Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A., V. A. ir nuteistojo D. O. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo R. A.) ir jam skirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo S. Ž. (S. Ž.) ir jam skirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 9 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. A. paskirta galutinė subendrinta 9 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. liepos 28 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Bausmės pradžią A. A. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

A. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

D. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo R. A.) ir jam paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo S. Ž.) ir jam skirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. O. paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. liepos 28 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Bausmės pradžią D. O. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

D. O. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo R. A.) ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir V. A. paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 10 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. liepos 28 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Bausmės pradžią V. A. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

V. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiojo I. B. (I. B.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš nuteistųjų A. A., V. A. ir D. O. solidariai priteista 469,40 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei iš A. A. ir D. O. solidariai priteista 1 210,60 Eur turtinei žalai atlyginti.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir Valstybinės ligonių kasos naudai iš nuteistųjų A. A., V. A. ir D. O. solidariai priteista 6 157,49 Eur turtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą kaltinamiesiems priteisimo netenkinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. A., D. O. ir V. A. nuteisti už tai, kad jie 2021 m. liepos 19 d. apie 13.00 val., name, esančiame adresu – (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, t. y., veikdami vieninga tyčia, dėl asmeninių santykių, suduodami R. A. smūgius rankomis ir kojomis, o taip pat, A. A. ir D. O. suduodant ne mažiau po vieną smūgį nukentėjusiajam ir kėde, t. y., visi bendrai naudodami fizinį smurtą, ir suduodami ne mažiau 20 smūgių nukentėjusiajam į veidą, krūtinę, šonkaulius, kairį kojos klubą, bendrais tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide, krūtinės ląstoje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, kurie visumoje kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir taip, veikdami bendrininkų grupėje, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo R. A. sveikatą. Šie nuteistųjų A. A., D. O. ir V. A. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

1.1. Taip pat A. A., D. O. ir V. A. nuteisti už tai, kad jie 2021 m. liepos 19 d. apie 13.00 val., name, esančiame adresu – (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, t. y., veikdami vieninga tyčia, dėl asmeninių santykių, kartu suduodami smūgius rankomis A. V. (A. V.) į įvairias kūno vietas, suėmę už rankų ir kojų ištempė pastarąjį iš lovos ant grindų, D. O. ir su V. A. bei D. O. suduodami nukentėjusiajam kojomis ir rankomis, o taip pat, A. A. sudavus nukentėjusiajam ne mažiau du smūgius ir taburete, D. O. sudavus nukentėjusiajam ne mažiau vieną smūgį kėde, t. y., visi bendrai naudodami fizinį smurtą, ir suduodami nukentėjusiajam ne mažiau 27 smūgius į veidą, krūtinę, pilvą, kairį žastą, kojas, pakaušį, nugarą, bendrais tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė poodines kraujosruvas veide, krūtinėje, pilve, kairiame žaste, abiejose keliuose ir blauzdose; minkštųjų audinių kraujosruvas veide, pakaušyje, nugaroje, krūtinėje, kojose; kairės akiduobės ir kairio žandinio ančio lūžius; kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje (iki 5 g), seklias difuzines subarachnoidines galvos smegenų kraujosruvas sferiniuose paviršiuose; abipusius viengubus III-XI šonkaulių lūžius su plaučių sumušimu ir kraujavimu į abi krūtinplėvės ertmes bei oro susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje; masyvią dešinės krūtinės ląstos pusės poodinę emfizemą; minkštųjų audinių kraujosruvą nugaros juosmeninėje srityje ir stuburo juosmeninės dalies L3 slankstelio kairės skersinės ataugos lūžį; blužnies, abiejų inkstų ir dešinio antinksčio plyšimus; apatinės tuščiosios venos plyšimą, dėl ko, nuo sunkios pilvo traumos - blužnies, abiejų inkstų, dešinio antinksčio ir apatinės tuščiosios venos plyšimų, sukėlusių vidinį nukraujavimą ir ūminį inkstų nepakankamumą bei sepsį, nukentėjusysis A. V. mirė. Šie nuteistųjų A. A., D. O. ir V. A. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje.

1.2. Be to, A. A. ir D. O. nuteisti už tai, kad jie 2021 m. liepos 19 d. apie 13.00 val., name, esančiame adresu – (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje dėl asmeninių santykių, priėję prie S. Ž., A. A. bandė suduoti jam kumščiu, o pastarajam A. A. atstūmus, D. O. priėjęs prie S. Ž., kumščiu sudavė jam į krūtinės sritį, po ko, nukentėjusiajam nukritus ant sofos, taikėsi suduoti kumščiu jam ir į galvą, o nukentėjusiajam pasilenkus ir išvengus smūgio, D. O. kumščiu vėl sudavė S. Ž. į krūtinės sritį ir keliu spyrė į kairės pusės akį, po ko A. A. spyrė koja nukentėjusiajam į kairįjį šoną, ir tokiais bendrais tyčiniais veiksmais A. A. ir D. O. sukėlė nukentėjusiajam S. Ž. fizinį skausmą. Šie nuteistųjų A. A. ir D. O. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

1.3. Be to, A. A. ir D. O. nuteisti už tai, kad jie 2021 m. liepos 19 d. apie 13.00 val., name, esančiame adresu – (duomenys neskelbtini), po to, kada būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje kartu su apsvaigusiu nuo alkoholio V. A., dėl asmeninių santykių, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius R. A., A. V. ir S. Ž., A. A. ir D. O., išeidami iš namo, tyčia nuvertė kambaryje buvusią spintą, taip ją sulaužydami ir sudaužydami spintoje buvusius indus, sulaužė 6 kėdes, ir A. A. spyrė koja į verandos durų stiklą, jį sudaužydamas, t. y., tokiais bendrais tyčiniais veiksmais A. A. su D. O. sunaikino svetimą I. B. priklausantį turtą, padarydami I. B. bendrą 1 210,60 Eur turtinę žalą. Šie nuteistųjų A. A. ir D. O. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.4. Teigiama, jog kaltinime detalizuoti tik kitų nuteistųjų veiksmai, tačiau toks kaltinimas yra identiškas visiems nuteistiesiems, įskaitant apeliantą, kuris eilėje atliktų veiksmų nedalyvavo arba dalyvavo epizodiškai. Dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto susidaro klaidingas įspūdis, kad nuteistasis V. A. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir siekė nužudyti A. V., nors tai nepagrįsta bylos duomenimis. Tokios struktūros kaltinimas trukdė nuteistajam gintis nuo pareikštų kaltinimų, nes kaltinimas grindžiamas bendrais veiksmais ir vieninga tyčia, nors, remiantis kasacinio teismo praktika, apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas turi tiksliai nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingus faktus ir aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo A. A. ir nuteistojo D. O. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliaciniai skundai atmetami.

