Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. K. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. K. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejų) metų laikotarpiui, įpareigojant D. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 (penkių) MGL, t. y. 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią jis privalo įmokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino ir paskirtų įpareigojimų vykdymo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atveju paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuspręsta atlikti pataisos namuose, vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas D. K. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., iš viso 29 (dvidešimt devynios) dienos, vieną sulaikymo/suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

D. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 30 (trisdešimties) MGL, t. y. 1129,80 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto dvidešimt devynių eurų 80 centų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas V. K. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. balandžio 16 d., 7.05 val., iki 2013 m. balandžio 16 d., iš viso 1 (viena) diena, ją prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžių baudai.

V. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuo 2018 m. birželio 25 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), pinigines lėšas, esančias akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), ir į šią sąskaitą įplaukiančias lėšas. Nuosprendžiui įsiteisėjus, šį laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuspręsta panaikinti.

Pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuo 2018 m. birželio 25 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į UAB „A.“ pinigines lėšas, esančias AB DNB banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir į šias sąskaitas įplaukiančias lėšas. Nuosprendžiui įsiteisėjus, šį laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuspręsta panaikinti.

Pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuo 2018 m. birželio 25 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į V. K. pinigines lėšas 14 350 (keturiolikos tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimties) eurų sumai. Nuosprendžiui įsiteisėjus, šį laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuspręsta panaikinti.

Pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuo 2018 m. birželio 25 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į UAB „A.“ automobilius ir puspriekabes: Opel Omega, VIN numeris (duomenys neskelbtini); W.N.P. M. SUSKI, VIN numeris (duomenys neskelbtini); Volvo FH12, VIN numeris (duomenys neskelbtini); Volvo FH12, VIN numeris (duomenys neskelbtini); RENAULT KANGOO, VIN numeris (duomenys neskelbtini); MERCEDES BENZ 1827, VIN numeris (duomenys neskelbtini); KAESSBOHRER, VIN numeris (duomenys neskelbtini); MERCEDES BENZ, VIN numeris (duomenys neskelbtini); SCHMITZ, VIN numeris (duomenys neskelbtini); MAN, VIN numeris (duomenys neskelbtini); TOYOTA, VIN numeris (duomenys neskelbtini); LEXUS, VIN numeris (duomenys neskelbtini); SOMMER, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); SCHMITZ Cargobull, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); KOEGEL, VIN numeris (duomenys neskelbtini); WIELTON, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); KOEGEL, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); GENERAL TRAILERS, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); VOLVO, VIN numeris (duomenys neskelbtini); VOLVO, VIN numeris (duomenys neskelbtini); WIELTON, VIN numeris (duomenys neskelbtini); VOLVO, VIN numeris (duomenys neskelbtini); VOLVO, VIN numeris (duomenys neskelbtini); WIELTON, VIN numeris (duomenys neskelbtini); KRONE, VIN numeris (duomenys neskelbtini); VOLVO, VIN numeris (duomenys neskelbtini); SCHMITZ Cargobull, VIN numeris (duomenys neskelbtini); WIELTON, VIN numeris (duomenys neskelbtini); MERCEDES BENZ, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); KRONE, VIN numeris (duomenys neskelbtini); KOEGEL, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); KOEGEL, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini); SCHMITZ Cargobull, VIN numeris (duomenys neskelbtini); VOLVO, VIN numeris (duomenys neskelbtini); KOEGEL, VIN numeris (duomenys neskelbtini); DAF, VIN numeris (duomenys neskelbtini). Nuosprendžiui įsiteisėjus, šį laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. K. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d., būdamas UAB „A.“ komercijos direktoriumi, tačiau realiai vadovavęs UAB „A.“, duodant nurodymus dėl įmonės veiklos bei buhalterinės apskaitos vedimo direktoriaus pareigose tuo metu buvusiam savo tėvui V. K., o nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d. būdamas UAB „A.“ direktoriumi, veikdamas kartu su UAB „T.