- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-11
- Bylos Nr.
- I-4469-484/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02628-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. A. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 12-15).
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Nurodo, kad kamerų plotas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto reikalavimo, nustatančio, kad vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Detalizuoja, kad kamerose Nr. 191, 192, 195, 256, 179 buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų, gyvenamosios patalpos plotas buvo apytiksliai 7 kv. m, iš kurių stalas užėmė 1,5 kv. m, du dviejų aukštų gultai – 2 kv. m, sanitarinis mazgas – 2 kv. m grindų ploto, todėl trūko laisvo grindų ploto. Esant ploto trūkumui, buvo priverstas kameroje nuolat gulėti arba sėdėti, dėl to kildavo konfliktai tarp kameroje laikomų asmenų. Be to, teigia, kad gamtinius reikalus buvo priverstas atlikti visų akivaizdoje.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamo apšvietimo, kas pakenkė jo regėjimui, nes yra daug skaitantis ir rašantis. Teigia, kad rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Asmuo, esant žemai patalpų temperatūrai buvo verčiamas nusirengti iki apatinių drabužių ir drabužius dėti į nešvarias dėžes.
Pareiškėjas aukščiau nurodytas kalinimo sąlygas vertina kaip kankinimą, garbės ir orumo pažeminimą. Nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus. Pareiškėjas skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 21-31). Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 126 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių TI-K yra reorganizuota ją prijungiant prie biudžetinės įstaigos Vilniaus PN, kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. Pareiškėjo skundas teismui paduotas 2019 m. rugpjūčio 16 d., todėl daro išvadą, kad pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašo jį taikyti.
Atsiliepimas
Dėl ginčo esmės, remdamasis atsiliepime nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. gegužės 26 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, atsakovės atstovas nurodo, kad nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus ploto reikalavimus. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nurodo, kad pataisos įstaigos administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus.
Atsiliepime taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje taip pat buvo lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys - apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pažymi, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. A-1230-502/2016).
Pažymi, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Tam buvo išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Be to, siekdama, kad kamerose būtų palaikoma švara, Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Sutarties vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užėmė apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Pažymi, kad teisės aktai nenumatė, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl kratos atlikimo ir asmens apžiūros sąlygų paaiškina, kad asmens apžiūros vykdomos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintą kratų ir apžiūrų atlikimo laisvės atėmimo vietose tvarką. Nurodo, kad visuminė asmens krata buvo atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratos atlikimą buvo pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to buvo nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai buvo įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos buvo praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė buvo apžiūrima iš išorės ir vidaus.
Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-278 „Dėl Lukiškių TI-K bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 1-286 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. 1-278 „Dėl Lukiškių TI-K bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo, 12 punktu, valymo darbus Priėmimo - paskirstymo punkte atliko nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus bei paskirti į valytojo pareigas Ūkio skyriaus valytojai. Valymo darbus, suderinus su Apsaugos ir priežiūros skyriumi, galėjo vykdyti nuteistieji pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio reikalavimus (kasdien įtraukiant nuteistuosius į nemokamus darbus). Pažymi, kad valymo darbai buvo atliekami reguliariai, kiekvieną dieną tam, kad būtų užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, bei palaikoma kratų patalpos sanitarinė švara.
Pažymi, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nurodo, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Reiškia nuomonę, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir saugi gyvenimui aplinka.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Dėl ieškinio senaties termino
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas kiekvieną laikymo Lukiškių TI-K periodą negalėjo tuo metu nežinoti ir nesuvokti, kokiomis sąlygomis (pažeidžiant minimalią ploto normą, privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nesaugi sveikatai aplinka) jis kiekvieną kartą buvo laikomas, t. y. pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus laikymo Lukiškių TI-K sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai jį veikė. Atsižvelgdamas į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatuoja, jog šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Skundą teismui dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2019 m. liepos 15 d. (b. l. 5), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. liepos 14 d. Kaip jau minėta, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šiuo atveju atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. liepos 14 d. imtinai.
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių. Kaip jau minėta, galimai netinkamų laikymo sąlygų poveikis pareiškėjo stipriausiai buvo juntamas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, todėl būtent tuo laikotarpiu pareiškėjas turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą. Kitų objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo byloje nenustatyta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. liepos 14 d. imtinai.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. liepos 14 d. teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas.
Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. gegužės 28 d.
Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 191, kurios plotas 7,94 kv. m (du asmenys kameroje), kameroje Nr. 194, kurios plotas 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 178, kurios plotas 7,94 kv. m. (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 177, kurios plotas 7,94 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 282, kurios plotas 7,82 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 256, kurios plotas 23,32 kv. m (5-9 asmenys kameroje), kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 271, kurios plotas 7,76 kv. m (1-2 asmenys kameroje). Remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjui Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta ploto norma nebuvo užtikrinta 2017 m. balandžio 24 d., pareiškėjui nurodytu laiku teko 2,59 kv. m bendro kameros ploto. Visą kitą buvimo Lukiškių TI-K laiką pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Taip pat akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m.), ginčo laikotarpiu (išskyrus 2017 m. balandžio 24 d.), vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Tai reiškia, kad buvo išlaikytas ir EŽTT praktikoje nurodytas ploto standartas.
Pareiškėjo skundo argumentai, kad jam kameroje turėjo tekti 5 kv. m. ploto, yra nepagrįsti, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, normą reglamentavo jau minėtas Įsakymas Nr. V-124.
Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto normos pažeidimo yra pagrįsti iš dalies.
