandorio pripažinimą ir jo pasekmių taikymą (CK 1.78 str. 1, 5 d., 1.80 str., 2.77 str., FPRĮ 4 str. 1 d.), nors FRV vykdė investicinę veiklą ir su apeliantu sudarė sandorius neturėdamas šiai veiklai privalomos licencijos (CPK 330 str.). Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti ieškovo prašomą Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą, tokiu būdu atsisakydamas tirti įrodymus, patvirtinančius, kad FRV sudarė sandorius neturėdama licencijos, dėl to nebuvo atskleista bylos esmė ir buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

2. Apeliantas dar ieškinyje nurodė Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir juo nustatytas aplinkybes dėl nelicencijuotos FRV veiklos sudarant repo sandorius, kuriais teikiamos investicinės paslaugos. Ieškovo su FRV sudarytos Repo sutartys yra niekiniai sandoriai (CK 1.80 str. 1 d.). Visi vėlesni apelianto ir atsakovų pasirašyti susitarimai yra nurodytų niekinių Repo sutarčių pasekmė. Apeliantas šiomis aplinkybėmis rėmėsi savo paaiškinimuose nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2013 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje. Prašė išreikalauti minėtą sprendimą, o teismas nepagrįstai prašymą atmetė. Išnagrinėjus bylą iš esmės ir atidėjus sprendimo paskelbimą, apeliantas 2013 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės, susijusios su FRV investicine veikla, neturint licencijos. Šiuo prašymu apeliantas siekė, kad pirmosios instancijos teisme būtų tiriama ši esminę reikšmę turinti aplinkybė, nes paaiškėjo, jog buvusiems FRV vadovams yra iškelta baudžiamoji byla.

3. Apeliantas su FRV sudarė Repo sutartis, kurios patenka į FPRĮ reglamentuojamų investicinių paslaugų sąvoką, šioms paslaugoms teikti yra privaloma licencija (FPRĮ 4 str. 1 d.). Repo sandorių sudarymas yra pagrindinė FRV veikla, kuri buvo vykdoma neturint licencijos. Šie aktai yra konstatuoti minėtame Vertybinių popierių komisijos sprendime. Sandoris, kurio dalykas yra licencijuojama veikla, yra negaliojantis (CK 1.80 str. 1 d.). Apelianto su FRV sudarytos Repo sutartys yra niekiniai sandoriai, iš kurių negali atsirasti teisėtos pasekmės. Niekinio sandorio pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 str. 1, 5 d.). Apeliantas rėmėsi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais kaip savo ieškinio reikalavimų pagrindu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, įskaitant paaiškinimus 2013 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje, tačiau skundžiamame sprendime šie apelianto argumentai nebuvo vertinami ir dėl jų nepasisakyta. Esant akivaizdžiam pagrindui konstatuoti faktą, kad Repo sutartys yra niekiniai sandoriai, nepagrįstai buvo atmesti ieškovo reikalavimai, nes: 1) Kredito sutartis buvo sudaryta kaip tiesioginė Repo sutarčių pasekmė; pripažinus Repo sutartis niekinėmis, nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad apeliantas Kredito sutartį vykdė; 2) FRV yra nesąžininga šalis, nes negalėjo nežinoti, kad sudaro Repo sutartis neturint būtinos licencijos, todėl visos neigiamos tokių sandorių pasekmės turėtų tekti FRV; 3) kadangi niekinis sandoris negali sukurti teisėtų pasekmių ir jo šalys negali patvirtinti, yra teisiškai nereikšmingos aplinkybės, kad apeliantas su FRV pasirašė vėlesnius Repo sutarčių papildomus ir pakeitimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Civilinio proceso dispozityvumo principas suteikia proceso šalims galimybę laisvai naudotis savo teisėmis ir taip veikti proceso eigą. Tačiau vadovaujantis proceso operatyvumo, koncentruotumo ir draudimo piktnaudžiauti procesu principais, šalys savo reikalavimus privalo suformuluoti pasirengimo teisminiam nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme metu.

Šalies argumentai

2. CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus lemia ir draudimą apeliacijoje pateikti naujus įrodymus. Ieškovas ieškinyje nurodė Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą, tačiau nei ieškinyje, nei iki pradedant nagrinėti bylą iš esmės neteikė prašymo dėl šio sprendimo išreikalavimo.

