- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-18
- Bylos Nr.
- eAS-595-968/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08063-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos kalėjimų tarnyba
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2023 m. liepos 24 d. raštą Nr. 7S-297 „Dėl taikaus ginčo išsprendimo“ (toliau – ir Raštas), įpareigoti Tarnybą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. liepos 10 d. pasiūlymą „Dėl taikaus ginčo išsprendimo“ (reg. Nr. 7G-358; toliau – ir Pasiūlymas) ir pateikti jam teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. K. skundą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas Pasiūlyme prašė Tarnybos išmokėti jam 9 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, siekdamas taikiai išspręsti Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamą ginčą (administracinė byla Nr. eI3-10640-809/2023). Tarnyba, atsakydama į Pasiūlymą, Raštu informavo pareiškėją, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-10640-809/2023 pagal pareiškėjo 2023 m. birželio 18 d. skundą, kuriame pareiškėjas teismo prašė: 1) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Tarnybos direktoriaus 2023 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. P-944 „Dėl J. K. grąžinimo į pareigas“ (toliau – ir Įsakymas) galiojimą nuo jo priėmimo momento iki įsiteisės administracinėje byloje priimtas teismo sprendimas; 2) įpareigoti Tarnybą pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kad pagal Įsakymą pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 16 d. nėra grąžintas į Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo (7.1 karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupė, VIII pareigybės lygmuo) pareigas; 3) panaikinti Įsakymą nuo jo priėmimo momento; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjui visas jo patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas ir išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Rašte nurodyta, kad taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 51 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas skunduose, pateiktuose administracinėse bylose Nr. eI3-10640-809/2023 ir Nr. eI3-10640-809/2023, nekėlė reikalavimų atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba Raštu informavo pareiškėją, kad taikos sutartis dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti sudaryta, nes Pasiūlyme nurodytas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neatitinka administracinėse bylose Nr. eI3-10640-809/2023 ir Nr. eI3-10640-809/2023 pateiktų pareiškėjo skundų reikalavimų.
Teismas, įvertinęs Rašto turinį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, priėjo prie išvados, kad Raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių padarinių ir pagal savo pobūdį nėra priskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Raštas yra informacinio pobūdžio, juo pareiškėjui nebuvo sukurtos jokios pareigos, jame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų). Taigi, Raštas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu, nepaisant to, jog Rašte nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas. Teismas atsisakė priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, kad, atsisakius priimti skundą dėl pagrindinio reikalavimo, atsisakytina priimti skundą ir dėl išvestinių reikalavimų – įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus.
III.
Pareiškėjas J. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas teigia, kad jis, nenorėdamas iškelti dar vienos administracinės bylos teisme ir siekdamas geriausio rezultato kuo mažesnėmis sąnaudomis, iš esmė siekia ikiteismine tvarka taikiai susitarti dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl jo neteisėto atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų, konstatuoto administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023. Skundžiamoje nutartyje teismas nevertino Pasiūlymo turinio ir nemotyvavo nutarties, o iš Rašto klaidingai nustatė faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas pateikė Pasiūlymą, siekdamas taikiai išspręsti ginčą, nagrinėjamą administracinėje byloje Nr. eI3-10640-809/2023. Tarnyba Raštu atmetė pasiūlymą, todėl toks raštas pareiškėjui, turinčiam materialinį teisinį suinteresuotumą ikiteismine tvarka taikiai susitarti dėl neturtinės žalos atlyginimo, neabejotinai sukelia teisines pasekmes. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), nei ABTĮ nereglamentuoja klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų taikaus išsprendimo ikiteismine tvarka, todėl tokiam klausimui spręsti taikytinos atitinkamos Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, įtvirtinančios sutarties laisvės principą ir pan. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad, pagal naujausią LVAT praktiką, tai, ar Raštas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas jo teisių pažeidimas. Pareiškėjas pažymi, kad jis ginčijo Raštą taip pat dėl to, kad jis neatitinka iš VAĮ 10 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų ir kad jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Rašto pagrįstumą, o šias aplinkybes pareiškėjas gali įrodinėti tik bylą nagrinėjant iš esmės. Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas tvirtina, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir netinkamai pritaikė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą. Atsakovas sutinka su teismo pateiktu skundo vertinimu. Jis nepritaria pareiškėjo teiginiams, kad nagrinėjamai situacijai taikytinos Darbo kodekso ir Civilinio kodekso normos, nes pareiškėjas nebuvo apie tai užsiminęs Pasiūlyme; kita vertus, pareiškėjo akcentuojamas sutarties sudarymo laisvės principas reiškia, kad draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį (Civilinio kodekso 6.156 str. 2 d.). Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo nurodyta teismų praktika – LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-117-492/2021 – negali būti pritaikyta nagrinėjamoje byloje, nes administracinės bylos Nr. eAS-117-492/2021 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles.
