Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi (b. l. 40–41) nutarė pareiškėjos D. B. skundą atsisakyti priimti ir, įsiteisėjus nutarčiai, skundą ir žyminį mokestį grąžinti pareiškėjai D. B..

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 15, 22, 88 straipsniais, 2 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Teismas darė išvadą, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012 ir kt.).

Pareiškėja teismui skundė Kontrolieriaus Pažymą, kuri priimta vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 23 straipsnio 1–4 dalimis, 24 straipsnio 7 punktu. Teismas pažymėjo, kad Kontrolierius pagal jam suteiktą kompetenciją Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 24 straipsnyje turi teisę siūlyti juridinio asmens, kuris savo veiksmais ar neveikimu pažeidė vaiko teises ar jo teisėtus interesus, steigėjui (dalyviui) svarstyti klausimą dėl tolesnės juridinio asmens veiklos atkreipti asmenų dėmesį į kitus vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimus ir siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti teisės aktų pažeidimai, jų priežastys ir sąlygos. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatyme nėra nustatytos Kontrolieriaus priimamų sprendimų apskundimo tvarkos.

Kontrolierius Pažymos 1 punkte nusprendė: atkreipti Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokytojos D. B. dėmesį į tai, kad savo veiksmais pažeidė J. D. teisę ir teisėtą interesą į mokslą (neformalųjį švietimą) (pažymos išvadų 8.8–8.10 punktai): 2 punkte – siūlyti Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokytojai D. B. priimant sprendimus įvertinti visas galimas tokių sprendimų priėmimo pasekmes vaikams bei imtis priemonių, jog būtų tinkamai užtikrintas vaiko interesų prioritetiškumo principo, įpareigojančio visus asmenis imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų atsižvelgti į vaiko teisėtus interesus, įgyvendinimas. Įvertinus ginčijamų Pažymos punktų turinį, buvo matyti, kad atkreipiamas pareiškėjos dėmesys, jai siūloma įvertinti priimamų sprendimų priėmimo pasekmes vaikams bei imtis priemonių, jog būtų tinkamai užtikrintas vaiko interesų prioritetiškumo principo įgyvendinimas. Tokia formuluotė rodo, kad pareiškėjos atžvilgiu nėra priimtų valinių sprendimų, kurie galėtų jai sukelti neigiamas pasekmes. Skunde pareiškėja ginčija Pažymos dalį, kurioje pripažinta, kad D. B. savo veiksmais pažeidė J. D. teisę ir teisėtą interesą į mokslą (neformalųjį švietimą), tačiau pareiškėja nurodo nevisą Pažymos 1 punkto formuluotę, kurioje atkreipiamas pareiškėjos dėmesys, kad ji savo veiksmais pažeidė J. D. teisę ir teisėtą interesą į mokslą (neformalųjį šveitimą). Įvertinus Pažymos turinį ir jos rezoliucinę dalį, daryta išvada, kad ši Pažyma pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Taigi, pareiškėjos ginčas nelaikytinas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).