“ direktoriumi K. M. ((duomenys neskelbtini) mirusiu), siekdamas UAB „A.“ naudai išvengti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio perkeliant privalomą mokėti pridėtinės vertės mokestį fiktyviai veiklai naudojamai UAB „T.“, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. užsiėmė parduodamų krovininių vilkikų ir jų puspriekabių paieška, suradęs realiai parduodamą transporto priemonę, į jų pirkimo - pardavimo grandinę įtraukė fiktyviai veiklai naudojamą UAB „T.“. D. K., žinodamas, kad UAB „T.“ realiai perkamų vilkikų bei jų priekabų neįgyja, o yra įforminami tik fiktyvūs jų įsigijimą patvirtinantys dokumentai, kuriuose nurodomi melagingi duomenys apie tai, kad perkamus vilkikus bei priekabas įgyja ne UAB „A.“, o UAB „T.“, kurios direktorius K. M., vykdydamas visus D. K. bei kitų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytų asmenų (galimai Lenkijos piliečių M. K. ir P. B., kurių atžvilgiu yra atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas Lenkijos Respublikoje) nurodymus, vilkikų bei jų priekabų įsigijimą įformino UAB „T.“ vardu. D. K., žinodamas, kad UAB „T.“ neturėdama jokių finansinių, materialinių resursų negalės savarankiškai vykdyti prekybos vilkikais ir puspriekabėmis, žinodamas, kad realiai krovininius automobilius bei priekabas iš įvairių pardavėjų perka jo vadovaujama UAB „A.“, žinodamas, kad UAB „T.“ Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruojamo PVM nemokės, tokiu būdu siekdamas UAB „A.“ naudai išvengti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio, organizavo transporto priemonių įsigijimą UAB „T.“ vardu, o vėliau kartu su kitais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais asmenimis (galimai Lenkijos piliečiais M. K. ir P. B.), duodamas nurodymus K. M. dėl dokumentų išrašymo, organizavo jų pardavimą UAB „A.“ pagal sekančius K. M. parengtus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys apie tai, kad transporto priemones parduoda UAB „T.“. Po ko, D. K. įtraukimui į UAB „A.“ buhalterinės apskaitos registrus buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui pateikė išvardintas K. M. parengtas 151 fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti melagingi duomenys apie transporto priemonių įgijimą iš UAB „T.“, iš viso už tuo metu galiojusia valiuta - 69 974 797,56 litus (20 266 102,17 eurus), tame tarpe PVM tuo metu galiojusia valiuta - 12 144 386,50 litus (3 517 257,45 eurus). Taip pat D. K., imituodamas atsiskaitymus su UAB „T.“ už neva pirktas transporto priemones pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, nurodė K. M. išrašyti apmokėjimą patvirtinančius fiktyvius UAB „T.“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius tuo metu galiojusia valiuta - litais: 2011 m. spalio 24 d. TK Nr. 30 – 189 376,00 litų sumai, 2011 m. spalio 24 d. TK Nr. 31 – 383 260,80 litų sumai, 2011 m. spalio 29 d. TK Nr. 33 – 40 525,51 litų sumai, 2011 m. lapkričio 8 d. TK Nr. 35 – 10 876,32 litų sumai, 2011 m. lapkričio 11 d. TK Nr. 37 – 167 243,27 litų sumai, 2011 m. lapkričio 14 d. TK Nr.38 – 48 339,20 litų sumai, 2011 m. lapkričio 16 d. TK Nr. 39 – 69 056,00 litų sumai, 2011 m. lapkričio 16 d. TK Nr. 40 – 181 962,56 litų sumai, 2011 m. lapkričio 22 d. TK Nr. 42 – 1 052 827,78 litų sumai, 2011 m. lapkričio 22 d. TK Nr. 43 – 414 336,00 litų sumai, 2011 m. gruodžio 5 d. TK Nr. 47 – 169 311,50 litų sumai, 2011 m. gruodžio 6 d. TK Nr. 49 – 34 528,00 litų sumai, 2012 m. sausio 2 d. TK Nr. 51 – 1 147 434,50 litų sumai, 2012 m. sausio 3 d. TK Nr. 52 – 478 212,80 litų sumai, 2012 m. sausio 6 d. TK Nr. 53 – 79 086,38 litų sumai, 2012 m. sausio 9 d. TK Nr. 54 – 86 320,00 litų sumai, 2012 m. sausio 24 d. TK Nr.56 – 401 912,82 litų sumai, 2012 m. sausio 27 d. TK Nr. 57 – 756 615,52 litų sumai, 2012 m. sausio 27 d. TK Nr. 58 – 44 886,40 litų sumai, 2012 m. vasario 7 d. TK Nr. 60 – 76 652,16 litų sumai, 2012 m. vasario 29 d. TK Nr.62 – 51 447,00 litų sumai, 2012 m. balandžio 16 d. TK Nr. 66 – 89 082,24 litų sumai, 2012 m. gegužės 15 d. TK Nr. 69 – 362 544,00 litų sumai, 2012 m. birželio 8 d. TK Nr. 74 – 452 316,80 litų sumai, 2012 m. liepos 18 d. TK Nr. 78 – 725 088,00 litų sumai ir 2012 m. liepos 19 d. TK Nr. 79 – 241 696,00 litų sumai, kuriuos D. K. įtraukimui į apskaitos registrus pateikė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui. Tuo būdu D. K., žinodamas, kad UAB „T.“ realiai nedalyvavo transporto priemonių pirkimo - pardavimo sandoriuose, UAB „A.“ vardu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, kuriose nepagrįstai į PVM ataskaitą įtraukė 12 144 386,50 litus pirkimo PVM ir tuo nepagrįstai sumažino 12 144 386,50 litų mokėtiną į biudžetą PVM. Šiais savo veiksmais D. K. UAB „A.“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės - mokėti į valstybės biudžetą 12 144 386,50 litus (3 517 257,45 eurus) PVM.