3. Jokios įtakos ieškovui priimant vienokį ar kitokį sprendimą, susijusį su investavimu, FRV negalėjo padaryti. Abiejų šalių valia buvo sudaryti paskolos sutartį, jos vykdymą užtikrinant finansinėmis priemonėmis. Dėl to apelianto teiginys, kad pagrindinis tarp šalių susiklostęs teisinis santykis yra investicinių paslaugų teikimas, yra klaidingas. Apeliantas nepagrįstai siekia pripažinti Repo sutartis niekinėmis CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu. Šį reikalavimą apeliantas kelia tik apeliaciniame skunde, nes ieškinyje buvo nurodyti kiti reikalavimai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB bankas „FINASTA“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimo (toliau – VPK sprendimas). Jokio tiesioginio ryšio tarp VPK sprendimo ir Banko sudarytos Kredito sutarties nėra, todėl ir priežastinio ryšio tarp VPK sprendimo bei Kredito sutarties (ne)galiojimo nėra ir negali būti. Pagal CPK 182 straipsnį administracinėje byloje priimtu sprendimu nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik jeigu sprendimas priimtas teismo, o ne kitos institucijos. Todėl VPK sprendimas neturėjo prejudicinės galios Banko ir ieškovo tarpusavio santykiams, jų teisėms ir pareigoms, kylančioms iš Kredito sutarties. Be to, Banko nuomone, VPK sprendimas yra ydingas ir nepagrįstas.

2. Dėl investicinės veiklos licencijavimo. Nėra pagrindo vadovautis VPK, Banko nuomone, klaidingai nustatyta aplinkybe, kad FRV veikla buvo lecencijuojama ar suteikti šiai aplinkybei prejudicinę reikšmę. Teismas turėtų savarankiškai ištirti ir įvertinti investicinių paslaugų reglamentavimo turtinį, investicinių paslaugų licencijavimui teisės aktuose keliamus kriterijus ir taikomas išimtis. VRK sprendime taikytos FRPĮ nuostatos, reglamentuojančios investicinės veiklos licencijavimą ir numatančios išimtis, kada licencija yra nereikalinga, pačios priežiūros institucijos yra aiškinamos dviprasmiškai. Banko nuomone, nagrinėjant bylą nėra pagrindo vadovautis VPK sprendime, kuris nėra susijęs su nagrinėjama byla ir yra ydingas bei nepagrįstas, nurodytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu.

