Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-06-22 · Civilinė byla Nr. e2-921-178/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-22
Bylos Nr.
e2-921-178/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02620-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Atsakovas
akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“
Ieškovas
akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-921-178/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02620-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. procesinio veiksmo, kuriuo priimtas ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinys atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškinio priėmimo pagrįstumo. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei AB „Orlen Lietuva“ prašydama priteisti iš atsakovės 6 194 195,17 Eur skolos, 257 741,57 Eur delspinigių ir pripažinti, kad atsakovės veiksmai, kuriais ji nemoka ieškovei už krovinių pervežimo paslaugas pagal 2009 m. sausio 19 d. Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 (toliau – Sutartis), laikytini esminiu šios sutarties pažeidimu.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 5 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinio dalį, susijusią su esminiu sutarties pažeidimu, kuris nesukels jokių teisinių pasekmių, o kitą ieškinio dalį priėmė nagrinėti ir nustatė atsakovei terminą atsiliepimui pateikti. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties dalį, kuria priimtas ieškinys, panaikino ir perdavė ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą skundžiamos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu.Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį panaikino ir perdavė ieškinio priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 9 d. procesiniu veiksmu (rezoliucija) ieškovės ieškinį atsakovei dėl skolos ir delspinigių priteisimo priėmė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovė (toliau ir – apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. procesinį veiksmą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti nutartį, kuria ieškinį palikti nenagrinėtą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas ieškinio dalį dėl skolos priteisimo priėmė nagrinėti nepagrįstai, nes remiantis Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika, ieškinys negali būti nagrinėjamas teisme.Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017 pateiktus išaiškinimus, 2017 m. kovo 2 d. nutartimi, sprendė, kad ieškinys priskirtinas Vilniaus apygardos teismui. Tačiau šią išvadą Lietuvos apeliacinis teismas padarė ignoruodamas faktą, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėjo išimtinai bylos, kurioje nagrinėjami pirmi trys ieškovės ieškiniai, palikimo nenagrinėtą klausimą ir nesprendė dėl galimybės valstybės teisme nagrinėti vėlesnius ieškovės reiškiamus ieškinius. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis prieštarauja to paties teismo išaiškinimams kitoje tą pačią dieną priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017, kad šalys, remiantis sudarytu susitarimu dėl ginčų sprendimo, esant šalių tęstiniams sutartiniams prievoliniams santykiams, gali sąmoningai pasirinkti atitinkamą konkretų inicijuojamą ginčą sprendžiančią instituciją; vienai šaliai pasirinkus teisę gintis vienoje iš alternatyvių institucijų (teisme), kita šalis tapataus ieškinio negali pareikšti kitoje ginčo sprendimo institucijoje (arbitraže) ir atvirkščiai; teismas, gavęs tapatų ieškinį, kai, esant anksčiau aptartam šalių sudarytam mišriam susitarimui dėl ginčo sprendimo būdo pasirinkimo, susieto su ginčo sumos dydžiu, jau yra pareikštas kitos šalies tapatus reikalavimas arbitraže, turėtų tokį ieškinį atsisakyti priimti remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktu, o jeigu civilinė byla jau iškelta – ieškinį palikti nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą.Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turėjo savarankiškai vertinti, ar gali ieškinys būti nagrinėjamas valstybės teisme atsižvelgiant į šalių susitarimą dėl ginčų sprendimo ir, be kita ko, įvertinti, ar arbitraže nėra nagrinėjami „tapatūs“ kitos šalies reikalavimai pagal anksčiau pareikštą kitos šalies ieškinį kitoje ginčų sprendimo institucijoje. Teismas to nepadarė, todėl nepagrįstai ieškinį priėmė. Apeliantė dar 2014 m. gruodžio 31 d. yra inicijavusi arbitražo bylą dėl kainos, nuo 2014 m. sausio 1 d. taikytinos pagal ginčo Sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017 konstatavo, kad apeliantės arbitražui perduoti nagrinėti reikalavimai tariamai yra tapatūs ieškovės pareikštiems teisme reikalavimams. Todėl apeliantei savo reikalavimus perdavus nagrinėti arbitražui, ieškovė neteko teisės „tapačių“ savo reikalavimų reikšti teisme. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017 konstatavo, kad apeliantės reikalavimai arbitražo byloje patenka į susitarimo dėl arbitražo apimtį. Todėl ir ieškovės reikalavimai patenka į susitarimo dėl arbitražo apimtį, nes jie, Lietuvos apeliacinio teismo (nepagrįstu) vertinimu, yra tapatūs apeliantės reikalavimams.Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017 panaikino arbitražo byloje 2016 m. birželio 13 d. priimtą dalinį sprendimą dėl jurisdikcijos, kuriuo arbitražo teismas patvirtino savo jurisdikciją, tačiau ši nutartis gali būti ir bus skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Todėl arbitražo bylos nagrinėjimas nėra pasibaigęs. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti; Vilniaus apygardos teismo rezoliuciją, kuria priimtas ieškinys, palikti nepakeistą; pripažinti, kad apeliantė piktnaudžiauja teise, skirti jai maksimalią 5 792 Eur baudą, 50 proc. šios baudos skiriant ieškovei. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ginčo teismingumo taisykles. Vadovaujantis Sutarties 11.2 punktu bei atsižvelgiant į tai, kad ginčo suma pareikštame ieškinyje yra 6 451 936,74 Eur, ieškinio dalis dėl skolos ir delspinigių priteisimo priskirtina Vilniaus apygardos teismui.Ieškinio suma pagal Sutartį yra tapati sąvokai ginčo suma, kuri būtent ir yra esminis kriterijus nustatantis iš Sutarties kylančių ginčų teismingumą (priskirtinumą teismui ar arbitražui). Todėl ieškinys yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams ir Vilniaus apygardos teismas, priimdamas ginčo rezoliuciją, atliko teisėtą ir pagrįstą procesinį veiksmą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017 sprendė iš esmės analogiškus nagrinėjamai bylai klausimus ir konstatavo, kad ieškovės reikalavimai pagal Sutartį yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams.Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017 konstatavo, kad tarp šalių kilęs ginčas pagal Sutartį visa apimtimi nepriskirtinas arbitražo kompetencijai, o priskirtinas bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi ir turi res judicata galią. Todėl šiuo metu nėra jokios arbitražo bylos, kurioje arbitražo teismas turėtų jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusius ginčus. Apeliantė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes atskirajame skunde keliamą klausimą iš esmės jau yra išsprendęs Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartimi. Apeliantė dirbtinai siekia sukurti situaciją, kai tą patį klausimą spręstų teismas, kuris jau yra jį išsprendęs, tokiu būdu siekia ieškovę įtraukti į „teismų karuselę“ t. y. užvilkinti bylinėjimosi procesą. Todėl apeliantei skirtina maksimali CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta 5 792 Eur bauda už piktnaudžiavimą procesu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo procesinio veiksmo (rezoliucijos), kuriuo priimtas nagrinėti ieškovės ieškinys dėl skolos ir delspinigių pagal Sutartį priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos priskirtinumo klausimas nagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartyje, kurioje konstatuota, kad ieškovė pagrįstai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą kaip pirmosios instancijos teismą šalių ginčui spręsti, todėl ieškinio priėmimo klausimas perduotas iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Šis teismas 2017 m. kovo 9 d. rezoliucija ieškovės ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo priėmė. Apeliantė šį pirmosios instancijos teismo procesinį veiksmą kvestionuoja teigdama, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis prieštarauja to paties teismo išaiškinimams kitoje tą pačią dieną priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017 nagrinėjo išimtinai tos bylos ieškovės ieškinių palikimo nenagrinėtą klausimą ir nesprendė dėl galimybės valstybės teisme nagrinėti vėlesnius ieškovės reiškiamus ieškinius; pirmosios instancijos teismas turėjo savarankiškai vertinti, ar gali ieškinys būti nagrinėjamas valstybės teisme. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Apeliantė atskirajame skunde dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio veiksmo (ieškinio priėmimo) iš esmės faktiškai kvestionuoja nagrinėjamoje byloje priimtą Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį - joje, kaip minėta, buvo išspręstas tarp šalių kilusio aptariamo (iš esmės to paties pobūdžio - jau penkto) ginčo priskirtinumo klausimas. Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir turi res judicata galią, todėl nebegali būti peržiūrinėjama, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas nėra ta institucija, kuriai būtų suteikta teisė peržiūrėti savo pačios priimtus procesinius sprendimus. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties pagrįstumas nėra šio nagrinėjimo dalykas. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis kasacine tvarka net nebuvo apskųsta. Tačiau, nepaisant paminėto, ir kiti apeliantės argumentai nepripažintini pagrįstais. Šiuo atveju nėra ginčo, kad pareikšto ieškinio suma neviršija Sutarties 11.2 punkte nurodytos 14 481 000 Eur sumos, o tik esant didesnei sumai šiame Sutarties punkte šalys ginčus susitarė spręsti arbitraže. Apeliantės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017 konstatavęs ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismui, nesprendė dėl galimybės valstybės teisme nagrinėti vėlesnius (nei buvo pareikšti toje byloje) ieškovės reiškiamus ieškinius. Iš tiesų, minėtoje kasacinio teismo byloje ginče tarp tų pačių šalių dėl to paties Sutarties 11.2 punkto aiškinimo ir taikymo buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo priskirtinumo, kai joje į vieną bylą buvo sujungti trys pirmieji ieškovės ieškiniai (kaip minėta, nagrinėjamas – jau penktas). Tačiau kasacinio teismo išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamai bylai, beje, būtent jais pirmiau paminėtoje 2017 m. kovo 2 d. nutartyje taip pat vadovavosi Lietuvos apeliacinis teismas. Kasacinis teismas konstatavo, kad „...atitinkamo reikalavimo priskyrimas teismo arba arbitražo kompetencijai, esant šalių sudarytam galiojančiam susitarimui dėl ginčų sprendimo būdo, priklauso ne nuo proceso teisės normų, reglamentuojančių teismingumą, ar teismo byloje atliekamų procesinių veiksmų, o nuo tokio susitarimo turinio – kilus ginčui teismas privalo nustatyti, ar šalys aiškiai susitarė ir kokia yra tikroji šalių valia dėl atitinkamo ginčo (ginčų) sprendimo tvarkos“ <...