1.1. Be to, D. K. 2012 m. rugpjūčio 17 d., būdamas UAB „A.“ direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą Nr. DC-574, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, 2012 m. laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas to paties įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, kuriame nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kuriame nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriame nurodyta, kad, į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, žinodamas, kad realiai ūkinės-finansinės operacijos tarp UAB „A.“ ir UAB „T.“ nėra įvykusios, įtraukimui į UAB „A.“ buhalterinės apskaitos registrus pateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui žinomai suklastotas UAB „T.“ PVM sąskaitas faktūras. Tuo būdu D. K. apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2012 m. laikotarpį.

2. V. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. būdamas UAB „A.“ direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 reikalavimus būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, aplaidžiai tvarkė teisės reikalaujamą UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas to paties įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, kuriame nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kuriame nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriame nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, vadovavimą UAB „A.“ perleido komercijos direktoriui - savo sūnui D. K., pats nekontroliavo įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo, dėl to D. K., pasinaudojus galimybe teikti nurodymus dėl įmonės apskaitos ir įtraukimui į UAB „A.“ buhalterinės apskaitos registrus pateikus buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui žinomai jam (D. K.) suklastotas UAB „T.“ PVM sąskaitas faktūras bei apmokėjimą už neva pirktas transporto priemones pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras patvirtinančius fiktyvius UAB „T.“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius tuo metu galiojusia valiuta - litais: 2011 m. spalio 24 d. TK Nr. 30 – 189 376,00 litų sumai, 2011 m. spalio 24 d. TK Nr. 31 – 383 260,80 litų sumai, 2011 m. spalio 29 d. TK Nr. 33 – 40 525,51 litų sumai, 2011 m. lapkričio 8 d. TK Nr. 35 – 10 876,32 litų sumai, 2011 m. lapkričio 11 d. TK Nr. 37 – 167 243,27 litų sumai, 2011 m. lapkričio 14 d. TK Nr.38 – 48 339,20 litų sumai, 2011 m. lapkričio 16 d. TK Nr. 39 – 69 056,00 litų sumai, 2011 m. lapkričio 16 d. TK Nr. 40 – 181 962,56 litų sumai, 2011 m. lapkričio 22 d. TK Nr. 42 – 1 052 827,78 litų sumai, 2011 m. lapkričio 22 d. TK Nr. 43 – 414 336,00 litų sumai, 2011 m. gruodžio 5 d. TK Nr. 47 – 169 311,50 litų sumai, 2011 m. gruodžio 6 d. TK Nr. 49 – 34 528,00 litų sumai, 2012 m. sausio 2 d. TK Nr. 51 – 1 147 434,50 litų sumai, 2012 m. sausio 3 d. TK Nr. 52 – 478 212,80 litų sumai, 2012 m. sausio 6 d. TK Nr. 53 – 79 086,38 litų sumai, 2012 m. sausio 9 d. TK Nr. 54 – 86 320,00 litų sumai, 2012 m. sausio 24 d. TK Nr.56 – 401 912,82 litų sumai, 2012 m. sausio 27 d. TK Nr. 57 – 756 615,52 litų sumai, 2012 m. sausio 27 d. TK Nr. 58 – 44 886,40 litų sumai, 2012 m. vasario 7 d. TK Nr. 60 – 76 652,16 litų sumai, 2012 m. vasario 29 d. TK Nr.62 – 51 447,00 litų sumai, 2012 m. balandžio 16 d. TK Nr. 66 – 89 082,24 litų sumai, 2012 m. gegužės 15 d. TK Nr. 69 – 362 544,00 litų sumai, 2012 m. birželio 8 d. TK Nr. 74 – 452 316,80 litų sumai, 2012 m. liepos 18 d. TK Nr. 78 – 725 088,00 litų sumai ir 2012 m. liepos 19 d. TK Nr. 79 – 241 696,00 litų sumai, t. y. suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie transporto priemonių įsigijimą, tuo būdu apskaitos registruose buvo apskaitytos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, įtakojusios buhalterinėje apskaitoje turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio pasikeitimus. Tai yra, V. K. aplaidžiai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A.“ veiklos rezultatų, įvertinti jos turto.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistųjų D. K. ir V. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo D. K. apeliacinio skundo

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) K. M. mirė, todėl jis nedalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o apeliantas bei jo gynėjas neturėjo galimybės šio apklausti dėl objektyvios priežasties, nepriklausančios nuo valstybės institucijų. Tačiau tai nereiškia, kad K. M. parodymų vertinimas kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų kontekste apskritai nėra galimas. Šis asmuo, K. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net penkis kartus, įskaitant kartą ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo balsu perskaityti. Byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti K. M. parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas mirusio asmens parodymus vertina visų byloje surinktų duomenų kontekste, neteikiant jiems išskirtinumo, palygindamas šiuos parodymus su kitais bylos duomenimis, ir remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai. Tuo pačiu pažymėtina, kad BPK 189 straipsnio, įtvirtinančio ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos tvarką, nuostatos nebuvo pažeistos. Atmestini apelianto skundo teiginiai, kad jis bei jo gynėjas pažeidžiant proceso įstatymo reikalavimus buvo neinformuoti apie K. M. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tokios pareigos, t. y. informuoti kitus įtariamuosius apie vieno įtariamojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, įstatymų leidėjas prokurorui nėra įtvirtinęs.

17. Šiuos K. M. parodymus iš esmės patvirtina liudytojos R. Š. parodymai, specialisto išvada Nr. 5-2/31 dėl UAB „T.“ veiklos, specialisto išvada Nr. 5-2/35 dėl UAB „A.“ veiklos, VMI specialisto išvada Nr. AU22-4, specialisčių paaiškinimai, kita rašytinė bylos medžiaga. R. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad UAB „T.“ iš pradžių veiklos beveik nevykdė, tačiau apie 2012 m. K. M. pradėjo jai nešti dokumentus, iš kurių matė, kad UAB „T.“ didelėmis sumomis pirkdavo vilkikus iš Lenkijos įmonių. Pagrinde mokėjimus už vilkikus Lenkijos įmonėms atlikdavo UAB „A.“ pagal surašytą susitarimą. Buvo tik pavieniai atvejai, kuriais už vilkikus, kaip sakė pats K. M., jis mokėjo grynais, tačiau jokių pateisinančių dokumentų jai nepateikė. Matydavo, kad K. M. iš sąskaitos nuimdavo dideles pinigų sumas, taip pat matydavo, kad dideles sumas ir įnešdavo į UAB „T.“ sąskaitą. Dėl ko taip buvo daroma, nežinojo. Realiai nei vilkikų, nei pinigų nematė, sąskaitos nevaldė, tai darė pats K. M.. Matė, kad vilkikų pirkimų pardavimų sandorių pasekmėje susidarydavo dideli mokėtini mokesčiai valstybei, tačiau K. M. sakydavo, kad jie greitai bus padengti. Iš pradžių kažkiek PVM buvo mokama, vėliau iš viso nebemokėjo, tik žadėjo susimokėti. 2013 m. pabaigoje K. M. pasakė, kad UAB „T.“ bankrutuoja. R. Š. patvirtino K. M. parodymus ir ta apimtimi, jog visas bendrovės verslas iš esmės prasidėjo apie 2011 metus, kai K. M. susipažino su lenku P., kuris buvo atvykęs į Baisogalą, jai teko kelis kartus šį asmenį matyti (19 t., b. l. 74-75). Pirmosios instancijos teisme R. Š. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad nežino, ar UAB „T.“ be jos ir direktoriaus K. M. buvo kitų darbuotojų. Į ją jokie darbuotojai nesikreipė dėl išmokų. Vienu metu įmonės direktore buvo J. P., tačiau realiai vadovavo K. M., kuris buvo įmonės kasininkas, pats viską kontroliavo. Perkamų ir parduodamų automobilių nėra mačiusi (23 t., b. l. 7-10). Taigi, R. Š. iš esmės patvirtino, kad UAB „T.“ neturėjo nei reikiamų darbuotojų, nei materialinių resursų vilkikų pirkimui bei pardavimui stambiu mastu. Pažymėtina ir tai, kad R. Š., kaip pati nurodė, buhaltere dirbo po dvi valandas per dieną, vėliau dokumentus tvarkė savo namuose, todėl nei su kuo realiai bendradarbiavo K. M., nei kieno nurodymus vykdė ar nevykdė ji negalėjo nieko nurodyti.

