Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjo advokato Dariaus Jurgučio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. P. paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2021 m. balandžio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių neatliktos bausmės dalimi, prie didesnės neatliktos bausmės pridedant naujai paskirtos bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. P. nuteistas už tai, kad 2023 m. sausio 22 d. apie 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su sugyventine M. J. metu, ją nustumdamas ant lovos ir ranka sugriebęs jai už kaklo, jį spausdamas, kairėje kaklo pusėje padarydamas sužalojimą - poodinę kraujosruvą, nukentėjusiajai M. J. sukėlė fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį, negu vidurkis. Teismas apsvarstė BK 75 straipsnio taikymo galimybę, tačiau pagrindo atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nenustatė. Nuosprendyje pažymėta, kad naujos smurtinės veikos padarymas yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys, G. P. linkęs pažeidinėti įstatymus, tai rodo kaltinamojo netinkamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, todėl bausmės vykdymo atidėjimas akivaizdžiai nepakankama priemonė užtikrinti bausmės tikslus, o ypač sulaikyti jį nuo naujų teisės pažeidimų bei nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį bei pasiekti, kad daugiau nebenusikalstų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims. Šios baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

7. Skundo argumentų kontekste atkreipiamas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje (sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą), ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

8. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Remiantis minėto straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. P., pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo normų nepažeidė, atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės individualizavimui ir jas įvertino teisingai. Nuosprendyje nurodyti bausmės skyrimo motyvai patvirtina, kad buvo atsižvelgta ne tik į tai, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas yra nesunkus, kad jis kaltę pripažino ir gailėjosi, bet ir į kitas su nuteistojo elgesiu, jo charakteristika susijusias aplinkybes. Nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad tyčinį nusikaltimą G. P. padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, praeityje G. P. jau ne kartą buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, tarp jų ir už nusikaltimus žmogaus sveikatai, nusikalto būdamas recidyvistas. Šių aplinkybių pagrindu nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Buvo įvertinta ir tai, kad nuteistasis ne kartą baustas ir administracine tvarka, didžioji dalies baudų nėra sumokėjęs, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, nusikalstam veika padaryta prieš artimą asmenį. Įvertinti ir nuteistojo turimi socialiniai ryšiai – nuteistasis dirba (vykdo individualią veiklą), su sugyventine augina du nepilnamečius vaikus. Šių aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad nors pagal BK 140 straipsnio 2 dalies sankciją yra galimos ne tik laisvės atėmimo, bet ir kitų rūšių bausmės, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmės tikslų ir paskirties. Nepritarti tokiai išvadai teisėjų kolegija neturi pagrindo.

10. Informacija apie nuteistojo ankstesnius teistumus, nusikaltimų pobūdį (vyrauja smurtiniai nusikaltimai), taikytų kriminalinių bausmių neveiksmingumą, padarytus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų pažeidimus, suponuoja išvadą, kad nuteistojo nusikalstamas elgesys nėra atsitiktinis, jis yra linkęs nesilaikyti įstatymų ir daryti teisės pažeidimus, todėl nuteistojo nusikalstami polinkiai gali būti pakeisti tik paskyrus griežčiausios rūšies bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Nuteistajam buvo paskirta mažesnė, negu vidurkis, laisvės atėmimo bausmė, kuri, įvertinus dvi atsakomybę sunkinančias ir vieną lengvinančią aplinkybes, informaciją apie ankstesnius teistumus bei taikytų bausmių neveiksmingumą, nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga.

11. Skunde teigiama, kad yra pagrindas nuteistąjį G. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės esant BK 37, 38 straipsnių taikymo sąlygoms. Su šių baudžiamojo įstatymo normų taikymu susiję skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

12. BK 37 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pagal šį BK straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinę, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

13. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Tai nereiškia, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023 ir kt.).

14. Nuteistojo G. P. padarytas tyčinis nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, yra nesunkus. Tačiau vien tik šios aplinkybės BK 37 straipsnio nuostatų taikymui nepakanka. Kaip nurodyta pirmiau, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama į tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus.