> „teismas dėl savo jurisdikcijos sprendžia pagal tai, koks yra, o ne koks gali būti pareikštas reikalavimas ir pagal tai, kokios faktinės aplinkybės egzistuoja ieškinio padavimo momentu“. Taigi, kasacinės instancijos teismas pateikė Sutarties 11.2 punkto aiškinimą ne tik dėl toje byloje sujungtų ieškinių priskirtinumo, bet ir vėlesnių ieškovės reiškiamų ieškinių (ginčų) pagal Sutartį priskirtinumo bendrosios kompetencijos ar arbitražo teismui, o būtent - priklausomai nuo šalių suderintos konkrečios ginčo sumos. Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškinį nagrinėti, nes, apeliantės teigimu, jis negali būti nagrinėjamas valstybės teisme remiantis Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika kitoje civilinėje byloje - Nr. e2A-61-381/2017. Šiame kontekste pastebėtina, kad pačios apeliantės argumentai, susiję su Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties motyvacija civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017, kuriais iš esmės grindžiamas atskirasis skundas, yra prieštaringi. Viena vertus, apeliantė joje nurodytais motyvais vadovaujasi ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo šia nutartimi remtis. Kita vertus, ji jau nurodo nesutinkanti su minėtoje byloje padarytomis išvadomis ir skųsianti paminėtą nutartį kasacine tvarka. Beje, LITEKO duomenimis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 22 d. nutartimi apeliantės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017 atsisakė priimti. Visų pirma pažymėtina tai, kad vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.), kurio išaiškinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams. Kaip minėta nutarties 14 punkte, šių išaiškinimų išdavoje konstatuotinas ginčo priskirtinumas bendrosios kompetencijos teismui. Antra, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017 ir panaikinta arbitražo teismo dalinio sprendimo dalis dėl jurisdikcijos, kuria arbitražo teismas buvo nusprendęs, kad turi jurisdikciją, bei konstatuota, kad tarp šalių kilęs ginčas pagal Sutartį visa apimtimi nepriskirtinas arbitražo kompetencijai, o priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui, tos nutarties 88 punkte konstatuota, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“, laikydamasi sutarties privalomumo principo ir kreipdamasi su ieškiniais dėl tariamai pažeistos teisės gynimo į Vilniaus apygardos teismą, savo teisę įgyvendino tinkamai. Todėl sutiktina su ieškove, kad arbitražinės bylos, kurioje arbitražas turėtų jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusius tapačius ginčus, ir nėra. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo procesinis veiksmas, kuriuo ieškovės ieškinys apeliantei dėl skolos ir delspinigių priteisimo priimtas, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl baudos skyrimo

Ieškovė už piktnaudžiavimą procesu prašo skirti apeliantei maksimalią 5 792 Eur baudą, 50 proc. šios baudos skiriant ieškovei. Ieškovės nuomone, apeliantė, pateikdama atskirąjį skundą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis į apeliaciją, nes skunde keliamas klausimas jau buvo išspręstas.CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Tačiau ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisines atsakomybės, numatytos CPK 95 straipsnyje, taikymą. Tam tikrais atvejais dalyvaujančio asmens elgesys gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1164-236/2015). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.Nagrinėjamu atveju apeliantės veiksmai, t. y. atskirojo skundo padavimas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vis tik nėra pakankami piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis kvalifikavimui. Atskirojo skundo padavimas įprastai nereiškia piktnaudžiavimo teise, nes tai yra galbūt pažeistų teisių gynimo forma bei dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių įgyvendinimas. Kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą šia teise, turi būti nustatytas besikartojantis aiškiai nepagrįstas šios teisės įgyvendinimas. Nors apeliantė atskirajame skunde kelia iš esmės faktiškai jau kartą išnagrinėtą klausimą, tačiau kitokio procesinio sprendimo, jos manymu, leidžia tikėtis apeliacinės instancijos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017 motyvų vertinimas. Todėl, nors tokie argumentai atmetamai, ieškovės prašymas dėl baudos apeliantei skyrimo netenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. procesinį veiksmą, kuriuo priimtas ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinys atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, palikti nepakeistą.

Prašymo dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo netenkinti.

Teisėjas Alvydas Poškus