19. Mokestinio tyrimo metu taip pat nustatyta, kad atskirais atvejais UAB „T.“ ir UAB „A.“ prekių tiekėjai yra tie patys. UAB „A.“ didžiąją dalį pinigų už krovininius automobilius, kurių įsigijimas įformintas iš UAB „T.“, pervedė ne UAB „T.“, o tiesiai šios įmonės (UAB „T.“) tiekėjams. 2012 m. birželio 30 d. UAB „A.“ įsiskolinimas UAB „T.“ sudarė 10 348 150 Lt, tai yra maždaug tiek, kiek UAB „T.“ turėjo sumokėti pridėtinės vertės mokesčio valstybei. Padaryta išvada, kad UAB „A.“ akivaizdžiai žinojo, jog UAB „T.“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis suformuotas pardavimo PVM nebus sumokėtas, nes pagrindinis pirkėjas su UAB „T.“ neatsiskaitė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokiu būdu UAB „A.“ realiai vadovavęs D. K. suvokė, kad šiais veiksmais prisideda prie PVM nesumokėjimo į valstybės biudžetą, o pats įgyja turtinę teisę reikalauti PVM susigrąžinimo. Be to, UAB „A.“ nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl pati bendrovė negalėjo įsigyti krovininių automobilių iš Lenkijoje įregistruotų įmonių, nesinaudodama tarpininko – UAB „T.“ paslaugomis.

23. Specialistė A. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad vadovavosi visomis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, neneigė, jog susipažino su kai kurių apklausų protokolais, tačiau šių nevertino, nes tai daryti yra teismo pareiga (23 t., b. l. 92-96). Apeliacinės instancijos teisme A. K. parodė, kad jei transporto priemonės būtų perkamos ne iš UAB „T.“, o tiesiogiai iš Lenkijos įmonių, tai pirkimo PVM nebūtų buvę. Šiuo atveju pagal UAB „T.“ sąskaitas faktūras didinant pirkimo PVM buvo mažinamas mokėtinas arba didinamas grąžintinas iš biudžeto PVM. Išvadą, kad ūkinės operacijos – automobilių pirkimas-pardavimas tarp įmonių „A.“ ir „T.“ nevyko, padarė dokumentinio tyrimo metu, vertinant buhalterius dokumentus, taip pat vadovautasi FNTT vyriausiojo tyrėjo užduotyje nurodytomis bei ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Atlikto tyrimo metu ji nustatė atvejus, kai UAB „T.“ įgijo automobilius iš Lenkijos įmonės ir tą pačią dieną pardavė UAB „A.“, o pastarosios įmonės PVM sąskaitoje faktūroje tą pačią dieną vėl užfiksuotas jų pardavimas tai pačiai Lenkijos įmonei (iš kurios pirko automobilius UAB „T.“). Tokiu būdu įgyjama teisė į grąžintiną PVM. Kad finansinės operacijos nevyko ar ne tomis aplinkybėmis, kurios atsispindi dokumentuose, patvirtino ne tik suformuluota užduotis, bet ir buhalteriniai dokumentai, kiti duomenys, pavyzdžiui, pinigų pervedimas ne tiesiogiai UAB „T.“, o kitoms įmonėms (25 t., b. l. 103-105).

24. Savo išvados teisingumą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir specialistė L. J.. Apylinkės teisme specialistė parodė, kad PVM valstybei turi sumokėti UAB „T.“. UAB „A.“ susimoka įsigydama prekę kartu su kaina. Kad operacijos nevyko, pirmiausia matėsi iš to, kad nuvykus tikrinti UAB „A.“, rado UAB „T.“ transporto priemonių įsigijimo dokumentus, todėl jai kilo abejonė, kodėl UAB „A.“, turėdama duomenis iš ko UAB „T.“ perka prekes, negali pati šių automobilių įsigyti. Ji išsiuntė paklausimą Šiaulių VMI ir gavo atsakymą, kad UAB „T.“ neturi nei materialinių, nei finansinių išteklių, taip pat neturi darbuotojų, kad pati galėtų vykdyti tokią veiklą. Tyrimo metu nustatė, kad UAB „T.“ prekes (automobilius) pirko iš to paties tiekėjo, kuriam vėliau UAB „A.“ pardavė tuos pačius automobilius. Išsiuntus paklausimą Lenkijos mokesčių administratoriui, gavo atsakymą, kad dėl jos nurodytų Lenkijos įmonių yra vykdomas ikiteisminis tyrimas. Kartu su PVM sąskaitomis nebuvo nei išgabenimo dokumentų, nei CMR (23 t., b. l. 165-167). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal tuo metu galiojančią tvarką visi reikiami dokumentai buvo teikiami VĮ „Regitra“, tačiau specialistė L. J. neabejotinai įvertino visus apelianto pateiktus dokumentus bei paaiškinimus dėl tų dokumentų, kurie pateikti nebuvo. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinio skundo teiginius dėl neva likusio neįvertinto paaiškinimo dėl atitinkamų duomenų teikimo VĮ „Regitra“. Specialistė pagal savo kompetenciją neabejotinai žino, kokius dokumentus įmonės privalo išsaugoti ir, esant poreikiui, pateikti patikrinimo atlikimui. Apeliacinės instancijos teisme L. J. dar kartą patvirtino, kad UAB „T.“ realiai vykdomuose sandoriuose nedalyvavo, o juose dalyvavo UAB „A.“. Tai buvo nustatyta įvertinus visas aplinkybes: buhalterinius dokumentus, prieš tai atliktų trijų mokestinių tyrimų matu gautą informaciją, kurie buvo atlikti skirtingų VMI darbuotojų, taip pat susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Jei nebūtų pateikta bylos medžiaga, jos išvada nesikeistų. Jei UAB „A.“ būtų tiesiogiai pirkusi iš Lenkijos įmonių ir pardavusi trečiosioms šalims, tai jai nebūtų susidaręs PVM skirtumas. Specialistė patikslino, kad UAB „A.“ įgijo teisę į 12 144 386,50 litų sumą, nes savo buhalterinėje apskaitoje užfiksavo PVM sąskaitų faktūrų, kurių PVM sudaro minėtą sumą (25 t., b. l. 100-103; 124-126).