16. Visi šie duomenys buvo ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu (1 t., b. l. 173, 174) ir jų visuma patvirtina, kad nuteistojo naudojamas smurtas buvo stiprus, intensyvus ir nukreiptas ne konflikto nutraukimui, kaip teigiama skunde. Byloje nėra nustatyta, kad kokius nors fizinio smurto veiksmus būtų atlikusi nukentėjusioji, o nuteistasis logiškai ir įtikinamai nepagrindė, kodėl žodinį konfliktą jis galėjo nutraukti tik suimdamas nukentėjusiąją už kaklo. Be to, kaip jau nurodyta pirmiau, objektyviai užfiksuotos, vizualiai aiškiai matomos žymės nukentėjusiosios kalte patvirtina, kad nuteistasis ne suėmė, o smaugė nukentėjusiąją ir tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis veikė tyčia, suprasdamas savo veikos pavojingumą bei tai, kad smaugimas neišvengiamai sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tokie nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai BK 37 straipsnio prasme, todėl atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo nėra pagrindo.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad BK 38 straipsnio nuostatų taikymas nuteistajam taip pat nėra galimas. Pagal BK 38 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nustatytos visos šios sąlygos: 1) kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi teismas, atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Būtina pažymėti ir tai, kad būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu nėra subjektyvi kaltininko teisė. Net ir esant visoms komentuojamo BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Šio klausimo sprendimui turi reikšmę baudžiamosios bylos aplinkybių visumos, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, įvertinimas.

18. Kaip jau nurodyta pirmiau, G. P. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, taigi BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytą veikos priskyrimo atitinkamai kategorijai kriterijų atitinka. Nukentėjusioji M. J. šioje byloje civilinio ieškinio nereiškė, todėl laikytina, kad žala nebuvo padaryta. Esant šiai aplinkybei BK 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos vertinimas neaktualus. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistasis su nukentėjusiąja susitaikė, jos atsiprašė, jie toliau gyvena kartu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji M. J. patvirtino, kad nuteistasis jos atsiprašė, jie pasikalbėjo ir ji nuteistajam atleido. Papildomai parodė, kad dabar sutaria gerai, vaikšto pas psichologus, santykiai pagerėjo, kartu augina vaiką, nemano, kad toks elgesys kartosi (2 t. b. l. 24). Šios aplinkybės vertintinos, kaip patvirtinančios BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos buvimą. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, BK 38 straipsnio nuostatų taikymas yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma šiame straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, o tai reiškia, kad nenustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta sąlyga.

19. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje duoti nukentėjusiosios parodymai, su apeliaciniu skundu teismui pateiktas 2023 m. balandžio 25 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyrių krizių centro raštas (2 t., b. l. 4) patvirtina apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kad nuteistasis kreipėsi dėl psichologinės pagalbos ir buvo sudarytas pagalbos teikimo planas. Vis tik išvada dėl to, ar yra pagrindo manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, daroma įvertinus su nuteistojo padaryta nusikalstama veika ir jo asmenybe susijusių duomenų visumą, o ne vien tik selektyviai atrinktus duomenis.

20. Kaip jau nurodyta pirmiau, nors nuteistojo padarytas nusikaltimas yra nesunkus, jis buvo padarytas artimoje aplinkoje, nuteistajam smurtaujant prieš savo sugyventinę. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį duomenimis, nuo 2022 metų nuteistasis buvo teistas dvylika kartų (1 t., b. l. 112–126). Nuteistasis teistas už vagystes, turto prievartavimą, viešosios tvarkos pažeidimą, grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą ar žmogaus terorizavimą. Taip pat ne vieną kartą teistas už nusikaltimus žmogaus sveikatai, kvalifikuotus pagal BK 140 straipsnio 1, 2 dalis (iš viso penkis kartus). Nuteistajam ne kartą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas atidėtas, taip pat ir paskutiniu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu, kuriuo G. P. nuteistas už BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus. Būtina pažymėti, kad iš Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendyje nustatytų ir įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika taip pat buvo padaryta sugriebiant nukentėjusiąją už kaklo pakeliant ją nuo žemės ir taip sukeliant fizinį skausmą (1 t., b. l. 129). Šiuo nuosprendžiu nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėjus, nuteistajam, be kita ko, buvo skirtas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad šį įpareigojimą nuteistasis įvykdė (2 t., b. l. 5), tačiau bausmės vykdymo atidėjimo metu vėl padarė smurtinį nusikaltimą, dėl kurio pripažintas kaltu ir nuteistas šioje byloje.

