Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 15 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš dalies pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai neišanalizavo visų pareiškėjo skunde ir skundo patikslinimuose išsakytų pretenzijų. Tačiau pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino beveik visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, todėl nelaikytina, jog dėl minėto trūkumo pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ar nepakankamai pagrįstas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl nereagavimo į jo prašymus nemokamai išduoti rūbus, antrą puodelį, higienos priemones, antklodę, prašymus dėl lygtinio paleidimo ir nusiskundimus dėl galimybės pasinaudoti telefonu tvarkos yra nepagrįstos. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas neįvertino visų jo nurodytų aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi atsakovo teiginiais, neišreikalavo bylai reikšmingų dokumentų, buvo šališkas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl dokumentų išreikalavimo, dėl įrodymų vertinimo ir dėl atsakymo į pareiškėjo prašymus, skundus, jo reikalavimų vykdymo.

19. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimu Lukiškių TI-K nepriteisti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų atlyginimo, kadangi šie argumentai buvo išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame 2017 m. rugsėjo 22 d., t. y. praėjus apeliacinio skundo padavimo terminui (vienam mėnesiui nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo), be to, atsakovas jokio konkretaus reikalavimo šiuo aspektu nesuformulavo. Atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais apeliacinio skundo nepateikė, todėl jo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ar jo dalimi tiek, kiek tai nėra susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamais reikalavimais ir išdėstytais argumentais, nagrinėjamam ginčui nėra teisiškai reikšmingas.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

21. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

26. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

27. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

28. Pareiškėjas skunde teismo prašė išreikalauti su byla susijusią informaciją, t. y. prašymus, skundus, medikų išvadas ir kt. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo jo asmens sveikatos istorijos, kurioje užfiksuota jo patirta neturtinė žala (pablogėjusi sveikata, kančios, skausmas ir kt.), ir telefoninių skambučių fiksavimo žurnalo. Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas nekonstatavo jokių atsakovo (jo atstovo Lukiškių TI-K) neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, ir tai savaime sudarė pagrindą atmesti pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas nevertino dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjui galbūt kilusios žalos, kadangi tokie neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo turėti dokumentus, reikalingus vertinant pareiškėjo galbūt patirtą neturtinę žalą, be kita ko, išrašą iš asmens sveikatos istorijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui galimybė paskambinti telefonu buvo sudaroma du kartus per mėnesį, šį laikotarpį skaičiuojant nuo atitinkamo kalendorinio mėnesio 18 dienos, t. y. nuo atvykimo į Lukiškių TI-K atlikti Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. vasario 17 d. nutarimu jam skirtą nuobaudą (6 mėnesiams priskirti drausmės grupei) dienos, o ginčas kilo tik dėl laikotarpio „mėnuo“ pradžios momento aiškinimo, todėl telefoninių skambučių fiksavimo žurnale galbūt esantys duomenys jokių bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių nepatvirtintų ar nepaneigtų. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neišreikalauti išrašų iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ir telefoninių skambučių fiksavimo žurnalo nebuvo nepagrįstas ir nesudarė kliūčių teismui teisingai išspręsti bylą.

29. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija) 5 punktu, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Šiame apraše nėra nurodytas terminas, per kurį tokie suimtųjų (nuteistųjų) prašymai turi būti išnagrinėti, toks terminas nėra numatytas ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse.

31. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) 34 punktą, asmenų prašymai, išskyrus asmenų prašymus, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti tuoj pat, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo prašymo užregistravimo institucijoje. Pagal šių taisyklių 35 punktą, jeigu asmens prašymo nagrinėjimas susijęs su komisijos sudarymu, posėdžio sušaukimu ar kitais atvejais, dėl kurių atsakymo pateikimas asmeniui gali užtrukti ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo prašymo ir visų reikiamų dokumentų užregistravimo institucijoje, institucijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę pratęsti šį terminą dar iki 20 darbo dienų; pratęsus Taisyklių 34 punkte nustatytą terminą, institucija nedelsdama išsiunčia asmeniui pranešimą raštu ir nurodo prašymo nagrinėjimo pratęsimo priežastis. Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui; šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad 2017 m. balandžio 24 d. jis parašė prašymą išduoti higienos priemones, drabužius (kelnaites, marškinėlius, kojines, pižamą), puodelį bei dėl lygtinio paleidimo. Byloje esančiame pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. prašyme (b. l. 21) jis prašė jam nemokamai išduoti pižamą, kojines, marškinėlius ir kelnaites. Šiame prašyme taip pat buvo nurodytas drėkinamasis kremas, bet šie žodžiai nubraukti, o pareiškėjas taisymą patvirtino parašu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis prašymą dėl higienos priemonių ir antklodės išdavimo parašė 2017 m. gegužės mėn. pradžioje. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad higienos priemonės jam buvo išduotos 2017 m. gegužės 29 d., jis 18 dienų nuo prašymo padavimo turėjo būti be higienos priemonių. Pareiškėjas teigė savo pretenzijas dėl higienos reikmenų ir lygtinio paleidimo klausimo sprendimo išsakęs administracijai, kai 2017 m. gegužės 10–12 d. vykdė bado akciją. Pareiškėjas pateikė 2017 m. gegužės 19 d. pažymą (b. l. 43), kurioje nurodyta, jog buvo priimti jo skundai dėl skambučių, higienos prekių išdavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai apie prašymo išduoti higienos reikmenis padavimą yra nenuoseklūs, prieštaringi. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki 2017 m. gegužės 10–12 d. Lukiškių TI-K administracijai buvo raštu pateikęs prašymą jam išduoti higienos priemones. Tai, kad pareiškėjas tokias pretenzijas kėlė bado akcijos metu, savaime nepatvirtina, jog atitinkamas prašymas nustatyta tvarka buvo pateiktas. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis 2017 m. balandžio 24 d. arba 2017 m. gegužės mėn. pradžioje buvo raštu pateikęs prašymą išduoti higienos priemones, tačiau šis prašymas nustatytais terminais nebuvo išnagrinėtas, nėra įrodyti.

33. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. prašymas nemokamai išduoti rūbus buvo įvykdytas 2017 m. gegužės 12 d., kai jam buvo išduoti marškinėliai (2 vnt.), kelnaitės (2 vnt.) ir puskojinės (2 poros), t. y. per 20 darbo dienų nuo tada, kai šis prašymas buvo užregistruotas. Tą pačią dieną pareiškėjui buvo išduotas puodelis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose (2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija) nėra numatyta galimybė suimtiesiems (nuteistiesiems) išduoti pižamą, todėl pareiškėjo prašymas šiuo aspektu nebuvo teisiškai pagrįstas. Teisės aktai bausmių vykdymo įstaigų taip pat neįpareigoja suimtuosius (nuteistuosius) aprūpinti dviem puodeliais. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas dėl pižamos, antro puodelio neišdavimo plačiau nepasisakė, tai neturėjo lemiamos įtakos teismo sprendimo esmei.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio aprūpinimo kortelėje nėra jokių žymų apie tai, kad pareiškėjui 2017 m. balandžio 18 d. ar vėliau antklodė nebuvo išduota, jis šio žurnalo duomenis patvirtino savo parašu. Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas, suimtiesiems (nuteistiesiems) yra išduodama antklodė, galimybė išduoti pledą nėra numatyta. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui vietoj antklodės buvo išduotas pledas. Tai, kad pareiškėjui išduota antklodė, jo subjektyviu vertinimu, galbūt buvo per plona ir vėliau jam galbūt buvo išduota storesnė antklodė, neįrodo, kad Lukiškių TI-K netinkamai vykdė pareigą užtikrinti pareiškėjo materialinį buitinį aprūpinimą, t. y. kad įstaiga neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ji ir jos darbuotojai buvo įpareigoti veikti.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis 2017 m. balandžio 24 d. Lukiškių TI-K pateikė prašymą dėl lygtinio paleidimo. Byloje nėra jokių kitų pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. prašymų išskyrus prašymą nemokamai išduoti rūbus. Pareiškėjas nepateikė prašymo dėl lygtinio paleidimo registraciją patvirtinančios pažymos, nenurodė jo registracijos numerio ar kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Lukiškių TI-K tokį prašymą iš tiesų gavo. Pareiškėjas skunde nurodė prašymą dėl lygtinio paleidimo parašęs 2017 m. balandžio 25 d. Kaip minėta, tai, kad pareiškėjas viena iš 2017 m. gegužės 10–12 d. bado akcijos priežasčių nurodė lygtinio paleidimo klausimo nesprendimą, savaime neįrodo, jog jis nustatyta tvarka buvo pateikęs atitinkamą prašymą, bet Lukiškių TI-K jo neužregistravo arba jo nepaisė. Todėl pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu yra atmestinos.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1R-154 patvirtintų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatų 2 punktu, Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija yra Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu sudaryta kolegiali, visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, priimanti sprendimus dėl nuteistųjų prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos. Pagal šių nuostatų 7 punktą, komisija sudaroma iš vietos savivaldybės vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo (kai svarstomas nepilnamečio nuteistojo prašymas lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos), asociacijų, religinių bendruomenių ar bendrijų, švietimo įstaigos, Kalėjimų departamento, probacijos tarnybų, nuteistųjų socialinę reabilitaciją pataisos įstaigoje vykdančių ir kitų institucijų ar įstaigų atstovų, savanorių. Šių nuostatų 20 punkte įtvirtinta, kad komisijos posėdžius organizuoja ir jiems vadovauja komisijos pirmininkas; komisijos pirmininkui negalint dalyvauti komisijos darbe, jo funkcijas atlieka komisijos pirmininko pavaduotojas, o 25 punkte, kad pirmojo posėdžio datą ir darbotvarkę tvirtina pataisos įstaigos, kurioje savo veiklą vykdys komisija, direktorius, kitų komisijos posėdžių – komisijos pirmininkas.