6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam R. A.), naikinama, šioje dalyje priimant naują nuosprendį: V. A. išteisinamas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Be to, nuosprendis keičiamas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 3 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

7. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, neperžengdama apeliacinių skundų ribų, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. A. pripažino kaltu dėl tyčinio A. V. nužudymo, veikiant bendrininkų grupe, ir nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir jos kvalifikavimo bei nuteistojo kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu: nuosprendyje aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, motyvai, kuriais remiantis dalis duomenų nepripažinti patikimais, objektyviai ištirtos nuteistojo nusikalstamą veiką apibūdinančios ir jo vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo stadijoje iškeltą versiją paneigiančios aplinkybės, kurių pagrindu nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės atitinka nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, be to, nuosprendyje nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, dėl ko nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo nuosprendžio nuteistojo V. A. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

8. Taip pat, pakartotinai įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms, taip pat atitinka nuteistųjų asmenybes, o apeliaciniuose skunduose išskiriamos pavienės aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos. Todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis skunduose nurodytais argumentais, neturi pagrindo daryti priešingų išvadų ir pakeisti nuteistiesiems pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes. Taigi, nuteistojo A. A. ir nuteistojo D. O. gynėjo advokato M. Girdiušo apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9. Nepaisant to, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo V. A. apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis V. A. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam R. A.), yra nepagrįstos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nuteistasis, veikdamas bendrininku grupe, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo R. A. sveikatą, visapusiškai neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, nepatikrino kiekvieno jų sąsajumą, tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą, tokiu būdu analizuodamas byloje surinktus įrodymus, padarė neteisingą ir įrodymais nepagrįstą išvadą dėl nuteistojo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendis keičiamas BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam R. A.), ir priimant naują sprendimą: išteisinant V. A., neįrodžius, kad nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

10. Nustačius, jog kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką padarė veikos bendrininkai – nuteistieji A. A. ir D. O., nuosprendyje įrodytomis pripažintos faktinės aplinkybės tikslintinos BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu (past. – šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms), pašalinant tik išteisintojo V. A. kaip bendravykdžio vaidmenį, kas, be kita ko, eliminuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų, t. y., perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Dėl įrodymų vertinimo V. A. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jo kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą.

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

12. Skundžiamu nuosprendžiu V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, sugretinęs byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, t. y. nuteistųjų bei byloje apklaustų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, specialisto išvadą, nusprendė, jog teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. A. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininku grupe su A. A. ir D. O., dėl asmeninių santykių, suduodami R. A. smūgius rankomis ir kojomis, o taip pat, A. A. ir D. O. suduodant nemažiau po vieną smūgį nukentėjusiajam ir kėde, t. y., bendrai naudodami fizinį smurtą, ir suduodami ne mažiau 20 smūgių nukentėjusiajam į veidą, krūtinę, šonkaulius, kairį kojos klubą, bendrais tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide, krūtinės ląstoje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, kurie visumoje kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

13. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį byloje esančių įrodymų pakankamumo aspektu. Apelianto teigimu, atlikus tiek liudytojų, tiek kaltinamųjų apklausas, jokių V. A. kaltės įrodymų byloje nėra. Skunde pabrėžiama, kad nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų ar nuteistasis D. O. nenurodė, kad nuteistasis V. A. dalyvautų bendruose veiksmuose vartojant fizinį smurtą, be to, nukentėjusysis R. A., dėl kurio sumušimo nuteistasis buvo kaltinimas bendrų veiksmų atlikimu, nurodė, jog nuteistojo nepamena. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad, pripažindamas nagrinėjamas aplinkybes įrodytomis, pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų įrodomosios reikšmės, pastarųjų negretino su kitais byloje esančiais įrodymais, taigi visapusiškai neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, nepatikrino kiekvieno jų sąsajumo, tarpusavio ryšio bei įrodomosios reikšmės tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą, tokiu būdu pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

14. Kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje įrodyta, kad V. A. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, kadangi minėta išvada yra iš esmės grindžiama teisme perskaitytais ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais nukentėjusiojo parodymais, kurie ne tik savo lakoniškumu prieštarauja nukentėjusiojo išsamesniems parodymams duotiems pirmosios instancijos teisme, kuriais nesivadovauti nėra teisinių pagrindų, tačiau kartu jie nėra savarankišku įrodymų šaltiniu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, išvada, jog V. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, grindžiama ir netiesioginiu įrodymu – liudytojos V. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie nagrinėjamu atveju neatitinka ir sąsajumo kriterijaus. Taigi, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, byloje įrodinėtinas aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamos veikos sudėties požymius, nustatinėjo duomenimis, kurie nėra savarankišku įrodymų šaltiniu ir gali būti naudojami tik kaip priemonė kitiems įrodymams patikrinti, be kita ko, nevertinant jų patikimumo kitų įrodymų visumos kontekste, kadangi byloje esantys įrodymai nepatvirtina aptartų kaltinime nuteistajam inkriminuotų faktinių aplinkybių kartu ir pirmosios instancijos teismo išvadų. Šiame kontekste pastebėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir nors įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, nagrinėjamu atveju byloje esantys – netiesioginiai liudytojos parodymai, neatitinkantys įrodymų sąsajumo kriterijaus, ar ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nesantys savarankišku įrodymų šaltiniu, negali nustatyti tarpinių faktų ar sudaryti nuoseklios ir logiškos įrodymų grandinės.

15. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad protokole-pareiškime R. A. nurodė, jog trys jam nepažįstami asmenys (past. – asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu R. A. atpažino A. A., kaip vyrą Nr. 2 (t. 2, b. l. 1-4); D. O., nurodydamas, kad tai vyras Nr. 3 (t. 2, b. l. 9-12); V. A., pareikšdamas, kad tai vyresnio amžiaus vyras Nr. 1 (t. 2, b. l. 13-16)) naudojo fizinį smurtą prieš jį – sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių jam į įvairias kūno vietas, dėl ko jam buvo sukeltas fizinis skausmas (t. 1, b. l. 6-7). Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog nukentėjusysis nebuvo nuoseklus, nurodydamas ir identifikuodamas prieš jį fizinį smurtą panaudojusius asmenis, kadangi į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nukentėjusysis nenurodė pareiškime užfiksuoto trečiojo asmens – „vyresnio amžiaus vyro Nr. 1“, ikiteisminio tyrimo metu atpažinto kaip V. A.. Pareigūnų „Body kameros“ įrašai patvirtina, jog įvykio vietoje buvo rastas sužalotas nukentėjusysis R. A., namai apversti, išmuštos durys, bei buvo išsiaiškinta, kad R. A. mušė jaunuoliai kojomis (t. 1, b. l. 37-41).

16. Detalizuojant pareiškime nurodytas aplinkybes, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 191-193; 195-197) nukentėjusysis nurodė, jog įėjęs į kambarį, kur miegojo „B.“ (past. – bylos duomenimis nustatyta nukentėjusiojo A. V. pravardė), pamatė, kad minėti vyrai stovėjo virš „B.“ ir tempė jį už rankų, smūgiavo A. V. į įvairias kūno vietas rankomis. R. A. pasakė: „Nemuškit jo“. Po ko jie trise pradėjo jį mušti. Šiame kontekste pastebėtina tai, jog nukentėjusysis taip pat nurodė, jog, kas ir kiek smūgių sudavė jis nematė, nes bandė apginti savo veidą, o detalizuodamas konkrečius nuteistųjų veiksmus pastarasis apibūdino tik A. A., identifikuojamo kaip vyras Nr. 2, ir D. O., kaip vyro Nr. 3, atliktus veiksmus. Nukentėjusysis parodė, jog priėjo vyrai Nr. 2 ir Nr. 3, ir vyras Nr. 3 sudavė jam vieną smūgį koja į kairįjį klubą. Nors nukentėjusysis nurodė, jog šiam nukritus visi trise pradėjo spardyti jį kojomis, kaip minėta, pastarasis taip pat teigė, jog kas ir kiek smūgių sudavė nežino, kadangi bandė apginti save – tik spėjo uždengti galvą rankomis ir gulėjo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis taip pat apibūdino ir vėlesnius A. A. ir D. O. veiksmus – vyras Nr. 2 surėkė, kad jie nemuštų gulinčio. Po to nukentėjusiajam pavykus atsistoti, vyras Nr. 3 sudavė jam 2-3 smūgius kumščiu į kairiąją veido pusę, taip pat jam buvo suduota sulūžusios kėdės koja.