21. Aptartų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad nuteistasis nusikalsta ne atsitiktinai, jo nusikalstama, elgesiui būdingas sistemiškumas bei smurtinio elgesio modelis, taikytos bausmės bei kitos priemonės (įpareigojimai), nuteistojo nusikalstamiems polinkiams reikšmingos įtakos neturi, keisti netinkamą gyvenimo būdą nuteistasis nesistengia. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, kad atleidus nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, nusikalstamas elgesys, taip pat ir smurtinio pobūdžio, daugiau nepasikartos.

22. Esant pirmiau aptartiems duomenims, nėra pagrindo ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymui. Apeliaciniame skunde prašymas atidėti nuteistajam G. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą argumentuojamas tuo, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas nesunkus, už jį gali būti skiriama ir su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Taip pat tuo, kad ankstesniu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu atidėjus bausmės vykdymą, nuteistasis visus paskirtus įpareigojimus vykdė ir pats aktyviai deda pastangas koreguoti savo elgesį.

23. Skundžiamu nuosprendžiui G. P. už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o ją subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu skirta bausme (jos dalimi), paskirta subendrinta bausmė – 1 metai 7 mėnesiai laisvės atėmimo. Taigi, BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus nuteistasis atitinka. Tačiau BK 75 straipsnio nuostatų taikymas taip pat yra siejamas su teismo įsitikinimu (pagrįstu manymu), kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Šios nutarties 21 punkte aptarti duomenys, atskleidžiantys nuteistojo polinkį nusikalsti, tokio manymo (įsitikinimo) nesuponuoja. Nuteistasis praeityje jau ne kartą teistas, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, jam buvo skirtos ne tik laisvės apribojimo, arešto, bet ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės, taip pat buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau išvadų nuteistasis nedaro, savo elgesio nekeičia. Smurtinį nusikaltimą, už kurį nuteistas šioje byloje, G. P., kaip minėta, padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nors nuteistasis įvykdė teismo skirtą įpareigojimą ir išklausė smurtinio elgesio keitimo programą, naujo smurtinio nusikaltimo padarymas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu rodo, kad realios įtakos nuteistojo elgesiui šio įpareigojimo įvykdymas neturėjo. Esant šioms aplinkybėms pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nėra pakankama priemonė užtikrinti bausmės tikslus. Nėra pagrindo nesutikti su nuteistojo gynėju, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu atidėjus bausmės vykdymą, probacijos laikotarpiu teismo skirtus įpareigojimus nuteistasis vykdė. Tačiau probacijos laikotarpiu nuteistasis taip pat padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl teismo įpareigojimų vykdymą vertinti kaip išskirtinai teigiamai nuteistąjį charakterizuojančią ir jo polinkį nusikalsti paneigiančią aplinkybę nėra pagrindo.

24. Svarstomo klausimo kontekste pažymima, kad bausmės vykdymo institutas skirtas tinkamam, proporcingam, objektyviam ir teisingam asmens, padariusio nusikaltimą, nubaudimui užtikrinti. Bausmė turi atlikti nubaudimo ir asmens pataisymo funkciją, sukelti tam tikrus nuteistojo elgesio pokyčius, o bausmę skiriantis teismas turi rasti tinkamą santykį tarp skiriamos bausmės dydžio ir šia bausme siekiamų tikslų. Baudžiamojo kodekso nuostatos, švelninančios nuteistojo padėtį, turi būti taikomos siekiant užtikrinti tinkamą teisingumo principo įgyvendinimą, o ne tapti išvestiniu pagrindu taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma ir galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-115-648/2016, 2K-7-8-788/2018).

25. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas negali būti suabsoliutinamas ir taikomas pažeidžiant baudžiamojo proceso principų pusiausvyrą. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, valstybės reakcija turi užtikrinti ir specialiąją, ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396-746/2016, 2K-132-942/2016). Tiek BK 75 straipsnio 4 dalies kriterijus – manymas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, tiek bausmės tikslas – siekis paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, yra susiję su ateities prognoze, tikėtinumu, numatymu, kad asmuo daugiau nenusikals. Tik analizuodami ir vertindami buvusį ir esamą asmens elgesį bei jo asmenybę, teismai gali susidaryti pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik dalį bausmės.

