Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Linos Lesinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens G. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. R., padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojos V. Š. atsakomybėn 1 (vieneriems) metams, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 ir 2 dalimis, G. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, ir G. R. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus 6 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, G. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuotas G. R. priklausantis automobilis „Volvo”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atleistas BK 40 straipsnio pagrindu už tai, kad 2022 m. liepos 31 d. apie 7.20 val. kelyje Nr. (duomenys neskelbtini), 2 km, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausančią transporto priemonę - automobilį „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y., alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest 6810“ Nr. ARFM-0230 nustatytas 2,19 promilių neblaivumas.

Motyvuojamoji dalis

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės G. R. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Baudžiamojoje byloje nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, veikos kvalifikavimas, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas. Apeliantas kelia klausimą dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise termino ir dėl turto konfiskavimo skyrimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, todėl keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

5. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Tačiau šio straipsnio 2 dalis leidžia baudžiamojo poveikio priemones taikyti ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui BK VI skyriuje numatytais pagrindais, t. y. ir atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Baudžiamojo poveikio priemonių taikymas paliekamas spręsti teismo nuožiūra ir ši teismo diskrecija turi būti argumentuota. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018 ir kt.).

6. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad G. R. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleido apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, ir paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise 2 metus 6 mėnesius ir transporto priemonės konfiskavimą.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino

7. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas uždraudžia naudotis asmeniui specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas G. R. uždraudė naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui. Skirdamas BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad G. R. vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai asmeniui nustatytas 2,19 promilių neblaivumas. Taip pat atsižvelgė į tai, kad teisiamas antrą kartą, baustas administracine tvarka, dirbantis, darbovietės charakterizuojamas teigiamai. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas G. R. skyrė uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones artimam vidutiniam įstatyme nustatytam terminui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios trukmės aptariama baudžiamojo poveikio priemonė atitinka proporcingumo ir teisingumo principo reikalavimus, nėra per griežta. G. R. padarė labai šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Šis pažeidimas neabejotinai kelia itin didelį pavojų tiek eismo saugumui, tiek ir jo dalyvių sveikatai ar net gyvybei. Ir nors jokia žala neteisėtais apelianto veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Automobilis buvo vairuotas ryte. Policijos pareigūnų kaip galimai neblaivus vairuojantis transporto priemonę G. R. buvo sustabdytas pagal trečiojo asmens pranešimą. G. R. nustatytas neblaivumas daugiau nei penkis kartus viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją ir gerokai viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Jokio būtinumo vairuoti transporto priemonę nebuvo ir tai neabejotinai rodo G. R. didelį neatsakingumą, lengvabūdiškumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant jo teisinės atsakomybės klausimą. G. R. ne kartą baustas administracine tvarka už nustatyto greičio viršijimą, kas taip pat rodo jo gana atsainų, lengvabūdišką požiūrį į Kelių eismo taisyklių reikalavimų laikymąsi.

8. Įvertinus G. R. neteisėtus veiksmus, neabejotinai keliančius ypatingą pavojų eismo saugumui bei kitų eismo dalyvių sveikatai, jo asmenybę, manyti, jog šiuo atveju jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui yra netinkama ir neproporcinga jo neteisėtų veiksmų pavojingumui, nėra jokio objektyvaus pagrindo. G. R., vairuodamas transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, sąmoningai elgėsi neatsakingai, kėlė pavojų aplinkiniams. Tai, kad dėl teisės vairuoti transporto priemones netekimo jam iškils sunkumų nuvykti į darbą ar iš jo grįžti, atlikti jam pavestas darbines funkcijas, rūpintis savo veisiamais šunimis, apeliantas turėjo įvertinti prieš darydamas nusikaltimą. Be to, minėti sunkumai nereiškia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir nesudaro pagrindo trumpinti pirmosios instancijos teismo nustatyto jos taikymo termino. Apeliantas, žinodamas, jog teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga, padarė nusikalstamą veiką, atitinkamai, neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime nevertinamas kaip išskirtinio pobūdžio aplinkybė, dėl kurios turėtų būti trumpinamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto įtvirtinant įstatyme draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-698/2018, baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, tačiau tai nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

9. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl G. R. atsakomybės, į teigiamą jo charakteristiką, tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, dirba, atsižvelgė taikydamas pastarojo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, ir draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą nustatė šiek tiek trumpesnį nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmės vidurkis. Todėl nėra pagrindo manyti, kad draudimas naudotis teises vairuoti transporto priemones dvejus metus šešis mėnesius yra per griežta, neproporcinga padaryto nusikaltimo ar atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens asmenybei baudžiamojo poveikio priemonė.

Dėl turto konfiskavimo taikymo

10. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

11. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu), gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Taigi turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai.

12. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019, 2K-50-303/2020, 2K-250-976/2020, 2K-107-976/2021). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-104-1073/2019, 2K-107-976/2021).

13. Pirmosios instancijos teismas sprendimo konfiskuoti G. R. priklausantį automobilį „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), išsamiai nemotyvavo, o nurodė tik, kad jis konfiskuojamas atsižvelgiant į tai, jog G. R. šią sau priklausančią transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus. Apelianto nuomone, šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kad transporto priemonė jam reikalinga gyvenimiškų poreikių tenkinimui, padedant kitiems asmenimis (vietoj G. R. pavairuojant transporto priemonę), atsižvelgiant į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra pagrindas netaikyti transporto priemonės konfiskavimo arba konfiskuoti dalį jos vertės, kadangi pačios transporto priemonės konfiskavimas yra neproporcingai didelė našta bei neatitinka jo asmenybės ir nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

14. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021).

15. Taigi BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, kai gali būti sprendžiamas konfiskuotino turto vertės išieškojimo klausimas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201-303/2022). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad transporto priemonės (automobilio) vertės (jos dalies), o ne paties automobilio konfiskavimas yra tikslingesnis. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas – šiuo atveju automobilis, kurį vairavo neblaivus G. R. – būtų paslėptas ar suvartotas, nustatyta, kad jis nuosavybės teise priklauso pačiam G. R., jis buvo nusikalstamos veikos padarymo priemone – G. R. vairavo šį automobilį, kai jam buvo nustatytas 2,19 promilių neblaivumas. Todėl remiantis aukščiau išdėstytais argumentais bei siekiant užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų darymui bei valstybės ir visuomenės interesus iškeliant aukščiau už kaltininko interesus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konfiskavo atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui priklausančią transporto priemonę. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto konfiskavimas nesiejamas su konfiskuotino turto verte, todėl teismo sprendimas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo negali priklausyti nuo jos vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018, 2K-201-303/2022). G. R. teigiamai charakterizuojančios aplinkybės taip pat negali būti laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis netaikyti automobilio konfiskavimo. Be to, tai, jog G. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant laidavimo institutą, nesudaro pagrindo pastarajam priklausančio automobilio konfiskavimą laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti.

16. Atsižvelgus į tai, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas nėra pagrindo spręsti klausimo dėl alternatyvios apelianto prašomos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondą skyrimo. Jau minėta, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė, o tai, kas aukščiau išdėstyta, patvirtina, kad būtent ši baudžiamojo poveikio priemonė šiuo atveju efektyviausia pasiekti baudžiamojo poveikio priemonių tikslus.

17. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės G. R. apeliacinį skundą atmesti.