17. Tiriant ikiteisminio tyrimo duomenis teisme, teismo posėdžio metu nukentėjusysis R. A. patvirtino pirminių apklausų metu nurodytas aplinkybes dėl nuteistųjų A. A. ir D. O. smurtinių veiksmų, kurias, pastebėtina, šis pakankamai detaliai apibūdino dar pirminių apklausų metu. Tačiau apklausiamas teisme nukentėjusysis iš esmės paneigė savo parodymų dalį dėl neapibrėžto trijų asmenų smurto. Nuosekliai apibūdindamas įvykio chronologiją, A. A. ir D. O. atliktus veiksmus, smūgių sudavimo aplinkybes, nukentėjusysis teisme paaiškino, jog prie jo priėjo A. su D.. D.; R. A. sudavė smūgį, o kai jis gulėjo, vienas mušė, o tas su tamsiais plaukais (parodo kaltinamąjį A. A.) sakė nemušti, nes ir taip guli, bei parodė, kad moteris ir nuteistasis V. A. tuo metu sėdėjo prie A. ir kažką jam aiškino. Pastarasis, atsakydamas į teisėjos klausimus, pabrėžė, jog moteris ir V. (V. A.) sėdėjo prie A., o jaunesni vaikinai A. ir D. pribėgo prie jo. Be to, tiesiogiai patvirtino, jog nematė, kad V. A. būtų atlikęs muštynių veiksmus, ar jam suduotų.

18. Iš aptartų parodymų turinio seka, jog nukentėjusysis nebuvo nuoseklus, nurodydamas konkrečius prieš jį smurtavusius asmenis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu iš esmės nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė nuteistojo V. A. veika. Taigi, byloje nėra duomenų, apibūdinančių nuteistajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties objektyvius požymius, tuo metu apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis iš esmės paneigė nuteistojo V. A. dalyvavimo faktą, padarant nusikalstamą veiką. Aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, visų pirma, nebuvo faktinio pagrindo vadovautis nekonkretizuotais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių turinys pakankamas identifikuoti įvykio vietoje dalyvavusius asmenis, tačiau ne jų konkretų vaidmenį ar indėlį. Antra, šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018). Taigi, aptarti nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra ir tinkamu – patikimu įrodymu šaltiniu, galinčiu savaime pagrįsti nuteistojo kaltę.

19. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, išvada, jog V. A. smurtavo nukentėjusiojo R. A. atžvilgiu, buvo grindžiama ir liudytojos V. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, jog: „A. A. laikė tėvą - V. A., kad jis niekam netrenktų“ (t. 2, b. l. 136-137). Vis dėlto, pastarasis įrodymas ne tik savaime neatskleidžia įtariamajam inkriminuojamos veikos objektyviųjų požymių ar nesudaro pagrindo spręsti apie nuteistojo prisidėjimą prie veikos bendravykdžų – pritarimą kitiems bendrininkų veiksmams, smurtaujant prieš R. A., tačiau pastarasis neatitinka ir sąsajumo kriterijaus, kadangi liudytoja apibūdino kitos veikos – nukentėjusiojo A. V. nužudymo aplinkybes, kurio metu nuteistasis jau buvo pasišalinęs iš įvykio vietos. Taigi, šis įrodymas nustato kitus teisiškai reikšmingus faktus, kurie nagrinėtini nustatant kitos veikos aplinkybes. Kaip matyti iš byloje esančio apklausos protokolo, V. A. parodė, jog D. O. mušė vyrą (R. A.) kumščiais, daugiausiai į veidą, galvą, suduodamas ne mažiau 5-6 smūgių, mušė tame kambaryje, kur miegojo A.. Po ko sumuštas vyras (R. A.) išbėgo į lauką. Tada D. priėjo prie A. ir gulintį mušė, buvo užšokęs ant A. visu savo kūnu, apie 3-4 kartus, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 30 smūgių į įvairias kūno vietas, bet daugiausiai į galvą. A. tuo metu laikė tėvą V., nes jis irgi norėjo suduoti A., bet nesudavė (t. 2, b. l. 136-137). Iš aptarto seka, jog liudytoja buvo tiesiogiai identifikavusi ir asmenį, prieš kurį nuteistasis ketino smurtauti, t. y. prieš kitą nukentėjusįjį – A. V., taigi aptarti liudytojos parodymai nėra savarankišku įrodymų šaltiniu, taip pat nepatvirtina aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

20. Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis, būtent nukentėjusiojo teismo posėdžio metu duoti parodymai papildo ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus, kas taip pat iliustruoja pirmosios instancijos teismo argumentų prieštaringumą. Byloje apklausti veikos bendrininkai, kurių parodymus, pastebėtina, pirmosios instancijos teismas laikė patikimais, o jų prisipažinimas įvertintas kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, arba nepatvirtino nuteistojo V. A. dalyvavimo smurtaujant prieš R. A. fakto, arba iš esmės šį paneigė. Nuteistasis D. O. tiek apklausų ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog apie V. A. jis nieko pasakyti negali, tik prisimena, jog jis atvažiavo kartu (t. 3, b. l. 22-24). Nepaisant to, nuteistasis A. A. iš esmės neneigdamas nuteistojo V. A. vaidmens nužudant A. V., nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigė, jog V. A. nesmurtavo prieš nukentėjusįjį R. A.. Nuteistasis A. A. teismui parodė, jog iš pradžių jis sudavė R. porą smūgių (2-3) į veidą ir į šonus, po ko prisijungė D. O.. Vėliau, R. paklausus, kodėl jie muša A., A. A. ir D. O. priėjo prie R. ir vėl pradėjo jį mušti. Pastarasis pabrėžė, jog kur buvo V. A., kai mušė R. A., nežino. 2021 m. lapkričio 16 d. apklaustas įtariamuoju A. A. parodė, kad Su D. sudavė jam (R. A.) po 3-4 smūgius kumščiais į veido sritį, kūną. A. A. sudavė kumščiu į veido sritį 1-2 smūgius ir 1-2 smūgius į krūtinę. D. taip pat sudavė 3-4 smūgius, t. y., 1-2 į veido sritį ir 1-2 į šonkaulius. Po šių smūgių R. suklupo ir jie nustojo jį mušti. Tuo metu jo mama ir tėtis stovėjo ir nieko nedarė. Tuomet R. pradėjo sakyti, kodėl jie muša „B.“, tad priėjo prie R. ir vėl sudavė tiek jis, tiek D., po 2 smūgius. Nuo šių smūgių R. pritūpė, o kai nustojo jį mušti, jis išsitiesė ir vėl pradėjo kažką sakyti, tad jis paėmė kambaryje buvusią kėdę ir sudavė R. per šoną. Nuo šio smūgio jis nukrito ant grindų. Gali būti, kad tuo metu jis su D. jį dar galėjo spardyti kojomis, tačiau jis šito nelabai prisimena, tačiau neatmeta tokios galimybės. Kiek prisimena, jis dar pasakė, kad nemuštų gulinčio (t. 4, b. l. 146-148).

21. Šiame kontekste nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesiremti aptartų proceso dalyvių parodymais, kadangi nagrinėjamoje byloje A. A. parodymai nėra paneigti, kartu patvirtina nuoseklius nuteistojo V. A. parodymus, kad jis nukentėjusiojo R. A. nemušė, o po muštynių nukentėjusysis išėjo iš namo, o šių parodymų ignoravimas, atsižvelgiant vien į proceso dalyvių procesinį statusą, neatitiktų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Sugretinus nuteistojo A. A. parodymus su nukentėjusiojo nurodomomis aplinkybėmis, matyti ir tai, jog šie iš esmės sutampa tiek įvykio chronologijos, tiek nuteistųjų atliktų veiksmų aspektais, kurių pagrindu galima daryti pagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad nuteistasis V. A. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

22. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.).

23. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina nuteistojo V. A. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Priešingai, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai iš skirtingų šaltinių nepaneigia nuteistojo V. A. versijos, kad jis prieš R. A. nesmurtavo, kas iš esmės atitinka ir kitų proceso dalyvių parodymus, be kita ko, ir nukentėjusiojo R. A. ar nuteistojo A. A., remiantis kuriais, veikos padarymo metu nuteistasis V. A., kartu su sutuoktine, liudytoja V. A., buvo prie kito nukentėjusiojo – A. V.. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam nuosekliai neigiant savo kaltę, tiesioginių įrodymų, turinčių savarankiško įrodymo šaltinio statusą, nėra. Bylos duomenimis nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo veikos bendrininkai A. A. ir D. O., o byloje esantys duomenys, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, leidžia manyti tik tai, kad nuteistasis V. A. buvo įvykio vietoje, bet nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas – V. A. dėl šio nusikaltimo padarymo išteisintinas (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

24. Įvertinus tai, kad V. A. išteisintinas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, dėl nežymaus R. A. sveikatos sutrikdymo, V. A. veikiant bendrininkų grupe su A. A. ir D. O., pašalinamos nustatytos faktinės aplinkybės dėl V. A. dalyvavimo bendrininkų grupėje, padarant nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl įrodymų vertinimo V. A. pripažįstant kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jo kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą.

25. Nuteistojo V. A. apeliaciniame skunde, ginčijant jo nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo išvadomis dėl nusikalstamos veikos sudėties, be kita ko, ir bendrininkavimo sudėties, požymių visumos konstatavimu, ginčijant objektyviuosius veikos požymius, priežastinio ryšio buvimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame teismo nuosprendyje byloje įrodinėtinos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos sudėties požymius, buvo nustatytos remiantis leistinais įrodymais – tiesioginių įvykio liudytojų ir nuteistųjų parodymais bei proceso dalyvių parodymus patvirtinančiais dokumentais, vertinant jų visuma, nesiremiant duomenimis, kuriuos teismas pripažino nepatikimais. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išvadas dėl V. A. kaltės padarė įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą, išdėstant įrodymų vertinimo motyvus bei nurodant, kodėl buvo nesivadovauta vėlesniais proceso dalyvių parodymais, pripažįstant iškeltas versijas nepagrįstomis. Priešingai, nei teigiama skunde, spręsdamas dėl bendravykdžių panaudoto fizinio smurto prieš A. V. ir tokio smurto sukeltų pasekmių, pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus įrodymus – nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei nustačius jų kaitą, buvo analizuojami ir pastarųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Teismas vertino kitus bylos įrodymus: parodymų patikrinimo vietoje protokolus, specialistų išvadas bei kitus rašytinius bylos įrodymus.

27. Pirmosios instancijos teismas sugretino iš skirtingų įrodymų šaltinių gautus duomenis ir padarė pagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės, kurių pagrindu pateiktos išvados dėl faktinių aplinkybių, svarbių sprendžiant V. A. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį klausimą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo smurtinio pobūdžio veiksmus, byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pagrįstai nustatė, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia bei veiką kvalifikavo pagal atsiradusius padarinius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, vertintini kaip deklaratyvūs ir negali būti pripažinti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

28. Nagrinėjamu atveju, išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, nors nuteistasis V. A. vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo stadijoje pakeitė savo poziciją ir neigė kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, nurodydamas prieštaringas įvykio aplinkybes, be kita ko, ir suderintą versiją ir su kitais proceso dalyviais, kurių parodymų kaitos objektyviai negalėjo paaiškinti nei vienas iš jų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad nuteistasis V. A., veikdamas bendrininkų grupe, vieninga tyčia, dėl asmeninių santykių, kartu su bendravykdžiais bendrai naudodami fizinį smurtą, ir suduodami nukentėjusiajam rankomis bei kojomis ne mažiau 27 smūgius, dėl kurių nuo sunkios pilvo traumos - blužnies, abiejų inkstų, dešinio antinksčio ir apatinės tuščiosios venos plyšimų, sukėlusių vidinį nukraujavimą ir ūminį inkstų nepakankamumą bei sepsį, nukentėjusysis mirė, nužudė nukentėjusįjį A. V.. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika ir bendrininkavimo požymių visuma įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, t. y. nuteistųjų ir liudytojų parodymų ir juos patvirtinančių netiesioginių įrodymų visuma, šiuos įvertinus pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

29. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, iš karto po nagrinėjamo įvykio, apklausų metų, nuteistieji, be kita ko, ir pats V. A., iš esmės neneigė nuteistojo V. A. dalyvavimo nužudant nukentėjusįjį A. V. fakto, pabrėždami, jog po intensyvaus A. A. ir D. O. smurto (past. – A. V. sužalojimai yra padaryti mažiausiai 27 trauminiais poveikiais) nukentėjusiojo atžvilgiu, nuteistasis V. A. pasakė: „O dabar bus kontrolinis“, ir vieną kartą, nukentėjusiajam gulint ant nugaros, koja sudavė į pilvo sritį. Iš ko seka, jog nuteistasis, būdamas įvykio vietoje, stebėdamas bendravykdžių veiksmus, ne tik pastarųjų nenutraukė, šiems iš esmės pritardamas, tačiau konkliudentiniais veiksmais prisidėjo prie bendrininkų veiksmų. Atliktų veiksmų pobūdis, įvertinus byloje esančią specialisto išvadą, remiantis kuria mirtis įvyko dėl sunkios pilvo traumos (t. 1, b. l. 144-152), rodo tai, kad pastarojo atlikti veiksmai gali būti tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo mirties priežastimi, kadangi specialisto išvadoje taip pat konstatuota, jog nurodytiems sužalojimams padaryti pakanka nežymios ir nedidelio laipsnio jėgos.

30. Kaip minėta aukščiau, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, V. A. parodė, jog D. nutempė A. (past. – A. V.) nuo lovos ant žemės tuo metu, kai jie su V. atėjo į kambarį. Tada A. paėmė taburetę ir, A. gulint ant grindų, taburete trenkė į pečių sritį apie 2 kartus. Po to D., pašokęs krisdavo ant A. kūno, atsiremdamas į jį savo alkūnėmis. Taip šokinėjo apie 3-4 kartus. Po ko A. porą kartų kojomis spyrė A. į krūtinės sritį, dar A. su D. kojomis spardė A. galvą, suduodami jam apie 2-3 skartus. Po ko ir jis priėjo, ir pasakė: „O dabar bus kontrolinis“, ir vieną kartą, A. gulint ant nugaros, koja užmynė A. ties pilvu. Po jo smūgio D. kojomis dar sudavė du smūgius A. į žandikaulio-kaklo sritį ir į petį, po šių smūgių A. jau bandė atitraukti D. (t. 3, b. l. 153-154). Šiuos nuteistojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nuteistasis A. A., iš dalies ir įvykio liudytoja V. A.. Apklaustas įtariamuoju A. A. parodė, kad sugrįžęs į „B.“ kambarį pamatė, kad kaip tik tuo momentu jo tėvas kartą sudavė smūgį koja „B.“ kažkur į šoną, t. y. jis koja, jėga, iš aukščio tarsi jam užlipo, pataikydamas kažkur į šono sritį (t. 4, b. l. 146-148). V. A. parodė, jog D. priėjo prie A. ir gulintį mušė, buvo užšokęs ant A. visu savo kūnu, apie 3-4 kartus, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 30 smūgių į įvairias kūno vietas, bet daugiausiai į galvą. A. tuo metu laikė tėvą V., nes jis irgi norėjo suduoti A., bet nesudavė. Po to D. paėmė kėdę ir ta kėde tris kartus trenkė ja per A. kūną taip, kad net kėdė sulūžo. Po to prie A. priėjo jos vyras V. ir pasakė: „Na, tuoj bus kontrolinis“, ir vieną kartą kumščiu trenkė A. į galvos sritį (t. 2, b. l. 136-137).