3. Dėl teisiškai reikšmingo ryšio tarp Repo sutarčių ir Kredito sutarties nebuvimo. Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad pripažinus Repo sutartis niekinėmis, nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog apeliantas su Banku pasirašytą Kredito sutartį vykdė, pasirašė jos pakeitimus, tuo patvirtindamas sudarytą sandorį. Banko nuomone, Repo sutarčių galiojimas ar negaliojimas neturi ir negali turėti įtakos Kredito sutarties galiojimui. Kredito sutartis yra atskira, savarankiška sutartis. Ieškovas apeliaciniame skunde nepalaiko savo argumentų, kad Kredito sutartis buvo sudaryta nepalankiomis ieškovui sąlygomis ir nepasisako dėl skundžiamo sprendimo motyvų, kuriais teismas atmėtė ieškovo teiginius ir atsisakė tenkinti ieškinį. Darytina išvada, kad ieškovas neginčija skundžiamo sprendimo motyvų, kuriais kritiškai įvertinti ir atmesti ieškinio reikalavimai. Tai, kad Banko suteiktas kredito lėšas ieškovas pervedė trečiajai šaliai (FRV), kuri turi, turėjo ar turės tam tikrų administracini procesų, ginčų ar arbitražo procedūrų, Kredito sutarties nedaro savaime niekine ir/ar negaliojančia. Kredito sutarties galiojimas nėra priklausomas nuo kitų ieškovo su trečiaisiais asmenimis (FRV) sudarytų sutarčių galiojimo ar negaliojimo. Kredito sutartis – savarankiška sutartis, iš kurios kylančius įsipareigojimus Bankas visiškai įvykdė, o ieškovas – ne. Priešingas traktavimas sukurtų neleistiną teisminį precedentą, kuomet nuginčijus, pripažinus negaliojančiomis sutartis, kurių vykdymui bankai suteikia finansavimą, savaime padarytų negaliojančiomis nenuspėjamą skaičių sutarčių. Nagrinėjamu atveju teismas išsamiai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo teisinius santykius, kurie susiklostė ieškovo sutarčių, sudarytų tiek su FRV, tiek su AB FMĮ „FINASTA“, tiek su Banku.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovas su AB FMĮ „FINASTA“ 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Investicinių paslaugų sutartį, kuri reglamentuoja santykius tarp ieškovo (kliento) ir AB FMĮ „FINASTA“ (tarpininko), kylančius teikiant klientui investicines paslaugas (t. 1, b. l. 16-18). Šios sutarties preambulėje pažymėta, kad ieškovas yra pripažintas neprofesionaliuoju investuotoju ir jam taikomos visos teisės aktuose nustatytos apsaugos priemonės. Tą pačią dieną ieškovas su UAB „Finasta“ rizikos valdymas (dabar – UAB „Finansų rizikos valdymas“) (toliau – FRV) sudarė Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2007 m. lapkričio 23 d. Repo sutartis) (t. 1, b. l. 26-29). Šia sutartimi ieškovas pardavė FRV 155 881 vnt. AB Šiaulių banko akcijų po 2,29 Lt už vnt. (iš viso už 356 280,49 Lt) ir įsipareigojo atpirkti akcijas iš FRV iki 2008 m. gegužės 23 d. Byloje ginčo nėra, kad sutartą akcijų atpirkimo dieną ieškovas neatpirko iš FRV Šiaulių banko akcijų. Ieškovui neatpirkus iš FRV Šiaulių banko akcijų, ieškovas su FRV 2008 m. birželio 2 d. sudarė kitą Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2008 m. birželio 2 d. Repo sutartis). Šia sutartimi ieškovas pardavė FRV 3 550 vnt. AB „Lifosa“ akcijų po 43 Lt už vnt. (iš viso už 152 650 Lt) ir įsipareigojo atpirkti akcijas iš FRV iki 2008 m. rugsėjo 2 d. (t. 1, b. l. 31-34). Byloje ginčo nėra, kad sutartą akcijų atpirkimų dieną ieškovas neatpirko iš FRV ir Lifosos akcijų. Kaip ir nėra ginčo, kad, neatpirkus Šiaulių banko ir Lifosos akcijų, ieškovo įsiskolinimas FRV iki 2009 m. liepos mėnesio pasiekė 592 000 Lt.

Ieškovas 2009 m. liepos 21 d. su AB banku „FINASTA“ (toliau – Bankas) sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį, kuri reglamentuoja santykius tarp ieškovo (kliento) ir Banko, kylančius teikiant klientui investicines paslaugas (t. 1, b. l. 21-25), o 2009 m. kovo 24 d. – Kredito sutartį, kuria Bankas suteikė ieškovui 592 000 Lt kreditą, kurio paskirtis – ieškovo su FRV sudarytų Repo sutarčių užbaigimas (t. 1, b. l. 40-43). Įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti ieškovas įkeitė Bankui iš FRV atpirktas Šiaulių banko ir Lifosos akcijas, ieškovo tėvas F. D. įkeitė Bankui jam priklausantį butą (duomenys neskelbtini), o ieškovo sesuo I. V. laidavo už ieškovo prievolę mokėti palūkanas pagal Kredito sutartį. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, gavęs iš Banko kreditą, 2009 m. rugpjūčio 7 d. atsiskaitė su FRV pagal Repo sutartis, pervesdamas FRV 593 848,62 Lt, tokiu būdu šias sutartis užbaigdamas (t. 1, b. l. 30, 35).

Ieškovas ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad FRV piktnaudžiavo savo teisėmis pagal Repo sutartis ir tuo pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies nustatytus imperatyvus; 2) pripažinti Kredito sutartį negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją; 3) solidariai priteisti iš atsakovų FRV ir Banko 512 718,94 Lt nuostolių; 4) pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, kurio pagrindu įregistruota ieškovo tėvo F. D. sutartinė hipoteka.