37. Byloje yra pareiškėjo 2017 m. gegužės 29 d. prašymas (b. l. 23) paruošti reikiamus dokumentus ir jį pristatyti į Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos posėdį. Bausmių vykdymo kodekso 164 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo nuteistojo prašymo lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos gavimo apsvarsto šį prašymą ir socialinio tyrimo išvadą, nuteistajam taikytas socialinės reabilitacijos priemones ir jų įgyvendinimo rezultatus, nusikalstamo elgesio rizikos pokyčius, šio Kodekso 157 straipsnio 8 dalyje nurodytą nukentėjusiojo atsiliepimą, jeigu jis buvo gautas, ir priima motyvuotą nutarimą taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos arba jo netaikyti. Nei Bausmių vykdymo kodekse, nei Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatuose nėra numatyta galimybė atidėti nuteistojo prašymo lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos nagrinėjimą. Kadangi pareiškėjo raštiškas prašymas dėl lygtinio paleidimo buvo registruotas 2017 m. gegužės 30 d. (žyma ant prašymo), šis prašymas turėjo būti pradėtas nagrinėti ne vėliau nei 2017 m. birželio 27 d. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pirmasis Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos posėdis, kuriame turėjo būti nagrinėjamas pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimas, buvo numatytas 2017 m. liepos 4 d., vėliau jis atidėtas į 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir į 2017 m. rugpjūčio 3 d. (Lukiškių TI-K Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2017 m. birželio 27 d. ir 2017 m. rugpjūčio 1 d. pranešimai, b. l. 52, 55). Byloje nėra duomenų apie priežastis, dėl kurių pirmasis Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos posėdis negalėjo būti skirtas ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo nuteistojo prašymo lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos gavimo. Todėl atsakovo atstovas, patvirtindamas pirmojo Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos posėdžio datą, nesilaikė Bausmių vykdymo kodekso 164 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų. Kita vertus, šis terminas buvo praleistas tik 5 darbo dienomis, o pareiškėjas nenurodė, kokias neigiamas pasekmes (neturtinę žalą) jis patyrė dėl tokio pavėlavimo patvirtinti pirmojo posėdžio datą, todėl jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą šioje dalyje laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija nevertina kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos darbo organizavimo (posėdžių atidėjimų ir kt.), kadangi Lukiškių TI-K nėra suteikti įgaliojimai organizuoti šios komisijos darbą.

38. Pareiškėjas taip pat nesutiko su telefoninių pokalbių suteikimo tvarka. Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Bausmių vykdymo kodekse nėra konkrečiai apibrėžta mėnesio skaičiavimo tvarka, tačiau iš šio kodekso nuostatų akivaizdu, jog mėnesio skaičiavimas nėra išimtinai siejamas tik su kalendoriniu mėnesiu (pavyzdžiui, skiriant drausmines nuobaudas). Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui buvo atsakyta į jo prašymus pasinaudoti skambinimo teise ir ši teisė jam išaiškinta, o skundus dėl telefoninių skambučių jis vėliau atsiėmė (nutarties 8 p.). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis buvo verčiamas atsiimti skundus ir prašymus, jis šių aplinkybių nedetalizuoja, nepateikia jokių jas patvirtinančių įrodymų. Iš pareiškėjo skundo ir skundo patikslinimų teiginių akivaizdu, jog jam buvo žinoma apie tai, kad mėnuo, per kurį gali būti suteikiami du skambučiai, jo atžvilgiu yra skaičiuojamas nuo kalendorinio mėnesio 18 dienos, jam galimybė paskambinti apskritai buvo sudaryta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvusi ribojama teisė susitikti ar susirašinėti su advokatu, pareiškėjas nenurodė dėl negalėjimo pasikalbėti su savo advokate telefonu patyręs kokias nors neigiamas pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl telefoninių pokalbių suteikimo tvarkos yra susiję tik su jo negalėjimu paskambinti savo pageidaujamu laiku, o ne su esminiu teisės pasinaudoti telefonu pažeidimu. Pareiškėjas neįvardijo, kokią žalą jis patyrė, galėdamas paskambinti du kartus per mėnesį, skaičiuojant nuo kalendorinio mėnesio 18 dienos, o ne per mėnesį, skaičiuojant nuo kalendorinio mėnesio 1 dienos. Todėl jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir šioje dalyje laikytinas nepagrįstu.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.