31. Nagrinėjamu aspektu pastebėtina tai, jog, nors pastarieji (nuteistieji V. A., A. A., liudytoja V. A.) ikiteisminio tyrimo stadijoje bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu iš dalies pakeitė savo parodymus, nuteistojo veiksmus interpretuodami kaip nuteistojo V. A. siekį įvertinti nukentėjusiojo būklę, proceso dalyviai iš esmės neneigė nustatyto V. A. tiesioginio poveikio nukentėjusiajam koja. Vis dėlto, šiuo aspektu svarbu ne tik tai, jog iškelta vėlesnė versija kelia pagrįstų abejonių savo alogiškumu, tačiau ir tuo, jog proceso dalyviai negalėjo objektyviai paaiškinti nustatytos parodymų kaitos priežasties.

32. Papildomai apklaustas įtariamuoju V. A. parodė, kad pirmos apklausos metu jis galbūt negalėjo suformuluoti teisingai sakinio ir ne taip išsireiškė, tuo pat metu patikslino, kad jis iš esmės nematė kaip A. V. buvo nutrauktas nuo lovos, jis kai įėjo į kambarį, A. V. jau gulėjo ant žemės ir jį mušė D. su A.. Taip pat patikslino, kad A. V. koja jis nespyrė, o tiesiog koja jį pajudino. Jis įsitikino, kad A. V. gyvas ir jis išėjo (t. 3, b. l. 184-185). Tačiau, pabrėžtina, jog analogiškas aplinkybes nuteistasis nurodė ir Vilniaus miesto apylinkės teisme 2021 m. liepos 29 d., nagrinėjant prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo V. A. skyrimo: apklausiamas teismo posėdyje V. A. patvirtino, kad galėjo smūgius suduoti ir A. V. (t. 3, b. l. 191-195). Savo parodymus V. A. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 156-171). Nuteistasis parodė, jog po savo pasakytų žodžių: „Dabar bus kontrolinis“, vieną kartą koja užmynė A. V. ties pilvu. Pabrėžtina, jog įtariamojo V. A. parodymų patikrinimo vietoje protokolo priede, fotolentelėje Nr. 1 (t. 3, b. l. 168), nuotraukoje Nr. 16, užfiksuotas nuteistasis, rodantis, kaip jis vieną kartą koja užmynė A. V. ties pilvo sritimi.

33. Nuteistasis A. A. teismui parodė, jog, kai D. nutraukė V. nuo lovos, jie pradėjo jį mušti. Jis (A. A.) A. sudavė rankomis, gali būti, kad ir kojomis 3-4 smūgius į šonus, gali būti, kad sudavė ir į galvą. D. visu svoriu vieną kartą užšoko ant A. V.. A. A. bandė D. atitraukti, bet D. dar kartą užšoko ir tada A. A. jį atitraukė. A. A. apklausiamas teismo posėdžio metu neneigė, jog matė, kaip V. A. pajudino A. koja ir išėjo iš namo, tačiau nurodė, kad tai nebuvo spyris, kaip parašyta ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, A. A. paaiškino, jog parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu dėl tėvo vieno suduoto smūgio, netikslūs. Vis dėlto, būtent šiuos parodymus A. A. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 4, b. l. 160-178), nurodydamas, jog jo tėvas kartą sudavė smūgį koja „B.“ kažkur į šoną, t. y. jis koja, jėga, iš aukščio tarsi jam užlipo, pataikydamas kažkur į šono sritį.

34. Apklausta liudytoja V. A. parodė, kad ji nematė, kad V. A. būtų sudavęs, kokius nors smūgius A., jis tik koja jį pajudino, norėjo pasižiūrėti ar viskas gerai (t. 3, b. l. 10-11). Teismo posėdžio metu liudytoja nurodė analogiškus parodymus, o pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, V. A. paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalį dėl „kontrolinio smūgio“, negalėdama paaiškinti, kodėl taip išsireiškė, iškeldama prielaidą, kad tai galėjo nulemti girtumas. Pastebėtina tai, jog pastarieji parodymai buvo duoti pakartotinės apklausos metu, kadangi pirminė apklausa būtent dėl nukentėjusiosios nurodomo girtumo neįvyko – 2021 m. liepos 28 d. apklausta įtariamąja V. A. parodė, kad savo parodymus norėtų išdėstyti rytoj, nes šiandien yra pavargusi ir išgėrusi (t. 2, b. l. 135). Posėdžio metu V. A. negalėjo paaiškinti, kodėl V. A. nukentėjusįjį „pajudino“ koja, o ne ranka.

35. Proceso dalyviai (nuteistieji V. A., A. A., liudytoja V. A.) nustatytą parodymų kaitą, jų dalį dėl V. A. suduoto smūgio koja, pateisino netiksliai ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašytu teksto turiniu, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis A. A. asmeniškai pasirašė ant kiekvieno apklausos protokolo lapo, o jo apklausoje dalyvavo advokatas. Nuteistasis V. A. apklausos protokole nurodė, kad jam išversta, iš jo žodžių surašyta teisingai, pasirašė, o pastarojo apklausoje dalyvavo tiek advokatas, tiek ir vertėjas (t. 3, b. l. 153-154). Iš aptartų parodymų turinio seka, jog proceso dalyviai (nuteistieji V. A., A. A., liudytoja V. A.), apklausiami pirmosios instancijos teisme, ne nurodė aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, tačiau pateikė suderintus parodymus su baudžiamosios bylos medžiaga, be kita ko, tiesiogiai su nuteistojo parodymais, negalėdami nuosekliai apibūdinti bylai reikšmingų aplinkybių kaitos priežasties. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų ir liudytojos parodymus vertinto kaip iškeltą gynybos versiją, nulemtą tiesioginio proceso dalyvių – nuteistojo šeimos narių suinteresuotumo. Atsižvelgiant į nurodytą parodymų nenuoseklumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino ir kiti bylos duomenys.

36. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis V. A. viso konflikto metu buvo prie nukentėjusiojo A. V.. Kaip nurodė teismo posėdžio metu nukentėjusysis R. A., V. A. daugiausiai buvo prie A., norėjo jam kažką pasakyti. Pastarasis negalėjo pasakyti, ar nuteistasis mušė nukentėjusįjį, tačiau matė momentą, kaip A. gulėjo ir V. A. virš jo stovėjo ir kažką pasakojo. Sugretinus nuteistųjų A. A., V. A. ir liudytojos V. A. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu, be kita ko, ir su kitais aptartais įrodymais – parodymų patikrinimo vietoje protokolais, pripažinta ir tai, kad byloje nekilo ginčo, kad nuteistasis V. A. savo koja veikė nukentėjusįjį, todėl, įvertinus iškeltos jo versijos alogiškumą, nėra pagrindo nesivadovauti ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, remiantis kuriais nuteistasis V. A., po A. A. ir D. O. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, pasakęs: „O dabar bus kontrolinis“, vieną kartą, nukentėjusiajam gulint ant nugaros, koja sudavė į pilvo sritį. Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis, būtent nuteistųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos pastarieji iš dalies patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, papildo ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus – parodymų patikrinimo vietoje protokolus, sutapo tarpusavyje ir atitiko objektyvius įvykio liudytojo – nukentėjusiojo R. A. parodymus.

37. Esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. A. padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka objektyviuosius bei subjektyviuosius nužudymo, veikiant bendrininkų grupe, požymius, todėl V. A. pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, jog A. V. sužalojimai yra padaryti mažiausia 27 trauminiais poveikiais, suduodant smūgius rankomis ir kojomis A. V. į įvairias kūno vietas, dėl ko nagrinėjamu atveju neįmanoma nustatyti, kurio asmens suduoti smūgiai sąlygojo pastarojo mirtį. Tačiau bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai veikė tyčia.