25. Savo išvados teisingumą patvirtino ir kita VMI specialistė, A. B. (25 t., b. l. 108-111), kuri papildė specialisčių A. K. ir L. J. parodymus, nurodydama, kad UAB „T.“ netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, jai nebuvo pateikti įmonės apskaitos registrai, nesilaikyta Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, nes sąskaitomis, kuriomis buvo įformintas transporto priemonių įsigijimas, buvo užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos. Šios sąskaitos yra tikrovės neatitinkantys dokumentai. Buvo netgi ne vienas atvejis, kai UAB „T.“ pardavė prekes anksčiau nei įsigijo pati. Tai reiškia, kad dokumentų duomenys neatitinka tikrovės, nes dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu, ar tuoj operacijai (įvykiui) pasibaigus. Taip pat nustatyti ir aptarti atvejai, kai UAB „T.“ pirko prekes iš tos pačios Lenkijos įmonės, kuriai po to UAB „A.“ tas pačias prekes pardavė atgal. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visų specialisčių parodymai yra nuoseklūs ir iš esmės sutampantys tarpusavyje, todėl jais nesivadovauti nėra pagrindo.

26. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad VMI 2012 m. mokestinio patikrinimo metu UAB „T.“ mokestinių pažeidimų nenustatė. Be to, 2013 m. VMI atliko UAB „A.“ pirktų transporto priemonių sutikrinimą ir visas neparduotas transporto priemones rado bendrovės aikštelėje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad negali vertinti VMI darbuotojų veiksmų. Pažymėtina, jog nusikalstama veika – sukčiavimas, naudojant apgaulę, ir daromas tam, kad būtų apsunkintas tokios veikos nustatymas. Į sukčiavimo grandinę įtraukiant fiktyvią veiklą vykdančią įmonę, buvo bandoma nuslėpti tikrąsias pajamas, taip suklaidinti VMI, dėl ko ši iš pradžių ir nepastebėjo tarp UAB „A.“ ir UAB „T.“ sudaromų sandorių fiktyvumo. Vis dėlto, mokesčių administratoriaus atliekamų funkcijų kokybė neturi įtakos D. K. baudžiamosios atsakomybės klausimui.

27. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo A. J. parodymus, kuris nurodė, kad matė, kaip D. K. UAB „T.“ direktoriui K. M. už įsigytus vilkikus moka dideles sumas grynųjų pinigų. Tai yra matęs ir nuteistasis V. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. J. parodymai nepatvirtina, kad UAB „A.“ iš tiesų realiai pilnai atsiskaitė su UAB „T.“. Byloje nustatyta, kad UAB „T.“ iš UAB „A.“ bankiniais pavedimais gavo tik nedidelę dalį lėšų už įformintus pardavimus – virš 6 000 000 litų, nors apyvarta buvo virš 47 000 000 litų. Be to, bankiniu pavedimu pervestos sumos buvo nedelsiant nuimamos ir išgryninamos. Taip pat buvo įforminta virš 7 700 000 litų atsiskaitymų su UAB „T.“ grynais pinigais per atskaitingus asmenis, t. y. D. K., V. K., tačiau K. M. teigė negavęs jokių grynųjų pinigų, o tik pasirašęs kasos pajamų orderius. Už UAB „T.“ prekių įsigijimus didžiąja dalimi atsiskaitė pati UAB „A.“ – virš 47 000 000 litų. Pažymėtina, jog A. J. matė pinigų perdavimą K. M., tačiau neaišku, už ką konkrečiai buvo mokami pinigai. Tai, kad buvo atsiskaitinėjama už perkamus vilkikus, tėra prielaida. K. M. ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad jam už tarpininkavimą būdavo mokami pinigai, maždaug 100-300 litų, vis dėlto, neatmestina, kad pinigų sumos galėjo būti ir didesnės, nes D. K. su pastaruoju veikė kaip bendrininkai.

28. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma įvertinti UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusio L. D. parodymus, jog transporto priemonę perkant tiesiogiai iš Lenkijos pardavėjui būtų dar didesnis pelnas, o pridėtinės vertės mokestis eksporto atveju būtų grąžintinas. Todėl neaišku, kokią naudą iš inkriminuotos veikos gavo D. K. ar UAB „A.“, nes įmonė PVM būtų galėjusi susigrąžinti ir jei transporto priemones būtų pirkusi tiesiogiai iš Lenkijos pardavėjų. Šiuo aspektu šioje nutartyje jau aptarta, kad UAB „T.“ buvo reikalinga tam, kad jai būtų perkeltas pardavimo PVM mokėjimas, o UAB „A.“ įgytų teisę susigrąžinti PVM. Be to, tarpinė bendrovė apsunkina nusikalstamos veikos išaiškinimą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje nebuvo nustatyta, kokias aplinkybes, susijusias su D. K. ar UAB „A.“ nustatė Lenkijos teisėsaugos institucijos, atliekančios atskirą ikiteisminį tyrimą, tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, netrukdo įrodinėti D. K. kaltę. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundo autoriaus vaidmuo nusikalstamos veikos daryme yra atskleistas, jis buvo vykdytojas, veikiantis bendrininkų grupėje. Apelianto teiginius, kad jis nemoka lenkų kalbos, todėl negalėjo susikalbėti su kaltinime nurodytais lenkais, kurių atžvilgiu vykdomas atskiras tyrimas, paneigia tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad su šiais asmenimis buvo aktyviai bendraujama anglų kalba, taip pat ir kitomis kalbomis. Tai patvirtina daiktų (nešiojamo kompiuterio ASUS) apžiūros metu (8 t., b. l. 3-19), taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys (9 t., b. l. 97-141).

29. Pagal formuojamą teismų praktiką nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su tokiais asmenimis, nustatomojoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamą veiką, jų pavardės neminimos. Kai jie yra žinomi, rašoma „su asmeniu, kurio byla išskirta“, o kai nežinomi – „su nenustatytu asmeniu“. Analizuojamu atveju kaltinime apeliantui nurodyta, jog K. M., vykdydamas D. K. bei kitų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytų asmenų (galimai Lenkijos piliečių M. K. ir P. B., kurių atžvilgiu yra atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas Lenkijos Respublikoje), nurodymus, vilkikų bei jų priekabų įsigijimą įformino UAB „T.“ vardu. Dar nenuteistų Lenkijos piliečių nurodymas kaltinime nėra pagrįstas, tai tėra prielaida dėl jų kaltės, kuria teismas negali vadovautis, todėl M. K. ir P. B. pavardės šalintinos iš kaltinimo.

30. Teisėjų kolegija, vertindama D. K. atliktus sukčiavimo veiksmus, atsižvelgia ir į R. K. parodymus. Šis asmuo yra buvęs UAB „A.“ vairuotojas. Pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad parvarydavo transporto priemones pagrinde iš Lenkijos, Latvijos, kartą buvo Čekijoje. Varydavo į (duomenys neskelbtini) esančią įmonės aikštelę. Pirkimo-pardavimo sutarčių jis niekada nestudijuodavo, jos buvo lenkų kalba. UAB „T.“ jam nėra girdėta, o K. M. žino iš matymo. Šis būdavo įmonės aikštelėje, kalbėdavosi su jo vadovais (23 t., b. l. 110). Šie parodymai patvirtina, kad UAB „A.“ realiai vilkikus ir jų puspriekabes pirko iš Lenkijos įmonių, iš kurių juos ir parsiveždavo. R. K. pažymėjo, kad kitų vairuotojų nebuvo, tik jis, o UAB „T.“ jam negirdėta, šios įmonės teritorijoje nėra buvęs, iš šios įmonės transporto priemonių nėra parvaręs į UAB „A.“ aikštelę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindinis įmonės vairuotojas neabejotinai turėtų žinoti bendrovę, su kuria sistemingai vykdyti stambūs sandoriai, tačiau byloje nustatytos aplinkybės liudija priešingai.

31. Atkreiptinas dėmesys, kad specialisto išvadoje Nr. 5-2/31 dėl UAB „T.“ veiklos nustatyta, kad dalyje transporto priemonių įsigijimo ir pardavimo dokumentų kaip UAB „T.“ atstovas nurodytas P. B., t. y. uždėtas antspaudas „UAB „T.“, (duomenys neskelbtini) P. B.“ ir yra parašai, nors šis asmuo oficialiai UAB „T.“ niekada nedirbo (3 t., b. l. 38). Šie duomenys patvirtina mirusio asmens K. M. parodymus, kad vilkikų ir puspriekabių prekybą su Lietuvoje registruotomis įmonėmis organizavo Lenkijos Respublikos piliečiai. Be to, K. M. nurodė, kad UAB „T.“ turėjo du antspaudus, kurių vieną jis buvo atidavęs UAB „A.“ realiai vadovaujančiam D. K.. Pažymėtina, jog kratos metu pas D. K. automobilyje rasti įgaliojimai ir tušti lapai su UAB „T.“ antspaudais (8 t., b. l. 31). Apžiūros protokolu (8 t., b. l. 3-19) buvo apžiūrėtas kratos metu UAB „A.“ patalpose paimtas D. K. nešiojamasis kompiuteris, kuriame rasti įvairūs duomenys apie vykdytus sandorius, susijusius su UAB „T.“. Elektroninio pašto programoje, tarp gautų laiškų rasti ir laiškai su automobilių identifikaciniais duomenimis, kuriuos apeliantui siuntė P. B.. Taip pat tyrimo metu buvo apžiūrėtas D. K. mobilaus ryšio telefonas, kuriame rastos žinutės bei fiksuoti pokalbiai su kontaktu Nr. (duomenys neskelbtini) „M. Pl“, tai yra M. K. (taip pat ir kitais lenkų tautybės asmenimis). Būtent D. K. (o ne K. M.) minėtas lenkų tautybės asmuo (M. K.) siuntė transporto priemonių VIN numerius ir šie automobiliai vėliau buvo parduoti UAB „T.“, kuri juos iš karto po to parduodavo UAB „A.“ (8 t., b. l. 33-90). Tokią aplinkybę patvirtina ir užfiksuotas susirašinėjimas tarp D. K. (el. paštas: (duomenys neskelbtini)) ir UAB „T.“ (el. paštas: (duomenys neskelbtini)): „Sveiki, reikia taisyti TKP 169 sąskaitą, iš sąskaitos išbraukti 2 IVECO ind. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (kitus palikti), nes dar neturiu invoice, kad jūs įsigijote...“. Visi šie duomenys patvirtina, kad D. K. kontroliavo sandorius su UAB „T.“, palaikė nuolatinį ryšį su Lenkijos piliečiais, kurių atžvilgiu atliekamas atskiras tyrimas Lenkijos Respublikoje. Be to, susirašinėjimo su Lenkijos piliečiais medžiaga patvirtina, kad atsiskaitymai grynaisiais pinigais su UAB „T.“ buvo tik formaliai įforminami, tačiau realiai grynieji pinigai nebuvo mokami. Visi šie duomenys sutampa su K. M. parodymais, kad jokių grynųjų pinigų jis iš D. K. ar V. K. negaudavo, o tik pasirašydavo kasos pajamų orderius.