Savo pirmą ir trečią reikalavimą ieškovas grindė aplinkybėmis, kad, ieškovui laiku neatpirkus Šiaulių banko ir Lifosos akcijų, FRV įgijo teisę laisvai disponuoti (parduoti) jomis ir iš gautų lėšų padengti ieškovo prievoles, tačiau nepasinaudojo šia teise ir leido akcijų vertei kristi, t. y. perkėlė visą rinkos žemumas pasiekusių vertybinių popierių riziką ieškovui, kuriam buvo suteiktas neprofesionalaus investuotojo statusas. Ieškovo manymu, FRV tokiu būdu pažeidė FRPĮ 22 straipsnio 1 dalį, kuri nustato finansų maklerio įmonės pareigą teikiant klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, taip pat CK 1.137 straipsnio 3 dalį, kuri draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Ieškovo paskaičiavimais, jeigu FRV nebūtų piktnaudžiavusi savo teise disponuoti neatpirktomis akcijomis savo nuožiūra ir būtų veikusi sąžiningai, teisingai, profesionaliai bei geriausiomis savo klientui sąlygomis ir interesais, 2008 m. rugsėjo 15 d. ieškovas būtų skolingas FRV tik 79 281,06 Lt. Be to, aplinkybę, kad FRV pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas, ieškovas įrodinėjo tuo, jog FRV dar labiau pablogino ieškovo padėtį, pasiūlydama ieškovui sudaryti Kredito sutartį ir tokiu būdu perkeldama dar didesnę prisiimamos rizikos dalį ieškovui ir jo artimiesiems. Nuostolių atlyginimą (skirtumą tarp ieškovo 592 000 Lt įsiskolinimo, susidariusio FRV laiku nepardavus Šiaulių banko ir Lifosos akcijų, ir ieškovo 79 281,06 Lt įsiskolinimo, kuris galėjo būti FRV laiku pardavus šias akcijas, t. y. 512 718,94 Lt) ieškovas prašė priteisti ne tik iš FRV, bet ir iš Banko, remdamasis tuo, kad jis turėjo pagrįstą pagrindą sutapatinti FRV su Banku ir tikėtis, kad atsakovai prisiimą tą pačią atsakomybę.

Ieškovas antrą reikalavimą (dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia) grindė aplinkybėmis, kad FRV įkalbėjo ieškovą sudaryti Kredito sutartį, o Bankas suteikė kreditą ieškovui labai nenaudingomis sąlygomis, pasinaudodamas ieškovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis, ieškovo neprofesionalumu ir jo tikėjimu, jog vertybinių popierių rinka greitu metu atsities. Analogiškomis aplinkybėmis ieškovas grindė išvestinį ketvirtą reikalavimą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė ieškovo argumentus dėl jo neprofesionalaus investuotojo statuso ir FRV veiksmų delsiant parduoti ieškovo neatpirktas Šiaulių banko ir Lifosos akcijas, pažymėdamas, jog ieškovas atsižvelgdamas į savo didelę investavimo patirtį, žinių lygį apie konkrečias finansines priemones turėjo suvokti repo sandorių esmę ir jiems būdingą riziką bei kad perleistų akcijų vertės svyravimo rizika tenka pačiam ieškovui. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad FRV turėjo teisę, o ne pareigą parduoti laiku neatpirktas akcijas. Ieškovas apeliaciniu skundu šių pirmosios instancijos teismo motyvu neskundžia. Taip pat nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais atmestas ieškovo reikalavimas dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad Bankas pasinaudojo ieškovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis ir sudarė Kredito sutartį, kuri yra aiškiai nenaudinga ieškovui. Pirmosios instancijos teismas išdėstė išsamius motyvus, pagrindžiančius padarytą išvadą, kad Kredito sutarties sąlygos buvo netgi naudingos ieškovui.

Ieškovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės vieninteliu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netaikė materialinių teisės normų, reglamentuojančių niekinio sandorio pripažinimą ir jo pasekmių taikymą (CK 1.78 str. 1, 5 d., 1.80 str., 2.77 str., FPRĮ 4 str. 1 d.), nes, apelianto teigimu, FRV vykdė investicinę veiklą neturėdama šiai veiklai privalomos licencijos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą (toliau – VPK sprendimas), kuriuo nustatytos aplinkybės dėl aktualiu šiai bylai laikotarpiu FRV vykdytos veiklos sudarant repo sandorius, neturint licencijos. Ieškovas yra teisus teigdamas, kad jis dar ieškinyje nurodė VPK sprendimą ir šiuo sprendimu nustatytas minėtas aplinkybes išdėstė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2013 m. gegužės 24 d. posėdyje. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ieškinio, tiek kitų ieškovo pateiktų procesinių dokumentų, tiek 2013 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio protokolo turinys neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovas šiomis aplinkybėmis (ir šias aplinkybes patvirtinančiu VPK sprendimu) grindė pareikštus reikalavimus.

