Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. G. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo V. G. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, V. G. pripažintas recidyvistu.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. G., Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 149,58 Eur išlaidų už nukentėjusiojo R. B. gydymą atlyginimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. G. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2024 m. gruodžio 18 d. apie 19.40 val., (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį R. B. į nosį, dėl to R. B. pargriuvo krūtine ant žemės, taip R. B. padarė veido sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu nosies srityje, nosies kaulų lūžį bei krūtinės ląstos sumušimą ir tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. B. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Iš nuteistojo V. G. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jam paskirta galutine laisvės atėmimo bausme ir prašo paskirti švelnesnę bausmę arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl paskirtos bausmės

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 4 kartus, daugiausia už turtinius nusikaltimus, tačiau teistas ir už smurtinių nusikaltimų padarymą, teistumui neišnykus, nepraėjus nei 6 mėnesiams po paskutinės bausmės atlikimo (2024 m. gegužės 30 d. išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro), jis taip pat 2010-2012 m. buvo teistas užsienyje už nusikalstamas veikas nuosavybei ((duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 123-141). Šie duomenys patvirtina, kad V. G. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Be to, V. G. eilę kartų baustas administracine tvarka, iš jų ir už apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio sąlygų nesilaikymą, turi galiojančių administracinių nuobaudų, kadangi paskirtų baudų nemoka (1 t., b. l. 178–184). Nusikalstamos veikos padarymo metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo nedirbantis (1 t., b. l. 186-187). Nuteistojo atsakomybę lengvinančia pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą ir nuteistąjį pripažinęs recidyvistu (BK 27 straipsnis), nuteistajam V. G. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė ženkliai mažesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 9 mėnesius (vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Be kita ko, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą bausmę pagrįstai sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis – laisvės atėmimas 6 mėnesiams – nėra aiškiai per didelis.

13. Tokios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir nuteistojo V. G. apeliaciniame skunde nurodytos šeiminės ir darbinės aplinkybės, kurias patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2025 m. spalio 7 d. medicininis pažymėjimas, jog nuteistojo sugyventinė R. S. laukiasi, numatoma gimdymo data – 2025 m. gruodžio 19 d., bei 2025 m. spalio 22 d. darbo sutartis, kurioje užfiksuota, kad nuteistasis nuo 2025 m. spalio 23 d. dirba pagalbiniu darbininku statybose, šiuo metu dar nėra pasibaigęs trijų mėnesių bandomasis laikotarpis. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir artimųjų padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Be to, vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės rūšies paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Aplinkybė, jog nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo ir pastarasis jam atleido, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo atsakomybės taip pat išskirtinai nešvelnina. Tuo tarpu nuteistojo teiginiai, kad jis pasižada daugiau nenusikalsti, nevartoti alkoholio, laikytini deklaratyviais, kadangi jo elgesys neleidžia apibūdinti kaip linkusio pasimokyti iš savo netinkamo elgesio bei besistengiančio pasitaisyti asmens. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skiriamos griežtos laisvės atėmimo bausmės, jų vykdymą atidedant bei skiriant įvairaus pobūdžio įpareigojimus ir draudimus (įskaitant draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas), kurie turėjo padaryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, kadangi jis ir toliau daro teisės pažeidimus bei nusikalstamas veikas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad nuteistajam V. G. paskyrus švelnesnę bausmę, nuteistasis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo V. G. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

14. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. G. paskirta galutinė bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

15. BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė, kodėl šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos motyvams pritaria.

16. Akcentuojama, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

17. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).

18. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu V. G. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (6 mėnesiai). Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad V. G. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš nuteistojo V. G. teistumų matyti, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė būdamas teistas 4 kartus, teistumui neišnykus, nepraėjus nei 6 mėnesiams po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo, jam 3 iš 4 kartų nuosprendžiais buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teigiamo poveikio tai nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau sistemingai pažeidinėjo įstatymus. Dar daugiau, paskutiniu nuosprendžiu paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistojo elgesys nebuvo pavyzdingas – nustatyti įpareigojimo nevartoti psichiką veikiančias medžiagas pažeidimai, o ankstesniu nuosprendžiu vykdyta probacija teismo nutartimi buvo panaikinta (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus V. G. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

19. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 9 d. nuosprendis, patikslintas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.