32. Teisėjų kolegija neįtikinamais laiko apelianto teiginius, jog jis tikėjosi, kad fiktyviose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos PVM sumos bus sumokėtos į valstybės biudžetą šias fiktyvias sąskaitas faktūras išrašiusio K. M.. Teismui nekelia abejonių, kad D. K. pagal savo išsilavinimą ir užimamų pareigų, kaip ūkio subjekto realaus vadovo, pobūdį žino PVM esminę sąlygą, t. y. kad PVM yra mokamas tik įvykus realioms ūkinėms operacijoms tarp ūkio subjektų. Nagrinėjamu atveju aptarti bylos duomenys įrodo, jog tarp UAB „A.“ ir UAB „T.“ jokie pirkimo-pardavimo sandoriai neįvyko, prekės nebuvo pirktos. Todėl nebuvo jokio pagrindo net prielaidai, kad valstybei bus sumokėtas PVM.

33. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad D. K. pagrįstai yra nuteistas tiek pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tiek pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Sandoriai tarp UAB „T.“ ir UAB „A.“ realiai neįvyko, o tik buvo forminami pirkimo-pardavimo dokumentai, siekiant mokestinės naudos, t. y. susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį. Šioje nutartyje jau aptarta, kad D. K. ne išvengė didelės vertės turtinės prievolės, tačiau įgijo teisę į ją, t. y. skiriasi turtinės naudos rūšis. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šiuo aspektu keičiamas (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Vis dėlto, veikos kvalifikacija pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nesikeičia, todėl nėra pagrindo ir bausmės individualizavimo keitimui. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas kaltinimas pasitvirtino pilna apimtimi, kadangi žinomai suklastotų UAB „T.“ sąskaitų faktūrų pateikimas įtraukimui į UAB „A.“ buhalterinės apskaitos registrus pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir iškreipė įmonės veiklos rezultatus, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2012 m. laikotarpį.

Dėl nuteistojo V. K. apeliacinio skundo

34. Apeliantas prašo jį išteisinti iš kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad nėra tinkamas minėto nusikaltimo subjektas, be to, neaišku, kuo pasireiškė jo aplaidumas – neatsargi kaltė. Nuteistojo teigimu, BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis nėra susijusi su įmonės veiklos kontrole, todėl yra padaryta baudžiamojo įstatymo taikymo klaida. Be to, įrodinėjant jo kaltę, buvo nepagrįstai remtasi mirusio asmens ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir šių parodymų pagrindu atsiradusiais kitais baudžiamosios bylos įrodymais. Dėl mirusio įtariamojo parodymų vertinimo šioje nutartyje yra išsamiai pasisakyta, vertinant D. K. apeliacinio skundo teiginius, todėl išdėstyti motyvai nekartojami.

35. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jei dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šių trijų alternatyvių veikų sudėtys yra materialios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas (šiuo atveju buhalterinės apskaitos tvarkymo neorganizavimas) buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, kurio metu, analizuojant teisės normą ir faktines bylos aplinkybes, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2018).

36. Pagal teismų praktiką buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau, jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, galima kalbėti ne apie nusikalstamą buhalterinės apskaitos netvarkymą, o apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).

37. Nagrinėjamu atveju V. K. yra inkriminuotas būtent aplaidus, nekokybiškas buhalterinės apskaitos organizavimas, kuris pasireiškė nekontroliavimu įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo. Vadovavimas UAB „A.“ faktiškai buvo perleistas komercijos direktoriui D. K., kuris pasinaudojęs susidariusia situacija bei artimu ryšiu su įmonės direktoriumi – tėvu V. K., į UAB „A.“ apskaitą teikė jam žinomai suklastotas UAB „T.“ PVM sąskaitas faktūras bei apmokėjimą už neva pirktas transporto priemones pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras patvirtinančius fiktyvius UAB „T.“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius, t. y. suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie transporto priemonių įsigijimą. Nors apeliantas skunde teigia, kad visi į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą įtraukti dokumentai yra teisingi, tačiau tai paneigia šioje nutartyje jau išanalizuoti byloje surinkti įrodymai.