38. Detalizuojant skunde ginčijamas bendrininkų baudžiamosios atsakomybės nuostatas gyvybės atėmimo bylose, teismų praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo bendravykdžiais ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus; pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-410/2011, 2K-94/2014, 2K-200-696/2017, 2K-267-942/2017 ir kt.). Taigi, esant visų smurtinius veiksmus atliekančių bendrininkų tiesioginei tyčiai nužudyti, laikoma, kad nužudymas padarytas jų bendrais veiksmais. Tokia pat išvada paprastai daroma ir aukos mirtimi pasibaigusio grupinio intensyvaus smurtavimo atveju – nors bendrininkai ir neturėjo apibrėžto tikslo atimti gyvybę, tačiau numatė tokios baigties galimybę ir demonstravo visišką abejingumą nukentėjusiojo likimui. Tokiais atvejais visų tokio smurto dalyvių pripažinimą nužudymo bendravykdžiais lemia tai, kad jie vieni kitų intensyvaus smurto veiksmams pritarė, vienas su kito minėtais veiksmais sutiko, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, suduoti kuo daugiau smūgių, keršyti ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2008, 2K-252/2011, 2K-437-696/2016, 2K-51-788/2022).??? ???

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuteistasis V. A., tiesiogiai matydamas intensyvų smurtą prieš nukentėjusįjį, pastarojo nesiekė nutraukti, tačiau savo aktyviais veiksmais prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo, kurie kaip ir nuteistojo D. O. veiksmai suduodant nukentėjusiajam į pilvo sritį, galėjo sąlygoti nuteistojo mirties priežastį. Taigi, nuteistasis V. A., prisidėdamas prie veikos bendrininkų veiksmų, sutiko su prieš A. V. naudojamo smurto pobūdžiu, suprato naudojamo smurto pavojingumą bei jo pasekmes ir nors šių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti – buvo abejingas bet kokios apimties padarinių atsiradimui nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, apie ką liudija ir tai, jog nuteistasis jokios veiksmingos pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė, nors žinojo kokio intensyvumo smurtas buvo prieš jį naudojamas. Palikęs veikos bendrininkus, V. A. pasišalino iš įvykio vietos, nesuteikdamas medicininės pagalbos nukentėjusiajam, neiškviesdamas greitosios medicininės pagalbos ar policijos pareigūnų. Įvertinus atliktų veiksmų intensyvumą, pakaltinamas, pilnametis asmuo, V. A., neabejotinai suvokė, kad tokia veika gali sukelti pavojingus padarinius, todėl konkliudentiniais veiksmais pritarus bendravykdžių veiksmams, nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas. Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie išankstinį nuteistųjų susitarimą sužaloti nukentėjusįjį, toks susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, tai yra, nuteistieji, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, vienu metu naudojo fizinį smurtą prieš A. V.. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad būtent aptartas spyris koja nukentėjusiajam į pilvo sritį, nustatytas neveikimas, matant itin intensyvų smurtą prieš nukentėjusįjį, rodo savanorišką prisidėjimą prie nusikalstamos veikos, jai pritariant. Tokia V. A. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

40. Šiame kontekste svarbu ir tai, jog nusikaltimo darymo metu veikos bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas, todėl, nors ir nuteistųjų susitarimas iš pradžių nužudymo neapėmė, vėliau, prisidedant prie intensyvaus bendrininkų smurto, nuteistieji išreiškė savo pritarimą bendriems veiksmams ir abejingumą galimai kilsiantiems padariniams, taigi pritarė ir šiuo smurtu nuteistųjų bendrais veiksmais sukeltiems padariniams. Analizuojant galimo eksceso klausimą, svarbu ir tai, jog nors nuteistasis V. A. teisme parodė, jog norėjo atitraukti D., kuris A. spardė kojomis, bet palikęs D., sugriebė už metalinės kėdės ir neleido A. suduoti A. kėde nukentėjusiajam, dėl ko jam buvo sužeista kairė koja ir dešinė ranka, iš nosies pradėjo bėgti kraujas, t. y., teismo posėdžio metu nuteistasis iškėlė versiją, jog šis ketino sutramdyti nuteistuosius A. A. ir D. O.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes įvertino kaip nuteistojo gynybinę versiją. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokių įvykio aplinkybių pastarasis nenurodė nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei parodymų patikrino vietoje, šių nepatvirtino ir veikos bendrininkai – nuteistieji A. A. ar D. O., be kita ko, nenurodė ir liudytojas R. A.. Šių teismo išvadų nepaneigia ir skunde nurodoma Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 531/2021(01) (t. 1, b. l. 88-108), kadangi nustatyti nuteistojo DNR pėdsakai, rasti ant veikos bendrininkų (nuteistųjų V. A. ir A. A.), iš esmės tik patvirtina, jog A. A. ir V. A. buvo įvykio vietoje ir veikė kartu smurtaujant prieš A. V..

41. Iš V. A. suformuluoto kaltinimo ir ginčijamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad jis buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. A. ir D. O., nužudė A. V., o būtent: veikdami vieninga tyčia, dėl asmeninių santykių, kartu suduodami smūgius kojomis ir rankomis, o taip pat, A. A. sudavus nukentėjusiajam ne mažiau du smūgius ir taburete, D. O. sudavus nukentėjusiajam ne mažiau vieną smūgį kėde, t. y. visi bendrai naudodami fizinį smurtą, ir suduodami nukentėjusiajam ne mažiau 27 smūgius į įvairias kūno vietas. Tokiu būdu, bendrais veiksmais, padarė A. V. specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, nuo kurių A. V. mirė. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė neveikimu, prieštarauja tiek kaltinamojo akto turiniui, tiek nuosprendžiu nustatytoms padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad V. A. nužudyme dalyvavo ir aktyviais veiksmais, kartu su kitais bendrininkais smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, o iš kaltinime nurodytų aplinkybių matyti, kad esminės veiką apibūdinančios aplinkybės buvo atskleistos – intensyvus smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį, veikiant bendrininkų grupe, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, jog atskirų konkrečių nuteistųjų atliktų veiksmų neaprašymas, šiems atlikus bendrus intensyvaus pobūdžio smurtinio veiksmus, reiškia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ar suvaržo apelianto teisę į gynybą, kadangi šią pastarasis realizavo tiek pirmosios instancijos teisme, neigdamas veikos faktines aplinkybes, tiek apeliacinės instancijos teisme. Jokių esminių trūkumų, kurie trukdytų nagrinėti bylą, nebuvo nustatyta.

42. Skunde pažymima, jog 2021 m. liepos 19 d. 13 val., kaip nurodoma kaltinamajame akte, V. A. su žmona išėjus iš nukentėjusio namų, nukentėjusysis A. V. buvo gyvas, tai iš tiesų patvirtina ir liudytojų parodymai – iš liudytojos Š. M., kuri yra VŠĮ RVUL skubiosios medicinos gydytoja, parodymų teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog 2021 m. liepos 19 d. pristatytam A. V. buvo atliekama kompiuterinė tomografija, organų echoskopija, tačiau pacientą ne kartą ištiko klinikinė mirtis, sunkios būklės A. V. buvo operuotas, bandant sustabdyti vidinį kraujavimą. Specialisto išvadoje taip pat nustatyta, jog, VŠĮ RVUL ligos istorijos duomenimis, A. V. buvo sąmoningas iki maždaug 17.00 val., kai įvyko pirmoji klinikinė mirtis. Po ko palaipsniui nukentėjusiojo būklė blogėjo. Vis dėlto, bylos duomenimis – VŠĮ Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodytas GMP išvykimo laikas pas nukentėjusįjį A. V. 2021 m. liepos 19 d. 13.50 val., atvykimo laikas – 13.55 val. (t. 1, b l. 32-33). Iš Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus gauto 2021 m. rugpjūčio mėn. pranešimo matyti, kad 2021 m. liepos 19 d., apie 13 val. 46 min., Centro informacinėje sistemoje yra užregistruoti du skambučiai dėl įvykio, adresu (duomenys neskelbtini). Minėtų skambučių skaitmeninės garso įrašų kopijos išsiųstos elektroniniu paštu (t. 1, b. l. 24), kuriose nustatyta, jog nuteistiesiems pasišalinus iš įvykio vietos, atvyko byloje apklaustos liudytojos J. P. iškviesti medicinos pagalbos darbuotojai, policijos pareigūnai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog niekas kitas sužaloti nukentėjusiojo negalėjo.