Dėl kamerų būklės
Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2517-502/2018). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokioje byloje yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nepakankamas apšvietimas, tačiau nesukonkretina, kokiose iš jo nurodytų kamerų šios sąlygos egzistavo. Pažymėtina, kad skundas parengtas užpildant trafaretinę formą, tuščiose vietose įrašant tik kamerų numerius, su pareiškėjo buvimu Lukiškių TI-K susijusius laikotarpius ir reikalaujamą priteisti sumą. Jokių su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių skunde nepateikta.
Vilniaus pataisos namų (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. pranešime (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad smulkūs Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušinių patalpų remonto darbai (pvz., pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida, užglaistomos sienos ir pan.) buvo atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai buvo atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pranešime pateiktas 2005-2018 m. Vilniaus PN gyvenamose kamerose atliktų remonto darbų lentelė (b. l. 34-36).
Byloje duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – NVSC) ginčo (nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. gegužės 28 d.) ar jam artimu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikęs visuomenės sveikatos kontrolę ir nustatęs Higienos normų reikalavimų pažeidimus, nėra.
Pažymėtina, jog bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K nustačius tam tikrus pažeidimus, jie buvo šalinami ir Lukiškių TI-K administracija stengėsi sudaryti tinkamas laikymo sąlygas visiems asmenims. Vilniaus PN Pranešime nurodyta, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atliko visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turėjo licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 32-34). Šioms aplinkybėms pagrįsti Vilniaus PN pateikė sudarytas nurodytų paslaugų teikimo sutartis (b. l. 80-87). Tai, kad Lukiškių TI-K vyko deratizacijos, dezinsekcijos darbai, patvirtina ir NVSC patikrinimo aktų duomenys (b. l. 50-52, 65-67).
Pareiškėjas jokių duomenų skunde nurodytiems pažeidimams pagrįsti nepateikė. Byloje nėra duomenų apie jo skundus dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų tuo metu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, taip pat duomenų, kad nurodytos sąlygos turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatos būklei. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl kamerų temperatūros, drėgmės, netinkamo apšvietimo nepakanka konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl privatumo
Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetu naudojosi visų akivaizdoje, todėl patyrė garbės ir orumo pažeminimą.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje M. prieš Rusiją ir byloje A. ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).
Atsakovės atstovo Pranešime nurodyta, kad Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252-257, Nr. 386-395, Nr. 406-417 ir Nr. 418-426 2013-2016 m. sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 gruodžio mėn. iki 2017 kovo mėn. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tardymo izoliatoriaus kalėjimo gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nurodyta, kad sanitariniame mazge būtų įrengtos užuolaidos. Užuolaidos Vilniaus PN buvo įrengtos gerinant suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas ir asmens privatumui užtikrinti. Šias užuolaidas užsitraukti turėjo patys suimtieji ir nuteistieji. Pranešime taip pat paaiškinta, kad Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekdami užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas ir atitiko Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau, remdamasis EŽTT ir nacionalinių teismų praktika, daro išvadą, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. gegužės 28 d., iš viso 318 parų. Tačiau tai, jog pareiškėjas kamerose 2016 m. rugpjūčio 16 d., 2016 m. rugsėjo 8 d., 2016 m. rugsėjo 16 d., 2016 m. spalio 24 d., 2016 m. gruodžio 7 d., 2017 m. sausio 10 d., 2017 m. vasario 6-7 d., 2017 m. kovo 6-7 d., 2017 m. kovo 23 d., ir 2017 m. gegužės 25 d. buvo laikomas vienas, leidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas šiais laikotarpiais nebuvo didelis.
Dėl kratos ir asmens apžiūros atliko sąlygų
Pareiškėjo skundo argumentas, kad krata ir asmens apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai tokios sąlygos egzistavo, kad Lukiškių TI-K administracijai reiškė pretenzijas dėl kratos ir asmens apžiūros atlikimo sąlygų. Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš Lukiškių TI-K nebuvo išvykęs.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (ginčui aktuali Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 26 įsakymo Nr. V-325 redakcija; toliau - Instrukcija), 148–157 punktai reglamentuoja kratų ir apžiūrų atlikimo bendrąsias nuostatas. Suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos (Instrukcijos 153.1 punktas). Visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus.
Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodo, kad Priėmimo-paskirstymo punkte valymo darbai buvo atliekami pagal Lukiškių TI-K administracijos nustatytą tvarką reguliariai (kiekvieną dieną) tam, kad būtų užtikrinamos tinkamos laikymo sąlygos bei palaikoma kratų patalpų sanitarinė švara (b. l. 24-25). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui nekonkretizuojant savo argumentų ir nesant duomenų dėl antisanitarinių sąlygų darant asmens apžiūrą, nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K administracija padarė pažeidimą.
Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas ir dėl to, kad Lukiškių TI-K rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pranešime dėl pareiškėjo skundo informuojama, kad Vilniaus PN nerūkantieji kartu su rūkančiais yra apgyvendinami tik esant nerūkančiųjų asmenų pageidavimui. Visi į Vilniaus PN atvykę asmenys pildo adaptacijos anketas, kuriose nurodo sutikimą/nesutikimą dėl apgyvendinimo vienoje gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais.
Pareiškėjas skunde nenurodo ir nepateikia įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K administracijai buvo išreiškęs pageidavimą būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą, o įstaigos administracija būtų netenkinusi tokio prašymo. Tokių duomenų nepateikė ir Vilniaus PN. Dėl šių aplinkybių, darytina išvada, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nepakanka konstatuoti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto kameroje ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui 1 parą nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (pareiškėjui teko 2,59 kv. m bendro kameros ploto, kurį dar labiau mažino kameroje buvę baldai) ir 318 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau pastarojo pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad tam tikrą laiką (12 parų) kameroje jis buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 4 500 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 650 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.
A. A. Ž. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 650 (šešis šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.