38. Pirmosios instancijos teisme V. K. nurodė, kad įmonėje struktūra nebuvo paskirstyta, viskas buvo bendra, buhalterijai vadovavo L. D., o šiam vadovavo D. K.. Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. mokesčius skaičiuodavo D. K., mokėjimus taip pat atlikdavo pastarasis. Jis buvo tik formalus direktorius. Minėtu laikotarpiu jam teko pasirašinėti dokumentus, kuriuos pateikdavo D. K. (24 t., b. l. 130). Pirmosios instancijos teismui taip pat buvo pateikti V. K. rašytiniai parodymai, kuriuose jis, be kita ko, nurodė, kad yra operuotas dėl širdies ir kraujagyslių ligų, dėl ko tapo tik 40 procentų darbingas, jo sveikata vis silpo, todėl vis daugiau atsakomybių UAB „A.“ perėmė komercijos direktoriaus pareigas ėjęs jo sūnus D. K., o 2012 m. D. K. iš jo oficialiai perėmė bendrovės direktoriaus pareigas (24 t., b. l. 128-129). Atkreiptinas dėmesys, kad sunkią sveikatos būklę apeliantas akcentuoja ir pateiktame apeliaciniame skunde, pažymėdamas, kad nedarbingumo laikotarpiu jį pavaduodavo D. K., todėl jis negalėjo kontroliuoti įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo. Vis dėlto, byloje yra pateiktas tik neįgaliojo pažymėjimas, patvirtinantis, kad V. K. nuo 2012 m. liepos 1 d. neterminuotai yra nustatytas vidutinių poreikių lygis (24 t., b. l. 149). Jokie papildomi duomenys, patvirtinantys V. K. ligas, jo nedarbingumo laikotarpius, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti. Todėl teisėjų kolegija negali patikrinti apelianto teiginių, kad jam pagal BK 223 straipsnio 1 dalį inkriminuotu laikotarpiu jis praktiškai nedirbo dėl savo sveikatos būklės.

39. Vis dėlto, liudytojais apklausti UAB „A.“ darbuotojai V. K. ligų bei negalėjimo eiti direktoriaus pareigas dėl sveikatos būklės neakcentavo. Liudytojas L. D. parodė, kad viso jo darbo įmonėje laikotarpiu visus ekonominius klausimus spręsdavo D. K.. V. K. buvo labiau ūkvedys, nurodymų jis neduodavo. Kasininkas buvo D. K., kuris savarankiškai sprendė dėl grynųjų pinigų (23 t., b. l. 16-17). Liudytojas A. J. parodė, kad visą transporto priemonių forminimą tvarkydavo D. K., nors direktorius iš pradžių buvo V. K., tik vėliau direktoriumi tapo D. K.. Be to, šis liudytojas teigė matęs tiek V. K., tiek D. K. bendraujant su K. M. ir mokant šiam pinigų sumas (24 t., b. l. 118-119). Negalėjimo dėl sveikatos būklės V. K. atlikti savo pareigų nenurodė ir įmonės vairuotojas R. K., su kuriuo V. K. važiuodavo į užsienį ieškoti transporto priemonių ir jas parsivaryti (23 t., b. l. 110). Aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad V. K. pakankamai aktyviai dalyvavo UAB „A.“ vykdomoje veikloje, tačiau buhalterine įmonės apskaita nesidomėjo, elgėsi nerūpestingai ir leido visus įmonės piniginius klausimus tvarkyti D. K. savo nuožiūra.

40. 2013 m. birželio 5 d. daiktų apžiūros protokolu nustatyta, kad buvo apžiūrėtas V. K. telefonas, rastas kratos metu, kurio adresatų sąraše užfiksuotas mobilaus ryšio kontaktinis numeris, įvardytas „mašinos, lenkai, Marius“ (9 t., b. l. 35-41). Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad šis telefono numeris priklauso Lenkijos Respublikos piliečiui, su kuriuo dėl transporto priemonių įsigijimo bei pardavimo bendravo ir D. K., ir kurio atžvilgiu Lenkijos Respublikoje atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas. Taip pat nustatyta, kad V. K. grynųjų pinigų perdavimo kvitais buvo įformintas kaip atskaitingas asmuo atsiskaitymams su UAB „T.“. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas žinojo apie bendrovės apskaitoje fiksuojamus sandorius tarp UAB „A.“ ir UAB „T.“, tačiau kaip įmonės vadovas nesirūpino šių sandorių skaidrumu ir tinkamu jų atvaizdavimu buhalterinėje apskaitoje. Tokiu būdu V. K. elgėsi nerūpestingai, nesidomėjo bendrovės buhalterinės apskaitos politika ir jos organizavimu, leido realiai vadovo funkcijas vykdyti D. K., dėl ko šis veikė nusikalstamai. V. K. aplaidumo nepaneigia apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad VMI, grąžindama PVM, kiekvieną mėnesį tikrino UAB „A.“ ir jokių pažeidimų nenustatė, be to, visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išsaugoti. Pažymėtina, jog apskaitos dokumentų neišsaugojimas V. K. nebuvo inkriminuotas.

41. Pagal susiformavusią teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016). Nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013).

42. Nagrinėjamu atveju V. K. pagal užimamas direktoriaus pareigas turėjo galimybę užtikrinti tinkamą apskaitos dokumentų surašymą, tačiau dėl savo nerūpestingumo, nepagrįsto pasitikėjimo sūnaus veikla, to nepadarė. Pažymėtina, kad V. K. su sūnumi D. K. dalinosi tuo pačiu kabinetu, vadinasi, galėjo ne tik stebėti pastarojo veiklą, fiksuojamas ūkines operacijas, bet ir tinkamai organizuoti buhalterinės apskaitos vedimą. Vien buhalterio įmonėje įdarbinimas, visiškai nesidomint, kokie dokumentai šiam pateikiami ar nepateikiami įforminimui, nesigilinant į bendrovės veiklos skaidrumą, nešalina V. K. atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju daugkartinis realiai neįvykusių ūkinių operacijų apskaitymas įmonės apskaitos registruose buvo tiesioginė BK 223 straipsnyje numatytų padarinių kilimo sąlyga. Todėl V. K. išteisinimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistųjų D. K. ir V. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstytą kaltinimą D. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pakeisti, nurodant kitą siektos turtinės naudos rūšį, t. y. jis UAB „A.“ naudai siekė ne išvengti mokėtino PVM mokesčio, tačiau įgyti turtinę teisę į PVM susigrąžinimą. Savo neteisėtais veiksmais jis įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur).

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuostatą, kad D. K. veikė galimai su Lenkijos Respublikos piliečiais M. K. ir P. B., o K. M. vykdė pastarųjų nurodymus.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.