Akcentuotina, kad viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinami administraciniuose teismuose. LVAT ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015). Tuo atveju, kai sprendžiant dėl skundo priėmimo nagrinėti akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Pasiūlymą ir, atitinkamai, Raštą. Pareiškėjas Pasiūlyme, apžvelgęs administracinėse bylose Nr. eI3-4524-595/2023 ir Nr. eI3-10640-809/2023 nagrinėjamus ginčus, teigė, kad jis siekia nekelti teisme dar vienos administracinės bylos, todėl siūlo neturtinės žalos, padarytos dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš pareigų, atlyginimo klausimą išspręsti taikiai; pareiškėjas prašė Tarnybos sumokėti jam dėl neteisėto atleidimo iš pareigų 9 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Iš Pasiūlymo turinio matyti, kad pareiškėjas tokiu prašymu nesiekė užbaigti administracines bylas Nr. eI3-4524-595/2023 ir Nr. eI3-10640-809/2023 (ar vieną iš jų) ABTĮ 51 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu – sudarant taikos sutartį, o pareiškė Tarnybai naują ir savarankišką reikalavimą – sumokėti jam 9 000 Eur neturtinei žalai, kuri kilo dėl valstybės įstaigos neteisėtų veiksmų, atlyginti.
Tarnyba į Pasiūlymą atsakė Raštu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nesukelia pareiškėjui jokių teisinių padarinių ir kuris pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad tokia jo pozicija atitinka LVAT praktiką, išdėstytą 2014 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-990/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-572-822/2016, 2019 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-23-502/2019 ir 2021 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2192-624/2021. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi nurodyta teismų praktika, nes nurodytų bylų faktinės aplinkybės ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi. LVAT visose keturiose bylose sprendė klausimą, ar Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos struktūrinių padalinių priimti privalomieji nurodymai gali būti ginčo administraciniame teisme objektais, ir išnagrinėtais individualiais atvejais priėjo prie išvadų, jog pateikti privalomieji nurodymai laikytini tarpiniais procedūriniais aktais (sprendimais), kurie negali būti ginčijami administraciniam teismui. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar Raštas, kuriuo Tarnyba atsakė į Pasiūlymą, kuriame pareiškėjas suformulavo reikalavimą sumokėti jam 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, gali būti ginčo administraciniame teisme objektu, ir pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nesukelia teisinių padarinių, todėl Raštas negali būti ginčijamas administraciniam teismui.
Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia teisinių padarinių (papildomai pastebėtina, kad nors skundžiamoje teismo nutartyje ne kartą nurodyta, kad Raštas nesukelia teisinių padarinių būtent pareiškėjui, tačiau tai yra jau kitas – pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo – klausimas, nesusijęs su ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p. įtvirtintu atsisakymo priimti skundą (prašymą, pareiškimą) pagrindu). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Pasiūlyme neprašė Tarnybos atlikti kokius nors procesinius veiksmus (pvz., sudaryti taikos sutartį), susijusius su administracinių bylų nagrinėjimu. Raštu buvo užbaigta prašymo nagrinėjimo administracinė procedūra, t. y. atsisakyta tenkinti pateiktą prašymą, todėl pareiškėjas negavo pageidaujamo rezultato – 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad Raštas nesukelia teisinių padarinių ir todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi šiuo teismo procesiniu sprendimu byla nėra užbaigiama, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.