26. Tokios aplinkybės šioje byloje nėra nustatytos. Nors nuteistasis dirba, kaip teigiama byloje – išlaiko šeimą, savo kaltę pripažino ir nurodė, kad dėl tokio elgesio gailisi, vis tik informacija apie nuteistojo teistumus, taikytų bausmių ir priemonių neveiksmingumas, pastangų keisti savo netinkamą elgesį bei nuostatas nebuvimas, savo elgesio pavojingumo minimizavimas ir savęs teisinimas, teikia pagrindą išvadai, kad bausmės tikslai, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nebus pasiekti. Vien tik aplinkybė, kad po nuosprendžio priėmimo nuteistasis kreipėsi į Kauno apskrities vyrų krizių centrą, priešingos išvados nesuponuoja. Kaip jau minėta, išvada dėl pagrindo manyti, ar bausmės tikslai gali būti pasiketi be realaus bausmės atlikimo, daroma įvertinus aplinkybių, susijusių su padaryta nusikalstama veika bei nuteistojo asmenybe, visumą. Esant pirmiau aptartiems nuteistąjį charakterizuojantiems duomenims, kreipimasis dėl psichologinės pagalbos nuosprendyje padarytos išvados dėl pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nebuvimo nepaneigia.

27. Nuteistojo gynėjo skunde teisingai pastebima, kad aplinkybė, jog asmuo praeityje buvo teistas, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, savaime nepaneigia galimybės laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dar kartą. Tačiau būtina pažymėti, kad dėl šio instituto taikymo kiekvienoje byloje yra sprendžiama individualiai, įvertinus su konkrečia nusikalstama veika ir konkrečiu kaltinamuoju (nuteistuoju) susijusių aplinkybių visumą. Šiuo atveju vien tik nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, esant pirmiau nurodytų, nuteistąjį neigiamai charakterizuojančių duomenų visumai, iš kurių matyti, kad jis nusikalsta ne atsitiktinai, nelaikytinas lemiama aplinkybe, turinčia esminės reikšmės sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo klausimą. Tokiomis aplinkybėmis nelaikytina ir tai, kad nuteistasis dirba, turi įsipareigojimų šeimai, kadangi jos buvo ir anksčiau, tačiau akivaizdu, kad jų buvimas nesulaikė nuteistojo nuo nusikalstamų veikų darymo.

28. Nuteistojo gynėjas teismui pateikė duomenis apie nukentėjusiosios M. J. nėštumą, patvirtintą 2023 m. birželio 19 d., tačiau šią aplinkybę vertinti kaip išskirtinę taip pat nėra pagrindo. Iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad šeiminės aplinkybės vis tik nebuvo veiksniu, sulaikiusiu nuteistąjį nuo nusikalstamo elgesio, be kita ko – smurtavimo prieš savo vaiko motiną nukentėjusiąją M. J.. Taigi, byloje esant duomenims, rodantiems nuteistojo polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų bei pastangų keisti savo netinkamą elgesį nebuvimą ir nesant objektyvių duomenų, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas G. P. sukeltų itin neigiamas, neproporcingas pasekmes nukentėjusiajai ar jos vaikams, prioriteto teikimas išskirtinai tik nuteistojo interesams, neatitiktų net tik bausmės tikslų ir paskirties, bet ir teisingumo principo.

29. Įvertinus aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendyje bausmės skyrimo ir individualizavimo klausimai išspręsti teisingai, baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai nepadaryti. Nuteistajam G. P. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, paskirta tinkamai įvertinus tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek nuteistąjį, jo elgesį visuomenėje charakterizuojančių duomenų visumą. Bendrinant bausmes baudžiamojo įstatymo nuostatos taip pat nepažeistos. Aptartų, su nuteistojo asmenybe susijusių aplinkybių, rodančių jo polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų, visuma, taip pat anksčiau nuteistajam taikytų bausmių, tarp jų ir realios laisvės atėmimo bausmės, poveikio nuteistojo elgesiui nebuvimas, neduoda pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl nuteistojo gynėjo skundas dėl bausmės švelninimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas arba atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37, 38 straipsnių pagrindu, atmetamas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. P. gynėjo advokato Dariaus Jurgučio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.