43. Šiame kontekste pastebėtina tai, jog, jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-450/2011, 2K-428/2013, 2K-28-976/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nenustačius jokių kitų aplinkybių, tiesiogiai sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, aptarti bendrininkų veiksmai laikytini pagrindine A. V. mirties priežastimi, kadangi byloje nenustatyta aplinkybių, nutraukusių priežastinį ryšį tarp pastarųjų atliktų smurtinių veiksmų ir nukentėjusiojo mirties.

44. Skunde, ginčijant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliuojama ir į byloje esančias 2021 m. rugpjūčio 3 d. - rugsėjo mėnesių pokalbių suvestines, kuriose, be kita ko, užfiksuotas pokalbis tarp nuteistojo V. A. ir liudytojos I. A., vis dėlto, įvertinus pokalbio tūrinį – apie galimas nuteistojo skyrybas ar įvykio aplinkybes, nesusijusias su nagrinėjama byla, t. y. aplinkybes iki inkriminuojamų veikų padarymo (t. 6, b. l. 64-67), nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų ar paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės nagrinėjamai bylai išspręsti teisingai, šių nenurodė ir apeliantas.

Dėl nuteistiesiems A. A., D. O. ir V. A. paskirtų bausmių.

45. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pastebėtina, jog pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

46. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistieji A. A., D. O. ir V. A. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal kelias nusikalstamas veikas, priskiriamas skirtingų nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 11 straipsnis) – A. A. ir D. O. nuteisti už trijų nesunkių nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje (2 veikos) bei BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir vieno labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą; V. A. nuteistas už vieno labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir vieno nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui nustačius, jog nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, nuteistiesiems, pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, subendrinta bausmė buvo paskirta griežčiausiai bausmei, paskirtai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apimant švelnesnes bausmes, paskirtas už nesunkių nusikaltimų padarymą.

47. Taigi, nors esminę reikšmę nuteistųjų teisiniai padėčiai turi apeliaciniuose skunduose ginčijama griežčiausia bausmė, paskirta pagal sunkiausią nusikalstamą veiką, t. y., BK 129 straipsnio 1 dalį, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. A. išteisinus, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, išnyko teisinis pagrindas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinti nuosprendžiu nuteistajam V. A. paskirtas bausmes, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, panaikinant Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, V. A. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu. Taip pat nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, tikslintina, nustatant, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme bendrintina su šiuo nuosprendžiu nuteistajam V. A. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausme.

48. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Apygardos teismas A. A. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 9 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o D. O. ir V. A. – 10 metų laisvės atėmimo bausmes. Pažymėtina, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės neviršija baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkio (BK 50 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 3 dalis), o nustačius, jog nuteistieji D. O. ir V. A. padarė naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, apygardos teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą, bausmes subendrino iš dalies jas sudedant – prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant mažesnę neatliktos bausmės dalį, paskirtą pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. kovo 17 d. nuosprendį D. O. atžvilgiu, pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį V. A. atžvilgiu, kurių dalis lygi ar didesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis. Taigi, skirdamas baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas bausmes bei bendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas bei atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, teismas BK 41, 54, 63, 64 straipsnių nuostatų nepažeidė.

49. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl nuteistajam V. A. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei pobūdį, stadiją – padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, veika baigta – nukentėjusysis buvo nužudytas be jokios reikšmingos priežasties. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę: V. A. teistas penkis kartus, baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 118-133), į psichiatrinę įskaitą, priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas, psichiatrinėje ligoninėje negydytas (t. 4, b. l. 134; 138). Analizuojant nuteistojo asmenybę buvo nustatyta ir tai, jog V. A. paskutinį kartą buvo teistas už smurtinį nusikaltimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, t. y., naują nusikaltimą V. A. padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, kas pagrįstai teismo įvertinta kaip itin neigiamai nuteistąjį charakterizuojanti aplinkybė, liudijanti, jog pastarasis nėra linkęs taisytis, laikytis visuomenėje priimtų taisyklių. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybė lengvinančių aplinkybių, tačiau teismas nustatė nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

50. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir sušvelninti V. A. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos 10 metų laisvės atėmimo bausmės. Nuteistojo nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia ir yra baigta, nors V. A. vaidmuo nusikalstamos veikos darymo metu buvo antraeilis, kita vertus, pastarasis taip pat smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, o po atliktų smurtinių pobūdžio veiksmų, iš įvykio vietos pasišalino, nesuteikdamas nukentėjusiajam pagalbos. Byloje nustatytos nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis nėra linkęs kritiškai vertinti savo elgesio, linkęs daryti teisės pažeidimus, o aplinkybė, kad iki šių nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis jau buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, atidedant šios vykdymą, leidžia pagrįstai spręsti, jog nuteistasis vengia keisti savo gyvenimo būdą. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei rodo didesnį asmenybės pavojingumą, be to, byloje nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, dėl to nuteistajam paskirta sankcijos vidurkio nesiekianti bausmė neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, užtikrins bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą bei negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta.

51. Analizuojant nuteistojo A. A. skunde ginčijamas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes matyti tai, jog nuteistasis A. A. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas yra smurtinio pobūdžio, padarytas veikiant bendrininku grupe, sukėlė neatkuriamą žalą – žmogaus mirtį. Pagal byloje nustatytas objektyvias veikos padarymo aplinkybes – nukentėjusiajam buvo suduoti daugybiniai smūgiai rankomis, kojomis, buvo naudojamas įrankis – taburetė, dėl ko nuteistasis negalėjo nesuprasti, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido atsirasti tokiems padariniams – mirčiai, t. y. nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia ir yra baigta. Remiantis byloje apklaustų nuteistųjų parodymais skunde teigiama, jog nuteistasis A. A. pirmas nutraukė smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, bandė nuo smurto sustabdyti D. O., vis dėlto, pastarųjų parodymais nustatyta ir tai, jog būtent A. A. inicijavo smurtą visų nukentėjusiųjų atžvilgiu, prie kurio vėlesniais aktyviais veiksmai prisidėjo D. O. ir V. A.. Byloje nustatytas aukos mirtimi pasibaigęs grupinio intensyvaus smurtavimo atvejis, be kita ko, nuteistajam panaudojant ir įrankius, aktyviai prisidedant prie kitų intensyvaus smurto veiksmų, rodo tai, kad nuteistasis sutiko su kitų veiksmais, taip išreiškė savo tikrąją valią – smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu, suduodant kuo daugiau smūgių, taigi laikytinas nužudymo bendravykdžiu, dėl ko laikytina, kad nužudymas padarytas ir A. A. bendrais veiksmais. Iš aptarto seka, jog A. A. vaidmuo nusikalstamos veikos darymo metu buvo aktyvus, jis intensyviai smurtavo ir pritarė kitiems bendrininkų veiksmams.

52. Analizuojant nuteistojo A. A. asmenybę nustatyta, jog A. A. jauno amžiaus (nusikaltimų padarymo metu – 22 metų), vedęs, neteistas, tačiau baustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 66-69; 71-109). Nuteistasis psichiatrinėje ligoninėje negydytas, į psichiatrinę įskaitą, priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas (t. 3, b. l. 138; t. 5, b. l. 111), nukentėjusiajam I. B. pastarasis iš dalies atlygino padarytą žalą, be to, tarnybos kariuomenėje metu charakterizuojamas teigiamai, kas itin teigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę. Nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kita vertus, nustatytos ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė palankiai charakterizuojamam nuteistajam, tačiau inicijavusiam nusikalstamos veikos padarymą, be kita ko, atlikusiam pakankamai aktyvų vaidmenį, skirti sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio nesiekiančią bausmę, kurios dydis neprieštarauja teisingumo principui, užtikrins bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą bei negali būti vertinamas kaip aiškiai per griežtas.

