Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-7346-199/2014 pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui J. B. dėl termino palikimui priimti atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

palikimą priimti jis turėjo iki 2014 m. sausio 31 d., taigi, terminą praleido labai trumpą laiko tarpą, t. y. nepilnas dvi savaites. Tačiau dėl šios aplinkybės teismas taip pat nepasisakė. Be to, pirmos instancijos teismas netyrė suinteresuoto asmens veiksmų, kai ji, žinodama apie esamą testamentą, nesąžiningai elgdamasi, pateikė notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, paneigė ne tik palikėjos valią, bet ir užkirto galimybę apeliantui įgyvendinti savo teises.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, laikant, jog pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių atnaujinti terminui palikimui priimti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis jį turi priimti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti arba paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 str. 1-3 d.). CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis. Pagal CK 5.57 straipsnio 1 dalį teismas gali praleistą terminą pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

Kasacinio teismo praktika dėl CK 5.57 straipsnio 1 dalies taikymo yra išplėtota ir nuosekli, joje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad įpėdinis, siekdamas pasinaudoti CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, turi įrodyti, jog šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. tam tikros priežastys lėmė, kad įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi ieškoti proporcingos pareiškėjo, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisėtų interesų gynybos pusiausvyros.

Bylos duomenimis nustatyta, kad E. A. B. 2006 m. vasario 8 d. Kauno miesto 13-ojo notarų biure surašė testamentą, kurį patvirtino notarė V. B.. Šiuo testamentu E. A. B. pareiškėjui V. B. paliko visą savo turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, kur jis bebus, iš ko besusidės, kada beatsiras (b. l. 5). 2014-02-06 Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S. atsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriame nurodė, kad Kauno rajono 1-ojo notarų biure, atsiradus palikimui po pil. E.A. B., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties yra užvesta paveldėjimo byla Nr. 26/14. Testamentų registro duomenimis, yra sudarytas mirusiosios testamentas, kuriuo visą turtą mirusioji paliko pareiškėjui. VĮ Registrų centro duomenimis mirusioji turi 28/93 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šiuo pranešimu notarė informavo pareiškėją, kad jis per vieną mėnesį turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo termino atstatymo arba turi kreiptis į Kauno rajono 1-ajį notarų biurą, bei pareikšti savo valią dėl turto paveldėjimo ar jo atsisakymo, nes šį turtą pageidauja paveldėti mirusiosios kitas įpėdinis (b. l. 6).

Pareiškėjas aplinkybėmis, dėl kurių jis praleido įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti,

įvardijo tai, kad jis nežinojo apie esamą paveldėtiną turtą, be to, jis neturi teisinio išsilavinimo, todėl apie trijų mėnesių terminą, per kurį jis turi kreiptis dėl palikimo priėmimo, jis nežinojo. Pareiškėjo buvo įsitikinęs, kad testamentu turtas, kur jis bebūtų ir kada beatsirastų, priklausys jam be jokių papildomų palikimo priėmimo procedūrų ir kreipimosi į notarą. Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nepripažino svarbiomis ir praleisto termino neatnaujino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas pareiškimui tenkinti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas nežinojo, kad po motinos mirties atsirado (egzistavo) turtas, kurį jis turi teisę paveldėti, nepateisina įstatymo reikalavimo priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjos turtą praradimą (CK 5.50 str. 1 d., 3 d.). Taip pat pažymėtina, kad paveldimo turto masės nežinojimas nėra priežastis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, kad pareiškėjui buvo žinoma apie jo naudai sudarytą testamentą, taip pat buvo žinoma apie testatorės mirtį, taigi, pareiškėjas žinojo apie palikimo atsiradimą, tačiau neatliko jokių aktyvių veiksmų tam, kad po motinos mirties priimtų palikimą per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai vertino, kad pareiškėjo deklaruojama teisinių žinių stoka nesudaro pagrindo pripažinti svarbia priežastimi atnaujinti terminą palikimui priimti. CK 1.6 straipsnis numato, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Ši įstatymo norma papildo ir CK 1.2 straipsnį, kuris nustato neapdairaus ir nerūpestingo elgesio teisinius padarinius - įstatymo ignoravimas nėra pasiteisinimas. CK 1.6 straipsnis, nustatantis įstatymo ignoravimo teisinius padarinius, kartu reikalauja, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, t.y. elgtųsi protingai, kadangi pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai pats asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai (CK 1.137 str.). Kilus neaiškumui dėl vienos ar kitos įstatymo nuostatos, asmuo turi kreiptis teisinės pagalbos. Šito nedarydamas, jis veikia savo rizika. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad suinteresuotas asmuo (palikėjos anūkė), iš esmės prieštaraudama pareiškėjo reikalavimui, nurodė ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes apie tai, kad dar iki testatorės mirties didžioji dalis jos turto pareiškėjo iniciatyva kitais sandoriais buvo perleista pareiškėjo sūnui E. B.. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas nenuginčijo. Taigi, tiek pareiškėjo išsilavinimas, amžius, tiek socialinė branda rodo, jog pareiškėjas sugeba surasti reikiamą informaciją, gali pasinaudoti specialistų pagalba, todėl tai nebuvo kliūtis pareiškėjui pasidomėti ir savo teisėmis į palikimą. Kitų svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti ir kurios būtų pagrindas svarstyti šio termino pratęsimo klausimą, pareiškėjas nenurodė. Akivaizdu, kad pareiškėjo galimybė dalyvauti paveldėjimo procese po motinos mirties nebuvo suvaržyta. Nesant jokių realiai sutrukdžiusių kliūčių kreiptis pareiškėjui į notarą dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą laikotarpį reiškia, kad turėdamas apsisprendimo laisvę pareiškėjas nepareiškė noro priimti palikimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas turėjo galimybę pats ar per įgaliotą atstovą atlikti veiksmus, būtinus palikimui priimti. Neįgyvendinus subjektinės teisės iki materialinės teisės normose apibrėžtų terminų pabaigos, tokia teisė pasibaigia. Dėl to, nesant pakankamo pagrindo pripažinti svarbiomis apelianto nurodytas termino palikimui priimti praleidimo priežastis, šis terminas pagrįstai neatnaujintas.

Taip pat byloje neįrodytas ir suinteresuoto asmens nesąžiningas elgesys. Įstatyme įpėdinis neįpareigojamas pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir neleidžiama priimti palikimo už kitą, t. y. kiekvienas įpėdinis turi priimti palikimą asmeniškai, pats arba per atstovą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad būtina išlaikyti pareiškėjo veiksmų ir kitų į palikimą pretenduojančių įpėdinių teisėtų interesų pusiausvyrą.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Įvertinęs anksčiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjo termino palikimui priimti atnaujinimo klausimą, atskirajame skunde nurodytais motyvais naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrindo nėra, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.