Ieškovas ieškinyje tik be kita ko atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad VPK sprendimu FRV buvo skirta 4 000 Lt bauda už tai, jog ši bendrovė nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 30 d. vykdė investicinę veiklą neturėdama šiai veiklai reikalingos licencijos ir pasinaudodama AB FMĮ „FINASTA“ techninėmis galimybės ir žmogiškaisiais ištekliais, norėdamas pabrėžti, jog 2007 m. lapkričio 23 d. Repo sutartį sudarė su FRV, manydamas, kad šią sutartį sudaro su AB FMĮ „FINASTA“, su kuria tą pačią dieną (2007 m. lapkričio 23 d.) buvo sudaręs Investicinių paslaugų sutartį, kurioje ieškovas buvo pripažintas neprofesionaliu investuotoju. Cituodamas VPK sprendimą ieškovas paryškino būtent sprendimo išvadą, kad FRV vykdė veiklą pasinaudodama AB FMĮ „FINASTA“ techninėmis galimybėmis ir žmogiškaisiais ištekliais. Tuo tarpu VPK sprendimo išvada, kad FRV vykdė investicinę veiklą be licencijos, ieškovo nebuvo paryškinta. Taigi ieškovas VPK sprendimą buvo nurodęs visai kitame kontekste. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad kadangi ieškovas buvo sudaręs sutartį ir su AB FMĮ „FINASTA“, ir su FRV, remiantis bonus pater familias koncepcija, pagal kurią vidutinių sugebėjimų asmuo turi ir gali identifikuoti asmenį, kuris nurodytas sutartyje, padarė išvadą, jog ieškovas suprato, kad Repo sutartį sudaro ne su AB FMĮ „FINASTA“. Ieškovas apeliaciniu skundu šios išvados neskundžia.

Iš 2013 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio protokolo (atkreiptinas dėmesys, kad tai buvo ne parengiamasis teismo posėdis, t. y. ieškovas savo reikalavimus privalėjo suformuoti pasirengimo teisminiam nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme metu) matyti, kad ieškovas iškėlė klausimą dėl VPK sprendimo išreikalavimo, motyvuodamas šį prašymą tuo, jog ieškovas, grįsdamas savo ieškinį, remsis argumentais, kad Repo sutartys konstatuotini kaip niekiniai, nes buvo sudaryti bendrovės, neturinčios licencijos. Toliau pasisakydamas dėl ginčo esmės ieškovas pareiškė savo nuomonę, kad Repo sutartys negalėjo būti sudarytos, nes FRV neturėjo teisės tokių sutarčių sudaryti, todėl jos yra niekinės, kaip ir visi kiti sandoriai, sudaryti po Repo sutarčių sudarymo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas reikalavimo dėl Repo sutarčių pripažinimo niekinėmis nereiškė, šią aplinkybę nurodė bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu pabaigoje, taip pat nepateikė argumentų, išskyrus VPK sprendime nurodytas aplinkybes, kurios pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nagrinėjamu atveju neturėjo prejudicinės galios, patvirtinančių, kad FRV galėjo sudaryti Repo sutartis tik turėdama atitinkamą licenciją, t. y. kad FRV veikla turėjo būti licencijuojama. Pirmosios instancijos teismas nematydamas pagrindo ex officio konstatuoti niekinių sandorių fakto ir nesant ieškovo suformuluoto atitinkamo reikalavimo, pagrįstai ieškovo nurodytų aplinkybių neanalizavo ir netaikė niekinio sandorio teisinių pasekmių (CK 1.78 str. 5 d.). Atsakovas AB bankas „FINASTA“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą teisingai pažymėjo, kad VPK sprendime konstatuota aplinkybė dėl FRV veiklos be licencijos yra atskiros bylos pagrindas ir dalykas, kurioje ieškovas turi galimybes ginti savo, jo manymu, pažeistas teises ir teisėtus interesus. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavimo ir nepasisakė dėl apelianto nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo dėl jų pasisakyti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 str.).

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėDanguolė Martinavičienė