53. Nagrinėjamu aspektu pabrėžtina tai, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-213-719/2020 ir kt.). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio nei nuteistąjį teigiamai charakterizuojančios, nei nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės nebuvo suabsoliutinamos, vertinamos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumos kontekste, nesureikšminant jų reikšmingumo. Todėl, pakartotinai įvertinus išdėstytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismo nuteistajam paskirta mažesnė bausmė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai neteisinga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens skunde deklaruojamais asmeniniais interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Taigi teismas, remdamasis skunde nurodytais argumentais, neturi pagrindo daryti priešingą išvadą ir pakeisti nuteistajam paskirtą bausmę.

54. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. O. paskyrė griežtesnę bausmę, vis dėlto, tokį teismo sprendimą pagrindžia nuteistojo vaidmuo – atliktų neteisėtų veiksmų intensyvumas ir pavojingumas, bei neigiamai charakterizuojama nuteistojo asmenybė. Nuteistasis D. O. padarė smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, veikdamas bendrininku grupe, savo bendrais veiksmais sukeldamas neatkuriamus padarinius – žmogaus mirtį. Pagal byloje nustatytas objektyvias veikos padarymo aplinkybes – nukentėjusiajam buvo suduoti daugybiniai smūgiai rankomis, kojomis, taip pat nuteistojo buvo naudojamas įrankis – kėde, nuteistojo atliktų veiksmų didesnį pavojingumą bei ciniškumą iliustruoja ir tai, jog būtent D. O. visų kūnų keletą kartų krito ant gulinčio nukentėjusiojo, dėl ko nuteistasis negalėjo nesuprasti, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, sąmoningai leisdamas kilti tokiems padariniams. Nors bylos duomenimis nustatyta, jog smurtinius veiksmus inicijavo veikos bendrininkas A. A., nuteistojo D. O. vaidmuo nepripažintinas antraeiliu, kadangi būtent pastarasis atliko aktyviausią vaidmenį, smurtaudamas prieš nukentėjusįjį.

55. Analizuojant skunde pabrėžiamus D. O. nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus, konstatuotina tai, jog aptartos neutralios paskatos – draugystė ar kitų asmenų įtaką, nesant duomenų, jog nuteistasis negali visiškai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti – bylos duomenimis nustatyta, jog D. O. psichiatrinėje ligoninėje negydytas, į psichiatrinę įskaitą, priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas (t. 3, b. l. 138-139), nešvelnina nuteistojo atsakomybės, rodo rūšinį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skiriant bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę: nors D. O. buvusio darbdavio charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 138-139, 86), pastarasis 6 kartus teistas, baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 99-133). Analizuojant nuteistojo asmenybę buvo nustatyta, jog D. O. paskutinį kartą teistas Vilniaus regiono apylinkės Šalčininkų rūmų 2021 m. kovo 17 d. nuosprendžiu už smurtinio pobūdžio nusikaltimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Nepaisant to, naują nusikaltimą D. O. padarė šios bausmės vykdymo atidėjimo metu, kas taip pat patvirtina, jog nuteistasis nėra linkęs kritiškai vertinti savo elgesio, linkęs daryti teisės pažeidimus. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei rodo didesnį asmenybės pavojingumą, o šių teismo išvadų nepaneigia ir pabrėžiama sudėtinga nuteistojo socialinė aplinka, savaime negalinti paneigti pamatinių vertybių kaip žmogaus sveikata ir gyvybė svarbos bei jų suvokimo pakaltinamo, pilnamečio asmens, ar kardomojo kalinimo vietos teigiama D. O. charakteristika, iš dalies rodanti būtent tai, jog formalizuotoje aplinkoje galima efektyvi nuteistojo resocializacija.

56. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo D. O. baudžiamąją atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes: nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nustatytos ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Minėtų charakterizuojančių duomenų kontekste, turint omenyje neigiamai charakterizuojamą nuteistojo asmenybę bei atliktus jo neteisėtus veiksmus, nustačius daug intensyvesnį ir pavojingesnį bendravykdžio vaidmenį, įvertinęs aptartas, bausmės skyrimui reikšmingas, aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nesiekia baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžio vidurkio. Esant šių aplinkybių visumai, vertinti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą galutinę bausmę kaip aiškiai per griežtą ir dėl to ją švelninti, nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati, atitinka bausmės skyrimo paskirtį ir pagrindus. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė sankcijoje numatytą vienintelę bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, kurios dydis, nesiekiantis šios bausmės rūšies vidurkio, atitinka nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo asmenybę ir užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą.

57. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas už tas pačias veikas nuteistiesiems paskyrė baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkio nesiekiančias bausmes, nepaisant byloje nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar aplinkybių, iliustruojančių itin neigiamą nuteistojo asmenybę ar kaltininko pavojingumą, remiantis atliktos veikos intensyvumu. Kaip matyti iš narinėjamos bylos, nagrinėjamu atveju buvo neįvertintos ir nuteistiesiems nepalankios aplinkybės, t. y. nustačius, jog veikos padarytos bausmės vykdymo atidėjimo metu, teismas nepasisakė ir dėl nusikaltimų recidyvo klausimo, kas suponuotų teisinį pagrindą nustatyti baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kita vertus, nesant prokuroro apeliacinio skundo, tai peržengtų apeliacinių skundų ribas, todėl detaliau šios aplinkybės nenagrinėtinos, nebloginant apeliantų padėties daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

58. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautos: Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė 2022 m. spalio 7 d. pažyma Nr. APD-2022-10475; patikslinta 2022 m. spalio 12 d. pažyma Nr. ATP-2022-25197; pirminė 2022 m. spalio 13 d. pažyma Nr. APD-2022-10737 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kuriose nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 340 Eur už A. A. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; 180 Eur už V. A. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei 130 Eur už D. O. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

59. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Aptartos nuostatos taikytinos ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi, nagrinėjamu atveju procesinio sprendimu metu galiojanti straipsnio redakcija, nepaisant BPK 51 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų besąlygiškų pagrindų užtikrinti kvalifikuotą gynėjo pagalbą, pirmosios instancijos teisme nustačius BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatytus būtinus gynėjų dalyvavimo pagrindus, nepriklausomai nuo nuteistųjų valios, nenumato jokių išimčių, todėl teismas, priimdamas sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš kaltininko, turi atsižvelgti tik į pastarojo turtinę padėtį.

60. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad nuteistieji V. A. ir A. A. nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruoti, nuteistasis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pastarojo atžvilgiu, be kita ko, ir kitų nuteistųjų atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, taikoma iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kuriuo nuteistiesiems paskirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės. Pastebėtina ir tai, jog nuosprendžiu nukentėjusiojo I. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš nuteistųjų A. A., V. A. ir D. O. solidariai priteista 469,40 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei iš A. A. ir D. O. solidariai priteista 1 210,60 Eur turtinei žalai atlyginti. Aptartos aplinkybės iliustruoja sunkią nuteistųjų turtinę padėtį, o taikomos kardomosios priemonės ir paskirtos bausmės akivaizdžiai apsunkina nuteistųjų galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytas sumas antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistųjų neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: V. A. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų A. A., V. A. ir D. O. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo R. A.), faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybes dėl V. A. dalyvavimo bendrininkų grupėje, padarant nusikalstamą veiką;

panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. A. paskirtų bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą;

pakeisti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir šią dalį išdėstyti taip:

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą 10 metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirti galutinę subendrintą 10 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.